Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Onos Voverienės naujają knygą

Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.

Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)

Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų  ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.

Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes. 

voveriene_1
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.

Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“

O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio  – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą  išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.

Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“

Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga  Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.

Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.

Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“

Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…

O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…  

Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.

Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.

Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.

Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…

        Dėl jos ištirpt galiu

                         Aš Tėviškę turiu ir – Lietuvą!

                         Jai meilė didelė ir dar, kas lieka, va:

                         Ją visą į save kvepiu kaip gėlę,

                        Gerbiu kaip savo protėvių neramią vėlę,

 

                         Skverbiuos į josios atmintį lyg akmenį,

                         Kaip Salomėja klausiu: „Ar Tu atmeni

                         Mane grumstu pavirsti pasiruošiusią

                         Ir ežero banga švelniai suošusią?“

 

                        Kaip gydanti dėlė siurbiu aš Tavo kraują,

                        Bet todėl, kad noriu save naują

                        Atrasti, dvasią atgimdyti – noriu

                        Prie kryžkelių Rūpintojėlių atsistoti,

                        Suvokti Lietuvos badmetį ir sotį…

 

                         Aš Tėviškę myliu ir Lietuvą –

                         Dėl jos ištirpt galiu,

                         Pavirst bet kokia liekana –

                         Gal smilga  gal daina,

                         Gal būsimo lietuvio

                        Aimana…      

 2018, rugpjūtis. 24

Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Mūsų tauta neturės ateities, jei neprisimins savo praeities. Prieš keletą dienų minėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną, tačiau šiemet jos niekas neatsiminė, nei Prezidentė, nei Vyriausybė, nei Seimo nariai, nei didžioji dauguma žiniasklaidos.

O ši data yra tikrai ne mažiau svarbi nei trėmimų, partizanų žūčių ar holokausto minėjimai.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Tautininkų Sąjungos aktyvistai organizuoja Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimą.

2016-10-19 dieną, 12.00 valandą Vilniuje, prie Rusijos Federacijos ambasados išskleisime 6 metrų Mažosios Lietuvos vėliavą ir uždegsime atminimo žvakutes.

1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.

Sovietų sąjunga, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.

Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, bloškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.

Ten, kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

Neturime to užmiršti, tai mūsų tautiečių genocidas!

Pranešimo autorius – LTJS vicepirmininkas Julius Panka.

2016.10.19; 04:47

Slaptai.lt pristato savo skaitytojams Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“, kuri ne sykį buvo demonstruojama Lietuvos Seime Vitražo galerijoje.

Paroda „Karas po karo“ parengta teminiu principu, joje pasakojama apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes ir neišvengiamas netektis nelygioje kovoje. Prieš lankytojų akis iškyla įvairiapusis paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Daugiausia eksponuojama partizaninio laikotarpio nuotraukų ir dokumentų, tačiau esama ir ankstesnių metų – būsimųjų kovotojų vaikystės bei vėlesnių – rezistencijos dalyvių ir jų šeimų gyvenimo tremtyje Sibire. Parodoje atsiskleidžia paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: užfiksuoti parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ eksponatai.

« 1 2 »

2016.06.21; 17:00

« 1 2 »

Rugpjūčio 1-ąją 8 valandą ryto iš kelionės „Misija Sibiras – 2014“ sugrįžo šešiolika ekspedicijos dalyvių. Ekspedicijos tikslas – aplankyti Krasnojarsko krašte gyvenančius lietuvius – buvusius tremtinius ir politinius kalinius, jų vaikus ir anūkus. Ekspedicijos dalyviai taip pat tvarkė ten nykstančias lietuvių kapinaites.

Manoma, kad 1990-aisiais Rusijos Krasnojarsko platybėse gyveno per 20 tūkst. lietuvių, atsidūrusių ten dėl tremčių ir politinių represijų, patirtų sovietiniais metais. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941-aisiais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską ištremta net 21 tūkst. lietuvių. Tuomet Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų daug jų nesulaukė šios dienos.

Dabar Krasnojarse gyvena vos keli tūkstančiai lietuvių.

Tai – jau dvyliktoji ekspedicija į lietuvių tremties vietas.

Artimiausiu metu portalas slaptai.lt pateiks videoreportažą, pasakojantį apie „Misijos Sibiras – 2014“ dalyvių sutiktuves Vilniaus geležinkelio stotyje.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.08.01; 10:44

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė“

Prieš gerą dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti, kad didieji vokiečių dienraščiai  Rusijos imperijos ir jos komunistinės įpėdinės vykdytą ištisų tautų naikinimo politiką pavadintų genocidu. Spaudoje ir konferencijose buvo piktinamasi„dviejų genocidų teorija”, nors ne taip tūžmingai, kaip tai daro liberalų sąjūdžio žmogus Leonidas Donskis.

Padėtis ėmė keistis po to, kai būsimasis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas 2008 metais pasirašė Prahos deklaraciją. Vokietijos spaudoje pradėta skelbti publikacijas, kritiškai vertinančias Ribentropo – Molotovo pakto padarinius, vadinamąjį Rusijos antifašizmą, karo nusikaltimus žudant civilius gyventojus, deportuojant ištisas tautas.

Continue reading „Pamirštasis čerkesų genocidas“

Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.

Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.

Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.

Continue reading „L.Berijos raportas apie Lietuvą“

Kovo mėnesį Briuselyje, vienoje Europos Parlamento salėje, vyko tarptautinė konferencija „Dovydas ir Galiotas: mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų“ („David and Golliath: Small nations under the totalitarian rule“) pagal bendro Europos projekto „Susitaikymas Europos istorijose. Kad geriau suprastume bendrą Europos istoriją“ programą.

Konferencija buvo surengta žymios latvių politikės, Europos Parlamento deputatės, profesorės, Europos tautų partijos (Krikščionių demokratų) grupės Biuro narės Inesos Vaiderės iniciatyva.

Continue reading „Europos Parlamente – tarptautinė konferencija „Mažos tautos, valdomos totalitarinių režimų““

akcentai_111

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Continue reading „Kartų kaita ir tautos atmintis“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )“

tyla_antanas

Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą – tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu.

Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas.

Continue reading „Birželio sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus“