
Varšuva, balandžio 5 d. (ELTA). Maskva nebeįstengs suvaidyti lenkų ir ukrainiečių. Tai trečiadienį Varšuvos karalių pilyje pareiškė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, praneša portalas „rbc.ua“.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
2023.03.28; 10:30
Jei pasakysiu, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra bailys, – būsiu neteisus. Norint atvažiuoti į Rusijos užpultos Ukrainos sostinę Kijevą būtent šiandien – reikalinga drąsa. Amerikos prezidento vizitas į Kijevą šių metų vasario 20-ąją – svarbus, išskirtinis įvykis. Baltųjų rūmų šeimininkas viešai, atvirai demonstravo paramą Ukrainai, ir tai labai gražu bei prasminga. Ačiū jam už šią kelionę. Tai stiprus simbolinis antausis Kremliaus išsigimėliui Vladimirui Putinui.
Tačiau jei analizuosime, kiek nuo 2022-ųjų vasario 24-osios užsienio valstybių vadovų atvyko į Rusijos armijos apšaudomą Kijevą, privalėsime konstatuoti, jog palyginimas – ne J. Bideno naudai. Kijeve jau pabuvojo Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir dar keliolikos šalių bei Europos sąjungos vadovų. Pripažinkime, J. Bidenas suskubo į Kijevą vienas iš paskutiniųjų, kai jau tapo aišku, jog Rusija tikrai nepajėgia okupuoti Ukrainos. Be to, J. Bideno pasivaikščiojimas po Kijevą – kažin koks keistas. Jokių oficialių įsipareigojimų, jog nuo šiol Ukrainos kariuomenei bus duodama ginklų „tiek, kiek jai reikia“. J. Bidenas neištarė Kijeve: nuo šios akimirkos daugiau nebus jokių „neduosime tankų“, „neduosime lėktuvų“, „neduosime Himars“. J. Bidenas netarė nė vieno žodžio net Ukrainos parlamente. Tiesa, pažadėjo, jog Vakarai rems Ukrainą tol, kol reikės (bet tai tik žodžiai, neparemti jokiomis konkrečiomis sutartimis, jog, pavyzdžiui, Ukraina yra strateginė JAV partnerė), pažadėjo duoti vos keletą milijardų paramos (tokios sumos užtenka vos keliolikai dienų, tad labiau panašu į išmaldą, o ne į rimtą paramą). Štai ir viskas.
Analizuojant šių metų vasario 20-osios įvykius Kijeve svarbu dar paklausti, ar J. Bidenas atsibeldė į Kijevą tuomet, kai Ukrainai to labiausiai reikėjo, ar tądien, kai Amerikoje neoficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, ir demokratų lyderiui J. Bidenui prireikė politinės reklamos: žiūrėkite, koks aš drąsus, kietas, principingas. Šių eilučių autoriui įsiminė Ekonominės analizės instituto prezidento Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog kelione į Kijevą ponas J. Bidenas pirmiausia rūpinosi savo asmeniniais reikalais (artėja JAV prezidento rinkimai, jis žada siekti antrosios kadencijos, tad jam verkiant reikia, kad Amerikos piliečiai laikytų jį drąsiu, principingu vadovu), tad Ukraina jam – tik tarp kitko.
Neįtikinamai atrodė ir akimirkos, kai Kijeve kaukė oro pavojaus sirenos, o J. Bidenas su Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ramiai vaikštinėjo po Kijevą. Net ir didžiausiam kvailiui aišku: Kremliaus banditas, kad ir koks niekšas bebūtų, nedrįs Kijevo centro bombarduoti tol, kol ten svečiuosis JAV prezidentas.
Tad net nežinau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti J. Bideno vizitą į Kijevą? Karo analitikas Aleksejus Arestovičius – labai optimistiškas. Girdi, Ukrainos reikalai – vis geryn ir geryn. Esą Vakarai apsisprendė negrįžtamai: Ukrainos nepaliks likimo valiai. Suprask, J. Bideno vizitas į Ukrainą – labai stiprus ženklas. Nėra jokių abejonių: Vakarai pradeda tiekti daug ir galingų ginklų, rimtų sviedinių, todėl karas ilgai netruks, Rusijos kariauna greitai bus sutriuškinta…
Aš irgi norėčiau būti optimistas. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog žodžiai dažnai skiriasi nuo konkrečių darbų. Vis dar prisimenu, kaip J. Bidenas praėjusiais metais svaidėsi pareiškimais „neduosime to, neduosime ano“. Vis dar negaliu pamiršti, kaip Vakarų lyderiai niekingai, bailiai stumdėsi tarpusavyje: „jei anie duos tankų, tada ir aš duosiu, o jei nebus tankų iš anos šalies, tai ir aš tupėsiu tarsi pelytė po šluota“.
Tokių tūpčiojimų vietoje negalima pamiršti. Kol kas atrodo, jog Vakarai tesugeba gražiai ir optimistiškai valandų valandomis pliurpti iš tribūnų, vieną po kito rengti pompastiškus susitikimus karinėse bazėse, restoranuose, parlamentuose, o realiai grumtis su agresyviu banditu – šiaip sau.
Prisiminkime Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdį. Vakarai rėmė demokratines reformas įgyvendinantį Michailą Saakašvilį, dalino Tbilisiui pažadus dėl narystės NATO aljanse, dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet užteko Vladimirui Putinui užpulti Gruziją, ir Vakarų parama išskydo. Vakarai nežengė svarbiausio žingsnio: nesuteikė gruzinams realios, konkrečios, skubios karinės paramos. Jei kalbėtume visiškai atvirai, 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją. Paliko ją vieną grumtis su dešimtis kartų stipresne kariuomene. JAV prezidentui neužteko drąsos išlaipinti Gruzijoje amerikietiškųjų desantininkų V. Putinui parodant tikrą kumštį.
Tad dabar Vakarai neturi nė menkiausios moralinės teisės gailiai kniaukti, esą gruzinai nusisuka nuo vakarietiškų vertybių. Dėl šio posūkio kalti ne tik gruzinai. Kalti tuometiniai JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Gruzinai pamatė, ko verti amerikietiški, prancūziški ar vokiški pažadai. Vakarietiški pažadai liko pažadais, o Rusijos užpuolimas buvo realus, konkretus, kruvinas ir labai skaudus (Sakartvelas neteko kelių savo teritorijų).
Rusijos opozicionierius Markas Feiginas viešojoje youtube.com erdvėje dažnai kaltina oficialųjį Tbilisį kalėjime kankinant Michailą Saakašvilį. M. Feiginas teisus. M. Saakašvilis neturėtų būti marinamas viename iš Gruzijos kalėjimų. Bet M. Saakašvilis – asmeninis V. Putino priešas. Sakartvele dabar įtakingos gausios prorusiškos jėgos. Tad M. Saakašvilio gyvybei tikrai iškilęs mirtinas pavojus. Kad M. Feiginas mėgina išlaisvinti Gruzijos reformatorių, – šaunu. Bet ponas M. Feiginas visiškai nepriekaištauja Vakarams, 2008-aisiais išdavusiems Tbilisį. Jei esame principingi ir atviri, turėtume matyti visas paveikslo spalvas. M. Feiginas galėjo bent vienu žodeliu užsiminti, jog dėl M. Saakašvilio įkalinimo kalti ir Berlyno, Vašingtono, Paryžiaus ponai.
Todėl šiandien aš vis dar – pesimistas. Patikėsiu Vakarų nuoširdumu tuomet, kai ukrainiečiai galų gale ims tvirtinti, jog ginklų jau tikrai užtenka. Patikėsiu Ukrainos pergale tuomet, kai ji tikrai išvys iš visų savo teritorijų visas Rusijos pajėgas. Vakarus imsiu girti tik tuomet, kai jie į tarptautinius kalėjimus tikrai sugrūs visą V. Putino šutvę bei privers Maskvą mokėti rimtas karo reparacijas ekonomiškai nukraujavusiai Ukrainai.
O kol kas man atrodo, kad J. Bidenas – bailokas dėdė. Be kita ko, J. Bidenas jau dabar dažnokai primena liūdnai pagarsėjusį sovietų bosą Leonidą Brežnevą (tai suklumpa, tai vos paeina, tai snaudžia). Jei tikrai sieks antrosios kadencijos, tikrai bus panašus į susenusį L. Brežnevą.
2023.03.01; 08:00