Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, liepos 10 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino atvyksiantis į NATO viršūnių susitikimą Lietuvos sostinėje Vilniuje liepos 11-12 dienomis, pranešė „Ukrinform“.
Apie tai V. Zelenskis pranešė vaizdo kreipiniu. Ukrainos prezidentas sakė, kad Vilniuje surengs dvišalius įvairaus lygio susitikimus, įskaitant su Europos šalių, Amerikos, Kanados, Japonijos atstovais. „Prioritetai visiškai aiškūs: oro gynyba mūsų miestams, visoms bendruomenėms visoje šalyje, stengiamės sukurti visavertį dangaus skydą. Taip pat ginklai fronto linijai – dėl to taip pat kalbėsimės Vilniuje. Žinoma, kalbėsime ir apie kitus gyvybių apsaugojimo ir mūsų bendro saugumo aspektus“, – sakė jis.
V. Zelenskis pareiškė įsitikinimą, kad Ukrainos kariams iš Vilniaus gali būti gerų su ginkluote susijusių naujienų.
„Atskirai – apie fronto liniją. Rytoj, viršūnių susitikimo, kuris dabar neįsivaizduojamas be Ukrainos, atidarymo dieną bus 503-ioji plataus masto karo diena. Tai daug pasako apie mūsų – Ukrainos žmonių – stiprybę (…) be jų stiprybės Europos saugumas jau tiesiog neįsivaizduojamas“, – pridūrė V. Zelenskis.
„Man didelė garbė atstovauti tokiems žmonėms ir tokiai Ukrainai!“, – sakė V. Zelenskis.
Vilniaus NATO viršūnių susitikimas – jau rytoj. Itin neramu. Neramu ne tiek dėl galimų provokacijų Baltarusijos – Lietuvos pasienyje ar iš Kaliningrado srities atskriesiančios raketos, pajėgiančios nuo žemės paviršiaus nušluoti trečdalį Lietuvos.
Karinio pobūdžio provokacijų derėtų kaip tik mažiausiai baimintis. Kam Kremliui rengti kovinius išpuolius, jei NATO viršūnių susitikimo metu Vilniuje ponas Vladimiras Putinas gaus tai, ko jam verkiant reikia? Nors Ukraina šiandien vienintelė šalis, kuri tikrai verta narystės Aljanse, jai, regis, nepasakys nieko konkretaus, kaip ir kada Vakarai priims į savo karines gretas. Dar pikčiau kalbant, Ukrainą ruošiamasi ciniškai išduoti. Ji jau buvo parduota 2008-aisiais NATO viršūnių susitikimo Bukarešte metu, kuomet išgirdo pareiškimą „nepriimsime, jūs dar nepasiruošę“. Ji buvo paaukota, kai jai draudė ginti okupuojamą Krymą 2014-aisiais, kai 2015-aisiais ją prievartavo pasirašyti neva ukrainiečiams naudingus Minsko susitarimus. Jei pagrindiniai 2008-ųjų, 2014-ųjų, 2015-ųjų išdavysčių kaltininkai – Angela Merkel, Barakas Obama, tai 2023-ųjų liepos mėnesio išdavystė – Joe Bideno projektas.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kuo remiantis taip sakau? Liepos 10-ąją, NATO Viršūnių Susitikimo išvakarėse, dpa – ELTA paskelbė štai tokio pobūdžio informaciją: „Jungtinės Valstijos, pasak prezidento Joe Bideno, yra pasirengusios pasibaigus karui pasiūlyti Ukrainai panašias saugumo garantijas, kokias taiko Izraeliui. Jis turėjo omenyje laikotarpį nuo karo pabaigos iki galimos šalies narystės NATO. Prisijungimo prie Vakarų gynybinio aljanso procesas užtrunka, sakė J. Bidenas interviu stočiai CNN, kuris visas buvo parodytas sekmadienį. Tarpiniu laikotarpiu JAV esą galėtų skirti Ukrainai reikalingų ginklų ir pajėgumų, kad ji galėtų gintis. Tačiau J. Bienas pabrėžė, kad tai būtų įmanoma tik paliaubų ar taikos susitarimo atveju.“
Štai ir išlindo yla iš maišo. Demokratų partijos atstovas J. Bidenas atvirai prabilo apie būtinybę organizuoti Rusijos – Ukrainos taikos derybas. Beje, prie derybų stalo Ukraina prievartaujama sėstis Rusijai naudingomis sąlygomis. J. Bideno kontroliuojami Baltieji Rūmai niekad niekur nepareikalavo, esą V. Putinas iki pirmojo taikos derybų posėdžio privalo išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų, kadangi kitaip derybos – neįmanomos.
Oficialusis Vašingtonas atvirai prievartauja oficialiųjų Kijevą derėtis su V. Putinu būtent Kremliui palankiomis sąlygomis. Šantažo priemonė – iš Amerikos ir jos sąjungininkų ukrainiečiai daugiau nebegaus ginklų. Amerikiečiai beveik be užuolankų tvirtina: jei ir toliau narsūs ukrainiečių kariai priešinsis Rusijai, tuomet bus prarasta visa Ukraina, nes Ukrainos kariuomenei, kai JAV užsuks visus kranelius, tuoj trūks šaudmenų, artilerijos pabūklų, tankų.
Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis pakliuvo keblion situacijon. Galima manyti: ne mūsų reikalas. Mūsų šiuo metu nemuša, tai ir džiaukimės. Tačiau išduodant Ukrainą juk išduodami ir Vakarai, kurie neva labiau nei sotų gyvenimą myli demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Jei skeptiškai į J. Bideną žvelgiantys apžvalgininkai, pavyzdžiui, Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus, Gary Tabachas, iki užkimimo pastaruosius kelerius metus įrodinėjo, jog tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai dėl Ukrainos, dabar ši liūdna tiesa – tarsi ant delno.
Tiesa, youtube.com erdvėse esu aptikęs ukrainiečių politologų tvirtinimų, jog Vakarai neprivalo padėti Ukrainai nė viena grivina. Todėl įvykęs pats didžiausias stebuklas, kad Ukraina praėjusiais ir šiais metais iš JAV ir Europos sulaukė tiek daug pagalbos!
Youtube.com erdvėje savo kanalą turi ir dažnai Ukrainos temomis kalbantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas. Jis savo komentaruose dažnai skleidžia mintį, esą J. Bidenas nuoširdžiai norėtų padėti Ukrainai. Tačiau ši šalis tokia klaikiai korumpuota, Ukrainoje knibžda tiek daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, o V. Zelenskis nė piršto nejudino, kad šalintų negeroves, todėl JAV vadovas tiesiog negali rimčiau padėti ukrainiečiams ginant savo laisvę. 1994-ųjų Budapešto memorandumą, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas ir Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras drauge su Rusijos vadovu Borisu Jelcinu įsipareigojo saugoti Ukrainos laisvę, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į iš Ukrainos išgabenamus atominius ginklus, ponas J. Švecas, žinoma, įvardina esant beverte deklaracija, neverta aptarimų.
Trys padėkos. Slaptai.lt nuotr.
Net jei nebūtų Budapešto memorandumo, visus pastaruosius metus maniau, jog Vakarai, kad ir klupdami, klysdami, nuoširdžiai padeda užpultoms, skriaudžiamoms valstybėms. Esą pareiškimai, jog Žemėje tegul bus kuo daugiau sąžiningumo, teisingumo, taikos, – ne tušti žodžiai. Tai – neva šventa Vakarų pareiga. Kad esu ne sykį savo rašiniuose gyręs NATO, byloja šių eilučių autoriui įteikti Lietuvos kariuomenės Padėkos raštai. Šiandien matau, jog NATO, atsisakęs priimti į savo gretas Gruziją (Sakartvelas) ir Ukrainą, jas sąmoningai atidavė į iki pat alkūnių kruvinas Rusijos rankas. JAV kažkodėl rūpi Kuveitas, Afganistano, Irako, Pietų Korėjos, Taivano likimai, o į Sakartvelą ir Ukrainą – nusispjauti. Klausiate – kodėl? Nes Sakartvelo ir Ukrainos ateitis rūpi … diktatoriui, autokratui, tarptautiniam nusikaltėliui V. Putinui. Vašingtonas akivaizdžiai nenori tramdyti Maskvos. Dabar net nesvarbu, kodėl kaip vyras su vyru vengia šnekėtis su Maskva – dėl baimių ar dėl slaptų susitarimų dalijantis įtakos zonas. Svarbiausia tai, kad savo elgesiu J. Bidenas … padeda V. Putinui. J. Bidenas siunčia žinutę sienas su Rusija turinčioms valstybėms: jei Rusija jus puls, mes jus išduosime, parduosime, paliksime be pagalbos. Todėl būkite nuolankūs, klusnūs, kai Kremlius ko nors paprašys, juolab – pareikalaus. Šiandien taip suprantu J. Bideno „taikos planus“.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Tad Vakarai daro viską atvirkščiai, nei turėtų daryti. Puikus pavyzdys – Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) išspausdintas 2023 metų Pasaulinis taikos indeksas (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Į šį dokumentą mano dėmesį atkreipė Namikas Alijevas – Azerbaidžano diplomatas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius. Jis nustebęs dėl reitingo sudarytojų šališkumo. Savo publikacijoje „Labai netaikingas taikingumo indeksas“ (išspausdinta portale slaptai.lt) jis teiravosi, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalinti Ukrainai ir Rusijai? Tikrai – kaip jokios kaimyninės šalies neužpuolusi Ukraina gali būti maždaug tokia pat taikinga kaip ir Čečėniją, Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą, Siriją teriojanti, Baltarusiją pavergusi be šūvio, Kazachstaną šantažuojanti Rusija?!
Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų – griuvėsiai
Bet fantastiškiausia, pasak Azerbaidžano politiko N. Alijevo, kad tame „taikingumo indekse“ ir Armėnija užima žymiai garbingesnę 66-tą vietą, nei Azerbaidžanas. Azerbaidžanas – tik 95-oje eilutėje! Tikrai keista – beveik tris dešimtmečius Armėnija laikė savo rankose okupuotą azerbaidžanietiškąjį Karabachą, iš savo gimtųjų namų išvijo beveik milijoną azerbaidžaniečių, nuo žemės paviršiaus 1992-ųjų pavasarį nušlavė azerbaidžanietišką miestą Hodžaly, Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose sugriovė daugelį azerbaidanietiškų istorijos, kultūros, religijos paminklų, bet ji vis tiek – taikingesnė nei Azerbaidžanas? Dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun žudė turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus Europos ir JAV sostinėse, bet Armėnija vis tiek – draugiškesnė, taikingesnė, padoresnė už Azerbaidžaną? Visi šie tendencingumai tik todėl, kad Azerbaidžanas, nesulaukęs Vakarų pagalbos, 2020-aisiais sėkmingai per 44 dienas jėga iš Armėnijos vergijos išvadavo didžiąją Karabacho dalį?
Man regis, Vakarai galutinai susipainiojo savo vertybėse. Vis dažniau prie kryžiaus jie kala ne agresorių, o auką. Vakarai tarsi perša visiems nuomonę, jog neteisėtai puldinėti kaimynines šalis – leistina, o štai ginklu gintis aukoms – draudžiama. Šiandien šią žinią mums siunčia JAV prezidentas demokratas J. Bidenas. Jis tarsi akcentuoja – priešintis Rusijos interesams beprasmiška ir beviltiška. Kremlius vis tiek švęs pergalę.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr. Žinomas Vokietijos karo istorikas Sönke Neitzelis sako nemanąs, kad 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo padaryta istorinė klaida, kai Ukrainai nebuvo pasiūlytas narystės Aljanse planas. Pasak jo, vokiečių politikai padarė dideles klaidas jau po šio sprendimo – kai leido Putinui patikėti, jog Vakarai yra silpni.
„Manau, Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, leidžiantis jam patikėti, kad Vakarai yra silpni“, – Vilniaus NATO viršūnių susitikimo išvakarėse išskirtiniame interviu Eltai sakė S. Neitzelis.
Kalbėdamas apie jau po kelių dienų Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą, istorikas mano, kad Ukrainos veikiausiai laukia „varginančios“ Vakarų politikų paruoštos deklaracijos ir patikinimai dėl tolesnės paramos tęsiantis karui su Rusija. Didžiosios Vakarų valstybės, jo įsitikinimu, aiškesnės narystės statuso tikrai nepalaikys.
„Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip“, – teigė istorikas, pateikdamas jau antrus metus besitęsiančio karo baigties scenarijus.
– Kokią istorinę vertę prognozuojate NATO viršūnių susitikimui Vilniuje?
– Šis NATO viršūnių susitikimas ypatingas tuo, kad vyksta karo metu. Šiuo požiūriu jį prilyginčiau praėjusių metų susitikimui Madride. Tačiau dabar jis, žinoma, turi didesnį politinį sprogstamąjį užtaisą, nes pagrindinis klausimas bus, kaip spręsti Ukrainos stojimo į NATO klausimą. Mano nuomone, tai nebus nuspręsta. Tačiau bus labai įdomu pamatyti, kokia bus parinkta formuluotė. Turėsime pažengti toliau nei per 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimą, kuomet vokiečiai ir prancūzai vetavo sprendimą. Dabar politiškai svarbiausias klausimas – kokius signalus siųsti Ukrainai ir kokios frakcijos yra Aljanse. NATO viršūnių susitikimai krizių metu visada buvo kažkuo ypatingi, pavyzdžiui, Kubos raketų krizės metu arba prisiminkime dvigubos eigos (double track) NATO sprendimą 1979 m. Tačiau šiandien turime visiškai kitokią situaciją. Todėl nesakyčiau, kad šis viršūnių susitikimas yra pats svarbiausias kada nors įvykęs, tačiau jis išskirtinis, nes gyvename ypatingais laikais.
– Balandžio mėnesį Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso, „kai tik sąlygos leis“. Kokių realių vilčių gali turėti Ukraina?
– Ukraina negali tikėtis, kad dabar tikrai bus pradėtas stojimo procesas arba kad jam bus pritarta, kaip tai buvo padaryta Suomijos ir Švedijos atveju. Bus kažkokia varginanti deklaracija, kad Ukraina yra Vakarų bendruomenės dalis, kad mes su ja solidarizuojamės ir kad remsime ją kovoje su Rusija. Ir tikriausiai bus kažkokia ateities perspektyva. Galbūt kažkas panašaus į tai, kad Ukraina taps NATO nare, bet tik tada, kai bus išspręstos problemos. O tada visiems aišku, kad per artimiausius kelerius metus to tikriausiai nebus. Taip pat aišku, kodėl Baltijos šalys ir Lenkija tuo labai suinteresuotos.
Tačiau tai nėra valstybės, kurios pirmiausia kariniu požiūriu būtų lemiamos kare su Rusija, tai galiausiai yra Jungtinės Valstijos. Jungtinės Valstijos nėra suinteresuotos eskalavimu. Jos tai parodė ir per karą. Jos masiškai rėmė Ukrainą, tačiau nesiėmė visų veiksmų. Ir vokiečiai, kaip ir 2008 m., to nepalaikys. Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip. Vakarų valstybės darys viską, kad pačios nekovotų dėl Ukrainos, nes nėra tokio noro. Manau, kad pasiekus kažkokią taiką bus sukurtos garantijų formos, panašios į tas, kurias turime Izraelyje ar Taivane. Bus kažkas panašaus į abipusės pagalbos įsipareigojimus dvišaliu lygmeniu. Kai karas Ukrainoje vieną dieną baigsis, Ukrainos kariuomenė turės būti apginkluota taip, kad galėtų apsiginti nuo Rusijos puolimo. Taigi ji taps partnere, saugumo partnere, bet artimiausioje ateityje netaps NATO nare. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
– Viešai diskutuojama, kas yra prasmingiau ir galiausiai mažiau kainuoja: ar modernizuoti Ukrainą taip, kad Rusija jos nebepultų, ar priimti ją į NATO. Ar nebūtų saugiau, jei tokia didelė ir kovai pasirengusi šalis būtų kontroliuojama Aljanso?
– Manau, kad de facto jie jau turi kontrolę. Galbūt ne vokiečiai, bet amerikiečiai. Be amerikiečių šiame kare nieko nevyksta. Ir ukrainiečiams aišku, kad jei amerikiečiai pasakys, kad mes jūsų daugiau neremsime, Ukrainoje užges šviesa. JAV gali labai aiškiai pasakyti: jeigu mes jums tieksime ginklus, tai tokios yra mūsų sąlygos. Jei jas pažeisite, mes daugiau to nebedarysime. Nežinome, kas buvo sutarta, bet Ukraina yra priklausoma nuo Vakarų. Be Vakarų Ukraina nebeegzistuoja. Ir būtų absoliučiai kvaila, jei jie dabar peržengtų tam tikras raudonas linijas. Jei dabar britai pristatys Ukrainai sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, man visiškai aišku, kad jie susitars dėl taikinių, prieš kuriuos jos bus panaudotos. Todėl man neatrodo toks įtikinamas argumentas: mes tiekiame ginklus, bet net nežinome, kas su jais vyksta. Ukraina yra priklausoma nuo ginkluotės tiekimo. Jei Zelenskis padarytų Faux pas, jam būtų dar sunkiau.
– Kelių pastarųjų savaičių įvykius galima apibūdinti kaip eskalacijos spiralę. Rusijos branduolinių ginklų perdavimas Baltarusijai tikriausiai yra atsakas į būsimą naikintuvų F-16 perdavimą Ukrainai. Kas dar gali įvykti, kur yra paskutinė raudona linija, kad konfliktas neperaugtų į Rusijos karą su NATO?
– Raudonoji linija yra labai aiški – NATO sausumos pajėgų, NATO lėktuvų su savo pilotais ar laivų, kitaip tariant, NATO šalių karių tiesioginiai kovos veiksmai prieš Rusijos karius. Žvalgyba, parama, planavimas, bet kokios rūšies ginklų, išskyrus masinio naikinimo ginklus, tiekimas šios linijos neperžengia. Tai galima palyginti ir su kitais karais. Prisiminkime Korėjos karą. Ten buvo raudonos linijos iš sovietų pusės. Rusų pilotai Šiaurės Korėjos naikintuvais neskraidė virš Jalu upės. Tai galima matyti ir Vietnamo kare. Arba prisiminkime Izraelio karus prieš arabų valstybes 1967 ir 1973 m. Dabar riba yra aiški – Vakarų karių panaudojimas mūšio lauke Ukrainoje, tačiau nemanau, kad taip nutiks.
– Ką manote apie Ukrainos kontrpuolimą? Ar jis jau įsibėgėjo?
– Ukrainiečiai turi apie dvylika brigadų, kurias gali panaudoti puolimui. Dabar šios pajėgos dislokuotos ne visos. O koks yra Ukrainos planas – surengti didelį puolimą, prasiveržti viename taške ar tiesiog apsičiupinėti keliuose taškuose, suklaidinti rusus, pulti čia, paskui tuo pasinaudoti, kad būtų perskirstyti rezervai, o tada smogti kitur – viso to nežinome. Kol kas matome padidėjusį kovinį aktyvumą, bet Ukrainos pajėgos kol kas neturi persvaros. Ar dabar visos pajėgos vėl bus sutelktos į židinį, rizikuojant viskuo, mes nežinome. Mes nematome Ukrainos generalinio štabo kortų.
– Tačiau Kachovkos užtvankos susprogdinimas rodo Rusijos reakciją į kontrpuolimą?
– Tiesą sakant, man neaiški šio sprogdinimo prasmė. Turime potvynį į pietvakarius nuo Zaporožės abiejose upės pusėse. Ir tai būtų prasminga kariniu požiūriu Rusijai tik tuo atveju, jei tikimasi, kad Ukraina surengs puolimą per Dnieprą. Bet puolimas per Dnieprą man nuo pat pradžių buvo labai mažai tikėtina taktika. Vargu ar Kyjivas būtų planavęs veržtis per Dnieprą į Rusijos teritoriją tarp Zaporožės ir Chersono, t. y. Krymo kryptimi, nes tada upė atsidurtų ukrainiečiams už nugaros. Dniepras yra viena didžiausių upių Europoje, todėl ukrainiečių puolimo atveju visada yra tikimybė, kad rusai tiltus sunaikins sparnuotosiomis raketomis. Taigi akivaizdžiausia puolimo vieta yra sausumos tiltas tarp Zaporožės ir Ugledaro, kur dabar taip pat vyksta intensyvūs mūšiai. Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei JAV ir Vokietijos vadovai
– Kaip Ukrainos kontrpuolimo sėkmė ar nesėkmė gali paveikti NATO viršūnių susitikimo sprendimus?
– Kontrpuolimu galima daryti politinį spaudimą NATO šalims, laikantis moto: žiūrėkite, mes puolame, bet jei jūs mums parūpintumėte daugiau ginklų, mes būtume daug sėkmingesni. Susitikimas Vilniuje yra aktualus sprendžiant klausimą, kas bus ateityje, kas bus rudenį, kas bus kitais metais. Ar darysime didesnį spaudimą Europos ginklų, artilerijos gamybai? Ar vis dar yra šalių, kurios ir toliau įsipareigoja teikti tolesnę pagalbą, ar bus naikintuvų aljansas, kada jie bus pristatyti? Iš tikrųjų tai yra susitikimas, kuriame kalbama apie ateitį, o ne tiesiogiai apie įvykius, kuriuos dabar matome Ukrainoje.
– Jau minėjote, kad šiame susitikime Vokietija ir Prancūzija, kaip ir 2008 m. Bukarešte, vėl stabdys Ukrainos perspektyvas NATO. Koks dabar būtų pasaulis, jei Vokietija ir Prancūzija tada nebūtų sudariusios šių kliūčių Ukrainai ir Gruzijai?
– Jei Ukrainos priėmimo į NATO procesas būtų buvęs pradėtas 2008 m., manau, kad Rusija netrukus būtų įsiveržusi į Ukrainą. Vargu ar Maskva būtų su tuo susitaikiusi. O 2008 m. Ukrainos karinė būklė buvo labai bloga. Rusijai būtų buvę daug lengviau kariniu požiūriu eliminuoti Ukrainą 2008 nei 2014 m. Keturiolika metų iki 2022-ųjų JK ir JAV išnaudojo Ukrainos pajėgoms apmokyti ir aprūpinti. Ir reikia pasakyti, kad NATO pabudo iš gilaus miego tik 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Todėl manau, kad Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau manau, kad buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, nes leido jam patikėti, kad Vakarai yra silpni. Ir tai, mano nuomone, yra grubi klaida, kurią padarė Angela Merkel, Frankas-Walteris Steinmeieris, Sigmaras Gabrielis ir visi kiti.
– Kokie sprendimai dėl Europos saugumo turėtų būti priimti šiame NATO viršūnių susitikime? Ypač dėl rytinio flango?
– Jei iš tiesų pasieksime tai, ką nusprendėme Madride, t. y. Vokietija iki 2025 m. NATO greitojo reagavimo pajėgoms suteiks 30 000 parengtų karių, daug kas jau bus pasiekta. Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, tačiau viduje iš tikrųjų manoma, kad per 5–7 metus ji sugebės kompensuoti nuostolius. O jos karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas ir kibernetiniai pajėgumai beveik nenukentėjo. Taigi manyti, kad Rusija niekada neatsistos ant kojų, yra iliuzija. NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje iš tikrųjų nėra skirtas tam, kad būtų atremtas tiesioginis Lietuvos, Latvijos ar Estijos užpuolimas. Jis skirtas klausimui, kaip mes stipriname savo gynybinius pajėgumus. O sustiprintos priešakinės pajėgos Lietuvoje, žinoma, yra politinis signalas, tačiau kariniu požiūriu jos nieko neatgraso.
– Lietuva su ypatingu lūkesčiu žvelgia į Vokietiją. Vokietijos krašto apsaugos ministras Borisas Pistoriusas kiek netikėtai viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad Vokietija pasirengusi dislokuoti savo karių brigadą. Anksčiau būta prieštaringų pasisakymų. Kaip vertinate ginčą? Ar ji būtinai turi būti čia dislokuota?
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
– Labai gerai suprantu lietuvių argumentus. Ir sakau, kad mes, vokiečiai, iš tikrųjų neturime jokių moralinių argumentų, kad ši brigada nebūtų dislokuota Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad Šaltojo karo metais amerikiečiai, kanadiečiai ir britai buvo dislokuoti tiesiogiai Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR), pasienyje su Rytų Vokietija. VFR tai buvo nepaprastai svarbu. O Lietuva dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kaip senoji Bonos Respublika. Taigi toks yra moralinis argumentas. Tačiau, žinoma, turime pažvelgti į tai operatyviai. Kiek žinau, NATO nereikalauja dislokuoti šios brigados Lietuvoje, nes nori maksimalaus lankstumo. Jei teisingai žinau, yra keturi galimi rusų puolimo scenarijai. Taip pat yra scenarijai pagal schemą „link Moldovos, link Rumunijos“. Tuomet ši brigada atsidurtų netinkamoje vietoje. Dabar gynybos ministras Borisas Pistoriusas netikėtai pažadėjo, kad Vokietija į Lietuvą atsiųs brigadą, nors anksčiau buvo kalbama tik apie išplėstinę vadavietę. Tai buvo svarbus signalas. Klausimas, ar Vokietija sugebės tai įvykdyti, iš kur bus siunčiami kariai ir ar reikės dėl to uždaryti kokias nors kitas vietas.
– Vokietijos vaidmuo šiame kare taip pat svarbus, todėl dažnai atkreipiamas dėmesys į jūsų šalies sprendimus. Kaip jūs, kaip vokietis ir istorikas, vertinate kritiką dėl pernelyg neryžtingo ginklų tiekimo ir stringančio garsiai pažadėto istorinio lūžio taško „Zeitenwende“?
– Nuo pat pradžių, dar prieš prasidedant karui, buvau didelis ginklų tiekimo Ukrainai šalininkas ir visada sakiau, kad tai vyksta per lėtai, kad to yra per mažai. Visada kritikavau neryžtingumą. Tačiau reikia pažvelgti ir į tai, iš kur ateina vokiečiai. Prisiminkime Miuncheno saugumo konferenciją 2022 m. vasarį, prieš prasidedant karui, Annalena Baerbock (Vokietijos užsienio reikalų ministrė – red. past.) pasakė: „Mes, vokiečiai, negalime tiekti ginklų dėl istorinių priežasčių.“ Tada prasideda karas. Ir mes vis dėlto tiekiame ginklus, kovinius tankus ir kt. Mes, vokiečiai, jau nuėjome ilgą kelią. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė diskursas Vokietijoje – staiga žalieji tapo didžiausiais ginklų tiekimo šalininkais.
O prieš tai mes diskutavome apie penkių bepiločių lėktuvų apginklavimą Vokietijoje ir socialdemokratai tai atmetė. Buvome visiškai neracionalūs, visiškai emocingoje diskusijoje, „Pepės Ilgakojinės pasaulyje“. Pagal moto: mums karas neegzistuoja, mes už taiką. Visi yra už taiką. Dar mes, vokiečiai, neišvengiame savo istorijos. Mes turime tokią istoriją, kokią turime. Mano kritika yra ta, kad Vokietijos saugumo politika iš esmės nepasikeitė, nes vokiečiai visada buvo NATO konvojaus viduryje arba gale. Taigi, taip, jei kiti tiekia ginklus, mes taip pat tai darome. Tačiau mes nesame tie, kurie tai inicijuoja. Mes nesame tie, kurie tai organizuoja, kurie dabar sako: tankų koalicija, štai kaip tai daroma. Visada dalyvauja amerikiečiai. Mano nuomone, tai neįtikėtinai daug pasako apie Europą, jei Europos NATO šalys nedrįsta pristatyti 90 kovinių tankų be amerikiečių dalyvavimo. 450 milijonų europiečių nedrįsta pristatyti 90 tankų. Ką tai sako apie 5-ąjį straipsnį? Vadinasi, mes pristatome tankus, rusai dėl to mus užpuola, o amerikiečiai mūsų negina dėl 90 tankų? Manau, kad toks suvokimas yra absurdiškas. Tačiau tai daug ką byloja ne tik apie vokiečius, kuriuos labai daug kas mėgsta gėdinti. Turiu omenyje ir kitas šalis. Be kita ko, lenkai – jie kartais labai garsiai išsižioja, bet jų pačių tankų pristatymai būna gana kuklūs. Taigi tai taip pat yra Europos problema.
– Grįžkime prie visuomenės pokyčių. Jūs jau sakėte, kad vokiečiai nėra pasirengę siųsti savo karių į Ukrainą. Bet ar jie pasirengę siųsti savo karius į rytinį flangą, Lietuvą?
– Pasiruošę. Turime 180 000 Bundesvero vyrų ir moterų. Ir jeigu NATO vyriausiasis vadas pasakys, kad siunčiame diviziją į Lenkiją, į Lietuvą ar bet kur kitur, manau, kad tai bus priimtina. Būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, vėl įvestume šaukimą į kariuomenę. O kol kas vokietis sako: tai karas, mes turime juos palaikyti, bet prašom be manęs. Vokietijoje žmonės nesijaučia esantys kare. Jų socialinė tikrovė yra ne karas, o šildymo siurbliai, infliacija ir pan. Tokia yra socialinė tikrovė. Beveik niekas niekada nėra buvęs Ukrainoje, nepažįsta tos šalies, nekalba ta kalba. Taigi tai toli.
– Šio karo metu esate ypatingai geidžiamas interviu partneris. Anksčiau jūsų ekspertizės sulaukdavo ir kritikos, kaip per daug militaristinės ir isteriškos. Tokius priekaištus iš Vakarų anksčiau buvome įpratę girdėti ir mes – lietuviai, Baltijos šalys, Lenkija ir kt. Ar dabar jūs ir mes galime jaustis išteisinti? Ir ko Europa gali iš to pasimokyti?
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
– Kokią išvadą galime padaryti: po 1990 m. Vakarų europiečiai 30 metų regėjo pasaulį pro rožinius akinius. Tai buvo iliuzija, kad pasaulis taps panašus į ES: nebebus karų, ginčai bus sprendžiami tik per jurisdikciją, o taiką ir tarpusavio ryšius sukursime per prekybą ir kultūrinius mainus. Tačiau pasaulis toks netapo. Kinai, indai, brazilai ir pietų afrikiečiai sako: tai jūsų taisyklės, o ne mūsų. Matote, kiek daug valstybių nedalyvauja sankcijose. Mes, europiečiai, galime propaguoti savo vertybes, bet taip pat turime būti pajėgūs užtikrinti saugumą bent jau savo periferijoje. Taigi, tai Ukraina, tai Viduržemio jūros regionas, bet net tiek mes negalime suvaldyti. Europa turi pajudėti iš vietos. Bet, mano nuomone, ji to nepadarys, nes tų kalbų, kad „mes, europiečiai, turime pagaliau atsistoti ant kojų“, nebegaliu klausytis. Nuo Lietuvos iki Portugalijos yra labai skirtingi požiūriai į pasaulį. Akivaizdu, jog europiečiai turi didelių problemų, ir tai lemia, kad į Vidurio ir Rytų Europos gyventojų nuogąstavimus dėl saugumo nežiūrima rimtai. Didelis klausimas, ar mes iš tikrųjų ko nors iš to pasimokysime. Vokiečiai turi fenomenaliai menką supratimą apie Vidurio Rytų Europą. Dabar kyla klausimas, ar Europa išgirs šūvį, sprogimą? Esu labai skeptiškas šiuo klausimu. Vokietijoje gynybos ministras, kuris, mano nuomone, yra labai geras, gali sukelti kultūrinius pokyčius Bundesvere, kurie taip pat persiduos visuomenei. Dėl to esu nusiteikęs optimistiškai. Bet ar Europa, kaip vienetas, išmoks būti stipresnė, ar Europa atliks namų darbus ir taps labiau nepriklausoma saugumo politikos srityje, aš tuo netikiu.
– Kaip prognozuojate šio karo baigtį?
– Manau, kad šio karo baigtis dar yra atvira. O tai taip pat reiškia, kad Ukraina šį karą gali pralaimėti, ir mes neturėtume ignoruoti šios galimybės. Manau, kad esame linkę nuvertinti rusus, ir verčiau patarčiau mums, vakariečiams, juos pervertinti, o ne nuvertinti. Geriau suteikti daugiau saugumo, daugiau ginklų. Tiesiog norėčiau, kad parama Ukrainai būtų tiekiama sparčiau, taip pat norėčiau didesnio tempo ir čia, Vokietijoje. Kalbama ne apie ginkluotę, o apie tai, kad tai, ką turime, būtų tikrai operatyvu. Tai viskas, apie ką kalbama. Šaltojo karo metais, kai Federacinė Respublika buvo mažesnė, vokiečiai turėjo 12 divizijų; dabar kalbama apie trijų divizijų sukūrimą iki 2032 metų. Dabar yra tik viena. Taigi tai daug mažesnis mastas, bet mes turime tai suvaldyti. Tai nepaprastai svarbu visiems, ypač mūsų Vidurio Rytų Europos partneriams. Galiausiai, jei Lietuvą užpuls Rusija, šios vokiečių divizijos atliks lemiamą vaidmenį ginant ir išlaisvinant Lietuvą. Taigi mes laikomės duoto žodžio. Nežinome, kaip viskas baigsis, bet turime atlikti namų darbus, nes gali būti ir taip, kad Ukraina, jei jos pakankamai nepalaikysime, pralaimės šį karą.
– Ką reiškia pralaimėti? Ar Ukraina nustos egzistuoti, ar bus jos sienos?
– Gali būti, kad Ukraina nebegalės ilgiau ištverti šio karo, kad ji vis dėlto bus užvaldyta. Gali būti, kad kur nors Ukrainos vakaruose išsilaikys tik neužimta teritorija, bet Ukrainos valstybė, kokią mes ją pažįstame šiandien, žlugs, nebebus gyvybinga, turėsime milijonus pabėgėlių, nes žmonės nenorės gyventi Rusijos valdžioje. Manau, kad toks scenarijus galimas. Negalime visada teigti, kad Ukraina laimės arba neturi pralaimėti. Bet yra ne tik klausimas, kiek teritorijos ji gali atsiimti, nes viskas gali pasisukti ir kitaip. Karai gali baigtis kitaip, kontrpuolimai gali žlugti, Ukraina gali pritrūkti karių, galbūt mes, europiečiai, nebenorėsime tiekti amunicijos. Tokia galimybė išlieka, todėl turime sustiprinti savo paramą. Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
– Kiek dėmesio šiam karui bus skiriama ateities istorijos vadovėliuose?
– Neįmanoma taip pažvelgti į ateitį. Tai priklausys nuo to, ar tai bus nedidelis epizodas, dvejų metų karas, kuris baigsis. O gal tai pasaulinio karo pradžia, jei po dvejų metų Taivane kils JAV ir Kinijos karas, kuris peraugs į pasaulinį konfliktą. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją, tarsi lokalus žemyno karas, bet po dvejų metų jis apėmė visą Žemės rutulį. Mes nežinome, kas artėja. Ar tai kažko pradžia, ar tik epizodas. Tikėkimės, kad karas greitai baigsis, bent jau paliaubomis, kad pavyks suvaldyti šiuos karus, kad tai netaps pasaulinių konfliktų centrų susiliejimu.
Galingi, nes vieningi
Berlynas, liepos 9 d. (dpa-ELTA). Prieš ateinančią savaitę Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Ukraina toliau spaudžia aljanso nares susitarti dėl vienareikšmiško įsipareigojimo priimti šalį į Vakarų gynybos aljansą.
„Vilniuje vyksiančiame viršūnių susitikime tikimės aiškaus ir nedviprasmiško kvietimo bei krypties prisijungti prie NATO“, – dpa teigė Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Oleksijus Makejevas.
Pasak ambasadoriaus, nors per dieną įstoti nepavyks, jis tikisi, kad NATO nebeleis palikti dviprasmybių.
Antradienį ir trečiadienį Lietuvos sostinėje Vilniuje susitiks 31 NATO valstybės vadovai. Jie aptars ir Ukrainos narystės NATO perspektyvas.
O. Makejevas perspėjo, kad nedera kartoti 2008 m. Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo klaidų. Tuomet būtent Vokietija, vadovaujama tuometinės kanclerės Angelos Merkel, prieštaravo, kad Ukraina būtų greitai priimta į aljansą. „Jei Ukraina jau 2014 m. būtų buvusi NATO narė, tikrai nebūtų buvę Krymo aneksijos, karo Donbase ir dabar vykstančio Rusijos plataus masto agresijos karo“, – sakė ambasadorius.
O. Makejevas atkreipė dėmesį į neseniai atliktą apklausą, kurios duomenimis – daugiau nei pusė vokiečių pasisako už Ukrainos prisijungimą prie NATO anksčiau ar vėliau. „Jei jau dabar daugiau nei pusė apklaustųjų Vokietijoje pasisako už tai, kad Ukraina įstotų į NATO, vadinasi, suprantama, kad mūsų narystė reiškia ne eskalaciją, o kelią į taiką“, – sakė jis. „Vienintelis būdas nutraukti Rusijos agresiją prieš Europą yra pasiųsti stiprų signalą iš 2023 m. NATO viršūnių susitikimo, kuris turi visas galimybes įeiti į istoriją“, – tvirtino Ukrainos ambasadorius Vokietijoje.
Šeštadienį paskelbtoje „YouGov“ apklausoje 42 proc. respondentų Vokietijoje pasisakė už Ukrainos prisijungimą prie NATO pasibaigus Rusijos invazijai.
Net 13 proc. pasisakė už skubų prisijungimą dabartinio karo metu. Tik 29 % iš esmės nepritaria Ukrainos prisijungimui prie aljanso.
Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šventinėje Liepos 6-osios himno giedojimo ceremonijos kalboje pabrėžė, kad kitą savaitę į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje atvyksiantys 40 valstybių vadovai spręs, kaip Ukrainai įveikti Rusiją.
„Dabar svarbiausia, kad mes savo laisvę ir tai, ką pasiekėme, apgintume. Todėl kitą savaitę Vilniuje lankysis JAV prezidentas Joe Bidenas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir daug kitų, 40 valstybių vadovų. Visi kartu spręsime, kaip Ukraina nugalės Rusiją“, – Katedros aikštėje kalbėjo G. Nausėda.
„(Spręsime – ELTA), kaip užtikrinti Lietuvos saugumą, kad jokiam kareiviškam batui nekiltų nė menkiausios pagundos išbandyti mūsų tvirtybės“, – pažymėjo prezidentas.
Lietuvai minint 770-ąsias karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, 21 val. viso pasaulio lietuviai sustojo sugiedoti „Tautiškos giesmės“.
Lietuvos himną kartu su vilniečiais ir miesto svečiais Katedros aikštėje ketvirtadienio vakarą giedojo ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Tautiškos giesmės“ giedojime dalyvavo ir su vizitu Lietuvoje viešintis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Valstybės himną „Tautišką giesmę“ liepos 6-ąją Lietuvoje pradėta giedoti 2009-aisiais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.
„Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyva tą dieną prieš 14 metų pasaulio lietuviai pirmą kartą tuo pačiu metu visame pasaulyje sugiedojo Lietuvos himną.
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kyjivas, birželio 29 d. (ELTA). Ukraina neleis Rusijai ar jos teroristinėms grupuotėms net bandyti pakirsti lietuvių ir lenkų tautų saugumą iš Baltarusijos teritorijos. Tai ketvirtadienį pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, vaizdo ryšiu kreipdamasis į Europos Vadovų Tarybos dalyvius, praneša „Interfax-Ukraina“. Slava Ukraini. Slaptai.lt foto
„Ukrainai mūsų partnerių saugumas yra ir mūsų saugumas. Vakar prezidentas Gitanas Nausėda ir prezidentas Andrzejus Duda lankėsi Ukrainoje, ir mes pasikeitėme nuomonėmis apie situaciją Baltarusijoje ir jos keliamus iššūkius. Ukrainos pozicija visiškai aiški – bet kokiam mėginimui šantažuoti Europą, bet kokiam mėginimui ko nors griebtis prieš Europą turi būti užkirstas kelias. Jei kas nors kur nors grasina vienai ar kitai Europos tautai, tai visiškai natūralu stoti ginti šių žmonių ir pašalinti grėsmę“, – sakė jis.
Anot V. Zelenskio , mūšiai fronte šiuo metu yra „labai intensyvūs“, tačiau „mes vaduojame savo žemę ir žmones iš okupantų, ir tai yra svarbiausia“.
„Kuo sėkmingiau dabar kausis mūsų kariai, tuo ilgiau Rusija nekels grėsmės visai mūsų Europai. Istorija aiškiai rodo, kad nesėkmingos agresijos visada susilpnina diktatūras“, – pabrėžė jis.
Pasak V. Zelenskio, „tai mes dabar ir matome Rusijoje – matome jų silpnumą, kurio mums taip reikia. Kuo Rusija silpnesnė, tuo labiau jos vyresnybė bijo maištų ir sukilimų. Rusijos silpnumas padarys ją nepavojingą kitiems, o jos pralaimėjimas išspręs šio karo problemą“.
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, birželio 19 d. (Ukrinfom-ELTA). NATO šalys sutinka su tuo, kad Ukraina taps Aljanso nare, bet per Vilniaus viršūnių susitikimą oficialaus jos pakvietimo prisijungti prie NATO klausimas nebus svarstomas.
Tai pirmadienį Berlyne per bendrą spaudos konferenciją su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, praneša „Ukrinform“.
Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.
„Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.
Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.
„Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.
Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.
Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.
O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.
Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.
Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.
Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.
Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.
Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?
Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.
Chersonas, birželio 11 d. (AFP-ELTA). Rusijos pajėgoms apšaudžius gelbėjimo laivą, dalyvaujantį po katastrofiškų potvynių Ukrainos pietuose pradėtoje evakuacijos iniciatyvoje, trys žmonės žuvo, o dar 10 buvo sužeista, pranešė vietos pareigūnai.
„Trys civiliai žuvo, dar 10 buvo sužeista, įskaitant du teisėsaugos pareigūnus“, – teigė Chersono srities karinės administracijos vadovas Oleksandras Prokudinas.
Pasak jo, prasidėjus apšaudymui, 74-erių vyras savo kūnu uždengė kitą moterį. „Rusai pašovė jį į nugarą. Jis mirė nuo sužalojimų“, – socialiniuose tinkluose nurodė O. Prokudinas.
Antradienį buvo sunaikinta šalia fronto linijos Chersone esanti Rusijos kontroliuojama Kachovkos užtvanka. Dėl katastrofiško incidento tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti savo namus. Kilo nuogąstavimų dėl galimos humanitarinės ir ekologinės nelaimės.
Ukraina dėl užtvankos griūties kaltina Rusiją ir teigia, kad objektas buvo susprogdintas. Maskva savo ruožtu kaltę verčia Kyjivui.
Nors Ukrainos pusė greitai pradėjo gelbėjimo operaciją, daugybė žmonių, gyvenančių Rusijos kontroliuojamose teritorijose, sakė buvę palikti likimo valiai.
Kachovkos užtvankos griūtis.. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, birželio 7 d. (dpa-ELTA). Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa (WFP) perspėja, kad Kachovkos užtvankos griūtis Pietų Ukrainoje gali neigiamai paveikti pasaulinį badą.
„Didžiuliai potvyniai naikina naujai pasėtus grūdus, o kartu ir viltį, puoselėjamą 345-ių mln. alkanų žmonių iš viso pasaulio, kuriems grūdai iš Ukrainos yra išsigelbėjimas“, – naujienų agentūrai „dpa“ trečiadienį teigė WFP biuro Berlyne vadovas Martinas Frickas.
Po antradienį įvykusios užtvankos griūties Ukrainos žemės ūkio ministerija pareiškė, kad, pirminiu vertinimu, šiauriniame Dniepro upės krante Chersono srityje vanduo užlies apie 10 tūkst. hektarų dirbamos žemės. Tuo metu pietiniame krante užtvindytas plotas bus dar didesnis, antradienio vakarą savo tinklalapyje nurodė ministerija.
Rusija ir Ukraina dėl užtvankos sunaikinimo kaltina viena kitą. Abi pusės kalba apie „teroristinę ataką“ ir beprecedentę ekologinę nelaimę.
Nepaisant visko, M. Frickas nurodė nenumatantis tolesnio maisto kainų infliacijos augimo. Pareigūnas pažymėjo, kad „pasaulinės maisto kainos tebėra 10 metų aukštumose“.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kyjivas, birželio 4 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainos valdžia nori išgirsti apie konkrečius žingsnius, kurių abi pusės – NATO ir Ukraina – turi imtis, kad šalis per kuo trumpesnį laiką taptų aljanso nare. Tai leidiniui „Politico“ pareiškė gynybos ministro pavaduotojas Volodymyras Havrylovas, praneša „Ukrinform“.
„Norėtume išgirsti planą, strategiją arba veiksmų, kuriuos abi pusės – NATO ir Ukraina – turi atlikti, sąrašą, kad šalis per labai trumpą laiką pasiektų narystę“, – kalbėjo V. Havrylovas.
Nors jis pripažino, kad kol vyksta karas tai bus neįmanoma, „kartu turime suprasti, kad po mūsų pergalės mūsų prisijungimo prie bloko procesas bus labai, labai trumpas“.
Tuo pat metu, pasak pareigūno, pereinamuoju laikotarpiu prieš narystę Ukraina ves derybas su NATO dėl „saugumo garantijų sistemos“.
Gynybos viceministro teigimu, tokios garantijos turėtų apimti NATO valstybių narių įsipareigojimus padėti Ukrainai laimėti karą, paramą Ukrainos ekonomikai ir tolesnių sankcijų bei kitų spaudimo Rusijai formų palaikymą.
Paklaustas apie pranešimus, esą Kinija parduoda dronus Rusijai, V. Havrylovas paaiškino, kad kalbama tik apie „komercinius dronus“.
„Taip, jie ir toliau pardavinėja tik įprastus komercinius produktus, kad paremtų Rusijos ekonomiką. Tai suprantama, tačiau tikimės, kad jie laikysis pažadų neparduoti Rusijai jokių ginklų, kaip Iranas. Tai labai svarbu. Kinija taip pat laikosi tam tikrų tarptautinių sankcijų prieš Rusiją, kaip ir Indija. Taigi, jei kalbama apie dvejopo naudojimo įrangą, manau, kad nei Kinija [nei] Indija nėra … suinteresuotos pažeisti tokio pobūdžio [sankcijas], nes jos yra priklausomos nuo Europos ir Jungtinių Valstijų technologijų“, – teigė V. Havrylovas.
Kaip anksčiau skelbė „Ukrinform“, Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas yra įsitikinęs, kad Ukraina įstos į NATO ir Europos Sąjungą daug greičiau, nei visi mano.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, birželio 3 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad šalies dalyvavimas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje būtų beprasmiškas, jeigu Ukrainai nebūtų pasiųsta aiški žinia dėl stojimo į Aljansą terminų, praneša „Unian“.
Tai jis pasakė duodamas interviu „The Wall Street Journal“. Prezidentas taip pat pabrėžė suprantąs, kad, vykstant karui, Ukraina negalės tapti NATO nare, tačiau itin svarbu išgirsti tai, kad ji bus priimta į Aljansą pasibaigus karui su Rusija. NATO vėliava. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kai kurios NATO valstybės taip bijo Rusijos Federacijos, kad jos net nepasiruošusios matyti Ukrainos šiame bloke. Jeigu mūsų nemato ir neduos signalo Vilniuje, tai Ukrainai šiame samite nėra ką veikti“, – sakė V. Zelenskis.
„Sakykite, kiek gyvybių kainuoja viena frazė Vilniaus samite: „Ukraina pateks į NATO po šio karo“, „po to, kai bus saugu?“, – klausė šalies prezidentas.
Jis taip pat sakė nežinąs, ar Ukrainai bus pasiųsta konkreti žinia dėl narystės NATO per viršūnių susitikimą Vilniuje liepos mėnesį.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Kyjivas, birželio 1 d. (Ukrinform-ELTA). Ukraina negali smogti Rusijos Federacijos teritorijoje esančių operatyvinių-taktinių raketų kompleksų „Iskander“ dislokavimo punktams. Tai pažeistų Ukrainos įsipareigojimus tarptautiniams partneriams.
Kaip praneša „Ukrinform“, tai pareiškė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Oro pajėgų atstovas spaudai Jurijus Ihnatas.
„Mes neatakuojame taikinių Rusijos teritorijoje. Kaip sako valstybės vadovybė, yra strategija – mes pažadėjome savo partneriams neatakuoti (taikinių Rusijoje) ginkluote, kurią jie mums tiekia“, – sakė pareigūnas.
Bet, anot jo, rusų raketų paleidimo iš laikinai okupuotų teritorijų atveju Ukraina panaudos visą turimą ginkluotę.
J. Ihnatas taip pat teigė, kad Rusijai trūksta raketų „Iskander“, kitaip jų būtų kur kas daugiau panaudojama per apšaudymus.
„Jų trūksta. Jei jų netaupytų, paleistų šimtus“, – sakė atstovas spaudai.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Oro gynybos pajėgos naktį į ketvirtadienį sunaikino visas 10 raketų – septynias balistines raketas „Iskander-M“ ir tris sparnuotąsias raketas „Iskander-K“, kurias Rusija paleido į Kyjivą. Per Rusijos raketų ataką Ukrainos sostinėje nukentėjo 19 žmonių, trys žmonės žuvo.
Gegužės 25-ąją dieną youtube.com erdvėje buvo paskelbtas naujas ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo komentaras. Jokiu būdu netvirtiname, esą tądien A. Ilarionovo išdėstytos prognozės – neginčijama tiesa. Tačiau Aleksandrui Šelestui duotą A. Ilarionovo analizę apie tai, kaip jis vertina Ukrainos perspektyvas dar šiais metais sumušti į šalį įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, vertėtų atidžiai išklausyti. Ypač išgirsti ją praverstų entuziastingiems optimistams. Vos tik išgirdę Vašingtono ar Briuselio šūktelėjimus, jog Kijevas bus gausiai remiamas iki pergalės, naivieji optimistai puola džiūgauti lyg maži vaikai. Šventai tiki kiekvienu Vakarų žodžiu. Nors verta tikėti tik tais žodžiais, kuriuos patvirtina konkretūs darbai.
Tad atsargiai vertinkime visus be išimties pareiškimus. Karo analizė – sudėtingas užsiėmimas. Gausybė nežinomųjų. Daug dezinformacijos siekiant suklaidinti priešininką. Apstu pastangų pagražinti keblią padėtį. Todėl vienintelė išeitis – lyginti optimistų ir pesimistų išvadas. Gretinkime Ukrainą mylinčių ir jos nekenčiančių priešų komentarus. Tik tuomet išryškės aštrūs kampai, tik tuomet į paviršių išlįs vienas kitą paneigiantys skaičiai, faktai. Mūsų supratimu, ekonomistas A. Ilarionovas taip ir elgiasi – lygina, gretina. Todėl jo pastabos – vertingos.
Pradėkime nuo bendrųjų frazių. Kiek sykių girdėjome, esą Ukrainai jau pavyko persilaužti, jog pergalė – čia pat, jog gausios ukrainiečių pajėgos tuoj pereis į kontrpuolimą. Gal taip ir nutiks. Duok Dieve, kad taip nutiktų kuo greičiau. Bet, kalbėdamas su A. Šelestu, analitikas A. Ilarionovas atkreipė dėmesį: nuo praėjusių metų antrosiosios pusės, kuomet ukrainiečių kariai išlaisvino keletą svarbių didelių teritorijų, šiandien Ukraina neturi kuo pasidžiaugti. Po 2022-ųjų antrosios pusės laimėjimų Ukraina iki šių metų gegužės 25-osios neturi nė vienos reikšmingos pergalės. Teturi keletą nuostolių. Prarastas Bachmutas ir Solidaras. Iš viso neteko maždaug 600 kvadratinių kilometrų teritorijos. Mažytis pralaimėjimas, bet vis tik – pralaimėjimas. Kas dėl to kaltas – Ukrainos karių silpnumas ar Vakarai, nesugebantys Ukrainai duoti tiek ginklų ir sviedinių, kiek iš tiesų Kijevui reikia? A. Ilarionovo priekaištai skirti Vakarams.
Žinoma, Rusijos laimėjimų įspūdingais nepavadinsi. Tačiau net ir mažas Rusijos laimėjimas yra jos laimėjimas. Be to, nepamirškime, jog rusų kariškiai ir jiems vadovaujantys generolai pramoko kariauti, nebedaro ypač kvailų klaidų (Rusijos kariuomenės profesionalėjimą pastebi britų analitinis centras RUSI). Prisiminkime ir kitą svarbią aplinkybę: rusai 1000 kilometrų besitęsiančiame fronte per pastaruosius metus daug kur įrengė rimtus gynybinius įtvirtinimus. Ar jais sugebės deramai pasinaudoti, ar ukrainiečių kariai pergudraus rusų kariauną, – dar viena svarbi tema.
Taip pat aišku, kad Ukraina neabejotinai ruošiasi rimtam kontrpuolimui, lemiamiems mūšiams. Ji kaupia iš Vakarų gaunamus ginklus, Vakaruose apmoko savo karius. Bet ko iš tiesų verta Vakarų pagalba? A. Ilarionovas pirmiausia už atlapų griebia JAV. Jis akcentuoja, jog apie milžinišką Amerikos paramą Ukrainai sukurta daug mitų. Vienas iš jų: esą Ukraina iš Vašingtono sulaukė net 113 milijardų dolerių vertės pagalbos. A. Ilarionovas įrodinėja, kad šie milijardai skirti ne tik Ukrainai. Iš šio maišo „žaliųjų“ bus atseikėjama kovai su badu pasaulyje, kovai su klimato kaita, JAV ambasados statybai Kijeve… Tad tikrasis skaičius – tik 49 milijardai. Būtent tiek JAV Kongresas leido atseikėti konkrečiai nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Bet būtina žinoti dar ir tai, kad JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracija iš 49 milijardų palaimino tik 37 milijardus. Vadinasi, realiai nuo karo pradžios (2022-ųjų vasario mėnesio) iki šios dienos (2023 metai, gegužė) Ukraina sulaukė tik 22 milijardų. Tad iki šių metų rudens, kai bus tvirtinamas naujasis JAV biudžetas, liko itin mažai dolerių. Kaip klostysis įvykiai šių metų rudenį Amerikoje, kurią vis labiau krečia finansinė krizė, sunku prognozuoti. Neatmestina, jog mažytė parama Ukrainai kitais finansiniais metais dar labiau sumažės.
Šia proga verta prisiminti nuolatinius Vašingtono perspėjimus, ko Ukraina neturi teisės daryti, naudodamasi amerikietiškais ginklais (apšaudyti Rusijos teritorijos ir t.t.), dar prisiminkime gėdingąjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduotus atominius ginklus, o 2022-ųjų vasario mėnesį JAV prezidentas Džo Baidenas nepajudino nė pirštelio, ir turėsime dar liūdnesnį vaizdelį. Ar Ukraina pajėgi pereiti į rimtą kontrpuolimą teturėdama tik tokią JAV paramą? Gal nuo šių metų birželio mėnesio viskas pakryps gerojon pusėn? Galbūt. Bet šiuo metu džiugesio – ne itin daug.
Tuomet laidos vedantysis A. Šelestas pasiteiravo A. Ilarionovo apie Europos Sąjungos paramą Ukrainai. Girdi, ES diplomatijos vadovas Džozefas Borelis (Josephas Borelis) džiūgavo, esą Briuselis skiria Ukrainai net 65 milijardus eurų. A. Ilarionovas pabrėžė, jog tiek numatyta duoti ateityje. O kol kas per paskutiniąsias derybas nesugebėta atseikėti nė 500 milijonų eurų. Derybos buvo nesėkmingos. Tad sunku patikėti, jog derybos bus lengvos dėl 65 milijardų. Reali ES parama Ukrainai per 15 mėnesių trunkantį karą – greičiausiai tebus 34 milijardai eurų.
Tad kokios A. Ilarionovo prognozės? Karas greičiausiai užsitęs. Taip, Ukrainos padėtis gerėja. Taip, Vakarai tiekia vis daugiau ginklų. Ačiū jiems už tai. Bet gerėjimas labai lėtas. Ukrainai vargu ar užtenka šiandieninės paramos, kad pajėgtų greitai ir įtikinamai laimėti. Pasak A. Ilarionovo, neleistina nuvertinti Rusijos pajėgumų. Jis taip tvirtina nenorėdamas nieko įbauginti. Tiesiog reikia numatyti visus variantus, net pačius blogiausius. Tiek JAV, tiek Europoje esama įtakingų politinių jėgų, kurios trokšta įšaldyti konfliktą. Joms nusispjaut, kad, įšaldžius šiandien karą, Ukraina ilgam praras daug savų teritorijų ir nebus apsaugota nuo Rusijos įsiveržimo ateityje.
Pagal Aleksandro Šelesto ir Andrėjaus Ilarionovo pokalbį youtube.com erdvėje parengė Saulius Kizelavičius
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
Londonas, gegužės 15 d. (dpa-ELTA). Didžiosios Britanijos įstatymų leidėjai išgirdo, kad Rusija gali panaudoti cheminius ginklus, jei Ukrainos kontrpuolimas atgauti teritoriją bus sėkmingas.
Gynybos sekretorius Benas Wallace’as sakė, kad Jungtinė Karalystė „labai atidžiai stebi, kas nutiks toliau“, prieš tai pareiškus nuogąstavimų, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali pasielgti tikrai „bjauriai“ ir panaudoti Ukrainoje nekonvencinių ginklų sistemas.
B. Wallace’as atkreipė dėmesį, kad Rusija panaudojo cheminius ginklus Sirijoje, o 2018 m. Rusijos valstybė surengė nuodijimą Britanijos žemėje, Solsberyje.
Konservatorių įstatymų leidėjas Tobiasas Ellwoodas, pirmininkaujantis Bendruomenių rūmų gynybos komitetui, pasveikino pirmadienį vykusį Volodymyro Zelenskio vizitą Jungtinėje Karalystėje ir pabrėžė tarp Ukrainos prezidento ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Rishi Sunako užsimezgusius „šiltus santykius“.
T. Ellwoodas paklausė, ar Ukrainai bus suteikti „greitieji reaktyviniai lėktuvai“, ir pridūrė, jog daug kalbama apie kontrpuolimą. Jis paprašė gynybos sekretoriaus pakomentuoti grupės „Vagner“ lyderio Jevgenijaus Prigožino, dabar atvirai kritikuojančio prezidentą Vladimirą Putiną dėl amunicijos stygiaus ir taktikos mūšio lauke, pasisakymus. „Ar jis sunerimęs, kad jei šis kontrpuolimas bus sėkmingas atgaunat žemes, tuomet Rusija, Putinas pasielgs tikrai bjauriai ir griebsis nekonvencinių ginklų sistemų, tokių kaip cheminiai ir biologiniai ginklai, kaip padarė Sirijoje?“, – klausė T. Ellwoodas.
Britų žvalgyba
B. Wallace’as atsakė: „Visuomet turime būti budrūs dėl Rusijos kariuomenės ir paties prezidento Putino elgesio. Teisingai pastebėta, kad cheminių ginklų panaudojimas Sirijoje buvo dar vienas lūžis, taip pat cheminiai ginklai buvo panaudoti čia, Jungtinės Karalystės gatvėse per Skripalių apnuodijimą Solsberyje. Esame budrūs, tarptautinė bendruomenė nuolat bendrauja, esame pasirengę su NATO, didiname savo pasirengimą ir investicijas į savo pajėgumus (…) bet jis teisus, turime būti labai budrūs dėl to, kas nutiks toliau“.
44 metų Dawn Sturgess mirė, 2018 m. liepą paveikta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, palikta išmestame kvepalų buteliuke Eimsberyje, Viltšyro grafystėje. Tai įvyko po pasikėsinimo nužudyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį, jo dukrą Juliją ir buvusį policijos pareigūną Nicką Bailey, visi jie tų metų kovą buvo apnuodyti netoliese esančiame Solsberyje. Visi trys išgyveno, kaip ir D. Sturgess vaikinas Charlie Rowley. Didžioji Britanija nustatė, kad šį nuodijimą suorganizavo Rusijos valstybė.
Vladimirą Putiną pajuokiantis plakatas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Kyjivas, gegužės 12 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainos valdžios institucijos nori užbaigti dabartinį Rusijos sukeltą karą iki žiemos. Kaip praneša „Ukrinform“, tai interviu naujienų agentūrai „Report“ pareiškė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
„Iki žiemos norime visiškai užbaigti karą“, – tvirtino pareigūnas.
Atsakydamas į klausimą, ar karo veiksmai baigsis visapusiškai atkūrus Ukrainos teritorinį vientisumą, įskaitant okupuoto Krymo išlaisvinimą, O. Danilovas nurodė: „Turime bendrą planą išvaduoti visas mūsų teritorijas iš mus užpuolusių teroristų. Vienintelis klausimas yra susijęs su laiku.“
Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius pabrėžė, kad Ukraina kausis „tiek, kiek reikės“.
Kaip jau rašė „Ukrinform“, gegužės 11 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė, kad Kyjivui dar reikia šiek tiek laiko pasiruošti kontrpuolimui prieš įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, laukiant papildomos Vakarų paramos.
Ukraina užsienio šalių vadovų apsilankymą parade Maskvoje pavadino nedraugišku aktu. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, gegužės 9 d. (dpa-ELTA). Ukraina pareiškė savo nepasitenkinimą dėl užsienio valstybių ir vyriausybių vadovų dalyvavimo „Pergalės dienai“ skirtame kariniame parade Maskvoje.
„Dalyvavimą viešame renginyje šalia karo nusikaltėlio laikome amoraliu ir nedraugišku žingsniu Ukrainos atžvilgiu ir nepagarbos Ukrainos žmonėms išraiška“, – sakoma antradienį paskelbtame Užsienio reikalų ministerijos Kyjive pareiškime.
Jame pabrėžiama, kad Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) Hagoje dėl spėjamų karo nusikaltimų išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino arešto orderį.
„Centrinės Azijos ir Kaukazo tautos neįkainojamai prisidėjo prie pergalės prieš nacizmą prieš 78 metus“, – teigiama toliau pareiškime. Jos esą nenusipelnė, kad Kremlius išnaudotų jas renginiui, kuris neturi nieko bendra su pergale prieš nacionalsocializmą.
Tribūnose greta V. Putino sėdėjo Armėnijos premjeras ir Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkmėnijos, Uzbekijos ir Baltarusijos prezidentai. Ministerija savo pranešime A. Lukašenkos nepaminėjo, dėl kokios priežasties – neaišku. A. Lukašenka po parado anksčiau laiko dėl „sveikatos priežasčių“ paliko Maskvą.
Rusijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi daugiau nei 400 dienų. Beveik pusantrų metų Kremlius terioja Ukrainą. Todėl susikaupė užtektinai daug pesimistiškų klausimų.
Pavyzdžiui, kodėl – taip ilgai? Teirautis, ar buvo įmanoma išvengti mėsmalės Ukrainos žemėse, jau per vėlu. Nors atsakymas akivaizdus: ištižę Vakarai per pastaruosius keletą dešimtmečių net nesistengė tramdyti Vladimiro Putino. Užuot sudrausminę Vakarai jam padovanojo Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), nuo 2014-ųjų – aukoja Ukrainą. Man regis, NATO net nemirktelėjęs ateityje paaukos ir Baltijos šalis, tik štai Rusija įklimpo ukrainietiškose stepėse ir iš ten – nei pirmyn, nei – atgal. Bet tai, kad vyriausiasis Rusijos nusikaltėlis V. Putinas gavo į dantis prie Kijevo, Mariupolio ar Charkovo, ne Briuselyje posėdžiaujančių išlepusių NATO biurokratų nuopelnas. Paradoksas, tačiau Lietuvą šiandien labiausiai saugo ne NATO, o ukrainiečiai, besigrumdami su Rusijos ordomis savo teritorijose.
Taip, Vakarų kaltė dėl 2022-ųjų vasarį kilusio didelio karo – milžiniška. Pirmiausia kaltinu Vašingtoną. Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas prisipažino prikrėtęs nesąmonių, kai 1994-aisiais Budapešte atėmė iš Kijevo atominę bombą ir mainais už tai ukrainiečiams įbruko popierines, nė sudilusio skatiko nevertas amerikietiškas saugumo garantijas. Deja, šiandieninis JAV vadovas Džo Baidenas (Joe Bidenas) prezidentaudamas dar niekur niekad neprisiminė Budapešto įsipareigojimų.
Joe Bidenas. Suklupo…
O gal ir negalėjo prisiminti. Sveikata šlubuoja. Tai lipdamas trapu į lėktuvą sugeba tris sykius suklupti, tai tarptautinėje konferencijoje užsnūsta, tai saldžiu miegu užmiega šnekučiuodamasis akis į akį su Izraelio vadovu, tai, baigęs viešą kalbą Baltuosiuose rūmuose, nesusigaudo, kurion pusėn jam žingsniuoti, tai nuvirsta nuo dviračio, tai be žmonos pagalbos neįgalus užsivilkti vėjuje besiplaikstančio švarko. Liūdniau nei prisimenant sovietmetyje sukriošusį Leonidą Brežnevą. Jei būčiau Amerikos pilietis, man būtų baisiausiai gėda, jog mano šalies prezidentas vos bestovi ant kojų, bet vis tiek sapalioja apie antrąją kadenciją.
Donaldas Trampas (Trump) – man taip pat nėra simpatiškas. Tačiau jo prezidentavimo laikais V. Putinas agresyviai nesielgė nei Sirijoje, nei Afrikoje, nei Ukrainoje. V. Putinas pradėjo savo didžiąją agresiją vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas. Sutapimas, atsitiktinumas? Greičiausiai – taip. Bet viešojoje erdvėje esama užtektinai daug rimtų komentarų, jog V. Putinas su ekscentrišku, nenuspėjamu, agresyviu, pasipūtusiu D. Trampu dėl Ukrainos nesusitarė, bijojo pasitikėti trampiškais patikinimais, o su senatvės slegiamu J. Bidenu – rado bendrą kalbą. Omenyje turiu pirmiausia ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, istoriko Marko Solonino ir kai kurių kitų apžvalgininkų atsargius įtarimus.
Kodėl linkęs įžiūrėti esant kažin kokias slaptas Vašingtono ir Kremliaus draugystes aukojant Kijevą? Tai kad J. Bideno administracija visas pastarąsias 400 dienų tik ir šaukia: neduosime Ukrainai tankų, neduosime jai toliašaudžių pabūklų, ukrainiečių kariams neduosime modernių naikintuvų, nesiųsime į Kijevo rajoną naujausių oro gynybos sistemų. J. Bidenas įeis į istorija kaip senukas, kuris dažniausiai vartojo žodžius „neduosime, nesiųsime, neatvešime“.
Žinoma, amerikietiška pagalba Ukrainai – vis tik didelė. Be jos Ukraina jau būtų kritusi. Bet kai analizuojame, daug ar mažai, visuomet pravartu lyginti. Kai Vilniuje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist praėjusių metų spalio mėnesį Katedros aikštėje viešai pasidžiaugė, esą Vašingtonas duoda Kijevui net 38-ias sistemas Himars, viename savo komentare brūkštelėjau: „amerikiečiai tyčiojasi iš Ukrainos“. Jei duotų bent tris šimtus, – būtų kita kalba, kitas vertinimas. Juk savo sandėliuose visko turi užtektinai. Galėtų Kijevą užversti ginklais. Pasiųsti amerikiečiams į Ukrainą tūkstantį tankų – vieni niekai. Bet juk dabartinė JAV administracija elgiasi dar skūpiau nei Gobsekas iš Balzako romano. Jei Vokietija, valdyta Angelos Merkel, nusiginklavo taip, kad iš beveik trijų dešimčių divizijų šiandien neturi nė dešimties, jei Prancūzija be užsieniečių legiono neturi nieko rimto, tai JAV sandėliuose užkonservuotų tankų – tūkstančiai. O Ukrainai duodama vos keletas ar keliolika. Štai kodėl esu įtarus pesimistas.
Medikų automobilis iš Ukrainos. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įtarimų, jog šiandieninis Vašingtonas labai gražiai kalba, bet per mažai, nei galėtų, padeda į didelę nelaimę patekusiai šaliai, sustiprina ir dabartiniai ginčai dėl laukiamo – nesulaukiamo sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo. Viešojoje erdvėje – dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Sakykim, Aleksejus Arestovičius pono Marko Feigino kanale tvirtina, esą Ukrainos kontrpuolimas artimiausiu metu bus toks sėkmingas, jog sėkmingesnių atakų neįmanoma įsivaizduoti. Kad Ukraina, padedama Vakarų, pasiruošusi rimtam kontrpuolimui, youtube erdvėje nuolat kalba ir, sakykim, JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas.
Aš – iš tų, kurie norėtų kuo greičiau sulaukti sėkmingo ukrainiečių puolimo. Rusijos kariauną privalu kuo greičiau išstumti iš visų ukrainietiškų teritorijų. net ir iš Krymo. Tikiu, Kijevas turi užtektinai profesionalių, narsių karių. Bet ar Kijevui užtenka ginkluotės? Ar Vakarai perdavė Ukrainai tiek sviedinių, kiek reikia sėkmingam žygiui į rytus ir pietus? Ar atsiuntė bent pusę šimto tankų, kai paprašė Ukrainos karinė vadovybė?
Šito aš nežinau. Štai ekonomistas A. Ilarionovas, kurį pastaruoju metu vis aršiau kaltina platinant pesimistiškas prognozes (esą taip jis baugina ukrainiečius, kursto kapituliantiškas nuotaikas), teigia, jog ginklų Ukraina greičiausiai neturi tiek, kiek reikėtų tikrai sėkmingam kontrpuolimui, o štai Rusija labai sėkmingai kaupia jėgas ukrainiečių žygiui atremti. Tad jei ukrainietiškas kontrpuolimas nebus itin įspūdingas, Ukraina bus prievartaujama sėstis prie derybų stalo – aukoti Rusijai naujų teritorijų. Tiesiog Vakarai liausis rėmę ginkluote ir pinigais, ir Kijevas neturės kitos išeities, kaip tik pasiduoti. Maždaug taip.
Žinoma, savo asmeninę paskyrą viešojoje erdvėje turintis A. Ilarionovas dažniausiai brėžia pačius juodžiausius variantus. Bet kas čia blogo? Kur čia įžvelgiate išdavystę? Brandi, civilizuota, atsakomybės jausmo nepraradusi visuomenė privalo žinoti kuo daugiau. Per daug džiūgauti – taip pat pavojinga, kaip mirtinai pavojinga – neįvertinti priešo raumenų.
Tėra viena protinga išeitis – lyginti optimizmu trykštančius A. Arestovičiaus pareiškimus apie būsimas ukrainietiškas pergales fronte su viską juodomis spalvomis piešiančiu A. Ilarionovu ir jo šalininkais. Būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, jei Ukrainos karinio eksperto A. Arestovičiaus prognozes patvirtins gyvenimas, o A. Ilarionovo skaičiavimai pasirodys klaidingi.
Bet jau imama, deja, ūbauti, esą solidžioms žiniasklaidos priemonėms nedera įsileisti „milžiniškos ukrainietiškos pergalės neprognozuojančio A. Ilarionovo“. Esą jo išvados vis tiek nepasitvirtina (kai kurios prognozės tikrai nepasitvirtino, pavyzdžiui, toji – dėl karo pradžios; bet, žvelgiant atidžiau, A. Ilarionovas buvo teisus, kai sakė, jog 2022-ųjų pradžioje Rusija prie Ukrainos sutelkė per mažai jėgų, kad ją sėkmingai okupuotų, todėl puolimas mažai tikėtinas). Esą nėra aišku, kam jis tarnauja (o kam tarnauja jį už atlapų griebiantys, jį koneveikiantys – žinome?). Mano supratimu, jei mylime demokratiją, tai turime rasti vietos ir optimizmui, ir pesimizmui.
Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
Juolab kad džiūgauti neleidžia naujasis incidentas, kurio kaltininkė – tos pačios JAV. Omenyje turiu incidentą dėl slaptosios informacijos nutekėjimo. Jei secret ženklu antspauduotus dokumentus dėl Ukrainos karinės pergalės perspektyvų nutekino labai jaunas vaikinas, tai turime rimtų rimčiausią skandalą. Vargu ar JAV galima vadinti patikima sąjungininke. Pasirodo, Amerika ne tik leidžia, kad jai vadovautų posėdžiuose užmiegantis, nuo lėktuvo trapo kritinėjantis senukas, bet ji dar savo didžiausias paslaptis linkusi patikėti vaikiukui, kuris stačia galva pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Dar pridėkime žinią, jog buvęs JAV prezidentas D. Trampas neturi kada džiaugtis gyvenimu, nes neišbrenda iš teismų (vis įkyriau kirba mintis, jog D. Trampui metami kaltinimai – iš piršto laužti, pritempti, tendencingi), ir turime tikrai bjauriai kuriozišką amerikietišką vaizdelį. Ar tokia Amerika pajėgi pastatyti į vietą Rusijos diktatorių?
Duok Dieve, kad klysčiau. Gal vis tik šią vasarą Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas atneš kur kas daugiau optimizmo? Gal vis tik paaiškės, jog Ukraina turi visko, ko jai reikia pereinant į sėkmingą kontrpuolimą?
