Kyjivas, kovo 24 d. (AFP-ELTA). Ukrainos įstatymų leidėjai ketvirtadienį balsavo už tai, kad kiekvienas, padėjęs ir bendrininkavęs su priešiškomis Rusijos pajėgomis, būtų baudžiamas kalėti iki 12 metų. Praėjo jau mėnuo, kai Maskva pradėjo invaziją į Ukrainą.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados nariai didžiule balsų dauguma pritarė 10–12 metų bausmei už „tyčinę veiklą, skirtą padėti valstybei agresorei“, sakoma pareiškime parlamento svetainėje.
Tokia veikla apima paramą priešui ar jo sprendimų įgyvendinimą, lėšų ar turto rinkimą ar perdavimą priešui ir jo kariuomenei bei kitokio pobūdžio bendradarbiavimą. Be laisvės atėmimo, nuteistiems asmenims taip pat bus iki 15 metų uždrausta eiti valstybines pareigas, jų turtas gali būti konfiskuotas.
Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, kovo 22 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius paragino ukrainiečius nedehumanizuoti priešo, praneša naujienų agentūra UNIAN.
Jis tai pareiškė vaizdo kreipimesi, paskelbtame „Telegram“ kanale.
„Noriu jūsų paprašyti: nereikia dehumanizuoti priešo. Raginimai tyčiotis iš belaisvių, smogti Rusijos Federacijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Baltarusijos, gyventojams ar juos naikinti yra neleistini“, – pabrėžė jis.
O. Arestovičius priminė, kad Ukraina yra Europos šalis su europietiška armija.
„Mes su jumis nesame barbarai. Mes – civilizacija, kariaujanti su barbarais“, – sakė jis.
Antradienį Ukraina pranešė, kad jos armija jau nukovė apie 15,3 tūkst. Rusijos kareivių, numušė 99 lėktuvus ir 123 sraigtasparnius.
Volodymiras Zelenskis kreipėsi į Italijos parlamentą. EPA – ELTA foto
Kyjivas, kovo 22 d. (ELTA). Antradienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vaizdo ryšiu kreipėsi į Italijos parlamentą ir teigė, kad tam, jog išgyventų milijonai, turi būti sustabdytas tik vienas žmogus. Tai praneša portalas „Ukrinform“.
„Tad reikia daugiau sankcijų, dar daugiau spaudimo, kad Rusija pradėtų siekti taikos. Kad tas vienas žmogus pradėtų siekti taikos. Šio karo padariniai jau juntami ne tik Europoje, o ir daugelyje pasaulio dalių. Ukrainiečiai visada atsimins jūsų šilumą, jūsų rūpestį ir jūsų stiprybę sustabdyti šį žmogų. Tik vieną žmogų, kad išgyventų milijonai“, – teigė V. Zelenskis.
Pasak prezidento, Rusija ilgą laiką ruošėsi užpulti Ukrainą. „Tai karas, kuriam Rusija ruošėsi ilgą laiką. Kuriam vienas žmogus ruošėsi ilgą laiką. Vienas! Kelis dešimtmečius. Jis uždirbo beprotiškai didelius pinigus iš naftos ir dujų eksporto ir nurodė skirti juos rengtis karui, nukreiptam ne tik prieš Ukrainą. Jų tikslas – Europa. Jie nori daryti lemiamą įtaką jūsų gyvenimui, kontroliuoti jūsų politiką ir sunaikinti ne tik mūsų, o ir jūsų vertybes“, – kalbėjo V. Zelenskis.
Vasario 24 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie pradedamą plataus masto Ukrainos invaziją. Nuo tada rusų kariai, naudodami artileriją, daugkartinio paleidimo raketų sistemas ir balistines raketas naikina svarbius infrastruktūros objektus ir masiškai apšaudo Ukrainos miestų gyvenamuosius rajonus ir kaimus.
Ukrainos slaptosios tarnybos suima įtariamąjį
Kyjivas, kovo 20 d. (dpa-ELTA) – Ukrainos saugumo ir gynybos taryba uždraudė prorusiškų politinių partijų veiklą tol, kol šalyje galios karo padėtis.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis apie šį sprendimą vaizdo žinutėje paskelbė šeštadienio vakarą.
„Šių politikų veikla, kuria jie siekia susiskaldymo ar slaptų susitarimų, sulauks ne sėkmės, o griežto atsako“, – sakė V. Zelenskis, kurį cituoja Ukrainos dienraštis „Ukrainska pravda“.
Tarp partijų, kurioms įvedamas veiklos draudimas, yra ir parlamente vietų turinčios dvi opozicinės partijos: „Opozicinė platforma – Už gyvybę“ bei „Opozicinis blokas“.
Vienuolika uždraustų partijų laikomos euroskeptiškomis, antiliberaliomis arba prorusiškomis.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, kovo 17 d. (dpa-ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pakartojo, kad NATO atmeta karinės intervencijos Ukrainoje galimybę, kai prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į Vokietijos parlamentą, prašydamas daugiau pagalbos ginant jo šalį nuo Rusijos invazijos.
O. Scholzas padėkojo V. Zelenskiui už „įspūdingus žodžius“, kuriuos šis ketvirtadienį išsakė Bundestage.
„Tačiau taip pat reikia aiškiai pasakyti vieną dalyką: NATO nesikiš į šį karą karinėmis priemonėmis“, – sakė jis.
V.Zelenskis kreipiasi į JAV Kongresą. EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas, kovo 16 d. (dpa-ELTA). Trečiadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į JAV Kongresą ir pakartojo savo raginimą virš jo šalies paskelbti neskraidymo zoną.
„Rusija pavertė Ukrainos padanges tūkstančių žmonių mirties šaltiniu“, – kreipimesi iš Kyjivo teigė V. Zelenskis. Pasak jo, Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsakymu jau beveik tris savaites vykstantys bombardavimai yra „teroras, kurio Europa nebuvo regėjusi 80 metų“.
V. Zelenskis nurodė, kad, jei yra „per daug prašyti“ neskraidymo zonos, tuomet Jungtinės Valstijos turėtų atsiųsti Ukrainai naikintuvų, „kad galėtume apginti savo žmones“.
„Sprendžiama dėl mūsų šalies likimo“, – V. Zelenskis teigė savo kreipimesi, kuriame taip pat paminėjo Japonijos ataką Perl Harbore, rugsėjo 11-osios įvykius ir Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį.
JAV ir NATO jau kelis kartus atmetė galimybę virš Ukrainos paskelbti neskraidymo zoną, teigdamos, kad tai įtrauktų jas į konfliktą.
Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.
Lietuviškoji analizė
Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų.
Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.
Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto
Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.
Turime teisę nerimauti
Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?
Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?
Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.
Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.
Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas
Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.
Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.
Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui
Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.
Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?
Nesuprantamas pataikavimas
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.
Jerevane – prorusiškas mitingas
Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.
Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.
Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.
Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).
Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas
Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.
Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.
Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.
Groznas, kovo 14 d. (AFP-ELTA). Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas pirmadienį pareiškė esantis Ukrainoje kartu su Rusijos pajėgomis, vykdančiomis puolimą šalyje.
R. Kadyrovas, kurį tarptautinės nevyriausybinės organizacijos kaltina rimtais žmogaus teisių pažeidimais griežtai kontroliuojamoje Kaukazo respublikoje, „Telegram“ paskelbė vaizdo įrašą, kuriame jis su karine uniforma kambaryje studijuoja planus prie stalo su kareiviais.
Pranešime jis nurodė, kad vaizdo įrašas nufilmuotas Hostomelyje, netoli Kijevo esančiame aerodrome, kurį Rusijos pajėgos užėmė pirmosiomis puolimo dienomis. Šios informacijos nebuvo galima nepriklausomai patikrinti.
„Buvome apie 20 km nuo jūsų, Kijevo nacių, o dabar esame dar arčiau“, – parašė R. Kadyrovas. Jis paragino Ukrainos pajėgas pasiduoti, „kitaip jums galas“. „Mes jums parodysime, kad Rusijos praktika moko kariauti geriau nei užsienio teorija ir karinių patarėjų rekomendacijos“, – pridūrė jis.
R. Kadyrovas, geležiniu kumščiu valdantis Rusijos Čečėnijos Respubliką, yra buvęs maištininkas, tapęs Kremliaus sąjungininku. Prasidėjus Rusijos puolimui, socialiniuose tinkluose pasklido vaizdai, kuriuose matyti Čečėnijos sostinės Grozno aikštė pilna karių, teigiančių, kad vyksta į Ukrainą. R. Kadyrovo pajėgos kaltinamos daugybe piktnaudžiavimų Čečėnijoje.
Eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ Gedimino prospektu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Minint 32-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos metines, penktadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje daug dėmesio skirta ir nepateisinamai Rusijos agresijai prieš Ukrainą.
Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuomone, šiųmetė Nepriklausomybės atkūrimo diena yra visiškai kitokia nei ankstesnės ir tai verčia jautriau įvertinti mūsų šalies valstybingumo kelią, patį valstybingumą.
„Vis dar gyvename pandemijos sąlygomis, nors su šiuo iššūkiu iš esmės susitvarkėme. Užgriuvo dar vienas išbandymas, palietęs ir mus, tačiau tiesiogiai, itin tragiškai ir skausmingai – mūsų brolius ir seseris ukrainiečius. Karas!“, − kalbėjo parlamento vadovė.
Kviesdama pagerbti Ukrainos žmones, kritusius kovoje už laisvę, tylos minute Seimo pirmininkė pabrėžė, kad šiandien mes visi esame ukrainiečiai, nes visų mūsų gyslomis teka laisvės kraujas.
„Per visą savo istoriją Lietuva nebuvo tokia saugi, tiek integruota į Vakarų civilizaciją. Tai didžiulė vertybė, kurios tikroji reikšmė dar labiau išryškėja dabar agresijos Ukrainoje akivaizdoje. Būtent todėl jaučiamės visokeriopai įsipareigoję tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių pasisekė mažiau nei mums“, − sakė V. Čmilytės-Nielsen.
Istorikas dr. Norbertas Černiauskas savo kalboje pabrėžė, kad istorinės sukaktys turi daug kilnesnį ir svarbesnį tikslą – tiesos paiešką, dabarties apmąstymą, kalbėjimą apie ateities perspektyvas ir nuolatinį budėjimą prie to kas atstatyta ir iškovota.
„Neslėpkime, pastaruoju metu būta bandymų pasitelkti paskirus istorinius vaizdinius ar žodyną siaurai politinei retorikai. Šventinės Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, matyt jau ir Kovo 11-oji, euroatlantinė integracija, valstybiniai ar tautiniai simboliai, partizanų karas ir net sunkios Holokausto patirtys buvo ne kartą nekorektiškai pritemptos prie populistinių siekinių“, − tvirtino 2018 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas. Eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ Gedimino prospektu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
Pasak N. Černiausko, per paskutinius ir visiems nelengvus metus dangstantis tariamu praeities dvasingumu, ženklais ir tuo pačiu neigiant mokslo pasiekimus mėginta klibinti visuomenės sąmoningumą, taisyti susigalvotas istorines klaidas, prisidengiant patriotiniu žodynu kurstyti nepakantumą tam, kas iš esmės pasiekta per visą Kovo 11-osios epochą.
„Prie ko gali privesti tokie maži pseudoistoriniai vėjai, pavirtę milžiniškais dezinformacijos uraganais budrumą praradusioje visuomenėje galėjome įsitikinti pačiu baisiausiu būdu, kai prieš dvi savaites vienas valdovas, paskaitęs „istorinę“ paskaitėlę, įsakė savo kariaunoms žudyti kaimyninės šalies gyventojus“, − akcentavo istorikas.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas prof. dr. Zenonas Butkus tvirtino, kad kraujais plūstantys ukrainiečiai šiandien žūva ir už tai, jog ir Kovo 11-oji liktų nepajudinama, nepajudinama amžiams. „Neatsitiktinai šį vakarą per dar gyvos Ukrainos televiziją bus rodomas filmas apie prof. Vytautą Landsbergį – Kovo 11-osios architektą“, − kalbėjo Z. Butkus.
Komisijos vadovo nuomone, šiandien nuolat kamuojant klausimui, kaip veiksmingiau padėti ukrainiečiams, akys galėtų kryptį ir į mokslą. „Būtent mokslas turėtų nubrėžti tuos principus, kurių reiktų laikytis, taip pat paaiškinti, kodėl apskritai taip galėjo atsitikti“, − teigė Z. Butkus.
Minėjime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, kalbėjo ir iš Donecko kilusi Ana Gladkaja.
Pasak jos, dabar daugelis Ukrainos miestų susiduria su humanitarine katastrofa – Kyjivas, Charkivas, Buča, Mariupolis.
„Ten naikinami miestai, jie nutrinami nuo žemės paviršiaus, apšaudoma raketomis, griaunami namai, vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, žūsta tūkstančiai taikių gyventojų, žūsta vaikai. Užgrobėjai neleidžia sudaryti žaliųjų koridorių. Sušaudo taikius žmones automobiliuose. Planingai naikinama tauta, bet mūsų karių, teritorinės gynybos dėka, padedant paprastiems gyventojams mes kovojame, mes priešinamės“,- sakė A. Gladkaja.
Minint Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, viešnia iš Ukrainos pastebėjo, kad Lietuva kaip niekas kitas žino, kaip sunku pasiekti ir apginti savo laisvę.
Ji padėkojo Lietuvai už paramą ir solidarumą. „Lietuvos Vyriausybės dėka ir padedant draugams iš Lietuvos mano šeima šiandien yra čia. Per aštuonerius metus mes pagaliau kvėpuojame taikiu oru, bet taika šiandien labai trapi. Virš visos Europos pakibo didžiulė grėsmė ir tik visi kartu susivieniję, susitelkę mes galime nugalėti šią agresoriaus šalį. Mūsų laisvė – tai jūsų laisvė. Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai, šlovė didvyriams!“,- sakė A. Gladkaja.
Iškilmingame minėjime taip pat kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė Zita Šličytė, apdovanojimo atminimo ženklu „Žinia“ komisijos pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas, Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas Marijušas Antonovičius.
Minėjimas, skirtas Nepriklausomybės atkūrimo dienai, ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonija Kovo 11-osios Akto salėje Seime. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje vyko trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija.
Iškart po jos Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras žygiavo Gedimino prospektu nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės.
Vėliau vyko eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ Gedimino prospektu su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
Nepriklausomybės aikštėje prisiekė naujieji Lietuvos šaulių sąjungos nariai.
Iki 16 val. lankytojai kviečiami į atvirų durų valandas Seimo lankytojų centre. Ten vilniečiai ir sostinės svečiai galės pamatyti dokumentinę vaizdo medžiagą, aplankyti temines parodas ir ekspozicijas, dalyvauti žinių viktorinose.
Šiemet Lietuva 32 kartą švenčia Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Olena Zelenska. olenazelenska_official / Instagram
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė sulaukė padėkos laiško iš Ukrainos pirmosios ponios Olenos Zelenskos, kuriame dėkojama už visokeriopą Lietuvos paramą ukrainiečiams, kenčiantiems nuo karo.
„Vertinu jūsų vaizdo kreipimąsi į lietuvius visame pasaulyje, siekiant padėti Ukrainai ir Ukrainos žmonėms. Taip pat noriu padėkoti už jūsų bendrą atvirą laišką su pirmąja Lenkijos ponia, remiant Ukrainos vaikus. Esame dėkingi Lietuvos žmonėms už šiltą ukrainiečių šeimų priėmimą, pagalbą juos apgyvendinant, suteikiant saugias buvimo sąlygas ir rūpinimąsi jų sveikata”, – laiške rašė ponia O. Zelenska.
Pastarąjį laikotarpį Ukrainos pirmoji ponia įvardijo kaip siaubingas dienas. O. Zelenska laiške rašo, kad negalėjo net įsivaizduoti, jog pirmosios ponios derins žmonių gelbėjimo iš karo epicentro, sužeistųjų priežiūros ar humanitarinės pagalbos koridorių klausimus. Ponia Olena dėkojo Lietuvos medikams, pasiryžusiems rizikuoti savo gyvybėmis Ukrainoje, ir specialistams, suteikiantiems medicininę pagalbą Lietuvoje. Diana Nausėdienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak Ukrainos pirmosios ponios, šiandien į Lietuvą atvyksta daug ukrainiečių mamų ir vaikų, o artimiausiomis savaitėmis jų gali būti dar daugiau. Ponia O. Zelenska išreiškė glaudaus valstybių bendradarbiavimo ir tolimesnio humanitarinės paramos koordinavimo bendromis pastangomis poreikį.
Ponios Olenos teigimu, karas Ukrainoje – tai karas Europoje, prie Europos Sąjungos sienų. Pasak jos, privalome dirbti kartu, kad kuo greičiau būtų užtikrinta taika.
Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto
Man jau – beveik šešiasdešimt. Per savo amžių rimčiau domėtis teko penkiais karais. Tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pradėtą karą prieš maištingąją Čečėniją vienu akies krašteliu pats regėjau. Apie karą, kurio metu nuo Moldovos buvo atplėšta Padniestrė, – mažiausiai išmanau. Tačiau apie tai, kaip Rusija, pasinaudodama separatizmo korta, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, – daug skaičiau, daug rašiau. Ypač rimtai įsigilinau į 1988- 1994 konfliktą, kuomet Rusija, dirbtinai įsiūbavusi armėniškąjį separatizmą, padėjo Armėnijai okupuoti Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą (apie tai išleidau du straipsnių rinkinius: „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“; beje, 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas jėga susigrąžino beveik visas prarastas Karabacho teritorijas). Dabar – dėmesys sutelktas į karą Ukrainoje.
Tad manau turįs teisę brėžti keletą liūdnų apibendrinimų. Žinoma, visų šių karų kaltininkė – Rusija. Bet jei tuoj po sovietų imperijos žlugimo Kremliaus diktatoriai elgėsi kiek įmanoma santūriau (puldinėjo tik mažas, silpnas valstybes), tai, bėgant metams, Rusijos apetitai išaugo. Pats įžūliausias, pats baisiausias Rusijos žingsnis – agresija prieš Ukrainą, nes ukrainiečių tauta – kur kas gausesnė nei čečėnų, moldavų ar gruzinų (sakartvelų) nacijos.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Taigi leiskite paklausti: kodėl Rusija, bėgant metams, tampa vis bjauresnė, vis agresyvesnė? Taip, Rusijos sukeltus karus Vakarai smerkė. Tačiau regiu paradoksą: kuo dažniau Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos prezidentai skambindavo į Kremlių, kuo meiliau bušai, makronai ir merkelės įtikinėjo Vladimirą Putiną elgtis santūriau, tuo šis tapdavo žiauresnis ir baisesnis. Prisiminkime Amerikos prezidentą, kuris pažvelgė V.Putinui į akis ir neva išvydo sąžiningą, padorų, jautrų žmogų. Prisiminkime europiečių ataskaitas, kas kaltas dėl Rusijos – Gruzijos konflikto: didžiausia nuodėmė tenka Maskvai, bet ir Tbilisis, pasirodo, elgėsi neatsakingai, provokuojančiai. Prisiminkime, kiek kartų Vokietijai ir Pasauliui melavo Angela Merkel, esą dujotiekis Nord Stream 2 nėra politinis ginklas. Prisiminkime, kokio būta susierzinimo, kai tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trampas priekaištavo NATO sąjungininkėms dėl skūpumo skiriant pinigus karinėms reikmėms?
Vienas iš paskutiniųjų europietiško „budrumo“ pavyzdžių: Danijos Karalystė rengs birželio 1-ąją referendumą, ar danai sutinka dalyvauti Europos Sąjungos gynybos politikoje. Teiraujuosi ironiškai: kam taip skubėti, juk šią apklausą įmanoma surengti rudenį, kai visi pailsėję bei žvalūs grįš iš atostogų.
Naudodamasis proga noriu prisiminti lietuviškus „išminčius“, kurie mane, kadaise šešetą metų leidusį specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, pašiepdavo, esą ką gi Lietuva susiruošė pulti. Vertėtų tikriausiai paminėti ir kelių kolegų, visai neseniai tvirtinusių, esą Lietuva dar niekad nebuvo tokia saugi kaip šiandien, pavardes.
Čečėnijos Prezidento Džocharo Dudajevo knyga
Tiek to. Ne tai – svarbiausia. Svarbiausia, kad mes visi beveik visuomet mielai įsiklausome į primityvių politikierių sapaliojimus, bet neatkreipiame deramo dėmesio į rimtų politikų rimtus pareiškimus. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo pastabas, jog Vakarai, negindami barbariškai naikinamų čečėnų, sulauks dienos, kai Kremlius ims naikinti visus aplink. Neįsidėmėjome ir Dž.Dudajevo įžvalgos, jog, įveikęs čečėnus, Kremlius puls būtent Ukrainą (apsiriko tik dėl datų; pirma – Gruzija, po to – Ukraina). Dėl šių nuojautų autentiškumo nėra ko abejoti: jų pilna youtube.com erdvėje. Ten aiškiausiai kalba Dž.Dudajevas.
Todėl dėl Ukrainos kančių, drįstu manyti, kaltas ne tik V.Putinas. Kalti mes visi. Kalti, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius nestabdėme sovietų imperiją atkurti sumaniusio V.Putino. Nežengėme svarbiausio žingsnio – nė sykio nesmogėme V.Putinui tiesiai į tarpuakį. Medžiojome Huseiną, Kadafį, Osamą bin Ladeną, serbų generolus, o V.Putiną kviesdavome į pačius svarbiausius amerikietiškus ir europietiškus pobūvius. JAV ir Europos politinis elitas tiesiog lenktyniavo, kas daugiau sykių paskambins vyriausiąjam Rusijos valdovui, kas ištars jam daugiau meilių žodelių. Blogiausiu atveju – apsiribodavome paburnojimais, jog įvesime ekonomines sankcijas. Bet sankcijas arba pamiršdavome įvesti, arba įvesdavome tokias, kad V.Putinas juokdavosi susiėmęs pilvą.
Kaip vertintinas mūsų atsargumas su banditu kautis vien pareiškimais, prašymais ir kelių sąskaitų uždarymu? Atsiverskime bet kurį demokratinės, civilizuotos valstybės baudžiamąjį kodeksą. Ten numatyta atsakomybė ne tik tam, kuris puola, bet ir tiems, kurie mato, kaip daromas nusikaltimas, bet nusikaltėlio netramdo. Vertėtų pavartyti ir demokratinėms, civilizuotoms valstybėms priskirtinus Moralės kodeksus apie tikrą artimo meilę…
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Atvirai sakau: nesuprantu JAV prezidento Joe Bideno, kuris viešai, atvirai sako, jog amerikiečių kariai nesivels į Rusijos – Ukrainos karą. Kaip jis drįsta taip kalbėti, kai jo pirmtakas 1994-aisiais pasirašė Budapešto memorandumą, įsipareigodamas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atiduotus atominius ginklus? Jei po 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumu suraitytas JAV prezidento parašas – nieko nevertas, tai ko verti J.Bideno žodžiai, esą Amerika gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Nesuprantu ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, kai šis tvirtina, jog Aljansas – gynybinis, todėl nebus patenkintas prezidento Volodymiro Zelenskio prašymas blokuoti galimybę Rusijos kariniams orlaiviams skraidyti virš Ukrainos. Jei NATO – gynybinis aljansas, tai ir ginkite Ukrainos oro erdvę. Ukrainos prezidentas neprašo pulti Rusijos. Jis prašo apginti Ukrainos oro erdvę. Ukraina – ne šiaip valstybė, o toji, kuri beldėsi į NATO duris, ir NATO nepasakė Ukrainai – nė nesvajokite. Todėl NATO turėtų jausti bent mažytę atsakomybę bent jau dėl žūstančių civilių ukrainiečių. Juolab kad prieš Ukrainą bandoma mesti dar baltarusiškas ir Ramzano Kadyrovo pajėgas. Juolab kad Rusija šiandien intensyviai bombarduoja būtent gyvenamuosius Ukrainos miestų rajonus, apšaudo iš miestų trokštančias pasitraukti ukrainiečių moteris, vaikus, senukus.
Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos
Beje, keistas NATO generalinio sekretoriaus net skaičiavimas, kuriuo atveju aukų bus mažiau – jei NATO stos ginti Ukrainą ar kai NATO iš baimės krūpčios po kiekvieno V.Putino pagrūmojimo? Iš kur jis žino, kaip suskaičiavo? Ponui J.Stoltenbergui turėtų būti žinomas įkvėpiantis Turkijos, NATO narės, pavyzdys. Turkai vos prieš keletą metų numušė vienui vieną Rusijos naikintuvą. V.Putinas sapaliojo apie turkiškus pomidorus, grasino stabdysiantis rusų turistų antplūdžius į Marmario ir Antalijos kurortus, bet jo naikintuvai liovėsi veržtis į Turkijos oro erdvę. Rusija nepradėjo karo prieš Turkiją.
Tragedijos, kuri ištiko Ukrainą, buvo galima išvengti. Jei jau JAV žvalgyba 2021-ųjų pabaigoje tikrai žinojo, jog Kremlius ruošiasi plačiam Ukrainos puolimui, tai kodėl prie Charkovo, Mariupolio, Kijevo ir Černobylio atominės elektrinės dar iki 2021-ųjų gruodžio nebuvo permesti koviniai JAV ir Didžiosios Britanijos, atsakingų už Budapešto memorandumą, daliniai?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tūkstantį kartų teisi, kai sako, jog NATO retorika, esą Aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjusi: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą dėl Ukrainos“.
Išties – gėda. Nežinau, kaip mes šią gėdą išpirksime, nuplausime, pamiršime?
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
Dabar tapo madinga tyčiotis iš V.Putino. Tyčiokimės į valias. Jis to tikrai nusipelno (netikiu, kad ištižę Vakarai sugebėtų jį pasodinti į kalėjimą už karo nusikaltimus). Tačiau bent retsykiais žvilgtelėkime į veidrodį pasižiūrėti, kaip mes patys apgailėtinai atrodome. Pagarbos šiandien verta tik Ukraina.
Rusų kariai, patekę į Ukrainos nelaisvę
Kyjivas, kovo 10 d. (ELTA). Ukrainoje per pastarąsias 15 dienų į nelaisvę pasidavė daugiau kaip pusė tūkstančio Rusijos kareivių. Tai ketvirtadienį pranešė leidinys „Ukrainska pravda“, kuris remiasi šalies prezidento Volodymyro Zelenskio biuru.
„Vesti šią statistiką labai sunku. Šalyje labai daug tiesioginio susirėmimo židinių, belaisviai patenka į įvairius mūsų armijos dalinius. Šiuo metu neįmanoma operatyviai pateikti šių duomenų vienoje lentelėje“, – sakė biuro atstovai.
Manoma, kad šiuo metu Ukrainoje paimta į nelaisvę 500-700 Rusijos kareivių.
Trečiadienį Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius pareiškė, kad nuo karo pradžios į nelaisvę pateko 250-300 Rusijos būtinosios tarnybos kareivių.
Anksčiau Ukrainos vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Jevhenijus Jeninas pabrėžė, kad su karo belaisviais šalyje bus elgiamasi laikantis tarptautinės humanitarinės teisės normų, o vėliau jie dirbs, prisidėdami prie Ukrainos ekonomikos atkūrimo.
ES slopina Ukrainos viltis dėl greitos narystės. EPA-ELTA nuotr.
Versalis, kovo 11 d. (dpa-AFP-ELTA). ES šalių lyderiai slopina Ukrainos viltis dėl greitos narystės Europos Sąjungoje (ES). Versalyje vykstančio ES viršūnių susitikimo pareiškime teigiama: „Ukraina priklauso mūsų Europos šeimai“. Tačiau konkrečių pažadų Kyjivui dėl greito įstojimo į Bendriją po aštuonias valandas trukusių konsultacijų nebuvo duota.
Ukrainai tik pažadėta toliau stiprinti ryšius ir gilinti partnerystę ir taip remti ją jos europietiškame kelyje. Be to, akcentuota, kad Europos Komisijai pavesta greitai įvertinti Ukrainos paraišką dėl narystės.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dėl Rusijos karo prieš jo šalį vasario pabaigoje pateikė paraišką dėl šalies narystės ES. Tačiau prisijungimas prie Bendrijos yra ilgas ir sudėtingas procesas. Net jei Europos Komisija teigiamai įvertintų paraišką, stojimo derybų pradžios gali tekti ilgai palaukti, nes tam turi pritarti visos šalys.
Kyjivo reikalaujamą greitą narystę, be kitų, atmeta Prancūzija, Nyderlandai ir Liuksemburgas.
„Nėra skubaus narystės proceso“, – Versalyje sakė Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Ruttė. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė, kad ES negali „pradėti stojimo derybų su šalimi, kurioje vyksta karas“.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ukrainoje Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtas karas tampa jo paties pralaimėjimu, sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Parlamento vadovės teigimu, šis karas ne tik sugriovė mitus apie neva nenugalimą ir modernią Rusijos armiją, tačiau taip pat sunaikino galimybes šiai šaliai toliau taikyti savo „minkštąją galią“ bei suvienijo laisvąjį pasaulį.
„Stebėdama tą karą ir matydama procesus, aš taip pat matau, jog šis karas jau tampa V. Putino pralaimėjimu, V. Putino režimo pralaimėjimu jau tapo, nes subliuško labai daug mitų. Pirmiausia subliuško mitas apie nenugalimą armiją, kuriai nėra analogų pasaulyje, kuri yra labai neva moderni. Tai dabar, matyt, pilnas internetas yra memų, kurie aiškiai parodo, kad tai visiškai neatitinka realybės“, – „Žinių radijui“ teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Pasak jos, taip pat subliuško ir daugelį metų įvairiose srityse Rusijos puoselėjama „minkštoji galia“.
„Ji buvo labai juntama įvairiose srityse, taip pat ir sporte, pavyzdžiui, tuose pačiuose šachmatuose. Dabar, kai Rusija yra visiškai izoliuojama iš visų sričių, kas ir turi būti, ta ilgai ir labai kruopščiai puoselėta „minkštoji galia“ nebeveikia ir nebeveiks“, – akcentavo Seimo pirmininkė.
V. Čmilytės-Nielsen atkreipia dėmesį ir į tai, kad Rusijos invazija į Ukrainą labai suvienijo demokratinį pasaulį.
„Šis šokas – karas Ukrainoje – labai suvienijo laisvąjį pasaulį, demokratinį pasaulį. Kai kurie dalykus, žinoma, reikėjo padaryti anksčiau.
Kalbu apie sankcijas Rusijai, apie embargą kai kuriems svarbiausiems Rusijos produktams, tai jau vyksta, tai įvyko iš esmės labai greitai. Na ir vėlgi tai perbraižė situaciją pasaulyje, matyt, ilgiems metams į priekį“, – sakė parlamento vadovė.
ELTA primena, kad vasario 24-osios rytą Rusija pradėjo agresyvų ir tarptautinės bendruomenės pasmerktą karinį įsiveržimą į Ukrainą.
Vakarų bendruomenė, į tai reaguodama, Rusijai paskelbė labai griežtas sankcijas ir ekonominę bei karinę paramą Ukrainai. Vakarų bendruomenė kaltina Kremlių Ukrainoje tikslingai griaunant miestus ir žudant nekaltus civilius.
V. Zelenskis. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, kovo 8 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pasmerkė, pasak jo, neištesėtus Vakarų „pažadus“ apsaugoti jo šalį nuo Rusijos atakų.
„Jau 13 dienų girdime pažadus. 13 dienų mums sakoma, kad sulauksime pagalbos ore, kad bus lėktuvų, kad jie bus mums pristatyti“, – V. Zelenskis sakė vaizdo įraše, kuris buvo paskelbtas programėlėje „Telegram“.
„Atsakomybė dėl to taip pat tenka tiems, kurie Vakaruose 13 dienų nesugebėjo priimti sprendimų, – pridūrė V. Zelenskis. – Tiems, kurie neapsaugojo Ukrainos padangių nuo Rusijos žudikų.“
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Gan nelauktai į viešumą išėjusi buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė prabilo kaip karo šauklys. Daug kam kilo klausimas, kaip reikėtų vertinti jos žodžius – kaip provokaciją ar tik kaip pasiruošimą neteisėtai trečiajai Prezidento kadencijai? Nepriklausomai nuo to, koks variantas būtų teisingas, šioje kraujo apokalipsėje tai būtų vis tiek ciniška. Nes net didžiausiems karjeristams šiandien ne tai turėtų rūpėti. Manykime, kad ponia suprato pasikarščiavusi, o tautiečiai savo ruožtu tai teisingai įvertins.
Deja, turime didesnių bėdų, susijusių su mūsų šalies nacionaliniu saugumu. Paminėsiu vieną kitą iš jų.
Prieš kelias dienas kilo triukšmas dėl darbo partijos atstovo, Seimo nario Mindaugo Puidoko viešai išsakytų minčių. Pacituosiu jas. „Ukrainai ir jos žmonėms buvo suteikti apgaulingi pažadai apie greitą NATO ir ES narystę, bet jokių realių saugumo garantijų, – rašo M.Puidokas. Ir tęsia: – Visi, kas supranta geopolitiką, žinojo, kad Rusija sutinka tik su neutraliu Ukrainos statusu, o bet koks judėjimas link NATO bus sustabdytas bet kokiomis priemonėmis. Išglebę Vakarai nenorėjo girdėti, kas sakoma. Donaldas Trumpas atvirai sakė, kad prie jo toks karas būtų neįmanomas ir jis visada rasdavo būdų susitarti su Vladimiru Putinu. J. Baidenas to negeba ir yra silpniausias prezidentas JAV istorijoje.“ (Citatos pabaiga – A.M.) Kilus triukšmui, darbo partija nuo M.Puidoko lyg ir atsiribojo, kas baigėsi pastarojo išėjimu iš partijos ir jos frakcijos Seime. Bet tai ir buvo viskas, nors už šio atvejo slypėjo nepalyginamai didesnė problema, kurios niekas nesiima spręsti.
Omenyje, be abejo, turiu odiozinę darbo partijos įkūrėjo bei jos dabartinio vadovo figūrą. Viktoras Uspaskichas labai sumaniai reklamuoja agurkus ar mistišką vandenį, tačiau visa jo gražbylystė išsenka, kai reikia pasmerkti agresorių V.Putiną. Apie Rusijos įsiveržimą į suverenią Ukrainos valstybę jis ligi šiol taip ir nepasisakė – apsiribota bendromis frazėmis grįstu partijos pranešimu spaudai. Jis kritiškai neįvertino ir labiau nei abejotinų M.Puidoko geopolitinių „įžvalgų“, nors šiaip jau nuolat skelbia apmokamus straipsnius ir su didžiausiu malonumu kritikuoja kitus. Akivaizdu, kad V.Uspaskichas apie Rusiją gali kalbėti tik arba gerai, arba – nieko, bet visai ne todėl, kad jis pats – rusas. Šiandien yra nemažai žinomų Rusijos piliečių, kurie taip pat yra rusai, tačiau ryžtingai pasisako prieš kruviną Putino karą Ukrainoje, bet V.Uspaskichas – tyli. Manau, tyli dėl tam tikros savo priklausomybės, apie kurią dar 2006 metais buvo viešai prabilęs tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis aiškiai pasakė, kad mūsų VSD jį ne kartą informavo apie V.Uspaskicho ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis – nei daugiau, nei mažiau. Esu tikras, kad ne vienas televizijos kanalas šį Seimo pirmininko pasisakymą ligi šiol tebesaugo savo archyvuose – kaip ir visą epopėją neskaidrių V.Uspaskicho verslo ryšių su Rusija, kurie irgi veda prie A.Paulausko paminėtų tarnybų.
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
Kas galėtų paneigti prielaidą, kad kai V.Uspaskichas tiekė į Lietuvą gamtines dujas, jas gauti jam padėjo asmenys būtent iš tų pačių jau paminėtų tarnybų? Bent taip teigė aukšti ,,Gazpromo“ pareigūnai Kovo 11-osios Akto signatarui ir buvusiam ,,Achemos“ savininkui Bronislovui Lubiui. Nes V.Upaskichas, iš ,,Gazpromo“ gavęs dujų kvotas mainais į lietuviškas kiaules (tuo metu valstybė už dujas mokėjo doleriais, kurių jai labai trūko), pasiūlė žymiai pigesnių dujų B.Lubiui. Šis nustebęs pats nuvyko į Maskvą ir pareiškė irgi galintis atsiskaityti lietuviškais produktais už rusiškas gamtines dujas. Tai ,,Gazpromo“ pareigūnai neva prisivedę jį prie lango ir parodę į ,,Lubianką“ (taip vadinamas buvęs KGB, o dabar FST pastatas) ir pasakę, kad mes tai galėsime padaryti tik tuo atveju, jei iš ten ateis „komanda“ – įsakymas. Taip kad B.Lubiui nebeliko kito pasirinkimo, kaip pirkti dujas iš V.Uspaskicho.
Rusijos spec. tarnybų pėdsakas šioje istorijoje ir beveik visoje V.Uspaskicho veikloje buvo patvirtintas ir 2006-2007 m.m. Seimo NSGK atliktame parlamentiniame tyrime, kuriam man kaip šio komiteto pirmininkui teko vadovauti. Tai tapo ypač akivaizdu po jo organizuoto 15 Seimo narių iš darbo partijos demaršo į Maskvą, į V.Uspaskicho spaudos konferenciją, kurioje buvo pilamos pamazgos ant Lietuvos valstybės ir šaipomasi iš jos teisėsaugos institucijų. Tolimesni įvykiai parodė, kad mes su savo išvadomis neklydome.
Bet V.Uspaskichas nebūtų V.Uspaskichas, jeigu nesugebėtų eilinį kartą prikabinti „makaronų“ ant ausų žurnalistams ir, suprantama, mūsų tautiečiams. Prieš kelis mėnesius apie jo verslo aferas jau būnant Seimo nariu (o Seimo nariui griežtai draudžiama užsiimti bet kokia kita veikla) viešai prabilo influenceris Skirmantas Malinauskas. Jis pabandė panagrinėti jo apgaulingą veiklą per ofšorinę kompaniją ,,Jangila“, registruotą Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje esančiose lengvatinio apmokestinimo Mergelių salose. Tačiau veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje, nors neregistruotoms Lietuvoje įmonėms tokia veikla užsiimti neleidžia įstatymas. Jeigu jos vis dėlto tuo užsiima, turtas privalo būti konfiskuotas valstybės – juo labiau kad ,,Jangila“ dujas pardavinėjo būtent Lietuvoje. Tačiau iškalbinga tai, kad po paminėto S.Malinausko reportažo Delfi TV buvo suorganizuotas tikras V.Uspaskicho benefisas, kurio metu jis, iškraipydamas faktus, juos traktuodamas taip, kaip jam naudinga, tiek įsijautė, jog net pareiškė, kad už tą nesąžiningą, o gal ir nusikalstamą veiklą jam priklauso Lietuvos valstybės apdovanojimas! Tačiau, kaip pas mus įprasta, giliau šių dalykų niekas nenagrinėjo – kaip ir jo buvusios kompanijos ,,Vikonda“ prekybinio tinklo pardavimo už simbolinį 1$. Irgi – per ofšorinę kompaniją, nors pirkėjas buvo Lietuvos įmonė. O tyliai buvo kalbama, kad neva parduota už 30 milijonų litų, tačiau tai patvirtinti arba paneigti galėtų tiktai teisėsauga. Bet negi ji ims vargintis ir vėl trikdyti ramybę V.Uspaskichui?
Skaitytojui čia gali kilti klausimas: o ką gi bendra ekonominė veikla, paskui kurią driekiasi įtarimų šešėlis, gali turėti su politika, juo labiau su dabartine geopolitine situacija? Atsakysiu: bendrumo čia yra net daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl, kad Rusijos specialiosios tarnybos labai aktyviai panaudoja verslą, per kurį daroma didžiulė įtaka, realizuojant jų tikslus. Ir todėl labai gaila, kad didžiulis mūsų VSD karininkų darbas išaiškinant V.Uspaskicho siekį užgrobti Lietuvos politinę valdžią, tam panaudojant neaiškios kilmės lėšas, nuėjo perniek. Be abejo, turiu galvoje garsiąją darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą, kurioje figūravo net 24 milijonai litų (tik įrodytų) nelegalių lėšų (faktas, kad ne lietuviškų) ir kurią teisėsauga ,,tempė“ virš dešimt metų ir realiai taip ir nieko nenuteisė. Nors net ir ne teisininkui buvo aišku, kad viskas baltais siūlais siūta. Tačiau ne be reikalo V.Upsaskichas pabėgo iš Lietuvos ir net pusantrų metų slapstėsi Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos. Ko bėgo? Bijojosi. Tiesa, dabar jis sukūrė naują versiją – kad nebėgo. Bėgo ir jau pabėgęs parašė atsistatydinimo pareiškimus iš ūkio ministro ir Seimo nario pareigų! Čia nežinantiems tų įvykių reikia paaiškinti, kad jei ne Algirdas Brazauskas, kurio autoriteto V.Uspaskichas privengė, šis visai realiai galėjo tapti Lietuvos Vyriausybės vadovu. Man tuo metu teko bendrauti su padoriais Rusijos Dūmos deputatais ir raudonuoti, kai jie klausdavo, o kodėl gi mes, lietuviai, šį Rusijos spec. tarnybų ,,draugą“ taip aukštai iškėlėme. Į tai aš net nežinojau, ką ir atsakyti.
VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.
O V. Uspaskichas, po savanoriškos ,,tremties“ grįžęs į Lietuvą, gana greitai atgavo buvusią įtaką ir dabar ir vėl taikosi į ministro pirmininko pareigas. Ne Rusijos – Lietuvos. Tačiau jo ryšiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis taip ir liko nepaneigti. Po mano tiesmukiško klausimo vienoje televizijos laidoje – o kodėl gi jis nepadavė į teismą Artūro Paulausko, jeigu šis sakė netiesą – V.Uspaskichas išsisuko teigdamas, kad jis nieko į teismą neduoda. O tai yra visiškas melas, nes už principingas laidas, demaskuojančias jo aferas, mano brolis žinomas žurnalistas Vytautas buvo V.Uspaskicho tampomas po teismus ir net prarado darbą.
Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas prieš pusantrų metų interviu interneto portalui Lrt.lt aiškiai pasakė, kad V.Uspaskichas nuolat iš Maskvos gaudavo didžiules piniginių lėšų sumas. Ir kad jas naudojo pirmiausia žiniasklaidai papirkti – kad save kuo labiau išsireklamuotų bei kitai jam nežinomai veiklai. Apie tai yra viešai prasitarusi ir žurnalistė Indrė Makaraitytė – kad ji mačiusi, kaip V.Uspaskichas vaikščiodavo su lagaminu, pilnu pinigų, ir siūlydavo tuos pinigus jos kolegoms.
Tačiau nemaža dalis žurnalistų, politikų, politologų vis dar privengia įvardyti daiktus ar reiškinius jų tikraisiais vardais. Tuo tarpu nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog šio pono darbai labai jau primena tai, ką VSD karininkai įprastai apibūdina kaip įtakos agento veiklą. Bet gal čia tik man susidaro toks įspūdis ir aš klystu? Juk su juo visi elgiasi išskirtinai pagarbiai, jam kaip kitiems neklijuojamos etiketės ir net teisėsauga, ir ta jo akivaizdžiai privengia. Štai jis pernai finansavo mitingą, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, bet ligi šiol net nėra apklaustas policijos. Kiti apklausti, o jis – ne. Lyg gyventų pagal kitus įstatymus.
Jis pats yra viešai sakęs, kad vysto platų verslą Rusijoje ir su Rusija. Įdomu, kokia ofšorine kompanija ar kokiu žmogumi jis šį sykį prisidengė? Tačiau pradžioje bent jau reikėtų iš jo išgauti atsakymą į klausimą, kaip jis vertina kruviną ir beprasmišką V.Putino agresiją prieš taikius Ukrainos piliečius. Priversti duoti atsakymą aš negaliu – tai gali padaryti tik žurnalistai. Jis yra parlamentinės darbo partijos pirmininkas bei Lietuvą atstovaujantis Europos parlamento narys, ir mūsų piliečiai, kaip tokiais atvejais sakoma, turi teisę žinoti. Kaip ir apie jo uodegas, kurių yra ne viena. Pateiksiu dar vieną pavyzdį.
Rankas šalin nuo Ukrainos. Slaptai.lt foto
Kaip 2014 metų gegužę rašė Delfi.lt, V.Uspaskichas, komentuodamas situaciją Ukrainoje ir Kryme, buvo itin atsargus: ,,Tiesos vienos nėra. Kitas dalykas, jei kalbėtume apie Rusijos padalinį ( Juodosios jūros Rusijos laivyną), tai jis ten egzistuoja jau daugiau nei 150 metų, – teigė V. Uapaskichas.(???) Kitas dalykas, tai aš galvoju, kad reikia pagal visus tarptautinius susitarimus, chartijas, tarptautinę teisę ir taip toliau leisti žmonėms – ne kariškiams – o patiems žmonėms apsispręsti, kokios jie valdžios nori. <(Kalba kaip Putinas – A.M.)> Krymas tai ką padarysi… Istorinis dalykas, istorinis faktas, kad ten gyvena daug rusų. <…> Krymas buvo perduotas administruoti, o Sevastopolis niekada nebuvo perduotas<( Štai tau boba ir devintinės, ką čia daugiau be pridursi)> nors tame pačiame pusiasalyje yra. Sunku pasakyti. Aišku, niekas tuo metu neklausė gyventojų, ar nori, kad juos perduotų, ar ne. Ir perdavė ne tik žemę, bet ir žmones. Tie žmonės gyvi ir dabar, nes ten 1954 m. perdavė. O niekas neklausė – perdavė ir viskas, sėdėkit ir tylėkit – svarstė Darbo partijos atstovas.<…> V. Uspaskichas aiškina, kad Krymo žmonės esą patys nori apsispręsti, su kuo jiems pakeliui. „Aš galvoju, kad čia teisingas dalykas“, – teigia politikas.
Štai visa jo mąstymo esmė ir atsikleidė. Buvo jo viešų pasamprotavimų, kad Donecke žmonės irgi lai apsisprendžia, nes rusus ukrainiečiai skriaudžia. Ir nuo 2014 metų jis nė sykio nepasmerkė Putino karinės invazijos į suverenią Ukrainą.
Kyla ne retorinis o labai konkretus klausimas: ar jis taip pat tylėtų, jei agresija būtų nukreipta prieš Lietuvą? Atsakymo nežinau. Bet greičiausiai ir vėl prisimintų istoriją – jog mes net 123 metus priklausėme carinei Rusijos imperijai ir kitus panašius dalykus.
Solidarumo su Ukraina akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tai, ką čia parašiau, tėra tik vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mūsų valstybė ir visuomenė laiko testą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui. Bet tokių pavyzdžių, ir ne mažiau iškalbingų, yra ir daugiau. Paminėtina plačiai nuskambėjusi UAB ,,Dujotekana“, kurios įkūrimui Lietuvoje buvo net priimtas Rusijos Vyriausybės nutarimas, pasirašytas tuomečio premjero V.Putino. Ir nors VSD karininkai buvo surinkę pakankamai medžiagos, kad ją pripažinti Rusijos spec. tarnybų priedangos organizacija, to padaryti neleido tuometė ir vėlesnį VSD vadovybė. Šiandien ji jau likviduota, bet jos šeimininkai iš Lietuvos niekur nedingę. O kas gali paneigti, kad už uždirbtus milijonus (nes ji veikė apie 20 metų) pumpuojant ,,Gazpromo“ dujas, nereikės ,,atidirbti“ šeimininkams. Kaip po paslapties skraiste iki dabar slypi Jurijui Borisovui šalia Trakų priklausančio sklypo su sraigtasparnių aerodromu bei karinio lygio šaudykla likimas. Apie kurio egzistavimą tapo žinoma tik per jo skyrybas dalijantis turtą. Tokių pavyzdžių sąrašą galime tęsti ir tęsti. Tik norisi šios realios grėsmės akivaizdoje paklausti, garbingais save laikančių, teisėsaugos, politikos bei žiniasklaidos atstovų, ar ir toliau galime apsimesti, kad nematome ir nesuprantame, kas už viso to stovi. To nebepripažinti jau tampa per didelė prabanga.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ir Seimo narys
Volodimir Zelenskij. Ukrainos prezidentas
Kijivas, kovo 8 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, nepaisant mūšių dėl Kijivo, neketina palikti sostinės. „Aš liksiu Kijive“, – pareiškė jis pirmadienio vakarą paskelbtoje vaizdo žinutėje. V. Zelenskis pareiškė, kad nesislapsto ir nieko nebijo.
„Šiandien yra dvyliktasis mūsų kovos, mūsų gynybos vakaras. Mes visi esame vietoje, visi dirbame. Kiekvienas ten, kur turi būti. Aš esu Kijeve, su savo komanda“, – teigė jis. V. Zelenskis, anot CNN, pirmą kartą nuo karo pradžios vėl pasirodė savo biure.
Prezidentūros duomenimis, V. Zelenskis atšaukė Ukrainos karius, esančius užsienio misijose. „Labai profesionalūs kariai“ reikalingi kovoje su „rusų agresoriumi“. Pasak Ukrainos žiniasklaidos, šalis dalyvauja misijose Kosove, Konge ir Dramblio Kaulo Krante.
V. Zelenskis griežtai sukritikavo oro antskrydį į vakarus nuo Kijivo, per kurį, ukrainiečių duomenimis, žuvo mažiausiai 13 civilių: „Šiandien jie Makarive Kijevo srityje apšaudė kepyklą. Už ką? Kepyklą. Pagalvokite: jie apšaudo kepyklą. Kuo turi būti, kad tai darytum?“
Rusų daliniai yra į šiaurės vakarus nuo Kijevo ir mėgina prasiveržti į sostinę ir iš vakarų. Rusija ir toliau tikina, kad nepuola civilinių taikinių Ukrainoje.
V. Zelenskis sakė, kad su Rusija bus kalbama toliau. „Mes realistai. Todėl kalbėsime. Reikalausime derybų, kol rasime būdą savo žmonėms pasakyti: taip mes pasieksime taiką“, – pabrėžė V. Zelenskis. Kiekviena kovos dieną sukuria „geresnes sąlygas“ Ukrainai. „Stiprią poziciją. Kad užtikrintume savo ateitį. Po šito karo“, – kalbėjo prezidentas.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sunku atsikratyti apėmusio kaltės jausmo ir apmaudo, kad reikia tiek nekalto kraujo, kad suvoktum, jog autoritariniai režimai yra tarsi užkratas, pažymėjo ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, pirmadienį dalyvaudama tarptautinėje konferencijoje, skirtoje aptarti bendrus Rusijos ir Kinijos bandymus paveikti demokratinių valstybių institucijas.
„Praėjusi savaitė daugeliu atžvilgių buvo žiauri. Ne vien Ukrainai. Bet mums visiems, kuriems teko malonė būti tik žiūrovais, bent kol kas. Mūsų karta tikėjosi, kad niekada nebus atviro, plataus ir žiauraus karo Europoje liudininkė. Dabar jis vystosi tiesiai prieš mūsų akis, prie mūsų namų slenksčio. Keliamės ir einame miegoti per televiziją transliuojant didžiulius sprogimus Charkivo, Mariupolio, Kyjivo gyvenamuosiuose rajonuose. Matome namų ir mokyklų griuvėsius gatvėse, kuriomis kai kurie iš mūsų vaikščiojo. Ir siaubingai tylias moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones – prisiglaudusius po žeme“, – kalbėjo premjerė.
Vyriausybės vadovė pabrėžė: „Privalome pripažinti skaudžią tiesą. Toleravome diktatūras, kol jos netrukdė mums siekti patogaus gyvenimo. Tikėjome, kad ekonominiai ryšiai civilizuos autoritarinius režimus. Mes apgaudinėjome save, bandydami užmegzti dialogą su patologiniais melagiais ir derėtis dėl taikos su tais, kurie nori karo“.
Pasak I. Šimonytės, mes Lietuvoje nuolat perspėdavome, kad diktatoriai supranta tik jėgos – ekonominės, o dar geriau – karinės, kalbą. Visa kita jie laiko silpnumo ženklu, kuris juos skatina, o ne atgraso. Nuolaidžiavimą jie laiko leidimu žudyti. Mes garsiai šaukėme apie didėjančias grėsmes saugumui ne tik mūsų regionui, bet ir ES bei NATO.
Šiandien galime pasidžiaugti, kad demokratinis pasaulis yra vieningesnis nei bet kada anksčiau, kalbėjo premjerė, mat Kremliaus žiaurumas ir Ukrainos žmonių didvyriškumas pagaliau pažadino Vakarus.
Visgi, anot premjerės, pabudimo neužtenka. Privalome tęsti, didinti ir spartinti letalinės ginkluotės pagalbą Ukrainai. Privalome atjungti nuo SWIFT ne kai kuriuos, o visus Rusijos bankus, kad pasiektume visišką sankcijų poveikį dabar – ne po metų. Visos ekonominės sankcijos, kurias įvedame Rusijai, privalo būti įvestos ir Baltarusijai. Turime nutraukti Rusijos energijos tiekimą Vakarams.
„Šiandien ukrainiečiai ne vieni kovoja su SSRS likučiais, kuriuos Putinas bando prikelti. Ukraina ne viena gina savo suverenitetą ir demokratinę pasaulio tvarką. Ir tai stumia atgal. Putinas tikrai to nesitikėjo. Tikiu, kad gėris gali nugalėti blogį ir nugalės. Noriu tikėti, kad, kai taip atsitiks, galėsime be kaltės žiūrėti ukrainiečiams į akis. Darykime viską, ką galime, šiandien – ne rytoj, – kad tai įvyktų“, – pabrėžė ministrė pirmininkė.
Nūnai madinga viešojoje erdvėje skelbti argumentus, kodėl NATO negali virš Ukrainos skelbti neskraidymo zonos, kodėl nei JAV, nei Didžioji Britanija nesiųs savo karių ginti Kijevo ir Charkovo, kodėl prieš vasario 24-ąją Vakarų ambasadoriai pabėgo iš Kijevo.
Vakarų argumentai, žinoma, plieniniai. Jų nepaneigsi, neužginčysi: Ukraina nėra NATO narė, todėl Aljansas nėra įsipareigojęs ginti Ukrainos. Be to, atviras karinis įsikišimas galįs sukelti dar didesnį pavojų Europai. Šiuos pasiteisinimus tarsi maldą kartoja NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, JAV prezidentas Joe Bidenas. Štai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas atvirai paaiškino: Vašingtonas nenori karo su Rusija.
Tačiau kodėl Vakarai nė akimirkai atvirai neprabyla apie argumentus, kodėl NATO kariai nūnai privalo Ukrainą ginti visomis įmanomomis priemonėmis? Nejaugi tokių argumentų nėra?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Pirma, Ukraina jau senų seniausiai beldžiasi į NATO duris, o NATO niekad nėra pasakiusi ukrainiečiams – niekad jums nepraversime šių durų. Tad NATO norom nenorom įsipareigojusi rūpintis kandidatės bėdomis. Antra, Ukraina – čia pat, Europoje. Trečia, Ukrainos teritorinį vientisumą 1994-aisiais Vašingtonas, Londonas ir Maskva įsipareigojo saugoti kaip savo akies vyzdį, pasirašydami Budapešto memorandumą (padorūs žaidėjai trečiąjį už taisyklių pažeidimus skaudžiai nubaustų). Ketvirta, Kuveitas, Vietnamas, Afganistanas, Irakas net nenorėjo būti priimti į NATO, tačiau amerikiečiai šiais atvejais savo karių gyvybių negailėjo. Penkta, visi pripažįsta, kad tokio plataus pobūdžio karas, kurį V. Putinas užvirė Ukrainoje, kelia grėsmę visai Europai. Tad Europos saugumu šiandien mūšio lauke turėtų rūpintis ne vien ukrainiečių kariai. Šešta, puldama Ukrainoje esančias atomines elektrines rusų kariuomenė grasina sukelti atominę katastrofą Europoje.
Tad kurių argumentų daugiau, kurie iš jų svaresni, – spręskite patys.
Politiniai oponentai, žinoma, prieštaraus: nejaugi Vakarai nepadeda Ukrainai? Taip, padeda. Tiekia humanitarines pagalbas, negaili pinigų, siunčia net pačių tikriausių ginklų. Nuoširdžiausia padėka už tai. Bet juk Vakarai nežengė svarbiausiojo žingsnio: 2021-ųjų pabaigoje į Ukrainą nepermetė savo kariuomenių. Galėjo savo karius dislokuoti, kaip dabar matome, bent jau aplink ukrainietiškas atomines elektrines. Ar tuomet V. Putinas būtų ryžęsis atakuoti Ukrainoje įsitvirtinusius amerikiečių ir britų karius?
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Todėl, vadovaudamas man suteikta spaudos laisve, turiu teisę bent klausti: kas tai – patalogiškas Vakarų bailumas ar tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino išties egzistuoja kažin kokie slapti susitarimai? O gal čia esama buitinio egoizmo: tegul Rusijos pajėgos nusilpsta Ukrainos fronte, tegul nukraujuoja Ukraina, tuomet ateisime mes, amerikiečiai, tuomet išdidžiai ištiesime pagalbos ranką?
Įsiminė keli Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio interviu, įrašyti prieš keletą dienų kažkur apšaudomame Kijeve. Negirdėjote? V. Zelenskis apgailestavo, kad pagalba Ukrainai ateina, bet ji nuolat vėluoja ir ne visuomet tokia, kokios jis prašęs. O kare – kiekviena minutė lemiama. Kiekvienas ne itin modernus šovinys vietoj modernaus šovinio galįs nulemti žūtį.
Be kita ko, V. Zelenskis perspėjo: jei kris Ukraina, tuomet V. Putinas ims terioti Baltijos valstybes. Tai – ne triukšmingas lozungas. Aš tikiu V. Zelenskiu, kuris sako, jog, deja, dabar atėjo mirtinas pavojus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. O štai JAV prezidentu, NATO generaliniu sekretoriumi, kurie net užkimę šaukia, esą Aljansas gins kiekvieną savo teritorijos centimetrą, – jau nebetikiu.
Kaip ir Ukraina, taip ir mes būsime paaukoti. Vardan to, kad nekiltų trečiasis pasaulinis karas, juolab – atominis karas.
Štai kaip viskas klostysis. Jei po bjaurios karinės avantiūros Ukrainoje ponas V. Putinas vis dar bus gyvas, jei vis dar turės energijos ir noro, jei rusų kariuomenė dar turės bent keletą sveikų divizijų, jis paskelbs Vakarams ultimatumą: arba man atiduodate Baltijos šalis, arba po 48 valandų rusiškos atominės bombos sproginės Paryžiuje, Berlyne, Madride, Briuselyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tuomet pasielgs NATO? Taip pat, kaip šiandien elgiasi dėl Ukrainos. Rinksis neva mažesniąją blogybę.
Ar prisimenate, ką yra pasakiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė: karą sustabdyti gali tik karas. Prezidentės vertinimu, NATO retorika, esą aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjo: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą“, o Sirijoje, Libijoje, Afrikoje, Jugoslavijoje, Afganistane galėjome“…
Man šiandien taip pat labai gėda: jau prabėgo beveik du dešimtmečiai, kai NATO drebina kinkas prieš agresyviai besielgiančią, kaimynines šalis puldinėjančią Rusiją išduodama svarbiausius moralės, padorumo ir demokratijos principus.
Jei šiandien kas nors vertas narystės NATO aljanse, tai tik Ukraina.
Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto
Briuselis, kovo 4 d. (dpa-ELTA). JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas patvirtino NATO nepritarimą neskraidymo zonai virš Ukrainos. Kaip sakė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, esame atsakingi už tai, kad karas neišplistų ir už Ukrainos ribų, pareiškė A. Blinkenas penktadienio vakarą po pokalbių su sąjungininkais Briuselyje. Neskraidymo zona gali būti įgyvendinta tik pasiunčiant NATO lėktuvus į Ukrainos oro erdvę ir numušant rusų orlaivius, o tai gali sukelti didelį karą Europoje, pabrėžė A. Blinkenas.
Prezidentas Joe Bidenas aiškiai pareiškė, kad nenori karo su Rusija, pridūrė valstybės sekretorius. Tačiau esą bus imtasi didelių pastangų su sąjungininkais ir partneriais, kad Ukrainai būtų suteiktos priemonės veiksmingai gintis. A. Blinkenas neatmetė, kad JAV Ukrainai gali suteikti papildomų oro gynybos pajėgumų. „Mes kasdien žiūrime, kokių technologijų galėtume perduoti Ukrainai savigynai“, – sakė jis.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš tai primygtinai paragino NATO šalis neleisti, kad Rusija toliau vykdytų oro antskrydžius jo šalyje.
Neskraidymo zona pirmą kartą buvo įgyvendinta 1991 metais Irake. Prieš tai buvo priimta JT rezoliucija, kurioje reikalaujama geresnės apsaugos kurdų gyventojams Šiaurės Irake ir šiitams pietuose. Tada skrydžių draudimą kontroliavo JAV ir Didžioji Britanija, kad kurdus ir šiitus apsaugotų nuo tuometinio Irako diktatoriaus Sadamo Husseino atakų.
