Grupė vokiečių turistų penktadienį buvo išsiųsti iš Venecijos dėl to, kad prie žymaus Rialto tilto sustojo išsivirti kavos.
 
32 ir 35 metų berlyniečiai netoli tilto nusimetė kuprines ir ruošėsi užsikaisti puodelį kavos, naudodami nedidelį turistinį dujų balionėlį. Jiems buvo skirta 950 eurų bauda pagal naujas viešosios tvarkos taisykles, kurias priėmė centro dešinės miesto taryba. Nauji nutarimai buvo priimti dėl viešosios tvarkos sumaišties, kilusios į Veneciją plūstant turistų miniai.
 
Berlyniečių pora buvo nuvesta į policijos nuovadą po to, kai vietinis gyventojas apie juos pranešė pareigūnams, skelbė miesto tarybos atstovai.
Tai jau 40-asis kartas, kai pagal gegužę priimtas naujas taisykles turistų buvo pareikalauta palikti miestą.
 
„Venecijos mieste reikia elgtis pagarbiai, blogų manierų žmonės, kurie galvoja, kad atvykę gali daryti ką tik panorėję, privalo suprasti, kad vietinės policijos pareigūnų jie bus sugauti, nubausti ir išvaryti“, – sakė Venecijos meras Luigis Brugnaras.
 
Taisyklės, kurios draudžia šokti į kanalus, praustis fontanuose ir vaikščioti mieste dėvint tik maudymosi kostiumus, buvo įvestos po to, kai vietiniai pasiskundė, jog blogas turistų elgesys žemina šį UNESCO paveldo paminklą.
Venecijoje kasmet apsilanko maždaug 30 milijonų žmonių.
 
Vienas austrų turistas taip pat sulaukė baudos, kai Triesto mieste siestos metu tarp dviejų medžių išsitiesė savo hamaką. Jam buvo liepta sumokėti 300 eurų, esą pagal žaliųjų miesto erdvių taisykles prie augalų negalima nieko tvirtinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.20; 08:00

Aurovilio žemėlapis. Martyno Aleksos nuotr.

Ketvirtadienį, lapkričio 8 d. Šv. Jono g. 11 esančiose Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose buvo atidaryta paroda „Aurovilis – nesibaigianti kelionė į ateitį“, skirta šio miesto Pietų Indijoje įkūrimo 50-mečiui, kuris buvo švenčiamas šių metų vasario 28 dieną.

Parodą surengė keramikas Dainius Strazdas ir Aurovilio UNESCO atstovas Lietuvoje, žurnalistas ir vertėjas Kazimieras Seibutis. Atidarant parodą UNESCO komisijos programų vadovė Milda Valančiauskienė pažymėjo, kad ji skirta unikaliam pasaulio miestui-idėjai Auroviliui, su kuriuo atsirado geresnė galimybė supažindinti Lietuvos publiką.

Apie eksponatus D. Strazdas pasakoja: „Parodos struktūrą ir išdėstymą pasiūlė K. Seibutis, jis paruošė tekstinę medžiagą. Mano darbas buvo pasirinktą planą įkūnyti. Žinoma, dirbant betarpiškai su parodos objektais, kuomet turime reikalą su konkrečiais dydžiais, – semantinėmis vertėmis, spalvomis, dėmėmis, tekstais ir faktūromis, iškyla kompozicinės ir kitos užduotys, kurias sprendžiant pirminis planas kažkiek neišvengiamai koreguojamas.“

Aurovilio spauda. Martyno Aleksos nuotr.

Parodoje demonstruojami jau antikvariniais tapę šeštojo septintojo dešimtmečio spaudiniai:  Aurovilį pristatantis bukletas, nuotraukų serija, kurioje atsispindi tuometinis Aurovilio peizažas, auksinio Matrimandyro kupolo statybų eiga. Aurovilis statomas pagal galaktinio plano modelį, miesto architektas – Roger Anger.

Aurovilio leidiniai. D. Tamošaitytės nuotr.

Šiuolaikinės ekspozicijos dalies nuotraukos skiriamos Aurovilio 50-mečio sukakties minėjimui ir pagrindiniam jo akcentui – vandens ceremonijai. Lietuvoje darytose nuotraukose matomi žiemiškos prieblandos gaubiami vandens sėmimo iš kelių Lietuvos vietovių epizodai, o Aurovilyje darytose nuotraukose – ceremonijos kulminacija,  kuomet pasaulio šalių vandenys buvo pilami į auksinį diską.

Išdidinta Matrimandyro nuotrauka daryta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio dieną, 2018 m. vasario 16-tąją. Fotografijų autoriai: 1-4, 6-10 Dainius Strazdas, 5 – Laimė Kiškūnė, 11– Gabrielius Kavaliauskas, 12 – Kazimieras Seibutis.

Taip pat parodoje galima pavartyti knygų ir informacinių leidinių, kuriuose atsispindi daugeriopa Aurovilio bendrijų ir gyventojų veikla. Su Aurovilio idėja lankytojai galėjo susipažinti iš dokumentinio filmo ir miesto įkūrėjos Mirros Alfassos (Motinos) perskaitytos Chartijos įrašo.

Eksponatai. D. Tamošaitytės foto

„Man, kaip dailininkui praktikui, didelį įspūdį, viešint Aurovilyje, paliko Aurovilio Žemės instituto darbai ir užmojai“, – sakė D. Strazdas. – „Ši jau 28 metus veikianti įstaiga turi plačią eksperimentinę bazę, periodiškai organizuoja mokymus, atlieka apimlius projektavimo ir statybos darbus. Vienas iš  Aurovilio 50-mečio minėjimo akcentų buvo šio instituto iniciatyva iš pasaulio šalių žemių statoma Žemės stela. Mūsiškis, iš Pajautos slėnio Kernavėje atgabentas gruntas, buvo įterptas tarp kitų šalių žemių į vieningą monolitą. Trombuojant žemes, šalių atstovai dalyvavo betarpiškai. Šios stelos nuotrauką taip pat galime matyti parodoje. Kadangi Lietuvos žemė buvo nuskraidinta ir įprasminta Aurovilyje, buvo atliktas ir atsakomasis veiksmas: Aurovilio grunto pavyzdžiai iš Matrimandyro prieigų atgabenti į Lietuvą. Aurovilio gruntas yra neatskiriama tenykščio peizažo dalis, jo spalva tiesiog skverbiasi pro augmeniją ir architektūrą. Mums neįprasta, kad žemė būtų raudona. Ši raudona žemė yra geležingas, daug molio turintis priesmėlis. Nukošus smėlį, ji tampa tinkama keramikos darbams. Parodoje galima  pamatyti minėtus grunto pavyzdžius, taip pat ir iš jų nužiestus nedidukus keramikos dirbinėlius.“ 

Kazimieras Seibutis. Martyno Aleksos nuotr.

Pristatydamas parodą, K. Seibutis priminė, kad 1968-ieji buvo ypatingi XX amžiaus metai: „Pačioje jų pradžioje JAV politikas Robertas Kennedy pranašiškai citavo airių poeto W. B. Yeats’o eiles: „Sugriūva viskas, žemė nebelaiko, ir siautėja anarchija be saiko“. Ameriką, kurios gatvėse virė kovos dėl Vietnamo karo ir pilietinių teisių, balandį sukrėtė M. Lutherio Kingo nužudymas, o birželį žudiko auka tapo ir R. Kennedy. Protestų bangos tais metais užliejo Londono, Paryžiaus, Berlyno, Prahos, Džakartos gatves. Kita vertus, tarsi priešprieša prievartai kilo kontrkultūros sąjūdis: 1967- aisiais San Franciskas tapo Meilės vasaros vieta, o Niujorke Vandenio eros pradžią skelbė miuziklas „Plaukai“. Knygoje apie to meto muziką Danny Goldbergas cituoja Susan Solomon, kuri prisimena: „1967-aisiais ir 1968-ųjų pradžioje tvyrojo galimybės pojūtis… Žmonės jautė, kad jie meile gali pakeisti pasaulį – ir trumpą laiką tai veikė“. Th. Roszakas, termino kontrkultūra kūrėjas, savo ruožtu sakė, kad jaunimo sukilimą įkvėpė ne seksas, narkotikai ir rokenrolas, bet autentiško buvimo paieškos neautentiškoje visuomenėje.“

Dirbiniai iš raudonojo miesto grunto. Martyno Aleksos nuotr.

Tarsi savaime visuotinės meilės ir taikos lūkesčius atspindėjo tais metais Tamilnado valstijoje inauguruotas UNESCO remiamas tarptautinis eksperimentinis miestas, kurį įkvėpė žymaus Indijos nepriklausomybės kovų lyderio, mąstytojo, mistiko ir poeto Sri Aurobindo (1872-1950) futurologinė žmonijos vienybės vizija. Pirmą kartą UNESCO savo paramą Aurovilio projektui išsakė 1966 m., dar prieš miesto inauguraciją, kai UNESCO Generalinė asamblėja vienbalsiai pritarė Indijos vyriausybės pateiktam projektui. Vėliau Generalinė asamblėja 1968 m., 1970 m. ir 1983 m. dar kartą vienbalsiai pritarė rezoliucijoms dėl paramos šiam „miestui, kurio reikia Žemei“ ir paragino „valstybes nares ir tarptautines nevyriausybines organizacijas dalyvauti plėtojant Aurovilį kaip tarptautinį kultūrinį miestą, skirtą suburti skirtingų kultūrų ir civilizacijų vertybes harmoningoje aplinkoje su integruotais gyvenimo standartais, kurie atitiktų žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.“

2017 m. spalio 19 d. per UNESCO Generalinės konferencijos 39-ąją sesiją Paryžiuje buvo dar kartą patvirtintas UNESCO bendradarbiavimas su Auroviliu, kuris „yra sėkmingas ir unikalus pavyzdinis projektas, įrodantis šios tarptautinės bendrijos pajėgumą po beveik 50 egzistavimo metų toliau gyventi laikantis savo pradinių steigiamųjų taikos ir tarptautinės harmonijos idėjų, kurios taip pat yra pačios UNESCO vertybės ir principai“.

Dainius Strazdas. Martyno Aleksos nuotr.

Pasak K. Seibučio, Aurovilis vadinamas ir žmogiškąja laboratorija, ir ekokaimu, ir praktiniu utopinės visuomenės kūrimo eksperimentu. Trys tūkstančiai Aurovilio bendruomenės narių dykumingoje plynaukštėje, kurioje trūksta net geriamo vandens, sukūrė žydinčią oazę, naudoja įvairias tvarias technologijas, plėtoja naujas kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo formas. Aurovilis yra vienintelis tokio užmojo projektas pasaulyje, kuris visose plotmėse, nuo buitinio iki filosofinio lygmens, įkūnija atviros visuomenės idėją konkrečiais darbais. „Aušros mieste“ įsikūrę pionieriai skina ne tik atšiaurios gamtos, bet ir žmogiškojo netobulumo skynimus. Tai iššūkis, mestas karui, rasinei neapykantai, nepritekliams, bei kviečiantis geros valios žmones susitelkti. Mieste gyvena ir lietuvių.

K Seibutis ir Milda Valančiauskienė. D. Tamošaitytės foto

Paroda veiks visą mėnesį, o Auroviliui skirti renginiai vyks toje pačioje UNESCO galerijoje: lapkričio 21 d. 14 val.vyks K. Seibučio paskaita ir dviejų dokumentinių filmų pristatymas, o gruodžio 3 d. susitikimas su Aurovilyje gimusia ir dirbančia mados dizainere Prema Florence Isaac.

Fotografijų autoriai: Martynas Aleksa, Daiva Tamošaitytė. 

2018.11.13; 08:30

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį pasaulyje pristatoma UNESCO inicijuota tvariam turizmui skirta kelionių platforma „World Heritage Journeys“ (liet. „Pasaulio paveldo kelionės“). Platformoje, kuri skatina pasaulio keliautojus pažinti UNESCO saugomas pasaulio paveldo vietoves, Vilnius atsidūrė šalia kitų 33 Europos vietų, kurių tarpe – Olimpija (Graikija), Pafos (Kipras), Potsdamo rūmai (Vokietija), Versalis ir Šampanės regionas (Prancūzija) ir kitos legendinės Europos vietos.

Lietuvos atstovai kartu su UNESCO Ir „National Geographic“ sukūrė Vilniaus pristatymą, kurio tikslas – įkvėpti aplankyti ir pažinti Lietuvos sostinę. Projektas „World Heritage Journeys“ bus oficialiai pristatytas rugsėjo 15-16 d. Paryžiuje, kai, minėdama Pasaulio paveldo dienas, UNESCO būstinė Prancūzijoje atvers duris visuomenei.

Iniciatyvą finansavo Europos Sąjunga. Ja skatinama tvariai keliauti aplankant vienas nuostabiausių UNESCO pasaulio paveldo vietų Europoje. Keliautojams siūlomas naujas būdas pažinti Europą – keliauti „kitaip“, keliauti „giliau“, aplenkiant populiariausias turistines vietoves, ilgiau pasiliekant vienoje vietoje ir pajaučiant regiono dvasią.

Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje bendradarbiauja Ūkio ministerija, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Valstybinis turizmo departamentas ir Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.

„Džiaugiamės, kad Vilnius atsidūrė tokioje prestižinėje draugijoje. Svetainėje jis įtrauktas į romantišką Europos maršrutą, kviečiant pažinti nuostabų barokinį senamiestį, Europos parką, meniškąjį Užupį, atrasti gatvės meną, susipažinti su Vilniaus legendomis, pasimėgauti kavos kultūra ar išbandyti tradicinių amatų. Tikimės, kad profesionaliai pateiktas „National Geographic“ turinys paskatins daugiau turistų iš tolimų šalių keliauti po Europą atrandant ir gražiausias Vilniaus vietas“, – teigia „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„World Heritage Journeys“ kviečia keliautojus rinktis vieną iš keturių kultūrinio paveldo maršrutų: karališkoji Europa, senovės Europa, romantiškoji Europa ir požemių Europa. Šie maršrutai pasakoja nuostabias Europos paveldo istorijas. Svetainėje galima rasti praktinės informacijos ir įrankių, padėsiančių planuojantiems atostogas Europoje ir norintiems gauti daugiau vietinių žinių apie kultūros paveldą.

„Mūsų tikslas – pakeisti žmonių keliavimo būdą. Norime paskatinti juos ilgiau likti vienoje vietoje, patirti vietos kultūrą, pajausti aplinką, sužinoti daugiau ir įvertinti pasaulio paveldo vertę“, – teigia UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Mechtild Russler.

2018 m. paskelbti Europos ir Kinijos turizmo metais – tai Europos Komisijos, Kinijos Liaudies Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos bei Europos kelionių komisijos (EKK) iniciatyva. „World Heritage Journeys“ – vienas svarbiausių būdų pritraukti kinų turistų į Europą. Svetainė paruošta anglų, kinų ir prancūzų kalbomis. Ji taip pat prisideda prie 2018 m. Europos Kultūros paveldo metų tikslų.

„Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip „National Geographic“ kiekviename mūsų įkvepia tyrinėtojus, norinčius atrasti tolimiausius Žemės kampelius. Siekiame prisidėti prie bendruomenių ekonominės gerovės visose pasaulio paveldo vietovėse ir nukreipti turistus į unikalius kultūrinius objektus bei padėti atrasti patirčių, kurias rekomenduoja patys vietiniai, – sako skaitmeninės plėtros ir turizmo programų „National Geographic Maps“ vadovas Frankas Biasi. – Svetainė, kurioje skatina keliautojus iš Šiaurės Amerikos, Kinijos ir kitų svarbių turizmo rinkų keliauti kitaip, giliau, naudotis svetaine įsikvėpti ir planuoti keliones po Europą.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.14; 10:15

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.

Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis

Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.

O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.

Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai  liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“

Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.

Anot  Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.

Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas),  tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“. 

Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).

Gruzijos istorijos aukso amžius

Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.

Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…

„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.

Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!

Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).

Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.

Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.

XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“

Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).

Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?

Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie  Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.

O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.

Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?

Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso  meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.

Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.

Kas statė  ir kas pasiglemžė

Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.

Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…

Dviveidiškumas. BBC.com

1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.

Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…

Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.

Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?

Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane 

Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“

Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.

Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“

Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.

Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti  stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.

488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį.  2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Melavimas. Nus.org.uk nuotr.

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

2018.07.13; 08:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos. 

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

Rusijos užsienio reikalų ministerija

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR. 

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas  1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30

Vyriausybė nusprendė, kad valstybės institucijų derinimo veiksmai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekcijų turi būti stabdomi.

„Toks sąstingis šioje istorijoje jau tęsiasi per ilgai. Iš atsakingų institucijų nepavyksta sulaukti suderintų veiksmų, kurie būtų palankūs visoms pusėms – tiek gyventojams, tiek verslininkams. Tuo pačiu nevykdomi ir teismo sprendimai. Ši situacija turi pagaliau išsispręsti“, – teigė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Pasak premjero, bylose dėl žalos atlyginimo dėl nugriautų statinių turėtų atstovauti Aplinkos ir Kultūros ministerijos, kurių reguliavimo srities įstaigos nesusitarė dėl Kurčių nerijos tvarkymo plano korektūros. Valstybei patyrus žalą, turės būti kreipiamasi į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingų asmenų ir institucijų.

Prieš dvejus metus tuometinis ministrų kabinetas pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plano tikslinimui. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje numatyta nugriauti penkis objektus. Vienus iš jų sudaro keli statiniai. Aplinkos ministerija turėjo parengti minėtą planą ir pateikti tvirtinti Vyriausybei.

Iki šiol ministerijai pavaldžiai Valstybės saugumo teritorijų tarnybai tokio plano nepavyksta suderinti su teritorijų planavimo sąlygas išdavusia institucija – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriumi. Dėl to planą negali tvirtinti ir Vyriausybė.

Dabartinis ministrų kabinetas buvo nurodęs Kultūros ir Aplinkos ministerijoms dar iki spalio vidurio baigti derinti minėto plano korekcijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba siūlo nežymiai adaptuoti neteisėtus  statinius, kad jie nebūtų griaunami. Tačiau tam prieštarauja Kultūros paveldo departamentas.

Pakoregavus KNNP tvarkymo planą, atsirastų galimybė sudaryti taikos sutartis ir užbaigti bylinėjimosi procesus dėl druskų sandėlio griovimo, nebūdingų jungčių tarp pastatų išardymo, priestatų griovimo, pastatų architektūros, būdingos Kuršių nerijai, pertvarkymo ir kt.

Pažymėtina, kad KNNP tvarkymo plano tikslinimas glaudžiai susijęs su teisminiais ginčais. Dėl neteisėtai išduotų leidimų, kurių pagrindu vykdytos statybos, teismas nusprendė šiuos statinius nugriauti arba perstatyti. Tai padarius gyventojai įgytų teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš savivaldybės, valstybės biudžeto lėšų.

Šis Vyriausybės nutarimas įsigalios 2018 metų vasario mėnesį.

Informacijos šaltinis – ELTA

201711.16; 00:35

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) įpareigojo bendrovę „Misionierių namai“ sustabdyti savavališkas statybas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto teritorijoje, žemės sklype Subačiaus g. 26, Vilniuje ir pašalinti jos padarinius. Šiuo metu statybos darbai gali būti vykdomi tik gretimame žemės sklype Subačiaus g. 20, kuriame jie atliekami pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą, dėl kurio panaikinimo į teismą šią savaitę kreipėsi Generalinė prokuratūra.

Inspekcijos duomenimis, nesustabdžius statybos darbų gretimame sklype, savavališkos statybos, kurių metu įrengti papildomi gruntiniai inkarai, ir toliau galėjo būti tęsiamos, todėl VTPSI pateiktu privalomuoju nurodymu užkirstas kelias galimiems tolesniems neteisėtiems veiksmams.

VTPSI esminius pažeidimus nustatė gegužę vykdyto planinio šio objekto patikrinimo metu – statytojas savavališkai pastatė ypatingojo statinio dalį – įrengė gruntinius inkarus gretimame sklype Subačiaus g. 26, Vilniuje, neturėdamas leidimo tai daryti.

Siekdama sustabdyti tolesnius savavališkus statybos darbus gretimame sklype, VTPSI ėmėsi daugybės veiksmų: 2017-06-09 buvo surašytas savavališkos statybos aktas, statytojui įteiktas privalomasis nurodymas sustabdyti bet kokius statybos darbus gretimame sklype, išskyrus statybos darbus, kurie yra reikalingi pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip pat 2017-06-19 surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Artimiausiu metu dėl nustatytos savavališkos statybos bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuris bus perduotas nagrinėti teismui.

Gretimas sklypas, kuriame be leidimo pastatyta statinio dalis, yra nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorija. Statyba šiame sklype ribojama siekiant apsaugoti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes.

Šiuo metu statytojas VTPSI yra pateikęs pakoreguotą projekto techninę dokumentaciją, kurioje nurodyta, kad projekto konstrukciniai sprendimai, kuriuos įgyvendinant ir buvo vykdoma savavališka statyba, yra keičiami.

VTPSI yra sulaukusi ir tikrina daugiau kreipimųsi dėl gręžtinių inkarų, kaip nuolatinės statinio laikančiosios konstrukcijos įrengimo gretimuose sklypuose, neturint tai leidžiančio statybos leidimo bei gretimų sklypų valdytojų sutikimo. Nuolatinės statinio laikančiosios konstrukcijos pažeidimas gali sukelti statinio griūtį.

Siekiant įvertinti, ar atliekant statybos darbus Subačiaus g. 26 sklype nebuvo sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės ir ar nebuvo padaryta žala nekilnojamosios kultūros vertybei, atsižvelgiant į tai, kad viena iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijų yra nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių nuostolių dydį ir atkūrimo būdą, VTPSI kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos.

VTPSI pateiktus duomenis ir prašymą pareikšti teismui ieškinį viešajam interesui ginti bei pripažinti negaliojančiais Misionierių vienuolyno statinių ansamblio Vilniuje nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą išnagrinėjusi Generalinė prokuratūra antradienį kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama panaikinti specialųjį planą, statybą leidžiantį dokumentą bei pašalinti padarinius.

Į Generalinę prokuratūrą gegužės 25 d. kreiptasi remiantis Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos laikinosios komisijos išvadomis bei kitais Inspekcijos surinktais duomenimis.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.06.22; 03:30

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO lyderių forume.

Forumo darbotvarkę pakoregavo teroro išpuoliai Paryžiuje. Didžiausias dėmesys skiriamas saugumo padėčiai pasaulyje ir bendroms tarptautinės bendruomenės priemonėms kovai su terorizmu aptarti. Forume susirinkę lyderiai tylos minute pagerbė lapkričio 13 d. teroristinių išpuolių aukų atminimą.

Pasak Prezidentės, išpuoliai Paryžiuje yra nusikaltimai visiems taikiems pasaulio žmonėms, todėl visos Jungtinių Tautų organizacijos turi telkti tarptautinę bendruomenę kovai su terorizmu.

Continue reading „Lietuva ir UNESCO stiprina taiką pasaulyje“

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Paryžių, kur dalyvaus 70-metį mininčios Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO lyderių forume.

Šalies vadovė taip pat pagerbs Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių aukas. Penktadienį įvykdyti išpuoliai yra didžiausi per Prancūzijos istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Prezidentės teigimu, šiandien nėra nieko svarbiau, kaip užtikrinti taiką. Todėl Paryžiuje su kitų šalių lyderiais bus kalbama apie saugumo situaciją pasaulyje ir kokių papildomų priemonių turėtų imtis tarptautinė bendruomenė, tarptautinės organizacijos, kad būtų užkirstas kelią naujiems terorizmo nusikaltimams.

Continue reading „Išvyko į Paryžių“

Sausio 5-ąją sostinės centre nugriuvo dalis namo. Tai ne pirmas kartas, kai invazija į Vilniaus senamiestį baigiasi ne metafora, o realia griūtimi.

Tereikia prisiminti, kad prieš aštuonerius metus Šiaulių gatvėje sugriuvo 3 aukštų gyvenamojo namo dalis. Tąsyk be pastogės liko 12 šeimų. Ekspertai nustatė, kad namui pakenkė netinkamai atliekami statybos darbai – greta buvo statomas naujas daugiabutis. Neabejoju, jog ir šįkart kaltas žmogiškasis faktorius.

Yra įtarimų, kad prieš kelerius metus tame pastate veikusio banko vadovai nusprendė iškasti dalį grunto ir požemyje įrengti modernią pinigų saugyklą, o tai lėmė pamatų eroziją.

Continue reading „Silpni gražių fasadų pamatai“

Neseniai (rugsėjį) įvyko Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės kariniai manevrai Lietuvos pašonėje. Jie vyko ir Kaliningrado srityje.

NATO žinoti apie manevrus buvo leista labai ribotai, nors abi pusės jau seniai buvo išreiškusios norą nedaryti kliūčių informatyviems stebėjimams. Dėl to NATO pretenzijos Rusijai buvo pareikštos NATO ir Rusijos gynybos ministrų susitikime Briuselyje. Dar prieš susitikimą Lietuvos KAM ministras Juozas Olekas pareiškė, kad rusai buvo kritikuojami dėl rugsėjį vykusių pratybų ZAPAD – 2013 scenarijaus (Rusija jį pavadino antiteroristiniu) ir dalyvių skaičiaus.

Š.m. spalio 23 d. įvykusiame gynybos ministrų susitikime Rusija ir NATO pranešė ketinančios ieškoti būdų kartu naikinti seną ginkluotę Karaliaučiaus krašte. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu sakė tikintis, kad nuo seno likusi amunicija Karaliaučiaus krašte bus pradėta naikinti 2014 metais, ir prie to prisidės NATO ekspertai. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigė, jog ši iniciatyva atitinka Lietuvos interesus, kad šalies pašonėje neliktų pavojingų senų ginklų. „Esame pasiruošę prie to prisidėti, kad sumažintume ginklų arsenalo susikaupimą mūsų pašonėje“, – BNS Briuselyje po susitikimo sakė J.Olekas.

Proga yra. Tik gal reikėtų Lietuvai susirūpinti ir naujais ginklais, pūpsančiais dirvoje po neseniai pasibaigusių ZAPAD – 2103 manevrų Kaliningrado srityje?

O reikalas štai koks.

Truputis istorijos

Portalas rusų kalba  http://swinokotleta.livejournal.com/256097.html, panašu, stebintis Rytų Prūsijos kultūrinio paveldo Kaliningrado srityje naikinimą ir informuojantis apie tai pasaulio visuomenę, straipsnyje „Iš tankų – į viduramžių bažnyčią“ (Из танков по средневековой церкви) pateikė liūdną įtarimą apie barbarišką Rusijos kariuomenės manevrų ZAPAD – 2013 metu poelgį kariniame Rusijos poligone netoli Kaliningrado, kurio teritorijoje dar buvo neblogai išsilaikiusios XIV amžiuje pastatytos bažnyčios-kirchės liekanos. Teutonų Ordino galybės laikais ta bažnyčia buvo pastatyta Gross Engelau miestelio parapijai. Na, tokios Zapyškio bažnyčios Lietuvoje analogas.

Bažnyčios bokštas ne kartą buvo naudojamas kaip stebėjimo punktas įvairiuose kariniuose konfliktuose (čia perpasakoju straipsnio autoriaus portale žinias). Pavyzdžiui, 1807 metais kautynes prie Friedlando iš varpinės bokšto stebėjo Rusijos imperatoriaus Aleksandro karininkai. I Pasaulinio karo metu 1914 metais bažnyčios bokštas taip pat pasitarnavo stebint kariuomenių judėjimus.

Po 1945 metų gyvenvietė Gross Engelau buvo pervardinta į Demjanovką. Bet neilgai joje gyveno pirmieji sovietiniai perkeltieji asmenys. Gyvenvietės rajone penkiasdešimtaisiais metais buvo įkurtas karinis poligonas ir senoji kirchė kartu su gyvenviete atsidūrė poligono centre. Neilgai trukus civilių gyvenvietėje neliko. Ir tik sunykusi viduramžių kirchė Gross Engelau bylojo apie buvusią gyvenvietę.

NATO ir ZAPAD – 13

Ir štai šį rudenį Kaliningrado srityje įvyko bendri Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės kariniai manevrai ZAPAD – 2013, kurių metu kirchė buvo apšaudyta sviediniais ir dar smarkiau apgriauta.

Iš apskritų kiaurymių akivaizdžiai matyti, kad sugriovimus sukėlė sviediniai.

Vienintėlis naudingas dalykas, kurį padarė kariškiai, tai susirinko nesprogusius užtaisus. Dėl visa ko, visą teritoriją aplinkui kirkę aprūpino užrašais: PAVOJINGA! NESPROGĘS SVIEDINYS! NELIESTI!

Ir ką su tokiais sviediniais daryti NATO, taip pat ir Lietuvai?

Tai vis žinios iš portalo http://swinokotleta.livejournal.com/256097.html

Komentaruose po straipsniu yra įvairių nuomonių:

Komentaras

Visiškai pamišo… 14 amžių taikiniu pasirinko. Idiotai. O ką pasakys UNESCO?

(Совсем охренели… 14 век под цель взяли. Идиоты. А что скажет ЮНЕСКО?)

Komentaras-klausimas

Ar jūs tikrai įsitikinęs, kad kirchė buvo sugriauta po pastarųjų karinių manevrų? Jūs galite tai patvirtinti neprasilenkiant su tiesa?

(Вы действительно уверены, что кирха была разрушена после последних военных учений? Вы это можете правдиво подтвердить?)

Komentaras-atsakymas

Ne, bl…ad, ji buvo sugriauta per NATO aviacijos antskrydį, įvykdytą su Estijos SS veteranų palaikymu. Dar yra versija, kad pastatas pats sugriuvo, nes kryžiuočiai nemokėjo statyti nieko tvirtesnio, negu medinius tupinykus.

Ir iš kur tokie debilai apskritai atsiranda. Ką tai reiškia „patvirtinti neprasilenkiant su tiesa“? Žmogus visą gyvenimą užsiima tokių objektų monitoringu ir jų griovimo istoriją matė vizualiai metai iš metų. Kokie dar reikalingi patvirtinimai. Tanką už vamzdžio sugriebti? Atleiskite…

(нет блядь, она была разрушена в результате налета натовской авиации осуществленного при поддержке эстонских ветеранов сс. Есть еще версия, что здание разрушилось само потому что крестоносцы не умели строить ничего прочнее деревянных сортиров. Откуда такие дебилы вообще берутся? Что значит „правдиво подтвердить“? Человек всю жизнь занимается мониторингом этих объектов и историю их разрушения видел в картинках, год от года. Какие еще нужны подтверждения. Танк за дуло поймать? Извините…)

Komentaras

Ant jos (kirchės, – red.) užrašas LIETUVA, ir jis taip užkūrė rus-putinistų patriotus, kad nutarė nugriauti visą kirkę, kaip kad ir arti esančią Karališkąją pilį Kaliningrade, kurios vietoje pastatė išsigimėlišką SSRS nebaigtą statinį – Tarybų Namus – po 2003 metų – putinomkino rūmus.

(на ней надпись LIETUVA [= ЛИТВА], и она так напрягла рос-путинских патриотов, что решили снести целую кирху, как не по далеку Королевский замок в Калининграде, где на его месте поместили уродлившую недостpойку СССР – знаменитый Дом Советов – с 2003 г. путиомкиновский дворец).

Reikėtų patikrinti, ar iš tiesų kirchė buvo taip sugriauta per manevrus ZAPAD – 2013 (tai galėtų sulaukti nors ir menko tarptautinio atgarsio), ar šiek tiek anksčiau. Kiekvienu atveju nekelia abejonių tai, kad į ją buvo šaudoma visai neseniai. Karinis poligonas tam reikalui labai tinkama vieta. Ir taikinys „antiteroristiniams“ apmokymams iš tankų kaip reta nuostabus – su užrašu LIETUVA.

Nuotraukose: senoji kirchė – praėjusiais šimtmečiais, sovietmečiu, prieš karines 2013-ųjų pratybas ir po 2013-aisiais surengtos tankų atakos.

2013.10.27

bartfeld

Šį interviu mūsų portalui atsiuntė kaliningradietis Michailas Kostiajevas. Kaliningradiečio Michailo Kostiajevo pokalbį su Rusijos rašytojų sąjungos regioninės organizacijos pirmininku kaliningradiečiu Borisu Bartfeldu išvertėme į lietuvių kalbą, ir šiandien be sutrumpinimų skelbiame savo internetinėje svetainėje.

Publikuojame ne todėl, kad sutinkame su visomis tekste išguldytomis idėjomis. Publikuojame tam, kad žinotume, kokias nuotaikas, idėjas bei sumanymus brandina dabartinės Kaliningrado srities inteligentija. O kaliningradiečių pozicija, nors ir labai sveikintina (kas gali prieštarauti raginimui restauruoti ar atstatyti senąsias pilis?), vis tik Lietuvai nėra iki galo priimtina. Mat kuriamuose kaliningradietiškuose manifestuose nė žodeliu neužsimenama apie turtingą Mažosios Lietuvos palikimą. Visas dėmesys koncentruojamas tik į germaniškus klodus, visiškai ignoruojant baltiškus aspektus.

Continue reading „„Manifestas 2024-ieji, Kaliningradas – Kantas – Kenigsbergas““

palestinieciu_mergaite

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.
Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.
Iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių už Palestinos narystę pasisakė 11 šalių, tiek pat susilaikė, o penkios balsavo prieš: Čekija, Švedija, Vokietija, Nyderlandai ir Lietuva. Iš kitų įtakingų šalių, be minėtų JAV ir Izraelio, pasisakė prieš ir Australija, Kanada. Prieš balsavo ir tokios šalys, kaip Vanuatu ir Saliamono salos. Tam, kad prisijungtų prie UNESCO, palestiniečiams buvo būtinas dviejų trečdalių organizacijos narių sutikimas.
Izraelis prieš balsavimą pripažino, jog susitaikė su mintimi, kad Palestina bus priimta į šią organizaciją. Tačiau Izraelio atstovas N. Barkanas vis tiek pasmerkė šalis, kurios „painioja tikrovę su moksline fantastika, priimdamos neegzistuojančią valstybę į mokslo organizaciją…
UNESCO turėtų užsiimti mokslu, o ne moksline fantastika“. Jau kitą dieną po balsavimo, lapkričio 1-ąją, JAV pareiškė nutraukiančios UNESCO finansavimą. Pasak valstybės departamento atstovo, lapkritį planuota pervesti UNESCO 60 mln. dolerių, tačiau dabar šios lėšos nebus skirtos. Jungtinių Valstijų narystės UNESCO mokestis sudaro apie penktadalį organizacijos metinio biudžeto.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV priimtas įstatymas draudžia finansuoti bet kurią JT agentūrą, kuri priima Palestiną visateise nare, nepasiekus Izraelio ir Palestinos susitarimo dėl taikos. Jungtinės Valstijos nuo 1984 metų boikotavo šią organizaciją dėl, pasak JAV Valstybės departamento, „didėjančio atotrūkio tarp JAV užsienio politikos ir UNESCO tikslų“. JAV į UNESCO grįžo tik 2003 metais. Jungtinės Valstijos, kurios yra ištikimos Izraelio sąjungininkės, 1990 metais nutarė nefinansuoti jokių JT organizacijų, kurios priimtų Palestiną savo visateise nare.
Tad UNESCO gali netekti 70 mln. JAV dolerių – 22 proc. savo metinio biudžeto. Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Tai sukeltų rimtų padarinių – kai kurias UNESCO programas tektų apkarpyti. UNESCO su Izraeliu turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Vasarį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame Krante. Šventojoje Žemėje daug vietų yra vienodai brangių skirtingoms religijoms. Pavyzdžiui, Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką.
Vašingtonas teigia, kad Palestina dėl nepriklausomybės turi derėtis su Izraeliu, o ne prašyti JT pripažinimo. Dauguma JAV Kongreso narių teigia, kad Palestina turėtų siekti tarptautinių organizacijų narystės tik tada, kai pabaigs taikias derybas su Izraeliu.
Artėjant balsavimui Lietuvos užsienio reikalų ministerija derino savo poziciją šiuo klausimu su partneriais Europos Sąjungoje. Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigė, kad Lietuva „atidžiai seka ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pastangas rasti visoms pusėms priimtiną sprendimą“.
Be to, buvo teigiama, kad Lietuva „pripažįsta kiekvienos tautos teisę į valstybingumą ir nuosekliai pasisako už dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos, – taikiai gyvenančių viena šalia kitos, sukūrimą. Šiuo klausimu labai svarbu pasiekti vieningą ir subalansuotą ES poziciją“. Tačiau balsavimo metu pasirodė, kad dauguma ES šalių balsavo už Palestinos priėmimą, o Lietuva kažkodėl, net nepaaiškindama savo pozicijos, balsavo prieš.
Praėjus dviems dienoms po balsavimo, Lietuvos URM „paaiškino“, kad Palestinos priėmimas į UNESCO yra „ankstyvas“ ir „vargiai prisidės prie spartesnio Palestinos klausimo sureguliavimo“, netgi „veikiau apsunkins tarptautines pastangas sparčiau pasiekti visoms regiono partnerėms priimtiną, regiono taiką ir ilgalaikį stabilumą užtikrinsiantį sprendimą“. Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė, nepritardama kai kurių politikų nuomonei, jog Lietuva „išsišoko“ balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, vėliau aiškino, kad tokį Lietuvos sprendimą savo elgesiu išprovokavo pačios Palestinos laikysena. Esą Lietuva nuosekliai laikosi pozicijos, kad dėl Palestinos ateities pirmiausia reikėtų rasti bendrą sprendimą su Europos Sąjunga. Kadangi palestiniečiai „į kalbas nesileido“ ir nepavyko išlaikyti Europos Sąjungos konsensuso, ES šalys balsavo „remdamosios savo nacionaliniais interesais“.
Kai kurie apžvalgininkai stebisi Lietuvos balsavimu dėl Palestinos narystės UNESCO: Lietuva – pati pirmoji valstybė, pradėjusi trupinti geležinės imperijos gniaužtus, pirmoji nešusi Laisvės bei demokratijos vėliavą dar SSRS sudėtyje, taip parodydama pasauliui pavyzdį, kad ir maža tauta sugeba kovoti už savo laisvę, teises ir garbę, pasisakiusi už ukrainiečių Oranžinę revoliuciją ir moraliai rėmusi Gruziją, kai 2008 metais ją užpuolė Rusija, dabar išdavė nepriklausomybės siekiančius palestiniečius. Lietuvai, siekusiai nepriklausomybės, imperijos vadai teigė, jog yra per anksti norėti nepriklausomybės, o šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Sarkastiškai klausiame, kad galbūt Lietuvos politikus paveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė?
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną. Lietuva, „su išganymu laukusi bendros ES pozicijos“, taip ir nesulaukė jos. Suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur – į Izraelį. Tačiau ar tokie siekiai išsipildys – neaišku, nes angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos nemini tarp „prieš“ balsavusių valstybių. Taip pat pastebima, kad tarptautinis pripažinimas palestiniečiams yra į naudą, tačiau atitinkamai Izraelio sankcijos ir reakcija „sunkina palestiniečių gyvenimą toje konkrečioje vietovėje”.
Palestiniečiai taip pat siekia narystės JT Generalinėje Asamblėjoje. Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas rugsėjį pateikė prašymą priimti Palestiną į JT Generalinę Asamblėją, o JT Saugumo Taryba lapkričio 11 dieną spręs, ar dėl šio prašymo reikia surengti oficialų balsavimą.
Nuolatinę vietą Saugumo Taryboje turinčios Jungtinės Valstijos žada blokuoti palestiniečių pastangas tapti visateisiais JT Generalinės Asamblėjos nariais. Per UNESCO balsavimą veto teisės neturėjo nei viena šalis.
Nuotraukoje: susimąsčiusi Palestinos arabų mergaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.11.20

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.

Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.

Continue reading „Kodėl Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO“

vaiskunas_jonas

Birželio 7 dieną žinomi Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą ir nepritarimą siūlymui panaikinti Valstybinę kultūros paveldo komisiją  ir Etninės kultūros globos tarybą.

Ragina šį klausimą spręsti Lietuvos paveldo, lietuvių gyvosios etnokultūros plėtojimo galimybių gausinimo ir stiprinimo, o ne mažinimo, menkinimo ir naikinimo linkme.

Tarp pasirašiusių kreipimąsi yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, ekologas prof. dr. Romas Pakalnis, rašytojai Marcelijus Martinaitis ir Jonas Mikelinskas, Vytautas V. Landsbergis, dainininkės Veronika Povilionienė ir Aistė Smilgevičiūtė, kompozitorius Laimis Vilkončius, aktorius Tomas Vaisieta, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, visa eilė garsių mokslininkų: hab. dr. Viktorija Daujotytė, prof., habil. dr. Romualdas Grigas, akademikas Zigmas Zinkevičius; profesoriai: Antanas Tyla, Bronislovas Genzelis, Steponas Ašmontas, Ona Voverienė, Krescencijus Stoškus, Juozas Pabrėža ir kiti.

Continue reading „Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui“