Melagėlis

Nuolatinę informacinės aplinkos stebėseną atliekantys Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK SKD) analitikai per praėjusį mėnesį fiksavo aktyvų neigiamos informacinės veiklos intensyvumą. Rugsėjo 1-30 dienomis identifikuota per 260 svarbiausių neigiamos informacinės veiklos atvejų, kurių pagrindiniais taikiniais buvo Lietuvos užsienio politika, energetinė šalies nepriklausomybė ir ekonomika, narystė NATO, mūsų valstybės istorija, kultūra, švietimas bei konstitucinių pagrindų apsauga.
 
Anot Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento, skleidžiant klaidinančio ir manipuliacinio pobūdžio informaciją buvo siekiama daryti poveikį visuomenei, skatinti piliečių nepasitikėjimą naryste NATO ir pačiu Aljansu, Lietuvos aukščiausiomis valdžios institucijomis bei mažinti gyventojų lojalumą valstybei.
 
Rugsėjo 22 d. LK SKD ekspertai fiksavo bei atrėmė kibernetinį informacinį išpuolį prieš Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Įsilaužus į Lenkijos naujienų portalą polanddaily.com buvo publikuotas realybės neatitinkantis straipsnis, teigiantis, kad Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai neva „už uždarų durų“ ES siūlė į Baltarusiją nusiųsti taikos palaikymo pajėgas.
Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
 
Kiek vėliau ši melaginga informacija taip pat buvo patalpinta liveleak.com svetainėje ir siekiant padidinti jos matomumą į JAV leidžiamo savaitraščio „The New Yorker“ redakciją buvo išsiųstas suklastotas (angl. k. spoofed) Lietuvos užsienio reikalų ministerijos laiškas, neva patvirtinantis tariamo Lietuvos ir Lenkijos ministrų dvišalio pokalbio faktą.
Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
 
Užsienio reikalų ministerija rugsėjo 23 d. išplatino oficialų pranešimą, kuriuo patvirtino, kad prieš ją buvo įvykdyta kompleksinė kibernetinė – informacinė ataka ir jos metu platinta informacija yra melaginga.
 
Didžiausias neigiamos informacinės veiklos suaktyvėjimas užfiksuotas rugsėjo 2-4 d., rugsėjo 10-16 d. ir rugsėjo 20-25 d. Šios eskalacijos daugiausia sietinos su vieningu trijų Baltijos šalių susitarimu dėl Astravo AE boikoto, Rusijos ir Baltarusijos premjerų susitikimu dėl baltarusiškų krovinių tranzito nukreipimo iš Klaipėdos uosto, prezidento G. Nausėdos raginimu ES įvesti sankcijas Baltarusijai, Seimo rezoliucija „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos Sąjungos Baltarusijai“, vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo generolo T. Radfordo vizitu Lietuvoje, Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimu Sočyje, Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikimu, NATO ir Lietuvos kariuomenės pratybomis bei Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitu Lietuvoje.
 
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusį mėnesį itin eskaluota įtemptų Lietuvos ir Baltarusijos santykių tema. Priešiškoje informacinėje aplinkoje provokuota aktyvi žodinė konfrontacija, kuria siekta diskredituoti Lietuvos Respublikos prezidento poziciją ir sumenkinti Seimo rezoliuciją „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos sąjungos Baltarusijai“. Baltarusijos bei Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida savo publikacijose kaltino Lietuvą bandymu destabilizuoti Rusijos ir Baltarusijos vienybę. Buvo formuojamas Lietuvos kaip aršios, veidmainės kaimyninės šalies įvaizdis, menkinamas jos politinis svoris ir statusas ES. Lietuva kartu su Lenkija buvo vaizduojamos kaip nesavarankiškos, JAV parankinės valstybes, kurioms kurstyti ir finansuoti perversmą Baltarusijoje liepia Vašingtonas.
 
Baltarusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės rugsėjo mėn. taip pat didelį dėmesį skyrė gynybos sričiai. Priešiškoje informacinėje aplinkoje pradėtas formuoti naratyvas, kad Lietuva neva kėsinasi į Baltarusijos teritorinį vientisumą ir itin aktyviai tęstas jau anksčiau išryškėjęs naratyvas, kad mūsų valstybė neva provokuoja Baltarusiją dėl NATO pajėgų dislokavimo pasienyje. Šiuo laikotarpiu priešiškose portaluose buvo pabrėžiamas tariamai agresyvus NATO pobūdis ir jo keliama grėsmė regiono saugumui. Baltarusijos ir Kremliaus kontroliuojamuose naujienų portaluose buvo skleidžiama manipuliacinio ir klaidinančio turinio informacija, kad Lietuva, Lenkija ir JAV nori paversti Baltarusiją mūšio lauku, o NATO, planuodama „didelį karą Europoje, siunčia karinės technikos vilkstines”.
 
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rugsėjo 1 d. Baltijos šalių vieningai priimta bendra pozicija dėl Baltarusijos Astravo AE boikoto taip pat sukėlė didelį Kremliaus ir A. Lukašenkos kontroliuojamos žiniasklaidos nepasitenkinimą. Lietuva apkaltinta neva skleidžianti melą apie netinkamą šios branduolinės jėgainės saugumą, eskaluotas naratyvas apie gyventojams brangsiančią elektros kainą, Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsisakius pirkti elektros energiją iš Astravo AE.
 
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai įspėja šalies visuomenę būti budriems, atidžiai ir kritiškai vertinti gaunamą informaciją, pasikliauti ne vienu, o keliais informaciniais šaltiniais ir vadovautis oficialių institucijų bei pagrindinių žiniasklaidos priemonių platinamomis naujienomis.
 
Inforamcijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.11; 06:00

Prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentui Gitanui Nausėdai ketvirtadienį išvykus į Briuselyje vykstančią Europos Vadovų Tarybą (EVT), jo vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė tvirtina, kad tarybos metu tikimasi pasiekti kelis tikslus, tarp kurių – galiausiai susitarti dėl ES sankcijų baltarusiams, atsakingiems už smurtą šalyje.
 
A.Skaisgirytė taip pat pažymėjo, kad Lietuva nebuvo informuota, kokie mūsų šalies piliečiai buvo įtraukti į Baltarusijos atsakomąjį sankcionuojamų asmenų sąrašą.
 
„Lietuva siūlo kelis konkrečius punktus – pirma, kviečiame, kad įvyktų prezidento rinkimai skaidriai, demokratiškai, dalyvaujant tarptautiniams stebėtojams. (…) Reikalaujame, kad būtų nutrauktas smurtas prieš taikius gyventojus – reikalavimas išlieka. Trečia, tikimės, kad Europos vadovams pavyks sutarti dėl to, kad turi būti įvestos sankcijos Baltarusijos pareigūnams, kurie arba klastojo rinkimus, arba naudojo smurtą prieš savo gyventojus“, – LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė A. Skaisgirytė.
 
Pasak šalies vadovo vyriausiosios patarėjos, sprendimas, ar viešinti sankcionuojamų asmenų sąrašą, yra kiekvienos valstybės pasirinkimas.
 
„Deja, negavome laiško ir sąrašo, kas iš Lietuvos pusės yra įtrauktas į šituos sankcionuojamų asmenų sąrašus. Baltarusija laikosi tokios politikos, kad neinformuoja sankcionuojamų asmenų apie tai, kad jie įtraukti į sąrašą. Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, demonstruoja atvirumą – mūsų sąrašai yra viešai prieinami ir paskelbti“, – kalbėjo A. Skaisgirytė.
 
Jos teigimu, tikimasi, kad Europos vadovams pavyks susitarti dėl sankcionuojamų asmenų sąrašo patvirtinimo.
 
„Kalbame apie 40 Baltarusijos pareigūnų, kurie būtų įtraukti“, – pažymėjo A. Skaisgirytė.
 
Baltarusijos užsienio reikalų ministerija antradienį paskelbė apie simetriškas sankcijas Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Tai atsakas į sankcijas,
 
kurias šios valstybės įvedė Minskui, naujienų agentūrai BelTA sakė ministerijos atstovas Anatolijus Glazas. Į kiekvieną sąrašą įtraukiama po maždaug 100 pareigūnų, kuriems nuo šiol draudžiama įvažiuoti į Baltarusiją.
 
Rugpjūčio 31 dieną Baltijos šalys įvedė sankcijų 30-čiai Baltarusijos pareigūnų. Penkerių metų trukmės įvažiavimo draudimas buvo įvestas ginčijamam Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai, vidaus reikalų ir teisingumo ministrams, generaliniam prokurorui, prezidento administracijos atstovams, Centrinei rinkimų komisijai ir nacionalinio saugumo agentūroms.
Rugsėjo 25 dieną šalys sankcijas išplėtė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.01.09:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Taivanas – tik nedidelė kalnuota sala Azijos monstro Kinijos Liaudies Respublikos pašonėje. Jos plotas – vos du trečdaliai Lietuvos ploto, bet užtat gyventojų daugiau kaip 8 kartus daugiau. Bet Taipėjaus skleidžiamas garsas girdimas visame pasaulyje. Lietuva, deja, tam garsui kurčia.

„Tikroji“ ir „netikroji“ Kinija

Kažkada, XX a. pradžioje, Gomindanas – Kinijos nacionalistinės pakraipos partija – kontroliavo visą žemyninę Kinijos dalį ir Mongoliją. Kai jos lyderis Čang Kaišekas 1928 m. užėmė Pekiną, Kinijos Respublika sulaukė tarptautinio pripažinimo. Bet Antrojo pasaulinio karo metu su japonais kariavęs Gomindanas prarado JAV paramą ir 1949 m. komunistų buvo išstumtas į Taivano salą, kurią jam atidavė iš kapituliavusių japonų atėmę amerikiečiai.

Vyresnieji yra girdėję apie „čankaišistus“, kuriuos taip smerkiančiai vadino Kinijos komunistų bičiulė Sovietų Sąjunga. Taivanas pasiskelbė Kinijos Respublika – kad skirtųsi nuo KLR pavadinimo. Gomindanas valdžią išlaikė apie 45 metus su aštuonerių metų pertrauka, tačiau nuo 2016 m. yra opozicijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mao Dzeduno paskelbta „kultūrinė revoliucija“ pagadino santykius su SSRS, bet, kai kinų marksistas 1976 m. mirė, Maskva juos vėl atnaujino, o Taivanas dėl siaučiančio Šaltojo karo liko svarbiu Amerikos farvateriu Azijoje.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

 

KLR ir KR varžybos dėl tarptautinio pripažinimo tęsiasi štai jau apie 70 metų. Pokariu Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai Kinijos Liaudies Respublika buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO. Tuomet Taipėjus apskritai neteko narystės Jungtinėse Tautose. Dar daugiau: vis mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia Kinijos Liaudies Respublika. Kita vertus, tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, tad kitoms pasaulio valstybėms nelengva pasirinkti, kurią pusę pripažinti kaip „tikrąją“ Kiniją.

Taivanas dalyvauja daugelyje tarptautinių forumų ir organizacijų su KLR siūlomu „Kinų Taipėjaus“ pavadinimu. Pavyzdžiui, taip nuo 1984 m. jis varžosi olimpinėse žaidynėse ir yra Pasaulio sveikatos organizacijos stebėtojas, bet ne narys. Taivanas įvairiais pavadinimais yra Pasaulio prekybos organizacijos, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Azijos plėtros banko narys.

Taipėjus nepaisė PSO…

Ypač įdomi Taivano pretenzijos į narystę PSO istorija. Kinija pagal „Vienos Kinijos politiką“ tvirtina, kad Taivanas yra jos teritorijoje, tad Pekinas draudžia šiai šaliai dalyvauti daugelyje tarptautinių pasaulio organizacijų. PSO teigimu, Taivanas vis tiek gauna visą informaciją, pavyzdžiui, apie koronaviruso pandemijos plėtrą Kinijoje. Todėl Taipėjus ėmėsi savarankiško krizės valdymo, neatsižvelgdamas į PSO rekomendacijas. Ir ką?

Prisimindamas 2003 metus, kuomet Aziją siaubė SARS viruso protrūkis (tada daugiau nei 150 tūkst. infekuotų salos gyventojų privalėjo laikytis karantino sąlygų, bet virusas vis vien pareikalavo 181 žmogaus gyvybės), Taivanas, nepaisydamas PSO pamokymų, vienas pirmųjų ėmėsi ryžtingai kovoti su COVID-19.

Gruodžio 31-ąją Kinija Pasaulinei sveikatos organizacijai oficialiai buvo priversta pripažinti, kad KLR Uhano regione siaučia paslaptinga infekcija. Į tai žaibiškai reagavo Taivanas, kuris iškart pareikalavo tirti visus į šalį iš Uhano atvykstančius keleivius. Sauso 21-ąją jis paskelbė apie pirmąjį koronaviruso atvejį, tačiau šalyje jau buvo identifikuoti tūkstančiai potencialių viruso nešiotojų, kuriems atlikti testai. Vyriausybė priėmė 124 veiksmų planą visuomenės sveikatos apsaugai. Kaukės, dezinfekavimo skysčiai ir kitos prevencinės priemonės greitai tapo Taivano gyventojų kasdienybe. Jis ėmėsi ir ypač griežtų baudų tiems, kas pažeidinėjo namų karantino sąlygas. Valdžia suprato, kad netrukus paklausiausia pasaulio preke taps medicininės kaukės, tad uždraudė jų eksportą, o šalyje jas pardavinėjo vos už 10 euro centų.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio pabaigoje Taivanas jau turėjo sukaupęs daugiau nei 40 milijonų medicininių kaukių rezervą, 2 milijonus specialių respiratorių ir per daugiau nei tūkstantį paruoštų palatų. Priminsime, kad tai buvo dar prieš pandemijos piką.

Kai ji persimetė į Europą, balandžio antroje pusėje Taivanas pajėgė teikti humanitarinę pagalbą žemyno valstybėms. 100 tūkst. kaukių siuntą gavo ir Lietuva. Pirmosios nukeliavo į Ispaniją ir Italiją. Reikia pripažinti, kad ir „didžioji“ Kinija nebuvo šykšti: ji taip pat siuntinėjo apsaugos priemonių siuntas, net į JAV, su kuria Pekinas tęsia sunkų dialogą.

Be PSO pagalbos Taipėjus griežtais ir labai ankstyvais veiksmais sukūrė precedento neturinčią pasipriešinimo virusui situaciją: balandžio 22 d. duomenimis 23 mln. gyventojų šalyje buvo užfiksuoti 426 atvejai, 6 mirtys, o štai po trijų savaičių, gegužės 12-ąją, kai rašau šias eilutes, infekcijos atvejų padaugėjo tik iki 440, mirčių buvo 7. Tarp beveik 200 pasaulio valstybių Taivanas pagal šiuos rodiklius yra šio sąrašo pabaigoje (jį lenkia tik tokios mažai girdėtos egzotinės šalys kaip Surinamas, Mauritanija, Papua Naujoji Gvinėja, Vakarų Sachara, Angilija…).

Lietuva bijo Kinijos?

Lietuva – viena iš tų Vakarų pasaulio valstybių, kuri vykdo pragmatišką, subalansuotą, kompromisinę užsienio politiką. Šis apibūdinimas skamba kaip iš kokios užsienio reikalų ministerijos deklaracijos ar Prezidento šventinės kalbos. O iš tiesų koordinacijos ir balanso joje nedaug. Kad ir Kinijos bei jos protektorijų atžvilgiu. Lietuvos užsienio politikai labiau tinka principas „neerzinti tigro, užjausti kiškelį“…

Turėdama galvoje naująjį Taivano stebuklą, sukurtą kovoje su koronavirusu, nemažas būrys politikų ir visuomenininkų paskelbė peticiją ir atsišaukimą į valdžios institucijas, ragindamas pripažinti Taivano nepriklausomybę, plėsti ryšius su šia šalimi ir galų gale – paremti jo narystę PSO. Iš 204 peticiją balandžio 22 d. pasirašiusių asmenų 50 yra Seimo nariai, šeši Europos Parlamento nariai, septyni Nacionalinės premijos laureatai, 27 profesoriai, 47 mokslo daktarai.

Kreipimesi pažymima, kad „Taivanas de facto yra nepriklausoma valstybė, su kuria Lietuva ir kitos Europos Sąjungos narės palaiko produktyvius ryšius daugelyje sričių. Vengimas suteikti diplomatinį pripažinimą Taivanui tik todėl, kad tokią sąlygą kelia komunistinis Kinijos režimas, reiškia, kad santykiuose su Kinija visa Europos Sąjunga pasiduoda politinei bei ekonominei prievartai, iš esmės susitaikydama su nelygiaverčio partnerio pozicija ir kenkdama savo narių bei viso laisvojo pasaulio interesams.“

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas šį kreipimąsi dar papildo. „Maža plėtoti ryšius su Taivanu nekeliant principinio jo Nepriklausomybės klausimo. Jo neišsprendus jokio esminio Taivano padėties pagerėjimo negalima laukti, ypač turint omenyje nepalankų tarptautinį kontekstą. Taivano palaikymas neišvengiamai eskaluos Lietuvos ir Kinijos konfliktą, tad šiuo keliu negalima eiti demonstruojant tik parodomąjį solidarumą, kuris Taivanui niekuo nepadės. Lietuva gali iš tiesų padėti Taivanui vieninteliu būdu – parodydama moralinės ir politinės drąsos pavyzdį, kokį Lietuvos atžvilgiu kadaise parodė Islandija, ir vienašališkai pripažinti Taivano nepriklausomybę, paragindama kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu“, – gegužės 4 d. teigė NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas.

Belieka pridurti, kad Taivaną iš Vakarų valstybių yra pripažinęs tik Vatikanas.

Lietuvos Prezidentas į kreipimąsi atsiliepė gana abuojai. Per savo patarėją jis išplatino pareiškimą, kuriame be komplimentų Taivanui, ypač sėkmingai susidorojusiam su koronavirusu, ir pasiryžimo bendradarbiauti šioje kovoje įtvirtinama: „Formaliai PSO narėmis gali būti tik JT narės, o Taivanas tokia nėra“. Belieka priminti, kad G. Nausėda prezidento rinkimų debatų metu pabrėžė būtinybę plėsti ne tik ekonominius, bet ir politinius ryšius su Taivanu. Kur dingo tie pažadai?

Ar tai ir yra pragmatinė Lietuvos užsienio politika – neerzinti tigro ir paglostyti silpnesnį? Paradoksalu, betgi oficialiai Azijos tigrais laikomos šios sparčiai besivystančios Pietryčių Azijos valstybės – Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanas…

2020.05.13; 06:00

Donald Trump. EPA-ELTA foto.

JAV Atstovų rūmams trečiadienį nubalsavus už apkaltos šalies prezidentui Donaldui Trumpui inicijavimą, į šį įvykį sureagavo ir Lietuvos politikai. Jų vieninga nuomone, apkaltos procesas atitolina Jungtines Valstijas nuo užsienio politikos strategijos įgyvendinimo, dėl to, kaip jie sako, Lietuvai kartu su sąjungininkėmis Europoje būtina priminti JAV apie save.
 
Diplomato, buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV ir Meksikai, parlamentaro Žygimanto Pavilionio teigimu, demokratų daugumą turinčių Atstovų rūmų trečiadienį priimtas sprendimas inicijuoti apkaltą JAV prezidentui D. Trumpui nebuvo netikėtas.
 
Vis dėlto politikas tikina, kad apkalta žlugs balsuojant Senate, kuriame daugumą turi respublikonai.
 
„Visi mes ir tikėjomės, kad Atstovų rūmai taip nuspręs, matydami tą jėgų išsidėliojimą, tačiau niekas nesitiki, kad toks pat rezultatas bus Senate. Tiek daug senatorių perkalbėti tiesiog neįmanoma, tai reiškia – apkalta sužlugs, kaip sužlugo visos istorinės apkaltos“, – JAV Atstovų rūmų balsavimo rezultatus Eltai komentavo Ž. Pavilionis.
 
Jam antrino ir kitas parlamentaras, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas.
 
„Manęs labai nenustebino. Manyčiau, kad ir JAV prezidentas (D. Trumpas. – ELTA), toks įspūdis, čia neieškojo jokių kompromisų ir visą laiką buvo šiokioje tokioje konfrontacijoje, tai aš buvau beveik tikras, kad visa šita konfrontacija prie apkaltos ir prives. Taip ir atsitiko“, – konstatavo G. Kirkilas.
 
JAV susirūpinimas apkaltos reikalais atitolina ją nuo užsienio politikos strategijos?
 
Ž. Pavilionis atkreipė dėmesį, kad apkaltos JAV prezidentui D. Trumpui procesas nėra beveik niekam naudingas, ypač – užsienio politikos partneriams.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tai atsilieps demokratams, nes Trumpas paskelbs eilinį laimėjimą ir sieks būti perrinktas – ir aš manau, kad bus. Mes turime suprasti, kad Trumpas, tikėtina, liks prezidentu ir reikės aktyviai su juo dirbti, nes šitas procesas labai smarkiai atėmė Ameriką iš mūsų regiono.
 
Pavyzdžiui, neseniai vyko Normandijos ketvertukas, kur realiai nebuvo Amerikos – ji galėjo būti net tarp eilučių ar tarp durų, aktyviau dalyvauti procese“, – pastebėjo Ž. Pavilionis. Jis taip pat pabrėžė, jog Amerikos dėmesio stokojama ir Sakartvele, Moldovoje. Tendencijos mūsų regione, kaip tvirtina parlamentaras, yra blogos.
 
Tai, kad JAV vykstantis susiskaldymas dėl šalies vadovo apkaltos gali turėti neigiamų pasekmių, tvirtina ir G. Kirkilas. Jo teigimu, ypač blogai pasirinktas ir apkaltos laikas – priešrinkiminis, kada, pasak Lietuvos Seimo nario, sunkiausia išsiaiškinti realią teisybę dėl verdančių politinių aistrų.
 
„Manau, kad procesas bet kuriuo atveju, jeigu žiūrėti iš mūsų interesų taško, sukels didelę įtampą ir susipriešinimą Amerikoje, kuris greičiausia truks metus, iki pat rinkimų. Kažkokių mums labai gerų žinių dėl to nėra, nes neabejotinai sumažės Amerikos dėmesys ir NATO aljansui, ir apskritai Europos užsienio politikai, neduok, Dieve, – ir gynybai“, – apmaudo neslėpė G. Kirkilas.
 
Lietuvai ir šalims sąjungininkėms reikia priminti apie save
 
Abu politikai teigė, kad Lietuvai būtų labai naudinga surengti susitikimą su JAV prezidentu D. Trumpu ir priminti apie savo partnerystę.
 
„Labai viliuosi, kad ši apkalta kuo greičiau baigsis, kad Amerika atlaisvinų rankas veikti šiame regione visu svoriu. Aš taip pat labai tikiuosi, ir apie tai kalbėjome su užsienio reikalų ministru, kad artimiausiu įmanomu metu būtina siekti to dvišalio susitikimo su Trumpu, panaudojant kortą būtent mūsų didžiulio piliečių skaičiaus Amerikoje. Ne tik piliečių – apie 700 tūkst. amerikiečių kildina save iš lietuvių.
 
Kalbu tą patį ir Seimo pirmininkui – kad laikas būtų nuvažiuoti, galbūt su lenkais ir ukrainiečiais bei priminti JAV apie save, kad tose vidaus politikos dulkėse neužmirštų ir strateginių interesų“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
 
Seimo Europos komiteto pirmininkas G. Kirkilas pritarė šiai idėjai ir tikino, jog pokalbis dėl susitikimo su JAV vadovu jau vyksta kartu su kaimyninėmis šalimis.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Iš tikrųjų tokių planų yra, mes praėjusiais metais tokį turėjome ir jis pasisekė – buvo su latviais, estais parlamentarų delegacijomis ir gavome didesnį dėmesį. Dabar mes taip pat galvojame, kad reikėtų, tuo labiau, kad greitai keičiasi to paties Kongreso sudėtis – kai kurie mūsų draugai, pavyzdžiui, tautietis Jonas Šimkus jau nebedalyvaus. Reikalingi nauji ryšiai, taigi tuo požiūriu tas vizitas tikrai yra labai aktualus, mes šiuo metu derinam su latviais ir estais“, – teigė G. Kirkilas.
 
Diplomatas Ž. Pavilionis atkreipė dėmesį, kad Lietuvai reikia pripažinti, jog D. Trumpas toliau vadovaus JAV, tad, kaip sako politikas, ryšių stiprinimas yra būtinas.
 
„Niekas nieko nepakeis, Amerikos prezidentas liks Amerikos prezidentu. Mes – myli-nemyli – turime suprasti, kad tai yra Amerikos prezidentas. Čia ne apie meilę asmenybei – čia apie tvirtą ryšį su svarbiausia sąjungininke, kurį turime stiprinti visais būdais“, – pridūrė Ž. Pavilionis.
 
ELTA primena, kad JAV Atstovų rūmai trečiadienį balsavimu pritarė D. Trumpo apkaltos dėl piktnaudžiavimo valdžia straipsniams. Po trijų neramių prezidentavimo metų dabar D. Trumpui teks stoti prieš Senato teismą, kuris nuspręs, ar jį pašalinti iš pareigų.
 
Demokratų daugumą turinčiuose Atstovų rūmuose už apkaltos straipsnį dėl piktnaudžiavimo valdžia balsavo 230 įstatymų leidėjų, 197 buvo nusiteikę prieš. 45-asis JAV prezidentas tapo trečiuoju prezidentu JAV istorijoje, prieš kurį rengiama apkalta.
 
D. Trumpas dabar stos prieš respublikonų daugumą turinčio Senato teismą, kur, kaip manoma, prezidentas gali būti išteisintas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 003:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Mieli konferencijos dalyviai, šiandien susirinkome kalbėti apie Lietuvą ir tarptautinės politikos pokyčius. Tenka konstatuoti, kad sparčiai keičiasi tarptautinė aplinka: pasaulis virsta, transformuojasi į daugiapolį, auga naujos pasaulinės galios, kurios neturi didelio entuziazmo pritarti tarptautinėms taisyklėms, sukurtoms po Antrojo pasaulinio karo.

Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, dėl įsiklausymo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Bet mus moko mūsų istorija, kad būtent tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ar net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik stebėti pokyčius ar prie jų prisitaikyti, bet ir aktyviai į juos atsakyti.

XXI amžiuje tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas – tai citata iš Jungtinių Tautų Chartijos – niekur nedingo, jis liko esminiu principu ir vertybe, galinčia sukurti tvirtą pagrindą pasaulinei tvarkai ir taikai.

Ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis, kurio šviesų atminimą pagerbiame šioje konferencijoje, mūsų šalies teisę į egzistavimą gynė tarptautinės sistemos kritinių pokyčių metu. Sunkiais sovietinės okupacijos metais jis užtikrino valstybės tęstinumą ir palaikė gyvąją jos atmintį.

Šiandien aukščiausi Lietuvos valstybės institucijų tikslai – užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę. Siekdami atsakyti į nūdienos tarptautinės aplinkos pokyčius, turime susitelkti, būti vieningi ir sumanūs.

Mūsų dėmesio ir aktyvių veiksmų šiuo metu reikalauja daugybė išorinių iššūkių. Mūsų akivaizdoje laužoma tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka, įtampą kelia naujų ekonominių galių hegemonijos grėsmė, vienašaliai kai kurių valstybių veiksmai pamina daugiašališkumo principus. Ne tik Sirijoje, Malyje ar kituose tolimuose pasaulio regionuose, bet ir gerokai arčiau Lietuvos, Rytų kaimynystėje, tęsiasi kariniai ir hibridiniai konfliktai, keliantys tiesioginę grėsmę mūsų saugumui. Su dideliu nerimu žvelgiame į žmogaus teisių pažeidimus, tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes.

Kita vertus, esama padėtis tik dar kartą primena, kad esminė Lietuvos saugumo sąlyga – stiprus transatlantinis ryšys. Jį palaiko bendra patirtis, bendros vertybės ir bendri interesai. Todėl nematome priežasčių, kodėl Europos ir Amerikos saitai turėtų silpnėti. Puikiai suprantame, kad Europa negali išlikti vieninga ir saugi be JAV įsitraukimo. Europos vienybė gali tik papildyti transatlantinę vienybę, bet ne ją pakeisti. Nė viena iniciatyva, skaldanti ar silpninanti NATO, negali atnešti daugiau saugumo Europai.

Vis dažniau ir garsiau skambant kalboms, kad Europos gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti atskirai nuo Amerikos, visuomet prisimenu JAV Prezidento žodžius, iškaltus ant Vilniaus rotušės sienos: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tik nuoširdus įsipareigojantis draugas gali pasakyti tokius žodžius. Jie išreiškia Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio esmę ir stiprybę.

Šis kolektyvinės gynybos įsipareigojimas suskamba dar tvirčiau ir stipriau, kai Lietuvos teritorijoje treniruojasi, vykdo pratybas mūsų sąjungininkai. Kartu su Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais, amerikiečių kariai primena mūsų nedraugams, kad mes nesame ir niekada nebūsime vieni.

Investicijos į gynybą Lietuvai – ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų. Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo, tik labai rimtai žiūrėti į savo saugumą. Lietuva jau dabar vykdo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, o iki 2030 metų, tikiu, pasieks ir 2,5 procento BVP ribą.

Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Vakarų pasaulis pagaliau turi išmokti Sakartvelo ir Ukrainos pamokas. Rusija pastaruoju metu netgi ėmė kvestionuoti 1940 metais įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją – nors prieš 30 metų dar SSSR Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus neteisėtais. Visi ankstesni bandymai pažvelgti Rusijos vadovams į akis ir užsiimti saviapgaule nedavė rezultatų. Atsukusi nugarą demokratijai, žmogaus teisėms ir taikaus sugyvenimo principams, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu ne tik Lietuvos, bet ir visos euroatlantinės erdvės saugumui.

Suprantama, negalime už kitus priimti sprendimo grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos. Nepriversime Rusijos to padaryti, jei ji pati to nenorės. Tačiau mes galime ir turime laikytis savo sprendimų – nelegitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų, reikalauti iš jos atsakomybės ir ginti tai, kas yra mūsų, kaip nepriklausomos valstybės, egzistencijos pagrindas. Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio.

Gerbiamieji, rūpindamiesi Lietuvos saugumu ir suvokdami regionines grėsmes, mes taip pat negalime pamiršti savo interesų Europos Sąjungoje. Mums gyvybiškai svarbu efektyviai veikti Bendrijoje ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes. Negalime palikti vietos abejonėms, ar Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

Ilgalaikiai mūsų šalies siekiai išlieka nepakitę. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga, orientuota į visų jos narių klestėjimą ir piliečių gerovę. Šių metų vasarą Europos Sąjungos vadovai priėmė ES strateginę darbotvarkę. Lietuvos esminiai prioritetai joje – inovatyvi, įtrauki ir saugi Europa. Turime sutelkti dėmesį į aktualiausias žmonėms temas ir remti svarbias Europos Sąjungos iniciatyvas: tai inovacijos, klimato kaita, vidaus rinkos stiprinimas, hibridinės grėsmės, kaimynystės politika, sienų apsauga. Ypatingą dėmesį skirsiu inovacijų politikos įgyvendinimui ir kovai su klimato kaita.

Europos sostinėse ir institucijose jau prasidėjo diskusijos dėl būsimos Europos ateities konferencijos. „Brexit“ procesas parodė, kad būtinas glaudesnis politikų dialogas su piliečiais, kad reikia veiksmingiau atliepti jų lūkesčius. Todėl diskusijose dėl Europos ateities reikėtų daugiau dėmesio skirti turiniui, o ne Europos Sąjungos institucinės sąrangos stiprinimui.

Nauja ambicinga darbotvarkė turi būti paremta tinkamu finansavimu. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai nėra priimtini nauji pasiūlymai dėl daugiametės finansinės perspektyvos, kurie numato drastiškai mažesnį sanglaudos politikos finansavimą. Tokie sumanymai grasina apsunkinti struktūrines reformas ir, deja, įgyvendinti mūsų tikrai netrokštamą „dviejų greičių Europos“ modelį. Visiškai suprantu ir Lietuvos ūkininkus, kurie piktinasi dėl netesimų pažadų mažinti tiesioginių mokėjimų atotrūkį tarp valstybių narių, kas sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.

Su tuo susijęs ir Lietuvos pasirengimas pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Mūsų šalis yra tvirtai pasiryžusi siekti tikslo iki 2050 metų visiškai atsisakyti pasenusio taršios ekonomikos modelio. Tačiau Lietuva kartu su Latvija ir Estija siekia atkreipti dėmesį, kad tokio masto permainoms būtinas tvarus finansavimas, kurį reikia numatyti daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visoms valstybėms narėms turi galioti vienodos taisyklės, įskaitant galimybę pasinaudoti Teisingo perėjimo fondo parama.

Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metams, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų turės ateiti iš valstybės biudžeto. Tai yra didelė kaina, kurios tikrai neįstengsime sumokėti vieni patys. Kita vertus, puikiai suprantame, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir siekis ją neutralizuoti atveria naujų galimybių, siekčiau ir rekomenduočiau išlaidas traktuoti kaip investicijas.

Šiuo metu mes taip pat kliaujamės Europos Sąjungos solidaria valia įgyvendinti kitus ilgalaikius įsipareigojimus – užtikrinti pakankamą tęstinį Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą ir Kaliningrado specialiosios tranzito programos vykdymą.

Prezidentas dalyvauja Rytų Europos studijų centro organizuojamoje užsienio politikos konferencijoje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Bendrijos narių solidarumo tikimės ir Baltarusijos atominės elektrinės, statomos Astrave, klausimu. Jos statybos yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumo problema. Europos Komisija turėtų siekti aiškaus Baltarusijos įsipareigojimo įgyvendinti tarptautines rekomendacijas dėl streso testų dar iki pradedant jėgainės eksploataciją. Europos Sąjunga taip pat turi aktyviai dalyvauti šio proceso stebėsenoje. Sieksime, kad branduolinės saugos užtikrinimas būtų įtrauktas į rengiamą Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektros energijai Lietuvos rinkoje vietos nebus, atitinkamai elektros patekimas turėtų būti užkardomas ir Europos Sąjungos lygiu.

Žvelgiant iš platesnių Rytų partnerystės perspektyvų, tenka pripažinti, kad Baltarusija mums kelia unikalių, todėl ir įdomių iššūkių. Laikausi pozicijos, kad ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad mes esame pasirengę dirbtinai šildyti santykius. Kad ir kas nutiktų, atidžiai stebėsime, kad nebūtų peržengiamos mūsų užsibrėžtos raudonosios linijos.

Norėtume sulaukti gerų signalų žmogaus teisių srityje. Baltarusijos moratoriumas mirties bausmei būtų pozityvus ženklas ne tik dvišaliuose santykiuose, bet ir daugiašalių santykių plotmėje. Didelį susirūpinimą kelia ir diplomatiniai veiksmai dėl Baltarusijos ir Rusijos tolesnės integracijos, kurie yra gana prieštaringi ir nenuteikia optimistiškai. Manome, kad Baltarusijos suvereniteto išlaikymas šiuo metu kaip niekad aktualus. 

Gražiai prisiminsime neseniai Vilniuje surengtas daugeliui regiono gyventojų brangių 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų laidotuves. Į Lietuvos sostinę atvyko ne vien tūkstančiai baltarusių opozicijos rėmėjų, bet ir Baltarusijos vicepremjeras. Šis oficialaus Minsko sprendimas nebuvo nei labai lengvas, nei labai Kremliaus sveikintinas.

Nepaisant sunkumų, kurių iškyla prie rytinių Lietuvos sienų, Rytų partnerystė lieka mūsų užsienio politikos prioritetu. Mums reikalinga stabili, demokratinėmis vertybėmis grįsta erdvė artimiausioje kaimynystėje. Todėl aš pasisakau už Rytų partnerystę, orientuotą į tai, kad asocijuotos valstybės sparčiau vykdytų reformas ir greičiau integruotųsi į Bendrijos vidaus rinką. Neasocijuotoms narėms galime ir turime siūlyti selektyvią sektorinę integraciją ir galimą bevizį režimą – kai bus įvykdytos būtinos sąlygos. 

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad pastaruoju metu įvairiuose Europos forumuose aš pasigendu dėmesio Rytų partnerystei, susidaro įspūdis, kad šis klausimas lieka politinės darbotvarkės paraštėse, o taip neturėtų būti, nes Europos nusigręžimas nuo Rytų partnerių reikštų stiprią demotyvaciją šalims toliau vykdyti reformas. Jas įgyvendinti nėra lengva, todėl mūsų moralinė parama toms šalims yra be galo reikalinga.

Gerbiamieji, kalbėdami apie tarptautinės aplinkos pokyčius, nuošalyje negalime palikti augančios Kinijos galios klausimo. Ši šalis siekia keisti esamą tarptautinę tvarką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Todėl matome būtinybę kartu su euroatlantiniais partneriais koordinuoti bendrą atsaką į Kinijos veiksmus.

Kita vertus, Lietuva nemato kliūčių megzti konstruktyvų dialogą su Kinija ir plėsti dvišalį ekonominį ryšį, kol tai nėra išnaudojama politinei įtakai didinti. Santykiai su Kinija turi remtis abipuse pagarba žmogaus teisėms ir taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai, taip pat neprieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui ir visos Europos Sąjungos interesams.

Santykių su Kinija dilema puikiai iliustruoja iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos užsienio politika. Turime vertybiškai siekti pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms globaliu mastu ir realistiškai vertinti tarptautinės galių pusiausvyros pokyčius. Turime išlikti savimi, tačiau privalome aktyviai veikti tarptautinių santykių arenoje, siekdami Lietuvai palankių sprendimų. Negalime sau leisti prabangos likti nuošalyje pasyviu stebėtoju.

Su panašiais iššūkiais ir dilemomis susiduria daugelis pasaulio šalių. Tačiau ne visos valstybės taip skaudžiai ir neteisingai nukentėjo XX amžiuje. Ne visų valstybių piliečiai yra priversti ir dabar iš taip arti stebėti, kaip mindomi svarbiausi tarptautiniai susitarimai ir bandoma vėl įvesti stipresniojo teisę.

Negalime ramiai stebėti mums nenaudingų pokyčių. Neketiname nuolaidžiauti agresoriams ar prekiauti universaliomis vertybėmis. Mūsų pusėje yra brangiai kainavusios istorijos pamokos. Mūsų pusėje – tiesa, kurią kažkada nenuilstamai gynė Stasys Lozoraitis. Lyginant su jam tekusiais išbandymais, esame nepalyginti palankesnėje padėtyje. Kurkime aktyvią, vertybėmis ir Lietuvos interesais grįstą užsienio politiką.

Dėkoju Jums už dėmesį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas.lt informacija

2019.12.11; 15:06

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kandidatų į prezidentus nuomonės dėl Lietuvos tolimesnių santykių su Rusija išskyrė. Vieni pirmadienį LRT organizuotose debatuose dalyvavę kandidatai į prezidentus gyrė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid planuojamą susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kiti tvirtino, kad atšilimo santykiuose su didžiąja kaimyne nereikėtų tikėtis. 

Eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis teigė, kad santykiuose su Rusija Lietuva turi laikytis ES deklaruojamos pozicijos. Kita vertus, socialdemokratų keliamas kandidatas teigė, kad su Rusija taip pat galima spręsti tokius klausimus, kaip pasaulinis terorizmas, klimato kaita bei įvykiai Sirijoje. Todėl, pasak jo, pragmatiškas ryšys su šia valstybe yra įmanomas. 

Tuo tarpu parlamentaras Naglis Puteikis negailėjo kritikos Dalios Grybauskaitės retorikai Rusijos atžvilgiu. Pasak jo, D. Grybauskaitė turėtų imti pavyzdį iš Estijos prezidentės. 

,,Galime pasimokyti iš Estijos prezidentės pavyzdžio, kuri surado diplomatinę progą susitikti su Rusijos prezidentu. To labai trūko pastarąjį dešimtmetį Lietuvos užsienio politikoje. (…) Dalios Grybauskaitės aštri retorika pažeidė Lietuvos interesus, sutrukdė išspręsti tam tikrus techninius klausimus“, – teigė jis. 

Premjeras Saulius Skvernelis kaip ir V. P. Andriukaitis teigė, kad Lietuva ir toliau turi laikytis ES bendros pozicijos. 

,,Santykių turėjimas tik dėl to, kad turėti santykius prasmės neturi. Tai valstybė, kuri grubiai pažeidė tarptautinę teisę, valstybių suverenitetą ir nesilaiko pagrindinio sienų neliečiamumo principo. Dėl to mes turime tvirtai palaikyti bendrą ES poziciją“, – teigė premjeras. 

Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė stebėjosi kodėl santykius su Rusija apskritai reikėtų keisti. Pasak jos, pati Rusija savo ekspansinės užsienio politikos taip ir nepakeitė.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

„Nežinau, kodėl apskritai keliamas šis klausimas. Užduokime klausimą, ar reikia keisti santykius su Rusija. Tie klausimai, kurie sprendžiami techniniu lygiu, manu, ir toliau gali būti tokiu pat lygiu ir sprendžiami. Klausimas, ar turi keistis sprendimai aukščiausiu lygiu. Niekas nepasikeitė, Krymas yra okupuotas, Rusija tebeneigia pažeidusi tarptautinius susitarimus. Nepanašu, kad ji keis savo poziciją“, – teigė I. Šimonytė. 

Pasak filosofo Arvydo Juozaičio, Rusija niekada nesivadovauja tik ekonominiu interesu. Todėl, tikino jis, Lietuvos santykiai su Rusija turi būti ypač atsargūs. Pasak jo, Lietuva ir toliau turėtų laikytis NATO bei ES pozicijos. 

,,Rusija visuomet turi ir politinį, ir geopolitinį tikslą (..) Bendravimas su Rusija nėra mūsų vienų, tai yra Europos ir NATO struktūroje ir tai turi tęstis“, – teigė jis. 

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis nuogąstavo, kad ES pozicijos dėl Rusijos keičiasi, todėl, jo teigimu, Lietuva turi išsilaikyti kiek galima arčiau ES pozicijų. 

,,Šiandien požiūris į ES keičiasi. Mes tą turime suvokti, matyti ir elgtis adekvačiai. Turime laikytis vieningos politikos su ES, mes turime neatsisakyti savo vertybių“, – teigė jis. 

Kitas Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis teigė, kad Lietuva turi gerinti santykius su Rusija. Pasak jo, reikia atsižvelgti į tai, kad tokios didelės valstybės kaip Vokietija bendradarbiauja su Rusija vystydamos Nord Stream 2 projektą. 

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Seimo nario Mindaugo Puidoko akimis Rusija yra didžiausia importo ir eksporto partnerė Lietuvai. 

,,Rusija yra didžiausias importo ir eksporto partneris. Ta politika kurią turėjome – agresyviausią pasaulyje politiką Rusijos atžvilgiu – ji nėra mūsų žmonių ir valstybės interesuose. Lietuvai pilnai užtektų palaikyti bendras ES ir JAV gaires“, – teigė M. Puidokas. 

Tuo tarpu, premjeras S. Skvernelis Seimo nariui priminė, kad Rusija jau seniai nebėra Lietuvos didžiausia importo ir eksporto partnerė. 

Galiausiai pasak Gitano Nausėdos, santykiai su Rusija gali keistis tik tuomet, jei ji pradės vykdyti Minsko susitarimus. 

,,Norint perkelti santykius į naują lygį, pirmiausia Rusija turi padaryti savo ėjimą. Nei vienas šachmatininkas negali padaryti dvejų ėjimų iš eilės. Lietuva turi laikytis savo nuoseklios pozicijos, atstovauti savo poziciją ES ir įtikinti žmones ir politikus, kad tai yra gera pozicija“, – teigė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.16; 06:20

Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Egidijus Motieka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Neseniai trys realūs pretendentai į šalies prezidento postą – ekonomistas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo narė Ingrida Šimonytė – pristatė savo užsienio ir saugumo politikos programų metmenis. Žinoma, tai tik programų įžanginės tezės, tačiau jos jau leidžia numanyti apie kandidato įsivaizduojamą Lietuvos vietą tarptautinėje sistemoje.
Tačiau kyla klausimas, kiek tai iš tikrųjų atspindi Lietuvos užsienio politikos padėtį ir jos galimybes skleistis tarptautinėje politikoje? Ar pretendentų į šalies vadovo postą užsienio politikos matymas nėra paremtas paprasčiausiais stereotipais, leidžiančiais rinkėjams kalbėti taip, kad jų reputacija ir reitingai nenukentėtų? 

Pavyzdžiui, esu už NATO (ypač svarbūs 2 proc. krašto gynybai); taip pat ir už ES („Brexitas“ yra pavojingas, todėl reikia sutelkti jėgas tiek savo, tiek visų ES narių); su JAV mes palaikome gerus santykius, reikia juos dar suaktyvinti; su Rusija nelabai kas išeis (pavojinga, autoritarizmas, tarptautinės teisės pažeidimai, bet prekiauti reikia: „Mes norime ne kariauti, o prekiauti“, – kaip sakė vienas ekspremjeras); Baltarusija yra Rusijos satelitė, nors prekybiniai santykiai su ja būtini; Latvija ir Estija yra broliškos valstybės, bet gilesnės integracijos su jomis nevystysime, nes siekiant vystyti, reikia vystyti; Kinija yra labai svarbi Lietuvos prekybos partnerė, bet su ja reikia labai atsargiai, mes turime „ypatingos žvalgybinės informacijos“ apie jos žvalgybinius kėslus, be to, ten labai opi žmogaus teisių problema; laikykime aukštai iškėlę draugiškumo su visomis tautomis ir valstybėmis vėliavą ir t.t. Kai kurie paminėti stereotipai tinka ir dabartiniams prezidento posto siekiantiems politikams. 

Prezidento rinkimų kampanijos pradžioje apie užsienio ir saugumo politiką galima kalbėti ir be ypatingo pasiruošimo. Bet prasidėjus debatams reikia jau pademonstruoti savo žinojimą arba „žinojimą“, tai yra mokėjimą „leisti burbulus“. Galima rinktis… Išrinkus prezidentą „žinojimas“ turi baigtis, ir greitai reikia demonstruoti žinojimą, išmanymą, orientaciją ir mokėjimą laiku ir vietoje pasitelkti prie užsienio politikos formavimo prisidedančias institucijas. 

Visi trys realūs kandidatai į prezidentus – ne naujokai politikoje. G. Nausėdos veiklos sfera anksčiau apsiribojo finansais ir ekonomika, tačiau dažnai jo vertinimai turėjo politinį ir kartu tarptautinės politikos krūvį. I. Šimonytės kompetencija irgi buvo daugiau susijusi su finansais ir ekonomika, S. Skvernelio – kur kas platesnė, nes premjeras yra premjeras. 

Taigi užsienio ir saugumo politika šiems kandidatams nėra svetima. Todėl stebina S. Skvernelio mėginimai iškart tapti užsienio politikos žinovu – pareiškimai dėl Astravo AE, santykių su Latvija, Lietuvos ambasados perkėlimo į Jeruzalę, buvo akivaizdus nonsensas. Nė viena iš šių problemų tikrai nėra tiek svarbi, kad apie ją būtų verta kalbėti kaip apie ypatingą. Astravo AE klausimas yra išspręstas, mes pralaimėjome, mūsų pozicija aiški (nepirksime tos elektros), reikia tik ieškoti dividendų ateičiai demonstruojant vertybinę poziciją. 

Jeruzalės klausimas nėra mėgėjų klubo lygio problema. Tai Jeruzalės kaip tikrosios Izraelio sostinės, Donaldo Trumpo rinkimų programos realizavimo, ir galbūt taip pat Palestinos sostinės problema ateityje. Šiuo klausimu Lietuvos, kaip mažosios valstybės, nuomonė nėra svarbiausia. Be to, visada galima informacijos gauti iš Užsienio reikalų ministerijos. Juk tereikia išlaikyti balansą tarp JAV ir ES pozicijų, diapazonas – platus. Pasisakymai apie Latviją, kaip Lietuvos konkurentę, taip pat tik silpnina S. Skvernelio pozicijas. Kad Latvijos uostai (kaip ir Estijos bei Rusijos) yra mūsų konkurentai Rytų-Vakarų transporto koridoriuje, niekam nėra paslaptis. Bet juk tai konkurencijos aspektas, o ne priešpriešos. Kitas klausimas, kaip tai pateikti visuomenei. Taigi S. Skvernelis, tik pradėdamas diskusiją užsienio ir saugumo politikos klausimais, davė puikių kozirių kitiems pretendentams ir kritikams apskritai. 

Kiti S. Skvernelio programiniai teiginiai yra pragmatiški, tačiau kartu ir fragmentiški: kalbama apie nacionalinį interesą, santykių su JAV ir ES intensyvinimą, neįmanomą proveržį santykiuose su Rusija, Rytų partnerystės stiprinimą ir t.t. 

G. Nausėdos programa įneša šviežumo į Lietuvos užsienio politikos diskursą. Bandoma išplėsti Lietuvos interesų erdvę, neapsiribojant ES, NATO, JAV. Kandidatas kalba ne tik apie Kinijos, bet ir apie Lotynų Amerikos bei Afrikos rinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas Lenkijai, kaip strateginei partnerei, taip pat Šiaurės šalims, ir, kas jau buvo beveik užmiršta – Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos geopolitinei jungčiai, kaip regioniniam struktūriniam vienetui. Apie tokią jungtį gana daug kalbėta formuojant Lietuvos aktyvią užsienio politikos koncepciją po įstojimo į ES ir NATO. Tokia jungtis ES viduje leistų suaktyvinti Baltijos jūros regiono politinį ir ekonominį telkimąsi. Nemažas dėmesys skirtas ir Ukrainai, klimato kaitai, ekonominei diplomatijai. 

Tačiau pretendento retorikoje galima pastebėti ir fragmentiškumą, ypač pristatant santykius su NATO, Rusija, Ukraina, Kinija. G. Nausėda problemas labiau aptaria kaip mokslininkas, t.y. tarp pretendento ir problemos jaučiama distancija. Norėtųsi palinkėti „susilieti“ su problema ir aptarinėti ją ir kaip mokslininkui, ir kaip politikui. 

I. Šimonytė, pristatydama užsienio ir saugumo politikos programinius metmenis, neapsiribojo atskirais programiniais blokais ar atskiromis šalimis. Pateiktos Lietuvos saugumo erdvės problemos, ekonominio modelio keliami iššūkiai krašto saugumui, nagrinėtas Lietuvos atsparumas įvairioms įtakoms per energetiką, infrastruktūrą ir neskaidrų verslą, transatlantiniai santykiai, santykiai su JAV, Kinija, kaimyninėmis šalimis, ES institucinė raida ir kita. 

Visgi kai kurie klausimai aptariami paviršutiniškai – santykiai su Rusija, Kinija, Latvija ir Estija. Nagrinėjant I. Šimonytės teiginius matyti, kad problemas dėsto žmogus, kuris įpratęs jas spręsti. Tačiau problemų formulavime įžvelgčiau strateginės dimensijos trūkumą. 

Taip pat reikėtų pastebėti, kad I. Šimonytė ir G. Nausėda struktūrinę prieigą prie finansinių ir ekonominių problemų pritaiko politikai ir kartu tarptautinei politikai. Tačiau prieiga prie tarptautinės politikos ir ekonomikos turėtų skirtis, nes politikoje galia turi visai kitas dominantes. 

Debatai užsienio ir saugumo politikos klausimais artėjant rinkimams taps vis labiau sudėtingesni ir, aišku, įdomesni. Visi trys kandidatai gali dar daugiau įsigilinti į šias problemas. Ko būtų galima pageidauti užsienio ir saugumo politikos formavime? Norėtųsi aiškesnės atskirų sričių pateikimo hierarchijos. Tarptautinės problemos yra globalios, regioninės ir lokalios. Taip pat jos apima tarptautinių santykių ir geopolitikos dimensijas. Kartu problemos apima ilgojo, vidutinio ir trumpojo laikotarpio strategijas. Tarptautinė politika ir saugumo politika yra glaudžiai susijusios su tarptautine ekonomika, finansais, energetika, transportu, komunikacija, informatika ir kt. Energetinių išteklių diversifikacija yra tarptautinės politikos sudėtinė dalis. Lygiai taip pat, kaip ir geofinansai ar geotransportas. 

Pavyzdžiui, Lietuva, būdama Rytų-Vakarų transporto koridoriaus dalis, neišvengiamai turės dalyvauti Kinijos inicijuojamame Naujojo šilko kelio projekte. Kaip Lietuva jame dalyvaus? Kaip galima suderinti vertybinę orientaciją su šia būtinybe, nes nedalyvaujant mūsų vietą užims kiti? Kaip mes kalbėsime šiuo klausimu su ES? Kinijos ir ES tarpusavio prekyba yra didžiulė, ji vis auga. Naujojo šilko kelio projektas startavo 2014 m., jis bus „tiesiamas“ kelis dešimtmečius. Aišku, kandidatams sunku dabar kalbėti, kokį kelia jie rinksis, tačiau vienam iš jų tapus prezidentu, tą kelią vis dėl to reikės rinktis kartu su politiniu elitu. Taip pat reikės apsispręsti kitais svarbiais ES, NATO, ESBO raidos klausimais. Reikės formuoti ne tik reagavimo, bet ir produkavimo darbotvarkę. Pavyzdžiui, galima užduoti klausimą, kokį geopolitinį modelį Lietuvai projektuoja kandidatai? Auksinės provincijos? Aktyvaus tarptautinės politikos subjekto, kiek tai leidžia mažos valstybės galimybės? O gal tik iškelsime „draugiškumo vėliavą“? 

Taigi, kaip greitai prezidentinių reitingų lyderiai, užsienio ir saugumo politiką pradėdami nuo švaraus lapo, perpras tarptautinės ir užsienio politikos specifiką?

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.27; 07:30

Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto
Į prezidentus konservatorių keliama buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė pristatė savo užsienio politikos viziją. Rytų Europos studijų centre penktadienį kalbėdama apie svarbiausias, jos nuomone, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo problemas, į prezidentus taikanti Seimo narė pabrėžė būtinybę kurti saugią valstybę viduje bei stabilią erdvę apie Lietuvą. 

Pasak jos, užsienio ir saugumo politikos klausimai Lietuvoje remiasi plačiu politinių jėgų konsensusu, todėl, tvirtino ji, didesnių išsiskyrimų tarp politinių jėgų nematyti. 

„Manau, kad tai yra didelė vertybė, ir man nepavyktų kalbėti apie kažkokius vertybinius pokyčius užsienio politikos srityje“, – sakė I. Šimonytė.

Ji savo užsienio politikos vizijoje akcentavo du aspektus – saugią erdvę šalies viduje bei saugią erdvę aplink Lietuvą ir taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Tai, sakė I. Šimonytė, yra pagrindiniai siekiniai jos užsienio politikos vizijoje.

Kalbėdama apie pirmąjį aspektą, I. Šimonytė sakė, kad būtina stiprinti krašto apsaugą, pabrėžė būtinybę stiprinti atsparumą neigiamoms įtakoms, ateinančioms per energetikos, ekonomikos ir informacinius aspektus. Ji taip pat įvardino Lietuvos ekonominio modelio krašto saugumui keliamus iššūkius. Pasak I. Šimonytės, kai didžiąją dalį lėšų uždirbame iš žemos pridėtinės vertės, atsiranda užburtas ratas.

Konservatorių į prezidentus keliama kandidatė taip pat pabrėžė, kad Lietuva didžiausią pažangą pasiekė tuomet, kai siekė narystės Europos Sąjungoje. Tačiau, pabrėžė ji, liko ir klausimų, į kuriuos dar nepavyko atsakyti.

Visgi politikė prakalbo ir apie tam tikrus ES perspektyvoms kilusius iššūkius. 

„Mano nuomone, ES tapatybės paieškos nebus lengvos“, – sakė I. Šimonytė. Jos teigimu, Lietuvai ir ES reikės rasti įkvėpimo, kuris leistų išsaugoti tai, kas Europos Sąjungai yra svarbiausia. Pasak jos, tai yra vienminčių solidarumas.

Jos teigimu, viena vertus, Lietuva turėtų jau dabar įvertinti rizikas, kurias kelia radikalus euroskepticizmas, ir kartu suprasti, kad ES, kaip federacijos perspektyva, taip pat yra ganėtinai pavojinga. 

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijos, tvirtino I. Šimonytė, yra pagrindinis Lietuvos saugumo ramstis. 

I. Šimonytė atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie kuriamą saugią erdvę aplink Lietuvą, jau dabar galima pasakyti, jog šalis nebėra tik saugumo klientas. Pasak jos, Lietuva turi savo žodį ir gali pati prisidėti skatinant kitas šalis stiprinti savo gynybą.

Kalbėdama apie pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos saugumo politikos vis dažniau minimą Kinijos veiksnį, I. Šimonytė pabrėžė esamas grėsmes.

Pasak jos, augantis Kinijos vaidmuo pasaulyje yra labai svarbus, tačiau, I. Šimonytė akcentavo, kad vargu, ar didėjanti ekonominė gerovė Kinijoje privers šią valstybę demokratizuotis. 

„Kalbėdami apie verslo projektus, mes turime matyti ir labai aiškius neigiamus reiškinius, kurie kartu su bendradarbiavimu ateina“, – sakė I. Šimonytė. Ji pabrėžė mananti, kad su Pekinu Lietuva turėtų labiau bendradarbiauti per ES perspektyvą. 

Kalbėdama apie antrąjį savo užsienio ir saugumo politikos vizijos aspektą, I. Šimonytė tvirtino, kad taisyklėmis paremtas pasaulis yra labiausiai naudingas mažosioms valstybėms.

„Akivaizdu, kad taisyklėmis paremta pasaulio tvarka yra papildomas skėtis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Per tarptautines organizacijas mes galime pastiprinti savo balsą, o tai mums yra labai naudinga“, – kalbėjo politikė. 

Pasak jos, Lietuva turėtų remti tarptautines koalicijas, kurios grįstos demokratija, žmogaus vertybėmis. Politikė užsiminė ir apie tai, kad Lietuva turėtų bandyti kovoti ir dėl demokratijos perspektyvų Rusijoje.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.22; 15:10

Ekonomistas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rytų Europos studijų centre vykstančioje diskusijoje kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda pristatė savo užsienio politikos gaires. G. Nausėda pabrėžė, kad yra gilesnės ES integracijos šalininkas, tačiau, pasak G. Nausėdos, gynybos srityje pagrindu ir toliau turi išlikti NATO. Kartu ekonomistas tvirtino, kad Lietuvos užsienio politika neturi apsiriboti vien tik Vakarais. Jo teigimu, Lietuva, siekdama ekonominių interesų, turi būti aktyvi ir Rytuose. ,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis“, – sakė G. Nausėda.

G. Nausėda pabrėžė, kad ES išlieka svarbiausia Lietuvos platforma, kurioje leidžiama tartis atskiroms demokratinėms valstybėms. 

Kandidatas į prezidentus neatmeta galimybės, kad reikia kelti klausimą dėl ES bendrųjų gynybos pajėgų. Pasak jo, šios diskusijos ES kyla ne veltui, nes NATO ir JAV buvimas Europoje „nėra iškaltas akmenyje, tai yra politinės dienotvarkės klausimas, ir tai gali keistis“.

Tačiau, pabrėžė G. Nausėda, ES gynybinės pajėgos negali dubliuotis su pagrindiniu Lietuvos gynybos garantu – NATO.

,,Saugumo garantijos, neturiu jokių abejonių, NATO – svarbiausias mūsų skydas (…) Mes turime ne tik retorika stiprinti NATO, bet ir priimti įsipareigojimus. Man BVP procentas nėra tik statistinis dydis, tai yra nuoseklus Lietuvos įsipareigojimas“, – teigė jis.

Kita vertus, pabrėžė jis, Lietuva užsienio politikoje turi būti aktyvi ne tik santykiuose su ES. Pasak jo, Lietuva ir toliau turi plėtoti dvišalius santykius ir bandyti kalbėtis su tais, su ,,kuriais sunku kalbėtis“. Ekonomistas tvirtino, kad reikia užmegzti dialogą su rytinėmis kaimynėmis – Rusija ir Baltarusija – pirmiausia dėl ekonominio bendradarbiavimo bei siekiant kelti klausimus dėl žmogaus teisių ar geopolitinės įtampos mažinimo. 

,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis, bet dialoge mes turime turėti tam tikrų principų ir juos rodyti“, – teigė jis. 

G. Nausėda taip pat neslepia, kad pirmas jo vizitas būtų Lenkijoje. Pasak jo, Lietuva ir Lenkija turi stiprinti dvišalius santykius tiek gynyboje, tiek ekonomikoje. 

,,Santykiai su Lenkija turi būti tobulinami, turi būti persilaužimas ekonomikos srityje ir saugumo srityje (…). Lenkija – viena sparčiausiai augančių valstybių Europoje“, – teigė jis. 

Paklaustas, ar leistų Lietuvoje rašyti Lietuvos piliečių pavardes lenkiškomis rašmenimis, G. Nausėda atsakė, kad leistų antrame paso puslapyje. 

Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Kinija, G. Nausėda teigė, kad importas ir eksportas tikrai gali būti sparčiau plėtojamas. Bet kalbėdamas apie Kinijos investicijas, pabrėžė, kad reikia būti atsargesniems, ir visos Kinijos investicijos turėtų pereiti nacionalinio saugumo filtrą – ypač energetiniai projektai. 

,,Ekonominis bendradarbiavimas su Kinija turi būti plėtojamas (…). Kalbant apie investicijas, jos turi pereiti nacionaliniu saugumu besirūpinančių institucijų filtrą (…). Kad politikai atsižvelgtų į visas rizikas, nes Kinija, be ekonominių planų, gali turėti ir kitų, turime matyti visas rizikas“, – teigė G. Nausėda.

Paklaustas, ar susitiktų su Dalailama, G. Nausėda atsakė, kad tai būtų nebent neoficialus susitikimas, nes prezidentas susitinka su politiniais lyderiais. 

„Dalailama yra religinis lyderis ir jam apsilankius Lietuvoje su juo galėtų susitikti dvasininkai. Prezidentas susitinka su politiniais lyderiais (…). Galime diskutuoti nebent apie neoficialų susitikimą“, – teigė jis.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.6; 06:45

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aktyvesnis ir atviresnis Lietuvos dalyvavimas ES turi tapti Lietuvos užsienio politikos stuburu, sako Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė. 2019 m. prezidento rinkimuose planuojanti dalyvauti ir jau prezidento rinkimų programos gaires pristačiusi ekonomistė pabrėžia, kad Lietuva kol kas neturi užsienio politikos apskritai. Dabartinę užsienio politiką ekonomistė vadina siaura, pigia ir nesubalansuota.

Politikė kritiškai atsiliepia apie tai, kad, pasak jos, Lietuvai įdomios tik tarp ES ir Rusijos įtakų įstrigusios Rytų partnerystės valstybės. A. Maldeikienė ragina Vilnių aktyviau ir plačiau įsitraukti ir į kitų, nuo Lietuvos pasienio toliau esančių ES aktualių problemų sprendimą. Anot jos, tik taip Lietuva gali tikėtis, kad bus atsiliepta ir į jos nacionalinius interesus.

Aušra Maldeikienė itin griežta prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos atžvilgiu ir kritikuoja, kad ši nesuformulavo aiškių Lietuvos politikos ES atžvilgiu gairių.

Ekonomistė kategoriškai kalba ir apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Ji pabrėžia, kad Lietuvos bendradarbiavimas su ekonomiškai nestabilia Rusija yra pirmiausia žalingas Lietuvai. Todėl, akcentuoja politikė, geriausiai neturėti nei politinių, nei ekonominių santykių su Maskva.

Pasak jos, didžiausias iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui yra emigraciją bei korupciją lemiantis nesubalansuotas ekonominis ir socialinis valstybės organizavimo modelis. Užsienio politikoje, tvirtina A. Maldeikienė, pastaruosius devynerius metus taip pat vyravo panaši išbalansuota situacija.

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Aš esu už gerokai atviresnę Lietuvos užsienio politiką“, – tvirtina A. Maldeikienė ir pabrėžia, kad tapusi šalies vadove daugiau dirbtų su ES valstybėmis. Ji teigia, kad pirmiausia siektų Lietuvą įtvirtinti ne kaip virkaujančią išteklių prašytoją, bet kaip įdomią, į kitų valstybių interesus įsiklausančią bei idėjų turinčią šalį.

Ekonomistės nuomone, Lietuva privalo plėsti valstybių, su kuriomis intensyviai bendrauja ir kurioms gali padėti, spektrą.

„Mes turime situaciją, kai Lietuvos užsienio politika susiveda į vieną ar pusantro klausimo – tai yra konfliktavimas su Rusija ir iš dalies Rytų partnerystės problemos“, – sakė A. Maldeikienė. Pasak jos, užsienio politikos susiorientavimas tik į šiuos klausimus nėra labai perspektyvus, nes ES yra kur kas daugiau svarbių problemų. Politikė išskyrė pabėgėlių problemą, kurioje Lietuva turėtų būti aktyvesnė.

Euroatlantiniai santykiai

Kalbėdama apie euroatlantinėje erdvėje tvyrančias ES ir JAV trintis, A. Maldeikienė tvirtino, kad Lietuva turėtų ieškoti balanso. Tačiau, pabrėžė ekonomistė, būtina atsiminti, kad Lietuva gyvena Europoje.

„Mes esame Europos Sąjungos nariai ir mes visada turėtume atsižvelgti į savo partnerių Europos Sąjungoje interesus. Tuo aš labai nuoširdžiai tikiu“, – pabrėžia politikė ir euroatlantinių ginčų fone ragina nepamiršti, kad ketvirtį Lietuvos biudžeto sudaro ES skiriamos lėšos.

Europa mums sukuria ekonominę gerovę, pagrindinės eksporto rinkos yra Europos Sąjungoje, vardina A. Maldeikienė ir teigia, kad tai labai svarbūs faktai priimant bet kokius sprendimus užsienio politikoje.

Visgi saugumo problemas ekonomistė išskiria kaip atskirą klausimą. Pasak jos, užtikrinant karinį saugumą alternatyvų JAV nėra. Todėl politikė ragino ieškoti konkrečių iniciatyvų, galinčių atkreipti didesnį JAV dėmesį į Lietuvą.

klaipeda_5
Klaipėdos uostas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš A. Maldeikienės siūlymų – siekti paversti Klaipėdos uostą strateginės reikšmės objektu Jungtinėms Valstijoms. Mums reikia pasistengti būti Amerikai įdomiems ir mes galime būti tokie įdomūs, jei sugebėsime juos įtikinti Klaipėdos uosto strategine reikšme, samprotavo ekonomistė.

Galiausiai ekonomistė pernelyg nesureikšmino ekonominių ir politinių nesutarimų tarp JAV ir ES. Juos ir prieštaringai vertinamą D. Trumpo politiką A. Maldeikienė aiškino kaip natūralų ekonomikos ciklo etapą.

Pasak jos, jei ne D. Trumpas, tai bet kuris kitas tapęs JAV prezidentu anksčiau ar vėliau būtų ėmęsis protekcionistinės politikos.

Kinijos žemėlapis

„Trumpas yra naujo protekcionistinio pasaulio veidas. Nebūtų Trumpas – būtų kažkas kitas“, – tvirtino politikė ir akcentavo, kad neverta jo, kaip valstybės vadovo, kritikuoti.

Aušra Maldeikienė, kalbėdama apie euroatlantinius santykius, akcentavo, pasak jos, tarp Lietuvos politikų ir apžvalgininkų dažnai užmirštamą Kinijos veiksnį.

Ekonomistė kritikavo Lietuvos valdančiuosius, kad šie deda daugiau pastangų pritraukti Kinijos, o ne JAV investicijas į šalį.

Tai A. Maldeikienė įvertino ganėtinai skeptiškai. Pasak jos, ekonominis bendravimas su Kinija turi būti priimamas kartu su visomis iš to kylančiomis politinėmis rizikomis. Politikė akcentavo savo politinėje programoje pabrėžtas tezes, kad santykius su Kinija plėtoti galima tik nepamirštant demokratijos klausimų ir to, jog Vakarų didžiosios valstybės į Kinijos didėjančią įtaką ir jos ekonominį skverbimąsi į Rytų Europos valstybes žiūri labai atsargiai.

Santykiai su Rusija

Pasak A. Maldeikienės, labai gerai, kad šiandien Lietuva neturi jokios politikos su Rusija.

„Mūsų didžiausias užsienio politikos pasiekimas, kad mes neturime užsienio politikos su Rusija“, – akcentavo ekonomistė ir tai argumentavo tuo, kad ekonominiai santykiai su šia valstybe Lietuvai yra nenaudingi.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Anot jos, rizikos dėl plėtojamų Lietuvos ir Rusijos santykių pirmiausia kyla ne tik dėl imperinio Rusijos siekio susigrąžinti anksčiau turėtas teritorijas, bet ir dėl ekonominio šios valstybės neapibrėžtumo.

Politikė teigė, kad Rusijos ekonomika yra labai nestabili, pastatyta ant molinių kojų. Tai, pasak jos, kelia nuolatines grėsmes Lietuvai.

„Mums ekonomiškai Rusija yra visiškai nereikalinga. Visokie matijošaičiai su savo verslais – tai yra jų problemos. Lietuvai tai kainuoja labai daug“, – Rusijos rinkose dirbančių Lietuvos verslininkų interesus apibendrino A. Maldeikienė.

Ekonomistė rinkimų programoje akcentuoja, kad Lietuvos santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi. Labai panašiai santykius su Rusija apibendrina potencialus A. Maldeikienės konkurentas 2019 m. prezidento rinkimuose – diplomatas Vygaudas Ušackas. Jis ne kartą viešai deklaravo poziciją, kad su Rusija reikia bendrauti tose srityse, kurias leidžia ES bendravimo su Rusija principai.

Tačiau, nepaisant to, A. Maldeikienė kaltino V. Ušacką deklaracijų apie politiką su Rusija aptakumu ir nuogąstavo, kad jis būsimuose prezidento rinkimuose santykių atnaujinimo su Rusija kortą gali nesąžiningai išnaudoti, siekdamas pritraukti politikoje nesusigaudančius rinkėjus.

D. Grybauskaitės politikos vertinimas

Prezidentė D. Grybauskaitė, pasak politikės, užsienio politikoje sukūrė tikrą chaosą. Pastaruosius devynerius D. Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos metus A. Maldeikienė vertino labai kritiškai ir stebėjosi tarptautiniu šalies vadovės autoritetu.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Politikė kaltino prezidentę nenuoseklumu ir nepagrįstu politinių pozicijų kaitaliojimu. Anot jos, taip ir liko neaišku, kodėl D. Grybauskaitė keitė Lietuvos pozicijas politikos Rytų partnerystės valstybių atžvilgiu, kodėl nenorėjo susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, kodėl, pasak jos, nuo pat pradžių nerėmė išlaidų šalies gynybai didinimo.

„Jos politika – neturėti politikos“, – griežtai apibendrino A. Maldeikienė ir reiškė pretenzijas, jos nuomone, nesąžiningai ir nedirbančiai Lietuvos žiniasklaidai, kad ši per visą laiką neuždavė prezidentei esminių klausimų. 

****** 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas. Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Užsienio politikos prioritetas 

Aktyvesnis Lietuvos įsitraukimas į ES politiką, plėsti europinių problemų, kurių sprendime aktyviai dalyvauja Lietuva, spektrą 

Santykiai su Rusija 

Su Rusija nereikia palaikyti politinių ir ekonominių santykių, nes tai visų pirmiausia politiškai ir ekonomiškai kenkia Lietuvai 

Santykiai su ES 

Lietuva turi palaikyti tolesnę ES integraciją, ragina aktyviau perimti ES šalių patirtis ir plačiau įsitraukti į europinių problemų sprendimą. ES yra svarbiausia strateginė partnerė Lietuvai 

Santykiai su JAV 

JAV yra svarbiausia karinio saugumo garantija Lietuvai. Vilnius turi stengtis tapti kuo įdomesniu JAV. Siūlo įtikinti amerikiečius Klaipėdos uosto strategine reikšme. Dėl prekybos kylantys konfliktai tarp ES ir JAV yra ne D. Trumpo, bet ekonominio ciklo kaltė 

Lietuvos užsienio politikai aktualus regionas 

Nėra išsiskiriamas konkretus regionas. Pabrėžiama būtinybė įsitraukti kuo plačiau į ES ir kitų regionų (ne tik Rytų Europos) problematiką 

Didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui 

Nesubalansuota Lietuvos ekonominė ir politinė sistema, lemianti neigiamas demografines bei korupcijos tendencijas 

D. Grybauskaitės politikos vertinimas 

Labai neigiamas. Prezidentės užsienio politiką vertina kaip nenuoseklią, žalingą valstybei. Kritikuoja D. Grybauskaitę, kad ši, keisdama savo pozicijas užsienio politikoje, jų nepaaiškino  

Ryškiausi raktažodžiai 

ES, ekonomika, kritika D. Grybauskaitei 

Pirmoji aplankyta užsienio valstybės sostinė (tapus prezidentu) 

Nenurodė. Kur vykti spręstų įvertinusi aplinkybes 

Ar įteisinti w, q, x raidžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose? 

Turi būti įteisintos 

Astravo atominės elektrinės klausimas  

AE problemą spręsti kartu su ES 

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 08:45

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose europarlamentaro Petro Auštrevičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politikoje trūksta atvirumo ir visuomenės bei visų valdžios institucijų įsitraukimo į jos formavimą. Pasak liberalo, užsienio politikos vienas iš tikslų turi būti siekis sustiprinti kol kas dar nesusiformavusią Lietuvos pilietinę visuomenę.

P. Auštrevičius pabrėžia, kad Lietuva turi palaikyti giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos projektą ir dažniau išnaudoti narystę ES sprendžiant nacionaliniam saugumui aktualias problemas.

Prezidentę D. Grybauskaitę pakeisti sieksiantis politikas negaili kritikos dabartinei šalies vadovei ir jos vykdytai užsienio politikai. Pasak europarlamentaro, D. Grybauskaitė užsienio politiką įgyvendina pernelyg užsidariusi. Politikui užkliuvo ir, pasak jo, prezidentės nenuoseklumas ir valstybių skirstymas į naudingas ir nenaudingas.

Euroatlantiniai santykiai

P. Auštrevičius akcentuoja, kad jis yra eurorealistas ir pasisako už stiprią ir giliau integruotą Europos Sąjungą. Tačiau kartu politikas pabrėžia, kad pritartų tik tokiai ES integracijai, kuri nekenktų Lietuvos tradicijoms ir valstybingumui.

„Aš esu už stiprią Europą, o stipri Europa, mano manymu, yra tokia, kuri yra giliau integruota, nes tik kalbant vienu balsu ir turint aiškią liniją galima pasiekti savo tikslų pasaulyje (…) Esu už gilesnės integracijos Europą, kuri negrasina mūsų istorijai, mūsų valstybingumui ir mūsų tradicijoms“, – teigė P. Auštrevičius ir sakė manąs, kad kai kurių ES valstybių oponavimas gilesnei ES integracijai yra tik laikinas.

Politikas aiškino, kad Lietuva turi aktyviau dalyvauti diskutuojant dėl to, kokia ES bus ateityje.

„Mums reikalingas savas požiūris. Mums pritrūksta diskusijos. Ne visada mūsų piliečiai yra informuojami tiesiogiai ir teisingai apie sprendimus ES. Kartais nutylimi kai kurie aspektai. Aš esu už atvirą dialogą su Lietuvos piliečiais ir pasitikiu Lietuvos piliečiais, kurie tikrai neklysta pasirinkdami Europą“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaro nuomone, tarp ES ir JAV atsiradusios trintys nėra tai, kas šiuo metu turėtų kelti didelį rūpestį ir nerimą. Politikas pabrėžia, kad nereikėtų sureikšminti tiek JAV, tiek ES politikų kai kurių pasisakymų. Anot jo, Lietuva kilusių euroatlantinių įtampų fone turi būti strategiškai kantri. P. Auštrevičius leidžia suprasti, kad Lietuva turi laukti tol, kol JAV prezidentą Donaldą Trumpą pakeis kitas, palankesnes nuostatas Europos atžvilgiu turintis prezidentas.

„Nemanau, kad Trumpo politika yra ilgalaikė JAV politinė linija. Tikiuosi, kad bus ir kitokių prezidentų, su kita vizija ir kitokiu požiūriu į bendradarbiavimą į Europos Sąjunga. Mums reikia būti kantriems“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaras pabrėžė, kad euroatlantinės bendruomenės tvarumas svarbus tiek Lietuvos, tiek Vakarų saugumui. P. Auštrevičius, kalbėdamas apie svarbiausius kylančius iššūkius nacionaliniam saugumui, akcentavo globalaus masto grėsmes ir įtampas. Pasak jo, pagrindiniai šių įtampų židiniai yra terorizmas, branduolinių ginklų sklaida ir Rusija. Politiko nuomone, ES ir JAV bei NATO solidarumas yra universalus atsakas į šiuos iššūkius.

„Labai svarbu užimti aiškią poziciją transatlantinio saugumo ir gynybos atžvilgiu. Tai geriausia prevencijos priemonė ir gynyba nuo globalaus nesaugumo“, – aiškino P. Auštrevičius.

Santykių su Rusija gairės

Pagarbi kaimynystė ir būtinybė išsaugoti istorinę tiesą, pasak P. Auštrevičiaus, turėtų būti Lietuvos ir Rusijos santykių principai. Liberalų kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose nuomone, dialogas su Rusija kol kas yra sudėtingas, nes ši negalinti susitaikyti su istorine tiesa. Nepaisant to, akcentuoja liberalas, Lietuva turi palaikyti su šia valstybe pagarbią kaimynystę.

„Rusijos gyventojai šiuo metu jos negali priimti (istorinės tiesos – ELTA), kadangi oficiali Kremliaus politika yra priešinga – norima interpretacijas pateikti vietoj faktų. Ateis laikas, kai Rusija sugrįš į demokratinių valstybių šeimą. Tada mūsų santykiai bus kitokie. O dabar reikia išlaikyti pagarbią kaimynystę, bet niekada netylėti, kai kalbama istorinės tiesos ir valstybės interesų klausimais“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Galios Grybauskaitės politikos vertinimas

D. Grybauskaitės užsienio politiką P. Auštrevičius vertino ganėtinai skeptiškai. Politikas pasigedo tiek politikos nuoseklumo, tiek atvirumo ir konsultavimosi su visomis valdžios institucijomis.

„D. Grybauskaitės prezidentavimo metu pritrūkau viešo konsultavimosi ir bendradarbiavimo su visomis valdžios institucijomis – ir su Seimu, ir su Vyriausybe. Nematau esminės rizikos, kad tas bendradarbiavimas galėtų nustumti arba aptemdyti prezidentę nuo svarbių pozicijų, tačiau pasidalinimas ir konsultavimasis bei visuomenės įtraukimas yra ypač svarbūs dalykai“, – apie tai, kokia turėtų būti užsienio politika kalbėdamas sakė P. Auštrevičius.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liberalo nuomone, didesnis kitų institucijų ir pilietinės visuomenės įtraukimas formuojant užsienio politikos gaires ne tik leistų sukurti nuoseklesnę politikos kryptį, tačiau kartu prisidėtų stiprinant pilietinę visuomenę šalyje.

„Pilietinės visuomenės formavimas dar nebaigtas procesas. Todėl reikiamas, atviras ir pastovus visuomenės įtraukimas, nevyriausybinių organizacijų veiklos skatinimas, aš manau, kad užsienio politikos srityje mes pritrūkome šito dalyko ir linkėčiau bet kam, taip pat ir sau, užpildyti šią spragą“, – aiškino P. Auštrevičius.

Galiausiai P. Auštrevičius, vertindamas užsienio politiką, kritiškai įvertino D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią ir užsienio politikos posūkį nuo ekonomiškai silpnų Rytų Europos valstybių išsivysčiusios Šiaurės Europos link. Kartu P. Auštrevičius pabrėžė, kad Lietuva užsienio politikoje neturėtų klasifikuoti valstybių pagal svarbą. Pasak jo, visos šalys yra svarbios.

Pirmųjų mėnesių ir metų perspektyvoje būta blaškymosi, žadant nebendrauti su vienais, ištiesiant ranką labiau turtingesnėms valstybėms. Nenoriu skirstyti partnerių ir kaimynų į turtingus ir neturtingus, į svarbius ir nesvarbius. Visi šiuo metu yra svarbūs“, – sakė P. Auštrevičius.

„Man nepatiko tie posūkiai ir nušokimai nuo aiškios linijos. Jie iš tikrųjų nepridėjo Lietuvai solidumo“, apibendrino P. Auštrevičius. 

********* 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.

Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.23; 06:40

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikina, kad Premjeras Saulius Skvernelis neturi tikslo keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tai L. Linkevičius žurnalistams sakė po Vyriausybėje vykusios diskusijos, kurioje kartu su Premjeru, Prezidentės patarėju Nerijumi Aleksiejūnu ir ambasadoriais diskutavo apie Lietuvos santykius su Rytų kaimynais.

Po susitikimo užsienio reikalų ministras tvirtino, kad Premjeras neketina keisti Lietuvos užsienio politikos orientacijos. Pasak jo, apskritai diskusijos, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, nevyksta.

„Kažkokių korekcijų mūsų politinės laikysenos nėra. Nėra tam prielaidų. Keisti aktyvumo požiūriu galbūt ir reikėtų. Bet kalbant apie politinius aspektus, tai tam nėra jokių prielaidų“, – kalbėjo L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Premjero ir jo nuomonės dėl santykių su Rusija visiškai nesiskiria.

„Kažkokių kitokių nuomonių čia nėra. Mūsų nuostatos yra vienodos ir šiuo požiūriu vertinimai labai vienodi“, – tikino L. Linkevičius.

Ministras sakė nematantis galimybės Lietuvai imtis pačiai šildyti santykių su Rusija. „Jei kažkas įsivaizduoja santykių gerinimą nuolaidų kontekste, tai to nebus“, – sakė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad santykių gerinimu turi rūpintis tie, kurie juos gadina.

„Nėra prielaidų keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu“, – akcentavo L. Linkevičius.

„Ne mes juos sugadinome ir ne mes santykius darome komplikuotus“, – apibendrino užsienio reikalų ministras.

ELTA primena, kad Premjeras 2018 metais ne kartą išsakė nuomonę, jog esami Lietuvos ir Rusijos santykiai nėra pakankami ir ragino juos atnaujinti.

Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesų, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbus transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.

Anot S. Skvenelio, glaudesni kontaktai su Rusija leistų geriau suprasti ir Maskvos pozicijas.

Tačiau Premjero ne kartą akcentuoti raginimai intensyvinti Lietuvos ir Rusijos santykius sulaukė daug priekaištų tiek iš politikų, tiek iš apžvalgininkų.

Premjero retorika akivaizdžiai skyrėsi nuo to, ką šiuo klausimu akcentavo Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.

Pasak Prezidentės Dalios Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.

Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius taip pat ne kartą akcentavo, kad kol kas nėra pagrindo glaudesniam Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimui.

Politologai kritikavo Premjerą nesuderinus savo pasisakymų su užsienio reikalų ministru ir Prezidente. Pasak politikos ekspertų, S. Skvernelio išsakyti raginimai atnaujinti santykius su Rusija yra susiję su artėjančiais Prezidento rinkimais Lietuvoje, kuriuose Premjeras gali dalyvauti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.24; 06:30

Nuo birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiojo patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas užims Nerijus Aleksiejūnas, iki šiol užsienio politikos patarėjų grupėje kuravęs Europos Sąjungos politikos klausimus. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

N.Aleksiejūnas daugiau nei 15 metų dirba užsienio reikalų srityje.

Jis turi didelę darbo su ES institucijomis patirtį, yra dirbęs Užsienio reikalų ministerijos ES departamento direktoriaus pavaduotoju, ministru patarėju ir antruoju sekretoriumi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES.

Taip pat buvo deleguotu nacionaliniu ekspertu Europos Komisijoje.

Tarptautinių santykių magistro laipsnį N. Aleksiejūnas įgijo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Vienerius metus Prezidentės vyriausiuoju patarėju užsienio politikos klausimais dirbęs Renaldas Vaisbrodas pareigas palieka savo noru, dėl asmeninių priežasčių.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos prezidentūra Vilniuje, Daukanto aikštėje.

2016.06.22; 07:34

Pirmojo rinkimų turo metu televizijų debatuose ypač dažnai akcentuota mintis, esą Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą Lietuva išvis neturi jokios užsienio politikos, esą mūsų užsienio politika – nenuosekli, padrika…

Ar tai – tiesa? Ar šie priekaištai – pagrįsti? Politikos apžvalgininkas Virgis VALENTINAVIČIUS mano, jog teiginiai, girdi, oficialusis Vilnius specialiai erzina Rusiją, todėl nesugeba turėti normalesnių santykių su Kremliumi, – iš piršto laužti. Jis mano, jog nuolankus, pataikaujantis kalbėjimo stilius su Rusija nieko nekeičia. Santykiai su Rusija priklauso ne nuo lietuvių kalbėjimo manieros, bet nuo to, kokių planų tuo metu turi Rusijos prezidentai. Be to, tvirtinimai, esą Lietuva bijo Rusijos labiau nei dauguma Europos Sąjungos valstybių, – irgi perdėtas.

Politikos apžvalgininką Virgį VALENTINAVIČIŲ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio trukmė – 11 min.

Continue reading „Mitai, kurie buvo skleidžiami pirmojo rinkimų turo metu“

Kartais apima didelė neviltis: kokių tik darbų imamės, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis – tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Kuo daugiau turime tiesos paieškų, tuo mažiau turime aiškumo.

Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo – nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos – skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje.

Continue reading „Kada paskęsime ginčų ir nesutarimų jūroje?“

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“

Saulius-Stoma

Kalba Seime ir prasidėjęs dviejų prezidentavimo metų aptarimas verčia atidžiau pažvelgti į Dalios Grybauskaitės inicijuotus Lietuvos politikos pokyčius. Šįkart susitelkime ties užsienio reikalais.

Manau, čia neįvyko kažkokių esminių perversmų, tačiau atsirado naujas ir labai svarbus akcentas. Tai – ne vien žodinis, kaip anksčiau, o realus suvokimas, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti nacionaliniam interesui ir pratęsti vidaus politikos siekius. Toks suvokimas rodo valstybės politinio elito brandą. Deja, mūsų šalyje jis dar nėra savaime suprantamas. Net ir Užsienio komiteto posėdžiuose, kur susirinkę, ko gero, didžiausio intelekto ir išsilavinimo Seimo nariai, akcentuoti nacionalinį interesą nėra visiškai įprasta. Tai lemia nusistovėjęs mąstymo tipas ir aiškaus tikslo stoka.

Continue reading „Ar Dalia Grybauskaitė klysta?“