Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kandidatų į prezidentus nuomonės dėl Lietuvos tolimesnių santykių su Rusija išskyrė. Vieni pirmadienį LRT organizuotose debatuose dalyvavę kandidatai į prezidentus gyrė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid planuojamą susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kiti tvirtino, kad atšilimo santykiuose su didžiąja kaimyne nereikėtų tikėtis. 

Eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis teigė, kad santykiuose su Rusija Lietuva turi laikytis ES deklaruojamos pozicijos. Kita vertus, socialdemokratų keliamas kandidatas teigė, kad su Rusija taip pat galima spręsti tokius klausimus, kaip pasaulinis terorizmas, klimato kaita bei įvykiai Sirijoje. Todėl, pasak jo, pragmatiškas ryšys su šia valstybe yra įmanomas. 

Tuo tarpu parlamentaras Naglis Puteikis negailėjo kritikos Dalios Grybauskaitės retorikai Rusijos atžvilgiu. Pasak jo, D. Grybauskaitė turėtų imti pavyzdį iš Estijos prezidentės. 

,,Galime pasimokyti iš Estijos prezidentės pavyzdžio, kuri surado diplomatinę progą susitikti su Rusijos prezidentu. To labai trūko pastarąjį dešimtmetį Lietuvos užsienio politikoje. (…) Dalios Grybauskaitės aštri retorika pažeidė Lietuvos interesus, sutrukdė išspręsti tam tikrus techninius klausimus“, – teigė jis. 

Premjeras Saulius Skvernelis kaip ir V. P. Andriukaitis teigė, kad Lietuva ir toliau turi laikytis ES bendros pozicijos. 

,,Santykių turėjimas tik dėl to, kad turėti santykius prasmės neturi. Tai valstybė, kuri grubiai pažeidė tarptautinę teisę, valstybių suverenitetą ir nesilaiko pagrindinio sienų neliečiamumo principo. Dėl to mes turime tvirtai palaikyti bendrą ES poziciją“, – teigė premjeras. 

Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė stebėjosi kodėl santykius su Rusija apskritai reikėtų keisti. Pasak jos, pati Rusija savo ekspansinės užsienio politikos taip ir nepakeitė.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

„Nežinau, kodėl apskritai keliamas šis klausimas. Užduokime klausimą, ar reikia keisti santykius su Rusija. Tie klausimai, kurie sprendžiami techniniu lygiu, manu, ir toliau gali būti tokiu pat lygiu ir sprendžiami. Klausimas, ar turi keistis sprendimai aukščiausiu lygiu. Niekas nepasikeitė, Krymas yra okupuotas, Rusija tebeneigia pažeidusi tarptautinius susitarimus. Nepanašu, kad ji keis savo poziciją“, – teigė I. Šimonytė. 

Pasak filosofo Arvydo Juozaičio, Rusija niekada nesivadovauja tik ekonominiu interesu. Todėl, tikino jis, Lietuvos santykiai su Rusija turi būti ypač atsargūs. Pasak jo, Lietuva ir toliau turėtų laikytis NATO bei ES pozicijos. 

,,Rusija visuomet turi ir politinį, ir geopolitinį tikslą (..) Bendravimas su Rusija nėra mūsų vienų, tai yra Europos ir NATO struktūroje ir tai turi tęstis“, – teigė jis. 

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis nuogąstavo, kad ES pozicijos dėl Rusijos keičiasi, todėl, jo teigimu, Lietuva turi išsilaikyti kiek galima arčiau ES pozicijų. 

,,Šiandien požiūris į ES keičiasi. Mes tą turime suvokti, matyti ir elgtis adekvačiai. Turime laikytis vieningos politikos su ES, mes turime neatsisakyti savo vertybių“, – teigė jis. 

Kitas Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis teigė, kad Lietuva turi gerinti santykius su Rusija. Pasak jo, reikia atsižvelgti į tai, kad tokios didelės valstybės kaip Vokietija bendradarbiauja su Rusija vystydamos Nord Stream 2 projektą. 

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Seimo nario Mindaugo Puidoko akimis Rusija yra didžiausia importo ir eksporto partnerė Lietuvai. 

,,Rusija yra didžiausias importo ir eksporto partneris. Ta politika kurią turėjome – agresyviausią pasaulyje politiką Rusijos atžvilgiu – ji nėra mūsų žmonių ir valstybės interesuose. Lietuvai pilnai užtektų palaikyti bendras ES ir JAV gaires“, – teigė M. Puidokas. 

Tuo tarpu, premjeras S. Skvernelis Seimo nariui priminė, kad Rusija jau seniai nebėra Lietuvos didžiausia importo ir eksporto partnerė. 

Galiausiai pasak Gitano Nausėdos, santykiai su Rusija gali keistis tik tuomet, jei ji pradės vykdyti Minsko susitarimus. 

,,Norint perkelti santykius į naują lygį, pirmiausia Rusija turi padaryti savo ėjimą. Nei vienas šachmatininkas negali padaryti dvejų ėjimų iš eilės. Lietuva turi laikytis savo nuoseklios pozicijos, atstovauti savo poziciją ES ir įtikinti žmones ir politikus, kad tai yra gera pozicija“, – teigė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.16; 06:20

Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Egidijus Motieka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Neseniai trys realūs pretendentai į šalies prezidento postą – ekonomistas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo narė Ingrida Šimonytė – pristatė savo užsienio ir saugumo politikos programų metmenis. Žinoma, tai tik programų įžanginės tezės, tačiau jos jau leidžia numanyti apie kandidato įsivaizduojamą Lietuvos vietą tarptautinėje sistemoje.
Tačiau kyla klausimas, kiek tai iš tikrųjų atspindi Lietuvos užsienio politikos padėtį ir jos galimybes skleistis tarptautinėje politikoje? Ar pretendentų į šalies vadovo postą užsienio politikos matymas nėra paremtas paprasčiausiais stereotipais, leidžiančiais rinkėjams kalbėti taip, kad jų reputacija ir reitingai nenukentėtų? 

Pavyzdžiui, esu už NATO (ypač svarbūs 2 proc. krašto gynybai); taip pat ir už ES („Brexitas“ yra pavojingas, todėl reikia sutelkti jėgas tiek savo, tiek visų ES narių); su JAV mes palaikome gerus santykius, reikia juos dar suaktyvinti; su Rusija nelabai kas išeis (pavojinga, autoritarizmas, tarptautinės teisės pažeidimai, bet prekiauti reikia: „Mes norime ne kariauti, o prekiauti“, – kaip sakė vienas ekspremjeras); Baltarusija yra Rusijos satelitė, nors prekybiniai santykiai su ja būtini; Latvija ir Estija yra broliškos valstybės, bet gilesnės integracijos su jomis nevystysime, nes siekiant vystyti, reikia vystyti; Kinija yra labai svarbi Lietuvos prekybos partnerė, bet su ja reikia labai atsargiai, mes turime „ypatingos žvalgybinės informacijos“ apie jos žvalgybinius kėslus, be to, ten labai opi žmogaus teisių problema; laikykime aukštai iškėlę draugiškumo su visomis tautomis ir valstybėmis vėliavą ir t.t. Kai kurie paminėti stereotipai tinka ir dabartiniams prezidento posto siekiantiems politikams. 

Prezidento rinkimų kampanijos pradžioje apie užsienio ir saugumo politiką galima kalbėti ir be ypatingo pasiruošimo. Bet prasidėjus debatams reikia jau pademonstruoti savo žinojimą arba „žinojimą“, tai yra mokėjimą „leisti burbulus“. Galima rinktis… Išrinkus prezidentą „žinojimas“ turi baigtis, ir greitai reikia demonstruoti žinojimą, išmanymą, orientaciją ir mokėjimą laiku ir vietoje pasitelkti prie užsienio politikos formavimo prisidedančias institucijas. 

Visi trys realūs kandidatai į prezidentus – ne naujokai politikoje. G. Nausėdos veiklos sfera anksčiau apsiribojo finansais ir ekonomika, tačiau dažnai jo vertinimai turėjo politinį ir kartu tarptautinės politikos krūvį. I. Šimonytės kompetencija irgi buvo daugiau susijusi su finansais ir ekonomika, S. Skvernelio – kur kas platesnė, nes premjeras yra premjeras. 

Taigi užsienio ir saugumo politika šiems kandidatams nėra svetima. Todėl stebina S. Skvernelio mėginimai iškart tapti užsienio politikos žinovu – pareiškimai dėl Astravo AE, santykių su Latvija, Lietuvos ambasados perkėlimo į Jeruzalę, buvo akivaizdus nonsensas. Nė viena iš šių problemų tikrai nėra tiek svarbi, kad apie ją būtų verta kalbėti kaip apie ypatingą. Astravo AE klausimas yra išspręstas, mes pralaimėjome, mūsų pozicija aiški (nepirksime tos elektros), reikia tik ieškoti dividendų ateičiai demonstruojant vertybinę poziciją. 

Jeruzalės klausimas nėra mėgėjų klubo lygio problema. Tai Jeruzalės kaip tikrosios Izraelio sostinės, Donaldo Trumpo rinkimų programos realizavimo, ir galbūt taip pat Palestinos sostinės problema ateityje. Šiuo klausimu Lietuvos, kaip mažosios valstybės, nuomonė nėra svarbiausia. Be to, visada galima informacijos gauti iš Užsienio reikalų ministerijos. Juk tereikia išlaikyti balansą tarp JAV ir ES pozicijų, diapazonas – platus. Pasisakymai apie Latviją, kaip Lietuvos konkurentę, taip pat tik silpnina S. Skvernelio pozicijas. Kad Latvijos uostai (kaip ir Estijos bei Rusijos) yra mūsų konkurentai Rytų-Vakarų transporto koridoriuje, niekam nėra paslaptis. Bet juk tai konkurencijos aspektas, o ne priešpriešos. Kitas klausimas, kaip tai pateikti visuomenei. Taigi S. Skvernelis, tik pradėdamas diskusiją užsienio ir saugumo politikos klausimais, davė puikių kozirių kitiems pretendentams ir kritikams apskritai. 

Kiti S. Skvernelio programiniai teiginiai yra pragmatiški, tačiau kartu ir fragmentiški: kalbama apie nacionalinį interesą, santykių su JAV ir ES intensyvinimą, neįmanomą proveržį santykiuose su Rusija, Rytų partnerystės stiprinimą ir t.t. 

G. Nausėdos programa įneša šviežumo į Lietuvos užsienio politikos diskursą. Bandoma išplėsti Lietuvos interesų erdvę, neapsiribojant ES, NATO, JAV. Kandidatas kalba ne tik apie Kinijos, bet ir apie Lotynų Amerikos bei Afrikos rinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas Lenkijai, kaip strateginei partnerei, taip pat Šiaurės šalims, ir, kas jau buvo beveik užmiršta – Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos geopolitinei jungčiai, kaip regioniniam struktūriniam vienetui. Apie tokią jungtį gana daug kalbėta formuojant Lietuvos aktyvią užsienio politikos koncepciją po įstojimo į ES ir NATO. Tokia jungtis ES viduje leistų suaktyvinti Baltijos jūros regiono politinį ir ekonominį telkimąsi. Nemažas dėmesys skirtas ir Ukrainai, klimato kaitai, ekonominei diplomatijai. 

Tačiau pretendento retorikoje galima pastebėti ir fragmentiškumą, ypač pristatant santykius su NATO, Rusija, Ukraina, Kinija. G. Nausėda problemas labiau aptaria kaip mokslininkas, t.y. tarp pretendento ir problemos jaučiama distancija. Norėtųsi palinkėti „susilieti“ su problema ir aptarinėti ją ir kaip mokslininkui, ir kaip politikui. 

I. Šimonytė, pristatydama užsienio ir saugumo politikos programinius metmenis, neapsiribojo atskirais programiniais blokais ar atskiromis šalimis. Pateiktos Lietuvos saugumo erdvės problemos, ekonominio modelio keliami iššūkiai krašto saugumui, nagrinėtas Lietuvos atsparumas įvairioms įtakoms per energetiką, infrastruktūrą ir neskaidrų verslą, transatlantiniai santykiai, santykiai su JAV, Kinija, kaimyninėmis šalimis, ES institucinė raida ir kita. 

Visgi kai kurie klausimai aptariami paviršutiniškai – santykiai su Rusija, Kinija, Latvija ir Estija. Nagrinėjant I. Šimonytės teiginius matyti, kad problemas dėsto žmogus, kuris įpratęs jas spręsti. Tačiau problemų formulavime įžvelgčiau strateginės dimensijos trūkumą. 

Taip pat reikėtų pastebėti, kad I. Šimonytė ir G. Nausėda struktūrinę prieigą prie finansinių ir ekonominių problemų pritaiko politikai ir kartu tarptautinei politikai. Tačiau prieiga prie tarptautinės politikos ir ekonomikos turėtų skirtis, nes politikoje galia turi visai kitas dominantes. 

Debatai užsienio ir saugumo politikos klausimais artėjant rinkimams taps vis labiau sudėtingesni ir, aišku, įdomesni. Visi trys kandidatai gali dar daugiau įsigilinti į šias problemas. Ko būtų galima pageidauti užsienio ir saugumo politikos formavime? Norėtųsi aiškesnės atskirų sričių pateikimo hierarchijos. Tarptautinės problemos yra globalios, regioninės ir lokalios. Taip pat jos apima tarptautinių santykių ir geopolitikos dimensijas. Kartu problemos apima ilgojo, vidutinio ir trumpojo laikotarpio strategijas. Tarptautinė politika ir saugumo politika yra glaudžiai susijusios su tarptautine ekonomika, finansais, energetika, transportu, komunikacija, informatika ir kt. Energetinių išteklių diversifikacija yra tarptautinės politikos sudėtinė dalis. Lygiai taip pat, kaip ir geofinansai ar geotransportas. 

Pavyzdžiui, Lietuva, būdama Rytų-Vakarų transporto koridoriaus dalis, neišvengiamai turės dalyvauti Kinijos inicijuojamame Naujojo šilko kelio projekte. Kaip Lietuva jame dalyvaus? Kaip galima suderinti vertybinę orientaciją su šia būtinybe, nes nedalyvaujant mūsų vietą užims kiti? Kaip mes kalbėsime šiuo klausimu su ES? Kinijos ir ES tarpusavio prekyba yra didžiulė, ji vis auga. Naujojo šilko kelio projektas startavo 2014 m., jis bus „tiesiamas“ kelis dešimtmečius. Aišku, kandidatams sunku dabar kalbėti, kokį kelia jie rinksis, tačiau vienam iš jų tapus prezidentu, tą kelią vis dėl to reikės rinktis kartu su politiniu elitu. Taip pat reikės apsispręsti kitais svarbiais ES, NATO, ESBO raidos klausimais. Reikės formuoti ne tik reagavimo, bet ir produkavimo darbotvarkę. Pavyzdžiui, galima užduoti klausimą, kokį geopolitinį modelį Lietuvai projektuoja kandidatai? Auksinės provincijos? Aktyvaus tarptautinės politikos subjekto, kiek tai leidžia mažos valstybės galimybės? O gal tik iškelsime „draugiškumo vėliavą“? 

Taigi, kaip greitai prezidentinių reitingų lyderiai, užsienio ir saugumo politiką pradėdami nuo švaraus lapo, perpras tarptautinės ir užsienio politikos specifiką?

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.27; 07:30

Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto
Į prezidentus konservatorių keliama buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė pristatė savo užsienio politikos viziją. Rytų Europos studijų centre penktadienį kalbėdama apie svarbiausias, jos nuomone, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo problemas, į prezidentus taikanti Seimo narė pabrėžė būtinybę kurti saugią valstybę viduje bei stabilią erdvę apie Lietuvą. 

Pasak jos, užsienio ir saugumo politikos klausimai Lietuvoje remiasi plačiu politinių jėgų konsensusu, todėl, tvirtino ji, didesnių išsiskyrimų tarp politinių jėgų nematyti. 

„Manau, kad tai yra didelė vertybė, ir man nepavyktų kalbėti apie kažkokius vertybinius pokyčius užsienio politikos srityje“, – sakė I. Šimonytė.

Ji savo užsienio politikos vizijoje akcentavo du aspektus – saugią erdvę šalies viduje bei saugią erdvę aplink Lietuvą ir taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Tai, sakė I. Šimonytė, yra pagrindiniai siekiniai jos užsienio politikos vizijoje.

Kalbėdama apie pirmąjį aspektą, I. Šimonytė sakė, kad būtina stiprinti krašto apsaugą, pabrėžė būtinybę stiprinti atsparumą neigiamoms įtakoms, ateinančioms per energetikos, ekonomikos ir informacinius aspektus. Ji taip pat įvardino Lietuvos ekonominio modelio krašto saugumui keliamus iššūkius. Pasak I. Šimonytės, kai didžiąją dalį lėšų uždirbame iš žemos pridėtinės vertės, atsiranda užburtas ratas.

Konservatorių į prezidentus keliama kandidatė taip pat pabrėžė, kad Lietuva didžiausią pažangą pasiekė tuomet, kai siekė narystės Europos Sąjungoje. Tačiau, pabrėžė ji, liko ir klausimų, į kuriuos dar nepavyko atsakyti.

Visgi politikė prakalbo ir apie tam tikrus ES perspektyvoms kilusius iššūkius. 

„Mano nuomone, ES tapatybės paieškos nebus lengvos“, – sakė I. Šimonytė. Jos teigimu, Lietuvai ir ES reikės rasti įkvėpimo, kuris leistų išsaugoti tai, kas Europos Sąjungai yra svarbiausia. Pasak jos, tai yra vienminčių solidarumas.

Jos teigimu, viena vertus, Lietuva turėtų jau dabar įvertinti rizikas, kurias kelia radikalus euroskepticizmas, ir kartu suprasti, kad ES, kaip federacijos perspektyva, taip pat yra ganėtinai pavojinga. 

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijos, tvirtino I. Šimonytė, yra pagrindinis Lietuvos saugumo ramstis. 

I. Šimonytė atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie kuriamą saugią erdvę aplink Lietuvą, jau dabar galima pasakyti, jog šalis nebėra tik saugumo klientas. Pasak jos, Lietuva turi savo žodį ir gali pati prisidėti skatinant kitas šalis stiprinti savo gynybą.

Kalbėdama apie pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos saugumo politikos vis dažniau minimą Kinijos veiksnį, I. Šimonytė pabrėžė esamas grėsmes.

Pasak jos, augantis Kinijos vaidmuo pasaulyje yra labai svarbus, tačiau, I. Šimonytė akcentavo, kad vargu, ar didėjanti ekonominė gerovė Kinijoje privers šią valstybę demokratizuotis. 

„Kalbėdami apie verslo projektus, mes turime matyti ir labai aiškius neigiamus reiškinius, kurie kartu su bendradarbiavimu ateina“, – sakė I. Šimonytė. Ji pabrėžė mananti, kad su Pekinu Lietuva turėtų labiau bendradarbiauti per ES perspektyvą. 

Kalbėdama apie antrąjį savo užsienio ir saugumo politikos vizijos aspektą, I. Šimonytė tvirtino, kad taisyklėmis paremtas pasaulis yra labiausiai naudingas mažosioms valstybėms.

„Akivaizdu, kad taisyklėmis paremta pasaulio tvarka yra papildomas skėtis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Per tarptautines organizacijas mes galime pastiprinti savo balsą, o tai mums yra labai naudinga“, – kalbėjo politikė. 

Pasak jos, Lietuva turėtų remti tarptautines koalicijas, kurios grįstos demokratija, žmogaus vertybėmis. Politikė užsiminė ir apie tai, kad Lietuva turėtų bandyti kovoti ir dėl demokratijos perspektyvų Rusijoje.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.22; 15:10

Ekonomistas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rytų Europos studijų centre vykstančioje diskusijoje kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda pristatė savo užsienio politikos gaires. G. Nausėda pabrėžė, kad yra gilesnės ES integracijos šalininkas, tačiau, pasak G. Nausėdos, gynybos srityje pagrindu ir toliau turi išlikti NATO. Kartu ekonomistas tvirtino, kad Lietuvos užsienio politika neturi apsiriboti vien tik Vakarais. Jo teigimu, Lietuva, siekdama ekonominių interesų, turi būti aktyvi ir Rytuose. ,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis“, – sakė G. Nausėda.

G. Nausėda pabrėžė, kad ES išlieka svarbiausia Lietuvos platforma, kurioje leidžiama tartis atskiroms demokratinėms valstybėms. 

Kandidatas į prezidentus neatmeta galimybės, kad reikia kelti klausimą dėl ES bendrųjų gynybos pajėgų. Pasak jo, šios diskusijos ES kyla ne veltui, nes NATO ir JAV buvimas Europoje „nėra iškaltas akmenyje, tai yra politinės dienotvarkės klausimas, ir tai gali keistis“.

Tačiau, pabrėžė G. Nausėda, ES gynybinės pajėgos negali dubliuotis su pagrindiniu Lietuvos gynybos garantu – NATO.

,,Saugumo garantijos, neturiu jokių abejonių, NATO – svarbiausias mūsų skydas (…) Mes turime ne tik retorika stiprinti NATO, bet ir priimti įsipareigojimus. Man BVP procentas nėra tik statistinis dydis, tai yra nuoseklus Lietuvos įsipareigojimas“, – teigė jis.

Kita vertus, pabrėžė jis, Lietuva užsienio politikoje turi būti aktyvi ne tik santykiuose su ES. Pasak jo, Lietuva ir toliau turi plėtoti dvišalius santykius ir bandyti kalbėtis su tais, su ,,kuriais sunku kalbėtis“. Ekonomistas tvirtino, kad reikia užmegzti dialogą su rytinėmis kaimynėmis – Rusija ir Baltarusija – pirmiausia dėl ekonominio bendradarbiavimo bei siekiant kelti klausimus dėl žmogaus teisių ar geopolitinės įtampos mažinimo. 

,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis, bet dialoge mes turime turėti tam tikrų principų ir juos rodyti“, – teigė jis. 

G. Nausėda taip pat neslepia, kad pirmas jo vizitas būtų Lenkijoje. Pasak jo, Lietuva ir Lenkija turi stiprinti dvišalius santykius tiek gynyboje, tiek ekonomikoje. 

,,Santykiai su Lenkija turi būti tobulinami, turi būti persilaužimas ekonomikos srityje ir saugumo srityje (…). Lenkija – viena sparčiausiai augančių valstybių Europoje“, – teigė jis. 

Paklaustas, ar leistų Lietuvoje rašyti Lietuvos piliečių pavardes lenkiškomis rašmenimis, G. Nausėda atsakė, kad leistų antrame paso puslapyje. 

Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Kinija, G. Nausėda teigė, kad importas ir eksportas tikrai gali būti sparčiau plėtojamas. Bet kalbėdamas apie Kinijos investicijas, pabrėžė, kad reikia būti atsargesniems, ir visos Kinijos investicijos turėtų pereiti nacionalinio saugumo filtrą – ypač energetiniai projektai. 

,,Ekonominis bendradarbiavimas su Kinija turi būti plėtojamas (…). Kalbant apie investicijas, jos turi pereiti nacionaliniu saugumu besirūpinančių institucijų filtrą (…). Kad politikai atsižvelgtų į visas rizikas, nes Kinija, be ekonominių planų, gali turėti ir kitų, turime matyti visas rizikas“, – teigė G. Nausėda.

Paklaustas, ar susitiktų su Dalailama, G. Nausėda atsakė, kad tai būtų nebent neoficialus susitikimas, nes prezidentas susitinka su politiniais lyderiais. 

„Dalailama yra religinis lyderis ir jam apsilankius Lietuvoje su juo galėtų susitikti dvasininkai. Prezidentas susitinka su politiniais lyderiais (…). Galime diskutuoti nebent apie neoficialų susitikimą“, – teigė jis.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.6; 06:45

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41

Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aktyvesnis ir atviresnis Lietuvos dalyvavimas ES turi tapti Lietuvos užsienio politikos stuburu, sako Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė. 2019 m. prezidento rinkimuose planuojanti dalyvauti ir jau prezidento rinkimų programos gaires pristačiusi ekonomistė pabrėžia, kad Lietuva kol kas neturi užsienio politikos apskritai. Dabartinę užsienio politiką ekonomistė vadina siaura, pigia ir nesubalansuota.

Politikė kritiškai atsiliepia apie tai, kad, pasak jos, Lietuvai įdomios tik tarp ES ir Rusijos įtakų įstrigusios Rytų partnerystės valstybės. A. Maldeikienė ragina Vilnių aktyviau ir plačiau įsitraukti ir į kitų, nuo Lietuvos pasienio toliau esančių ES aktualių problemų sprendimą. Anot jos, tik taip Lietuva gali tikėtis, kad bus atsiliepta ir į jos nacionalinius interesus.

Aušra Maldeikienė itin griežta prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos atžvilgiu ir kritikuoja, kad ši nesuformulavo aiškių Lietuvos politikos ES atžvilgiu gairių.

Ekonomistė kategoriškai kalba ir apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Ji pabrėžia, kad Lietuvos bendradarbiavimas su ekonomiškai nestabilia Rusija yra pirmiausia žalingas Lietuvai. Todėl, akcentuoja politikė, geriausiai neturėti nei politinių, nei ekonominių santykių su Maskva.

Pasak jos, didžiausias iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui yra emigraciją bei korupciją lemiantis nesubalansuotas ekonominis ir socialinis valstybės organizavimo modelis. Užsienio politikoje, tvirtina A. Maldeikienė, pastaruosius devynerius metus taip pat vyravo panaši išbalansuota situacija.

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Aš esu už gerokai atviresnę Lietuvos užsienio politiką“, – tvirtina A. Maldeikienė ir pabrėžia, kad tapusi šalies vadove daugiau dirbtų su ES valstybėmis. Ji teigia, kad pirmiausia siektų Lietuvą įtvirtinti ne kaip virkaujančią išteklių prašytoją, bet kaip įdomią, į kitų valstybių interesus įsiklausančią bei idėjų turinčią šalį.

Ekonomistės nuomone, Lietuva privalo plėsti valstybių, su kuriomis intensyviai bendrauja ir kurioms gali padėti, spektrą.

„Mes turime situaciją, kai Lietuvos užsienio politika susiveda į vieną ar pusantro klausimo – tai yra konfliktavimas su Rusija ir iš dalies Rytų partnerystės problemos“, – sakė A. Maldeikienė. Pasak jos, užsienio politikos susiorientavimas tik į šiuos klausimus nėra labai perspektyvus, nes ES yra kur kas daugiau svarbių problemų. Politikė išskyrė pabėgėlių problemą, kurioje Lietuva turėtų būti aktyvesnė.

Euroatlantiniai santykiai

Kalbėdama apie euroatlantinėje erdvėje tvyrančias ES ir JAV trintis, A. Maldeikienė tvirtino, kad Lietuva turėtų ieškoti balanso. Tačiau, pabrėžė ekonomistė, būtina atsiminti, kad Lietuva gyvena Europoje.

„Mes esame Europos Sąjungos nariai ir mes visada turėtume atsižvelgti į savo partnerių Europos Sąjungoje interesus. Tuo aš labai nuoširdžiai tikiu“, – pabrėžia politikė ir euroatlantinių ginčų fone ragina nepamiršti, kad ketvirtį Lietuvos biudžeto sudaro ES skiriamos lėšos.

Europa mums sukuria ekonominę gerovę, pagrindinės eksporto rinkos yra Europos Sąjungoje, vardina A. Maldeikienė ir teigia, kad tai labai svarbūs faktai priimant bet kokius sprendimus užsienio politikoje.

Visgi saugumo problemas ekonomistė išskiria kaip atskirą klausimą. Pasak jos, užtikrinant karinį saugumą alternatyvų JAV nėra. Todėl politikė ragino ieškoti konkrečių iniciatyvų, galinčių atkreipti didesnį JAV dėmesį į Lietuvą.

klaipeda_5
Klaipėdos uostas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš A. Maldeikienės siūlymų – siekti paversti Klaipėdos uostą strateginės reikšmės objektu Jungtinėms Valstijoms. Mums reikia pasistengti būti Amerikai įdomiems ir mes galime būti tokie įdomūs, jei sugebėsime juos įtikinti Klaipėdos uosto strategine reikšme, samprotavo ekonomistė.

Galiausiai ekonomistė pernelyg nesureikšmino ekonominių ir politinių nesutarimų tarp JAV ir ES. Juos ir prieštaringai vertinamą D. Trumpo politiką A. Maldeikienė aiškino kaip natūralų ekonomikos ciklo etapą.

Pasak jos, jei ne D. Trumpas, tai bet kuris kitas tapęs JAV prezidentu anksčiau ar vėliau būtų ėmęsis protekcionistinės politikos.

Kinijos žemėlapis

„Trumpas yra naujo protekcionistinio pasaulio veidas. Nebūtų Trumpas – būtų kažkas kitas“, – tvirtino politikė ir akcentavo, kad neverta jo, kaip valstybės vadovo, kritikuoti.

Aušra Maldeikienė, kalbėdama apie euroatlantinius santykius, akcentavo, pasak jos, tarp Lietuvos politikų ir apžvalgininkų dažnai užmirštamą Kinijos veiksnį.

Ekonomistė kritikavo Lietuvos valdančiuosius, kad šie deda daugiau pastangų pritraukti Kinijos, o ne JAV investicijas į šalį.

Tai A. Maldeikienė įvertino ganėtinai skeptiškai. Pasak jos, ekonominis bendravimas su Kinija turi būti priimamas kartu su visomis iš to kylančiomis politinėmis rizikomis. Politikė akcentavo savo politinėje programoje pabrėžtas tezes, kad santykius su Kinija plėtoti galima tik nepamirštant demokratijos klausimų ir to, jog Vakarų didžiosios valstybės į Kinijos didėjančią įtaką ir jos ekonominį skverbimąsi į Rytų Europos valstybes žiūri labai atsargiai.

Santykiai su Rusija

Pasak A. Maldeikienės, labai gerai, kad šiandien Lietuva neturi jokios politikos su Rusija.

„Mūsų didžiausias užsienio politikos pasiekimas, kad mes neturime užsienio politikos su Rusija“, – akcentavo ekonomistė ir tai argumentavo tuo, kad ekonominiai santykiai su šia valstybe Lietuvai yra nenaudingi.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Anot jos, rizikos dėl plėtojamų Lietuvos ir Rusijos santykių pirmiausia kyla ne tik dėl imperinio Rusijos siekio susigrąžinti anksčiau turėtas teritorijas, bet ir dėl ekonominio šios valstybės neapibrėžtumo.

Politikė teigė, kad Rusijos ekonomika yra labai nestabili, pastatyta ant molinių kojų. Tai, pasak jos, kelia nuolatines grėsmes Lietuvai.

„Mums ekonomiškai Rusija yra visiškai nereikalinga. Visokie matijošaičiai su savo verslais – tai yra jų problemos. Lietuvai tai kainuoja labai daug“, – Rusijos rinkose dirbančių Lietuvos verslininkų interesus apibendrino A. Maldeikienė.

Ekonomistė rinkimų programoje akcentuoja, kad Lietuvos santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi. Labai panašiai santykius su Rusija apibendrina potencialus A. Maldeikienės konkurentas 2019 m. prezidento rinkimuose – diplomatas Vygaudas Ušackas. Jis ne kartą viešai deklaravo poziciją, kad su Rusija reikia bendrauti tose srityse, kurias leidžia ES bendravimo su Rusija principai.

Tačiau, nepaisant to, A. Maldeikienė kaltino V. Ušacką deklaracijų apie politiką su Rusija aptakumu ir nuogąstavo, kad jis būsimuose prezidento rinkimuose santykių atnaujinimo su Rusija kortą gali nesąžiningai išnaudoti, siekdamas pritraukti politikoje nesusigaudančius rinkėjus.

D. Grybauskaitės politikos vertinimas

Prezidentė D. Grybauskaitė, pasak politikės, užsienio politikoje sukūrė tikrą chaosą. Pastaruosius devynerius D. Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos metus A. Maldeikienė vertino labai kritiškai ir stebėjosi tarptautiniu šalies vadovės autoritetu.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Politikė kaltino prezidentę nenuoseklumu ir nepagrįstu politinių pozicijų kaitaliojimu. Anot jos, taip ir liko neaišku, kodėl D. Grybauskaitė keitė Lietuvos pozicijas politikos Rytų partnerystės valstybių atžvilgiu, kodėl nenorėjo susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, kodėl, pasak jos, nuo pat pradžių nerėmė išlaidų šalies gynybai didinimo.

„Jos politika – neturėti politikos“, – griežtai apibendrino A. Maldeikienė ir reiškė pretenzijas, jos nuomone, nesąžiningai ir nedirbančiai Lietuvos žiniasklaidai, kad ši per visą laiką neuždavė prezidentei esminių klausimų. 

****** 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas. Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Užsienio politikos prioritetas 

Aktyvesnis Lietuvos įsitraukimas į ES politiką, plėsti europinių problemų, kurių sprendime aktyviai dalyvauja Lietuva, spektrą 

Santykiai su Rusija 

Su Rusija nereikia palaikyti politinių ir ekonominių santykių, nes tai visų pirmiausia politiškai ir ekonomiškai kenkia Lietuvai 

Santykiai su ES 

Lietuva turi palaikyti tolesnę ES integraciją, ragina aktyviau perimti ES šalių patirtis ir plačiau įsitraukti į europinių problemų sprendimą. ES yra svarbiausia strateginė partnerė Lietuvai 

Santykiai su JAV 

JAV yra svarbiausia karinio saugumo garantija Lietuvai. Vilnius turi stengtis tapti kuo įdomesniu JAV. Siūlo įtikinti amerikiečius Klaipėdos uosto strategine reikšme. Dėl prekybos kylantys konfliktai tarp ES ir JAV yra ne D. Trumpo, bet ekonominio ciklo kaltė 

Lietuvos užsienio politikai aktualus regionas 

Nėra išsiskiriamas konkretus regionas. Pabrėžiama būtinybė įsitraukti kuo plačiau į ES ir kitų regionų (ne tik Rytų Europos) problematiką 

Didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui 

Nesubalansuota Lietuvos ekonominė ir politinė sistema, lemianti neigiamas demografines bei korupcijos tendencijas 

D. Grybauskaitės politikos vertinimas 

Labai neigiamas. Prezidentės užsienio politiką vertina kaip nenuoseklią, žalingą valstybei. Kritikuoja D. Grybauskaitę, kad ši, keisdama savo pozicijas užsienio politikoje, jų nepaaiškino  

Ryškiausi raktažodžiai 

ES, ekonomika, kritika D. Grybauskaitei 

Pirmoji aplankyta užsienio valstybės sostinė (tapus prezidentu) 

Nenurodė. Kur vykti spręstų įvertinusi aplinkybes 

Ar įteisinti w, q, x raidžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose? 

Turi būti įteisintos 

Astravo atominės elektrinės klausimas  

AE problemą spręsti kartu su ES 

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 08:45

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose europarlamentaro Petro Auštrevičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politikoje trūksta atvirumo ir visuomenės bei visų valdžios institucijų įsitraukimo į jos formavimą. Pasak liberalo, užsienio politikos vienas iš tikslų turi būti siekis sustiprinti kol kas dar nesusiformavusią Lietuvos pilietinę visuomenę.

P. Auštrevičius pabrėžia, kad Lietuva turi palaikyti giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos projektą ir dažniau išnaudoti narystę ES sprendžiant nacionaliniam saugumui aktualias problemas.

Prezidentę D. Grybauskaitę pakeisti sieksiantis politikas negaili kritikos dabartinei šalies vadovei ir jos vykdytai užsienio politikai. Pasak europarlamentaro, D. Grybauskaitė užsienio politiką įgyvendina pernelyg užsidariusi. Politikui užkliuvo ir, pasak jo, prezidentės nenuoseklumas ir valstybių skirstymas į naudingas ir nenaudingas.

Euroatlantiniai santykiai

P. Auštrevičius akcentuoja, kad jis yra eurorealistas ir pasisako už stiprią ir giliau integruotą Europos Sąjungą. Tačiau kartu politikas pabrėžia, kad pritartų tik tokiai ES integracijai, kuri nekenktų Lietuvos tradicijoms ir valstybingumui.

„Aš esu už stiprią Europą, o stipri Europa, mano manymu, yra tokia, kuri yra giliau integruota, nes tik kalbant vienu balsu ir turint aiškią liniją galima pasiekti savo tikslų pasaulyje (…) Esu už gilesnės integracijos Europą, kuri negrasina mūsų istorijai, mūsų valstybingumui ir mūsų tradicijoms“, – teigė P. Auštrevičius ir sakė manąs, kad kai kurių ES valstybių oponavimas gilesnei ES integracijai yra tik laikinas.

Politikas aiškino, kad Lietuva turi aktyviau dalyvauti diskutuojant dėl to, kokia ES bus ateityje.

„Mums reikalingas savas požiūris. Mums pritrūksta diskusijos. Ne visada mūsų piliečiai yra informuojami tiesiogiai ir teisingai apie sprendimus ES. Kartais nutylimi kai kurie aspektai. Aš esu už atvirą dialogą su Lietuvos piliečiais ir pasitikiu Lietuvos piliečiais, kurie tikrai neklysta pasirinkdami Europą“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaro nuomone, tarp ES ir JAV atsiradusios trintys nėra tai, kas šiuo metu turėtų kelti didelį rūpestį ir nerimą. Politikas pabrėžia, kad nereikėtų sureikšminti tiek JAV, tiek ES politikų kai kurių pasisakymų. Anot jo, Lietuva kilusių euroatlantinių įtampų fone turi būti strategiškai kantri. P. Auštrevičius leidžia suprasti, kad Lietuva turi laukti tol, kol JAV prezidentą Donaldą Trumpą pakeis kitas, palankesnes nuostatas Europos atžvilgiu turintis prezidentas.

„Nemanau, kad Trumpo politika yra ilgalaikė JAV politinė linija. Tikiuosi, kad bus ir kitokių prezidentų, su kita vizija ir kitokiu požiūriu į bendradarbiavimą į Europos Sąjunga. Mums reikia būti kantriems“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaras pabrėžė, kad euroatlantinės bendruomenės tvarumas svarbus tiek Lietuvos, tiek Vakarų saugumui. P. Auštrevičius, kalbėdamas apie svarbiausius kylančius iššūkius nacionaliniam saugumui, akcentavo globalaus masto grėsmes ir įtampas. Pasak jo, pagrindiniai šių įtampų židiniai yra terorizmas, branduolinių ginklų sklaida ir Rusija. Politiko nuomone, ES ir JAV bei NATO solidarumas yra universalus atsakas į šiuos iššūkius.

„Labai svarbu užimti aiškią poziciją transatlantinio saugumo ir gynybos atžvilgiu. Tai geriausia prevencijos priemonė ir gynyba nuo globalaus nesaugumo“, – aiškino P. Auštrevičius.

Santykių su Rusija gairės

Pagarbi kaimynystė ir būtinybė išsaugoti istorinę tiesą, pasak P. Auštrevičiaus, turėtų būti Lietuvos ir Rusijos santykių principai. Liberalų kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose nuomone, dialogas su Rusija kol kas yra sudėtingas, nes ši negalinti susitaikyti su istorine tiesa. Nepaisant to, akcentuoja liberalas, Lietuva turi palaikyti su šia valstybe pagarbią kaimynystę.

„Rusijos gyventojai šiuo metu jos negali priimti (istorinės tiesos – ELTA), kadangi oficiali Kremliaus politika yra priešinga – norima interpretacijas pateikti vietoj faktų. Ateis laikas, kai Rusija sugrįš į demokratinių valstybių šeimą. Tada mūsų santykiai bus kitokie. O dabar reikia išlaikyti pagarbią kaimynystę, bet niekada netylėti, kai kalbama istorinės tiesos ir valstybės interesų klausimais“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Galios Grybauskaitės politikos vertinimas

D. Grybauskaitės užsienio politiką P. Auštrevičius vertino ganėtinai skeptiškai. Politikas pasigedo tiek politikos nuoseklumo, tiek atvirumo ir konsultavimosi su visomis valdžios institucijomis.

„D. Grybauskaitės prezidentavimo metu pritrūkau viešo konsultavimosi ir bendradarbiavimo su visomis valdžios institucijomis – ir su Seimu, ir su Vyriausybe. Nematau esminės rizikos, kad tas bendradarbiavimas galėtų nustumti arba aptemdyti prezidentę nuo svarbių pozicijų, tačiau pasidalinimas ir konsultavimasis bei visuomenės įtraukimas yra ypač svarbūs dalykai“, – apie tai, kokia turėtų būti užsienio politika kalbėdamas sakė P. Auštrevičius.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liberalo nuomone, didesnis kitų institucijų ir pilietinės visuomenės įtraukimas formuojant užsienio politikos gaires ne tik leistų sukurti nuoseklesnę politikos kryptį, tačiau kartu prisidėtų stiprinant pilietinę visuomenę šalyje.

„Pilietinės visuomenės formavimas dar nebaigtas procesas. Todėl reikiamas, atviras ir pastovus visuomenės įtraukimas, nevyriausybinių organizacijų veiklos skatinimas, aš manau, kad užsienio politikos srityje mes pritrūkome šito dalyko ir linkėčiau bet kam, taip pat ir sau, užpildyti šią spragą“, – aiškino P. Auštrevičius.

Galiausiai P. Auštrevičius, vertindamas užsienio politiką, kritiškai įvertino D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią ir užsienio politikos posūkį nuo ekonomiškai silpnų Rytų Europos valstybių išsivysčiusios Šiaurės Europos link. Kartu P. Auštrevičius pabrėžė, kad Lietuva užsienio politikoje neturėtų klasifikuoti valstybių pagal svarbą. Pasak jo, visos šalys yra svarbios.

Pirmųjų mėnesių ir metų perspektyvoje būta blaškymosi, žadant nebendrauti su vienais, ištiesiant ranką labiau turtingesnėms valstybėms. Nenoriu skirstyti partnerių ir kaimynų į turtingus ir neturtingus, į svarbius ir nesvarbius. Visi šiuo metu yra svarbūs“, – sakė P. Auštrevičius.

„Man nepatiko tie posūkiai ir nušokimai nuo aiškios linijos. Jie iš tikrųjų nepridėjo Lietuvai solidumo“, apibendrino P. Auštrevičius. 

********* 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.

Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.23; 06:40

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikina, kad Premjeras Saulius Skvernelis neturi tikslo keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tai L. Linkevičius žurnalistams sakė po Vyriausybėje vykusios diskusijos, kurioje kartu su Premjeru, Prezidentės patarėju Nerijumi Aleksiejūnu ir ambasadoriais diskutavo apie Lietuvos santykius su Rytų kaimynais.

Po susitikimo užsienio reikalų ministras tvirtino, kad Premjeras neketina keisti Lietuvos užsienio politikos orientacijos. Pasak jo, apskritai diskusijos, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, nevyksta.

„Kažkokių korekcijų mūsų politinės laikysenos nėra. Nėra tam prielaidų. Keisti aktyvumo požiūriu galbūt ir reikėtų. Bet kalbant apie politinius aspektus, tai tam nėra jokių prielaidų“, – kalbėjo L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Premjero ir jo nuomonės dėl santykių su Rusija visiškai nesiskiria.

„Kažkokių kitokių nuomonių čia nėra. Mūsų nuostatos yra vienodos ir šiuo požiūriu vertinimai labai vienodi“, – tikino L. Linkevičius.

Ministras sakė nematantis galimybės Lietuvai imtis pačiai šildyti santykių su Rusija. „Jei kažkas įsivaizduoja santykių gerinimą nuolaidų kontekste, tai to nebus“, – sakė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad santykių gerinimu turi rūpintis tie, kurie juos gadina.

„Nėra prielaidų keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu“, – akcentavo L. Linkevičius.

„Ne mes juos sugadinome ir ne mes santykius darome komplikuotus“, – apibendrino užsienio reikalų ministras.

ELTA primena, kad Premjeras 2018 metais ne kartą išsakė nuomonę, jog esami Lietuvos ir Rusijos santykiai nėra pakankami ir ragino juos atnaujinti.

Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesų, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbus transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.

Anot S. Skvenelio, glaudesni kontaktai su Rusija leistų geriau suprasti ir Maskvos pozicijas.

Tačiau Premjero ne kartą akcentuoti raginimai intensyvinti Lietuvos ir Rusijos santykius sulaukė daug priekaištų tiek iš politikų, tiek iš apžvalgininkų.

Premjero retorika akivaizdžiai skyrėsi nuo to, ką šiuo klausimu akcentavo Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.

Pasak Prezidentės Dalios Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.

Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius taip pat ne kartą akcentavo, kad kol kas nėra pagrindo glaudesniam Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimui.

Politologai kritikavo Premjerą nesuderinus savo pasisakymų su užsienio reikalų ministru ir Prezidente. Pasak politikos ekspertų, S. Skvernelio išsakyti raginimai atnaujinti santykius su Rusija yra susiję su artėjančiais Prezidento rinkimais Lietuvoje, kuriuose Premjeras gali dalyvauti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.24; 06:30

Nuo birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiojo patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas užims Nerijus Aleksiejūnas, iki šiol užsienio politikos patarėjų grupėje kuravęs Europos Sąjungos politikos klausimus. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

N.Aleksiejūnas daugiau nei 15 metų dirba užsienio reikalų srityje.

Jis turi didelę darbo su ES institucijomis patirtį, yra dirbęs Užsienio reikalų ministerijos ES departamento direktoriaus pavaduotoju, ministru patarėju ir antruoju sekretoriumi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES.

Taip pat buvo deleguotu nacionaliniu ekspertu Europos Komisijoje.

Tarptautinių santykių magistro laipsnį N. Aleksiejūnas įgijo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Vienerius metus Prezidentės vyriausiuoju patarėju užsienio politikos klausimais dirbęs Renaldas Vaisbrodas pareigas palieka savo noru, dėl asmeninių priežasčių.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos prezidentūra Vilniuje, Daukanto aikštėje.

2016.06.22; 07:34

Pirmojo rinkimų turo metu televizijų debatuose ypač dažnai akcentuota mintis, esą Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą Lietuva išvis neturi jokios užsienio politikos, esą mūsų užsienio politika – nenuosekli, padrika…

Ar tai – tiesa? Ar šie priekaištai – pagrįsti? Politikos apžvalgininkas Virgis VALENTINAVIČIUS mano, jog teiginiai, girdi, oficialusis Vilnius specialiai erzina Rusiją, todėl nesugeba turėti normalesnių santykių su Kremliumi, – iš piršto laužti. Jis mano, jog nuolankus, pataikaujantis kalbėjimo stilius su Rusija nieko nekeičia. Santykiai su Rusija priklauso ne nuo lietuvių kalbėjimo manieros, bet nuo to, kokių planų tuo metu turi Rusijos prezidentai. Be to, tvirtinimai, esą Lietuva bijo Rusijos labiau nei dauguma Europos Sąjungos valstybių, – irgi perdėtas.

Politikos apžvalgininką Virgį VALENTINAVIČIŲ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio trukmė – 11 min.

Continue reading „Mitai, kurie buvo skleidžiami pirmojo rinkimų turo metu“

Kartais apima didelė neviltis: kokių tik darbų imamės, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis – tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Kuo daugiau turime tiesos paieškų, tuo mažiau turime aiškumo.

Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo – nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos – skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje.

Continue reading „Kada paskęsime ginčų ir nesutarimų jūroje?“

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“

Saulius-Stoma

Kalba Seime ir prasidėjęs dviejų prezidentavimo metų aptarimas verčia atidžiau pažvelgti į Dalios Grybauskaitės inicijuotus Lietuvos politikos pokyčius. Šįkart susitelkime ties užsienio reikalais.

Manau, čia neįvyko kažkokių esminių perversmų, tačiau atsirado naujas ir labai svarbus akcentas. Tai – ne vien žodinis, kaip anksčiau, o realus suvokimas, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti nacionaliniam interesui ir pratęsti vidaus politikos siekius. Toks suvokimas rodo valstybės politinio elito brandą. Deja, mūsų šalyje jis dar nėra savaime suprantamas. Net ir Užsienio komiteto posėdžiuose, kur susirinkę, ko gero, didžiausio intelekto ir išsilavinimo Seimo nariai, akcentuoti nacionalinį interesą nėra visiškai įprasta. Tai lemia nusistovėjęs mąstymo tipas ir aiškaus tikslo stoka.

Continue reading „Ar Dalia Grybauskaitė klysta?“

viktoras-k

Mūsų užsienio reikalai – Dieve, duok jiems daug sveikatos: pasitaisyti ir subręsti. Kad prasikaltų bent vienas kitas plaukelis panosėje.

Nes mūsų užsienio reikalai – vis dar smėlio dėžėje: kartu su rusais, lenkais, totoriais ir kitomis mažumomis. Štai kokios didelės smėlio dėžės esama. Taigi kol mes savuosius, lietuviškuosius, reikalus sprendžiame tarsi į Babtus važiuodami per Kanadą, tie mūsų užsienio reikalai reikaliukai vis dar draugiškai pasibarsto smėliuku – į plaukus, akis, po to sumušę rankomis draugiškai iškelia kumštelį ir pradeda mokyti neišmanėlius, kaip tyliai, gražiai priverstinai-savanoriškai asimiliuotis, kur neklusniesiems, tai yra vengiantiems geranoriškos asimiliacijos, dingti – Varšuvon, Minskan, Maskvon. Ar dar toliau. Pavyzdžiui, Meksikon. Ar kilpon ir… Anapilin.

Continue reading „Mūsų užsienio reikalai“