![](https://slaptai.lt/wp-content/uploads/2018/12/nuotrauka-34-3-300x200.jpg)
Vašingtonas, spalio 3 d. (AFP-ELTA). Pirmadienio vakarą prie savo rezidencijos Vašingtone buvo apiplėštas JAV Atstovų rūmų narys, pranešė jo biuro darbuotojai, o JAV sostinėje išaugo ginkluotų vagysčių skaičius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (McPherson aikštė, Washington DC) 2022 m. birželio 13-ąją duris atveria pirmasis ir kol kas vienintelis šioje šalyje istorijos muziejus, skirtas komunizmo aukoms atminti. Lietuva prisideda prie šio muziejaus kūrimo, skirdama tam savo eksponatus. Lietuvos institucijų pastangomis į jo ekspoziciją artimiausiu metu iškeliaus unikalūs tremties ir rezistencijos eksponatai iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius). Juos atrinko konkursą laimėjusio valstybės istorinės atminties projekto kuratorė Ramunė Driaučiūnaitė kartu su muziejaus fondų saugotojų komanda.
„Šiuo metu kartu su kolegomis iš JAV ieškome optimalių sprendimų pagrindiniam projekto tikslui pasiekti, kad per autentiškus eksponatus – politinio kalinio numerį, rožančių iš duonos, tabokinę su išraižytu tėvynės ilgesio posmu, KGB pareigūnų kratos metu konfiskuotą Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį ir perfotografuotą Kronikos numerio juostelę, skirtą slaptam gabenimui į Vakarus – skleisti žinią apie 50 metų trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje“, – sako muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė.
Primintina, kad sovietinė okupacija Lietuvoje truko 50 metų (1940–1990). Per visą šį laikotarpį šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, pasipriešinusių okupaciniam režimui, prievartinei kolektyvizacijai, įvairiems tikėjimo ir žmogaus teisių suvaržymams, patyrė brutalias represijas: stalininiu laikotarpiu buvo sušaudyti, įkalinti sovietų kalėjimuose ir lageriuose, ilgiems metams ištremti į atokius Sibiro regionus, postalininiu laikotarpiu – nuolat saugumo persekioti, tardyti ar prievarta gydyti psichiatrinėse ligoninėse ir kt. Daugumai po paskirtos bausmės atlikimo ar ilgų tremties metų, uždrausta grįžti į tėvynę.
Pasak istorijos mokslų daktaro Arūno Bubnio, sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenės atmintyje paliko gilių randų: „Pasaulio visuomenė per mažai apie tai žino. Eksponuoti autentiškus eksponatus ir pristatyti Lietuvos okupacijos istoriją Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone Amerikoje yra puiki galimybė užsienio auditorijai ir lietuvių diasporai parodyti, kaip totalitarinis režimas elgėsi su okupuotos valstybės žmonėmis ir kokių valios pastangų reikėjo kiekvienam, išdrįsusiam pasipriešinti“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. Pasak Lietuvos valstybės istorinės atminties tyrimų ir įamžinimo programas vykdančio centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio, numatoma, kad projektas bus tęstinis ir ateityje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenei bus pristatomi ne tik ekspoziciniai eksponatai, bet ir sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje atskleidžiančios kilnojamosios ir virtualios parodos, leidiniai, vyks tarptautinės mokslinės konferencijos bei kita edukacinio pobūdžio veikla: kuriamos bendros akademinės programos, vystomi švietėjiški projektai.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. tiek amerikiečiai, tiek Vakarų Europos gyventojai pradėjo užmiršti traumuojantį komunizmo palikimą ir šio režimo nusikaltimus milijonams žmonių visame pasaulyje“, – sako vienas iš Komunizmo aukų Vašingtone muziejaus įkūrėjų ir buvęs Komunizmo aukų memorialo fondo vadovas dr. Lee Edwardsas. „Valdančios komunistinės partijos vis dar sprendžia penktadalio pasaulio gyventojų likimą, todėl atidarėme šį muziejų komunizmo aukoms atminti, kad jis būtų ir paminklas žuvusiems ir nukentėjusiems nuo režimo, ir vilties švyturys tiems, kurie priešinasi totalitarinių režimų ir diktatūrų terorui“, – teigia jis.
„Komunizmo aukų muziejaus atidarymas yra daugiau nei trijų dešimtmečių darbo ir daugybės specialistų indėlio, kulminacija“, – sako Komunizmo aukų muziejaus Vašingtone prezidentas ir generalinis direktorius ambasadorius dr. Andrew Bremberg. „Tikiuosi, kad muziejus, prie kurio įkūrimo dirbo pasaulinio lygio istorikų, architektų ir menininkų komanda, taps vieta, leisiančia komunizmo aukoms jausti, kad jų istorija yra išgirsta, kad ji gyva demokratinių šalių gyventojų atmintyje.“
„Komunizmo aukų muziejus taip pat bus vieta prisiminti pasaulinius praeities ir dabarties komunizmo nusikaltimus“, – teigia Komunizmo aukų muziejaus valdybos narys dr. Edwin J. Feulner. „Muziejaus pastangos bus nukreiptos stiprinti vakarietiškas asmens laisvės, liberalios ekonomikos, teisinės valstybės, demokratinės savivaldos ir žmogaus teisių vertybes.“
Pasak dr. Elizabeth Edwards Spalding, Komunizmo aukų muziejaus vicepirmininkės ir vienos iš jo įkūrėjų, vakarietiškoje kultūroje pakankamai daug klaidingo supratimo apie komunizmą, todėl muziejaus viena paskirčių – silpninti šios destruktyvios ideologijos paveikumą šiandieninėse visuomenėse.
Komunizmo aukų muziejus Vašingtone įamžina daugiau nei 100 milijonų žmonių, kuriuos nužudė komunistiniai režimai, atminimą. Amerikos mokslininkų teigimu, šiandien per 1,5 milijardo žmonių vis dar gyvena ir dirba aktyviai demokratijai ir žmogaus bei pilietinėms teisėms priešiškų komunistinių vyriausybių valdomose šalyse. Tai pirmasis muziejus Amerikoje, skirtas atskleisti komunizmo istoriją, tiek jo dabartinį pasaulinį išplitimą Europoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Muziejų sudaro parodų, konferencijų ir renginių erdvės. Pirmame jo aukšte yra trys pagrindinės lankytojams skirtos galerijos, kurios pasakoja komunizmo istoriją ne tik per artefaktus, bet ir interaktyviai. Komunizmo aukų muziejus įkurtas Vašingtono centre, McPherson aikštėje (900, 15th St NW).
Šį muziejų valdo Komunizmo aukų memorialo fondas – pelno nesiekianti švietimo, tyrimų ir žmogaus teisių organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Informacijos šaltinis – LGGRTC
2022.06.10; 07:30
Media Contact USA: Sarah Hrovat, voc@pinkston.co
Media Contact LITHUANIA: Aurelija Juodytė, media@genocid.lt
Gintaras Visockas
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla ginčų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Labiausiai rūpėjo išgirsti, kaip šiemet pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Juk Dž. Baideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas (Donald trump) vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barakas Obama (Barackas Obama), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat nevartojo šio apibrėžimo.
Deja, JAV prezidentas Dž. Baidenas vakar, remiantis armėniška spauda, 1915-ųjų karus oficialiai įvardino buvus „genocidu“. Šis pareiškimas niekuo neįpareigojantis. Tai – tik deklaracija. Ir vis dėlto tai – keistas 46-ojo JAV prezidento žingsnis.
Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neperprasime skelbdami politinius pareiškimus. Kvaila, primityvu ieškoti, kas prieš šimtą metų dėjosi karo frontuose, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Vienintelis teisingas kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. O šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tiksliai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Jie niekaip negali žinoti. Kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias … oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Armėnija neatsiliepė į Turkijos raginimus visoms suinteresuotoms šalims atrakinti savo archyvus, juos atidžiai peržiūrėti ir tada, susėdus prie apskritojo stalo, aptarti visas niuansus ir smulkmenas. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę nuodugniai ištirti armėniškus archyvus (turkiški archyvai, kaip jau minėjau – atviri).
Tad Dž. Baideno skubėjimas brėžti kategoriškas išvadas nesusipažinus su armėniškais archyvais, – lemtinga klaida. Dž. Baideno skubėjimas įsiteikti Jerevanui rodo ne 46-ojo JAV prezidento padorumą, jautrumą, o jo silpnumą ir primityvumą pasiduodant gausioms lobistinėms įtakoms. Tiesiog Vašingtone – gausu armėniškų lobistinių organizacijų, kurių spaudimui jis gėdingai pasidavė. Jei Dž. Baidenui rūpėtų tiesa ir teisingumas, jam būtų užtekę vienui vienintelio klausimo: ar Amerika žino, kokias paslaptis Armėnija slepia savo archyvuose? Išgirdęs atsakymą apie aklinai užrakintas armėniškųjų archyvų duris, principingas prezidentas privalėjo atkirsti: kol Jerevanas neįsileis į savo senuosius rankraštynus, tol nebus oficialaus Vašingtono pareiškimo.
Galų gale Dž. Baidenui, prieš svaidantis griežtais pareiškimais, derėjo pasidomėti, ką šia tema manantis buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas. Šis JAV prezidento R.Reigano patarėjas yra ne sykį viešai teigęs, jog Baltieji Rūmai yra bandę atidžiai analizuoti „armėnų genocido“ klausimą remdamiesi prieinama informacija. Štai kokia jo išvada, kurią šiandien primena leidiniai Turkiye ir Caucasus Online: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“.
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviai žvelgia, mano supratimu, ir armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Dėmesio verta ir blaivi, subalansuota oficialios Ankaros nuomonė: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.“
Deja, oficialusis Vašingtonas nusispjovė į visus Armėnijos oponentų argumentus. Ir tuo pačiu pravėrė garsiąją Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Jis ne tik atstūmė savo NATO sąjungininkę Turkiją, ne tik prieš save nuteikė milijonus musulmonų visame pasaulyje, bet ir suteikė teisę dideliems ir mažiems savo kritikams nuolat teirautis: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, kaip traktuotini Irako, Serbijos bombardavimai?
Galimas ir kitas Amerikos oponentų klausimas: ar verta aklai tikėti kiekvienu Vašingtono žodžiu, jei ankstesnysis JAV prezidentas savo parašu garantavo Ukrainai jos teritorinį vientisumą mainais į „atiduotas atomines bombas”, o vėlesni JAV prezidentai šį viešai, iškilmingai tartą įsipareigojimą pamiršo?
2021.04.25; 07:39
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Parengta pagal LETA
2021.02.05; 14:34
Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.
Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.
Pirmiausia persispausdiname iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą. Po to publikuosime J.Šveco interviu iš gordonua.com.
Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.
XXX
ANDREI ILLARIONOV. „Reichstago padegimas“ – 2021
Tai, kas pastaruosius mėnesius vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kasdien vis labiau primena tai, kas vyko Vokietijoje lygiai prieš 88 metus, 1932–1933 m. O vadinamasis „Kapitolijaus šturmas“, vykęs 2021 m. sausio 6 d., vis labiau įgyja 1933 m. vasario 27 d. Vokietijos Reichstago padegimui būdingų bruožų.
Prieš aiškinantis „Kapitolijaus šturmo“ esmę ir galimus padarinius, reikia atsakyti į kelis pastaruoju metu dažnai užduodamus klausimus.
Atsakymas. Nežinoma.
Jeigu lapkričio 3 d. balsavimo rezultatai būtų skaičiuojami pagal principą „vienas žmogus – vienas balsas“, tai laimėtojas greičiausiai būtų Joe Bidenas. Kadangi JAV rinkimų rezultatai skaičiuojami pagal atskirose valstijose išrinktų Rinkikų kolegijos delegatų balsų skaičių, o kai kuriose valstijose rinkimų rezultatai sukėlė ginčų, tai kiekvieno kandidato rinkikų skaičius šiuo metu nežinomas.
Atsakymas. Maždaug 40 proc. bendro rinkėjų skaičiaus, tarp jų – 72 proc. respublikonų. Toks skaičius piliečių, manančių, kad įvykęs balsavimas buvo nesąžiningas, kai kandidatų rezultatai buvo artimi oficialiems ir visuomenėje įkaito politinės aitros, žinoma yra pakankamas, kad būtų imtasi įstatymo numatytų ir nenumatytų priemonių likviduoti bet kokį pagrindą abejoti rinkimų sistema.
Išsaugoti JAV piliečių pasitikėjimą šalies rinkimų, teisine, politine sistemomis yra nepalyginti svarbesnis klausimas, nei nustatyti, kas konkrečiai laimėjo 2020 metų prezidento rinkimus.
Atsakymas. Ne.
Principinę konstitucinę klaidą padarė JAV Aukščiausiasis Teismas, atsisakęs iš esmės nagrinėti klausimą dėl kai kurių valstijų balsavimo taisyklių (balsavimo paštu) pakeitimo, nes pagal jų balsavimo rezultatus J. Bidenas nugalėjo Donaldą Trumpą. Jeigu Aukščiausiasis Teismas išnagrinėtų šį klausimą iš esmės ir tuo pasiremdamas priimtų sprendimą įteisinti pasikeitusias taisykles ir, vadinasi, įteisintų J. Bideno pergalę ginčytinose valstijose, tai rinkimų kokybės patikros teisiniai ištekliai būtų pasibaigę. Kadangi šių išteklių neprireikė, tai JAV piliečių ir nepriklausomų stebėtojų abejonės ne tik nebuvo išsklaidytos, bet ir gerokai sustiprintos. Jas dar labiau padidino daugelio demokratų pareiškimai, kad ateityje nebus balsuojama paštu.
Atsakymas. Ne.
Principinę politinę klaidą padarė JAV Kongresas, atsisakęs lygiateisiškumo pagrindais su vienodu Respublikonų ir Demokratų partijų atstovų dalyvavimu kurti komisiją, kuri patikrintų ginčytinų valstijų balsavimo kokybę. Jeigu Kongresas būtų įsteigęs tokią komisiją, kuri iš esmės išnagrinėtų šį klausimą ir tuo pasiremdama priimtų sprendimą dėl ginčytinų valstijų rezultatų pagrįstumo, tai Kongreso rinkimų kokybės patikros politiniai ištekliai būtų išsemti. Susidarė įspūdis, kad Demokratų partijai gerokai svarbiau bet kokia kaina pasiekti pergalę.
Atsakymas. Teisė pateikti peticiją, organizuoti demonstraciją, surengti protestą. Būtent šia teise pasinaudojo JAV piliečiai per 2021 m. sausio 6 d. vykusias manifestacijas, kai jose Vašingtone dalyvavo daugiau nei milijonas žmonių.
Atsakymas. Taisė pakeisti tokį politinį režimą. Išsamus šios teisės aprašymas yra kanoniškame JAV nepriklausomybės deklaracijos tekste: „…visa praeities patirtis patvirtina, kad žmonės linkę kentėti nuodėmes tol, kol jas galima kentėti, nei naudoti savo teisę panaikinti vyriausybės formas, kurios tapo jiems įprastos. Tačiau kai daugybė piktnaudžiavimo ir prievartos, siekiančių to paties tikslo, rodo klastingą kėslą priversti žmones susitaikyti su neribotu despotiškumu, nuversti tokią vyriausybę ir sukurti naujas ateities saugumo garantijas yra žmonių teisė ir pareiga“.
Sausio 6 d. įvykiuose JAV piliečiai ne tik nepasinaudojo šia teise, bet net ir nebandė ja pasinaudoti. Paplitę tvirtinimai, neva sausio 6 d. JAV rengiamas valstybinis perversmas, neatitinka realybės.
Atsakymas. Ne.
Panašūs tvirtinimai, kuriuos skleidžia D. Trumpo oponentai, neatitinka realybės.
Atsakymas. Be abejonės, taip.
Atsakymas. Be abejonės, taip.
Iki 2021 m. sausio 6 d. tokio klausimo iš principo nekilo. Kaip ir Amerikos, taip ir užsienio piliečiai reguliariai lankėsi Kapitolijuje ir kitose JAV Kongreso patalpose beveik be apribojimų (pastatuose, kuriuose yra kongresmenų ir senatorių biurai, – net nepateikdami asmens tapatybės dokumento).
Atsakymas. Be abejonės, taip.
Atsakymas. Be abejonės, ne.
Atsakymas. Taip.
Pastaruosius du dešimtmečius asmenys, prieštaravę dėl oficialių prezidento arba parlamento rinkimų rezultatų, buvo užėmę kelis parlamentų pastatus (buvo įsibrovę į tokius pastatus):
Jugoslavija, 2020 m. spalio 5 d. – Buldozerių revoliucija;
Sakartvelas (Gruzija), 2003 m. lapkričio 22 d. – Rožių revoliucija;
Kirgizija, 2005 m. kovo 24 d. – Tulpių revoliucija;
Moldova, 2009 m. balandžio 7 d. – Vynuogių revoliucija;
Kirgizija, 2010 m. balandžio 6 d. – Melionų revoliucija;
Moldova, 2016 m. sausio 20 d. – Chrizantemų revoliucija.
Daugeliu šių atvejų po tokių įsiveržimų šių šalių valdžia (rinkimų komisijos, aukščiausieji (konstituciniai) teismai, parlamentai, prezidentai) arba „tikslinosi“, kokie pirminiai rinkimų rezultatai, arba paskirdavo naujus rinkimus, arba skirdavo naują antro rinkimų turo balsavimą, kaip tai įvyko, pavyzdžiui, 2004 m. gruodžio 26 d. Ukrainoje, Oranžinės revoliucijos metu. Šių atvejų atžvilgiu šiuo metu egzistuoja konsensusas, kad paskelbti pirminiai rinkimų rezultatai šiais atvejais buvo sufalsifikuoti. Nė vienas iš šių parlamentų užėmimo atvejų nebuvo pripažintas ir nepripažįstamas kriminaliniu aktu arba valstybinio perversmo požymiu (aktu).
Atsakymas. Taip.
Štai keli tokie atvejai:
Baltarusija – 2006, 2010, 2015 m., 2020 m. rugpjūtis – 2021 m. sausis.
Iranas – 2009 m. birželis.
Azerbaidžanas – 2011 m.
Rusija – 2011–2012 m.
Venesuela – 2018–2019 m.
Kazachstanas – 2019 m. birželis.
Visose šiose šalyse valdžia priklauso autoritarinėms diktatūroms, kurių pagrindinis tikslas – išlaikyti valstybinę valdžia savo rankose nepaisant faktinių piliečių balsavimo rezultatų.
Dabar prie šio sąrašo šalių, kurių vadovybės atsisako tirti ginčytinus oficialius rinkimų rezultatus ir skelbti naujus rinkimus, 2020 m. lapkritį – 2021 m. sausį prisijungė ir JAV.
14. klausimas. Ar sausio 6 d. Vašingtone manifestantai buvo ginkluoti, kovodami su policija (savo oponentais)?
Atsakymas. Ne.
Vašingtono policijos tarnautojų pranešimai nedviprasmiai – neužregistruota nė vieno atvejo, kad manifestantai naudotų šaunamuosius arba šaltuosius ginklus susiremdami su savo oponentais (policija).
15. klausimas. Ar policija naudojo ginklus susiremdama su manifestantais?
Atsakymas. Taip.
Dėl šaudymo prisitaikius Kapitolijaus apsaugos darbuotojas mirtinai sužeidė Ashli Babbitt, 35 metų JAV karinių oro pajėgų veteranę. Iš viso žuvo 4 manifestantai ir vienas policininkas (nuo smūgio gesintuvu).
16. klausimas. Ar galima lyginti sausio 6 d. Vašingtono manifestacijos prievartos mastą su 2020 m. vasarą–rudenį „Black Lives Matter“ (BLM) ir „Antifos“ narių organizuotų žudynių prievartos mastu?
Atsakymas. Be abejonės, ne.
Žmogžudysčių, puolimų sunkinančiomis aplinkybėmis ir puolimų naudojant šaunamuosius ginklus pradedant 2020 m. gegužės pabaiga (BLM ir „Antifos“ žudynių pradžia) skaičius gerokai išaugo palyginti su atitinkamais praeitų metų laikotarpiais.
Žmogžudysčių skaičius, palyginti su 2019 metų vasara ir rudeniu, padidėjo: 2020 m. vasarą – 42 proc., 2020 m. rudenį – 34 proc. 21-ame JAV mieste, pateikusiam 2020 m. vasaros ir rudens žmogžudysčių duomenis, buvo įvykdyta 610 žmogžudysčių daugiau nei tokiu pat laikotarpiu 2019 m.
17. klausimas. Ar pasitvirtino stebėtojų, po 2016 m. prezidento rinkimų prognozavusių, kad išrinktas prezidentas D. Trumpas sunaikins svarbiausias JAV politines ir teisines institucijas, prognozės?
Atsakymas. Ne, jos subliūško.
Prezidento kadencijos metu D. Trumpas veikė arba neviršydamas savo konstitucinių įgaliojimų, arba – tais atvejais, kai jis, teisinės sistemos arba JAV Kongreso nuomone, peržengdavo jų ribas, teismai ir JAV Kongresas priimdavo sprendimus, blokuojančius tokius D. Trumpo sprendimus.
18. klausimas. Ar pastaruoju metu buvo naikinamos svarbiausios JAV politinės ir teisinės institucijos?
Atsakymas. Be abejonės, taip.
Per pastaruosius mėnesius nustojo galioti pirmoji JAV Konstitucijos pataisa žodžio laisvės srityje. Pastaruosius mėnesius sporadiškai, o nuo sausio 6 d. – nuolat socialinių tinklų tviterio, feisbuko, instagramo vadovybė cenzūruoja paskyras, pridėdama prie užblokuotų dešimčių tūkstančių įvairių asmenų paskyrų ir prezidento D. Trumpo paskyras.
2020 m. lapkritį – 2021 m. sausį įdiegus balsavimą paštu padaryta nepataisoma žala JAV rinkimų sistemos vientisumui ir sąžiningumui, dėl kurios anksčiau nekildavo jokių rimtų abejonių.
2021 m. sausį nustojo galioti pirmoji JAV konstitucijos pataisa dėl susirinkimų laisvės – Vašingtono merės Murielės Bowser (Demokratų partijos atstovės) sprendimu mieste 15 parų įvesta komendanto valanda, Kapitolijaus rajonas aptvertas betono blokais, vos ne kiekvienoje miesto sankryžoje patruliuoja policininkai.
Pastaruosius mėnesius įsibėgėjo beprecedentė kampanija dėl antros JAV Konstitucijos pataisos – teisės nešioti ginklą – panaikinimo.
19. klausimas. Kas šiandien griauna svarbiausias politines ir teisines JAV institucijas?
Atsakymas. JAV demokratų vadovybė, siekianti įvesti šalyje savo monopolijos viešpatavimą.
20. klausimas. Kam JAV Demokratų partijai būtina įvesti šalyje savo monopolijos viešpatavimą?
Atsakymas. Kad būtų įgyvendintos ne vieną kartą J. Bideno, Kamalos Harris, BLM paskelbtos radikaliojo socializmo, juodojo rasizmo, žaliojo totalitarizmo programos.
O dabar keli žodžiai apie sausio 6 d. specialiąją operaciją „Spąstai“
Spąstų parengimas
Sausio 4 d. Vašingtono merė Murielė Bowser pareiškė, kad miestui patruliuoti dėl tikėtinų manifestacijų sausio 4–6 d. ji pasitelkia Nacionalinę gvardiją. Kartu buvo paskelbta, kad iš 340 pasitelktų darbuotojų gatvėse patruliuos tik 115 žmonių, beje nė vieno iš jų – manifestacijų vykdymo vietose Nacionalinės alėjos teritorijoje ir Kapitolijaus rajone. Palyginkite: beveik pirmomis BML žudynių dienomis 2020 m. birželio pradžioje į Vašingtoną buvo nusiųsta 1 900 JAV Nacionalinės gvardijos karių, kurių skaičius vėliau dar padidintas. Šie pareiškimai iš karto pakvipo provokacija – kilo įtarimas, kad Vašingtono merija sąmoningai kuria išskirtinio teisėsaugos pajėgų silpnumo įspūdį ir jų visiško nebuvimo ten, kur tikėtasi daugybės žmonių susibūrimo.
Gandai
Įtarimai sustiprėjo sausio 5 dieną, kai Demokratų partijos šalininkai pradėjo skleisti gandus, kad kraujo praliejimas neišvengiamas ir kad jis būtinai įvyks kitą dieną. Šių eilučių autoriui apie tai pranešė iš karto keli žmonės, kurie reguliariai kontaktuoja su demokratais. Tai atrodė ganėtinai keistai anksčiau vykusių panašių įvykių fone. Tuomet susidūrimai – jeigu jų ir būdavo, jie įvykdavo netikėtai, kai iš anksto, juolab prieš parą, niekas nežinojo ir juo labiau neįspėjo nei apie galimą, nei apie neišvengiamą kraujo praliejimą.
Sausio 6 dieną Vašingtono protestuose dalyvavo daugiau nei milijonas žmonių. Manifestantai užėmė didžiąją miesto centro dalį. Beveik visur eitynės ir mitingai vyko be prievartos. Jie buvo taikūs net tuomet, kai mažos BLM grupuotės demonstratyviai ir specialiai bandė provokuoti juos daug kartų skaičiumi lenkiančius protestų dalyvius, kaip, pavyzdžiui, Pensilvanijos aveniu, ko tiesioginiu liudininku tapo ir šių eilučių autorius.
Provokavimas
Trys BLMistai provokuojamai mosikavo savo vėliava (už jos nuplėšimą nuo afrikietiškos bažnyčios prieš tai buvo areštuotas „Proud Boys“ lyderis) ir šaukdami įžeidinėjo pro juos praeinančius dešimtis tūkstančių protestuojančiųjų. Šie susivaldydami jiems atsakydavo „Prisijunkite prie mūsų!“ ir griežtai kartojo savo kolegoms: „Tik be prievartos! Nelieskite jų! Jie tik ir trokšta muštynių!“
Spąstai
Vienintelė vieta, kur buvo panaudota prievarta, – tai užpakalinė (manifestacijos su milijonu dalyvių atžvilgiu), t. y. rytinė Kapitolijaus pusė, prie kurios priartėjo keliasdešimt gerai ekipiruotų ir ryžtingai nusiteikusių asmenų. Kongreso policija jiems nepasipriešino ir greitai pasitraukė į pastatą, nors Kapitolijaus durys buvo užrakintos, už daugelio jų nebuvo jokios apsaugos. Todėl šie aktyvūs kariai turėjo galimybę išlaužti kelias spynas, sudaužyti stiklus ir be kliūčių patekti į pastatą, kuriame jų judėjimui iš pradžių niekas nepasipriešino.
Kas vyko toliau, visiems gerai žinoma.
Spąstai suveikė.
2021 m. sausio 6 d. „Kapitolijaus šturmas“ primena: pagal pritaikytą metodą – vadinamąjį 2010 m. gruodžio 19 d. „Vyriausybės rūmų šturmą“, specialiųjų tarnybų provokaciją, kurią panaudojo Aliaksandras Lukašenka Baltarusijos opozicijai sutriuškinti, o pagal realų sumanymą – 1933 m. vasario 27 d. „Reichstago padegimą“, kurį panaudojo Hitleris, kad įvestų Vokietijoje nacistinę diktatūrą.
„Echo Moskvy“; ANDREI ILLARIONOV. „Reichstago padegimas“ – 2021
2021.01.18; 18:00