Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kai Neringai Venckienei buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, lapkričio 8 d. feisbuke parašiau.

„Esu nustebęs. Pagal BPK šalia suėmimo yra dar tokios kardomosios priemonės: intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Suėmimas skiriamas tik įtariant padarius sunkius nusikaltimus. BPK niekur nekalbama apie kardomąją priemonę – suėmimą, vien tik advokatui ir prokurorui spėliojant, pabėgs įtariamoji, ar nepabėgs. Kaip visada, negalima, bet jei labai labai norisi – galima? 

Beje, kai dėl pabėgimo, tai daugelyje šalių praktikuojama speciali signalus siunčianti apyrankė, leidžianti bet kada nustatyti įtariamosios buvimo vietą. Be to, net jei ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų įtarimų, jai į bausmę būtų įskaitytas maždaug metų laikas, praleistas JAV už grotų, ir ji iš karto būtų laikoma bausmę atlikusi. Jei aukštesnis teismas paliks galioti šį sprendimą, beliks skėstelėti rankomis.“

Nežinau, ar teisėjai skaito feisbuką, ar buvo skambutis iš JAV Ambasados, ar suveikė moraliniai stabdžiai, bet aukštesnis teismas priėmė žmogiškesnį sprendimą. Būtų mano valia, pakaktų rašytinio pasižadėjimo neišvykti.

Parašiau ir iš karto suabejojau galimais sprendimo motyvais. Juk gali būti ir dar vienas motyvas.

Aukšto rango pareigūnai pedofilai – aukso lobis Rusijos specialiosioms tarnyboms juos šantažuojant ir užverbuojant. Visai galėjo būti, kad jos nuo pat pradžių kontroliavo Garliavos istoriją. Kai tik iškilo pavojus jų ryšiams su tais pareigūnais, pradėjo žudyti visus, ir pedofilijos dalyvius ir galimus liudininkus. Taip iš Lietuvos dingo ir motina su dukra. Viskas vyko profesionaliai, visi galai – į vandenį. Silpna vieta šioje versijoje, jei visi galai – į vandenį, tai kodėl mūsų teisėsauga taip kratosi pedofilijos versijos. Tuomet reikėtų manyti, kad ir ji pakabinta ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko su atitinkamais nurodymais.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Bet galima ir paprastesnė versija. Pedofilija įsisuko į platų komisarų, prokurorų ir teisėjų ratą. Jie, matydami, kad gali būti demaskuoti, patys ėmėsi „priemonių“, pašalindami visus, kurie galėjo paliudyti jų dalyvavimą pedofilijoje, net ir tuos, kurie nepriklausė jų luomui, bet prieš kuriuos jau buvo surinkti dalyvavimo pedofilijoje įrodymai, tokie, kokius pateikė kad ir tas pats D. Kedys. Visų pirma – svarbiausią liudininkę ir nukentėjusiąją – mergaitę. Kitaip – galas karjerai, šeimyniniams santykiams ir t.t. Teisėjas galėjo būti nužudytas, kaip atsitiktinis liudininkas, galintis juos išduoti.

Jei tokia versija teisinga, tai nėra ko stebėtis, jog mūsų prokurorai, komisarai, teisėjai ir kiti įkyriai perša visuomenei nuomonę, kad žudynės yra susijusios su N. Venckiene ir politikais, buvusiais ir esamais, bet jokiu būdu ne su pedofilija. Tai galima suprasti, jei jie arba patys yra pedofilai, arba išsukinėja savo draugelius pedofilus.

Tik štai, ką tokiu atveju daryti su N. Venckiene, kuri, tikėtina, daug ką gali papasakoti teisme? Kol ji – kalėjime, atsakomybė už jos gyvybę krenta teisėsaugai. O štai nors ir ribotoje, bet laisvėje, maža kas su ja gali atsitikti. Jei laisvė judėti nebūtų apribota 500 metrų, o būtų vien rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Vilniaus ar net Lietuvos, kas žino, gal nujausdama pavojų pasislėptų ji kur nors nežinomoje vietoje iki pirmo teismo posėdžio.

Duok Dieve, kad tokios versijos taip ir liktų detektyvinio žanro fantazija.

2019.11.19; 17:52

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Paskirtasis policijos Generalinis komisaras lapkričio 6 d. teigė, kad tuo metu (susijusiu su įvykiais Garliavoje, – K.S.) teisėsaugai žinomi dalykai neatitiko šiuo metu transliuojamų Neringos Venckienės aplinkos versijų.

„Tuo metu, ką mes matėme, ką mes žinojome, tai tikrai, švelniai tariant, neatitiko dabar transliuojamų N. Venckienės sūnaus ar pačios N. Venckienės versijų. Tai buvo visai kiti dalykai. Ir jeigu tuos kitus dalykus iš esmės patvirtins tyrimas, apkaltinamasis nuosprendis, tai tiesiog visuomenė pamatys visai kitą vaizdą, negu dabar bandoma transliuoti iš vienos pusės“, – mįslingai sakė Renatas Požėla.

Tai, mano nuomone – nedviprasmiškas kalinės N. Venckienės  bauginimas panaudojant psichinę prievartą – gal išsigąs ji, ims panikuoti  ir pridarys klaidų savo gynyboje. Pagal BK 145 straipsnį taip daryti šiukštu negalima. Panašų pareiškimą gali sau leisti koks nors feisbuko komentatorius, bet ne policijos Generalinis komisaras, mojuodamas būsimais „apkaltinamaisiais nuosprendžiais“, kuriuos ne komisarai, ačiū Dievui, o teisėjai priima arba nepriima.

Gal aš klystu, bet policijos uždavinys baudžiamosiose bylose – neplepant viešai, surinkti jai įmanomus surinkti įkalčius ir pateikti juos prokurorams, kad šie nuspręstų, ar jų pakanka įtarimui kam nors teisme pareikšti, ar dar reikia papildomų tyrimų. Juk policijos, juo labiau jos Generalinio komisaro kalbėjimas viešai apie dar neatskleistus turimus įkalčius, net ir užuominomis, gali pakenkti tyrimui.

Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Generalinis komisaras, matyt, užmiršo, kad iš sukurtų 13 bylų beliko tik keturios bylos su pareikštais įtarimais, kurias dabar labai įdėmiai stebės mūsų advokatų padedama JAV teisėsauga.

Generalinio komisaro mįslingus žodžius netrukus išplėtojo „Lietuvos ryto“ ekspertė Asta Kuznecovaitė, aiškindama, kodėl, anot jos, N. Venckienė paniškai bijojo sugrįžti į Lietuvą.

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/11/09/news/zmogzudysciu-seselis-kodel-n-venckiene-paniskai-bijojo-sugrizti-i-lietuva-12491039/?

„Atrodo, kad N. Venckienė iš tiesų labiausiai bijo klausimų apie Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Vaido Milinio nužudymus ir paslaptingą Andriaus Ūso mirtį“, – parašė ji.

Kodėl? Todėl, kad, anot jos, net patys prokurorai neabejoja, kad protu nepasižymėjęs, išgerti mėgęs ir narkotikų nevengęs Drąsius Kedys vienas, be sesers ir kitų artimųjų pagalbos, sugebėjo sukurpti istoriją, kurios aidas netyla jau dešimtmetį, o neatsakytų klausimų vis dar daugiau nei atsakymų.

Po tokios „gražios“ žurnalistinės etikos požiūriu velionio D. Kedžio charakteristikos, pretenduojančios į BK 313 str. 2 d. (atsako tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui), šio straipsnio toliau skaityti buvo neverta, bet perskaičiau, kad žinočiau, ką, galbūt, „žino“ ir policijos Generalinis komisaras. Jei trumpai, tai plėtojama mintis, kad N. Venckienė tiesiogiai susijusi su žmogžudystėmis.

Turiu nuliūdinti „Lietuvos ryto“ ekspertę ir jos Generalinį policijos komisarą.

Renatas Požėla. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis lapkričio 7 d. Vyriausybėje žurnalistams patvirtino: „Šiandien turim tai, ką turim – tuos keturis straipsnius. Ir matysim, jeigu faktinės aplinkybės rodys ir situacija, kad reikia praplėsti įtarimų sąrašą, baudžiamosios atsakomybės ribas, tai bus taip ir daroma“, – teigė Generalinis prokuroras. „Yra galimybė, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kreiptis į užsienio valstybę dėl naujų įtarimų.“

Tačiau jau kitą dieną  tv3.lt pažymėjo, kad ir advokatai, ir bylą tiriantis prokuroras nemato praktinių galimybių plėsti įtarimų sąrašą, kreipiantis į Jungtines Amerikos Valstijas.

https://www.tv3.lt/naujiena/video/1018469/venckienes-pasipriesinimo-vaizdai-2012-m-geguzes-17-oji-mergaites-paemimas.

2019.11.11; 05:52

Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Ekspertai vieningai sutaria, kad partija „Drąsos kelias“ turi labai mažai šansų atgimti ir patekti į parlamentą.
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius įsitikinęs, kad buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės įkurta partija vėl išpopuliarėti gali nebent dėl žiniasklaidos rodomo pernelyg didelio dėmesio.
 
Tuo tarpu kitas VDU profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžia, kad apskritai „Drąsos kelio“ patekimo į Seimą istorija rodo, koks menkas Lietuvoje yra politinis gyvenimas.
 
A. Krupavičius įsitikinęs, kad „Drąsos kelio“ partijos nariai puoselėja viltį, jog dėl daug visuomenės dėmesio susilaukusios N. Venckienės ekstradicijos partija vėl atgims. Nepaisant to, politologas sugrįžtančio partijos populiarumo ženklų kol kas nemato.
 
„Kol kas visuomenės nuomonės tyrimai nerodė jokių ženklų, kad „Drąsos kelias“ kaip politinė partija galėtų atgimti. „Drąsos kelias“ yra vieno klausimo politinė organizacija ir nuo pat savo atsiradimo ji balansavo tarp išgyvenimo ir išnykimo ribos ir kurį laiką politikoje apskritai nesireiškė“, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
Anot politologo, N. Venckienės ekstradicija yra naujas, papildomas impulsas pamėginti susigrąžinti buvusius šalininkus ir patekti į parlamentą, o didžiausią įtaką tam gali padaryti žiniasklaida.
 
„Daug kas priklausys nuo žiniasklaidos vaidmens, nes 2010-2012 metais „velnio advokato“ vaidmenį atliko būtent žiniasklaida, mat ji kasdien „Drąsos kelio“ grupę rodė, kalbino, visomis įmanomomis priemonėmis populiarino ir turėjome rezultatą, kad Seimo rinkimuose jie peržengė 5 proc. rinkimų dalies barjerą“, – partijos sėkmės priežastį įvardino ekspertas.
 
Politologo įsitikinimu, jei „Drąsos kelias“ vėl taptų viena svarbiausių viešojo diskurso temų, partija vėl galėtų atgimti.
 
„Jeigu žiniasklaidos priemonės vėl elgsis kaip 2010-2012 metais ir Venckienė bei „Drąsos kelias“ taps viena svarbiausių viešojo diskurso temų, tai galimas „Drąsos kelio“ prisikėlimas iš numirusiųjų“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Krupavičius.
 
Paklaustas, kaip vertina apie viešojoje erdvėje eskaluojamą idėją, kad priėmus atitinkamas Konstitucijos pataisas N. Venskienė vėl galės kandidatuoti į Seimą, A. Krupavičius laikosi pozicijos, kad tokie pamąstymai kol kas yra visiškai neaktualūs.
 
„Ta tema gali būti aktuali tik 2024 metų Seimo rinkimuose. Dabar ta pataisa bus neaktuali, nes nebus praėjęs dešimties metų laikotarpis, todėl čia pilstymas iš tuščio į kiaurą, tema neverta jokios viešos diskusijos“, – Eltai teigė politologas.
 
Kalbėdamas apie N. Venckienės ekstradiciją bei pateiktus kaltinimus, analitikas pabrėžė teisinių institucijų vaidmenį komunikuojant su visuomene. A. Krupavičiaus nuomone, jei komunikacijos procese trūksta viešumo ir konkretumo, tai skatina spekuliacijas, kurios daro prielaidą įvairių politinių organizacijų atsiradimui.
 
VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Teisinės institucijos turi atlikti savo darbą ir nesileisti į viešas diskusijas, bet viešumo ir konkretumo turi būti pakankamai, kad neatsirastų pagrindo nepagrįstoms spekuliacijoms. Būtent spekuliacijos, dalinis informavimas yra labai stiprus šaltinis įvairiausio pobūdžio politinėms organizacijoms“, – sakė politologas.
 
VDU Filosofijos katedros profesorius G. Mažeikis taip pat yra įsitikinęs, kad N. Venckienės ekstradicija „Drąsos keliui“ didelio populiarumo neatneš.
 
„Nemanau, kad šitas (N. Venckienės. – ELTA) grįžimas sukeltų didesnių arba svaresnių pasekmių. Manau, kad „Drąsos kelio“ ir Venckienės laikas praėjęs“, – Eltai teigė filosofas.
 
Pasak G. Mažeikio, Lietuvos visuomenė, iškilus kokiai nors spontaniškai problemai, yra labai greitai suaudrinama ir politiškai poliarizuojama.
 
Filosofo teigimu, bet kas, sukėlęs didesnį skandalą, gali poliarizuoti visuomenę sąlyginai trumpam laikui, pavyzdžiui metams, ir taip netgi paralyžiuoti politinį gyvenimą.
 
„Jeigu politinis gyvenimas susiveda tiek į administravimą, kad bet koks mažiausias įvykis gali sukelti tokių didelių pasekmių visai Lietuvos visuomenei, tai reiškia, kad pats politinis gyvenimas yra toks amebiškas ir tiek mažai integruotas į politinį pasaulio, Europos, regiono, kaimyninių šalių ir vidaus gyvenimą, tiek mažai protesto akcijų, tiek mažai įvykių reikšmingų, kad šitas įvykis tampa pats reikšmingiausias ir struktūruojantis visą visuomenės politinę aplinką“, – „Drąsos kelio“ populiarumą aiškino G. Mažeikis.
 
Anot filosofo, kad pakliūtum į Seimą ir galėtum daryti perversmus Lietuvoje, reikia labai mažai – tik mokėti pasinaudoti spontaniškai iškilusia problema.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.10; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Aš nesu Neringos Venckienės fanas, nors grynai žmogiškai man jos gaila.

Mane domina mūsų Temidės veiksmai jos byloje. Įdėmiai sekiau mūsų VSD sufabrikuotą Eglės Kusaitės „terorizmo“ Rusijoje bylą, kuri buvo kurpiama maždaug panašiu metu, tad noriu pažiūrėti, ar yra padaryta pažanga šiandien.

Toje E. Kusaitės byloje tiek daug žiaurių neteisėtų Temidės veiksmų, kad galima būtų parašyti didžiulį, dokumentais pagrįstą, kvapą gniaužiantį veikalą apie  jaunos moters lietuvės tragediją Lietuvos kagėbistų dėka (jie darbuojasi Lietuvoje iki šiol) ir to veikalo pagrindu pastatyti spektaklį Panevėžyje ar sukurti filmą su pavadinimu „Jūsiškiai“.

Visa tai jau gausiai aprašyta žiniasklaidoje, tad tiems, kurie nori tuo įsitikinti, google jų paslaugoms.

Priminsiu tik trumpai, kuo baigėsi E. Kusaitės bylos. Tai – dabartinei Temidei N. Venckienės bylose pamokai, jei ji į jas atsižvelgs.

Jų iš viso buvo keturios (Neringos Venckienės atveju po JAV korektūros, taip pat, keturios, o mūsų Temidė buvo paskelbusi net trylika!).

https://www.tv3.lt/…/e-kusaite-isgirdo-trecia-nuosprendi-ja…

Mūsų Temidės paskutinioji instancija išsigando dėl galimos Eglės Kusaitės terorizmo bylos kelionės į Europos žmogaus teisių teismą ir išteisino ją dėl pasikėsinimo įvykdyti teroro aktą. Europos žmogaus teisių teismas būtų peržiūrėjęs bylą iš esmės ir būtų pasibaisėjęs mūsų Temidės žvairomis akimis, žvilgčiojančiomis viena į Kremlių, kita – į Vakarus, kovojančius su tikruoju terorizmu, užuot teisingumą vykdžius užrištomis akimis.

kusaite_portretas
Eglė Kusaitė

Byla, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas E. Kusaitę pripažino kalta melagingu pranešimu apie nusikaltimą ir melagingu įskundimu (ji teigė, kad tiriant baudžiamąją bylą, kurioje jai pareikšti įtarimai dėl terorizmo ketinus susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje, esančioje Čečėnijoje, areštinėje Vilniuje ji buvo sumušta rusakalbių asmenų, Rusijos FST atstovų) baigėsi štai kuo. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė 2015 m. liepą pasirašė dekretą, pagal kurį E. Kusaitė atleista nuo 2823 eurų (75 MGL) dydžio piniginės baudos mokėjimo. „Priimant sprendimą atsižvelgta į tai, kad nuteistoji sunkiai serga, neturi jokio turto ir pajamų, gyvena iš socialinės pašalpos, o ligos gydymas gali tęstis kelerius metus“, – nurodyta prezidentūros pranešime.

Kai dėl prokurorų įžeidimo ir grasinimų, tai bylos galutinai baigėsi visai neseniai.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2019 m. liepos 24 d. priėmė išvadą byloje Kusaitė prieš Lietuvą (Nr. 2716/2016) pripažindamas, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 2 dalį (saviraiškos laisvė), nes E. Kusaitei buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir skirta 1 300 litų (apie 380 eurų) bauda už tai, kad ji savo komentaru įžeidė valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorus. Komiteto nuomone, baudžiamoji atsakomybė E. Kusaitei buvo pritaikyta nepagrįstai.

Bylos baigtos, bet jų pasekmės šiurpios daug kam, nors kai kas gali pamanyti, kad teisingumas Lietuvoje nugalėjo.

2011 m. gruodį Maskvoje už dalyvavimą teroristinėje su E. Kusaite grupuotėje buvo nuteisti niekuo nekalti E.Kusaitės pažįstami brolis ir sesuo čečėnai Apti ir Aišat Magmadovai. Jiems skirtos atitinkamai šešerių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmės. Jie nuteisti su mūsų prokurorų ir tuometinio teisingumo ministro pagalba E. Kusaitės byloje.

Žmogaus sveikata – konfidencialus dalykas. Pasakysiu tik tiek šalia to, ką žinau, kad gyvenimas po tokio ilgai trukusio bylų nagrinėjimo nepraeina be pasekmių. Jo pradžia siekia 2009 metus. Tų metų spalį E. Kusaitė buvo suimta teismo salėje ir nelaisvėje išbuvo devynis mėnesius, po to teismo sprendimu išleista iš kalėjimo, bet buvo suimta antrą kartą 2011 m. balandį. Galutinis išteisinamasis nuosprendis paskelbtas 2016 m. sausio 12 d. Kaip jau minėjau, jos sveikatos būklę dar iki jo pažymėjo Dalios Grybauskaitės tarnyba.

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

N. Venckienės bylos nagrinėjimo stadijoje, iki jai išvykstant į JAV, ne vienas aš įžvelgiu daug mūsų Temidės elgesio panašumo.

Drąsiai darau prielaidą, kad abiem atvejais ji buvo pakabinta ant Rusijos specialiųjų tarnybų kabliuko.

O kaip gi, ar gali būti joms didesnis džiaugsmas sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas. Bet išlindus tam reikalui į viešumą, tenka ryžtis net žmogžudystėms.

Pamatysime, ar kas nors pasikeitė mūsų padangėje dabar, po Neringos Venckienės ekstradicijos. Ar tebekabo, kaip spėju, mūsų Temidė su teisingumo svarstyklių kabliuku pati ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko. 

2019.11.08; 06:00

Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

v.visockas_slaptai.lt

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs“

akcentai_111

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Continue reading „Lie­tu­va, ne­nu­tilk!“

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

vytautas_visockas_1

Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!

Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako  ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.

Continue reading „Jie apako ir apkurto“