Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

v.visockas_slaptai.lt

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs“

akcentai_111

Rugpjūčio 17-ąją su­ka­ko trys mė­ne­siai, kai iš sa­vo glo­bė­jos na­mų bu­vo per prie­var­tą iš­plėš­ta ma­ža mer­gai­tė. Kur ji, koks jos li­ki­mas? Nei bu­vu­siai glo­bė­jai, nei vi­suo­me­nei jo­kie at­sa­ky­mai apie vai­ko gy­ve­ni­mo są­ly­gas, jos psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę būk­lę ne­pa­tei­kia­mi.

Mer­gai­tei ne­lei­džia­ma su­si­tik­ti nei su bu­vu­sia glo­bė­ja, ku­rią ji la­biau­siai my­lė­jo ir su ku­ria są­mo­nin­gai rin­ko­si gy­ven­ti, nei su se­ne­liais, ku­rių na­muo­se pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo vai­kys­tę. Kas jai li­kę, kas su­da­ro šian­die­ni­nio jos gy­ve­ni­mo tu­ri­nį? Nu­ma­ny­ti ga­li­ma ne­sun­kiai. Ne links­mi Lie­tu­vos vai­kai, ne žai­di­mų aikš­te­lės, ne sau­lė­tas pa­jū­ris, kaip pri­klau­so ma­žie­siems va­sa­rą, ir ne sva­jo­nių mo­kyk­la bal­tais lan­gais, kur su­kle­gės bend­ra­klasiai ru­de­nį, ne­ši­ni gla­dio­lių ir ast­rų žie­dais sa­vo mo­ky­to­jai.

Continue reading „Lie­tu­va, ne­nu­tilk!“

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

vytautas_visockas_1

Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!

Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako  ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.

Continue reading „Jie apako ir apkurto“