Vengrija ketvirtadienį pareiškė, kad Europos Parlamento (EP) balsavimo, kuriuo pasisakyta už iniciatyvą šalies atžvilgiu pradėti baudžiamąją procedūrą, rezultatai negalioja ir pažadėjo imtis teisinių veiksmų.
Trečiadienį Strasbūre už Vengrijai nepalankią iniciatyvą balsavo 448 europarlamentarai, prieš – 197, o 48 susilaikė. Tai buvo pirmas kartas, kai Europos Sąjungos sutarties septintąjį straipsnį aktyvavo Europos Parlamentas. Lenkijos atžvilgiu anksčiau pradėtą analogišką procedūrą inicijavo Europos Komisija (EK).
Tačiau premjero Viktoro Orbano personalo vadovas Gergely’is Gulyasas tvirtino, kad iniciatyva nesulaukė reikiamo palaikymo, nes buvo skaičiuojami tik už ir prieš ją atiduoti balsai.
„Reikėjo įtraukti ir susilaikiusiųjų balsus, tačiau to padaryta nebuvo. Todėl ataskaita nesulaukė dviejų trečdalių balsų, kurių reikėjo, kad ji būtų patvirtinta“, – Budapešte žurnalistams sakė G. Gulyasas.
„Todėl vyriausybė imsis reikiamų priemonių… Dėl konkrečių teisinių veiksmų bus apsispręsta pirmadienį“, – pridūrė jis.
Pasak G. Gulyaso, labiausiai tikėtina, kad rezultatai bus apskųsti Europos Teisingumo Teismui.
Tolesnius veiksmus Vengrijos atžvilgiu gali sustabdyti ir bet kuri kita ES narė. Tai padaryti jau yra pažadėjusi Lenkija.
Baudžiamoji procedūra prieš Vengriją pradėta dėl jos vykdomų teisinės valstybės principų ir pagrindinių Europos vertybių pažeidinėjimo. Vengrijos premjeras V. Orbanas naudoja savo parlamentinę daugumą, kad darytų spaudimą žiniasklaidai, teismams ir nevyriausybinėms organizacijoms.
Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.
Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.
ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.
M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.
Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.
Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.
Viktoras Orbanas pradeda ketvirtąją kadenciją Vengrijos premjero poste. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketvirtadienį buvo prisaikdintas ketvirtajai kadencijai šalies vyriausybės vadovo poste. Tai įvyko netrukus po parlamentarų balsavimo, kuriuo jie patvirtino V. Orbano kandidatūrą.
Už 54-erių V. Orbano kandidatūrą balsavo 133 jo partijos „Fidesz“ bei jos koalicijos partnerių Krikščionių demokratų partijos nariai ir vienas Vengrijos vokiečių mažumos atstovas.
28 iš 199 parlamento narių balsavo prieš, o 36 – susilaikė.
Konservatyvių pažiūrų premjeras be pertraukos vadovauja šaliai nuo 2010 metų. Už vyriausybės vairo jis yra stovėjęs ir nuo 1998 iki 2002 m.
V. Orbanas laikosi nacionalistinio ir imigrantams priešiško kurso. Kritikai kaltina jį, kad, kišdamasis į teisėsaugos sistemos darbą bei ribodamas spaudos ir nuomonės laisvę, jis pažeidžia teisinės valstybės principus.
Balandžio pradžioje vykusiuose parlamento rinkimuose V. Orbano valdančioji „Fidesz“ partija tapo dominuojančia politine jėga. Sudariusi koaliciją su Krikščionių demokratų liaudies partija (KDNP), ji parlamente užsitikrino dviejų trečdalių daugumą, kuri leidžia keisti Konstituciją.
Jei kas klaustų, kokia aktualiausia naujiena Europai ir pasauliui buvo praėjusią savaitę, dėl atsakymo daug galvos sukti netektų: tai trijų valstybių jungtinė oro ataka Sirijoje. Retas politikas ar apžvalgininkas apsiėjo tos temos nepakomentavęs. Bet kiek aš beskaičiau, neaptikau susidomėjimo tokia akis badančia detale: kur atakos metu ir tuoj po jos, kai ataką surengusių valstybių, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, vadovai dar ir žodžiais „sukalė“ Asadui, buvo daug metų įtakingiausia Europos politike laikyta Angela Merkel?
Ir tik po kurio laiko, kai pasigirdo vis stiprėjantis choras kitų valstybių vadovų, skubančių arba pritarti, arba nepritarti sąjungininkų veiksmams, kažkaip vangiai, be įkvėpimo nuskambėjo ir Vokietijos kanclerės pareiškimas – pritarimas JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įvykdytam kariniam smūgiui.
Na, viskas teisingai, visa, kas reikalinga, pasakyta, tik kažkur atokiai nuo įvykių centro, antrajame ar trečiajame valstybių – įvykių stebėtojų – ešelone… Niekas nesistebi, kad Bulgarija, Portugalija ar Estija tenkinosi vien aplodismentais pagrindiniams atlikėjams, bet kad Vokietijai nebuvo rasta jos, pripažintos ES lyderės verto vaidmens toje neeilinėje pjesėje – mažų mažiausiai keista.
Kas be ko, sunku atsispirti pagundai paironizuoti, spėjant, kad atakos metu ponia Merkel buvo užsiėmusi Vokietijai svarbesniu reikalu: lindėjo Baltijos dugne ir kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu rausė trasą dujotiekiui „Nord Stream-2”. Tačiau ir be ironijos aišku, kad minėtas dujotiekis šiuo metu poniai Merkel yra kur kas svarbesnis objektas, nei Sirija ar kitų valstybių reikalai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Šiaip ar taip, net ir prieš sąjungininkų įvykdytą ataką, kai eteris plyšinėjo nuo įvairių valstybių lyderių pasisakymų, nuomonių, ką reikėtų daryti su Asadu po to, kai tarptautinė bendruomenė ar bent demokratiškesnė jos dalis apkaltino Sirijos diktatorių panaudojus prieš savo tautą draudžiamą cheminį ginklą, Vokietijos balso nesigirdėjo.
Beje, Vokietijos politikai ir žiniasklaida daugiau dėmesio, be dujotiekio statybos, skyrė Viktoro Orbano pergalei Vengrijoje. Daugiausia pasisakymų buvo su neigiamu atspalviu.
Dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ be jokių užuolankų paskelbė, jog Orbano pergalė Europai atneš „daug nemalonumų“, o patį premjerą pavadino sąžinės neturinčiu skaldymo meistru.
Mums, lietuviams, nerimaujantiems dėl to, kad iš Briuselio vis aiškiau ir dažniau eina signalai, raginantys atsisakyti tautinės valstybės idėjos ir globalizuojantis, nuolankiai tirpti ES tautų katile, ypač įdomi turėtų būti Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno nuomonė, išsakyta dienraščiui „Die Welt“. Ministro nuomone, Europos Sąjunga buvo „kurta ne tam,, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms“. V. Orbanui trečią kartą tapus vyriausybės vadovu, Vengriją su jos lyderiu Liuksemburgo politikas išvadino „vertybiniu augliu“, reikalaudamas jo neutralizacijos ES sutarties pagrindu.
Kitas Europos politikas, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas irgi suskubo išsakyti savo pasipiktinimą kitame Vokietijos dienraštyje, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jį piktino daug kas; ir kad Vengrijoje priešinamasi imigrantų priėmimui, ir kad Orbano vyriausybė paskelbė „kryžiaus žygį“ prieš filantropu laikomą finansininką Georgą Sorosą, ir, pagaliau, kad kitos Europos partijos, pirmiausia Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro spaudimo savo bendrapartiečiams vengrams.
Beje, to bloko nariai ne tik kad nesmerkia V. Orbano, bet netgi atvirai jį gina. Europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis Vokietijos radijui „Deutschland funk“ duotame interviu daugelį kaltinimų atmetė kaip nepagrįstus. Jo nuomone, Vengrija atitinka pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), o kaltinimai medijų suvaržymu irgi esą neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
M. Feberis atkreipė dėmesį į dvejopus vertinimo standartus, pavyzdžiu nurodydamas Prancūzijos prezidentą E. Macroną, kuris įstatymiškai apribojo Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams. Ir nors tai dar labiau, nei Vengrijos atsisakymas atsiverti migrantams iš Afrikos ir Azijos, neatitinka Europos dvasios, tačiau dėl to Macrono niekas nevadina „antieuropiečiu“.
„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų“, – priminė europarlamentaras ir paaiškino, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“, arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą“, todėl dabar, susidūrus su tokio klaidingo požiūrio pasekmėmis, M. Feberio nuomone, nereikėtų iškilusių problemų projektuoti vien į Orbano asmenį.
O gal Merkel santūrumas (būkime diplomatiški…) Sirijos akcijos atžvilgiu, – tiesiog jau ne vieną savaitę besitęsiančio JAV ir Vokietijos vadovų nesutarimo ar taktiškosios Merkel tykaus pasipriešinimo Trumpo grubokiems užsipuldinėjimams išdava? Juk užpuldinėja ar priekaištauja Vokietijai Trumpas gana dažnai. Ir dėl nepakankamo NATO finansavimo, ir dėl to, kad po Skrypalių nuodijimo išsiuntus iš JAV 60 Rusijos diplomatų, Vokietija (ir Prancūzija) teišsiuntė vos po keturis…
Dabar vėlgi Trumpą gali erzinti ta aplinkybė, kad ES šalys neranda sutarimo dėl to, kaip vertinti sąjungininkų atakos rezultatus ir kaip elgtis Asado atžvilgiu toliau. Sąjungininkų smūgiams nepritarė netgi ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, kuri apsiribojo aptakia fraze, kad šito tarptautinės teisės pažeidimo kaltininkai „bus laikomi atsakingi“.
Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
Kai kurių Europos vyriausybių susilaikymas nuo atviro pritarimo sąjungininkų akcijai aiškinamas tuo, kad joms rūpi Maskvos reakcija, nes Rusija, kaip ir buvusi, išlieka svarbi dujų Europos Sąjungai tiekėja. O Vokietijos kanclerė, visomis jėgomis stumdama „Nord Stream 2“ projektą, šią Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų per metus padidintų dukart, nes dujų pralaidumas išaugtų iki 120 mlrd. kubinių metrų.
Projektui priešinasi tik nedidelė dalis Europos valstybių, kurios, kaip ir Lietuva, laiko jį ne komerciniu, o politiniu, nes juo galimai siekiama pakenkti Ukrainai ir suskaldyti Europą.
O tas faktas, kad Angela Merkel pastaruoju gana įtemptu metu pasidarė lyg ir nematoma, lyg ir negirdima, o „garsiausiu” atveju apsiriboja aptakiomis, realių veiksmų neatitinkančiomis frazėmis, leidžia manyti, kad mažuma, ko gero, yra teisi…
Vengrijos premjero partija švenčia pergalę šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.
Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“
Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.
Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.
Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.
Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.
Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.
V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.
Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.
Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.
Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.
Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius.
Rinkimai Vengrijoje. EPA – ELTA nuotr.
Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.
Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.
Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.
Bukareštas reikalaus, kad Vengrijos valdžia užtikrintų Rumunijos ambasados Budapešte saugumą po sausio 13-osios incidento, kai Vengrijos grupuotės „64 komitatų jaunimo judėjimas“ nariai uždengė herbą ant diplomatinės atstovybės pastato seklerų (Rumunijoje gyvenančios vengrams artimos tautinės mažumos) vėliava.
Atitinkamą pareiškimą pirmadienį paskelbė Rumunijos užsienio reikalų ministras Teodoras Melescanu.
„Mes sutinkame su visų ES šalių gyventojų teise reikšti savo nuomonę. Bet mes reikalausime imtis saugumo priemonių pagal 1961 metų Vienos konvenciją, kad ambasadų veikla nebūtų trikdoma“, – cituoja ministrą Rumunijos radijas.
Anksčiau Rumunijos URM pasmerkė incidentą prie ambasados Budapešte.
Vengrijos kraštutinis dešinysis „64 komitatų jaunimo judėjimas“ ragina suvienyti visus etninius vengrus ir peržiūrėti 1920 metų Trianono taikos sutartį, pagal kurią Vengrija neteko daugelio teritorijų.
Seklerai – vengrams artima tautinė mažuma, gyvenanti Rumunijos Transilvanijoje. Seklerai reikalauja autonomijos, bet Rumunijos valdžia laiko šiuos reikalavimus separatistiniais.
Vengrija lieka griežta pabėgėlių ir migrantų klausimu. „Pagalbą reikia skirti ten, kur yra problemų, o ne problemas importuoti pas mus”, – Berlyne susitikęs su kolega iš Vokietijos Sigmaru Gabrieliu (d) pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteri Szijjarto’as. EPA – ELTA nuotr.
Vengrija lieka griežta pabėgėlių ir migrantų klausimu, praneša agentūra „Reuters“.
„Pagalbą reikia skirti ten, kur yra problemų, o ne problemas importuoti pas mus“, – trečiadienį Berlyne susitikęs su kolega iš Vokietijos Sigmaru Gabrieliu pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteri Szijjarto’as. Jis pabrėžė, kad jo šaliai labai svarbi Europos Sąjungos (ES) išorės sienų apsauga. „Mūsų nuomone, ES turi būti priimami sprendimai dėl to, kas gali atvykti į Europą ir kas ne“, – kalbėjo ministras. Tačiau debatai šia tema esą turi vykti kultūringai ir remiantis faktais. Juose neturi būti veidmainiškumo ir smerkimo.
Vengrijos vyriausybė, reaguodama į pabėgėlių krizę ir didėjančią migraciją, įvedė griežtą sienų kontrolę, vietomis net nutiesė tvorą ir taip prisidėjo prie vadinamojo Balkanų maršruto blokados. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas atmeta ir ES pabėgėlių kvotų sistemą.
Europos Komisija dėl atsisakymo priimti pabėgėlius Vengriją, Lenkiją ir Čekiją apskundė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.
Vengrijos sostinėje Budapešte antiteroristinis dalinys TEK sekmadienį prie kalėdinių mugių pastatė šarvuočius, kad būtų apsisaugota nuo galimų išpuolių. Valstybinė televizija rodė Vorošmarčio aikštėje ir netoli bazilikos stovinčius BTR-80 tipo ginkluotus rusiškus transporterius. „Priemonės tikslas yra pademonstruoti jėgą ir kartu dabartiniame lygyje išlaikyti gyventojų saugumo jausmą“, – sakoma Vidaus reikalų ministerijos pareiškime.
Terorizmo rizika Vengrijoje laikoma itin maža. Šalyje praktiškai nėra imigrantų, galinčių turėti islamistinių motyvų. Šalis atsitveria nuo prieglobsčio prašytojų.
Opozicija sukritikavo šarvuočių dislokavimą prieš Kalėdas kaip nereikalingą ministro pirmininko Viktoro Orbano galios demonstravimą.
Su oficialiu vizitu Lenkijoje viešintis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) pažadėjo šaliai savo solidarumą konflikte su Europos Sąjunga (ES).
Po susitikimo su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Šydlo (Beata Szydlo) jis penktadienį Varšuvoje sakė, kad ES elgesys Lenkijos atžvilgiu prilygsta „inkvizicijai“ ir rodo „pagarbos stoką“, praneša agentūra AFP.
Europos Komisija pernai pradėjo teisinės valstybės principų vertinimo Lenkijoje procedūrą. „Vengrija niekuomet nerems tokios elgesio“, – pabrėžė V. Orbanas.
Lenkijos premjerė B. Šydlo pažymėjo vienybę su Vengrija ES politikos klausimais. Šalys esą turi bendrą poziciją dėl „imigracijos krizės“ bei saugumo klausimais. „Kelias, kurį mes pasirinkome dėl nelegalios imigracijos, pasirodė esąs teisingas“, – kalbėjo premjerė.
V. Orbanas sakė, kad ES yra dvi grupės: viena yra už imigraciją, kita mieliau nori savo demografines problemas spręsti šeimai palankia politika. ES ateitis esą priklauso nuo to, kaip šios grupės susitars. Vengrija, pasak V. Orbano nenori tapti imigracijos šalimi, kurioje greta gyvena „įvairios gyventojų grupės“ ir „įvairios civilizacijos“.
Vengrija atšaukia savo ambasadorių iš Nyderlandų konsultuotis ir pažemina diplomatinio atstovavimo šioje šalyje lygį iki laikinojo reikalų patikėtinio. Tai penktadienį pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Sijartas (Peter Szijjarto).
Tokių oficialiojo Budapešto žingsnių priežastis – Nyderlandų ambasadoriaus Vengrijoje Gajaus Scheltemos (Gajus Scheltema) interviu Vengrijos žiniasklaidai. Jame darbą Budapešte netrukus baigsiantis diplomatas palygino Vengrijos vyriausybę su teroristais ir teigė, kad „islamo ekstremistai, kurdami priešo įvaizdį, naudoja tuos pačius principus, kaip ir Vengrijos vyriausybė“. Todėl P. Sijartas dar penktadienį pareikalavo, kad šis ambasadorius nebesirodytų Vengrijos užsienio reikalų ministerijoje.
Pasak P. Sijarto, dvi šalys neapibrėžtą laiką nebendraus ambasadorių lygiu. „Tai radikaliausiais žingsnis diplomatijoje“, – cituoja ministrą naujienų agentūra MTI. P. Sijartas taip pat įpareigojo laikinąjį reikalų patikėtinį Vengrijos ambasadoje „griežtai paneigti kaltinimus Budapeštui ir pareikalauti Nyderlandų URM pasiaiškinimo“. „Mums reikia viešo pasiaiškinimo, aiškinimų už uždarų durų nepakaks“, – pabrėžė Vengrijos diplomatijos vadovas.
Vengrija – viena iš posovietinio bloko šalių, sėkmingai prisijungusi prie tokių tarptautinių organizacijų kaip Jungtinės Tautos, NATO ir Europos Sąjunga (ES).
Tačiau pastaraisiais metais Vengrijos ir ES vardas minimas kontraversiško atspalvio kontekste: Vengrija kaltina ES, jog ši peržengia savo kompetencijos galias, reguliuodama šalies vidaus politiką, o tuo tarpu Europos Sąjunga – Vengrijos valdžiai žeria priekaištus dėl Konstitucijos pataisų, atvėrusių kelią didesnei valdžios galiai bei Bendrijos teisės – acquis communautaire – nesilaikymui.
