
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis nemano, kad, įsibėgėjus koronaviruso krizei šalyje, reikėtų keisti Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovą Aurelijų Verygą.
Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.
Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).
Aplink tvyrojo keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.
Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?
Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus, o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.
Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?
Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.
Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą, koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.
(Bus daugiau)
2020.03.16
Prabėgo pirmasis Gitano Nausėdos mėnuo prezidento poste. Darbų derlius nemenkas. Du vizitai į užsienį, pas artimiausias kaimynes, Lenkiją ir Latviją. Artimiausiomis dienomis Prezidentas lankysis Vokietijoje, kur susitiks su aukščiausiais šalies vadovais, o jau po to suplanuota kelionė į Estiją.
Keturi vetuoti Seimo įstatymai. Su trijų iš jų vetavimu Seimo dauguma sutiko. Dabar laukiame, kaip bus apsispręsta dėl ketvirtojo, kuriuo norima drausti vienam savininkui turėti daugiau nei 1500 ha miško ploto.
Kiekvienu atveju Prezidentas G. Nausėda, vetuodamas įstatymą, pateikia ir paaiškinimą, kodėl jis siūlo teikiamą įstatymą vetuoti. Argumentavo jis ir savo poziciją dėl miško nuosavybės ribojimo: „Jau dabar aišku, kad šias pataisas lengvai apeis nesąžiningi veikėjai, pvz., per apsimestinius sandorius ar nuosavybės padalinimą atskiriems subjektams. Tokiu būdu stabdomas sektoriaus skaidrinimas ir užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai“.
Įstatymo projektą inicijavę 8 Seimo nariai, priklausantys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, tarp kurių yra ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, nerimsta. Jie teigia, kad toks įstatymas padėtų „išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios intensyvaus miškininkavimo tikslais“ bei padėtų sumažinti neigiamą pramoninio miško kirtimo įtaką aplinkosauginiams, kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams.
Išgirdusi šitą argumentą, šokau aiškintis, ar tikrai „plynai“ kertami tik godžių privatininkų valdomi miškai, o valstybiniai puoselėjami kaip netekėjusių panelių rūtų darželiai, bet Prezidentas mane išgelbėjo nuo to nuobodoko darbo, pareiškęs, kad numatomas ribojimas negali apsaugoti miškų nuo plyno kirtimo, nes miškų kirtimus reguliuoja kiti teisės aktai, o priežiūrą atlieka atsakingos institucijos. Ir aš juo patikėjau…
Išeitų, kad reikia ne naujus draudimus ir ribojimus kurti (beje, miškų plotų įsigijimas nėra ribojamas nė vienoje ES valstybėje), o reikalauti (ir pačiam Seimui prižiūrėti), kad už miškų kirtimus atsakingos institucijos tikrai atsakingai atliktų savo darbą!
Gal būt, panašiai mano ir Prezidentas – ką liudytų ir jo veiksmai, „gryninant“ mūsų teisėjų korpusą.
Dar būtų galima prisiminti gausius šalies vadovo apsilankymus Lietuvos provincijos miesteliuose, susitikimus su valstybinių postų neužimančiais, bet nuoširdžiai savo kraštą mylinčiais žmonėmis, tačiau tai jau, galima būtų sakyti, Prezidento „laisvalaikis”.
O vienas didžiausių darbų – su premjeru suderintas naujasis Vyriausybės kabinetas. Būtent tam skiriama dauguma apžvalgininkų straipsnių, komentarų, vertinimų.
Kaip ir galima buvo tikėtis, nuomonės gana prieštaringos. Dauguma su priekaišto gaidele pabrėžia prezidento sukalbamumą ir nuolaidumą: jis sutiko palikti vyriausybėje anksčiau kritikuotus sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrus ir neišsaugojo gerai dirbusio ir didelį visuomenės pasitikėjimą pelniusio ministro Roko Masiulio.
Pats Prezidentas savo sprendimų nelaiko pralaimėjimu ar nuolaidumu valdančiajai koalicijai ir puse lūpų užsiminė apie kažkokius pasiekimus, išgavus iš premjero prezidentui pageidautinus nutarimus. Tačiau visuomenė „iš pusės“ lūpų skaityti nesugeba, užtat ne vienas šyptelėjo, išgirdęs Prezidento paaiškinimą, kodėl ministro poste paliktas ministras A. Veryga: Prezidentas teigė iš A.Verygos išgirdęs, kad jis darys būtinas reformas, tačiau jos bus geriau apgalvotos.
Ką gi, Prezidentas, atrodo, neatkreipė dėmesio į pagrindinę ministro specialybę bei specializaciją, antraip jis seniai būtų pastebėjęs, kad šitas žmogus turi retą sugebėjimą ramiai, netgi – geranoriškai išklausyti pačias aštriausias pastabas ir pašnekovams sakyti būtent tai, ką jie norėtų išgirsti, bet nebūtinai jis tai padaro. Taip priimta psichiatrų ceche…
Kitas „specialistas“ kalbėti tai, ką klausytojai norėtų išgirsti, buvo (ir tebėra) premjeras Saulius Skvernelis.
Prieš 2016 m. rinkimus, matydamas, jog daugumą rinkėjų piktina kandidatais į Seimą partijų sudarinėjami „partiniai sąrašai, S. Skvernelis žadėjo sudarysiąs technokratišką, nepartinių profesionalų vyriausybę. Šitas manevras sužavėjo ne tik rinkėjus, bet ir kai kuriuos politologus, ir net opoziciją.
Pavyzdžiui, tais pačiais 2016 m. MRU Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Virgis Valentinavičius Delfio portale rašė: „Dauguma, įskaitant opoziciją, pripažįsta, jog naujojoje Vyriausybėje surinkti žmonės palieka gerą įspūdį – tai pakankamai kompetentingų, energingų ir nesusitepusių žmonių būrys. Ir akivaizdu, kad jiems gerai atrodyti itin padeda buvusi Vyriausybė. Dabar geriau matosi, kokia vargana buvo buvusi Vyriausybė tiek savo sudėtimi, tiek tragikomiška Algirdo Butkevičiaus lyderyste“.
Šiandien vienas iš opozicijos lyderių Gabrielius Landsbergis pažymi, jog vietoje žadėtų savo sričių nepartinių profesionalų, dabar Vyriausybėje turime „niekuo nepasižymėjusius, abejotinos reputacijos partinius kadrus”, o iš jų sudarytas ministrų kabinetas esąs „Brežnevo laikų stagnacija ir visų žadėtų proveržių ir reformų kapituliacija”.
O premjeras net po naujausių pokyčių Vyriausybės sudėtyje tebegieda tą pačią giesmelę, jog ir atnaujintasis kabinetas esąs profesionalų kabinetas, nors istorija su Roku Masiuliu bei su naujai į ministrų kabinetą įtrauktais asmenimis šaukte šaukia, jog dabartinė vyriausybė – pabrėžtinai partokratinė, sudaryta vien iš juos delegavusioms partijoms ištikimų politikų.
Ar tai blogai?
Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio, politinis užnugaris svarbus ne tik ministrui, bet ir visai valdančiajai daugumai. „Žmogus, kuris nesusietas su politine jėga, o yra tik savo srities atstovas ir daugiau nieko, yra mažiau kontroliuojamas ir ne visada bando taikytis su programa ir tikslais, interesais, kuriuos deklaruoja politinė partija. Todėl politikai ministrai priimtinesni, nes mažiau problemų kyla derinant veiksmus.“
Toks komentaras paaiškina, kodėl Prezidentas nusileido valdančiajai koalicijai, tariantis dėl Roko Masiulio perspektyvų: „Deja, galbūt mano klausimai dėl to, kodėl R.Masiulis negalėtų tęsti savo veiklos, na, atsakymas buvo toks – kad jo iniciatyvoms bent jau pastaruoju metu nebuvo pakankamo palaikymo Seime. Turint omenyje, kad ministrų kabineto narys turi turėti visišką ministro pirmininko palaikymą, atramą Seime“.
Taigi, technokratai, Lauro Bielinio nuomone, „kartais nepastebi to, kad vienoje vietoje pabandžius kažkokius pokyčius, kitoje vietoje gali kažkas suirti. Politikams lengviau tai įvertinti. Daug kas išties buvo labai lėtame judesyje“.
Man gi, keletą metų dirbusiai švietimo srityje, nepasirodė, kad Švietimo ministerija, kai jai vadovavo J. Petrauskienė, buvo „lėtame judesyje“. Priešingai, ne tik aš, bet ir beveik visa švietimiečių bendruomenė šiurpo nuo tų tempų, kuriais buvo vykdoma pedagogų atlyginimo reforma, ko pasėkoje net buvo kilęs įsimintinas streikas…
Šiurpo nuo neišsenkančių ministro A. Verygos iniciatyvų ir tų tempų, kuriais tos iniciatyvos būdavo įgyvendinamos, sveikatos apsaugos specialistai.
O vadinamoji Urėdijų reforma? O Niagaros kriokliu ant šeimų garmėję tėvų ir vaikų santykius reguliuojantys įstatymai? Ar ir jie buvo „lėtame judesyje“?
Gal tik nuo Vilniaus bokštų į Valstiečių ir Žaliųjų vyriausybės reformas žvelgiantiems politologams jos atrodė lėtos. O staigių permainų išgąsdinta visuomenė svajojo apie tokius ministrus ir ministres, kurie išgirstų šimtmečiais patikrintą liaudies išmintį: „Septynis kartus atmatuok, dešimtąjį – kirpk“… Gal todėl šiandien visuomenė daug palankiau, nei „profesionalai“ politologai, politikai priima ir pirmuosius prezidento G. Nausėdos veiksmus, sprendimus, komentarus.
Galima suprasti ir nekantraujančią žiniasklaidą, pripratusią rašyti, komentuoti nuolatinius kivirčus, skandalingus apsišaudymus tarp paskutiniųjų vyriausybių ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Žurnalistai ilgisi intrigos, įtampos… Dulka skambūs epitetai, etiketės, kuriomis apsikeisdavo politinio teatro pagrindiniai veikėjai ir kuriuos su įkvėpimu cituodavo žurnalistai. Beje, nuobodžiauja ir kai kurie skaitytojai – rinkėjai. Jiems šiandieniniame politiniame gyvenime irgi ima trūkti…ne, ne duonos, o kraujo.
„Man mūsų naujasis prezidentas toks porcelianinis: toks, nei trukt, nei stop, kad tik nesudužtų, per garsiai nesuskambėtų, bet, tuo pačiu, kad visi juo žavėtųsi. O taip norisi viesulo!” – prisipažino vienas facebook‘o draugų.
O žaibo į užpakalį nesinori?
Vieni nori pamaitinti neturtėlius. Kitiems patinka vadovauti… Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas kunigas, „kiekvienas mūsų sukurtas tarnauti Dievui (tautai, valstybei, artimui…) unikaliu būdu.“
Bet kodėl taip maža norinčių TARNAUTI?
2019.08.12; 20:32