Vidmantas Valiušaitis

Politinės intrigos

2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tąsyk Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS.

Į Lietuvos istorijos puslapius bus garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Beje, tai – ne vienintelė L.Mažylio sėkmė. Be Vasario 16-osios akto jis Vokietijos archyvuose dar rado 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriame numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga ir kurio pagrindu 1918 m. kovą Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą. 

Beje, Lietuvos žurnalistams duodamas interviu svarbių dokumentų atradęs prof. L.Mažylis prašė jo niekaip nesieti su Dariaus Mockaus koncerno „MG Baltic“ žadėtu milijonu. Vasario 16-osios Akto originalo jis ieškojęs seniai, dar tuo metu, kai niekas niekam neužsiminė net apie menkiausią piniginę premiją. Į Vokietiją dirbti archyvuose jis važiavęs savo noru, niekieno neskatintas, neragintas. Važiavo be prabangos – autobusu. Vokietijoje ieškojęs ne asmeninės šlovės, ne garbės, ne pinigų, o svarbių Lietuvos valstybei dokumentų.

Taigi Lietuva turi puikią dovaną. Ji ypač pravers švenčiant nepriklausomybės šimtmetį.

Kokius žodžius derėtų tarti tokia iškilminga proga? Privalome nuoširdžiai padėkoti profesoriui už jo kantrybę, kuklumą, darbštumą. Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose.

Iškart po sensacingo įvykio lietuviškoje spaudoje pasipylė save profesionalais traktuojančių istorikų komentarai, esą ir jie įtarę, kad Vasario 16-osios Akto originalai saugomi būtent Berlyno, o ne Maskvos archyvuose. Kiti teisinosi ne kartą dirbę Berlyno archyvuose, bet Vasario 16-osios originalo specialiai neieškoję, mat turėję kitų, svarbesnių užduočių. Treti specialiai neieškoję originalo, nes jiems tai pasirodė neįdomu, mat kam ieškoti to, kas akivaizdu, kad egizstuoja? Būta ir tokių, kurie abejojo, ar prof. L.Mažylis tikrai galėjo aptikti originalą. Būta net pavyduolių, kurie priekaištavo atradėjui, kam šis iškart prabilo apie savo atradimą – suprask, pirmau derėjo pasitarti su diplomatais…

Žodžiu, Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi paslėpti savo priešiškumą, pagiežą ar pavydą. Jie pačiomis įvairiausiomis priemonėmis stengėsi sumenkinti prof. L.Mažylio sėkmę.

Bet labiausiai turbūt pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį. Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Bumblauskas pasielgė tiesiog nekultūringai, atsikvošėjęs jis turėtų atsiprašyti profesoriaus, o ne „tipo“. Tai bene didžiausias šaukštas deguto, nes jį į džiaugsmo statinę įpylė ne koks nors internetinių portalų komentuotojas nepraustaburnis. Pasirodo, nuo pastarųjų netoli ir kai kurie istorikai.

Lietuvos istorikų bendruomenė sunkiai serga, jeigu nesugeba vieningai pasidžiaugti svarbiu, reikšmingu, unikaliu atradimu. Kaltinti visus aplinkui, tik ne save, – bloga tendencija. Taip, valstybė skiria ne tiek dėmesio istorijai, kiek derėtų. Istorikai priversti gilintis į tas temas, kurios užsakomos. Bet asmeninė prof. L.Mažylio iniciatyva byloja, kiek galima daug pasiekti ir savo lėšomis – be valstybinių projektų ir užsakymų.

Taigi vienas pagrindinių, svarbiausių, aktualiausių Lietuvai dokumentų surastas. Ir už tai turime dėkoti ne A.Bumblausko sukirpimo istorikams, o iki šiol mažai žinomam Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriui Liudui Mažyliui.

Šia proga savo asmeninėje FACEBOOK paskyroje įdomų komentarą yra paskelbęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Štai jo komentaras:

„Ką parodo Vasario 16-osios akto atradimas? Parodo, deja, mūsų istorikų, kurie apsimeta labai dideliais profesionalais, vis dėlto tam tikrą mėgėjiškumą.

Ir reakcijos tai išduoda: kaip „drįso” atrasti aktą „kažkas”, kas jiems net „nėra žinomas”!?

O dalykas, apšviečiantis ir prikišamai parodantis tą mėgėjiškumą, yra ne tiek tas, kas tą aktą atrado, bet KUR jį atrado!

Atrado viename pagrindinių Vokietijos archyvų – Užsienio reikalų ministerijos archyve. Tvarkingai padėtą, sunumeruotą, aprašytą. Vadinasi, tie profesionalai per 100 metų patys nesusiprato nuvykti net į svarbiausius Vokietijos archyvus ir pastudijuoti su lituanika susijusios medžiagos! Štai kas glumina!

Lygiai kaip rimtai nestudijuoti tebėra karo meto Vokietijos archyvai, apžvelgiantys Lietuvos okupaciją. Nekalbant apie tai, kad ta medžiaga nesurinkta, neišversta į lietuvių kalbą ir neišleista. Niekas nesiūlo milijono…

Kaunietis kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas šaiposi iš jų. Surinkęs unikalių liudijimų apie žydų tragediją Lietuvoje, jis mini jau pirmosiomis karo dienomis arkivyskupo J. Skvirecko ir vyskupo V. Brizgio raštą Kauno karo komendantui, kuriuo protestuojama „dėl okupantų savivalės Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu”. „Pasirodžius tokiai informacijai, „Lietuvos tituluotieji istorikai” tuojau pat turėjo griebtis minėtojo dokumento paieškų. Deja, garsieji istorikai bevelija elgtis taip, lyg šios publikacijos iš viso nebūtų buvę”, – rašo Ch. Bargmanas.

Negana to, vokiečių istorikas Ch Dieckmannas netgi įsigudrina mesti kaltinimus Lietuvos Katalikų bažnyčiai, neva ji neprotestavusi prieš žydų naikinimą, kadangi gviešėsi jų turto. Ciniškiau nebūna.

Kiek man žinoma, vienintelis dr. Adolfas Damušis (1908-2003), irgi ne istorikas, o chemikas, rimčiau bandė gilintis Vokietijoje į Wermahto ir Gestapo archyvus, Stahleckerio ir Jaegerio raportus, parašė neblogai dokumentuotą knygą anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi agresion”. Bet istorikų, praktiškai, ignoruojamą. Atrodytų, bent kitur neprieinamų dokumentų citatomis galima būtų pasinaudoti, jeigu kam nors nepatinka interpretacijos. Bet ne. Tarsi tos knygos nė nebūtų išvis.

Užtat kaip kategoriškai jie vertina tą laikotarpį! Jiems jau viskas čia „aišku”, jokių klausimų nebelikę: vieni lietuviai organizavo žydų naikinimą ir tai darė „su entuziazmu”, „Bažnyčiai laiminant”, „visuomenei džiaugiantis” ir „grobstant” nelaimingųjų aukų drapanas.

Iki kokio lygio reikia smukti, kad profesionali istorikų bendruomenė tylėtų kaip žuvis, klausydamasi tokių Lietuvos šmeižtų ir nedrįsdama net prasižioti!..

Todėl bravo prof. Liudas Mažylis! Kol istorikai-plepiai tik šneka, kiek jie daug žino, kaip ieškos, kaip suras, kaip parveš, žmogus tyliai atsikėlė nuo kėdės, nuvažiavo, surado ir parodė pirštu.”

„Pasipiktinimą” galima suprasti.

Ir dar vienas aspektas. Ne istorikas atkreipia dėmesį, kad tada žmonės ėjo mirti dėl Vasario 16-osios idėjos. Šiandien nei to akto, nei kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų be pinigų nebeieškoma.

Jokiu būdu nepriekaištaudamas vokiečių istorikams, archyvų darbuotojams noriu šiek tiek nusistebėti, kad jie iki šiol nepasakė: „Mes turime jums labai svarbų dokumentą. Atvažiuokite ir pasiimkite, palikite mums tik vokišką tekstą“. Negalėjo būti taip, kad niekas Vokietijoje nežinojo apie jo egzistavimą. Kad ir tas istorikas, kuris išleido 1600 puslapių knygą, iškraipančią istorinius faktus, nepaprastai tendencingą ir neteisingą. Tačiau dar kartą sakau: jokiu būdu nepriekaištauju šio mums taip svarbaus dokumento saugotojams.

2017.03.20; 20:42

Trumposios naujienos

Paroda „Skirtingi karai“ atskleidžia naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą skirtumus šiuolaikiniuose šešių šalių mokykliniuose vadovėliuose.

Parodos medžiagą rengę istorikai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir Čekijos pasirinko analizuoti Antrojo pasaulinio karo tematiką dėl to, kad šis istorinis įvykis išlieka vienu iš skausmingiausių ir labiausiai kontraversiškai vertinamų istorinių epizodų daugelio Europos šalių kolektyvinėje atmintyje. 

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tyrimo objektu buvo pasirinkti mokykliniai vadovėliai kaip esminė terpė, naujoms kartoms perteikianti istorinę atmintį ir laiko dvasią, kurioje jie buvo sukurti.

Paroda buvo sėkmingai eksponuojama Prahoje, Strasbūre, Milane, Maskvoje, Sankt Peterburge, Jekaterinburge, Permėje, Novosibirske ir Krasnojarske.

Parodos atidarymo metu vyks diskusija su jos autoriais Nikita Lomakinu („Memorial International“, Maskva), Algiu Bitautu (Lietuvos edukologijos universitetas, Vilnius) ir Kristina Smolijaninovaite (Europos Sąjungos-Rusijos pilietinės visuomenės forumo sekretoriatas, Berlynas). Diskusijoje taip pat dalyvaus istorijos vadovėlių autorius Evaldas Bakonis ir visuomenininkė Irena Veisaitė.

Diskusiją moderuos žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius Vidmantas Valiušaitis. Renginys vyks lietuvių kalba su sinchroniniu vertimu į rusų kalbą. Įėjimas į atidarymą ir parodos lankymas nemokamas.

Parodos atidarymas 2017 m. kovo 6 d. 18 val. Paroda bus eksponuojama Vilniaus rotušės Pilkojoje salėje iki kovo 31 d.

2017.03.04; 04:45

Gordijo mazgas

Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio. 

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“

1940 – 1941-ųjų tragedija

Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.

Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?

Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija

Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.

Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.

Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.

Arkadijaus Vinokuro knyga

Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar  įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.

Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.

Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.

Lenkiškasis aspektas

Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?

Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?

Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.

Slaptai.lt nuotr.

2017.02.23; 07:02

Videonaujienos

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną buvo surengta prasminga diskusija įsimenančiu pavadinimu – „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“

Diskusijoje aktyviai dalyvavo istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizavo Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš publicisto Vidmanto Valiušaičio pranešimo apie lemtinguosius Lietuvai 1940 – 1941-uosius metus.

video
play-sharp-fill

2017.02.01; 22:24

Trumposios naujienos

2017 m. vasario 16 d., ketvirtadienį, 16 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyks renginys „Lietuvos byla ambasadorių žvilgsniu“.

Popietė skirta išeivijos šviesuolių – Kazio Škirpos ir Vytauto Antano Dambravos – atminimui. Lietuvos valstybės atkūrimo aušroje Kazys Škirpa pirmasis iškėlė Trispalvę Gedimino pilyje, o II pasaulinio karo metu Vytautas Antanas Dambrava ir Vincas Krėvė rūpinosi lietuvių vaikų švietimu Glasenbacho pabėgėlių stovykloje Austrijoje.

Šių iškilių asmenybių diplomatinę veiklą plačiau pristatys politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis, leidyklos „Žara“ direktorė Ramutė Žandarienė ir muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius.

Renginyje dainuos ir muzikuos postfolkloro grupė „Rugiaveidė ir šeima“. Taip pat muziejuje bus atidaryta Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda „Dainavos šalies vaizdai ir žmonių veidai“. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną švęskime kartu! Renginys nemokamas.

Informacijos šaltinis – VMMD Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10-1, LT-01114, Vilnius; Darbo laikas: II-VI, nuo 10 iki 17 val.).

2017.02.15; 02:36

Trumposios naujienos

Lietuvos byla – mano byla. Vytautas Antanas Dambrava

Kviečiame į Ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos mirties metinių minėjimą.

Iškilmingas minėjimas rengiamas Vilniaus įgulos Karininkų Ramovėje. 

Renginio data – 2017-ųjų metų vasario 5 diena. Minėjimas prasidės 12.30 min.

12.30 – Meninis prologas.

Renginį veda Gaudentas Aukštikalnis.

12.40 – V.A.Dambrava – Lietuvos laisvės šauklys, įžymus mąstytojas ir politikas.

Kalbės:

LR Seimo nariai Žygimantas Pavilionis, Antanas Vinkus, prof. Povilas Gylys, prof. Romualdas Grigas, KAM atstovai, LPD vadovas Juozas Dingelis, velionio brolis Kęstutis Dambrava.

14 – 14.30 – Knygos „Lietuvos byla – mano byla“ sutiktuvės. Autorius – Vidmantas Valiušaitis, leidyklos „Žara“ direktorė Ramutė Žandarienė.

Vilniaus karininkų Ramovės ir LPD informacija

2017.02.03; 05:44

Politinės intrigos

Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive. 

Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.

Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.

Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.

Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.

Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.

Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva  rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.

Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.

Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.

Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.

Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.

Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.

Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.

O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.

Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.

O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.

Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.

Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.

Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.org portalas.

2016.12.19; 03:30   

Aktualijos

Antanas Šimukevičius

Ar daug drąsos reikia sakyti netiesą „vardan ramybės“?

Paskutinę lapkričio dieną Vilniaus rotušėje buvo pasikėsinta į pulkininką Kazį Škirpą, „šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltintą ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą“. Visi, kurie tą vakarą buvo salėje, žino, kodėl ir kaip tai buvo padaryta „vardan ramybės“. 

Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Taip, pacitavau Vidmantą Valiušaitį, tame „pasikėsinime“ dalyvavusį, o feisbuke paskelbusį straipsnį „Kazys Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės“.

Autorius rašo: “Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti“.

Na, pirmutinis jis jau tikrai nebus, nes panašių aukų vardan ramybės jau turime ne vieną, ir dar turėsime. V.Valiušaitis turbūt neskaitė istoriko Henriko Šadžiaus dvitomio „Tautos drama“. Ten, ypač antrajame tome, tokių aukų šimtai. V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, Just.Marcinkevičiaus jis dar neliečia, bet asmenybes, neabejotinai daug nusipelniusias Lietuvai ir turėjusias „laimės“ gyventi komunistų ir fašistų, paskui vėl komunistų okupuotoje Lietuvoje, vertina remdamasis okupantų Maskvoje saugomais „dokumentais“. Jo „Tautos dramos“ epigrafas – Tacito priesakas: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti istorijos tiesos“.

Deja, šis istorikas labai dažnai drįsta sakyti netiesą, taip pat drįsta nutylėti istorijos tiesą, kaip ir tie, kurie Vilniaus rotušėje kėsinosi į Lietuvos nepriklausomybei ir laisvei daug nusipelniusį pulkininką Kazį Škirpą.

2016.12.02; 04:41

Aktualijos

Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami. 

Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.
Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.

Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė” niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?

Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį”. Bet su šiuo „triukšmadariu” jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!

K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės”. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos”, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.

Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?

Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės”. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage. 

Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės” susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.

Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją” ir „ragino minias žudyti” liko.

Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..

Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…

Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu”. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti” tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?

O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.

Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija”. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.

Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės”. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.

Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus” arba Medininkuose irgi „savi” iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais”.

2016.11.30; 14:18

Aktualijos

Neseniai pasirodžiusi Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ iš naujo atgaivino diskusijas apie lietuvių tautos vaidmenį Holokauste ir kolektyvinę atsakomybę už žydų tautybės bendrapiliečių žudynes.

Knyga ne tik iškėlė daug klausimų, bet ir susilaukė daug kritikos, kurią neretai mėginta nurašyti kaip savo praeities nepripažįstančios visuomenės gynybinę reakciją. Į pastaraisiais metais viešojoje erdvėje keltus, o minimos knygos tik atgaivintus klausimus iki šiol trūksta suprantamų ir nuoseklių atsakymų.

Continue reading „„Kalbėkime patys, girdėkime kitus“” →

gintaras_portretas_2
Aktualijos

Paskutinioji per LRT televiziją rodyta laida “Tarp Rytų ir Vakarų” – išskirtinai įdomi ir prasminga. Rimgaudo Geleževičiaus solidžiai vadovautoje diskusijų laidoje ginčytasi, ar lietuviškosios masinės informacijos priemonės gali elgtis būtent taip, kaip pasielgė parlamentaro Sauliaus Stomos atveju.

Beveik valandą televizijoje svarstyta, ar Lietuvos žurnalistai turi moralinę ir juridinę teisę slapta įrašinėti privačius mūsų politikų pokalbius. Samprotauta ir apie tai, kokių interesų vedini žurnalistai slapta filmavo privatų dviprasmiškų užuominų kupiną Seimo nario S.Stomos pokalbį su žaliaake gražuole Rūta vienoje iš Vilniaus kavinių.

Continue reading „Lietuva – šalis, kurioje sudarytos itin nepalankios sąlygos žurnalistiniams tyrimams” →

valiusaitis_radijas
Žurnalisto užrašai

Neseniai Lietuvoje viešėjo Aidanas White’as, ilgametis Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius, vadovavęs šiai profesinei organizacijai nuo 1987-ųjų iki šių metų balandžio. Organizacijos Transparency International Lietuvos filialo kvietimu jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčiuose”, kur rugsėjo 26 dieną skaitė paskaitą apie žurnalistų profesinę etiką. Svarbiausioji A. White’o paskaitos mintis ir raginimas – išlaikyti gyvą žurnalistų profesinės etikos liepsną. Jis pabrėžė, kad skelbti tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga ir negali būti pateisinimų šio principo laužymui.

Continue reading „Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?” →

valiusaitis
Žurnalisto užrašai

Portalas „WikiLeaks”, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaida, paskelbė skandalingus duomenis apie kai kuriuose Lietuvos laikraščiuose klestinčią korupciją ir pusiau legalų reketą. Buvo įvardytos konkrečios sumos, leidinių ir politinių partijų pavadinimai, asmenų vardai, taip pat informacijos šaltinis – JAV diplomatų susirašinėjimas. Atrodė, kad tai prokuratūros dėmesio verta istorija.

Tačiau prokurorai netrukus suskubo nuo to atsiriboti, žiniasklaida pasitenkino momentiniu skaitytojų dėmesio padirginimu ir viskas, kaip paprastai, nuslopo, galima sakyti, be pasekmių. Kodėl Lietuvos leidėjai vengia deklaruoti savo vertybes ir įsipareigojimus žiniasklaidos produktų vartotojams? Štai, pavyzdžiui, Hansas Luikas, pagrindinis DELFI valdančios „Ekspress Group” akcininkas, estų verslininkas ir žurnalistas, neseniai paskelbtame interviu gana drąsiai kalba apie „Ekspress Group” leidėjų vertybines nuostatas, įsipareigojimus skaitytojams, kurie kelia pagarbą. Lietuvos leidėjai taip atvirauti nedrįsta. Kodėl?

Continue reading „Leidėjai vengia deklaruoti vertybes ir įsipareigojimus. Kodėl?” →

Medelis1
Politinės intrigos

Paskutiniąją rugpjūčio savaitę (25 d.) Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, vyko Kultūros ministerijos organizuota mokslinė-praktinė konferencija gana vingriu ir kiek gasdinančiu pavadinimu: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tiek to, tas labai jau biurokratiškai skambantis „įveikimas kaip priemonė“, bet „įtampoms neutralizuoti“ – galėtų reikšti, kad per tas įtampas Lietuvoje lyg ir nebeturėtų būti ramaus gyvenimo. Tolesnė konferencijos eiga parodys, kad tų įtampų tėra viena – lietuvių-Lietuvos lenkų (Lenkijos) santykiai. Tarp pranešėjų neatsirado nė vieno, galinčio kalbėti kitų tautų vardu. Atrodo, nebuvo pakviestas ir lenkų atstovas. Du kalbėtojai, sprendžiant iš apokalipse dvelkiančių pranešimų („Lietuvos etninės politikos krachas“ ir „…tautinės mažumos ir pasitikėjimo problema“) būtų galėję įnešti kiek įvairovės atstovaudami žydų ir rusų pozicijas, tačiau jie neatvyko.

Continue reading „Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą“” →

gintaras_portretas_2
Politinės intrigos

Rugpjūčio 25 dieną Kultūros ministerija Vilniuje surengė mokslinę – praktinę konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti”. Būčiau neteisus, jei šį renginį pavadinčiau tendencingu “nuo pradžios iki pabaigos”. Juk negalima paneigti, kad tądien kalbėjo ir keletas pranešėjų, kurie pateikė būtent lenkams nemalonių faktų, priekaištų, skaičių.

Pavyzdžiui, prof. hab. dr. Gediminas Merkys ilgokai vardino, kiek daug nepelnytų skriaudų patyrėme nuo lenkų tarpukario metais. O štai “Žinių radijo” laidos “Žiniasklaidos anatomija” vedėjas Vidmantas Valiušaitis pasakojo, kaip tada  Lietuvos valdžia nemokėjo bendrauti su mažlietuviais ir vokiečiais Klaipėdos krašte. Prof. dr. Antanas Kulakauskas, gilindamasis į Lietuvos – Lenkijos santykius, įdomiai  palietė suomių santykius su švedų ar laplandų tautinėmis mažumomis. Kultūrologas Darius Kuolys pateikė nerimą keliančių pavyzdžių, kaip iš buitinio lygmens lietuvių – lenkų konfliktas persimeta jau ir į intelektualų gretas.

Continue reading „Kuo nusikaltau broliams lenkams” →

booollliiisss
Jezerskas prieš Visocką

Buvusio kandidato į Prezidento postą generolo Česlovo Jezersko ir žurnalisto Gintaro Visocko dvikova nesibaigia.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis ir dar dvi teisėjos šių metų sausio 27-ąją paskelbė galutinį neskundžiamą sprendimą, labai nepalankų žurnalistui. Tačiau dar lieka viltis, kad šią bylą  protingiau išnagrinės Žmogaus teisių teismas Strasbūre, į kurį žurnalistas G.Visockas ketina kreiptis (žiūrėkite publikaciją “Lietuvos ryte”).

Daug vilčių, kad Strasbūro teisėjai į generolo Č.Jezersko ir žurnalisto G.Visocko bylą pažvelgs nešališkai, jautriau, profesionaliau, nei tai padarė lietuviškosios Temidės tarnai. Juk apie viešąjį asmenį, t.y. apie atsargos generolą, buvusį KAM generalinį inspektorių, prezidento posto siekusį Č.Jezerską žurnalistas niekur niekada nerašė, kad pastarasis bendradarbiavo su KGB.

Continue reading „Statistinio skaitytojo nuomonė: Vilniaus apygardos teismas neturėjo moralinės teisės nagrinėti žurnalisto G.Visocko bylos” →

valiusaitis
Jezerskas prieš Visocką

Sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas paskyrė 15 tūkst. litų baudą tinklaraščio www.slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui ir priteisė dar beveik 8 tūkst. litų teismo išlaidų už buvusio kandidato į prezidentus generolo Česlovo Jezersko įžeidimą. Atvejis, kai žurnalistas baudžiamas už viešo asmens vertinimus, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pirmas. Teismo nutartyje skelbiama, kad „G. Visockas, mesdamas ant Č. Jezersko įtarimą tuo, kad jis galėjo būti slaptas Valstybės Saugumo Komiteto (t. y. KGB – V. V.) bendradarbis, siekė jį diskredituoti ir tokiu būdu pažemino“. Sprendimas priimtas apeliacine tvarka, todėl yra galutinis ir neskundžiamas.

Continue reading „Žiniasklaidos anatomijoje – apie žurnalistui G.Visockui skirtą bausmę” →