Prabėgo daugiau nei mėnesis, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą mesdama gausias karines pajėgas. Tad turime teisę brėžti preliminarias išvadas, kas gi nutiko.
Mano supratimu, išryškėjo daug negražių dalykų, kuriuos derėtų vadinti arba išdavyste, arba sabotažu, arba šokiruojančia nekompetencija.
Sprendžiant iš kai kurių į viešumą vis dažniau prasiveržiančių informacijų, Vakarai, net ir žinodami, jog Vladimiras Putinas puls iš visų pusių panaudodamas tankus, karo lėktuvus ir galingas raketas, nesiruošė rimtai padėti Ukrainai. Nesiruošė jos gelbėti ne tik todėl, kad dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas pilnas keisto antiukrainietiško nusistatymo, o tai reiškia, kad į Baltųjų rūmų lyderį norom nenorom priversti lygiuotis ir prancūzų, vokiečių, britų vadovai. Esama dar vienos priežasties: puikiai žinoję, jog Kremlius ruošiasi šturmui, JAV analitikai buvo įsitikinę, esą Ukraina neišsilaikys nė dviejų parų (vienas Vakarų lyderis taip ir prasitaręs: kam padėti Ukrainai, jei ji po dviejų parų kris?).
Degantis tankas
Beje, egzistuoja dar ir trečioji priežastis, kodėl oficialusis Vašingtonas senų seniausiai galėjo išmušti V.Putinui iš galvos norą kariauti, bet drąsiai ir ryžtingai nesielgė. Ne vien pragmatiškais sumetimais netramdė Kremliaus diktatoriaus (pelninga prekyba dujomis ir nafta). JAV žvalgybos buvo įsitikinusios, jog Rusijos kariuomenė – labai galinga. Proto bokštai iš CIA, CŽV, Pentagono nenumatė korupcijos ir apsileidimo faktorių.
Ukraina šias JAV analitikų išvadas apvertė aukštyn kojomis. Pasirodo, Kijevas, nepaisant milžiniškų Rusijos pastangų milijardais papirkti ukrainiečių politikus bei kariškius, gavo į kaulus taip, jog visiems akivaizdu: kad ir kaip baigsis šis karinis konfliktas, Ukraina švenčia moralinę pergalę, ir šios pergalės iš jos niekas nebeatims, net jei V.Putinas ją užmėtys atominėmis bombomis. Taigi Vašingtonas apsižioplino du kartus. Pirma, Vašingtonas nesitikėjo, jog Ukrainos kariai moka ne tik kariauti, ne tik drąsūs, bet dar, labai svarbu, myli savo Tėvynę, nesiruošia jos išduoti. Kad amerikiečiai brėžė neteisingas išvadas dėl neva Ukrainos kariuomenės silpnumo, JAV išsidavė tuomet, kai, karo išvakarėse iš Kijevo atšaukė savo ambasadorius ir pirmosiomis karo valandomis pasiūlė Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui bėgti iš šalies, garantuodami politinį prieglobstį.
Antroji Vašingtono klaida: Amerikos analitikai pervertino Rusijos karinės mašinos pajėgumus. Rusijos kariuomenė pasirodė esanti ne tokia stipri, kokia dėjosi visus pastaruosius keliolika metų.
Trečiasis variantas – pats blogiausias, pats baisiausias. JAV žinojo, kokia ištižusi V.Putino karinė armada, o Ukrainos kariuomenė, – tvirta kaip uola, bet vis tiek nusprendė nesikišti. Amerika nusprendė, kad Rusiją verčiau tramdyti ukrainiečių rankomis.
Žodžiu, dabar Amerika priversta keisti savo strategijas ir taktikas. O tai – nėra lengva. Techniškai sudėtinga. Vašingtonas manė teiksiąs tik lengvąją ginkluotę po Ukrainą išblaškytiems ukrainiečių partizanams (šaunamieji ginklai, rankiniai kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai). Dabar gi paaiškėjo, jog Ukrainai reikia karo naikintuvų, oro gynybos įtaisų, tankų. Šią ginkluotę perduoti Ukrainai – jau sudėtingiau. Tačiau jei norėtų, tai suskubtų. Bet kažkodėl trypčioja vietoje. Tvirtina duodanti Ukrainai kiek tik galinti. Bet tai – melas. Ukraina negauna tokių ginklų, kokių prašo. Palyginkime JAV prezidento ir NATO generalinio sekretoriaus pareiškimus dėl siunčiamos ginkluotės su V.Zelenskio maldavimais kreipiantis į JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos parlamentus teikti sunkiuosius, tikruosius ginklus. Skiriasi kaip diena ir naktis. Vakarai teikia Ukrainai labai mažai, labai skūpiai, labai atsargiai. Viena iš mažiausiai Ukrainą remiančių šalių – būtent JAV. Palyginkime, ką Ukrainai persiunčia, sakykim, Čekija, ir ką – amerikiečiai. Amerikai turėtų būti labai gėda.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Kodėl Vakarai taip lėtai, tarsi nenoromis padeda Ukrainai? Bijo Kremliaus atominio šantažo? Nė kiek. Tik apsimeta, kad drebina kinkas. Jei rimtai bijotų, aplink Ukrainos atomines jėgaines senų seniausiai būtų dislokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos kariai. Galų gale, baimindamiesi neva atominių atakų iš Rusijos mes išsiduodame, jog V.Putino branduolinis šantažas galįs veikti ir tuomet, kai Rusija pareikalaus NATO priešakiniams gynybos daliniams nešdintis iš Baltijos šalių. Mąstykime logiškai: jei Vakarai bijotų atominio karo dėl Ukrainos, jie bijotų atominių užpuolimų ir dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos. J.Bidenas nuolat išdidžiai kartoja, jog gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą. Bet šiuose jo žodžiuose pasigendu būtent sveiko proto. Nes radiacijai nusispjaut, kur NATO, o kur ne NATO žemės.
Greičiausiai egzistuoja visai kitos priežastys, kodėl J.Bidenas taip akivaizdžiai nenori padėti Ukrainai. Į šį klausimą būtų lengva atsakyti, jei žinotume, kokių priežasčių paskatintas JAV slaptųjų tarnybų vadovas prieš karą buvo nuvykęs į Maskvą ir ten net dvi paras tarėsi su Rusijos žvalgybų vadovais. Kad ir kaip nemėgstu sąmokslo teorijų, tačiau man dingojasi, jog vyriausiasis JAV „džeimsas bondas“ į Maskvą vyko ne tam, kad aptartų, kaip saugoti Ukrainą. Tarėsi dėl kažko kito. Gal kurpė planus, kaip su Rusija teks bendradarbiauti, kai ši okupuos visą Ukrainą?
Išdavystės varianto neatmetu. Tik prisiminkite, kiek sykių J.Bidenas viešai kartojo, jog Amerika nepasiųs savo karių į Ukrainą, net jei V.Putinas ten siautės kaip išmanąs. Net jei toks J.Bideno apsidraudimas – racionalus, teisingas, kam viešai, atvirai priešui pasakoti, kokių veiksmų tu nesiimsi? Tokiais savo plepėjimais senukas J.Bidenas tarsi atriša rankas V.Putinui Ukrainoje žudyti be pasirinkimo, be atvangos (nuo žemės paviršiaus nušluojami milijoniniai miestai, ukrainiečių civiliams trukdoma pasitraukti iš bombarduojamų miestų, specialiai bombarduojamos ligoninės, mokyklos, naftos perdirbimo įmonės). Kalbėkime atvirai, Ukrainą pažemino. Esą ukrainiečių gyvybės nerūpi. Esą į ukrainiečių vaikų skausmą – nusispjauti.
Beje, plepėdama, jog Ukrainos ji ginklu negelbės, Baltųjų rūmų administracija siunčia ženklą ir toms valstybėms, kurios nori padėti Ukrainai. Vašingtono valdžia tarsi sako: turėkite omenyje, kad J.Bidenas nesiųs savo karių į Ukrainą. Vašingtono bosai tarsi sako: neverta persistengti padedant Ukrainai.
Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Jau daugiau nei trisdešimt parų, kai kiekvieną vakarą peržiūriu Marko Feigino videointerviu su Ukrainos prezidentūros atstovu, karo ekspertu Aleksiejumi Arestovičiumi. Kuo toliau, tuo atviriau šis analitikas tvirtina, jog Vakarų pagalba Ukrainai – nei šiokia, nei anokia. Vienas žingsnis – į priekį, du žingsniai – atgal. Ukraina dabar galėtų daug kur pereiti į kotrpuolimą, bet jai trūksta ginklų. Tuo tarpu Rusija visais įmanomais ir neįmanomais būdais sukrapštė rezervų, ir dvi būsimos savaitės Ukrainos kariuomenei bus labai sunkios.
Šiandien taip matau tarptautines intrigas dėl Ukrainos: renkuosi žodį „IŠDAVYSTĖ“. Net jei Amerikos administracija dabar kardinaliai keisis gerojon pusėn, pirmosiomis karo savaitėmis J.Bidenas elgėsi tarsi būtų Ukrainos oponentas.
Nesuprantu tautiečių, kurie džiaugiasi JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) ir Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino paskutiniuoju pokalbiu. Esą JAV prezidentas labai drąsiai ir aiškiai perspėjo Kremliaus valdovą, kokių skaudžių pasekmių jis sulauksiąs, jei dabar puls Ukrainą.
Pirma, Rusija turėjo būti kaip reikiant pamokyta dar 2008-aisiais, kai puolė Gruziją (Sakartvelą). Jei tuomet būtų deramai pakratyta už apykaklės, galbūt nebūtų buvę ir Krymo okupacijos 2014-aisiais metais. Bet net po 2014-aisiais prarasto Krymo oficialiąjam Vašingtonui užteko įžūlumo tik žodžiais, o ne konkrečiais darbais ištiesti Ukrainai pagalbos ranką. JAV nenoras rimtai ginti Ukrainos prieš septynerius – aštuonerius metus įžūlus jau vien dėl to, kad Vašingtonas 1991-aisiais įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Ukrainos atsisakymus disponuoti branduoliniu ginklu. Tokį įsipareigojimą pasirašė ne politinis ar finansinis sukčius. Jį pasirašė JAV prezidentas. Kaip Barakas Obama, Donaldas Trampas, o dabar ir ponas J. Bidenas drįsta pamiršti savo pirmtako įsipareigojimus? Demokratinė, civilizuota, teisinė valstybė tokių įsipareigojimų nepamiršta.
Dabar – 2021-ųjų pabaiga. Labai panašu į tai, kas klostėsi ir 2008-aisiais, ir 2014-aisiais. Daug skambių, gražių, viltingų patikinimų, bet kiek realių darbų? Vien tušti grasinimai įvesti naujas, dar griežtesnes sankcijas, nors jau net puikią atmintį turintys politologai, regis, painiojasi, kokios iš sankcijų tebegalioja, kurios sustabdytos, kurios pakeistos kiek kitais ekonominiais suvaržymais, kiek iš viso realiai nuo vakarietiškų apribojimų kenčia Rusijos įmonių ir politikų – šimtai tūkstančių ar tik kelios dešimtys.
Ką belieka daryti Vladimirui Putinui, matančiam išsigandusių vakariečių tūpčiojimus „vienas žingsnis į priekį, du – atgal“? Jei Vakarai bedančiai, nesugeba apginti net tų, kuriuos visąlaik ragino įsilieti į europietišką glėbį, kodėl Kremliui neatplėšus naujų teritorijų? V. Putino elgesys – logiškas. Jei chuliganui leidžiama siautėti, jis – siautėja.
Antra, iš kur ištraukėte, kad V. Putinas tikrai ruošiasi pulti visą Ukrainą? Taip tvirtina visa demokratų partijai (J. Bideno partija) simpatizuojanti amerikietiškoji žiniasklaida? Sutinku, V. Putinas tikrai turi tokių planų – paimti į savo rankas ne tik Rytų, bet ir Vakarų Ukrainą. Nesiginčiju, prie Ukrainos sienų tikrai dislokuota daug rusiškos kariuomenės. Bet ar jos užtenka plačiam puolimui? Kai kurie Vakarų leidiniai tvirtina, kad prie Ukrainos permesta maždaug 175 tūkst. rusų kariškių, kai kuriose karinėse apygardose centrinėje ir rytų Rusijoje pastebima nerimą keliančių sujudimų. Žodžiu, Rusijai tikrai nebus labai sunku per keletą savaičių patraukti Ukrainos pusėn gausesnių pajėgų.
Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA foto
Tačiau 175 tūkstančiai – tai ne tos karinės pajėgos, kurios galėtų įveikti Ukrainos kariuomenę, turinčią 255 tūkst. karių, 200 tūkst. rezervistų ir 400 tūkst. parako uosčiusių karo veteranų. Plačiam puolimui Rusija turėtų sutelkti bent pusę milijono kariškių. Be to, nereikia pamiršti, kaip V. Putinas okupavo Krymą. Tyliai, be triukšmo. V. Putino planų neperprato net JAV žvalgybos: tvirtino, jog neturi žinių, patvirtinančių Kremliaus ketinimų įsiveržti į pusiasalį, o po trijų parų Krymas buvo užgrobtas. Ši detalė – labai svarbi. Jei tikrai Rusija ruoštųsi pulti Ukrainą iki pat Kijevo, greičiausiai iki paskutinės akimirkos apie tai nežinotų nei Vakarų džeimsai bondai, gėdingai pražiopsoję Krymo okupaciją, nei mes – žurnalistai, politologai, ekspertai.
Trečia, įvardinkite bent vieną teigiamą aspektą, kodėl J. Bideno ir V. Putino paskutinįjį nuotolinį pokalbį derėtų vadinti Ukrainai sėkmingu? Jei J. Bidenas būtų padorus politikas, jis V. Putinui būtų pareiškęs – apie Ukrainos problemas šnekėsimės tik tuomet, kai pokalbyje dalyvaus Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis. Bet Ukrainos teritorinį vientisumą saugoti įsipareigojusios šalies prezidentas taip nepasielgė. Ukrainos likimą jis narpliojo apeidamas … Ukrainą (kokios garantijos, kad taip nebus pasielgta ir su Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija?).
Be to, J. Bidenas vis garsiau tvirtina, jog vienintelė galimybė taikiai sureguliuoti Kijevo ir Maskvos konfliktą – tai ukrainiečių pažadas laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų. JAV prezidento manymu, oficialusis Kijevas privalo nusileisti Donbaso ir Luhansko separatistams suteikdamas jiems veto teisę. Tai, žinoma, reikštų Ukrainos kapituliaciją. Reikalauti, jog Ukraina laikytųsi Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta V. Putinas, – pati tikriausia Ukrainos išdavystė. Bet jei J. Bidenas Ženevoje prasitarė apie Minsko susitarimus tik Amerikos vardu, šiandien jis jau kalba neva visų NATO partnerių vardu. Apie tai, kada V. Putinas grąžins Krymą, – J. Bidenas nedrįso net prasižioti. O V. Putino apetitai – nuolat auga. Dabar jis jau reikalauja, kad Vakarai atitrauktų nuo Rusijos sienų NATO karius, duotų raštišką įsipareigojimą, jog NATO daugiau nebesiplės į Rytus, jog NATO į savo šeimą neprims Ukrainos. J. Bidenas klusniai prasitaria – šiuos Kremliaus priekaištus teks aptarti pačiu aukščiausiu lygiu.
Bideno ir Putino suokalbis
Tad kas iš tiesų dedasi Rytų fronte? Norint brėžti savas išvadas tėra viena išeitis – atidžiai perskaitytų kuo daugiau nuomonių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau lietuviškąja puse tenka vis labiau nusivilti. Štai Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas portalui delfi.lt tvirtina teigiamai vertinantis nuotolinį Bideno ir Putino pokalbį internetu. Esą Amerika stengiasi sudrausminti Kremlių ir demonstruoja solidarumą Ukrainai. Suprask, Rusija patirsianti labai daug politinių ir ekonominių nuostolių, jei puls Ukrainą. Pasak ministro A. Anušausko, ukrainiečiai nėra palikti „vienui vieni“, JAV, NATO ir Europos Sąjunga remia Ukrainą.
O va garsusis politikos ekspertas Andrėjus Ilarionovas (gyvena JAV) televizijai Feigin Live (Marko Feigino internetinis kanalas), įrodinėjo, jog paskutinysis J. Bideno ir V. Putino pokalbis jam primena 1938-ųjų Miuncheno suokalbį. Tuomet buvo paaukota dalis Čekoslovakijos viliantis, jog diktatoriui Adolfui Hitleriui to užteks. Dabar, pasak A. Ilarionovo, aukojama Ukraina. Jo įsitikinimu, triukšmas dėl Rusijos telkiamos ginkluotės prie Ukrainos tėra akių dūmimas. Susikukavusiam su V. Putinu ponui J. Bidenui tiesiog reikia fono: Rusija tuoj tuoj puls, prasidės didelis didelis karas, todėl jam belieka derėtis su V. Putinu bei įtikinėti Ukrainos valdžią sutikti su nuolaidoms dėl vadinamųjų Minsko susitarimų. Tik tuomet neva bus išvengta didelio bumbtelėjimo. Ukrainos prezidentas jau tarsi sutinka, kad „geriau bloga taika nei geras karas“. O ir V. Putinas, jei Donbaso ir Luhansko sritys turės politinę autonomiją, priklausančią tiesiogiai Kremliui, jei Amerika įsipareigos daugiau nebeplėsti NATO į Rytus, – atsitrauks ir taika pasaulyje vėl įsivyraus. Tuomet J. Bidenas galės girtis išgelbėjęs Pasaulį nuo didelio „žvanginimo ginklais“, todėl vertas ne tik susižavėjimo ir pagyrų, bet ir konkrečios Nobelio taikos premijos. Žodžiu, V. Putinas siekia išpešti kuo daugiau nuolaidų, leisiančių jam kaip tinkamam šeimininkauti buvusiose SSRS teritorijose, o J. Bidenui reikalinga garbė. Ir vienam, ir kitam nusispjaut į ukrainiečių tautos kančias. Ir vienam, ir kitam tiesa ir teisingumas – nė motais. Maždaug taip pusantros valandos trukmės diskusijoje savo pastebėjimus dėliojo A. Ilarionovas.
Andrėjus Ilarionovas kalba Marko Feigino laidoje Feigin Live
Kritiškas A.Ilarionovo komentaras šių eilučių autoriui atrodo įtikinamesnis nei balsai tų, kurie giria Ameriką už drąsą ir principingumą. Man regis, neteisinga manyti, esą be atsitraukimų, nuolaidų ir paaukotos Ukrainos V. Putino neįmanoma pažaboti. Jei Vakarai nesielgtų kaip ištižę impotentai, jei imtų rimtai spausti V. Putiną, tai ir sutramdytų. Tereikia pradėt tramdyti.
Taigi kol kas širdyje – nusivylimas, kad JAV vadovaujama NATO vis dar nesugeba pastatyti į vietą kaimynines šalis puldinėjančio V. Putino. Ištisus trylika metų šokame pagal Kremliaus diktatoriaus, manančio, jog Sovietų Sąjungos griūtis – didelė katastrofa, dūdelę. Mums, vakariečiams, turėtų būti velniškai gėda.
Amerikoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis Draugas.org
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai įsivėlėme į užtektinai rimtą trintį dėl įvykių Sakartvele, verta susimąstyti, ką Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuveikė netinkamo, viešėdamas Tbilisyje.
Keletas gruziniškų pastabų
Domėtis Sakartvele įsiplieskiančioms politinėms nuostatoms, – kodėl gi ne? Pateikti net ir aštroką nuomonę, ką manome apie opozicijos lyderių suėmimą arba gravitaciją Kremliaus pusėn, – ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat sutikime, kad aukso viduriuko pozicija kartais – neįmanoma. Jei paremsi poziciją, būtinai įsižeis opozicija. Jei palaikysi mitinguojančius, įsižeis valdžia. Žiūrint iš šios pusės Lietuvos Seimo URK vadovas nepadarė nieko blogo.
Tačiau turime pripažinti, jog, žaisdami pagal šias taisykles tuomet privalome būti pakantūs mūsų pusėn pažeriamais priekaištais. Jei, pavyzdžiui, į Tbilisį atvykęs aukšto rango Lietuvos politikas galįs nurodyti gruzinams, su kuo privalu taikiai šnekučiuotis prie derybų stalo, turėtume sutikti, kad ir gruzinų politikai, kada nors atvykę į Vilnių, turės teisę nurodinėti Ž.Pavilioniui, kaip jis privaląs elgtis. Maždaug taip.
Prisipažįstu, kadaise patiko Michailo Saakašvilio politinė laikysena, kol vadovavo Gruzijai. Bet kai atvykęs į Ukrainą puolė aršiai patarti ukrainiečius, kaip jiems gyventi be korupcijos, – liko nemalonus kartėlis. Ar tikrai M.Saakašvilis – toks išmintingas, kad turįs neginčijamą teisę mokyti ukrainiečius demokratijos abėcėlės? Nejaugi dešimtis milijonų gyventojų turinti Ukraina negalinti rasti bent jau M.Saakašviliui lygaus ukrainiečio – drąsaus, principingo, demokratiją gerbiančio? Tokios štai slogios mintys tada kirbėjo galvoje.
Kodėl – slogios? Nesiginčiju, atvykęs į Ukrainą politikuoti M.Saakašvilis vadovavosi kuo gražiausiais ketinimais – padėti ukrainiečiams. Bet ar šis jo žingsnis neturėjo pažeminimo gaidelių: žiūrėk, ukrainiečiai žiopli, be gruzinų patarėjų – nė iš vietos?
Jei vertiname Lietuvos Seimo URK pirmininko elgesį Sakartvele, turėtume analizuoti ne tik tai, ką jis teigiamo ar neigiamo nuveikė, bet ir analizuoti, ko jis nepadarė, nors turėjo padaryti. Mat diplomatijoje svarbu ne tik tai, ką tu garsiai įvardini, bet ir tai, ko nepasakai, ką nutyli. Jei jau mes tokie drąsūs, principingi, nebijome į atlapus kibti net ir milijardus gyventojų turinčiai Kinijai, kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, praėjusių metų pabaigoje vos per šešias savaites trukusį karą susigrąžinusio daug 1992 – 1994-aisiais prarasto Kalnų Karabacho teritorijų, įskaitant ir septynetą gretimų, su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas)?
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Juk 2020-ųjų rugsėjo 27 dieną prasidėjęs ir šešias savaites trukęs karas – tai unikali karinė operacija, kurios metu Azerbaidžanas susigrąžino didžiąją dalį pagal tarptautinę teisę jam priklausančių žemių. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų savų teritorijų neteko net kelios valstybės: Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Ukraina. Bet tik Azerbaidžanui pavyko atgauti tai, kas iš jo buvo neteisėtai atplėšta. Susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę Azerbaidžanui nuoširdžiai talkino Ankara, tad galėjome pasakyti „ačiū“ net ir Turkijai.
Nepasveikino nei Azerbaidžano, nei Turkijos
Bet Lietuva nepasveikino nei oficialiojo Baku, nei oficialiosios Ankaros. Subtili situacija. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho likviduotas be ES Rytų partnerysčių programų pagalbos. Iš tų Rytų partnerystės programų išėjo didelis šnipštas. Jos pasirodė nieko vertos bent jau omenyje turint prarastų teritorijų problematiką.
Būkime atviri: kai kurie iš mūsų graužia nagus dar ir dėl to, kad Azerbaidžanas nė trupučio nenusileido Armėnijos separatistams. Lietuvoje gausu proarmeniškai nusiteikusiųjų, tvirtinančių, girdi, nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas, vis tik būtų buvę geriau, jei ši teritorija atitektų armėnams. Ir šią savo idėją visokiausiais būdais mėgino įteisinti ieškodami įvairiausių pretekstų – nebūtų Azerbaidžano ir Turkijos nuodėmių. Kuo tik nebandyta kaltinti Azerbaidžaną: pagalbon pasitelkė samdinių – teroristų (grubus melas, jokių samdinių nebūta), specialiai šaudė į civilius armėnų objektus (atvirkščiai – tai Armėnija apšaudė civilius Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą), pasidavė Rusijos įtakon (Rusijos politinė įtaka po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos kaip tik sumenko).
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civiliusArmėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Nūnai net atsiranda “gudročių“, kurie siekia Azerbaidžaną sukiršinti su Iranu. Esą jei Azerbaidžanas atsiėmė Kalnų Karabachą, netrukus ieškos galimybių susigrąžinti ir kadaise Iranui atitekusias teritorijas. Tuo tarpu oficialusis Baku nepuoselėja jokių teritorinių pretenzijų Teheranui. To, kas nutiko 17 – 19 amžiais, negalima palyginti su tuo, kas nutiko 1988 – 1994 metais.
Moralas būtų toks: jei norime būti ypatingai sąžiningi ir principingi analizuodami situaciją Sakartvele, privalome sąžiningumą ir principingumą išlaikyti visur – taip pat vertindami padėtį Azerbaidžane ir Armėnijoje. Mes jau esame priskaldę malkų, siųsdami Armėnijai klaidingus signalus, esą nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas nėra Armėnija, galbūt kaip nors pavyks pergudrauti Azerbaidžaną išprievartaujant nuolaidoms. Užuot pastaruosius tris dešimtmečius Armėnijai aiškiai rėžę, jog griežtai gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir niekad niekada nepripažinsime Kalnų Karabacho esant armėnišku, mes vis vengėme atviro tiesos sakymo. Padarėme Jerevanui meškos paslaugą. Suteikėme nepagrįstų vilčių.
Nikolas Pašinianas – joks demokratas
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, liaukimės apgaudinėję tiek save, tiek kitus. Nustokime kūrę mitus, esą Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas yra demokratas, tad Azerbaidžano ir Turkijos pergalė atsiimant Kalnų Karabachą sutrukdys demokratiniams procesams Armėnijoje. Svetimų teritorijų besigviešiantis, okupuotų rajonų grąžinti nesutinkantis politikas negali būti demokratas. O juk N.Pašinianas ne sykį yra pareiškęs: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. Tad vadinti jį demokatu neapsiverčia liežuvis.
Štai skaitau vieną iš paskutiniųjų Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų apie dabartinę padėtį Armėnijoje. Omenyje turiu Vaido Saldžiūno rašinį „Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio“ (delfi.lt). Įdomi publikacija. Daug faktų, daug palyginimų. Akivaizdu, jog padėtis Armėijoje – sudėtinga. Dar neaišku, ar pavyks išvengti karinio perversmo, ar nebus pereita prie teroristinių išpuolių, užsakomųjų žmogžudysčių. Bet toje publikacijoje – nė menkiausios užuominos, jog dėl tokios padėties kaltas pats Jerevanas. Svetimų terotorijų užgrobimai okupantams retai kada atneša laimės.
Latviški akcentai
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
O kol lietuviškoji žiniasklaida vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kam Kalnų Karabachą priskiria tarptautinės teritorinio vientisumo taisyklės, Latvijos spaudoje jau pasirodė tekstų, kurių autoriai ieško tikrosios tiesos. Štai telekanalas Rigatv24 paskelbė išsamų reportažą apie azerbaidžanietiško Hodžaly miesto tragediną, kai 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų separatistai išžudė šio miesto gyventojus (didžioji Lietuvos žiniasklaida apie tai – nė žodelio).
O leidinyje pietiek.com paskelbtas Dainio Memešonoko rašinys, kuriame brėžiamos paralelės tarp Latvijos ir Azerbaidžano istorijų. Autorius mato daug panašumų. Autorius pastebi, jog pastaraisiais dešimtmečiais apie Azerbaidžaną paskelbta daug melo ir netiesos. Autorius taip pat akcentuoja, kad azerbaidžaniečiai, kurdami savo valstybę, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir latviai – demokratijos, padorumo, taikos keliu.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones”…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.
Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga
Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.
Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.
Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).
Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.
Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.
O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.
Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu
F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.
Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.
Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.
Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.
Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių
„Israelis Ori. Pandoros skrynia”. Autorius – Filipas Ekozjancas
F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“)
Priekaištai Lietuvai
Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: „Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.“)
F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.
Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).
Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.
Kas ką skriaudė?
F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.
Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai” ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.
Iškalbinga Džulfos istorija
Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?
Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.
F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.
Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.
Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?
Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…
Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?
Skolose paskendęs patriarchas
Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.
Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?
Vadinamasis „armėnų klausimas” vargu ar rūpėjo
Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa. Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.
O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?
Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?
Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?
Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.
Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija
Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.
Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?
O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.
Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.
Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.
Kas bijo viešumo?
Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.
Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.
Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?
Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.
Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.
Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.
Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?
Pietų Amerikos pavyzdys
Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?
Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).
Lietuviška laikysena
Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!
Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.
Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:
„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“
Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.
Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?
Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.
Su Lietuvos delegacija. Garmiše-Partenkirchene. Slaptai.lt nuotr.
Kaip derėtų vertinti istoriką, kuris skelbia kategoriškas išvadas, remdamasis prieš tris dešimtmečius studentiškuose leidiniuose publikuotais jaunojo keliautojo įspūdžiais ir ignoruoja daug rimtų veikalų išleidusio istoriko – mokslininko – tyrinėtojo knygą?
Ko nepasakė Armėnijai simpatizuojantis istorikas?
Šis viešas klausimas – ponui Algiui Kasperavičiui, neseniai „Lietuvos ryte“ paskelbusiam straipsnį „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13). Savo publikacijoje šis istorikas perša nuomonę, kad 1990 metais kariuomenę į Baku sovietai įvedė tam, kad nuo agresyvių azerbaidžaniečių apgintų … neva skriaudžiamus armėnus.
Kolegė Irma Ąžuolė, reagavusi į šią keistą mintį straipsnyje „Ko nepasakė istorikas Algis Kasperavičius“ (slaptai.lt), pagrįstai gūžčioja pečiais: „Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia“.
Kadangi kolegė I.Ąžuolė rėmėsi ir mano prieš keletą metų apie Kaukazo skaudulius išleista knyga „Juodojo Sodo tragedija“, norėčiau diskusijon įsiterpti – pateiksiu keletą savų pastebėjimų.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Tikrai į akis krenta aplinkybė, jog istorikas A.Kasperavičius vadovaujasi prieš trisdešimt metų po Kaukazą keliavusio jaunučio Artūro Zuoko (vėliau žurnalistiką iškeitė į politiką, tapo Vilniaus meru) straipsniu, paskelbtu studentiškame laikraštyje „Universitas Vilnensis“. Neatmetu galimybės, jog po tuos kraštus keliavusiam A.Zuokui anuomet išties kas nors papasakojo apie „skriaudžiamus armėnus“. Neneigiu, kad A.Zuokas savo straipsnyje išdėstė tik tai, ką išgirdo, suprato, pamatė.
Bet vis tik – ar įmanoma, atvykus į kelis milijonus gyventojų skaičiuojantį nepažįstamą miestą (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto) per keletą dienų perprasti visas armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų priežastis, atpažinti slaptųjų tarnybų provokacijas, suvokti, kur dezinformacija, o kur – šventa tiesa? Mano įsitikinimu, – neįmanoma. Kodėl?
Čečėniška patirtis
Remiuosi asmenine patirtimi. 1994-ųjų vasarą aš atvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Panašiai kaip ir į Azerbaidžaną užsukęs A.Zuokas, tuomet aš buvau jaunutis žurnalistas – skaičiavau tik 26-ąjį gimtadienį. Taigi patirties – ne itin gausu, nors jau, tiesa, buvau atitarnavęs dvejis metus sovietinėje armijoje, baigęs mokslus Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (specialybė – žurnalistika), turėjau kelerių metų žurnalistinės patirties plušant „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“.
Ir vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad kelių savaičių viešnagės, jeigu noriu susigaudyti čečėniškuose reikaluose, neužteks, kadangi ne visi čečėnai, kad ir kokie vaišingi, draugiški, skubėjo atvirauti. Tik po kelerių mėnesių (tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji mano rašiniai čečėniška tema), praleistų Grozne, tuometinė Čečėnijos vadovybė plačiau atlapojo savo kabinetų duris. Pabrėžiu – tik rudeniop interviu man noriai ėmė dalinti tuometiniai Čečėnijos politikai, verslininkai, kariškiai.
Juos galima suprasti. Tuo metu Čečėnijoje šmirinėjo daug žurnalistų, taip pat ir iš Vakarų Europos, Amerikos, kuriuos Dž.Dudajevo aplinka įtarė renkant informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. 1992 – 1994-aisiais metais Čečėnijoje išties įvairius mitingus, protesto akcijas, susidūrimus organizavo Čečėnijai neva gero linkintys Labazanovo, Avturchanovo, Gantemirovo vadovaujami čečėnai. Štai jie noriai dalinosi „informacija“, koks blogas Dudajevas, o jie – šventi. Noriai „išpažintimis“ dalinosi ir įvairiausio plauko provokatoriai, atkakliai įrodinėję, girdi, Dž.Dudajevas – diktatorius, teroristas, vagis, kad jo beveik niekas nepalaiko. Tik spėk užsirašinėti jų pasakojimus.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Groznas. 1994 metų rugpjūtis. Slaptai.lt nuotr.
Tad kokių straipsnių galėjau parsivežti į Vilnių, jei komandiruotė būtų užtrukusi vos keletą dienų? Tik ilgiau pagyvenus Grozne paaiškėjo visos klastos. Tie labazanovai, gantemirovai, avturchanovai, subūrę kelis šimtus ištikimų sėbrų, – Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuoti agentai, siekiantys nuversti nepriklausomybės taikiomis, demokratinėmis priemonėmis siekusį Dž.Dudajevą. Kai kurie iš jų – tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, specialiai paleisti iš Rusijos kalėjimų tam, kad juos būtų galima nusiųsti į Čečėniją kelti sumaišties.
Kad savaitės neužtenka deramai perprasti visus niuansus, bylojo ir kelionė į Tbilisį. Gyvendamas Grozne kelioms dienoms buvau išvykęs į Gruziją (Sakartvelas). Tbilisyje praleidau savaitę, skubėdamas parengti kuo daugiau interviu, bet grįždamas atgal į Čečėniją vis tik nebuvau tikras, kad iki galo išsiaiškinau, kodėl buvo nuverstas Zviadas Gamsachurdija, ko siekia tie, kurie jį nuvertė, kokių tikslų turi į valdžią prasibrovęs Eduardas Ševardnadzė…
Štai kodėl abejoju, kad anuomet trumpam į Azerbaidžaną užsukusiam A.Zuokui net ir labai stengiantis būtų pavykę perprasti visas kaukazietiškas tiesas.
Net šiandien, bendraudamas su kai kuriais iškiliais Lietuvos istorikais bei politikais, išgirstu nuostabą keliantį pasiaiškinimą: „Jūs, Gintarai, net neįsivaizduojate, kaip 1988 – 1994-aisiais Armėnijos pasiuntiniai mums gausiai siuntė įvairiausius pareiškimus, laiškus, straipsnius, kaip dažnai skambindavo, pasakodami apie Azerbaidžano nusiklaltimus Armėnijai. Tuo tarpu iš Baku – nė menkiausios žinutės. Nei skambučių, nei pareiškimų, nei delegacijų. Taip po truputį mums ir suformavo antiazerbaidžanietiškas nuostatas“.
Be abejo, pasyvi Azerbaidžano elgsena – ne itin suprantama. Tačiau ar pateisinama lietuviška laikysena? Juk akivaizdu: jei oficialusis Jerevanas nuo kojų iki galvos Vilnių užvertė savąja informacija, o Baku – tyli, kas tau, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam istorikui, nevengiančiam užsienio politikos temų, trukdo bent sykį paskambinti į Azerbaidžaną? Juk tu dirbi oficialioje Lietuvos įstaigoje. Tau tiesiog privalu išgirsti visus konfliktuojančių pusių argumentus.
Kodėl nutylėta istoriko Algimanto Liekio knyga?
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, A.Kasperavičiaus publikacija paliko slogų įspūdį. Vienas iš pagrindinių nusistebėjimų – kodėl jis remiasi vos 22-iejų metų amžiaus jaunuolio pastebijimais, surašytais prieš tris dešimtmečius, ir tuo pačiu nutyli 2016-aisiais išleistą prof. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, kuriame istorikas (deja, praėjusiais metais mirė) skelbia ne vien Armėnijos, bet ir Azerbaidžano argumentus? Juk istorikas A.Liekis – tai solidus 43 mokslinių monografijų ir 1400 mokslinių straipsnių autorius.
Kitas akivaizdus tendencingumas – dėl Sumgaito skerdynių. Taip, tame netoli Baku esančiame mieste prie pat Kaspijos jūros 1988-ųjų vasario 27–29 d. įvyko tragedija. Bet ar galima ramia sąžine teigti, esą azerbaidžaniečiai masiškai žudė armėnus? Šis teiginys abejotinas vien dėl to, kad smurtautojams vadovavo armėnų tautybės vyras – Eduardas Grigorianas. Šito nieks negali paneigti. Nejaugi tai – nereikšminga detalė?
Kodėl vienu atveju remiamasi prieš trisdešimt metų universiteto laikraštyje paskelbtu jaunučio A.Zuoko straipsniu, o, pasakojant apie Sumgaite pralietą kraują, nutylima visai neseniai išleista A.Liekio knyga, kurioje – ištisas skyrius, skirtas Sumgaito tragedijai?
Sumgaite nutikusi nelaimė
Štai viena citata iš minėto A.Liekio veikalo.
„Dėl žudynių ir neramumų tame azerbaidžaniečių mieste tada nemažai kas kaltino pačius azerbaidžaniečius, ypač armėnų politikieriai, skelbdami, kad žudynės – tai musulmonų neapykantos krikščionims rezultatas. Žinoma, iš Armėnijos išvytieji ir laikinai apsigyvenę Sumgaite azerbaidžaniečiai buvo apimti nevilties ir jautė pažeminimą, buvo priešiškai nusiteikę armėnų atžvilgiu. Tačiau nemažai kas mano, kad tas skerdynes organizavo (nužudyti 32 žmonės, iš jų 26 armėnai) patys armėnų teroristai, norėdami pasauliui parodyti, kad azerbaidžaniečiai žudo krikščionis armėnus ir todėl jie atskirsią Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano. Apie tai paskelbta nemažai dokumentų anglų ir kitomis kalbomis. Iš tų dokumentų susidaro nuomonė, kad riaušės ir žudynės Sumgaite buvo specialiai organizuotos KGB ir armėnų teroristinių organizacijų, kad pasauliui būtų pateiktas „nenuginčijamas“ įrodymas, jog krikščionims armėnams negalima gyventi tarp musulmonų azerbaidžaniečių, todėl būtina kuo greičiau leisti Kalnų Karabachui, kuriame armėnai tuo metu jau sudaro gyventojų daugumą, prisijungti prie Armėnijos“.
Ne mažiau svarbi ir ši citata iš skyriaus „Sumgaito aukos“: „Pjautynėms Sumgaite, kaip matyti iš liudininkų parodymų ir spaudos, visokie armėnų provokatoriai rengėsi iš anksto. Jų aukomis pirmiausia turėjo tapti jų pačių tautiečiai – „nepatikimieji“ armėnai – tie, kurie atsisakė siųsti savo uždirbtus pinigus į Armėniją, į Kalnų Karabachą ten esantiems „kovotojams“ dėl „didžiosios Armėnijos“, dėl Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos paremti. Tad išpuoliai vasario 27-29 dienomis buvo nukreipti ne apskritai prieš armėnus, o prieš tuos, kurie buvo atsisakę siųsti pinigus į Armėniją…“
Ar tai – taip pat dėmesio neverta versija?
Suprantu, galima nemėgti istoriko A.Liekio, galima nevertinti jo darbų. Bet ar įmanoma, jei dediesi esąs objektyvus Lietuvos istorikas, rašant apie Sumgaito tragediją nutylėti Mokslotyros instituto išleistą lietuvio istoriko A.Liekio knygą, kurioje Sumgaito tragedijai skirtas visas skyrius?
Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.
Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.
Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?
Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.
Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.
Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.
Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.
1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.
Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?
Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.
Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.
Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.
Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.
Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?
Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.
Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?
Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.
Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijojegyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?
Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.
Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.
Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.
Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?
Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.
Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.
Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?
Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.
Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?
Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.
Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?
Aš nepakeičiau savo nuomonės.
Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?
Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.
Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?
Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.
Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.
Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?
Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!
Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.
Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.
Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.
Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.
Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!
Nukirsdinta galva
Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui
Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.
Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.
Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą
Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.
Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.
Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?
„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“
Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.
Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?
Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…
Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.
Čečėniškos pamokos
Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.
O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?
Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.
Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?
Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.
Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?
Turkiški argumentai
Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.
Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.
Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.
Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?
Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.
Vakarietiški argumentai
Prof. Erichas Faiglas
Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…
Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.
O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.
Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.
Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.
Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.
Teroristinės organizacijos
Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.
Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.
Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?
Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.
Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!
Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?
Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?
Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.
Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.
Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.
Antiturkiškos intrigos
Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.
Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.
Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Kai turkai numušė rusų naikintuvą…
Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.
Prancūzijos klaida
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.
Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.
Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).
Vokietijos klaida
Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.
Taigi: „Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.
Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…
Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.“
Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.
Amerikietiška klaida
Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?
Lietuviška klaida
Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.
Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.
Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.
Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?
Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.
„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“
Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.
Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.
Kam priklauso Karabachas?
Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.
Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.
Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.
„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.
Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?” (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).
Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?
Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?
Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?
Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.
Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?
Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:
„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.
Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.
Nusipelnė ekonominių sankcijų
Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“
Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.
Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.
Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime”. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?
Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.
Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?
Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?
Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.
Baltarusiški niuansai
Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?
Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.
Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.
Armėniškos intrigos
Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.
Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.
Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:
„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.
Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.
D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.
Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.
Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.
Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.
Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.
Laiške, be kita ko, rašiau:
„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?
Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?
Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…
Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“
Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.
Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“
Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.
Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.
Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.
Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.
FSB emblema
Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.
Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.
Indijos faktorius
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?
Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?
„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“
Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.
Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.
Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…
Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…
Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.
Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.
Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).
Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.
Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.
Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?
Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.
Kremliaus nuodėmės
Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.
Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.
Chodžaly aukoms atminti
Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.
Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).
Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.
Priviligijuota tauta
Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.
Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.
Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.
Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai
Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.
Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.
Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.
Sefevidų valdovai. Iš Algimanto Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”. Slaptai.lt nuotr.
Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.
Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?
Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?
Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.
Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.
Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…
Patys turtingiausi pirkliai
Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.
Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.
Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.
Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.
Temidė
Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.
Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.
Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.
Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?
Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug. Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.
Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas aukai.
Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.
Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.
Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.
Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.
Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.
Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?
Tikrieji tikslai
Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.
Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.
Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).
Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).
Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.
Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.
Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabachas, Padnestrė, o dabar ir Krymas – tai teritorijos, dėl kurių kyla nelaimės, kurstančios tautinę neapykantą, nenormalius tarpvalstybinius santykius, užuot valstybėms bendradarbiavus nelengvame žmonijos kelyje į ateitį.
Naujausi Armėnijos valdžios pareiškimai dėl Kalnų Karabacho
Visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, rugpjūčio 5 dieną atvykęs į ginčytino Kalnų Karabacho administracinį centrą Stepanakertą (azerbaidžanietiškas šio miesto vardas – Hankendi), dar sykį viešai kaip kirviu nukirto, esą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.
Netrukus jo žodžius pakartojo Armėnijos diplomatijos šefas Zograbas Mnacakanianas. Susitikęs su Urugvajaus užsienio reikalų ministru Rodolfo Nin Novoa vyriausiasis armėnų diplomatas patvirtino, esą „jam nėra kuo papildyti pono N.Pašiniano žodžius „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.
Taigi “Rytų fronte nieko naujo”, nežiūrint, kad civilizuotas pasaulis nepripažįsta Kalnų Karabacho aneksijos ir Armėnijos veiksmus Kalnų Karabache laiko neteisėtais. ESBO Minsko grupė iki šiol ragina abi puses, Azerbaidžaną ir Armėniją, kuo greičiau išnarplioti šį Gordijo mazgą, nes konfliktas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Ragina ne bet kaip išnarplioti, o būtent taikiai, nepraliejant kraujo…
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Deja, demokratiniu būdu (koks tas demokratinis būdas Armėnijoje – dar reikėtų išsiaiškinti) į valdžią atėjęs N.Pašinianas laikosi tos pačios pozicijos kaip ir visi jo pirmtakai, taip pat ir Seržas Sargsianas (apie jį – vėliau), jokiu būdu nenorėję grąžinti Azerbaidžanui nei okupuoto, faktiškai – aneksuoto, Kalnų Karabacho, nei užimtų septynių gretimų Karabachui rajonų.
Argi noras atkurti Didžiąją Armėniją “nuo jūrų iki jūrų” – armėnų sąmonėje iki šiol aktualus?
Būta laikotarpio, kai dėl šio konflikto tarp Armėnijos, kaltininkės, ir Azerbaidžano, nukentėjusiosios pusės, vyko derybos. Tuo metu abi valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, o JT Įstatai įsakmiai reikalauja valstybes nares gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.
Tokios derybos, be abejo, buvo konfidencialios, ir pasaulio visuomenė iki šiol visko nežino, kokie kompromisai jose galėjo būti svarstomi. Stenogramų, jei tokios ir buvo, niekas nematė. Iš pranešimų spaudai aišku tik tai, kad Azerbaidžanas siūlė suteikti Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams, o konflikto metu išgujus azerbaidžaniečius jų jau buvo dauguma, plačią kultūrinę ir religinę autonomiją.
Kruvinos skerdynės Armėnijos parlamente
Po poros mėnesių Armėnija minės (o gal neminės) tai, kas nutiko Jerevane 1999 metų spalio 27-osios vakarą. Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Teroristas Nairi Hunanyanas
Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES. Tokių pareiškimų būta.
Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.
Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, o patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.
Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?
Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Ko iš tiesų siekė į Armėnijos premjerą šaudžiusieji smogikai?
Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.
Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai. Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią.
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Tokios nuomonės iškart po incidento laikėsi pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas. Net ir prabėgus dešimčiai metų L.Ter-Petrosianas buvo tokios pat nuomonės: šaudymai naudingi R.Kočarianui ir S.Sargsianui, siekusiems nustumti į šalį politinius priešininkus.
Bet ar tai buvo tik vidinių nesutarimų Armėnijoje klausimas?
RF specialiųjų tarnybų braižas
Kelyje į laisvę buvo tik trys kruvinos Kremliaus atakos prieš nepriklausomybės siekiančias respublikas: Sausio 13-oji Lietuvoje, “kastuvėlų balius” Gruzijoje ir kruvinas susidorojimas su nepriklausomybės šalininkais Azerbaidžane 1990-ųjų sausio 20-ąją, kur kas kruvinesnis, negu Lietuvoje 1991-aisiais. Armėnija tokių atakų išvengė. Įsidėmėtina detalė?
Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas
2005 metais, duodamas išskirtinį interviu Azerbaidžano spaudai į Vakarus pabėgęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka (paskui nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone) dėl išpuolio Armėnijos parlamente apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas – Vyriausiąją žvalgybos valdybą GRU. Esą Rusijos slaptosios tarnybos įsikišo tam, kad sužlugdytų sėkmingai besirutuliojančias Azerbaidžano – Armėnijos derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Penkių armėnų “vienišių” rankomis GRU likvidavo įtakingus armėnų politikus, kurie blaiviai žvelgė į situaciją suprasdami, kad Jerevano pretenzijos į šį kraštą – neteisėtos, nepagrįstos.
Beje, jei tai tiesa, GRU ne tik pašalino iš didžiosios politikos nepalankius armėnų politikus, bet įbaugino ir kitus, ketinusius sureguliuoti tarp Azerbaidžano – Armėnijos kilusį teritorinį ginčą. Tokių armėnų politikų, kurie supranta, kad šiais laikais pastangos gvieštis svetimų žemių atneša vien bėdas ir vargus, – esama. Bet jie – užguiti, įbauginti, nedrįsta net prasižioti. Nes nenori būti sušaudyti arba parlamente, arba kur nors gatvėje.
Kodėl Nikolas Pašinianas tapo akivaizdžiai kategoriškas?
Ir vis dėlto versija apie Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką 1999 metų spalio 27-osios įvykiuose – labai panaši į tiesą. Tokiais atvejais nereikia reikalauti net konkrečių faktų: jei slaptoji operacija parengta be priekaištų, jokių įrodymų ir nerasime. Nebent po kelių šimtų metų, jei Rusija atidarys savo slaptuosius slaptųjų tarnybų archyvus.
GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.
Bet jei konkrečių, neginčijamų faktų neįmanoma rasti, dar nereiškia, kad negalima svarstyti, kodėl tiesos, doros ir demokratijos keliu neva norintis žygiuoti N.Pašinianas šiuo metu būtent mosuoja tarsi kirviu? Kodėl jis verčiau linkęs susipykti su Vakarų bendruomene, laikančia šį kraštą Azerbaidžano teritorija, bei konfliktuoti su pačiu Azerbaidžanu, galingu tiek ekonomiškai, tiek kariniu požiūriu, nei padaryti bent keletą tegul ir simbolinių nuolaidų? Pavyzdžiui, grąžinti bent tuos septynetą rajonų, kurie nepriklauso Kalnų Karabachui, tačiau kuriuos Armėnija okupavo neva saugumo – buferinės zonos – sumetimais.
Sunku atspėti, kas iš tiesų dedasi N.Pašiniano galvoje. Gal jis ir norėtų pasielgti taip, kaip reikalauja tarptautinės teritorinio šalių vientisumo taisyklės. Bet svarsto, kaip tokiu atveju reaguotų ir savi fanatikai, ir ypač – Rusija. Juk Armėnijoje dislokuota stipri Rusijos karinė bazė. Tik naivuoliai mano, jog Rusijos karinė bazė Giumri įkurta tam, kad apsaugotų vargšus armėnus nuo Azerbaidžano ar Turkijos puolimo. Ji ten dislokuota pirmiausia dėl to, kad Armėnija būtų klusni Kremliaus vasalė, o Azerbaidžanas taip pat būtų priverstas taikytis prie Kremliaus nuotaikų. Nejaugi nematome, kaip, manipuliuodamas ginču dėl Kalnų Karabacho, Kremlius daro milžinišką spaudimą abiem konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui?
Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai
Rusija akivaizdžiausiai nenori, kad tiek Azerbaidžanas, susigrąžinęs Kalnų Karabachą, tiek Armėnija, atsisakiusi okupantės pretenzijų, patrauktų savo keliais – pasuktų Vakarų pusėn. Todėl laikydamas karinę bazę Giumri regione Kremlius nušovęs du zuikius: neleidžia atitolti nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Rusijai reikalingas tik neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Vos tik Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtiems šeimininkams, Rusijos nereikės nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Štai ir visa paslaptis.
Apie publikacijos autorius
Kastytis STALIORAITIS – buvęs ilgametis Seimo informacijos analizės centro analitikas, gamtos mokslų daktaras;
Gintaras VISOCKAS – žurnalistas, besidomintis žvalgybų temomis bei Kaukazo regionu.
