Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Portale Slaptai.lt pasirodė Kastyčio Stalioraičio ir Viktoro Šakalio knyga „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“, Vilnius – 2006.

„Mintis parašyti knygą apie Vainių Oranskių giminę kilo paskaičius XIX – XX a. gyvenusio lenkų istoriko Kazimiero Pulaskio knygą apie bajorų gimines Ukrainoje, kurioje keli puslapiai skirti Vainiams Oranskiams, rašoma pratarmėje. Tuo metu turėjome vieno iš savo prosenelių – Mikalojaus Vainiaus Oranskio (1825 –1878) dokumentų kopijų iš Rusijos Senato archyvo, nuotraukų, buvome užrašę jo vyresnės kartos palikuonių prisiminimų. Peržvelgę šiandien lengviau pasiekiamą literatūrą supratome, kad jau dabar galime pateikti išsamesnę Vainių Oranskių giminės istoriją. Dėkojame Lietuvos heraldikos tyrinėtojui dr. Edmundui Rimšai už daugelį pastabų ir patarimų perskaičius knygos juodraštį. Jo dėka gimė be galo svarbus skyrius „Jo malonybių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto tarnyboje“, jis nurodė mums Lietuvos valstybės istorijos archyve esant svarbų XVI a. giminės pradininko antspaudą su herbu bei daugelį kitų dalykų. Numizmatikos klausimais konsultavo prof. Stanislovas Sajauskas, ačiū jam. Taip pat dėkojame prof. Alfredui Bumblauskui už tai, kad peržvelgė knygos juodraštį ir pritarė knygos išleidimui. Kviečiame pasivaikščioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kartu su Vainių Oranskių gimine ir pajusti LDK lietuvių, ukrainiečių ir gudų persipynusios brolybės dvasią.“

Knygoje  pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su karais, lobiais, net vieno nusikaltimo istorija.

SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.

1594 metų liepos mėnuo, 22 diena

Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas  atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau. Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.

Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).

Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?

Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.

1577, LIEPOS 11

Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas. (išvertė K.Stalioraitis)

Viduramžių grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal neatidavė tėvas Naumas testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?

Š.m. vasario 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žinių agentūros TASS (Телеграфное агентство Советского Союза)  klausimus, išdėstė trumpą Ukrainos istorijos kursą su išvadomis bei vertinimais. Jis užtraukė seną giesmę apie vieną bendrą brolišką rusų – rusų ir ukrainiečių – tautą. Ši knyga turėtų jį gerokai sunervinti.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 07:00

Slaptai.lt redakcija sveikina apžvalgininką Kastytį Stalioraitį sulaukus gražaus jubiliejaus ir linki jam kuo aštresnės plunksnos – kad ir ateityje straipsniai būtų aktualūs, aštrūs, įdomūs.

KASTYTIS STALIORAITIS gimė 1945 m. gegužės 11 d. Vokietijos Rytprūsiuose, Palmniken miestelyje prie Baltijos jūros Lietuvos valstybės tarnautojo šeimoje.

Tėvas, Kęstutis, buvo baigęs Kauno valstybinio universiteto filologijos fakultetą, iki sovietinės okupacijos mokytojavo, dirbo „Lietuvos Aide“, vėliau – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdyboje, taip pat vertėjavo iš vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų, motina – pianistė, dar suspėjusi pagroti nebyliajame kine.

Continue reading „Gegužės 11 dieną minime žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, SLAPTAI.LT bendraautoriaus, septyniasdešimtmetį“

Kovo 11-osios išvakarėse portalo slaptai.lt redakcija buvo pakviesta į Vilniaus Užupio gimnazijos renginį, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečiui paminėti.

Energingosios direktorės Virginijos Navickienės vadovaujama gimnazija tądien padovanojo Lietuvai rimtą, solidų, prasmingą renginį – iškilmingai prisiminė savuosius mokinius, kurie sovietinės okupacijos metais nebijojo svajoti apie Laisvę.  

Kadaise šioje sostinės mokymo įstaigoje nutikę įvykiai, – unikalus atvejis. Tuometinės Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos moksleiviai buvo įkūrę slaptąją organizaciją „Laisva Lietuva“.

Continue reading „Slaptoji organizacija “Laisva Lietuva” išsilaikė net trejetą metų…“

Kovo 11-osios išvakarėse buvau pakviestas į Vilniaus Užupio gimnazijos renginį, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečiui. Dvidešimtpenkmečio paminėjimo renginių Vilniuje ir visoje Lietuvoje anonsų gausybė Seimo portale tikrai buvo įspūdinga. Nuo tarptautinių konferencijų iki vietinių renginių miestuose ir miesteliuose. Pasirinkimas buvo didelis. 

Tai, ką išvydau Vilniaus Užupio gimnazijoje, – nenuvylė. Direktorės Virginijos Navickienės  vadovaujama gimnazija padovanojo Lietuvai rimtą, solidų, prasmingą renginį – iškilmingai prisiminė savuosius mokinius, kurie sovietinės okupacijos metais nebijojo svajoti apie Laisvę.  

Kadaise šioje sostinės mokymo įstaigoje nutikę įvykiai, – unikalus atvejis. Tuometinės Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos moksleiviai buvo įkūrę slaptąją organizaciją „Laisva Lietuva“. Nepaisant budrios KGB akies, moksleivių Vlado Šakalio, Stanislovo Žvirgždo ir Vito Vosyliaus suburta organizacija, V. Šakalio vadovaujama, turėjo net 48 narius ir išsilaikė net trejetą metų – nuo 1958 iki 1961-ųjų.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Neapsimestinis moksleivių susidomėjimas Lietuvos praeitimi“

Lietuvą nešioju širdyje. Apie antisovietinės mokinių organizacijos veiklą mūsų mokykloje.

Lietuva kovo 11-ą dieną švenčia nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Laisvi jau ketvirtį amžiaus. Laisvi mąstyti, kalbėti, veikti, kurti, gyventi. Visiškai suvokti laisvės prasmę gali tas, kas patyrė nelaisvę. 

Continue reading „“LAISVOS LIETUVOS” PAMINĖJIMAS VILNIAUS UŽUPIO GIMNAZIJOJE – KOVO 10-ąją“

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“