Vienas iš labiausiai šių eilučių autoriui Gintarui Visockui nepatikusių lietuvių rašytojų romanų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį su europarlamentaru Algirdu Saudargu. Kalbėjomės jo biure Vilniuje užtektinai sudėtinga tema – apie Europos Sąjungos praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau dabar noriu pacituoti tik tai, ką europarlamentaras atsakė į mano klausimą dėl galimo lietuvių tautos išnykimo ES erdvėse ir platybėse.

Europos Parlamento narys tvirtino, kad minėti klausimai – ar lietuviai ištirps ES – neatlaiko jokios kritikos, nes padiktuoti vadovaujantis siaurais, egoistiniais interesais. ES buvo sukurta ir dabar plečiama, tobulinama ne tam, kad rūpintųsi lietuvių tautos išlikimo tema. Pono A. Saudargo įsitikinimu, lietuvių tautai iškylančius pavojus įveikti turi … pati lietuvių tauta. Jei lietuvių tauta išskydusi, nusilpusi, kaltinti reikia ne Briuselį, ne Strasbūrą.

Algirdas Saudargas, europarlamentaras. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mūsų tautos išlikimo ir tvirtybės reikalais dera rūpintis Vilniuje. Tvirta, veržli, pasitikinti savo jėgomis, saugojanti istorinę atmintį tauta išliks ir labiau federalizuotoje, ir mažiau griežtoje ES. Europos tvarsčiais lietuvių tautos žaizdų nesutvarstysi.

Maždaug toks buvo pono A. Saudargo atsakymas. Šio straipsnio autoriui nieko kito nebelieka, kaip tik pritarti – užsispyrusi, ambicinga, turinti didelių tikslų tauta išliks bet kokiomis sąlygomis. Akivaizdu ir tai, kad dėl nusilpusio lietuviškumo pirmiausia reikia kaltinti save, nes aplinkinių kaltinimas – neperspektyvus užsiėmimas.

Ir vis dėlto lietuvių tautai per pastaruosius du dešimtmečius kažkas nutiko. Ją sunku atpažinti. Vienokia ji buvo Atgimimo metais, kitokia dabar – pasitinkanti savo šimtmetį, 2018-uosius. Ją tarsi pakeitė. Bjaurioji ragana ją lyg užbūrė – gerą vaiką pavertė neklaužada.

Žinoma, privalu apsidrausti: negalima norėti, kad visi lietuviai brangintų lietuvybę. Tokį vieningumą atmeskime kaip primityvų, neperspektyvų, įmanomą tik žiaurios diktatūros sąlygomis. Tačiau paaiškinkite, iš kur atsirado tiek daug lietuvybę niekinančių lietuvių?! Kas juos tokiais pavertė, kas juos taip išauklėjo, kas juos pastūmėjo tokiai veiklai? Čia vėl įžvelgiu du aspektus. Jei nepriklausomoje Lietuvoje besityčiojančių iš visko, kas lietuviška – pradedant cepelinais ir baigiant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lietuvos partizanais, atsiranda natūraliai, – ne bėda. Matyt, Žemė vystosi pagal savo dėsnius, ir prieš vėją nepapūsi. Bet ar Jums niekad nekilo įtarimų, kad toks judėjimas nepanašus į natūralius postūmius – kažin kokia nematoma jėga nepalankius lietuviams procesus tarsi skatina, stiprina, didina?

Tokios mintys nepaliko ramybėje, kai Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.

Vladas Terleckas. Slaptai.lt nuotr.

Veikalo autorius buvo įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Juolab kad Lietuva juodinama … mūsų pačių rankomis. Juodinimo darbų imasi ne svetimi, o savi – lietuvių istorikai, lietuvių žurnalistai, lietuvių rašytojai. Beje, šios misijos jie griebiasi noriai, entuziastingai. Jie akivaizdžiausiai vadovaujasi vienpusiu principu: negalima savos istorijos gražinti. O štai nepelnytai juodinti – ne tik pageidautina, bet ir būtina?

Ar daug Lietuvos niekinimo pavyzdžių buvo pateikta susirinkusiems į Vl. Terlecko knygos pristatymą? Įsidėmėkime. Vytautas Didysis – šunsnukis, Kęstutis – nevykėlis karžygys, Margiris – Pilėnų gynėjų žudikas, LDK – atsilikėlių, plėšikų, skurdžių kraštas, lietuvių liaudies dainos – niekam tikusios, Lietuvos partizanai – žiaurūs karo nusikaltėliai, rasistai, Vasario 16-ąją ir Vėlines būtina užgožti šv. Valentino ir Helovyno šventėmis, lenkai neokupavo Vilniaus, o lietuviai neteisėtai užgrobė Klaipėdos kraštą…

Kai visus piktybiškumus sudedi krūvon, kai prisimeni visų Lietuvą menkinusių ir tebemenkinančių istorikų, rašytojų, žurnalistų pavardes, kyla itin liūdna išvada. Ar ne per daug švelnu lietuvius vadinti išskydusia tauta? Mes mirštanti, sunkiai serganti, išsigimstanti tauta. Taip pat nėra tikslu teigti, jog lietuvių tauta ruošiama dvasinei kapituliacijai. Tai kad ji jau paruošta tokiai kapituliacijai, o mes net nepastebėjome, kada ir kaip tai atsitiko.

Lietuvą niekinančių renginių – vis daugiau ir daugiau. Štai neseniai Vilniuje buvo surengta mokslinė konferencija dėl Juzefo Pilsudskio asmenybės. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo tekste (iskauskas.lt) pastebėjo, kad minėtame renginyje, kuriame, beje, pirmuoju smuiku griežė oficialios Lenkijos organizacijos, J. Pilsudksis nebuvo traktuojamas kaip Vilnių okupavęs niekšas. Apie lenkinimo padarinius Vilniaus kraštui, apie lietuvių kančias lenkų okupacijos metais taip pat vengta kalbėti. Taigi sveiku protu nesuvokioma: Vilniuje įmanoma surengti Lietuvos sostinę okupavusį karininką teisinančią konferenciją? Kas tai, jei ne dvasinė lietuvių tautos kapituliacija?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Vienintelis džiugus šiandienos spindulėlis – taurus Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono žestas. Lietuvoje reziduojantis Izraelio politikas ne tik pagerbė legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę oficialiu vizitu, bet ir aiškiai pabrėžė, kad Izraelis vertina Lietuvos laisvės kovas, gerbia mūsų partizanus, o dviejų personų išpuoliai (turimi omenyje Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zurofas) yra grynai jų asmeninis reikalas, niekaip neatspindintis oficialios Izraelio pozicijos. Taigi lemtingą atkirtį Lietuvos partizanų vadą šmeižusiems asmenims (Ramanauską-Vanagą sovietų saugumo agentu viešai išvadinusi rašytoja R. Vanagaitė vėliau atsiėmė savo teiginius ir pripažino klaidą, tačiau jos gyvenimo draugas Efraimas Zurofas lietuvį partizaną įtarinėjo prisidėjus prie žydų Holokausto bei žadėjo pateikti tokio nusikaltimo įrodymų, tik nepateikė) sudavė ne Lietuva, ne lietuviai, o Izraelis (tikėkimės, nuoširdžiai).

Taigi negaliu nepadėkoti Izraelio ambasadoriui Amirui Maimonui už viešą, oficialią, demonstratyvią pagarbą Lietuvos partizanams.

Bet tuo pačiu jaučiuosi suglumęs: mums, lietuviams, metų metais pataikavusiems tiek Vyzentalio centro vadovui E.Zurofui, tiek skandalingąjai rašytojai, turėtų būti labai gėda. Juk ilgokai šypsojomės tiems, kurie ne tik šmeižė Lietuvą, bet ir „neatspindėjo oficialios Izraelio pozicijos“. Nors mes tarsi nuoširdžiai manėme, kad nuolaidžiavimas zurofams ir vanagaitėms – privalomas, mat negalima erzinti Izraelio. Pasirodo, oficialusis Izraelis turi kitokią nuomonę nei efraimai zurofai.

Po Izraelio ambasadoriaus pareiškimų privalome tapti drąsesni.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2017.12.31; 05:30

Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.

Veikalo autorius Vladas TERLECKAS įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis šiandien juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – išties šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Nejaugi jiems nebus duotas deramas atkirtis?

Vl.Terlecko knyga apie tragiškus 1944 – 1953-uosius – vienas iš labai rimtų antausių tiems mūsų istorikams, kurie tendencingai, priešiškai žvelgia į savąją istoriją.

2017.12.04; 10:40

2017 metų kovo 9 d. Mokslų Akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos MA nario emerito, šalyje gerai žinomo sociologo, vadybos žinovo, filosofo ir tautotyrininko Romualdo Grigo knygos „Nutylėtų tiesų sakymas (2017 m. išleido Diemedžio leidykla) sutiktuvės.

Dalyvavo ir literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys. Renginyje jo pasakytas mintis pavadinome – „Romualdo Grigo pamąstymai nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų“.

Naujoji Romualdo Grigo knyga yra aktuali, tačiau neužmirškime, kad jos žanras turi gilias rašytinės tradicijos šaknis. Knygos stilistinę giją lemia intelektualinės polemikos žanras, kuriam pradžią Lietuvoje, mano manymu, davė pirmasis Lietuvos profesionalus istorikas Augustinas Rotundas, karaliaus Žygimanto Augusto Gediminaičio (1520-1572) kanceliarijos sekretorius, parašęs garsųjį „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“.

Apie R.Grigo knygą kalba A.Bučys. Slaptai.lt nuotr.

 Tuo metu, prieš pat Liublino uniją“ (1569) lenkų didikai išplėtojo audringą agitaciją už Lietuvos susijungimą su Lenkija, ir vienas garsiausių lenkų publicistų, rusinų kilmės katalikas, vėliau protestantas Stanislovas Ožechovskis (1513 – 1566) išleido knygelę, kurioje visaip menkino Lietuvos valstybę, vadino lietuvius vergais, kadangi jie turi sostą paveldinčius valdovus, o lenkus vadino laisvais žmonėmis, kadangi jie išsirenka sau karalių, ir žadėjo lietuviams tokią pat šlėktišką laisvę, jeigu tie prijungs Lietuvą prie Lenkijos karalystės. Rotundas atsikirto poleminiu kūriniu, kurio pabaigoje ir lenkui, ir lietuviui pasiūlė nedelsiant “įžūlų Ožechovskio užsipuolimą išlukštenti ir nuplėšti nuo jo gražbylystės puošmenas, kuriomis jis savo argumentus, kaip paprastai kalbėtojai daro, pridengė ir paslėpė“.

Pirmosios mūsų nepriklausomybės atkūrimo epochoje intelektualinės polemikos dvasia pagimdė įtaigią, „iš istorijos nepašalinamais faktais“ pagrįsta Jono Basanavičiaus studiją „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (1912), kuri sukėlė anuomet kitaminčių diskusinę audrą, o šiandien bandoma apdairiai nutylėti.

Mūsų laikais tradicija netikėtai atgimė Lietuvai įstojus 2004 m. į Europos Sąjungą, kuomet šiam reikšmingam įvykiui besiruošiant galingai išsiplėtojo ypač aktuali publicistinė propaganda, turėjusi paruošti lietuvius šiam epochiniam žygiui. Kai kurie lietuvių istorikai kaip tik tuo metu ėmė energingai gerą dešimtmetį plėtoti  Lietuvos istorinio atsilikimo nuo Europos idėjas ir tuo atsilikimu iš dalies grindė būtinybę įsijungti į Europos Sąjungą. Tai buvo svarbus ir reikšmingas istorikų įnašas į dešimtmečio pasirengimą stojimui į ES, tačiau ir įstojus Lietuvai propagandinis vajus keistai tęsėsi ir plėtojosi.

Natūralu, kad atsirado intelektualinė priešprieša propagandinei inercijai. Bene pirmasis neištvėrė žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, paskelbęs nedidelę knygelę „Istorijos iškraipymai (2004), kurioje karštai polemizavo su kai kurių lietuvių istorikų provincine „saviplaka“ („Kokie mes atsilikę  nabagėliai!“),  viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių  istorijos ir literatūros baruose. Įžymaus kalbininko nuomone, „buvę bolševikiniai ideologai ciniškai, su pagieža bruka mums nevisavertiškumą, lietuvio kaip nevykėlio, amžinai vėluojančio ir atsilikėlio įvaizdį…

Romualdo Grigo knygos sutiktuvėms vadovavo akademikas Algirdas Gaižutis. Vytauto Visocko nuotr.

Skleidžiant nihilistinį senosios Lietuvos valstybės įvaizdį bene labiausiai pasižymi buvęs stalininių laikų LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Lazutka, anuomet išvaikęs mokslininkus lituanistus iš Vilniaus universiteto ir tuo bent dešimtmečiui pristabdęs lituanistikos ( baltistikos) mokslo suklestėjimą. Perskaičiuos jo knygą Lietuvos statutai (Kaunas, 1993) ar panašią kitų autorių rašliavą susidaro įspūdis, kad senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai (rusai, gudai…). Panašių minčių (daug mažiau!) galima aptikti net žymiųjų mūsų istorikų Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko, išaugusių iš S.Lazutkos žiugždiškos mokyklos, kalbose. Nemaža jų buvo pareikšta populiarioje TV laidoje Būtovės slėpiniai, kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ .

Savo Tėvynėje, be abejo, sunkiausia būti pranašu. Z.Zinkevičiaus balsas nuskambėjo laikraštiniuose tyruose. Pats Z.Zinkevičius ramiai tęsė istorinių apmąstymų poleminę tradiciją naujose savo knygose „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011) ir „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2012).

Neištvėrė senovės Lietuvos niekinimo vajaus ir kitas žymus Lietuvos intelektualas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Vladas Terleckas, paskelbęs solidžiai dokumentuotą studiją „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ( 2009). Lietuvos atgimimo herojaus Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjo Antano Terlecko brolis nuosekliai analizavo antilietuvišką manipuliavimą Lietuvos istorijos faktais, oponavo tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo Lietuvos atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečius naikinusius svetimuosius, o pačią tautą.

Leidėjas Danas Kaukėnas ir Algimantas Bučys. Vytauto Visocko nuotr.

Beje, Vl. Terleckas tęsia savo istorinius tyrimus, suvokdamas būtinybę pateikti Vakarų Europos skaitytojams Lietuvos istorijos  realesnį vaizdą. Ne taip seniai, 2014 m. jis išleido  anglų kalba naują savo knygą “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” ( Tragiškieji Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953), kurioje taip pat akivaizdus nemažas intelektualinės  polemikos užtaisas. Jo nuomone, svarios atsvaros reikalauja, „pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“, pasižyminti antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kalbą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams“.

Lietuvos žurnalistams Vl.Terleckas priminė, kad panaši tendencija pastebima ir kituose Baltijos kraštuose: „ Kaip aiškėja iš žymaus suomių žurnalisto Jukkos Rislakki knygos „Manipuliacija faktais: latviškas variantas“, Baltijos šalių gyventojai vaizduojami kaip primityvūs, žiaurūs žmonės, antisemitai, ksenofobai, neverti nepriklausomybės. Beje, ši knyga buvo išleista suomių, anglų (2007) ir rusų kalbomis. Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą“.

Galima būtų priminti daugelio kitų Lietuvos intelektualų, tarkim, filosofų Krescencijaus Stoškaus ir Romualdo Ozolo, rašytojų ir kultūros žinovų Viktorijos Daujotytės ir Vytauto Rubavičiaus, individualias ir kolektyvines publikacijas, skirtas dalykiškai ir profesionaliai atsverti ar tiesiog paneigti Lietuvos istoriją iškraipančias koncepcijas. Tarp jų ir oficialiai palaikomą tendenciją, kurią taktiškai nusakė vienos intelektualų diskusijos klausimas: Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami?

Tačiau, kaip pranašavo Maironis, „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Kitaip tarus, nenustumsi į marginalijų pašalį nuolat stiprėjančio tautos savimonės proceso.

Vienas ryškiausių įrodymų pastaraisiais metais – akademiko Romualdo Grigo intelektualinės eseistikos knygos, kurių viena, šiandien pristatoma „Nutylėtų tiesų sakymas“ (2017) savotiškai pratęsia ankstesnę, labiau akademišku stiliumi parašytą sociologo ir istoriosofo studiją „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (2013).

Abiejų knygų tematinį pamatą sudaro Lietuvos istorijos skaitlingi epizodai, kurie aprėpia laiko požiūriu įvykius bei faktus nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Atrodytų, turim margą mozaiką, tačiau jos išdėstymas išryškina vieną svarbiausių R.Grigo istoriosofijos idėjų, kurią galima būtų apibūdinti kaip nenutrūkstamą lietuvių tautos istorijos tęstinumą nuo piliakalnių epochos iki nepriklausomybės atkūrimo.

Būsimieji Romualdo Grigo knygos skaitytojai. Vytauto Visocko nuotr.

Antrasis knygos matmuo išryškėja sociologo ir filosofo tyrimo bei intuicijos dėka, kuomet ieškoma ir įvardijama tautos tvarumo sąlygos bei dvasiniai garantai. Ne vieno istorinio epizodo fone keliami vis tie patys didieji, pasak autoriaus, sakraliniai klausimai. Kur ir kokiu greičiu dingo senųjų lietuvių didybė? Kaip ir kodėl prapuolė ne tik didžiulės mūsų protėvių apgyvendintos žemės? Kodėl ir kaip „užgeso demografinis jų dauginimosi šaltinis? Kodėl palyginti trumpu istoriniu laiku užgeso ir dvasinės kultūros iškilumu pasižymėjusi, ko gero, savo pamatinėmis vertybėmis tuometinę krikščionybę (ypač jos karingąjį ekspansyvumą) lenkusi aisčių-baltų prigimtinė kultūra?“

Faktografinės krypties istorikai retai kada paliečia šiuos ir kitus giliuosius tautos istorijos sluoksnius, o vargu, ar gali juos pasiekti, susiskirstę į ribotų istorijos atkarpų specialistus, įstrigusius vieno ar kito amžiaus skrupulinguose tyrimuose. Nenuostabu, kad R.Grigo netradiciniai pamąstymai visai nauja šviesa nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų. Iš čia poleminė knygos dvasia. Primindamas, „kas ir kaip rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą“, R.Grigas nevengia paminėti konkrečias pavardes (D.Baronas, A.Bumblauskas, A.Nikžentaitis, N.Putinaitė ir kt.), su kuriomis, jo manymu, yra susijusi atkakli, dažnai paviršutiniškai įkūnijama tendencija ir agitacija dėl kuo „spartesnio susiliejimo su Vakarų Europos geopolitine, geokultūrine erdve“, menkinant lietuvių tautos istorinės patirties savitumą ir vertę. Tas liečia ne tik istorikų tekstus. Autoriaus žodžiais tarus, „kad  būtų aiškiau, apie ką kalbama, privalau pabrėžti ir kitą lietuviams (ir lietuviškam mentalitetui, savivokai) nepalankų dalyką. Ne be prof. A.Bumblausko įtakos 1993 m. Vilniaus universitete buvo panaikinta Lietuvos istorijos katedra. Maždaug tais pačiais metais, profesoriui A.Nikžentaičiui tapus Lietuvos istorijos instituto direktoriumi, ši įstaiga pakeitė iškabą – tapo tiesiog Istorijos institutu (vėliau „klaida“ buvo ištaisyta). Kaip tada lietuvių tautos istorija? Pagaliau Lietuvos valstybės istorija ir „iškaba“? Ar neatrodo, kad ir pats Lietuvos valstybingumas traktuotinas tik kaip trapus, santykinis, sutartinis dalykas, visuotinume neturintis aiškesnių, savarankiškesnių kontūrų?“

Daug esminių klausimų iškelia R.Grigas sau ir savo knygos skaitytojams, ne vienu atveju atvirai polemizuodamas su mūsų istorikais, nuvainikuodamas naujus bei senus stereotipus, išlukštendamas istoriografinio „moksliškumo“ puošmenas.

Eseistinė knygos prigimtis leidžia R.Grigui aprėpti ir nuvainikuoti įvairioms epochoms primetamus stereotipus. Nemažiau įdomu ir įtaigu, kad intelektualinė polemika jo knygose nėra tik loginė ar scholastinė. Istorinių faktų bei epizodų analizė papildoma asmeninės patirties ir betarpiškos emocinės reakcijos ištarmėmis, kurios taiko į skaitytojo giluminius, prigimtinius savimonės resursus. Neatsitiktinai, R.Grigo intelektualinės polemikos ir istoriosofinės analizės knygos susilaukia dviejų-trijų leidimų, o tai retas ir pakankamai iškalbus vertybinis ženklas šiandieninėje Lietuvoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.03.13; 08:55

Galime pasidžiaugti, kad dienos šviesą pagaliau išvydo knyga, išsamiai supažindinanti užsieniečius su tragedija, kurią lietuvių tauta ir valstybė patyrė XX-ame amžiuje.

Šiemet anglų kalba pasirodžiusi knyga „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“ (The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953) nuosekliai, detaliai ir sistemingai atskleidžia įvairias Lietuvos valstybės ir jos žmonių naikinimo, kankinimo, alinimo ir žeminimo fazes, rafinuotus susidorojimo metodus, kuriuos prieš mūsų tautą naudojo abi didžiosios XX a. totalitarinės sistemos – nacizmas ir komunizmas.

Continue reading „V. Terleckas. „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953““

endriukaitis_statiska

Spaudos konferencijoje Seime Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis pareiškė atsiribojantis nuo valdžios pareigūnų veiksmų, taip pat atsisakąs hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą.

Tai jis daro protestuodamas prieš Lietuvos politinio elito vykdomą politiką. Kovo 11-osios Akto signataras sakė: “Praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų”.

Continue reading „Signataras protestuodamas atsisako valstybinių laidotuvių“

gintaras_portretas_2

Rugpjūčio 25 dieną Kultūros ministerija Vilniuje surengė mokslinę – praktinę konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti”. Būčiau neteisus, jei šį renginį pavadinčiau tendencingu “nuo pradžios iki pabaigos”. Juk negalima paneigti, kad tądien kalbėjo ir keletas pranešėjų, kurie pateikė būtent lenkams nemalonių faktų, priekaištų, skaičių.

Pavyzdžiui, prof. hab. dr. Gediminas Merkys ilgokai vardino, kiek daug nepelnytų skriaudų patyrėme nuo lenkų tarpukario metais. O štai “Žinių radijo” laidos “Žiniasklaidos anatomija” vedėjas Vidmantas Valiušaitis pasakojo, kaip tada  Lietuvos valdžia nemokėjo bendrauti su mažlietuviais ir vokiečiais Klaipėdos krašte. Prof. dr. Antanas Kulakauskas, gilindamasis į Lietuvos – Lenkijos santykius, įdomiai  palietė suomių santykius su švedų ar laplandų tautinėmis mažumomis. Kultūrologas Darius Kuolys pateikė nerimą keliančių pavyzdžių, kaip iš buitinio lygmens lietuvių – lenkų konfliktas persimeta jau ir į intelektualų gretas.

Continue reading „Kuo nusikaltau broliams lenkams“

terleckas_sypsosi

Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis.

Continue reading „Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos“