V. Terleckas. „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“


Print

Galime pasidžiaugti, kad dienos šviesą pagaliau išvydo knyga, išsamiai supažindinanti užsieniečius su tragedija, kurią lietuvių tauta ir valstybė patyrė XX-ame amžiuje.

Šiemet anglų kalba pasirodžiusi knyga „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“ (The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953) nuosekliai, detaliai ir sistemingai atskleidžia įvairias Lietuvos valstybės ir jos žmonių naikinimo, kankinimo, alinimo ir žeminimo fazes, rafinuotus susidorojimo metodus, kuriuos prieš mūsų tautą naudojo abi didžiosios XX a. totalitarinės sistemos – nacizmas ir komunizmas.

Ši knyga – tai labai retas lietuviškos istoriografijos perlas, parašyta ne šiaip puikaus mokslininko ir įvairiapusiškai kompetetingo Lietuvos istorijos eksperto, bet tikro meistro. Jos autorius – signataras Vladas Terleckas, už įspūdingą tiriamąją veiklą jau ne kartą įvertintas aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais, ne tik sklandžiai rekonstravo Lietuvos tragediją, jos giluminę struktūrą, bet kartu pateikė solidžią atsvarą tragiškosios mūsų istorijos iškraipymams.

Bene kasdien galime pastebėti bandymus sumenkinti lietuvių tautos patirtą genocidą (nuosekliai vengiama net šio žodžio), jos kovą už laisvę, apjuodinti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius bei teisinti, neretai net liaupsinti, vieną iš dviejų galvažudiškų sistemų – sovietinę.

Vlado Terlecko pastangų dėka tokie bandymai netenka mokslinio pagrindo. Būtent šis knygos vertės aspektas akcentuojamas įžangoje, kurią parašė žymi prancūzų istorikė, komunizmo ekspertė Françoise Thom.

Knyga suduoda rimtą smūgį ne tik kairuoliškiems Vakarų istorikams bei šovinistinės Rusijos propagandos architektams, bet ir šiandieniniam akademiniam Lietuvos elitui, kuris jau beveik ketvirtį amžiaus baidosi savo centrinės pilietinės pareigos – garantuoti, kad sovietinė sistema būtų, bent jau Lietuvoje, adekvačiai ir iki galo pasmerkta.

Kad išsisuktų nuo šios pareigos mūsų inteligentija rado „savitą“ sprendimą – slėptis už iškreipto ir tikrovės neatitinkančio žydų holokausto vaizdavimo bei traktuotės, pateikdama šį Lietuvos tragedijos tarpsnį kaip lietuvių antisemitizmo išraišką bei kaip antisovietinio pasipriešinimo „vizitinę kortelę“.

Todėl knygoje skiriamas didelis dėmesys antinaciniam pasipriešinimui, minimi lietuvių inteligentai, dvasininkijos atstovai, nacmečiu drąsiai pasmerkę smurtą prieš žydus ir už tai sumokeję didelę kainą, taip pat skiriama vietos ir žydus gelbėjusiems lietuviams, jų tauriems žygdarbiams.

Svarbi šio veikalo savybė – tai detalumo ir glaustumo sintezė. Tekstas įtraukia savo konspektiniu aiškumu, nepaisant faktų gausos bei kompleksiškų procesų, kuriuos ji aprašo. Čia pasireiškia V. Terlecko talentas, meistriškumas ir rašymo branda.

Aukštą teksto kokybę pavyko pasiekti parenkant itin iškalbingus faktus bei juos tikslingai išdėstant, taikliai dėliojant akcentus.

Nemažai prie knygos įtaigumo prisideda ir vaizdinė medžiaga, kurią sumaniai parinko knygos leidėja, istoriko dukra Jūratė Terleckaitė. Gausios lietuvių kankinių nuotraukos, kartu su smurto vietų nuorodomis, neleidžia abejoti sistemingu, sąmoningu, kartais net beveik apeiginiu susidorojimo su Lietuva charakteriu.

„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953“ – tai knyga, kuri tarsi nebyliai apeliuoja į pasaulio sąžinę, reikalaudama griežtesnio komunistinės sistemos, komunistinės ideologijos ir komunistinių nusikaltimų įvertinimo. Šiandien, matydami Rusijos vykdomą agresiją prieš Ukrainą, turėtume geriau suprasti, kas atsitinka su totalitarinėmis sistemomis, jeigu jos iki galo nepasmerkiamos: jos nežlunga. Neįvykęs ar nepilnas sovietinės sistemos pasmerkimas mums turi daug didesnių pasekmių nei Vakarams.

Tai ne tik sunkina valstybės pažangą, bet gresia tautos istorinės atminties, o su ja ir identiteto, išnykimu. Dar joks Lietuvos istorijos periodas nebuvo taip energingai kląstojamas kaip 1940-1953 metų laikotarpis. Kadangi suklastotą istoriją propaguoja (aktyviai ar pasyviai) ne (tik) Rusijos institucijos, bet ir pats nepriklausomos Lietuvos akademinis elitas, profesionali ir sąžininga istoriografija įgauna išskirtinai didelę vertę, o tokios istoriografijos rėmimas tampa pilietiškai reikšmingu veiksmu.

Todėl, nors knygos pradinis sumanymas buvo pateikti istorinę informaciją užsieniečiams, ne mažiau svarbus būtų jos pasirodymas ir lietuvių kalba. Dėl glaustumo ir dėstymo aiškumo knyga idealiai tiktų naudojimui mokyklose.

Gerbiamieji, kaip visi gerai žinome, viena iš rimčiausių neatliktos desovietizacijos pasekmių yra ta, kad šiandien neturime institucijų, kurių veikla būtų motyvuota nacionaliniais intersais, iš kurių kone pats svarbiausias yra istorinės tiesos išsaugojimas.

Natūralu, kad nei mūsų valstybinių, nei akademinių institucijų, nei leidyklų nedomina tokie ar panašūs projektai. Sistemingai remiama ir skleidžiama tik bulvarinė, istorinę tiesą kraipanti bei sovietinę sistemą šlovinanti istoriografija. Liūdna, kad ši knyga nepasirodė reikalinga ir išeivijos institucijoms.

Tokiu būdu J. Terleckaitė ją išleido savo lėšomis, su kelių privačių rėmėjų pagalba.

Nepaisant finansavimo naštos ir platinimo sunkumų, leidėja pasiryžusi ją išleisti ir lietuviškai.

Nuotraukoje: Vlado Terlecko knygos „The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953“ viršelis.

Teksto autorė – Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė, filosofė, publicistė.

Informacijos šaltinis – http://www.lzinios.lt/

 

2015.05.15; 20:39

 


Prisijunkite prie diskusijos