VSD

Žvalgyba

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Politinės intrigos

Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą tyrusios apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) bei Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, informuodama, kad Seimo narys M. Bastys nedeklaravo savo sutuoktinės Renatos Bastienės sandorio. 

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Pasak A. Širinskienės, R. Bastienė šių metų kovo 15 d. perleido UAB „Jungtinė grupė“ akcijas Rasai Pachomovienei – tiek R. Pachomovienės, tiek jos vyro Vadimo Pachomovo pavardės minimos Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitose, kurias nagrinėjo specialioji tyrimo komisija.

VSD pateiktame dokumente nurodoma, kad V. Pachomovo atžvilgiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą, kuriame V. Pachomovui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 str. (sukčiavimas), 222 str. (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir 300 str. (dokumentų klastojimas). Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teismui perdavė dvi bylas, kuriose V. Pachomovas yra kaltinamas nusikalstomomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 24 str. (bendrininkavimas), 228 str. (piktnaudžiavimas) ir 226 str. (prekyba poveikiu).

„VSD apklausų metu M. Bastys pripažino žinantis apie galimai nelegalią V. Pachomovo veiklą, taip pat apie V. Pachomovo ir jo šeimos ryšius Rusijoje bei su šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybomis. VSD yra konstatavusi, kad artimi V. Basčio ir V. Pachomovo ryšiai daro Seimo narį M. Bastį pažeidžiamu. Pats M. Bastys VSD yra nurodęs V. Pachomovą kaip asmenį, kuris, atsižvelgiant į jų bendravimo pobūdį, galėtų turėti „svertus“ spaudimo darymui“, – sako Seimo narė A. Širinskienė.

Ji yra įsitikinusi, kad Seimo nariai privalo deklaruoti savo interesus, o ypač tokius, kurie sulaukia didelio rezonanso visuomenėje.

„Toks sandorio nedeklaravimas meta dar didesnį šešėlį Seimo nario M. Basčio veiklai ir dar kartą parodo, kad joje trūksta skaidrumo ir noro laikytis priesaikoje duoto įsipareigojimo sąžiningai tarnauti Tėvynei“, – teigia A. Širinskienė.

Kaip ELTA skelbė birželio 1 d., nutarimo projektas dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT) jau įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate.

Jeigu parlamentarai pritartų, Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Komisija mano, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui M. Basčiui apkaltos procesą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.06; 02:00

Aktualijos

Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.

Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…

Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.

Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.

Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.

Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?

Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?

Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?

Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.

Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.

Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.03; 21:08

English

Even the wisest philosophers agree: in politics there are a number of issues that cannot be viewed from only one perspective. Different groups might treat the same aspect differently.

A neutral observer looking into things from different perspectives can find truth in both sides of the barricade.

For example, Donald Trump, President of the United States, issued a command to bombard supporters of Syrian dictatorship. It happened for the first time after cautious and action-lacking two-term presidency of Barack Obama. 

A book by M.Stanton Evans and Herbert Romerstein “Stalin’s Secret Agents”. Publishing house “Briedis”. Slaptai.lt photo.

Yet Lithuanians does not know how to react to such Trump’s decision – with joy or with sorrow? Marius Laurinavičius, analyst from Hudson Institute in Washington, wrote: “… for now, V. Putin can only rejoice – the presidency of D. Trump lives up to most Moscow’s expectations and investments thatwere blatantly done to ensure victory of one of the candidates in elections” (15min.lt).

Publicist Audrius Bačiulis in daily newspaper “Lietuvos žinios” proclaimed a completely opposite opinion – “American tomahawks over Syria brought good news to Lithuania”. A Bačiulis is certain that: “D. Trump’s decision to launch Tomahawk missilesis exactly what the power-losing Western World needed after thedull presidency of Barrack Obama. The missiles stroke Syrian military airport harboring bombers that poisoned people of Idlib who fought against President Assad”.

Edward Lucas, senior fellow at the Center for European Policy Analysis and senior editor for “The Economist”, proposed the third version in his article with a catchy headline: “Trump needs Putin more than Putin needs Trump”.

It is difficult to see what position E. Lucas takes exactly. He takes an insurance: it may be one way or another. Even reading the article for a few times it is not clear if the author supports Washington’s decision to bombard Syria or not.

One of the most memorable ideas of E. Lucas is that: “The thinking in the White House is that Vladimir Putin is eager to emerge from his international isolation. He will do a lot for a handshake. The only real problem for the US administration is how to placate critics, who would regard any deal as selling out to Russia” (BNS).

And what position should righteous people of Lithuania take?

Nonetheless, even the wisest of men could not argue that politics have many issues where two different opinions are not possible. Let us take French presidential election into consideration. Does Lithuania not know which of the two candidates is more politically attractive? It is clear, that Lithuanians would prefer centrist Emmanuel Macron who supports the EU and NATO over Marine Le Pen who dislikes the United States and NATO. Lithuania would not support those, who consider the US as enemy and Putin’s Russia as friend. That would be a common sense.

We should hold the same thought dealing with actions of Member of Seimas Mindaugas Bastys. According to members of the Lithuanian Parliamentary National Security and Defense Committee, the aforementioned politician acted against interests of Lithuanian people. Such conclusions where made after the report of The State Security Department (VSD). The report lists M. Bastys’ connections with Yevgeny Kostin, representative of nuclear energy corporation “Rosatom”, Piotr Voeyka, former agent of KGB, Ernestas Mackevičius, reporter of a state-owned Russian television channel RTR, Saturnas Dubininkas, former member of Kaunas mafia, and Vadim Pakhomov, entrepreneur suspected of illegal activities. According to VSD experts, such connections would make M.Bastys vulnerable. A great deal of secret information would fall into unreliable hands. Especially when M. Bastys became First Deputy Speaker of Lithuanian Seimas.

Gintaras Visockas, author of this commentary. Slaptai.lt photo

In 2006, the Lithuanian intelligence service was already suspicious of M. Bastys’ connections with possible Russian spies. M.Bastys was warned that such steady relationship with Russian intelligence agents would lead to no good. Yet he has not abandoned his actions and challenged our “James Bonds”. Arvydas Pocius, who was a head of the State Security Department of Lithuania at that time, has not seen a big problem, and M.Bastys, who was later chosen as an advisor of Prime Minister Gediminas Kirkilas, was allowed to work with secret documents. In my opinion, VSD should have looked not only into the matter of M. Bastys but also his superior G. Kirkilas.

Only after a decade this friendship of M. Bastys and influential Russian individuals once again came into attention. This time everything is more serious. Vytatutas Bakas, head of the Lithuanian Parliamentary National Security, has no doubts that “M. Bastys had constant relations to the Russian Special Forces”. It is obvious, that M. Bastys’ actions are like attempts to distance Lithuanian energyi ndependence from Russian influence.

Rasa Juknevičienė, member of the Lithuanian Parliamentary National Security, has also astrong position against M.Bastys. Tsajunga.lt published her analytical article “From what starts the treason”. The article reveals Russian intrigues during that period of time: stopping constructions of Visaginas Nuclear Power Plant in Lithuania and opening doors for two Russian nuclear projects – Astravets NPP in Belarus and Baltiiskaya NPP in Kaliningrad.

M.Bastys on a very high political level represented “Rosatom”, which aimed to construct nuclear power plants in Lithuania and its neighborhood. All according to Russia’s plans. It might be the reason why Japanese company Hitachi was ousted from Lithuania. Hitachi’s plans were a quick construction of safe and reliable nuclear power plant on our soil as an alternative to Russian projects.

Thus, the answer to question if the politician could betray his country is quite obvious. M. Bastys tried to defend himself stating that all deals with “Rosatom” representatives were in the best interest for Lithuania. Yet his argumentsand public announcement that he “have not betrayed Lithuania” were not convincing.

Obviously, there should be no second opinion (Russia is not a partner to be trusted), yet it still comes into surface. It seems that Social Democratic party sees no reason to feel ashamed and it does not stay silent. It starts vicious and persistent defense of the compromised colleague, who is more and more often called “a friend of Kremlin intelligence service” by Lithuanian press. What if they are afraid that trapped M.Bastys would sell his sidekicks and the real truth will be revealed why he became G. Kirkilas’ second-hand and why he is so vigorously vindicated by Artūras Skardžius, persistent critic of “Independent” gas terminal.

Naturally, M. Bastys’ lawyers will name this case as political. However, the analysis of this scandal should be done not through the eyes of defending lawyers or colleagues from Social Democratic party. Let us look into this case from the eyes of M.Stanton Evans and Herbert Romerstein, authors of “Stalin’s Secret Agents”. The book was recently translated to Lithuanian by publishing house “Briedis” ant it states: “naturally, there is nothing wrong if espionage is investigated as a separate phenomenon – more over, this is a very positive thing, however, such investigations might be misleading if completely ignoring influence on politics made by soviet agents working in federal institutions during that time”.

This idea is developed though the whole book which analyses Soviet influence of Franklin Roosevelt’s government (maybe one day a similar book in Lithuania will be published dealing with the influence of Russian agents on our governments?). Thus, a successful plotter is not the one who stole secret files. The real success of a spy is an ability to influence the top state officials. By the way, the authors provide examples, that Soviet spies who were infiltrated into Washington’s public institutions and who did the most damage have never been properly punished.

Source – Lithuanian newspaper published in the US – DRAUGAS (www.draugas.org)

2017.04.27; 08:27

 

Aktualijos

Nutarimo projektas dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT) jau įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate.

Jeigu parlamentarai pritartų, Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Seimo apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė taip pat įregistravo nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti M. Basčio veiklą tyrusios komisijos išvadai, kuri yra pridedama.

Komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Komisija mano, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui M. Basčiui apkaltos procesą

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55 klausimą nuslėpė savo ryšius su Piotru Vojeika.

Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.

Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai VSD apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.

Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.

„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.

Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“. Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi IAE uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.

„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs A. Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.

Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.

Gegužės 31 d. už komisijos išvadą balsavo 8 jos nariai, prieš buvo 1, susilaikė – 2 parlamentarai. Komisijos nariai atskirosios nuomonės nepateikė.

Dėl komisijos išvadų projekto dar turės balsuoti Seimas. Manoma, kad balsavimas įvyks dar pavasario Seimo sesijoje, birželio mėnesį.

Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.02; 04:30

Aktualijos

Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą tyrusi Seimo komisija mano, kad yra pagrindas pradėti apkaltos procedūrą šiam parlamentarui.

„Mes pripažinome, kad Seimo narių teikimas pradėti apkaltos procesą yra pagrįstas, ir siūlome pradėti apkaltos procesą Seimo nariui M. Basčiui“, – žurnalistams trečiadienį pranešė komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė.

Neoficialiais duomenimis, komisija konstatavo, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę“, „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“, „sąžiningai tarnauti Tėvynei“ ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Trečiadienį už tokias išvadas balsavo 8 komisijos nariai, 1 buvo prieš, 2 susilaikė.

Pasak apkaltos komisijos pirmininkės A. Širinskienės, komisijos sprendimą lėmė keli parlamentaro M. Basčio veiklos epizodai.

Seimo narys Mindaugas Bastys

„Vienas iš epizodų yra tas epizodas, kada Seimo narys M. Bastys, pildydamas klausimyną dėl leidimo dirbti su slapta informacija, nesąžiningai, mūsų nuomone, atsakė į 55 punktą, kuriame yra klausimas: ar pažįstate, pažinojote asmenų, dirbančių kitų valstybių žvalgybos tarnybose. Kaip žinoma, Seimo narys M. Bastys nenurodė P. Vojeikos. Vėliau komisija įžvelgė tam tikrų nesąžiningo liudijimo atvejų NSGK, kada bandant pridengti susitikimus, buvo tiesiog kuriamos įvairios versijos. Įžvelgiame problemų apkaltos požiūriu ir tame epizode, kada buvo vykdomas ir organizuojamas susitikimas su Seimo nariu Vydu Gedvilu. Po to susitikimo, ką mes nustatėme, buvo Seimo nario M. Basčio susitikimai su kai kuriais „Rosatom“ asmenimis, kuriuose buvo kuriamos susipažinimo legendos, kad būtų paaiškinama visuomenei, jei tas klausimas išeitų į viešumą, ir taip toliau. Tai matėme tikrai tam tikrą nesąžiningą Seimo nario veiklą, kuri sunkiai suderinama su Seimo nario statusu“, – aiškino A. Širinskienė.

Tvirtinant išvadas Seimo apkaltos komisijos posėdyje M. Bastys nedalyvavo. Politikas apgailestavo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti šitame baigiamajame posėdyje.

„Turiu apgailestauti, apkaltos komisija neleido man dalyvauti šitame apkaltos procese priimant galutinius sprendimus. (…) Man paklausus, ar reikia suprasti, kad jūs išvarote mane iš komisijos posėdžio, davė suprasti, kad mes jus išvarome iš šito komisijos posėdžio. Aš daugiau komentarų neturiu. Galutinis svarstymas man labai svarbus kaip asmeniui, bet man pasakyta, kad jūs esate nepageidaujamas“, – trečiadienį žurnalistams Seime sakė M. Bastys.

Paprašytas įvertinti žiniasklaidoje pasirodžiusį išvadų projektą, M. Bastys dar kartą sakė, kad tai yra politinis susidorojimas. „Tai yra politinis susidorojimas, ir aš negaliu kitaip vertinti. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti tai, kas yra surašyta šitos komisijos išvadose“, – tvirtino M. Bastys. 

Paklaustas, kas, jo nuomone, nori su juo susidoroti, M. Bastys atsakė: „Pirmiausia puikiai organizavo šį procesą pačioje pradžioje konservatoriai, tam pritarė labai sėkmingai „valstiečiai – žalieji“ ir toliau tai vyksta sėkmingai“.

Neoficialiais žiniasklaidos duomenimis, tyrimą atlikusi komisija mano, kad M. Bastys savo veiksmais diskreditavo ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą.

Seimo komisija nustatė, kad M. Bastys, pretendavęs gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nuslėpė savo ryšius su Piotru Vojeika.

Išvadų projekte sakoma, kad jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindo nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.

Komisija mano, kad VSD apklausų metu bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdžių metu M. Bastys nesąžiningai teikė skirtingus paaiškinimus dėl to, ar žinojo apie P. Vojeikos darbą KGB.

Anot komisijos išvadų projekto, M. Bastys organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti Rusijos valstybės ir „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesą stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę. Komisijos nuomone, M. Bastys tokiais savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui.

M. Basčiui priekaištaujama ir dėl to, kad jis, būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus.

Pasak komisijos išvadų projekto, elgdamasis nesąžiningai M. Bastys siekė paneigti ir sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais tuometiniu Seimo pirmininku Vydu Gedvilu ir ekspremjeru Algirdu Butkevičiumi, neigė gavęs A. Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais.

Komisijos vertinimu, M. Bastys elgėsi nesąžiningai, kai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.

Artimiausiu metu Seimo apkaltos komisija ketina įregistruoti oficialų išvadų projekto tekstą, kuriame bus nuasmeninti kai kurie neskelbtini duomenys. Dėl komisijos išvadų projekto dar turės balsuoti Seimas. Manoma, kad balsavimas įvyks dar pavasario Seimo sesijoje, birželio mėnesį.

Seimas savo nutarimu yra įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

M. Basčio veiklą tyrė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Seimas pritarė jo išvadoms, kuriose sakoma, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.01; 06:36

SkaitomiausiosŽvalgyba

Kriminalo ir specialiųjų tarnybų „sandrauga“… Šis algoritmas jokiu būdu netaikytinas absoliučiai daugumai, tarkime, Berlyno Marzahno ir Hellersdorfo rajonuose gyvenančių apie 40 tūkstančių išeivių iš Rusijos, kurių absoliuti dauguma yra pavyzdingi ir lojalūs savo naujai tėvynei piliečiai. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Deja, esama ir tradicijos, kurią  apibūdino buvęs Kanados ministras pirmininkas, po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu viešai pareiškęs, jog neįmanoma turėti reikalų su į akis meluojančiu žmogumi. Pasitikėjimo deficitas – labai rimta dabartinių laikų problema.

Lietuvoje sukasi abejotinų ryšių istorija aplink politiką Mindaugą Bastį, Seimas yra patvirtinęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas, kad parlamentaras M. Bastys veikė prieš Lietuvos interesus.

Apkalta M. Basčiui inicijuota dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) nurodytų jo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu vadinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu įvardijamu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. Kaip mūsų valstybėje įprasta, panašu, dera nusiteikti ilgai aiškinimosi distancijai.

Estijoje teismas gegužės 8-ąją penkeriems metams kalėti nuteisė Rusijos pilietį Artiomą Zinčenką, kurį rusų karinė žvalgyba užverbavo 2009-aisiais. Nuo tada iki suėmimo 2017-ųjų sausio 9 dieną žmogus Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos vadybos naudai rinko informaciją apie Estijos valstybės saugumo objektus, šios šalies bei jos sąjungininkų karinės technikos judėjimą, šią bei kitą informaciją perduodamas užsakovams ryšio priemonėmis ar asmeninių susitikimų metu Sankt Peterburge. Gavęs leidimą gyventi, A.Zinčenka rezidavo Estijoje nuo 2013 metų. Beje, tai ne pirmas Estijoje demaskuotas rusų šnipas.

Irgi faktas, kad per paskutinį dešimtmetį Vokietijoje šnipinėjimo bylų dalyviai daugiausia buvo Rusijos piliečiai, pasak „Mitteldeutsche Zeitung“, kuris remiasi Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į kairiųjų frakcijos užklausą Bundestage, per 10 metų Vokietijoje iškeltos 123 šinipinėjimo bylos, atsakovais jose buvo 27 Rusijos piliečiai.

Europoje jau esama sąvokos – „kriminternas”, ją ką tik pasirodžiusioje Europos tarptautinių santykių tarybai skirtoje ataskaitoje „Kriminternas: kaip Kremlius išnaudoja rusų nusikalstamų grupuočių tinklus Europoje“ sugalvojo britų tarptautinio saugumo specialistas Markas Galeotti, pacitavęs anoniminiu pageidavusį likti vieną to kriminalinio pasaulio atstovą: „Mes gauname tai, kas geriausia iš abiejų pasaulių: Iš Rusijos – galią bei saugumą, iš Europos – turtus ir komfortą“.

Pasak studijos autoriaus, Europa pakutiniais metais susiduria su fenomenu, kai joje įsitvirtinusios rusiškos kilmės organizuotos nusikalstamos grupuotės (Russian-based organized crime, RBOC) vis dažniau bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir tampa papildomu Rusijos valdžios politikos svertu.

Pasak M.Galeotti, joms Maskva paveda „delikačias“ operacijas, kurių imtis oficialų statusą turinčioms tarnyboms imtis neišeina.

Tarkime, Portugalijoje per operaciją „Matrioškos“ išardyta išeivių iš Rusijos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukurta nelegalių pinigų „plovimo“ schema per futbolo kubus bei nelegalių bukmekerių kontorų tinklą. Grupuotė veikė ne tik šioje šalyje, bet ir Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Estijoje bei Latvijoje.

Ispanijoje po kelerius metus trukusio tyrimo sunkiais nusikaltimais apkaltinti keli aukšti Rusijos valdininkai, susiję su šioje šalyje įsitvirtinusiais vadinamiosios „Tambovo“ nusikalstamos grupuotės atstovais. Kipre įsikūrę rusų kriminalinio pasaulio autoritetai 2010 metais padėjo „dingti“ Federalinio tyrimų biuro (FTB) demaskuotam rusų agentui Christopheriui R. Metsosui (FTB vertinimu, jis slapta pergabentas į Rusiją).

Veikiausiai ne be kriminalinių sluoksnių „dalyvavimo“ 2014-aisiais buvo pagrobtas ir į Rusiją išvežtas Estijos saugumo policijos karininkas Estonas Kohveris, tyręs cigarečių kontrabandą, kuri sieta su Rusijos jėgos struktūromis. Tais pačiais metais paaiškėjus, jog 30 proc. Švedijos energetikos kompanijos „Misen Energy AB“ akcijų priklauso kriminalinio autoriteto Semiono Mogilevičiaus, kuris yra dešimties FTB labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąraše, struktūroms, jų pardavimą teko stabdyti. 

Rusijos specialiosios tarnybos ir mafija – vienas kumštis

M.Galeotti interviu radijui „Svoboda“ (04 26) nurodė, jog šiuolaikiniai rusų mafijoziai – tai savotiški verslininkai, skirtingai nuo praėjusio amžiaus tatuiruotų žaliūkų, užsiimantys Europos šalių kriminalinių struktūrų aprūpinimu narkotikais, ginklais, kitomis kontrabandinėmis prekėmis, interneto įsilaužėliais, žodžiu, viskuo, ko „prireikia“. Tai žmonės respektabiliais kostiumais, dažnai siekiantys integruotis į vietos bendruomenes.

Jei į Europą persikėlęs banditas išlaiko ryšius su tėvyne (ten liko artimieji, verslo interesai ir pan.), specialiosios tarnybos turi galimybių jį kontroliuoti bei daryti spaudimą, laikas nuo laiko „paprašant“ tam tikrų paslaugų. Be abejo, tai fragmentiškas bendradarbiavimas, vis dėlto, pasak britų tyrėjo, pakanka pagrindo tvirtinti, jog rusų gangsteriai tėvynės specialiųjų tarnybų užsakymu tam tikras misijas atlieka.

Pasak M.Galeotti, rusų specialiosios tarnybos yra gausios, neblogai parengtos ir agresyvios, bet ir dabartiniai jų veiklos mastai Europoje labai išsiplėtę, ypač po 2014-aisiais dėl Maskvos agresijos prieš Ukrainą stojusio santykių atšalimo su Vakarais, tad kai kada specifinėms operacijoms gali praversti banditai.

RBOC aktyviausios šalyse, kur gausi rusakalbių bendruomenė, tai Ispanija, Graikija, Baltijos šalys, tam tikru mastu Vokietija, taip pat valstybėse, kurias patogu išnaudoti kaip kontrabandos skirstymo punktus – Vokietiją, kiek mažesniu mastu Vengriją, Rumuniją, Bulgariją. Pasak britų tyrėjo, veikausiai nėra Europoje šalies, kur RBOC neturėtų partnerių iš vietinių nusikalstamų struktūrų. Taip yra ir todėl, kad Rusija, deja, yra tapusi savotišku „kriminaliniu supermarketu“, galinčiu pasiūlyti kuo plačiausią kriminalinių prekių asortimentą. Be abejo, trinčių „nutinka“,   kaip kad iš pradžių buvo Italijoje, kur ir savų gangsterių per akis, vis dėlto galų gale su kai kuriomis vietinėms grupuotėmis bendradarbiavimas buvo sustyguotas.

Rusija oficialios valdžios bei kriminalinių struktūrų pesiliejimo prasme pasaulyje ne unikali, tarkime, Irano Islamo revoliucijos sargai kaltinami tarptautine heroino prekyba, Šiaurės Korėjos valdžia įtariama tvindanti tarptautinę rinką metanfetaminu ir pinigų padirbimu.

Vis dėlto rusų mafijos globalizavimasis ypač sėkmingas, Maskva šia aplinkybe gali kai kada naudotis, ypač kai jos politikos vektoriumi pastaraisiais metais yra tapusi Europos destabilizacija.

Savo ataskaitoje M.Galeotti ragina RBOC vertinti kaip viso žemyno problemą, ES užsiimti kontrpriemonių prieš ardomąją veiklą koordinacija bei pagalba mažesnėms valstybėms, tokioms  kaip Latvija, kuri mėgina aktyviai kautis su nelegalių pinigų iš Rusijos plovimu per jos finansines struktūras.

Kriminalo ir specialiųjų tarnybų susiliejimas – labai didelė problema, galinti turėti įtakos ir Europos, ir pačios Rusijos ateičiai. Be abejo, ir Baltijos valstybių. Kaip yra nurodęs Ukrainos atstovas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Vladimiras Jelčenko, Rusija apsupo kaimynines valstybes „nesaugumo juosta“, kad išlaikytų jas savo interesų orbitoje. Ukraina – kariaujanti šalis, žino, ką kalba.

2017.05.13; 10:00

Trumposios naujienos

Penktadienį apkaltos komisija ketina apklausti Seimo narį Mindaugą Bastį.

Trečiadienį planuota jo apklausa nukelta penktadieniui, nes kaip žurnalistams sakė komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė, „Seimo narys M. Bastys atsisakė bendrauti su komisija, motyvuodamas tuo, kad jam reikėtų pasiruošti“.

„Mes suprantame, kad jam galbūt reikia pasiruošti, ir lauksime jo penktadienį“, – yra sakiusi A. Širinskienė.

Jos teigimu, komisija sulaukė labai daug – apie 16 – Seimo nario M. Basčio prašymų, kurie susiję su papildomais dokumentais ir įvairiomis apklausomis.

Todėl A. Širinskienei susidarė įspūdis, kad bandoma vilkinti procesą.

Tuo tarpu trečiadienį po apkaltos komisijos posėdžio Seimo narys M. Bastys pareiškė, kad buvo grubiai pažeistos jo teisės.

Jis tvirtino, kad komisija jam nesuteikė galimybės pateikti klausimų Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovui Dariui Jauniškiui. M. Bastys teigė, kad su juo yra bandoma susidoroti. „Tiesiog tendencingai suorganizuotas puikus politinis procesas, susidorojant su manimi kaip asmeniu“, – sakė M. Bastys.

Iki birželio 1 d. Seimo apkaltos komisija turėtų ištirti ir pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.12; 04:04

 

Trumposios naujienos

Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ketvirtadienio vakarą kviečia į viešą knygos pristatymą „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.

Sveikinimo žodį tars Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Knygos pristatymo diskusijoje dalyvaus pats knygos autorius Severinas Vaitiekus, istorinės Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, VU istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Diskusiją ves istorijos mokslų doktorantė Monika Kareniauskaitė. 

VSD darbuotojo, humanitarinių mokslų dr. S. Vaitiekaus parašyta knyga – skirta Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnų atminimui.

„Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų veiklos ir likimų istorija patvirtina lietuvių tautos valią, ryžtą ir gyvybingumą, potencialius agresorius įspėja, kad lietuvių tauta nepasidavė ir nepasiduos, nes ji ir pačiais sunkiausiais laikais turėjo talentų ir žmonių, pasiryžusių aukoti savo gyvybes tautos ir valstybės labui“, – rašoma knygos viršelyje. 

Anot autoriaus, vos tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo pareiškęs, kad mylėti Tėvynę reiškia jai visa aukoti.

Tokie pasiruošę aukoms didvyriai, didžiausiais sovietų valdžios priešais ir svarbiausiais taikiniais tapę Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnai ir jų likimai aprašomi knygoje „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.11; 06:33

Trumposios naujienos

Trečiadienį apkaltos komisijoje planuota Seimo nario Mindaugo Basčio apklausa nukelta penktadieniui.

„Seimo narys M. Bastys atsisakė bendrauti su komisija, motyvuodamas tuo, kad jam reikėtų pasiruošti. Mes suprantame, kad jam galbūt reikia pasiruošti, ir lauksime jo penktadienį. Pagal komisijos reglamentą, jeigu jis ir toliau atsisakinės su mumis bendrauti, mes turime teisę priimti sprendimą jo neišklausę“, – žurnalistams sakė komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė.

Jos teigimu, komisija sulaukė labai daug – apie 16 Seimo nario M. Basčio prašymų, kurie susiję su papildomai dokumentais, su įvairiomis apklausomis asmenų, kurie netgi nėra tiesiogiai minimi pažymose.

A.Širinskienei susidarė įspūdis, kad bandoma vilkinti procesą. „Aš matau, kad gynyba deda visas pastangas vilkinti procesą, jį stabdyti, pateikdama prašymus, kurie kartais net nėra susiję su svarstomu klausimu. Be abejo, tai kiekvienos gynybos teisė ir galimybė tą daryti“, – sakė A. Širinskienė.

Nepaisant to, ji neabejoja, kad komisija darbą baigs laiku – iki birželio 1 d.

Trečiadienį apkaltos komisija apklausė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) biuro vedėją Vitalijų Dmitrijevą.

„VSD vadovas pasakė, kad jokios naujos informacijos, išskyrus tą, kurią jis jau pateikė tiek NSGK, tiek komisijai, jis neturi. Visi protokolai M. Basčio advokatams yra prieinami ir jie tikrai gali susipažinti su visa ta informacija, kuria disponuoja mūsų komisija“, – sakė A. Širinskienė. 

Po apkaltos komisijos posėdžio Seimo narys M. Bastys pareiškė, kad buvo grubiai pažeistos jo teisės.

„Noriu pareikšti, kad buvo labai grubiai pažeistos mano teisės. Mes prašėme, kad būtų galimybės mums apklausti Valstybės saugumo departamento direktorių kaip liudytoją šitame apkaltos procese, ir komisija tokios galimybės mums nesuteikė. Tai vienareikšmiškai mano teisės yra pažeistos. Mes negalime šiandien įsitikinti, ar VSD tą pažymą, kurią yra pateikęs mano atžvilgiu, yra išsamiai ir visapusiškai ištyręs“, – sakė M. Bastys.

Jis tvirtino, kad komisija jam nesuteikė galimybės pateikti klausimų VSD vadovui D. Jauniškiui. M.Bastys teigė, kad su juo yra bandoma susidoroti. „Aš ir šiandien teigiu, kad visapusiškai, objektyviai, sistemiškai mano atžvilgiu nebuvo išsiaiškinta. Tiesiog tendencingai suorganizuotas puikus politinis procesas, susidorojant su manimi kaip asmeniu“, – teigė M. Bastys.

Iki birželio 1 d. Seimo apkaltos komisija turėtų ištirti ir pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui. 
Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.11; 09:51

Gordijo mazgas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas sako, kad, norint proveržio kovoje su korupcija, reikėtų priimti apie 20 įstatymo pataisų, tarp jų suteikiant daugiau galių žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos institucijoms.

„Seimo valdybos nariai labai rimtai žiūri į šį iššūkį valstybei. Jau rytoj bus svarstomi pirmieji įstatymo projektai, kurie reikalingi proveržiui. Aš tokių projektų turiu 20, tai paketas, kuris gyvybiškai būtinas, kad galėtume pajudėti iš vietos. Reikia šiek tiek suteikti daugiau galių žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos institucijoms, duoti tuos šiuolaikinius įrankius, kad jie galėtų stiprinti savo analitinius pajėgumus. Reikia priimti būtinai su lobizmu susijusius įstatymus ir baigti čia vaidinti, kad asociacijos neatlieka lobistinės veikos, ji turi būti skaidri, aiški. Taip pat, sakyčiau, pats žvalgybų finansavimas ir technologiniai pajėgumai, švelniai tariant, yra neadekvatūs, reikia daryti ryžtingus sprendimus“, – trečiadienį po Seimo valdybos susitikimo su VSD ir STT vadovais žurnalistams sakė V. Bakas.

Jo nuomone, mūsų žvalgyba turi turėti normalius technologinius įrankius, todėl reikia šiek tiek investuoti į technologijas. V. Bakas mano, kad STT galėtų kontroliuoti ir partijų finansavimą. „Aš norėčiau, kad tą galėtų vykdyti STT, ir mes siūlysime tokį sprendimą“, – sakė NSGK vadovas.

Jo teigimu, reikėtų suteikti galimybę STT, kaip Mokesčių inspekcijai, FNTT gauti prieigą prie juridinių asmenų finansinių operacijų. V. Bakas užsiminė ir apie problemas strateginėse įmonėse. „Kai kurias mūsų valstybės valdymo sritis tiesiog valstybė turi atsiimti, bent jau turi būti šeimininku“, – sakė V. Bakas, atsisakęs nurodyti, ką turi mintyje.

Apie tai, kas vyksta strateginėse įmonėse, nenorėjo kalbėti ir VSD vadovas Darius Jauniškis. „Mes kalbėjome apie slaptus dalykus, todėl nenorėčiau kalbėti, nes informacija arba ribota, arba slapta“, – į žurnalistų klausimus atsakė D. Jauniškis.

Jis pripažino, kad „per korumpuotus pareigūnus, per korumpuotus politikus galima daryti poveikį valstybės raidos ir valstybės gyvenimui“.

Seimo valdybos posėdis vyko už uždarų durų, todėl jo dalyviai ribojo informaciją žurnalistams.

Susitikime buvo aptartos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir Valstybės saugumo departamento (VSD) teisėkūros iniciatyvos, kuriomis siekiama stiprinti kovą su korupcija.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.20; 19:38

Trumposios naujienos

Trečiadienį Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis šaukia Seimo valdybos posėdį dėl verslo grupių įtakos Lietuvos politinei sistemai. 

Bus kalbama ir apie su Lietuvos saugumo interesais nederančias investicijas, neskaidrų lobizmą ir jo daromą žalą, nepotizmą ir protekcionizmą valstybiniame sektoriuje, korupcinius pažeidimus ir priemones, kaip jų išvengti.

Taip pat bus aptartos teisėkūros iniciatyvos, kuriomis siekiama stiprinti kovą su korupcija.

Seimo valdybai bus pristatyta Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) informacija ir teisėkūros iniciatyvos bei Valstybės saugumo departamento (VSD) grėsmių vertinimas.

Tokio pobūdžio Seimo valdybos susitikimas su STT ir VSD vadovais Dariumi Jauniškiu ir Sauliumi Urbanavičiumi vyks pirmą kartą.

Seimo valdybos posėdis vyks už uždarų durų.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.10; 05:57

Žvalgyba

Prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai ruošiantis švęsti savo šalies šimtmetį, kai kurie politikai taip pat, matyt, ruošė savo dovanas Lietuvos jubiliejui.

Įdomūs politiko Mindaugo Basčio biografijos faktai. Pagal žiniasklaidos pateiktus duomenis galima susidaryti nuomonę, jog politiko biografijoje yra faktų, kurie netiesiogiai liudija – M. Bastys kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Norėčiau šią versiją panagrinėti daugiau moraliniu nei teisiniu aspektu. Man, Lietuvos piliečiui, lieka nesuprantama, kaip Lietuvos politinėje padangėje vis atsiranda neaiškios kilmės politikierių, kurie savo darbais ir veiksmais galėjo ir gali kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kaip paaiškinti, jog Lietuvoje atsakingas pareigas ėjo buvę KGB rezervo karininkai? Ar pamenate – tik žiniasklaidos dėka sužinojome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Lietuvos valstybės saugumo vadas – „buvę“ KGB rezervistai.

Kas galėtų garantuoti, kad jie viską darė tik Lietuvos interesų labui? Manau, tokių klausimų ir abejonių kilo ne vienam iš mūsų. Teisinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcija, tačiau čia kalbama apie žmogaus patikimumą moraliniu požiūriu. Rimtai svarstomi turėtų būti net menkiausi įtarimai. Kitaip negalima. Kitaip neįmanoma.

Seimo narys Mindaugas Bastys

Didžioji politika šiandien vadovaujasi daugiau ekonominiais nei karinės agresijos svertais. Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Grįžtant prie M. Basčio „odisėjos“, norėtusi atkreipti dėmesį į faktus, kurie liudija jo kontaktus su abejotinos reputacijos žmonėmis. Jis savo pareiškime kaltina VSD darbuotojus ir vadovą šališkumu bei nekompetentingumu. Tada norisi šio pono paklausti, kodėl būdamas toks protingas ir sumanus palaikė ryšį su VSD pateiktoje pažymoje minėtais asmenimis?

Matant, kokias svarbias Lietuvos ekonomikai sritis kuravo ponas M.Bastys, darosi nejauku, kiek galėjo būti padaryta žalos. Vertinant pastarųjų poros dešimtmečių Lietuvos ekonominius, ypač energetikos „pasiekimus“, galima įtartį, jog tokių „kurmių“ buvo ir yra žymiai daugiau. Kitaip neįmanoma paaiškinti, jog Lietuvoje egzistavo ir tebėra bene didžiausios ES energetinių išteklių kainos. 

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Skambus aforizmas, nuskambėjęs iš Napaleono diplomato ir patarėjo Šarlio Moriso de Taleirano-Perigoro lūpų, – “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“ – liko aktualus ir šiandien.

Dabartinėje politikoje pagrindiniu veiksniu priimant sprendimus tampa sukaupta gausi, patikima, konfidenciali informacija. Tik žinant oponentų ketinimus, galinčius paveikti šalies, regiono ar pasaulines ekonomikos vystymosi tendencijas, – įmanoma apsisaugoti. Kitaip tariant, žinant, kokius darbus ruošiasi nuveikti tavo priešas, žymiai lengviau operatyviai priimti teisingus kontrveiksmus.

Atviro konflikto (karas) griebiamasi tik kraštutiniais atvejais, kai visos kitos poveikio priemonės krizei spręsti būna išnaudotos arba koks nors politikas vienašališkai imasi agresijos nepaisydamas tarptautinių susitarimų ar nuostatų.

Lietuvos valstybės saugumo ir krašto apsaugos antrasis departamentai – tai tarnybos, vykdančios daugiau prevencinius darbus, kurių dėka saugomi Lietuvos nacionalinio saugumo interesai. Norėtųsi palinkėti, jog minėtos institucijos dar daugiau dėmesio skirtų Lietuvos Seime ir Vyriausybėje tarnaujančių ir dirbančių piliečių lojalumo patikrai.

Mūsų specialiosios tarnybos turėtų įvardinti visus Lietuvos Seime ir Lietuvos Vyriausybėje dirbančius įtartinus asmenus. Tai būtų programa „maximum“. Mes visi turėtume siekti tokių rezultatų. Štai tada Lietuva taptų tikrai saugesnė nei iki šiol.

2017.05.08; 05:52

Trumposios naujienos

Vilnius, gegužės 5 d. (ELTA). Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis pakviestas į artimiausią kitą savaitę vyksiantį Seimo plenarinį posėdį. Tokį kvietimą VSD vadovui inicijavęs „tvarkietis“ Petras Gražulis ir kiti parlamentarai prašo jo atsakyti į 8 klausimus.

Seimo nariai nori išsiaiškinti, ar VSD turi duomenų apie dabartinių Seimo narių ryšius su Rusijos specialiųjų struktūrų darbuotojais (taip pat su Rusija siejamomis įmonėmis) ir galimą finansinę paramą atskiriems Seimo nariams ir partijoms.

Kreipimąsi inicijavę Seimo nariai klausia, ar VSD turi duomenų, kad šios kadencijos Seimo nariai palaiko ryšius su asmenimis, minimais Mindaugo Basčio apkaltos procese, ar VSD buvo anksčiau suteikusi leidimą dirbti su slapta informacija Seimo nariams, kurie bendravo su asmenimis, šiuo metu minimais Mindaugo Basčio apkaltos procese.

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seime VSD vadovas turės atsakyti, ar jam žinoma, kiek Seimo narių, prisidengdami įvairiais fondais, yra gavę finansinę paramą iš asmenų, kurie minimi Mindaugo Basčio apkaltos procese.

Į Seimą pakvietę VSD vadovą parlamentarai domisi, koks skaičius Seimo narių šios kadencijos metu prašė VSD suteikti leidimą dirbti su slapta informacija ir kokiam Seimo narių skaičiui VSD rekomendavo leidimą suteikti.

Dalis klausimų, pateiktų VSD vadovui, susiję su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais ir Liberalų sąjūdžiu.

Pasak P. Gražulio, pakviesti VSD vadovą į Seimą paskatino šių metų balandžio 19 d. DELFI portale pasirodęs straipsnis, pavadinimu „Kokia juoda katė perbėgo tarp G. Landsbergio konservatorių ir Seimo liberalų“.

P. Gražuliui susidaro įspūdis, kad Seimo nariai konservatorius Gabrielius Landsbergis ir liberalas Vitalijus Gailius „gali turėti reikšmingų duomenų, siekiant užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui“. „Ar Valstybės saugumo departamentas (VSD) apklausė arba planuoja apklausti minėtus politikus, mėgindamas užkirsti kelią galimoms grėsmėms nacionaliniam saugumui?“, – domisi P. Gražulis.

Informacijos šaltinis – www.elta.lt (Eltos korespondentė Jadvyga Bieliavska).

2017.05.05; 15:03

Žvalgyba

Net ir išmintingiausi filosofai nesugeba paneigti: politikoje apstu temų, kurių neįmanoma įspausti į vienos nuomonės rėmus. Vieni šauks, kad „balta“, kiti – „juoda“. 

Centre – M.Stanton Evans ir Herbert Romerstein knyga „Stalino slaptieji agentai”. Leidykla „Briedis”. Slaptai.lt nuotr.

Neutraliam stebėtojui atidžiai pažvelgus iš bet kurio šono atrodys, kad tiesos gausu ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje.

Pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) liepė bombarduoti Sirijos diktatoriaus rėmėjus. Tai nutiko pirmą kartą po net dvi prezidento kadencijas trukusio Barako Obamos neveiklumą primenančio atsargumo.

Bet Lietuva tarsi nežino, kaip jai elgtis – džiaugtis ar liūdėti. Lietuvoje susiformavo ganėtinai skirtingos pozicijos. Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius rašė: „… bent kol kas V.Putinas gali tik džiūgauti – D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose“ (leidinys 15min.lt).

Žurnalistas Audrius Bačiulis dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė kardinaliai priešingą nuomonę – „Amerikos tomahaukai virš Sirijos atskraidino gerąją žinią Lietuvai“. A.Bačiulis įsitikinęs: „Donaldo Trumpo sprendimas sušaudyti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijos karinį aerodromą, iš kurio pakilo lėktuvai, zarino dujų bombomis išnuodiję su prezidentu Assadu kovojančios Idlibo provincijos gyventojus, buvo būtent tai, ko reikėjo po nykaus Baracko Obamos prezidentavimo pasimetusiam, valią ir galią prarandančiam Vakarų pasauliui“.

Lietuvoje noriai publikuojamas Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edvardas Lukasas (Edward Lucas) pateikė trečią versiją įsimenančiu pavadinimu „D.Trumpui V.Putinas reikalingas labiau negu V.Putinui – D.Trumpas“.

E.Lukaso įžvalgoms jau sunku priskirti ryškų pliuso arba minuso ženklą. Autorius tarsi apsidraudžia: gali būti taip ir anaip. Net atidžiai kelis sykius perskaičius minėtą tekstą nėra lengva susigaudyti, ar autorius pritaria Vašingtono sprendimui bombarduoti Siriją.

Įsiminė ši E.Lukaso mintis: „Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką. JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai“ (BNS). 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir pasakyk, kurią poziciją turėtų remti doras lietuvis?

Ir vis dėlto net gudriausi išminčiai nedrįs ginčyti – politikoje gausu temų, kur dvi skirtingos nuomonės negalimos. Sakykim, stebint prezidento rikimų kampaniją Prancūzijoje. Nejaugi Lietuva nežino, koks kandidatas jai parankesnis?! Lietuviams artimesnis Europos Sąjungos ir NATO šalininkas centristas Emanuelis Makronas (Emmanuelis Macronas) nei su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atvirai besibičiuliaujanti, Amerikos ir NATO nemėgstanti Marin Le Pen (Marine Le Pen). Lietuva tiesiog negali remti tų, kuriems JAV – priešas, o V.Putino valdoma Rusija – draugas. Taip bylotų sveikas protas.

Panašios nuomonės turėtume laikytis vertindami ir Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai konstatavo – minėtas parlamentaras veikė prieš Lietuvos valstybę. Šios išvados padarytos po VSD pranešimo, kad M.Bastys palaikė ryšius su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu įvardinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu pakrikštytu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. VSD ekspertų manymu, šie ryšiai Seimo pirmininko pavaduotojo poste atsidūrusį M.Bastį darytų pažeidžiamą – slaptoji Lietuvos valstybės informacija atsidurtų nepatikimose rankose.

Juolab kad dar 2006-aisiais metais Lietuvos žvalgybininkams kilo įtarimų dėl M.Basčio ryšių su Rusijos žvalgybai priskiriamais asmenimis. Jau tada M.Bastys buvo įspėtas, kur veda nuolatiniai, reguliarūs, pastovūs kontaktai su Rusijos slaptųjų tarybų agentais. Tačiau jis vis tiek nenutraukė savo veiklos, mesdamas iššūkį mūsų „džeimsams bondams“. Tuomet Lietuvos saugumui vadovavęs Arvydas Pocius didelės bėdos neįžvelgė – premjeru tapusio Gedimino Kirkilo pasirinktam patarėjui M.Basčiui suteikė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Nors, mano supratimu, VSD tuomet privalėjo domėtis ne tik M.Basčiu, bet ir jį pasirinkusiu G.Kirkilu.

Tik po dešimtmečio M.Basčio draugystė su įtakingais Rusijos žmonėmis vėl atsidūrė dėmesio centre. Šį kartą – viskas rimčiau. Seimo NSGK vadovas Vytautas Bakas neabejoja, kad „M.Bastys turėjo sisteminius ryšius su Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais“. Taip pat akivaizdu, kad M.Basčio veiksmai labai panašūs į pastangas atitolinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos įtakų.

Ypač aštrią poziciją dėl M.Basčio nepatikimumo išdėstė Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė, portale tsajunga.lt paskelbusi analitinį straipsnį „Nuo ko prasideda išdavystė“. Perskaičius šį tekstą dar labiau ryškėja tuometinės Rusijos intrigos: stabdyti Visagino atominės elektrinės statybas Lietuvoje ir kuo plačiau atverti kelią dviems atominiams Rusijos projektams – Baltarusijoje turėti Astravo AE, o Kaliningrade – Baltijskaja AE.

Rusijai kurpiant šiuos planus, M.Bastys labai aukštu politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“, siekiančiam statyti atomines jėgaines ir Lietuvos kaimynystėje, ir pačioje Lietuvoje. Ar tik ne todėl iš Lietuvos buvo išstumta japonų kompanija „Hitachi“, norėjusi mūsų žemėje greitai pastatyti saugią, patikimą AE – alternatyvą rusiškiems projektams?

Tad atsakymas į iškeltą klausimą, ar politikas galėjo išduoti valstybės interesus, – ganėtinai akivaizdus. M.Basčio bandymas gintis, esą „Rosatom“ atstovus į lietuvių politikų kabinetus jis vedžiojo vedinas Lietuvos interesų, – nieko neįtikina. Neįtikina ir viešas pareiškimas: „Aš neišdaviau savo tėvynės Lietuvos“.

Tačiau ten, kur, regis, neturėtų būti dviejų skirtingų nuomonių (Rusija nėra patikima partnerė), jų vis tik atsiranda. Užuot susigėdusi, užuot patylėjusi, užuot atgailavusi Socialdemokratų partija puola ginti susikompramitavusį kolegą, kuris lietuviškojoje spaudoje vis dažniau ir konkrečiau įvardinamas kaip „Kremliaus žvalgybininkų draugas“. Gina aršiai, atkakliai. Tarsi bijotų, kad prispaustas M.Bastys išduos savo talkininkus, ryšininkus, ir tada ims aiškėti, kodėl jis tapo G.Kirkilo dešiniąja ranka bei kodėl jį taip atkakliai teisina aršus dujų terminalo „Independent“ kritikas parlamentaras Artūras Skardžius.

Žinoma, M.Basčio interesus teismuose ginantys advokatai teigs, esą byla – politinė. Bet juk analizuojant su M.Basčiu susijusį skandalą vertėtų žvelgti ne klientą ginti sutikusių advokatų ar kolegų socialdemokratų akimis. Į šią temą pažvelkime knygos „Slaptieji Stalino agentai“ autorių M.Stanton Evans ir Herberto Romerstein akimis. Leidyklos „Briedis“ praėjusiais metais lietuvių kalba išleistame veikale teigiama: „Žinoma, nėra nieko blogo, kad šnipinėjimas tyrinėjamas kaip atskiras reiškinys – netgi labai gerai, tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai“.

Ši mintis keliauja per visą veikalą, analizuojantį sovietų poveikį Franklino Ruzvelto (Franclin Roosevelt) vyriausybei (gal ir Lietuvoje kada nors bus parašyta knyga apie Rusijos įtakos agentų poveikį mūsų vyriausybėms?). Taigi sėkmingu intrigantu laikytinas ne tas, kas pavogė slaptų dokumentų. Tikroji šnipo pergalė – įgyti svertai nepastebimai daryti įtaką pačius aukščiausius postus užimantiems valstybės pareigūnams. Bent jau taip teigia knygos „Stalino Slaptieji agentai“ autoriai. Beje, jie konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad Vašingtonui labiausiai pakenkę į valstybines įstaigas infiltruoti sovietų šnipai niekad nebuvo deramai nubausti.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laukraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.27; 08:27

Žvalgyba

Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) Seimas nurodė iširti, ar Seimo narys Mindaugas Bastys išdavė valstybės interesus. Kadangi esu šio komiteto narė, norėčiau paaiškinti, kodėl komitetas priėmė gana griežtą sprendimą, ir priminti svarbias laikmečio detales, kontekstą, kuriame vyko pagrindiniai tiriami įvykiai bei paanalizuoti du svarbiausius tyrimo epizodus, iš kurių komitetas nustatė, kad M. Bastys mums, atliekantiems tyrimą, melavo. Tie epizodai – tai 2006 metai ir „Rosatom“ interesai Lietuvoje. 

Centre: Rasa Juknevičienė, šio komentaro autorė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2006-ieji. Po Vyriausybės krizės atsistatydinus premjerui Algirdui Brazauskui, premjeru tampa Gediminas Kirkilas. M. Bastys paskiriamas Ministro pirmininko patarėju. Prašo leidimo dirbti su slapta informacija.

Ruošiant išvadą, Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnams kilo abejonių dėl tuometinių M. Basčio ryšių su Rusijos žvalgybininkais, tačiau leidimas po VSD pareigūnų apsilankymo ir pokalbio su M. Basčiu Vyriausybės rūmuose išduodamas.

Be VSD vadovybės palaiminimo tokie sprendimai neįmanomi. Primenu, kad VSD vadovavo Arvydas Pocius, o A. Pociui, turbūt, valstybė – kartu su visais G. Kirkilo socialdemokratais nuo užpakalinės sėdynės valdžiusi draugų grupė.

Tais pačiais metais Breste žuvus Vytautui Pociūnui, NSGK tyrė padėtį tuometiniame VSD. Tyrime teko dalyvauti. Radome iš šalies užvaldytą struktūrą. Beje, tas pačias pavardes radau ir šiame tyrime.

Todėl man dabartinis tyrimas kažkuria prasme buvo lyg antra to paties filmo serija. Ne visa informacija išslaptinta, todėl daugiau nesiplėsiu.

2006-aisiais metai dabartiniame komiteto tyrime yra svarbūs, nes M. Bastys komitetui melavo. Atsakydamas į klausimus jis teigė, kad niekada jokių VSD pareigūnų nebuvo susitikęs. Komitetas gavo M. Basčio susitikimo su VSD protokolą, abejoti pareigūnais neturime pagrindo.

Šis epizodas reikšmingai keičia situaciją, nes parodo, jog M. Bastys žinojo, ką daro, buvo informuotas, kur veda kontaktai su Rusijos slaptųjų tarnybų agentais, tačiau sąmoningai toliau plėtojo tokius ryšius.

Lietuvos piliečiai, tuo labiau – politikai, davę priesaiką, privalo padėti Lietuvos tarnyboms jų darbe prieš Rusijos žvalgybininkų ardomąjį darbą.

Šioje istorijoje viskas buvo atvirkščiai. M. Bastys ne tik kad nė karto nesikreipė į VSD kontržvalgybininkus, nors turėjo jų kontaktus po 2006 metų pokalbio, bet padėjo Rusijos žvalgybos agentams įgyvendinti Rusijos Federacijos interesus Lietuvoje.

Kaip rodo NSGK atliktas tyrimas, tie interesai buvo priešingi ir žalingi Lietuvos Respublikos įstatymais patvirtintiems interesams.

Iliustruoju citata iš VSD medžiagos po susitikimo su premjeru A. Butkevičiumi:

 „Anot A. Merteno, jis akcentavo, kad priėmusi „Rosatom“ pasiūlymus Lietuva pakeistų savo geopolitinį statusą“.

Tačiau svarbiausias NSGK atlikto tyrimo epizodas yra susijęs su Kremliaus energetiniais interesais. Juos įgyvendinti Lietuvoje ir padėjo M. Bastys.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo svarbiausias Kremliaus interesas Lietuvoje buvo energetika. Atitinkamai ta kryptimi Kremlius formulavo užduotis ir savo žvalgyboms. 2012 metų vasarą joms buvo duota užduotis pašalinti konservatorius iš valdžios (apie tai Lietuvos tarnybos informavo tuometinį NSGK ir Vyriausybę) bei sustabdyti Visagino atominė elektrinės (VAE) statybą. Mat, VAE būtų užkirtusi kelią Rusijos dviems projektams – Astravo atominei ir „Baltijskaja“ projektui Kaliningrado srityje.

Ypatingas Kremliaus pastangas matėme ir nujautėme jau tada. Gaudavome įslaptintą VSD informaciją, tačiau šiandien apie tai pirmąkart, remdamiesi mūsų žvalgybos informacija, kalbame viešai.

Visas šis tyrimas atskleidžia, kaip konkrečiai per kokius žmones ir partijas buvo veikiama. Atskleidžia tik iš dalies, tačiau platesnį paveikslą įmanoma nutapyti paanalizavus visą tų dienų kontekstą.

Iš to, ką perskaitėme VSD medžiagoje, nuotaikos „Rosatome“ 2012 metų rudenį po Seimo rinkimų ir Kremliui puikiai pavykusio referendumo buvo labai geros. Juk laimėjo savi. Prasidėjo praktiniai žygiai. Jeigu dėl Astravo „Rosatomui“ reikėjo užsitikrinti, kad Lietuva nieko nedarytų, tik paliktų veikiančias elektros jungtis, tai dėl Kaliningrado reikėjo padirbėti, nes be naujų jungčių ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės atominė Kaliningrade iš viso negalėtų veikti.

Ir čia ypač aktyviai įjungiamas Kremliaus žvalgybininkų draugas M. Bastys. MBasčio šiandieninė gynyba remiasi tuo, kad jis „Rosatom“ atstovus vedžiojo į politikų kabinetus vedinas Lietuvos interesų. Neva jam rūpėjo Ignalinos atominės uždarymas ir galimas ES pinigų sustabdymas.

Tai netiesa. A. Mertenas vadovauja dukterinei „Rosatom“ kompanijai „Rusatom overseas“. Ji nėra atsakinga už Ignalinos uždaryme dalyvaujančios kitos dukterinės kompanijos „Nukem“ darbą. „Rusatom overseas“ paskirtis – naujos atominės užsienyje.

Beje, komentuodamas susitikimą su Vydu Gedvilu, pats M. Bastys 2013 metais žurnalistams kalbėjo ne apie Ignaliną, o apie tikruosius A. Merteno tikslus statyti naujas elektrines. Tačiau šiandien atmintis sušlubavusi. Nebeatsimena nei ką kalbėjo su tuometiniu Seimo pirmininku, nei ką tada sakė viešai.

Gerai, kad bent VSD duomenys atskleidžia tikrąjį vaizdą. Iš jų yra visiškai aišku, kad M. Bastys politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“ siekius statyti atomines ne tik Lietuvos kaimynystėje, bet ir pačioje Lietuvoje, vykdė jų prašymus ir nurodymus. Štai epizodas iš VSD medžiagos, kai po 2012 12 04 susitikimo su M. Basčiu „Rosatom“ atstovas A. Mertenas praneša savo viršininkui K. Komarovui, kad  „…Rezoliucija dėl Visagino bus normali (atominei energetikai – taip, projektui su „Hitachi“ – ne). Tai tiek trumpai. Smulkmenas pateiksiu susitikimo metu“.

Šioje serijoje M. Bastys, aišku,  yra tik vienas iš veikėjų. Taip jau susiklostė, kad apie jį dabar žinome daug. Atsidarė vienas langelis. Tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, daug įvairių langelių lieka uždari.

Ir tai, kaip tėvui Žiemeliui 2012 metų vasarą prastūmus pro Seimą referendumą dėl Visagino AE, sūnus Žiemelis sėkmingai gavo užsakymą oro uosto statyboms prie Maskvos?

Kodėl socialdemokratai apie 2011-2012  metus staiga pakeitė savo požiūrį į VAE? Labai sutampa su „Rosatom“ pasiūlymu statybos bendrovėms steigti konsorciumą.

Kas ir kokiais metodais stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą? Juk neatsitiktinai aršiausiai M. Bastį gina socialdemokratas Artūras Skardžius.

Na, o Kremliaus žvalgybų darbas, įtakojant referendumo baigtį, matyt, bus įrašytas į žvalgybos vadovėlius kaip veiksmingai galima organizuoti informacinį karą, išgąsdinant žmones.

Šios dienos socialdemokratų frakcijos sprendimas ginti Kremliaus žvalgybininkų draugą M. Bastį reiškia tik viena – jei M. Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus.

Frakcija žino, ką Bastys žino.

Tačiau grįžtu prie tyrimo.

Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?

Primenu, kad visi VSD minimi M. Basčio draugai turi ryšius su Kremliaus struktūromis. Net kriminalinio pasaulio ir M. Basčio draugas Saturnas Dubininkas. Jis, beje, nuo pat Nepriklausomybės pradžios taip pat turi ne vieną Rusijos žvalgybų pėdsaką – bankas „Sekundė“, pažyma dėl apkaltos Rolandui Paksui, ryšiai su Ernestu Mackevičiumi.

Mano atsakymas dėl motyvacijos yra toks – merkantilinis interesas visose tokiose istorijose su Rusijos žvalgybomis visada yra.

Šiame tyrime atskleista įdomi konsorciumo istorija.

„Rosatomas“ siekė apjungti savo ir stambiausio Lietuvos statybų verslo interesus. Konsorciumas, kurio idėja pradėta slaptai puoselėti dar 2011 metais, turėjo gauti užsakymus Baltijskaja, Astravo ir, jei Lietuva galutinai išstumtų japonų Hitachi – Visagino atominių statybose.

Čia M. Basčio draugas J. Kostinas atliko koordinatoriaus vaidmenį.

Kaip ne kartą yra sakęs Edward‘as Lucas‘as, politinė korupcija yra prioritetinė Kremliaus eksporto rūšis.

Tam, kad per „Rosatom“ projektus pasikeistų Lietuvos geopolitinė kryptis, buvo ruošiamasi verslą ir Kremliui palankius politikus užpilti  dideliais užsakymais ir nuo jų nubyrančiais dideliais pinigais.

Tai, kad Bastys melavo, slėpė tiesą, įrodo ir šis VSD pateiktas epizodas:

„2013 vasario 23 dieną pasirodžius publikacijoms apie Merteno susitikimus su pirmininku ir premjeru, kilo sumaištis, bandant išsiaiškinti, kas paviešino informaciją. M. Bastys skundėsi, kad jį puola žiniasklaida bei teigė nesuprantąs, kaip išaiškėjo jo vaidmuo organizuojant susitikimus. M. Bastys norėjo nuslėpti J. Kostino dalyvavimą susitikime su V. Gedvilu, be to, prašė, kad J. Kostinas sugalvotų jo, t.y. M. Basčio, susipažinimo su A. Mertenu istoriją.“

Citatos pabaiga ir mano apžvalgos pabaiga, nes viskas aišku.

Visa TS-LKD frakcija balsavo už NSGK išvadas.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas

2017.04.21; 18:55

Aktualijos

Jeigu tariamai į Lietuvą įsibrovė nedraugiškos Udijos valstybės specialiųjų pajėgų būrys ir kovotojai vilkėjo juodai, koks nelabasis pakurstė žurnalistus pavadinti juos žaliaisiais žmogeliais?

Toli gražu ne visada kaip pavadinsi – nepagadinsi. Vidaus reikalų ministras kalbėjo apie žinybines pratybas, o Šalčininkų rajono savivaldybė tai pavadino politine provokacija. 

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriau būtų pavadinę tiesiog ateiviais iš Marso

Prieš savaitę Šalčininkuose policijos komisariatą užpuolusius automatais ginkluotus vyrukus DELFI pavadino žaliaisiais žmogeliais. Gal taip vadintini visi, kurie su automatais kur nors braunasi ir ką nors užima? Ne, DELFI korespondentas gynybos temomis Vaidas Saldžiūnas leido suprasti, jog reikalas primena Krymo užgrobimą 2014 metų pavasarį.

Pasak jo, kai Kryme pasirodė kariai be skiriamųjų ženklų, greitai išpopuliarėjo terminas „žalieji žmogeliukai“, kuris kilo dėl naujų žalios spalvos rusiškų uniformų. Autorius dar pridėjo, jog tarsi imituodami Rusijos karius Kryme, kurie dėl savo elgesio prorusiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo praminti „mandagiais žmonėmis“, minėti vyrukai Šalčininkuose irgi elgėsi mandagiai: iš komisariato išleido moteris ir vaikus. Pareigūnėms pasiūlyta prisėsti. Tekste jie dar vadinami sukilėliais.

Autorius atskleidė ir jų kėslus: užgrobti policijos komisariate ginklinę, paimti įkaitų ir skelbti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Gal todėl autorius juos pavadino dar ir liaudies respublikos išvaduotojais.

Neatsiliko ir lrytas.lt: Rusija nutarė pradėti karą su Lietuva, tačiau pirmiausia čia slapta pasiuntė vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, kurie pabandė įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Tačiau toliau tekste, sakytum autoriui pasitraukus nuo stalo, kažin kas kitas rašo: pagal pratybų scenarijų nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos (maždaug 30 žmonių) nelegaliai kirto sieną ir rengėsi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Galiausiai pirmas autorius grįžta į darbo vietą ir praneša, ką po mokymų pasakė pats ministras: Buvo imituotas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją, taip pat jų išsilaipinimas iš traukinio. Čia pat paaiškina, jog žaliaisiais žmogeliukais buvo praminti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai be atpažinimo ženklų, pradėję Krymo okupacijos operaciją.

Dar „Lietuvos rytas“ parašė, kad slaptų ateivių kėslas įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“ suglumino buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Mečį Laurinkų: Taip tiesmukai lyginti padėties toje Lietuvos dalyje su Ukrainos įvykiais negalima. „Lietuvos rytas“: Ar tai visiškai nerealu? – Aišku, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nerealu. Po trijų dienų lrytas.lt pranešė apie Šalčininkų rajono savivaldybės pareikštą pasipiktinimą Vidaus reikalų ministerijos surengtomis taktinėmis pratybomis, kurių metu siekta patikrinti, kaip tarnybos pasirengusios atremti diversantų ataką. Ir kaip niekur nieko paaiškino, kas imituota pratybų metu: Šalčininkus puola žalieji žmogeliukai, siekdami čia įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“.

Beje, ir DELFI, po kelių dienų pranešęs, kad Šalčininkų savivaldybė skundžiasi VRM pratybomis, toliau rašė kaip ir rašęs: Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos žaliaisiais žmogeliukais. 

Žmonės nuolat tarpusavyje kariavo. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Išeitų, žurnalistai nesuprato, kad savivaldybę, ir ne tik ją, papiktino kaip tik jų, žurnalistų, išvedžiojimai apie „žaliuosius žmogelius“ ir „Šalčininkų liaudies respubliką“. Jeigu viskas kaip Kryme, kaip Ukrainos rytuose, kur apsišaukė „liaudies respublikos“, tai ir Šalčininkams metamas įtarimas separatizmu.

Lenkų kresy.pl parašė kaip visada be atodairos: Tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos saugumo tarnybos vietinius lenkus vaizduoja potencialiais diversantais. Internetiniame leidinyje L24.lt  lenkų politologas (Bogusław Rogalski) irgi nevyniojo žodžių į vatą: Šiuose pratybose lenkus pavertė priešais Donbaso separatistų pavyzdžiu. Tai aiški provokacija! Rusijos inforeactor.ru ir dar keli internetiniai leidiniai rado reikalinga pakartoti tai, ką parašė kresy.pl (o kaip gi – Lietuvoje metamas šešėlis tautinei mažumai!).

Tiesą sakant, Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios pajėgos – žalieji žmogeliukai, arba mandagūs žmonės – nė kojos nebuvo įkėlusios į tas „respublikas“ (kvailystė būtų buvę siųsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties dalinius nedidelių miestų milicijos skyrių ir kitų administracinių pastatų užėmimui – ne tas lygis). Tačiau užtenka dalyvavimo „Krymo referendume“, kuriame jie, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, garantavo sąlygas laisvam valios reiškimui. Krymo aneksijos pirmųjų metinių proga „Komsomolskaja pravda“, tebesidabinanti sovietiniais ordinais, išspausdino tekstą „Krymo prijungimas: kaip žalieji žmogeliai tapo mandagiais žmonėmis“ (Присоединение Крыма: Как „зеленыечеловечки“ стали „вежливыми людьми“). Pasak autorių, paslaptingai atsiradę ginkluoti žmonės žalia uniforma garantavo taikų pusiasalio perėjimą į Rusijos sudėtį. 

Kaip sakė Mečys Laurinkus, valstybė ir jos struktūros gali imituoti pačius įvairiausius dalykus, tad, sutikime, ir nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiųjų pajėgų kovotojai gali iššokti iš traukinio, su šypsena aiškinti prieš TV kamerą apie siekį įkurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų gerbiamos mūsų teisės (tik jų?), eiti su policininkais ir policininkėmis ristynių… Tačiau Lietuvos kariuomenei bręstantiems jaunuoliams ir būsimiems policininkams neturėtų susidaryti įspūdis, jog lygiai taip veikia ir Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Nebent po Šalčininkų įvykių žalieji žmogeliai, jie gi – ir mandagūs žmonės, į savo kovinį arsenalą įtraukė dar vieną gudrybę: padrikai puolant lietuviškai šaukti: Vyrai, nešaudykite, tai tik pratybos!

Tikrasis vardas – Krymo okupantai

 „Komsomolskaja pravda“, prieš atskleisdamas kai kurias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis, papasakojo anekdotą ne anekdotą, kaip atsirado daug patrauklesnis žaliųjų žmogelių (ironija) pakaitalas – mandagūs žmonės. Esą žurnalistai klausinėjo naktį į vasario 27-ąją Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados pastate budėjusių ir paryčiais nežinomų ginkluotų žmonių išvesdintų darbuotojų, kaip ateiviai su jais elgėsi. Kokie jie? Ir vienas santechnikas, kurį ateiviai pakėlė iš miegų ir gerokai sutrikusį palydėjo iki durų, pagalvojęs, atsakė: Žinote, tokie… mandagūs… Ukrainos prokurorai šį „mandagumą“ tą pačią dieną kvalifikavo kaip „teroristinį aktą“.

Tikrai žinoma, kaip mandagūs žmonės išplito Internete, virto tuo, kas angliškai vadinama Internet meme. Ukrainos svetainė (Политнавигатор) pranešė, ką žurnalistai sužinojo Krymo milicijoje: Apie pirmą valandą nakties užimtas Simferopolio oro uostas – tų pačių žmonių (turima galvoje Krymo parlamento ir vyriausybės pastatai). Su ginklais, kresni, tokia pačia apranga. Apsaugos viršininkas pranešė, kad jo žmonių mandagiai paprašė išeiti. Vienam internetiniam aštrialiežuviui tai pasirodė esant net komiška: nežinomi asmenys užima strateginius objektus ir dar mandagiai kreipiasi – mandagūs žmonės!

Netrukus naujas žaliųjų žmogelių vardas sumirgėjo Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje. Britų „The Telegraph“ kovo 2 d. išspausdino straipsnį „Ukraine crisis: ‘Politepeople’ leading the silentinvasion of the Crimea“. Pasigavo jį ir Kremliaus propagandistai: daugiau nereikėjo sukti galvos, kaip paaiškinti, kas yra tie nė kokiu vardu neprisistatantys ginkluoti asmenys. Ir vaikai žinojo, jog Kryme žalias uniformas be skiriamųjų ženklų vilki Rusijos kariai, tačiau klasikinės televizijos priemonėmis to įrodyti buvo neįmanoma (Slon.ru). Mandagūs žmonės – chi-chi-chi…

Jau po „referendumo“ į Krymą atvykusio garsiojo Rusijos armijos dainų ir šokių ansamblio choras traukė liaupsę „Mandagūs žmonės“. Rusijos gynybos ministerijos įmonė „Vojentorg“ įregistravo prekės ženklą „Mandagūs žmonės“. Rusijos naujienų agentūros „Novosti“ apklaustų ekspertų nuomone, šis sparnuotas posakis palaipsniui virsta nauju Rusijos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Putinas 2015 metų pradžioje vasario 27-ąją paskelbė šventine diena – Specialiųjų operacijų pajėgų. Tuo tarpu kalbininkai šį sparnuotą posakį laiko eufemizmu – švelnesniu pasakymu, vartojamu vietoj nemalonaus, nepadoraus, įžeidžiančio, bauginančio. Tas slepiamas tikrasis vardas – „Krymo okupantai“.

Ne avinėlių tylėjimas…

Kokias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis atskleidė „Komsomolskaja pravda“ minėtame tekste? Pasirodo, Rusijos prezidentas iš gynybos ministro ir generalinio štabo viršininko pareikalavo, kad rusų karių veiksmai Kryme būtų kuo mandagiausi ir net inteligentiški (в высшей мере вежливыми и даже интеллигентными). Kaip čia neprisiminsi pirmosios Krymo aneksijos, 1783 metais, kai Rusijos valdovė Jekaterina II reikalavo, kad visa rusų kariuomenė, okupavusi pusiasalį, su gyventojais elgtųsi draugiškai, nedarytų skriaudų. Tiesa, imperatorė neslėpė, kieno kariuomenė ten šeimininkauja, o dėtis Krymo totorių bičiuliais ragino tam, kad šiems nė mintis nekiltų priešintis. Netrukus būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas be gailesčio susidorojo su maištą pakėlusiais stepių gyventojais – nogajais. 

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Putinas gerokai pranoko pirmtakus nekonvencinėmis gudrybėmis. Rusijos prezidentas pareiškė galintis pasinaudoti jam suteikta teise įvesti į Ukrainą kariuomenę tuo atveju, jeigu reikės ginti Ukrainos piliečius. Ir tegul kas nors iš Ukrainos karių pamėgina šaudyti į savo žmones, rusų kariai stovės žmonėms už nugarų, ne jų priekyje, o už jų. Tuo tarpu žalieji žmogeliai veikė Kryme jau pusantros savaitės. Stotis už moterų ir vaikų nugarų jiems neprireikė, tačiau mandagūs žmonės vaikščiojo ne vieni. Juos į strateginius objektus lydėjo, o tiksliau vedė Krymo savigynos pajėgų savanoriais pasivadinę vietiniai (kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia buvę milicijos darbuotojai ir kariai).

Nežinomiems ginkluotiems asmenims užėmus Simferopolio oro uostą ir likus jo saugoti, pakalbinti juos veržėsi Ukrainos ir užsienio šalių žurnalistai, tačiau veltui. Jų neprileido savanoriai, tiksliau vienas jų vadų – buvęs Ukrainos milicijos karininkas Vladimiras Mercalovas. Jis vadinamas vienu pagrindinių Krymo pavasario veikėjų, tai jį Putinas netrukus apdovanojo aukštos prabos ordinu ir dar medaliu. Jis dalyvavo užimant strateginius objektus, vedė derybas su Ukrainos karinių dalinių vadais dėl pasidavimo. Žalieji žmogeliai tylėjo it žuvys – kaip ir buvo liepta, o kalbėjo šis iš tikrųjų mandagus žmogus. Jis atsiskaitinėjo aukštam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Olegui Belavencevui, kurį Putinas netrukus paskyrė savo atstovu „Krymo federalinėje apygardoje“.

Vėliau Mercalovas (kai skaudžiai nukentėjo nuo savųjų) prisipažino Simferopolio oro uoste žurnalistų akivaizdoje turėjęs dėtis kvailiu: iš kur jis galįs žinoti, ar tai Rusijos kareiviai? Jis nesąs ekspertas, o tai, kad jie su Kalašnikovo automatais, tai pusė pasaulio juos nešioja. Vienas oro uoste uždarbiaujantis taksistas šitaip pajuokavo: Mus užgrobė ateiviai iš kitos planetos. Žalieji žmogeliai. Rusiškai nekalba, ukrainietiškai, totoriškai – irgi. Bet viską užima – hipnozės galia, reikia manyti.

Galia iš tikrųjų reiškėsi. Štai ką papasakojo internetiniam leidiniui „Meduza“ (meduza.io) medaliu „Už Krymo sugrąžinimą“ (За возвращение Крыма) apdovanotas Olegas Teriušinas, 2014-aisiais tarnavęs seržantu 31-oje atskirojoje gvardijos desantinėje šturmo brigadoje Uljanovske: Aliarmas, lėktuvai, sunkvežimiai, galiausiai desantinio laivo triumai – vasario 24 d. rytą desantininkai išlipo į denį ir pamatė per dvi paras atsiradę Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno bazėje. Niekas, išskyrus vadus, nė nenutuokė, ką jiems reikės daryti. Vos nužengus iš laivo į krantą, mums įsakė nuimti visą valstybinę simboliką ir kariuomenės skiriamuosius ženklus. Su pašaliniais nebendrauti, nekalbėti telefonu su artimaisiais. Ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokį įsakymą.

“Meduzos” pašnekovo manymu, jie buvę tarp pirmųjų, kuriuos pradėjo vadinti mandagiais žmonėmis, o brigadą pasiuntė į Krymą visos sudėties Rusijos kariuomenės galiai pademonstruoti (tiesą sakant, jie buvo niekieno kariuomenė, nes antsiuvus su Rusijos vėliavos spalvomis jiems grąžino tik po „referendumo“).

Kaip mandagūs žmonės bendravo su Krymo gyventojais, „Meduzai“ papasakojo Rostislavas Lomtevas, tuometis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jūros pėstininkų 1-ojo atskirojo bataliono vado pavaduotojas auklėjamajam darbui. Rusijos kareiviai įtaisė prie dalinio vartų nedidelę stovyklą, pastatė palapinę, kurioje gyventojams pilstė arbatą ir degtinę. Kitoje palapinėje dalijo agitaciją, o prie kontrolinio praleidimo punkto pastatė automobilį su megafonu, per kurį moteris ragino dalyvauti mitinguose. Ji pasakojo žmonėms, kad ukrainiečių karinės dalies teritorijoje slepiasi fašistai, kurie rengiasi žudyti paprastus žmones. Žmonės rinkosi, prisigerdavo ir pradėdavo koncertus. Vieną kartą prie dalinio susirinko apie 500 žmonių, ir jeigu jiems būtų įsakę, jie būtų išgriovę vartus. Mes, žinoma, išėjome ir paaiškinome, kad šaudyti nesirengiame.

Tikslaus skaičiaus Rusijos karių, veikusių Kryme be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų, nežinoma, kai kuriais duomenimis, iki prasidedant krizei pusiasalyje buvo 16 tūkst. Rusijos karių, o dar 9 tūkst. buvo atskraidinta. Ta pati  „Komsomolskaja pravda“ ne be didžiavimosi parašė, kad Rusija į Krymą pasiuntė Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias sudarė žvalgai, desantininkai, kitų kariuomenės rūšių specialieji padaliniai. Tai pajėgos, kurios, įsakius, bet kuriuo momentu gali susiburti į 30 tūkst. durtuvų junginį su vieninga vadovybe ir atsidurti bet kurioje planetos vietoje. Pradėję pasakojimą apie kuo mandagiausią ir net inteligentišką veikimą, šio leidinio autoriai baigė tuo, ką esą pasakė jų kalbinti NATO karininkai: Mes nesitikėjome iš rusų tokio ryžtingo įžūlumo (решительной наглости). Putinas nemelavo, kad prieš „referendumą“ Kremliaus siųstieji žmonės domėjosi Krymo gyventojų nuotaikomis, tačiau nutylėjo, kaip žmonės atsiliepė apie jį patį: daugelį stipriai nuvylė tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti mandagiuose žmonėse savo kareivius, tai yra sumelavo į akis.

Sevastopolyje jų laukė 20 metų

Prieš du mėnesius Rusijos centrinė valstybinė informacijos agentūra TASS išspausdino pokalbį su Aleksejumi Čalyjumi,verslininku ir anų dienų Sevastopolio liaudies meru, kuris įsiminė  pirmiausia tuo, kad Kremliuje Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį sutartį pasirašė vilkėdamas megztinį. TASS jį vadina irgi vienu pagrindinių 2014 metų rusų pavasario veikėjų. Interviu antraštėje pateikiami jo žodžiai: „Mes rengėmės 2014 metų įvykiams daugelį metų“ (Алексей Чалый: мы готовились к событиям 2014 года много лет).

Pasak šio veikėjo, jau 1993 metais belstasi į Rusijos Aukščiausiąją tarybą su prašymu pripažinti Sevastopolį Rusijos miestu, tačiau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas liko ištikimas Susitarimui dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo (1992). Pasitaikė dar keletas palankių progų įeiti į Rusijos sudėtį, tačiau tam neatsirado juridinės dingsties, anot Čalyjaus, tokio laikotarpio, kada Ukrainoje neveiktų įstatymai (период беззакония). 2004-2005 metais oranžinės revoliucijos metu valdžia Kijeve buvo perduota teisėtai. 2008-aisiais, kai vyko karas Pietų Osetijoje ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka įsakė neįleisti iš tos operacijos grįžtančių Juodosios jūros laivyno pajėgų į Sevastopolį, – tada mes irgi rengėmės užgrobti valdžią mieste (готовились к захвату власти в городе), tačiau nepavyko, kaimynystėje gyvenantys karininkai tiesiog neišdrįso šaudyti vienas į kitą. O štai 2014-aisiais…

Pasirodo, Čalyjus per dešimt metų buvo sukūręs Sevastopolyje žiniasklaidos tinklą, per kurį suskato skleisti priešingą Euromaidanui propagandą. Pats parašė kreipimąsi į Ukrainos deputatus ir prezidentą su reikalavimu atsisakyti asociacijos sutarties Europos Sąjunga, kurį pasirašė 69 žmonės. 2014-ųjų vasario 21-ąją, penktadienį, Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus iš Kijevo, jis supratęs, jog telikusi viena diena šitai revoliucijai (эту самую революцию) sukelti ir nutarė vasario 23 d. sukviesti žmones į mitingą (mes jau trys mėnesiai tam ruošėmės, liaudis buvo pasirengusi, mobilizuota). Tačiau, kaip prisipažino šiame interviu, suprato Putiną juos palaikysiant tik vasario 27-ąją, kai paryčiais nežinomi žmonės įėjo į Krymo aukščiausiosios tarybos rūmus ir iškėlė virš jų Rusijos vėliavą.

Putino žodžiais, specialiųjų tarnybų vadovams jis pavedęs imtis darbo dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį vasario 23-iosios paryčiais, Žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo išvakarėse. Ant Rusijos gynybos ministerijos medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ reverso matome datą: 20.02.14-18.03.14, ir reikėtų suprasti, kad darbas prasidėjo vasario 20-ąją, kai Janukovyčius dar vykdė Ukrainos prezidento pareigas (tą dieną įsakė šaudyti į Euromaidano protestuotojus, o kitą dieną pasirašė Susitarimą dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo). Laisvės radijas“ atkreipė dėmesį, jog 2014-ųjų vasario pabaigoje-kovo pradžioje viskas klostėsi labai panašiai, kaip buvo aprašyta dar 2008 metais internetiniame leidinyje „Ruskij žurnal“ (Операция „Механический апельсин“), vadovaujamame pagarsėjusio Kremliaus politinių technologijų kūrėjo Glebo Pavlovskio. Ten buvo aiškinama, kokia dingstimi ir kaip Rusijos kariuomenė galėtų užimti Krymą (tiesa, pusiasalį prijungti prie Rusijos manyta po dvejų metų). Tame scenarijuje buvo numatyta įvykdyti ir tokį parodomąjį-grasomąjį branduolinį sprogimą naktį (apskritai, daug kas daryta naktimis) stratosferoje viršum Pripetės pelkių pietinės dalies…

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar „Rusų žurnale“ rašyta, kad vykdant šį scenarijų dėl Kijevo valdžios svyravimų rimto pasipriešinimo nekils. Taip ir atsitiko 2014-aisiais. Teoriškai, sutinkamai su statutu, Ukrainos kariai galėjo atidengti ugnį į užpuolikus, tačiau politinė bei karinė vadovybė taip ir neapsisprendė, kaip elgtis. Ateiviai veikė be triukšmo, minkštai… Scenarijuje buvo nepamirštas ir vietinių gyventojų palankumas Rusijai. Kaip matome iš Čalyjaus atviravimų, vietiniai gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, laukdami to momento, kai Ukrainoje neliks teisėtos valdžios ir įsikiš Rusija.

Beje, dėl teisėtos valdžios nebuvimo, tai buvęs liaudies meras prisipažino be perstojo derėjęsis su Ukrainos valdžia (naująja), Sevastopolis mokėjo mokesčius į Ukrainos biudžetą ir netgi spėjo gauti iš jo nemažai pinigų. Kaip prisimename, Putinas pasakė Rusijai nesant reikalo laikytis susitarimo dėl saugumo garantijų Ukrainai, nes tokios valstybės jau nėra…

Štai tokie dalykai prisimena, kai prasižiojama apie žaliuosius žmogelius.

O jeigu iš tikrųjų būtų pradėję atsišaudyti?

…Šalčininkuose pareigūnai irgi nešaudė į užpuolikus. O juk jie turėjo nežinoti, jog dalyvauja pratybose, treniruotėje diversantų atakai atremti. Sutinkamai su Policijos įstatymo 28 straipsniu (Šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas) pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis, atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dar ne vienu atveju, tarp jų ir kai ginklu puolamos valstybės ar savivaldybių įstaigos; gali panaudoti ginklą ir šiuos užimtus objektus išlaisvindamas. Tačiau kai puola žmonės su automatais, o kartu su jais bėga TV žmonės su kameromis… Kaip žinome, savo piktadarystes fiksuoja tik “Islamo valstybės” teroristai.

Policijos įstatymo tame pačiame straipsnyje sakoma, kad pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu. Pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė. Sunku inscenizuotą policijos komisariato užpuolimą pavadinti pratybomis: pratybose abi pusės paprastai žino, ką daryti, ir mokosi tai daryti.

Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas (lrytas.lt) prisipažino, jog jie nežino, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų (juo labiau hibridinio karo atveju) ir neturi ko reikia kasdienėms užduotims atlikti (jau nekalbant apie galimą valstybės užpuolimą). Jeigu iš tikrųjų nežino ir neturi, tai ką lavinti ir ką tikrinti?

Kita vertus, pareigūnai susidūrė su tam tikra provokacija, pasakykime, žinybine, ir nežinia, kas vienam ar kitam jų galėjo tuo metu ateiti į galvą. Nesinorėtų tikėti, jog Vyriausybė būtų nustačiusi tvarką, kuri stato pareigūnus į tokią padėtį.

2017.04.19; 08:34

Trumposios naujienos

Šiandien Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pristatyta Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2016 metų veiklos ataskaita.

Aptarti STT 2016 metų pagrindiniai veiklos rezultatai rodo, kad daugiausia dėmesio buvo sutelkta atskleidžiant ne vieną politinės korupcijos atvejį, išaiškinant sunkius, sisteminius, didžiausią žalą valstybei darančius korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Taip pat aptartos intensyviau taikytos kitos prevencijos priemonės – kriminalinės žvalgybos metu nustatytos informacijos apie korupcinio pobūdžio požymių turinčią veiką, aktualios tarnybinės drausminės atsakomybės taikymui, perdavimas atsakingoms institucijoms.

Gerėjančią situaciją valstybėje patvirtina sociologiniai tyrimai. Nors korupcija šalyje įvardijama kaip viena didžiausių problemų, šalies gyventojų korupcinė patirtis nuosekliai mažėja (per pastaruosius 5 metus kyšius davusių asmenų skaičius sumažėjo), o nepakantumas korupcijai auga.

„Pastarųjų metų įvykiai atskleidė, kad korupcija egzistuoja visose valstybės valdymo srityse: tiek įstatymų leidyboje, tiek vykdomojoje valdžioje, ir tai daro įtaką politiniams procesams. Politiniame lygmenyje priimami neteisėti sprendimai, finansiškai palankūs verslo struktūroms, jų interesų tenkinimui, negali būti toleruojami. Tokio pobūdžio korupcinių nusikaltimų tyrimai ir toliau bus prioritetiniai“, – sakė STT direktorius Saulius Urbanavičius.

„Pristatyti veiklos rezultatai rodo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba yra pajėgi tirti ne tik pavienius korupcinius atvejus, bet ir sisteminę, sudėtingais mechanizmais pasižyminčią korupciją“, – sakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas.

Taip pat aptarti siūlymai dėl kitų priemonių, reikalingų korupcinių nusikaltimų atskleidimui ir tyrimui: realiai veikiantis lobizmo įstatymas, pranešėjų apsaugos ir skatinimo sistema, proaktyviai kontroliuojama viešųjų ir privačiųjų interesų deklaravimo sistema, nuo korupcinių nusikaltimų atgrasančių baudų ir bausmių svarba.

Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.

2017.04.19; 14:43

Gordijo mazgas

Logiška, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šiųmetiniame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime už praėjusius metus didžiausią įspūdį turėjo palikti atviru tekstu  paskelbtas faktas, jog nuo taikos iki karo su Rusija mus gali skirti 24 valandos.

Kita vertus, ko nors kito jau ne vienerius metus vargu ar galima tikėtis. Irgi nieko naujo, kad 38 puslapių ataskaitoje konstatuojama, kad didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia Rusijos karinė galia. Iškalbingiausiai vis tiek byloja faktai, todėl primintini vien ginklavimuisi skirti vertinimo faktai.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jei santykiai su JAV negerės, Rusija toliau vykdys konfrontacinę ir izoliacinę politiką. Tam reikia resursų, dėl karinių pajėgų perginklavimo ypatingų problemų nekyla, o personalo stygiaus problemą Maskva sprendžia formuodama bataliono taktines grupes iš 700-800 aukštos parengties karių. Tokių grupių skaičius sparčiai auga – 2015 metais jų buvo 66, pernai – 96, o šiemet – 115, kitais metais planuojama padidinti iki 125. Bataliono taktinės grupės, kurias remia artilerija bei šarvuotosios pajėgos, labai išpopuliarėjo kare Ukrainoje.

Ypač didelį vaidmenį reformuojant savo ginkluotąsias pajėgas Maskva skiria šalia NATO sienų esančiai vakarų karinei apygardai, nuolat stiprinama Rusijos karinė grupuotė Kaliningrado srityje, kur nuolatinei dislokacijai ruošiami balistinių raketų kompleksai „Iskander“, korvetės su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“, priešlaivinės sistemos „Bal“ ir „Bastion“, dalis kurių gali atakuoti taikinius sausumoje. Be to, pernai Kaliningrade dislokuoti daliniai sujungti į 11-ąjį armijos korpusą, dalis 79-osios motošaulių brigados padalinių perdislokuoti iš Gusevo į Sovetsktą – prie pat Lietuvos sienos.

Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi didžiąja dalimi susijęs su konflikto su NATO simuliavimu – tai esą parodė ir pernai rugpjūtį Pskovo ir Leningrado srityse vykusios pratybos, kuriose per garsiakalbį tariami NATO kariai buvo raginami pasiduoti. Ataskaitos autoriai pažymi, kad šiemet Rusijos karinis aktyvumas išaugs ne Sirijoje, o Baltijos jūros regione, mat rugsėjo mėnesį planuojamos didelio masto Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kurių oficialus dalyvių skaičius (13 tūkst.) ir realus gali skirtis kelis ar keliolika kartų.

VSD ir AOTD manymu, prieš tai bus surengta virtinė plataus masto „kovinės parengties patikrinimų“ – netikėtų, iš anksto neskelbiamų didelio masto pratybų. Rusijos karinis prioritetas orientuotas į karinės reakcijos greitį, iki minimumo apribojant oponento galimybes atsakyti efektyviai.

Kaip minėta, čia išskirti tik Rusijos ginklavimuisi skirti faktai, patys savaime ne patys įspūdingiausi (viešojoje erdvėje tikrai galima rasti įspūdingesnių). Bet jie įsipiešia į globalią tendenciją, kurią ta pati Rusija daugeliu atžvilgių ir pradėjo. Analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai metų pradžioje ištyrė 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Pasirodo, pernai planetoje armijoms išleista 1,57 trilijono dolerių, beveik 200 milijardų daugiau negu 2015 metais. „IHS Markit“ 2020-aisiais prognozuoja 1,63 trilijono išlaidas.

Jei taip, planetos raidos vektorius ne ypač guodžiantis. Didėjančių karo išlaidų priežastimis nurodomi Rusijos veiksmai Ukrainoje, terorizmas, migrantų krizė bei įtampa Pietų Kinijos jūroje, šioje  strateginėje akvatorijoje eina krovinių gabenimo jūrinės trasos už 5 trilijonus dolerių per metus.

Nors Vakarų Europos šalyse išlaidos gynybai beveik nesikeitė (britai su 53,8 milijardo dolerių treti, 35,8 milijardo išleidę vokiečiai devinti ir t.t., Europos vidurkis siekia 1,4 proc. nuo BVP), visos kartu ES narės gynybai išleido 219 milijardų, tai yra daugiau už Kiniją (191,8 milijardo dolerių), kuri pagal išlaidas karui jau kurį laiką antra po JAV. Psichologiniu smūgiu rytų europiečiams, pirmiausia Baltijos valstybėms, tapo Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija. Lietuva, Latvija, Estija 2014-aisiais kartu gynybai skyrė 981 milijoną dolerių, 2016-aisiais ta suma augo iki 1,45 milijardo, 2020 metais planuojama skirti 2,1 milijardo dolerių.

Kinijos išlaidos karinėms reikmėms iki 2025 metų bus didesnės nei visų jos kaimynių kartu sudėtų, o dešimtmečio mažinimo pernai karinį biudžetą padidino Japonija – iki 41,68 milijardo dolerių. Indija su 50,69 milijardais (6,8 proc. daugiau nei 2015-aisiais) dolerių aplenkė Rusiją bei Saudo Arabiją ir pakilo į 4-ą vietą. Prognozuojama, kad 2018 metais didžiausia planetos demokratija iš pirmo trejetuko išstums Jungtinę Karalystę (JK).

Bonos (Vokietija) tarptautinio konversijos centro sudarytame pernykščiame militarizacijos reitinge Vokietija yra 100-ojoje pozicijoje, absoliučiais skaičiais daugiausia gynybai išleidžiančios Jungtinės Valstijos 31-os. Kasmetinis reitingas sudaromas išanalizavus karinių išlaidų dalį 152 valstybių BVP struktūroje.

Šia prasme labiausiai militarizuota planetos valstybė yra Izraelis. Į karinį konflikta įvelta Ukraina iš 23 vietos pernai pakilo į 15-ą. 6,6 proc. sumažinusi karines išlaidas Rusija – 5-oje vietoje, nors 21 amžiuje jos išlaidos karui beveik visą laiką (išskyrus 2009 metus) augo (2014-aisiais net 13 proc.).

Jei jau kalbame apie rytų Europą, balandžio 5-ąją Ukrainos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Ivanas Rusnakas Ukrainos – NATO tarpparlamentinės tarybos posėdžio Kijeve dalyvius informavo, jog Rusija prie sienos su jo šalimi yra sukoncentravusi virš 18 tūkstančių kariškių, apie 1370 tankų bei šarvuotų mašinų, apie 300 artilerijos sistemų, maždaug 700 karinių lėktuvų ir sraigtasparnių bei 24 karo laivus. I.Rusnakas taip pat pažymėjo, jog Maskva Ukrainoje išbando naujas karinių operacijų formas bei naujausią ginkluotę, jo teigimu, iki 2018-ųjų pabaigos Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas planuoja Voronežo bei Rostovo srityse netoli Ukrainos dislokuoti 8-ąją bei 20-ą armijas.

Oficialus Rusijos karinio jūrų laivyno okupuotame Ukrainos Sevastopolyje atstovas Viačeslavas Truchačiovas kovo viduryje informavo apie rusų planus dislokuoti šiame mieste sparnuotąsias raketas galinčius nešti povandeninius laivus „Krasnodar“, „Kolpino“ ir „Didysis Novgorodas“. Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatoriaus Dmitrijaus Tymčiuko vertinimu („Apostrof“ 03 21), Maskva ypač pastaruoju metu žūtbūt stengiasi parodyti esanti Juodosios-Kaspijos jūrų regiono šeimininkė. NATO laivų buvimą Juodojoje jūroje rusų kariškiai išgyvena ypač skausmingai. Kaliningrado pavyzdžiu Maskva trečius metus (po aneksijos 2014 metais) grūda į Krymą kariškius, iš jų formuodama 22-ąją armiją ir taip siekdama paversti pusiasalį  kariniu politiniu placdarmu.

Dar vienas Krymą militarizuoti skatinantis faktorius – Sirija, į  kurią siųsti kariškius bei karinę techniką patogiausia Juodąja jūra. Aišku, sausumos pajėgų dislokavimas signalizuoja apie kitokias, globalias Maskvos pretenzijas. Kokios jos, galima numanyti, tik primintina, kad karinių konfliktų pradinių priežasčių paprastai neįmanoma prognozuoti. Prieš 1-ąjį pasaulinį karą kaizerinė Vokietija buvo pagrindinė JK prekybos partnerė, kuo viskas baigėsi – žinoma. Kai įvairiose planetos vietose pilna ginkluotės, niekas dėl nieko negali būti tikras. Nors Kinijos ir JAV yra ypač glaudžios prekybos partnerės ir turbūt nenori karo, dėl emociškai ne paties stabiliausio dabartinio Baltųjų Rūmų šeimininko ir pabrėžtinio Kinijos visuomenės nacionalizmo nutikti gali visko.

Kol kas padėtis atrodo taip, tarsi aktualizuotųsi garsi Niccolò Machiavellio įžvalga, jog karo neįmanoma išvengti, jį galima tik atidėti – priešininko naudai. Buvusio NATO Jungtinių pajėgų Europoje vado pavaduotojo 2011-2014 metais Richardo Shirreffo knygos „2017: karas su Rusija. Skubus perspėjimas“ teiginys apie Rusijos galimybes per kelias dienas užimti Ukrainą ir Baltijos valstybes susišaukia su Lietuvos specialiųjų tarnybų teiginiu apie Maskvos pasirengimą pradėti karą su Lietuvą per 24 valandas. Buvęs NATO kariškis perspėja, kad Aljansas gali būti nepasirengęs staigiems Kremliaus veiksmams. Be abejo, tai tik perspėjimas, vis dėlto nerimas neatsiranda tuščioje vietoje – pasak  sociologinės tarnybos „YouGov“ 7-iose Europos vlastybėse bei JAV atliktos apklausos, Rusiją pagrindine arba didele karine grėsme laiko daugiau nei pusė respondentų. Jie taip pat mano, jog taika planetoje artimiausiais metais mažai tikėtina. Pasaulinio karo laukia 64 proc. apklaustų amerikiečių, 61 proc. britų, virš 60 proc. prancūzų bei vokiečių.

Vokiečių politologijos profesoriaus Herfriedo Münklerio vertinimu, JAV prezidentas Donaldas Trumpas padarys pasaulį pavojingesne vieta, jei vykdys nacionalistinę bei izoliacionistinę politiką. Istorija patvirtina, kad stojus „pasaulio žandaro“ saulėlydžiui visada prasidėdavo karų laikai, paskutinis pavyzdys – tuo metu galingiausios valsybės Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš pasaulinės arenos 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje galų gale atvedė prie 1-ojo pasaulinio karo. Sumenkus Amerikos kaip „pasaulio žandaro“ vaidmeniui stosiantis  globalios valdžios vakuumas provokuos kitų „geopolitinių žaidėjų“ (ar tokiais įtikėjusiųjų) konkurenciją bei mėginimą pasipelnyti kaimynių sąskaita – pretendentų jau dabar  kiek nori, pradedant Rusija, Turkija, pagiežingai viena kitą stebinčiomis Artimųjų Rytų šalimis ir baigiant Šiaurės Korėja.

Iš to, kas pasakyta, peršasi nelinksma išvada – jei stabilių Vakarų, kokius juos esame pripratę matyti po Antrojo pasaulio karo, nebeliks, ateitis nebajotinai paskęs miglose, ir teks prisiminti N.Machiavellį, deja.

2017.04.07; 08:06

Politinės intrigos

Valstybės saugumo departamentas (VSD) balandžio 3 dieną paskelbė 2017 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.

Jame apžvelgiamos įvairios karinės, žvalgybinės, informacinės, kibernetinės ir kitokio pobūdžio grėsmės. Kaip ir įprasta, beveik visos jos susijusios su Rusijos veikla ir įtaka Lietuvoje.

Išskirtinio dėmesio šį kartą susilaukė VSD konstatuota grėsmė, kuri kiltų teikiant privilegijas Lietuvos lenkams. Tyrėjų teigimu, Kremlius suinteresuotas išskirtinėmis teisėmis Vilniaus krašto lenkų bendruomenei, nes tai taptų papildomu svertu tokių teisių reikalaujant ir rusams kitose Baltijos šalyse.

Aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neatsitiktinai viešai pabrėžia, kad Lietuvoje pažeidžiamos ne tik rusų, bet ir lenkų bendruomenės teisės. Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse. Šiuos Rusijos siekius patvirtina ir Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamų tėvynainių politinis bendradarbiavimas su Vilniaus krašto lenkų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis.

Apie tokią grėsmę ne kartą pasisakė ir pačios Latvijos politikai ir kalbininkai. Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar 2014 metais apie G. Kirkilo, A. Kubiliaus ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Vėliau perspėjančių signalų iš Latvijos tik daugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. 

2015 metais viešu kreipimusi į šią grėsmę dėmesį atkreipti mėgino ir įvairių Lietuvos jaunimo organizacijų atstovai. 

„Nėra didesnės klaidos nei bandymai nuolaidas dėl įrašų pasuose kitomis kalbomis vaizduoti kaip naudingus geopolitiškai. Teisės rašyti pasuose nevalstybine kalba laukia pirmiausiai Rusija. Ją įteisinus kaip to reikalauja LLRA ir kai kurie socialdemokratai, Lietuvos rusai galėtų skųstis diskriminacija – dabartinę visų tautybių gyventojų lygybę prieš valstybinę kalbą pakeistų savotiška segregacija, kai privilegijos būtų suteiktos tik lotyniško pagrindo kalboms. Lietuvos rusai rašyti pasuose vis tiek negalėtų, o tai jau leistų Rusijai taikyti savo tautiečių teisių užsienyje gynimo koncepciją. Dar baisesnė išdavystė tai būtų kaimyninėms NATO partnerėms Latvijai ir Estijai, kurios nuolat susiduria su tokiais Rusijos reikalavimais ir yra aiškiai pasakiusios, kad nuolaidos Lietuvoje būtų papildomas ginklas prieš jas Kremliaus rankose. Lietuva šioje situacijoje turi elgtis labai atsakingai ir ieškoti kompromisinio sprendimo bei protingo dialogo su Lenkijos politikais“, – buvo rašoma žiniasklaidos dėmesio nesulaukusiame pranešime.

VSD taip pat teigia, kad grėsminga yra pati strategija melagingai vaizduoti Lietuvą kaip neva pažeidžiančią tautinių bendrijų teises.

„Vienas iš būdų eskaluoti etninę įtampą Baltijos valstybėse yra nuolat ir nepagrįstai kaltinti jas pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises. Rusijos finansuojami ir Lietuvoje veikiantys tėvynainių teisių gynėjai dalyvauja tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO) žmogaus teisių gynimo forumuose ir kartu su Rusijos diplomatais kaltina Lietuvą pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Dėl tokio Lietuvos lenkų tariamai pažeidžiamų teisių vertinimo VSD ataskaitą suskubo sukritikuoti liberalūs politologai Kęstutis Girnius ir Andžėjus Pukšto. 

„Manau, kad tai yra visiškas nesusipratimas. Tautinių mažumų klausimas yra politikų klausimas, o ne saugumo klausimas. Tik Rytų ir Vidurio Europoje tautinių mažumų klausimas yra sugrėsmintas. Vien dėl to, kad lenkams būtų suteikiamos tam tikros teisės, nereiškia, kad jas reikia suteikti rusams. Jei Maskva spaustų, būtų galima atsisakyti. Tos pastabos apie lenkus netinka saugumui, jos labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas“, – portale DELFI.lt ir kitur cituojamas K.Girnius. 

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, tokie komentarai liudija LLRA reikalavimų šalininkų nenuoseklumą.

„Didesnio nenuoseklumo nei tokia kritika VSD ataskaitai negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės įrašų pasuose nevalstybine kalba šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir tariamų dvišalių įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per Lietuvos lenkų kortą skaldyti Baltijos valstybes ir čia ginti tėvynainių teises primenamas VSD, pasirodo, kad tai jau viso labo vidaus reikalas. Sunku pasakyti, ar politologai kaip A. Pukšto visiškai nesupranta, kad patys sau prieštarauja, ar tai tiesiog atvira veidmainystė vietoje politologinės analizės nuosekliai ginant patinkantį įstatymo projektą“, – situaciją komentavo Vytautas Sinica. 

Jis taip pat primena, kad tyrimai rodo, jog tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą pasuose arba lenkiškus įrašus vietovardžių lentelėse svarbiu politiniu klausimu. Jo teigimu, tai liudija, jog Lietuvoje dešimtmetį kovojama dėl Valdemaro Tomaševskio ir jo su Kremliumi įvairiais ryšiais susijusios partijos išgalvotos ir Lietuvai bei Lenkijai primestos „problemos“.

Vytauto Sinicos teigimu, pastaruoju metu Seime, ypač valstiečiams, skleidžiama neva iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išnešta melaginga informacija, esą Lenkija negintų Lietuvos, jei Lietuvoje nebus įteisinti įrašai pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Tokių destruktyvių mitų kontekste ši VSD pozicija vertinama kaip itin reikalinga ir savalaikė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.04.06; 06:02