Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pagaliau baigėsi ilga ir šalta žiema, pavasario saulė nutirpdė sniego pusnis, plačiai ištvinusi Šešupė išnešė ledus. Virš laukų plazdančių vyturių trelėse, kurios kitais kartais taip džiugindavo artojus, dabar, regis, virpčiojo ir nerimo gaidos. Žemė jau buvo visų. Ir jau ne pirmi metai mano kaimo žmonės save vadino kaukoznikais. Tais metais iš tiesų daug kam teko kone kaukti iš bado.

Baigiantis žiemai mūsų kolūkis, pasivadinęs Černiachovskiu, pritrūko pašarų. Žmonės gelbėjo badaujančius kolūkio gyvulius menkais savo pašarų ištekliais ir nuo šiaudinių stogų plėšiamais šiaudais. Baisu buvo žiūrėti į išliesėjusias karves, leisgyvius arklius. Kai kurie jau nebegalėdavo atsikelti, reikėjo juos kabinti ant virvių.

Ir žmonėms teko susiveržti diržus, ėmė trūkti duonos.

Nužydėjus sodams, vieną rytą mano močiutė į duonkubilį supylė paskutinius ruginius miltus, užmaišiusi tešlą sunkiai atsiduso ir pasakė:

  • Viskas! Paskutiniai miltai. Jau nebus iš ko duonutės kepti. Kaip reikės gyventi be duonutės?

Daug vargelio mačiau savo gyvenime, du karus pragyvenau, bet taip nebuvo, kad be duonutės liktume. Nesu girdėjęs, kad močiutė duoną vadintų nemažybiniu vardu, visada duonutė.

  • Jei būtume galėję į tuos savo arus rugių pasėti, tai gal duonutės turėtume, – atsiliepė dėdė Andrius.
  • Tai kodėl nepasėjom? – nustebęs paklausiau aš.
  • Tai kad valdžia uždraudė. Nevalia aruose sėti rugių. Kas pasėjo, turėjo kaukozui atiduoti.

Bet man vis tiek buvo neaišku, kodėl valdžia neleidžia žmonėms savo sklypeliuose sėti rugių. Kas gi čia  blogo? Dėdė Andrius nieko daugiau negalėjo paaiškinti, tik gūžtelėjo pečiais ir ištarė:

  • Supaisysi tu juos… Mažu nori, kad visi ubagais išeitume.

Nors ir labai taupėme močiutės iškeptą duoną, atėjo diena, kai suvalgėme paskutinius kriaukšlelius. Paskui vis prisimindavau, kokia skani buvo toji mūsų duonelė. Kepta ant kopūstų lapų, su paskrudusia plutele, kvepianti kmynais, saldžiarūgštė…

Baigėme duoną ne tiktai mes. Jau daugelis kaimiečių traukė miestelin, stovėjo išsirangiusioje eilėje, kad galėtų nusipirkti nežinia iš ko keptos, gaižios duonos kepalėlį. Norėdamas gauti tos duonos, turėjai iš namų išeiti dar naktį ir kelias valandas prastovėti eilėje. Tokiam darbui tikdavome ir mes, paaugliai.

Ne kartą yra tekę ir man dar neišaušus pėsčiuoti į Pilviškius ir gunksoti eilėje prie duonos. Prailgdavo tasai stovėjimas. Ne visada iš pat ankstaus ryto iš kepyklos į parduotuvę atveždavo duoną. Žmonės nekantraudavo, niršdavo.

  • Suskiai kolchoznykai, jau patys duonos neužsiauginat?! Apėsit jūs mus. Vyt iš eilės! – prapliupdavo kažkas iš miesčionių.
  • Nėr čia ko laidyti kakarinės! O kas, ar ne jūs, miesčionys, sutvėrėt kolchozus, iškasavojot ūkininkus? Apsispakajink… – atsirasdavo atsikertančiųjų.
Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Eilėje stovintys žmonės neapsieidavo be kivirčų, grūdalienės. Atidarius parduotuvę visada būdavo už kitus apsukresnių, įžūlių, sugebančių  nustumti kitus. Pyktis, nuoskauda, baimė, kad gali tau nelikti duonos, būsi veltui laukęs… Mano karta, praėjusi tą savotišką eilių mokyklą, įprato per visą sovietinį laikotarpį apsišarvuoti kantrybe ir gaišti laiką eilėse prie vieno ar kito pirkinio. Niūrūs belaukiančiųjų veidai, sunkiai tramdomos aistros. Būdamas tarp tų stovinčiųjų eilėse kartais pagalvodavau apie nematomą ir besijuokiantį demoną, galintį mus paversti vilktakiais…

Ta vasara buvo lietinga. Lietūs labai trukdė rugiapjūtei. Vieną dieną ir mūsų buvusioje žemėje sutarškė dviejų arklių traukiama javapjovė. Nuo kelio iki alksnyno išsirikiavo gubos, mūsuose vadinamos rikėmis. Kažkodėl  brigadininkas neragino kol giedra vežti nupjautus rugius į kluonus. Paskui vėl prasidėjo blogi orai. Pro ražienas pučiantys, rudenio vėsa dvelkiantys vėjai vis dažniau atgindavo šėmus lietaus debesis. Su širdgėla dėdė Andrius žvelgė į sumirkusius rugių pėdus rikėse. Pamatęs jau sudygusius grūdus varpose, balsiai samprotavo:

  • Šitiek duonelės būtų… O viskas perniek nueis. Iškada… Ve kas darosi, kai žemė visų. Reiks iš bendro katilo srėbti.

Vieną vakarą, kai jau pradėjo temti ir mes pavakarieniavom, dėdė Andrius atsinešė iš tvarto virvių ir pasakė:

  • Jau rikėse dygsta kaukozo rugiai. Turbūt ir liks nesuvežti. Kad ir sudygę, bet vištoms lesalui, kiaulių pašarui tiktų. Palaukim, kol visai sutems, ir parsineškim kelias rikes.

Maniau, kad močiutė prieštaraus, primins Dievo įsakymą ir pasakys: „vogti nuodėmė“. Tačiau ji tylėjo. Kiek palaukus ištarė:

  • Ale jei kas užtėmys ir paskųs?..
  • Paimk grėblį. Kai nukelsim rikę, pleikę užgrėbstysi padraikom,- ramino dėdė Andrius. – Ir kiti taip daro.

Tąvakar plušėjome iki išnaktų. Ant nugarų tempėme šlapius rugių pėdus, bet neklojome jų kluone ant prėslo, kėlėme juos ant trobos aukšto, aišku, ne tik todėl, kad geriau džiūtų. Tąsyk darbas baigėsi sėkmingai, kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tie kad ir sudygę rugeliai labai mums pravertė, išdžiovinti ir girnomis sumalti net tiko duonai. Bet rugiai buvo kolūkio, mes juos vogėme. Prieš eidamas išpažinties paklausiau močiutę:

  • Ar man pasisakyti kunigui, kad andai nešiau kolchozo rugius?

Močiutė neiškart atsakė. Tylėjo, matyt, mąstė. Paskui atsidususi išklojo:

  • Matai, vaikeli, ne iš gero mes… Atėmė iš mūsų žemę, arklius. Ir tuos rugius ant lauko supūdė. Anokia čia nuodėmė, mes ne vogėme, o tik šiek tiek pasiėmėme, ką būtume galėję savo žemėje išauginti.

Vėliau įsitikinau,  jog taip manė, teisino save ir kiti kaimiečiai. Progai pasitaikius, jie ką nors nugvelbdavo iš netausojamo ir švaistomo kolūkio turto. Ir tai nevadino vagyste, nelaikė nuodėme. Juk tas turtas visų…

Tais metais mūsų kaimo žmonės vertėsi kaip kas išmanė. Už visų metų darbą kolūkyje dėdė Andrius gavo pusmaišį suplėkusių grūdų, ką jis vadino zuikio ašaromis, išjuoka. Prasčiausias piemuo kur kas daugiau uždirbdavęs…

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors ir vargiai, bet vis dėlto išgyvenome tuos sunkmečius. O močiutė dar kartais iškepdavo duonos. Pasirodo, pašiūrėje po malkomis buvo paslėpta skrynia su grūdais juodai dienai. Išsaugotais gal dar nuo karo laikų, nerastais per kratas, rekvizicijas. Prieš Kalėdas, Velykas močiutė pasisemdavo iš skrynios rugių, juos sumaldavo rūpestingai dėdės Andriaus girnakaliu iškaltomis girnomis, paskui nukeldavo nuo aukšto duonkubilį, pildavo į jį kvapnius per rėtį išsijotus miltus. Iš vakaro užplikinusi miltus ir užmaišiusi tešlą palikdavo ligi rytojaus rūgti. Kitą dieną iš pat ryto  iškūrendavo duonkepę krosnį, suformuodavo kepalus, dėdavo juos  ant kopūstų lapų. Ant pirmo kepalo močiutė nubrėždavo su šaukšto kotu kryželio ženklą, o ant kitų kepalų su aguonos galvute įspausdavo žvaigždutes. Paskui visus kepalus pašaudavo krosnin, iš kur tuoj pasklisdavo nenusakomai jaukus, šventiškai nuteikiantis  kepamos duonos kvapas.

Nerandu skanesnės duonos už tą močiutės keptą duonelę. Ji būdavo nepaprastai gardi gal dar ir todėl, kad kepta iš savo žemėje derėjusių grūdas į grūdą rugių.

2022.08.01; 07:00

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Aš jį buvau  primiršęs. Tik dabar, kai perskaičiau poeto Kazio Bradūno „Baladę apie Sutkų“ su dedikacija „Paskutiniam Paprūsės klajokliui muzikantui“, iš nutolusio laiko gelmės išplaukė jo paveikslas, ausyse suskambo melodija. Tačiau kad ir kaip bandau įtempti atmintį, tasai muzikanto paveikslas neryškėja, lieka pusiau ištirpęs erdvėje. Aiškiai regiu tik tamsiai mėlynus jo akinių stiklus ir senas gyslotas rankas, laikančias smuiką ir smičių. Rauda stygos, graudžių dainų žodžiai plasta lyg pašauti balandžiai, puola krūtinėn ir virpa ne tik smuiko stygos…

Sutkus kieminėdavo po kelių parapijų kaimus, grieždavo savo smuikeliu ir turguose. Akląjį muzikantą vedžiodavo berniukas ar mergaitė.

Griežiant mergaitė pritardavo būgneliu su žvangučiais. Kaimų ir miestelių žmonės pažinojo Sutkų, jo laukdavo ir šelpdavo, bet vargu, ar kas žinojo jo vardą, gyvenimo istoriją. Apie save, kad ir klausinėjamas, nieko nepasakodavo, už jį kalbėdavo smuikas. Gyveno Sutkus iš žmonių malonės, duoneliaudavo kaip ir kiti elgetos, bet niekas jo nevadino ubagėliu, gal todėl, kad už išmaldą atsilygindavo muzika ir daina.

Labiausiai įsimenu paskutinį Sutkaus apsilankymą Gulbiniškiuose. Kaimas jau buvo suniokotas, visi stambesnieji ūkininkai išvežti, o likusieji suvaryti į kolūkį, paversti „kolūkio darbo jėga“. Tąkart žydėjo liepos. Salsvas ir tirštas liepžiedžių kvapas dvelkė iš kiekvienos sodybos, medumi kvepėjo visas sodžius. Nuo vidudienio kaitros leipo močiutės darželio patvoryje suvešėję, pumpurus sukrovę jurginai, sklidinos  dangaus žydrynės raibuliavo žalios platumos. Močiutė kartu su savo seserimi Marijona, pasitiesusios gluosnio pavėnyje dvikartę, kūlė kmynus. Teta Marijona, palikusi savo ūkį, glaudėsi pas mus. Ištekėjusi už pasiturinčio ūkininko Praciškaus Staugaičio, vyskupo pusbrolio, priklausė bolševikų vadinamai išnaudotojų buožių klasei, tad jai grėsė  Sibiras, nors jau buvo tapusi našle. Pamačiusi prie kiemo vartų mindžiokuojantį  Sutkų ir jį lydinčią mergaitę, močiutė pakilo pasitikti, kvietė užeiti trobon, bet jis bevelyjo  prisėsti kur nors kiemo pavėsyje.

–        Dusins mane viduj. Pasenau jau visai, sunkiai bekrutu, ale vis dar einu per žmones, – kalbėjo muzikantas.

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų jis man atrodė labai pasenęs. Veidas išvagotas gilių raukšlių, kaklas taipogi labai raukšlėtas, pro prasegiotą drobinių marškinių apykaklę matėsi ant suktų lininių siūlų metalinis kryželis, akis slėpė mėlyni akinių stiklai, galvą dengė šiaudinė apspurusiais kraštais skrybėlė. Pasodintas ant galutrobėje esančio suolo, Sutkus paguldė pakojėje storą gumbuotą savo lazdą, nusiėmė nuo peties medinį, kadaise juodai dažytą, baigiantį nusišerti, panašų į karsto antvožą smuiko futliarą. Šalia klestelėjo jo palydovė, kokių keturiolikos metų mergaitė,  tokio amžiaus paaugles močiutė vadino pusmergėmis. Labai šviesūs, supinti į storą kasą plaukai, smulkus veidelis nurudintas saulės, neužmirštuolių spalvos akys primerktos, liūdnos. Ji pastatė ant žemės brezentinį krepšelį ir kažką tyliai pasakė Sutkui. – Duokš, gaspadinėl, mums atsigerti vandenėlio, – paprašė jis.

  • Vaje, kaip aš nesusipratau iškart pasiūlyti. Taip karšta, tvanku, – atsiliepė močiutė ir man liepė, – paimk, vaikel, uzbonėlį, puoduką ir nubėgęs kelnorėn iš kubiliuko prisemk sulos.
Smuikas. Slaptai.lt foto

Nuėjęs į rūsį, kubiliuke praskyręs sudygusias avižas, prisėmiau ąsotį sulos ir atnešęs padaviau močutei, nes nežinojau, kaip reikėtų paduoti neregiui. Sutkus jam į rankas močiutės įdėtą puodelį sulos perdavė mergaitei. Ištroškęs buvo ir jis. Net du puodelius išgėrė, dėkojo už gerą rūkštelę. Nieko nelaukęs išėmė iš futliaro smuiką.

  • Nagi pasiklausykite, pagrajinsim, padainuosim. – pasakė Sutkus. – Ale šįkart jūsų nelinksminsiu. Toksai jau metas… Ir dainuot aš jau nevalioju, kur kas geriau už mane padainuos Sigutė.

Sigute pavadinta Sutkaus palydovė neturėjo būgnelio su žvangučiais. Ji atsistojo, priglaudė sunertas rankas prie krūtinės ir laukė, kada prabils smuikas. Suvirpintos stygos į mus, besiklausiančius skleidė liūdną melodiją, susiliejančią su nepaprastai tyru, kartais virptelėjančiu mergaitės balsu. Jaudino ir tos pirmą kartą girdimos dainos žodžiai:

 

Palinko liepa šalia kelio.

Pravirko motina sena.

Sūneli, Tėvynė tave šaukia,

Ir vėl laisva bus Lietuva.

 

Gal greitu laiku teks išvykti

Iš šios šalelės mylimos.

Mergaite, ir mirdamas kartosiu,

Myliu Tėvynę ir tave.

 

O jeigu tektų man numirti

Nuo priešų budelio kulkos.

Mergaite, papuoški mano kapą

Baltais akacijų  žiedais…

 

Po šitos dainos sekė kita, taipogi liūdna. Apie toli išvežusį dulkėtą traukinį. Apie jau tik atmintyje regimas alsuojančias pievas… Mergaitė dainavo tarpais užsimerkdama, sunkiai tvardydama jaudulį. Jos balsas kilo lig žydinčių kiemo liepų viršūnių, nuskaidrėjęs liejosi su dangaus žydryne. Drėko močiutės ir tetos Marijonos akys, darėsi graudu ir man. Dar labiau sugėlė širdį, kai pamačiau iš po tamsių  Sutkaus akinių išriedėjusią ašarą. Kažkodėl ligtol man atrodė, kad aklieji neverkia, neturi ašarų.

Mus visus apėmęs graudulys buvo skaidrus, nugryninantis sielą, lyg būtume pamatę kažką stulbinančiai gražaus, už širdies tveriančio.

Tąkart aš neįsiminiau dainų žodžių ir melodijų. Tai įstrgo vėliau, kai tos dainos buvo slapta perrašinėjamos ir dainuojamos. Paskui  ilgam nutildytos. Atrodė, kad visų jau užmirštos. Bet, ačiū Dievui, atgijo, suskambo atgavus nepriklausomybę. Skamba, primena klaikų pokarį…

Neilgai griežė aklasis muzikantas. Jo smuikas ūmai nutilo, lyg būtų trūkusios stygos.

  • Neprašykit pagrajint ko nors linksmesnio. Negaliu… – stojus tylai prašneko Sutkus.
  • Ačiū, labai ačiū už dainas, už aplankymą, – suskato dėkoti močiutė. – Einu, atnešiu ko nors valgomo.
  • Nenuskriauskit savęs, gaspadinėl. Visi mes dabar vargšai, – kalbėjo Sutkus. – Aš tai, kaip paukštelis, ir plutele gyvas. Va Sigutei tai praverstų koks kąsnelis. Liko našlaitė. Tėvą ruskiai nušovė, motiną Siberijon išvežė…

Kol močiutė gaišo ieškodama džiovinto sūrio sveikiems ir gražiems Sigutės dantims pagraužti, Sutkus virpančiais pirštais švelniai įguldė smuiką į žaliu aksomu išklotą futliarą, užvožęs persimetė per petį, sunkiai kilo nuo suolo.

  • Na ko tau skubintis per tokią kaitrą. Nuvesiu kluonan, patysosi šalinėje ant šieno. – draudė jį močiutė.
  • Eisiu, aplankysiu dar tuos, kurie liko, – nesidavė perkalbamas – Paskutinį kartą pagrajinsiu. Jau traukia mane žemelė…
  • Neįsikalbėk, Sutkau, smerties, – įsiterpė teta Marijona. – Kiek prisimenu, tai vis toks ir toks, nei sensti, nei ką…
  • Nešnekėk dykosios, – pertraukė Sutkus. – Baigias mano kelionės. Jau ir taip per ilgai užsibuvau šioje ašarų pakalnėje…

Močiutė, teta ir aš palydėjome senolį muzikantą ir jo vedlę iki kiemo vartų. Atsisveikindama močiutė  kreipėsi į mergaitę:

  • Nevesk, vaikelyt, Sutkaus Žilinkynėn, Dubinskynėn, Ambrasynėn, dabar ten ne mūsų vieros ir svetimos pakraipos žmonės gyvena. Nereikia jiems jūsų grajaus ir dainų.
  • Ačiū, dėdien, kad perspėjot, – atsiliepė Sigutė. – Mes apsiklausinėjam, apsižūrim pas ką galim užeiti.

Atsiliepė ir Sutkus:

  • Ale paminėsit mano žodį, pasprings krauju tironai. Anksčiau ar vėliau ateis jiems galas. Tik aš šito nesulauksiu.

Uždėjęs ranką ant mergaitės peties pridūrė:

  • O tu, Sigutėle, sulauksi. Tikrai sulauksi. Na, eime! Sudie…

Nujautė senasis muzikantas, kad tai paskutinė jo kelionė. Neužilgo išgirdom, kad Sutkaus jau nebėra. Kažin ar mirė jis savo mirtimi. Žmonės kalbėjo, kad juo susidomėjo stribai.

Dabar, kai klausausi atgijusių ir sugrįžusių tų rūsčių pokario metų dainų, tarp jų išgirstu tą jaudinančią „Palinko liepa“, man rodos, kad ji sudėta Sutkaus. Atminties akimis matau jį, akląjį muzikantą ir tyrabalsę dainininkę Sigutę, tikriausiai sulaukusią laisvos Lietuvos.

2022.07.22; 06:00                                                                    

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Nežinau, negaliu ir dabar paaiškinti, kodėl mums, ano meto berniūkščiams, taip rūpėjo šaudmenys, sprogmenys, ginklai. Tasai baisus karo palikimas. Kiekvienas tuomet svajojome apie šautuvo ar automato radybas, ardėme šovinius, deginom paraką. Neseniai praūžęs karas, griuvėsiais virtęs valsčiaus miestelis, geležine lavina kaimo vieškeliu praslinkusi kariuomenė, apkasai Simokų šile, regis, turėjo ir mums, kaip suaugusiems, priminti karo siaubą, turėjo būti atgrasūs aplinkiniuose šiluose ir pakelėse išmėtyti šoviniai, visokie sprogmenys.

Bet mums, vaikigaliams, magėte magėjo aptikti ką nors iš šaudančių, sprogstančių radinių, parsitempti namo, rūpėjo šaudyti, sprogdinti, nors dar nebuvome matę tų vėliau užplūdusių filmų, kur šaunieji raudonarmiečiai šaukia pergalingą „Ura! Za rodinu, za Stalina“, tratina iš  automatų ir kulkosvaidžių panikos apimtus hitlerininkus, taško juos granatomis. Tik vėliau tokių filmų, verčiančių gėrėtis rusų kareivių žygdarbiais, žudynių vazdais, prisižūrėjome į valias.

Turbūt mus, kaimo berniūkščius, tai šen, tai ten likusi kareiviška amunicija pirmiauia traukė kaip įdomūs, tegu ir pavojingi žaislai, nors tėvų buvo užginta prie tokių daiktų kišti nagus. Bet, matyt, uždraustas vaisius saldus. Neatbaidė net iš kai kurių kaimų pasiekusios žinios apie susisprogdinusius arba sunkiai susižalojusius vaikus. Neatgrasė žinojimas, kad karo palikime slypi mirtis.

Gerai prisimenu tą dieną. Daugelis sodiečių jau buvo nukasę bulves, klevai barstė paskutinius rudens nuauksintus lapus. Mes, didesni ir mažesni kaimynijos vaikai, tądien susibėgę krūvon laužo žarijose kepėm bulves, paišini ir laimingi skanavome šį pačių keptą patiekalą.

-O kad taip pakepinus lauže bombiukę ar miną, tai driokstelėtų –  šluostydamas nuo bulvių suodinas lūpas garsiai  svajojo Staniulių Julius pravarde Grūšnius. Mat mažesniems už save jis mėgdavo pasiūlyti „grūšnią“ – nykščio nagu pervažiuoti prieš plauką per pakaušį. Skaudžiai pešdavo tos jo „grūšnios“, tai stengdavomės jam neužkliūti.

-Galim pabandyti, – pritarė Grūšniui, – Turiu porą. Tokių su sparniukais…

Grūšniui ištarus  „davaj“ Majauskiukas nukūrė namo atsinešti paslėptų sprogmenų. Ilgokai jo laukėme. Jau ėmėme nekantrauti, ko jis taip ilgai nesirodo.Pagaliau sulaukėme, atkurnėjo suplukęs, sušilęs.

-Sunkios padlos, yra ką nešti, – kalbėjo padėjęs bulvienon maišą. – Pristvėrė mane mama prie darbo. Vos ištrūkau…

Paskui piktai pasižiūrėjo į savo sesutę, mano vienmetę Aneliutę ir jai pasakė:

-Ir  tavęs mama pasigedo. Galėtum drožti namo

-Kokių velnių čia smakso mažvaikiai, — rėžė Grūšnius  ir nuvėrė aštriu žvilgsniu mane, Aneliutę, Balsių Gražinutę.

-Reikės didelio laužo, padės pririnkti šakų, – užtarė mus Gražinutės brolis Valentas.

-Malkų tai reiks, – sutiko Grūšnius. lr  jau nekreipė į mus dėmesio. Jis kaip pats didžiausias ir stipriausias iš mūsų užsivertė maišą ant pečių   ir patraukė papievės taku Šeškupio link, kur karklų atvašyne nutarėme kurti  laužą. Mes pėdinom Grūšniui iš paskos. Bet dar nepasiekus Šeškupio, mūsų būrelis praretėjo, nežinia iš kur atsiradęs Balsys atšaukė sūnų ir dukrą iš nuakėtos bulvienos rinkti bulvių.

-Be darbo bindzinėjate, icliai. Dar kokių prajovų prasimanysite… – mestelėjo nueidamas.

-Kietas senis, – niurzgė Grūšnius, – velnias jį čia užnešė.

Likome keturiese: Grūšnius, Majauskiukas su Aneliuke ir aš. Šeškupio pakriūtėn pritempėm krūvą sausų šakų. Pačiame krūvos viduryje Majauskiukas ir Grūšnius padėjo dvi iš maišo ištrauktas minas, panašias į storas, juodas žuvis su sparnuotomis uodegomis.

Užkūrę laužą nusiritome šlaitu žemyn prie upokšnio, pabėgėjome už vingio, atsigulėme daubon. Laukėme ir vis nesulaukėme sprogimo. Nusibodo gulėti, manėme, kad ir laužas užgeso.

-Gal toms minoms ugnis nemačija?- ėmė abejoti Majauskiukas.

Bet vos jis ištarė tuos žodžius, apkurtino mus baisus trenksmas, pamatėme, kaip virš alksniukų iškilo pelenų stulpas, kažkas visai netoli nuo mūsų pliumptelėjo upelio vandenin.

Sprogimas. Slaptai.lt nuotr.

Kurį laiką aš nieko negirdėjau. Kai liovėsi spengti ausyse, pirmas mano išgirstas garsas buvo upelio gurgenimas. Toks skambus ir aiškus, lyg upokšnis gurgėtų many. Paskui, jau atkurtusį pasiekė mane džiugus Grūšniaus balsas:

-Po paraliais, brolyčiai, kaip trenkė. Turbūt ten duobė liko. Pažiūrėkim…

Taip pasakęs Grūšnius ėmė ropštis alksnių prižėlusiu šlaitu. Jam įkandin Majauskiukas ir kumšeliais trinanti ašarotas akis Aneliukė. Kažkodėl niekas nepagalvojo, kad sprogo viena mina, laužavietėje dar yra kita nesprogusi…

Buvau ir aš beeinąs ten, bet tiesiog keista ir nesuprantama, kas mane sulaikė. Kažkas tarsi paėmė mane už rankos ir neleido pajudėt. Gal ūmai užplūdusi baimė pakirto kojas. Gal… Sutrikęs, nebežinodamas ką daryti, likau stovėti slėnyje, prisiglaudęs prie seno apsamanojusiu kamienu alksnio.

Kai dingo iš akių mano kopanijonai ir aš buvau beatsitokėjąs nuo keisto sustingimo, vėl šiurpus sprogimas sudrebino žemę, vėl aš apkurtau ir iš baimės apsikabinau medį. Kada atsikvošėjau ir vėl išgirdau priartėjusio upokšnio skambesį, pirma į galvą atėjusi mintis kiek tik kojos neša bėgti iš čia. Paskui kniostelėjo: o kur Grūšnius, Majauskiukas, Aneliutė? Nepajutau, kaip užsikepurnėjau šlaitu aukštyn. Matau ir šiandien prieš akis atsivėrusį klaikų vaizdą. Slėnio pievoje raitėsi ir klykė krauju aptekęs Majauskiukas, netoliese kniūbščia gulėjo Aneliukė, gervogienuojuose tysojo Grūšniaus kūnas.

Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Neprisimenu, kaip aš tada atsiradau namie. Perbalęs ir apsiašarojęs lemenau: sprogo, užmušė. Bet ir be mano aiškinimo žinia apie nelaimę žaibo greitumu apskriejo kaimą.

Prie Šeškupio, prie nelemtos laužavietės subėgę žmonės rado sumaitotą Grūšniaus lavoną, skeveldros kakton užmuštą Aneliukę, neišgelbėjo daktarai Majauskiuko gyvybės. Tą rudenį trys nedideli karstai buvo užberti smėliu kaimo kapinėse.

Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek Lietuvoje atėmė jaunų gyvybių, kiek pavertė invalidais karo palikimas – šaudmenys, sprogmenys.

2022.07.12; 08:41

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pabeldusi į duris ir nedrąsiai įžengusi vidun moteris prabilo vokiškai. Močiutė ir aš supratome tik vieną žodį „brot“. Reiškia, ji prašo duonos.

Tą žodį kartodavo pirmąją pokario vasarą po kaimus duoneliaujančios, tapusios našlėmis ir benamėmis vokiečių moterys. Lietuvoje jos  gelbėjosi nuo bado. Kone kiekviena vedėsi vaikus. Mūsų ir kitų kaimų žmonės gailėjosi elgetaujančių moterų, ypač vaikų, sušelpdavo kuo galėjo. Duona, daržove, kartais pavilgo gabalėliu. Tik sunku būdavo visiems užtekti. Šliaužiojo po kaimus trofeičikai, duok jiems maisto, vaišink stribus, o ir tų duoneliaujančių moterėlių kone kasdien atsirasdavo.

Ne viena buvo ir pas mus atėjusioji. Prie jos glaudėsi kokių penkių šešerių metų berniukas. Išblyškęs it bulvių daigas, kažko išsigandęs, rodės, kad tuoj pravirks. Tačiau kojos iš po trumpų kelnaičių buvo nurudintos saulės. Vienos blauzda apvyniota neaiškios spalvos skuduru.

Močiutė iš podėlio atnešė riekę duonos ir gabalėlį sūrio, padavė vokietei. „Danke bestens! Danke bestens!“ Karštai dėkojo moteriškė. Plonu balseliu jai antrino berniukas.

-Kas vaiko kojai? – pasiteiravo močiutė, rodydama pirštu į aprištą jo blauzdą.

Moteris ėmė aiškinti, vis pabrėždama žodį „hund“, bet mes nieko nesupratome. Tada ji kelis kartus sugniaužė išskėstus rankos pirštus, ištarė „au au“, tapo aišku, kad berniukui įkando šuo.

Mano močiutė daug kam pagelbėdavo savo surinktomis vaistažolėmis, gydančiomis visokius negalavimus, skaudulius. Parūpo jai berniuko žaizda. Ženklais parodė, kad motina nurištų skudurą. Į  blauzdą suleistų šuns dantų žymės buvo užpūliavusios. Močiutė pasižiūrėjo, palingavo galva ir liepė palūkėti, iš kuparo paėmdė drobės atraižą, atkirpusi skiautelę ją ištepė kiškio taukais ir uždėjo ant žaizdos. Tos pačios drobės skivytu rūpestingai aprišo berniuko koją. Kol močiutė darbavosi, motina stovėjo šalia ir žiūrėjo ašarotomis akimis.

Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

-Užgis, dabar bus gut, – pasakė močiutė, įterpusi daug kam žinomą vokišką gut – gerai. Vokietė puolė bučiuoti rankos, bet močiutė spėjo ją pakišt po prijuoste.

-Užponavojo ruskis Prūsiją, vokiečius ubagais paleido. O kiek išžudė! Kas tas vokietkas iš namų išvarė? Gražiai gyveno, vaikus augino. Dabartės žebravoti, šunis lodyt tenka. Neduok tu, Dieve… – išėjus pavargėlei su mažu sūneliu, užjautė močiutė.

Kiek patylėjusi, prisiminusi praeitį ji toliau balsiai samprotavo:

-Kai pamisliji, tai geri buvo ir vokiečiai… Tiems ne duonos reikėdavo. Per aną karą, būdavo, įpuls trobon vokietis ir šaukia, duok jam špeken, ejer, buter. Neduosi, pats paims. O kur dar visokios pyliavos… Plėšė ir tie, kap dabar ruskis.Tik žinia, nevalia kaltinti tų moterėlių ir vaikelių. 

Mano močiutė užėjusioms vokietėms atkišdavo ką nors valgomo. Tačiau tą pavakarę, kai moteris su dviem mergaitėmis ir paprašė “brot“, močiutė skėstelėjo rankomis.

-Ar iš peklos šiandien jų!? Vienai daviau duonos, kitai bulvių, trečią su vaikais nuo pietų likusiu viralu pamaitinau, o ką šitoms duot? Duona pasibaigė, rytoj kepsiu, lašinių paskutinė puspaltė, tik spirgams liko. Iš kur čia visiems paimsi…

Vokietė, matyt, suprato, kad nieko nepeš. Jos žvilgsnis nukrypo į artipilnį burokų lupynų kibirą. Močiutė nemažai jų prilupo paraugti. Gestais pasiprašiusi leidimo ateivė pasirinko gal porą saujų lupynų ir įdėjo didesnės mergaitės pintinėlėn. Ji gal kokių aštuonerių metų, daugmaž su manimi vienmetė. Graži mergaitė, garbanoti šviesūs plaukai, didelės mėlynos akys. Jos sesutė dar maža, gal dar nė penkerių metų neturi. Gaila, kad močiutė joms nieko nedavė, tenkinosi tik tomis lupynomis. Matyt, ir močiutei pasidarė nesmagu, kad niekuo nesušelpė pavargėlių.

-Galėjau mergaitėms po kiaušinį duot, gal vištos padėjo, – prisiminė ji.

-Nubėgsiu tvartan ir pažiūrėsiu, – pasisiūliau aš. –Jei rasiu, tai pasivijęs atiduosiu.

-Pažiūrėk, – pritarė močiutė. – Jos gal dar neišėjo iš kiemo. Duok du. Kitus palik.

Aš tuoj pat išdūmiau į  tvartą, gūžtoje radau net penkis kiaušinius, visus juos sukroviau savo kepurėn ir  bėgau vytis vokiečių. Motina ir mergaitės nustebusios atsigręžė, sutrikęs ištiesiau kepurę su kiaušiniais didesniajai vokietaitei ir iškaitęs pralemenau:

-Prašau, imkite…

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mergaitė šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir savo didelėmis dangiaspalvėmis akimis. Šypsojosi ir motina. Abi kažką kalbėjo, supratau tik tiek, kad dėkoja. Stovėjau išraudęs laukiau, kad tik greičiau pasiimtų kiaušinius. Nežinau, kodėl aš taip susidrovėjau. Gal todėl, kad pirmąkart savo gyvenime daviau išmaldą. Ir dar savo bendraamžei mergaitei… Bet kai parbėgau namo, krūtinėje buvo lengva, kaip visada, kai padarai ką nors gero. Gerai, kad močiutė nepaklausė, kiek daviau. kiaušinių, būčiau turėjęs meluoti.

Nežinau, kokiais keliais vokietės pasiekdavo Suvalkijos kaimus. Gal jos iš nusiaubto Karaliaučiaus krašto, tapusio Kaliningrado sritimi, pėsčiomis leisdavosi varganon kelionėn. Gal rizikuodavo važiuoti traukiniu, dauguma jų tapdavo trofeičikų aukomis. Nesaugu buvo vokiečių moterims ir Lietuvoje. Jos vengė rusų kareivių, bijojo ir stribų, grėsmingiausi joms buvo trofeičikai. Susidūrus su jais neretai vokietukai vaikai tapdavo našlaičiais. Beje, rusų rašytojas, buvęs karo krespondentas Ilija Erenburgas, šlovindamas raudonarmiečius ragino negailėti fašistų, pasinaudoti ir jų moterimis…

Nemažai našlaičiais likusių vokiečių vaikų užaugo Suvalkijos sodžiuose, turėjo globėjus, buvo įvaikinti. Įvairiai klostėsi jų likimai. Kai kurie liko nesužinoję, kokios jie tautybės.

Liūdnos, dramatiškos vertos romanų tos pokario istorijos. Prisiminiau kapelį po sena laukine kriauše ant Šešupės kranto. Atsirado tas kapelis iš po vienos vasaros nakties. Mokančiam vokiečių kalbą Ambrasų Andriui pavyko prikalbinti paklaikusią iš sielvarto, vaikštančią po kaimą ir nešiną negyvu kūdikiu motiną palaidoti  lavonėlį. Arčiausiai gyvenusios kaimo mergaitės panoro prižiūrėti tą kapelį, kasmet sodindavo gėles, puošdavo.

Kai po daugelio metų lankiau jau vargiai beatpažįstamus Gulbiniškius, neradau senolės kriaušės, nė žymės, kur būta kapelio. Tarp vėjo šiurenamų smilgų ryškiai raudonavo kelios laukinės aguonos. Gal jos saugo anų šiurpių ir kruvinų laikų paslaptį?

2022.07.11; 09:00

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojų rankose naujausia anykštėno rašytojo Vygando Račkaičio knyga „Balti vilties šešėliai“ (2022 m.). Knygos autorius ne tik bibliotekininkes apdovanojo savo knygomis, bet ir 22 naujausios savo knygos egzempliorius perdavė Viešosios bibliotekos ir jos filialų skaitytojams.

Nedidelę 99 puslapių poezijos ir prozos knygą sudaro keturi skyreliai. Pirmieji trys – „Debesų varpinės“, „Žemėn lapeliai gula“ ir „Iš tavo delno“ yra paskirti poezijai. Ketvirtajame – pavadintame „Kaip upės bėgimas“ yra tekstai iš dienoraščio.

Balti vilties šešėliai. Vygandas Račkaitis

Puslapiuose iš dienoraščio autorius žvelgia į savo praeitį, vaikystę sieja su „Šešupės“ upe, o brandos laikotarpį su „Šventąja“. V. Račkaitis rašo: „Mano brandos, ieškojimų ir atradimų metus plukdė kita panaši į Šešupę upė Šventoji, dabar kartu su šia upe bėga viena kitą vydamos senatvės dienos. Daug, vai daug metų pragyventa pašventupių atkrantėje. Susipažinau su Šventąja ne vieną kartą irkluodamas valtį nuo jos aukštupio iki žiočių.<…> kartu su Milda vaikščiojome Šventosios intakų pakrantėmis. Tekantis vanduo – gyvenimo ženklas, savyje įtalpinantis dangaus ir medžių, žolynų atspindžius. Tai akivaizdi ir laiko bėgsmo raiška “. 

Dabar didžiąją savo laiko dalį praleisdamas namuose, Vygandas mintimis sugrįžta į tuos laikus, kai su žmona Milda įvairiomis transporto priemonėmis keliavo po buvusią Sovietų Sąjungą, džiaugiasi įspūdžiais, susitikimais su įdomiais gerais žmonėmis, bet kartu apgailestauja, kad dar daug lieka nepamatytos Lietuvos.

Skaitant V. Račkaičio knygą, kyla mintis, kad poezijos eilėse irgi tekstai iš dienoraščio puslapių… Posmai sklidini meilės, sugrįžimo į jaunystės dienas ir mėgavimasis buvimu dviese, kartu…

Kaip upės bėgimas. Vygandas Račkaitis

„Kas suvedė mudu?

Kas liepė mudviem

Susikibti rankomis,

Susiglaust širdimis

Ir eiti dviese lig galo?„ (p. 31)

Eidami dviese Vygandas ir Milda ne tik džiaugiasi vienas kitu, bet ir kuria kartu, rašo kartu, leidžia knygas kartu ir tik kartais, tarsi trumpam atsitraukdami, išleidžia atskiras knygas, tačiau po kurio laiko ir vėl susibėga. Kaip tie intakai į upę… 

Milda ir Vygandas kartu yra parašę daugiau kaip dešimt knygų. Bene svarbiausia Račkaičių bendro kūrybinio darbo sritis – knygos, kuriose iškilių anykštėnų rašytojų beletrizuotos biografijos. Tai unikalus atvejis, kada vyras ir žmona kartu rašo vieną ir tą pačią knygą. Paklausus, kaip jie tai daro,  M. ir V. Račkaičiai atsako paprastai, kad redaguoja vienas kito tekstus, tariasi, ginčijasi, kol pagaliau tie tekstai abiem tampa priimtinais. Nors V. Račkaičio knyga Balti vilties šešėliai“ yra tarsi autoriaus perkelti puslapiai iš dienoraščio, bet neabejojame, kad tuose puslapiuose vieną kitą įrašą paliko ir jo žmona bei kūrybinio kelio draugė Milda.

Bibliotekininkai dėkingi rašytojui, poetui, žurnalistui, kraštotyrininkui V. Račkaičiui už dovanotas knygas ir linki joms gero kelio pas skaitytojus.  

2022.07.02; 07:30

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Mano vaikystės kaimas – Gulbiniškiai, pabiręs viensėdžiais abišaliai geležinkelio. Kelios sodybos kiek atokiau, tarp jų ir mano močiutės, šliejosi prie Šešupės. Tačiau visi mes, gulbiniškiečiai, girdėdvome, kaip šaižiai ūkčioja garvežiai, bilda vagonų ratai, vargu ar buvo toks kiemas, iš kurio nesimatytų Suvalkijos lygumose iškilaus geležinkelio pylimo, juo riedančų traukinių. Riedėdavo traukiniai dieną ir naktį, atsklindantys geležinkelio garsai buvo įprasti, kaip gaidžių giedojimas, šulinio svirties girgždėjimas ar medžių lapų šnaresys.

Mus, kaimo vaikus, domino geležinkelis, atbėgdavome iš arčiau paspoksoti į iš slėpiningų tolių prošal pralekiančus traukinius, bandydavome suskaičiuoti vagonus. Pasitarnaudavo traukiniai meškeriotojams, visiems kaimo berniūkščiams. Padėjus ant bėgių vokišką pfenigį, iš monetos telikdavo plonas lakštelis, labai tinkantis meškerės svareliams.

Pirmaisiais pokario metais labai padažnėjo traukinių važiavimas. Vokietijos pusėn bildėjo pustuščiai vagonai ir platformos, grįždavo atgal į Rusiją sunkiasvoriai sąstatai. Neretai juos tempdavo net du garvežiai. Traukinio priekyje puikuodavosi aprūkęs Stalino portretas, paskutinio vagono tambure kiurksodavo ginkluoti palydovai, kareiviai, saugantys tuos kryžmai lentomis užkaltomis durimis rūdžių spalvos vagonus, stropiai brezentu uždangstytas platformas.

  • Šitiek traukinių veža, vis veža, viską ištarabanys iš Karaliaučiaus. Vokiečiai buvo bagoti… Dabartės liks kaip pūstynėj… – porino dėdė Andrius.

Stebino, ypač vaikus, ant prekinių, belangių vagonų stogų važuojantys žmonės. Vasara, karšta, jie vilki nušiurusiomis, kareiviškomis, bet be antpečių milinėms, ant galvų žieminės kepurės. Kas jie tokie, netrukome sužinoti. Tai buvo trofeičikai. Taip sodiečiai praminė rusus, kurie geležinkeliais į karo nusiaubtą Karaliaučiaus kraštą, ten apgriuvusiuose, be šeiminkų likusiuose namuos ieškojo kokių nors vertingesnių daiktų ir su pilnais „trofėjų“ maišais grįždavo į savo plačią tėvynę. Bala žino, kokie tai buvo žmonės, ar demobilizuoti kareiviai, ar vagys, valkatos, plėšikai?.. Visi jie buvo atgrasūs, įžūlūs, žiaurūs. Visko prisiplėšdavo okupuotame krašte. Tik nerasdavo maisto. Jo prasimanydavo Lietuvoje, valkataudami pageležinkelio kaimuose. Tada ir pažinome trofeičikus, susidūrrėme akis į akį.

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iššokę iš traukinio jie išsiskirstydavo, pakiemiais slankiojo pavieniui, tykodavo ką nors valgomo nugvelbti, vištai ar žąsiai nusukti kaklą, nudobti ėriuką. Kai nepasisekdavo pavogti, trofeičikas eidavo į triobą, jeigu rasdavo moteris ir vaikus, tai įžūliai reikalaudavo maisto, o jei  būdavo troboj ir vyrų, tardavosi gražiuoju, prašydavo lašinių, duonos, tabako, degtinės. Už tai mainais kokį nors „trofėją“ iš savo suodino maišo pakišdavo.

Nekentė, bijojo kaimų žmonės šitų perėjūnų. Pradėjo rakinti tvartus ir svirnus. Niekieno nebaudžiami trofeičikai galėjo nužudyti, padegti namus, smurtauti. Iš pageležinkelės sodžių sklido baugios žinios apie trofeičikų piktadarybes. Ypač baiminosi gulbiniškietės, kai sužinojo, kas nutiko gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai, našlei Pranienei. Pasisotinusiems trofeičikams prireikdavo ir moterų…

Labai bijojo trofeičikų ir mažyliai vaikai. Mat, jeigu kuris užsiožiuodavo, jam būdavo pagrasinama:

  • Aš tau parėksiu! Ateis trofeičikas ir įsikiš tave  maišan.

Trofeičikas buvo kur kas baisesnis ir tikresnis už pasakose gyvenančią raganą. Jisai dažnai pasirodo kaime, yra visų matomas ir tas suodinas jo maišas toks didelis…

Prisimenu pas mus atėjusį trofeičiką. Nepasibeldęs, plačiai atlapojęs duris jis įvirto trobon, kažką pasakė rusiškai ir nusiėmęs nuo pečių išpampusią, neaiškios spalvos kuprinę atsisėdo ant uslano, vėl prašneko. Veidas apšepęs, net pajuodijęs nuo saulės, nušiurusi, pusiau kareiviška apranga. Močiutė ir aš dar nemokėjau rusiškai kalbėti, tai be dėdės Andriaus nebūtume susišnekėję ir žnoję, ko jis nori. Trofeičikas iš savo kelnų kišenės ištraukė laikrodį. Metalinė apyrankė iš juodo, žalsvos rodyklės, skaitmenys. Nuostabus laikrodis. Tačiau dėdė atkakliai purtė galvą. Nesusigundė jis tuo laikrodžiu.

  • Prašo litro samagonkės, neprasidėkim… – trumpai paaiškino dėdė močiutei.

Neįpiršęs  laikrodžio trofeičikas iš užančio ištraukė blizgančią su violetine gėle sagę, ją pavartalojęs delne atkišo močiutei.

  • Nereikia, nereikia man vogtų daiktų! – kratėsi ji už dešrą siūlomos puošmenos.
  • Atpjauk bryzelį lašinių, kitaip neatstos… – įsiterpė dėdės Andriaus balsas.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kai močiutė suvyniojusi į laikraščio skiautę gabalėlį lašinių padavė trofeičikui, jis stvėrė ir įbruko jį kuprinėn. Ten pasikuitęs ištraukė keistą keturkampį balto fajanso indą  ir padėjo ant stalo. Ant indo antvožo pūpsojo mėlyna silkė. Visai kaip tikra, tik paimk ir valgyk. Ant vieno indo šono didelėmis raidėmis užrašyta: „Marinirte Heringe“. Močiutė bandė grąžini davėjui, bet dėdė ją sudraudė:

  • Tegu būna, tu neimsi, kitam įbruks. Be to, jis ne ubagas, nėr čia ko lašinius dykai dalyt.

Į klausimą, iš kur gaunąs tokių daiktų, trofeičikas atsakė:

  • Ja s fašistami vojaval. Vsie viešči svoej krovju zarabotal.

Trofeičikui išėjus, kambaryje dar kurį laiką tvyrojo sušutusių autų, machorkos ir dar kažkam priklausąs kvapas.

Ačiū Dievui, šitas mano atmintyje likęs susitikimas su trofeičiku buvo taikus. Negaliu pasakyti, kiek laiko tęsėsi jų valkatavimas Lietuvos kaimuose. Gal mėnesį, kitą. Kolei buvo trofėjų karo nusiaubtoje Prūsijoje.

2022.06.22; 17:24

 

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau tą pačią vasarą kaimas ėmė laidoti nušautus, užmuštus. Ne kare žuvusius, o čia, „išvaduotame“ krašte, be laiko mirusius. Motinų, žmonų, seserų raudos susilieja į vieną viso kaimo raudą, kuri kartu su šermenų giesmėmis ataidi iš toli paslikusios mano vaikystės. Prisimenu ir vėl matau  paskubomis iš nedažytų lentų sukaltuose karstuose pašarvotus mano kaimo žmones su plevenančių žvakių atšvaitais ant sustingusių veidų ir rožančiais apvyniotų rankų.   

Pirmoji okupantų auka buvo Balsių Albinas. Jį laidojome žydint  jurginams, prisimenu ant jo kapo padėtus kraujo spalvos jurginų žiedus. Kaimo vyrai Albinui pavydėdavo jėgos. Jis rankomis tiesindavo pasagą, atkeldavo tarpuvartėje užkliuvusį pilną vežimą mėšlo. Tačiau niekas nepavydėjo šiam kaimo stipruoliui jo dalios.

  • Nepagailėjo Dievas Balsų Albinui stiprybės. Ką davė, tai davė… Ale kodėl taip nuskraudė atėmęs amą? – kartais, išėjus kalbai apie Albiną, padūsaudavo mano močiutė.

Dailiai nuaugęs, pečiuitas jis traukė merginų akį, jos apgailestaudavo, kad Albinas kurčnebylys, negirdi, negali ištarti nė vieno žodelio. Bandydavo jis kalbėti, bet tos pastangos tapdavo mykimu, dejone. Tekdavo aiškintis gestais ir mimika. Dirbdavo Albinas sunkiausius darbus, mielai talkindavo kaimynams, bet buvo vienišius, užsisklendęs savo begarsiame pasaulyje. Negirdėjau, kad kas būtų tyčiojęsis iš Albino, jį pajuokęs. Gerbė žmonės vaikiną už jo darbštumą, užjautė, kad negali kalbėti. Nekliuvo jis ir kaimo vaikams. Neatsirasdavo tokių, kurie šaipytųsi iš jo, mėgdžiotų jo pastangas šnekėti.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai. LGGRTC nuotr.

Balsių Albiną nužudė ankstų rytą, einantį pas Blažį kulti rugių.. Gausi Blažio šeimyna apsieidavo be talkininkų, bet dabar du vyriausieji sūnūs, Petras ir Antanas, kurie visus ūkinius darbus nudirbdavo, vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, išėjo į mišką pas partizanus, nesirodė namie. Priprašytas patalkinti tą rytą Albinas pamiškės keliuku traukė pas Blažius. Į eilinį „ablavą“ susiruošę stribai ir kareiviai važiavo vieškeliu, pamatę jiems įtartiną Albiną, turbūt šaukė jam sustoti. Jisai, aišku, nepstebėjo ir negirdėjo tų jį stabdančiųjų šauksmų. Negirdėjo ir šūvių. Pašautas krito ant žemės ir dar bandė rėplioti. Pribėgę stribai jį pribaigė. Tai matė ir visiems pasakojo Blažių Birutė. Tąsyk darže laužiusi burokalapius kiaulėms. Išgirdusi šūvius ji nesiryžo bėgti namo, persigandusi atsigulė burokų tarpuvagėn, laukė, kuo viskas baigsis. Nustėrusi regėjo, kaip  Albinas buvo durtuvais užbadytas. Apie tai pasakodama Birutė dievagojosi, kad aiškiai girdėjusi, kaip mirdamas Albinas atgavęs amą ir šaukęs: „Mama!“

Iš visų tų metų pirmųjų netekčių labiausiai įsiminė kaimyno Stelmoko, kurį mes, vaikai, vadinome dėde Kazimieru, mirtis ir šermenys.

Tai atsitiko tuoj po Visų Šventųjų Šventės. Javai jau buvo iškulti. Tačiau žmonės tą rudenį nesidžiaugė pilnais aruodais. Pyliavos, reikalavimas kone visus grūdus atiduoti valstybei, išsekino aruodus. Bijodami likti be duonos, valstiečiai suskato slėpti dar nespėtus atimti grūdus. Rajonų, valsčių vadovai, pareigūnai turėjo užtikrnti, kad kiekvienas kaimas tokį ar anokį kiekį grūdų nugabens į paruošų punktus organizuotai, taip vadinamose raudonose gurguolėse. Prikrautuose javų vežimuose linksmi valstiečiai, mielai atiduodantys grūdus valstybei. Plazda raudonos vėliavos, skamba dainos, griežia armonika. Jeigu kas nenorės dovanoti grūdų draugui Stalinui, težino iš kur kojos dygsta…

Savaime suprantama, kad tokiame farse niekas nenorėjo dalyvauti. Žinoma, ir grūdų gaila. Kodėl tas Stalinas toks besotis?

Partizanu_kunai
Išniekinti partizanų kūnai. LGGRTC foto

Įkaušę skrebai išlandžiojo tą dieną pas mus kluoną, tvartą, lipo net į stubos aukštą, ieškodami paslėptų grūdų. Ačiū Dievui, nerado dėdės Andriaus seklyčios tarpusienyje įrengtos slėptuvės. Būtų aptikę, tai būtų gal toks pat, kaip kaimyno Kazimiero Stelmoko, likimas. Nuo pyliavų dar likusių, paslėptų grūdų pakaušę ieškotojai Stelmokynėje rado kelis maišus neužpajamuotų rugių, slypėjusių peludėje po pelais.

  • Ak, tu sabotažnike, kalės vaike, keliausi kartu su mumis į valsčių, patupėsi daboklėje, – pareiškė buvęs kailiadirbys Mickus, jau spėjęs pagarsėti savo žiaurumu stribas.

Kazimieras, žodžio neieškantis kišenėje, bandė ginčytis, gal ir priešinosi, nesileido suimamas. Keikdamiesi stribai sukrovė maišus į ilgą porinį vežimą, susėdo ant tų maišų, o perjuostą virve Kazimierą pririšo it šunį gale vežimo.

Du į vežimą įkinkyti arkliai, raginami  botagu, lydimi vežime sėdinčių, ginkluotų vyrų kvatojimo, bėga eikliai. Vežimui iš paskos bėga, klumpa Kazimieras. Atsegtos sermėgos skvernai plevena lyg kokio didelio, sužeisto paukščio sparnai. Galop netekęs jėgų verstikuliuoja ir krinta į ratų išmalto kelio purvą. Vežimas nesustojo. Tolo su velkamu žmogumi. Daug kas matė šį klaikų vaizdą. Mačiau ir aš, žiūrėdamas kartu su močiute pro virtuvės langą. Baisėjomės tuo, ką regėjome.

  • Iskarijotai, bedūšninkai, – piktinosi močiutė, – šit ko susilaukėme iš bolševikų…
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Leisgyvis Kazimieras Stelmokas atsidūrė valsčiaus stribų irštvoje. Mirė nesulaukęs kitos dienos. Įsidėmėtinos buvo jo laidotuvės. Palydėti stribų nukankintą Kazimierą į paskutinę kelionę susirinko visas kaimas. Liūdnai gaudė pagelingas vėjas sūpaudamas kapines juosiančių, jau numetusių lapus klevų šakas, labai dusliai dundėjo ant karsto krintantys, rudens lietų permerktos žemės grumstai.

Vėliau bus susilaukta dar šiurpesnių istorijų. Tremtys, lageriai, išniekintų  partizanų kūnų demonstravimas. Tai matėme ir mes, tada buvę vaikai. Tie klaikūs vaizdai neišdilo iš atminties sulaukus senatvės, net paryškėjo dabar, kai vyksta karas Ukrainoje. Kartojasi agresorių  nežmoniškumas, jokių taisyklių nepaisymas. Ir iš kur tas žiaurumas? Tai prigmtis ar bedvasio gruoboniškumo instinktas?

2022.06.20; 09:07

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Jau mažai belikę senolių, galinčių papasakoti apie patirtus praėjusio  karo baisumus. Baimėje  augo, gyveno turėjusi paklusti okupanto valiai pokarinė karta. Partizanų kovos, tremtinų, politinių kalinių kančios, kitaminčių  persekiojimai… Nyku ir liūdna, prisiminus tas slogias dienas.

Smurtas ir priespauda, skaudžios netektys drumstė vaikystės džiaugsmus, visi buvome kaustomi baimės. Bėgantis laikas neištrina iš atminties tų pačių dramatiškiausių  pokario  istorijų. Manau, kad mano  bendraamžiai, tos jau išeinančios pokario metų kartos atstovai, buvę okupacinio režimo liudininkai daug ką galėtų papasakoti. Atminties akimis matau save, mažą berniūkštį pokarinės Lietuvos kaime, kur teko patirti okupantų smurtą ir melą. Matau ir  to smurto vykdytojus sužvėrėjusius stribus, plėšikaujančius buvusius rusų kareivius, kuriuos mano kaimo žmonės vadino trofeičikais. Matau duoneliaujančias vokiečių moteris, išniekintus partizanų kūnus, ašarotas tremiamų kaimynų akis…

Nusprendžiau pasidalinti tais prisiminimais su skaitytojais.

Vygandas RAČKAITIS                   

ABLAVAS (1)

Šitą žodį rašau taip, kaip jį tardavo sunerimę ir išsigandę mano kaimo žmonės. Ką jis reiškia sužinojau tą vasarą, kai karas jau buvo pasibaigęs, mūsų krašte ėmė šeimininkauti rusai. Tada mažai betrūko, kad likome gyvi, nesušaudyti.

Karo dienų ir įvykių aš neprisimenu. Buvau dar per mažas suvokti aplink esantį pasaulį. Menu tik mane labai bauginusias, ieškančias padangėje skraidančių lėktuvų galingų prožektorių šviesas. Man atrodė, kad tos slankiojančios šluotos nušluos žvaigždes nuo dangaus ir visus mus paskandins tamsa. Dar prisimenu į pašešupio lankas nukritusį lėktuvą. Parašiutų šilkas pravertė kaimo merginoms, panorusioms pasisiūdinti nuotakos suknią.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuslinkus karo pavojams sodiečiai kibo į ūkio darbus. Niekas nenujautė, kas laukia pasibaigus karui, nesitikėjo, kad bus pralieta daug  kraujo, degs sodybos, kone į kiekvienus namus belsis mirties  grėsmė. O tas įvykis, susijęs su žodžiu ablavas, įsirašė į mano vaikiškos galvelės atmintį taip ryškiai ir detaliai lyg tai būtų įvykę vakar.

Močiutė ir kartu su ją gyvenantis dėdė Andrius džiaugėsi geru rugių derliumi, užderėjo ir vasarojus. Tą dieną vežėme rugius į kluoną. Dėdė Andrius iš gubų nešė rugių pėdus vežiman, ten juos tvarkingai sukraudavo močiutė, jos padėjėja buvo kaime atostogaujanti  gimnazistė, mano sesė Laimutė. Talkino ir pas mus atvažiavusieji svečiai, teta Bronė ir jos vyras Povilas. Grėbė šiaudų padraikas ir nešė pagrėbstus  į vežimą. Tik mudu su jų sūnumi Mindaugėliu nežinojome ką veikti, bet buvome kartu su dirbančiaisiais.

Su Mindaugėliu aš greitai susidraugavau. Jis gal tik kokiais metais už mane vyresnis, jau ėjo mokyklon. Mane labai juokino tai, kad jis bijojo varlių. Mindaugėlis man pasakojo, jų namuose Kauno Žaliakalnyje šeimininkauja raudonieji, tėvelis labai bijąs rusų. Užtat ir atvažiavę pas  mus į Gulbiniškius, gal čia jų niekas neieškos.

Vakarop darbas buvo baigtas, į kluono šalinę sukrauti paskutiniai rugių pėdai. Dėdė Andrius iškinkė arklį, išstūmė tuščią vežimą į kiemą ir išsivedė Bėrį į ganyklą. Netrukus sugrįžo kažko sunerimęs. Pasakojo, sutikęs Petronių Vytelį , kuris sakė, kad kaimą supa kareiviai, o po sodybas pasklidę stribai, ieško vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje vaikinų. Ablavas! Vytelis bėga slėptis miškan. Tada pirmą kartą išgirdau tą mįslingą rusišką žodį, reiškiantį kažką baisaus ir lemtingo. Mūsų kauniečiai svečiai labai nusigando, matyt, žinojo kas yra tas ablavas.

  • Bėk slėptis ir tu, Poviliuk, – paliepė Bronė savo vyrui. Tasai nieko nelaukęs, tiesiai per ražienas nužingsniavo į artimiausią alksnyną.
    Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Saulė jau sėdo už vėjo plaikstomų pakluonės gluosnių, parausvėję spinduliai tryško pro mirguojančius lapus, kažko neramiai raibuliavo kiemą apklėtę  šešėliai. Nepamačiau, kaip ir iš kur atsiradę įvirto trobon trys vyrai. Du kareiviai ir trečias pusiau kareivis, apsirengęs nei šiaip, nei taip. Kareiviškos kelnės, auliniai batai ir baltų naminių siūlų megztinis. Garbanoti, vario spalvos plaukai sulipę nuo prakaito, blizgantis raudonas veidas. Jis kalbėjo lietuviškai, kamantinėjo, ar nėra šauktinių į kariuomenę, ar nesislepia pas mus fašistai, banditai. Panoro apžiūrėti visus kambarius. Pravėrus seklyčios duris, įsibrovėlių akys nukrypo į stalą, kur gulėjo atversta knyga ir paauksuotais rėmeliais akiniai, ant kėdės atkaltės kabojo gražus tamsmėlis švarkas. Raudonplaukis spoksojo artyn priėjęs prie stalo, paskui atsigręžė ir nuvėręs akimis dėdę Andrių  užriko:

  • Kieno šita drapana? Kur slepiasi tas buržujus?
  • Nėra pas mus jokių buržujų,- sutrikęs aiškino dėdė. – Švarką aš pirkau turguje, ketinau nešti pas siuvėją pataisyti…
  • Nekalbėk jerundos, svolačiau! – Plyšojo įširdęs raudonplaukis. Jis išsitraukė po megztiniu už diržo užkištą revolverį ir juo mostaguodamas liepė visiems mums išeiti į kiemą. Stot visiems prie vežimo, – komandavo buržujų ieškotojas. – Greičiau, greičiau, jabujamat.

Negirdėjau, ką kalbėjo dėdė Andrius, teta Bronė, nes mūsų Sargis ėmė pašėlusiai skalyti, tiesiog draskytis nuo grandinės. Šuns lojimas, matyt, erzino atėjūnus. Krūptelėjau išgirdęs paeiliui du šūvius ir pamačiau, kaip Sargis persivertė kūliais ir sudribo ant žemės. Jis dar bandė kelti galvą, laižyti iš šono alvantį kraują, bet jau neįstengė ir išsitiesė visu kūnu.

  • Vot tak, svolači, – žvarbiu balsu pareiškė egzekutorius, – jei nepasakysite, kur slepiasi tas pabėgėlis, jūs būsite sušaudyti. Poniali?

Nustėrę iš baimės tylėjome. Suklupusi močiutė, apglėbusi mane ir Mindaugėlį, ėmė maldauti:

  • Šaudykit mane, bet vaikus palikite gyvus… Bijokit Dievo!..
  • Raudonplaukis atsigręžė į atokiau stovėjusius kareivius ir kažką jiems rusiškai pasakė. Jie nusiėmė nuo pečių šautuvus ir prisiartino.
  • Skaičiuoju iki trijų, – vėl sugergždė baudėjo balsas, – jeigu tas jūs globotinls brangesnis už  pačių gyvybę, tai žinokitės…  Vienas!..

Jis mostelėjo kareiviams rankoje laikomu revolveriu. Tie atstatė šautuvus ir nukreipė į mus jų vamzdžius. Už jų nugarų skaudžiai tavaravo  kraujo spalva pražydę močiutės jurginai. Aš paleidau savo dūdas, garsiai  pravirko Mindaugėlis, tyliai ašarojo mano sesė Laimutė. Dar neištarus lemtingo du, išgirdom slopų  tetos Bronės balsą;

  • Palaukite, aš einu jo ieškot.

Taip pasakius ji sparčiai nužingsniavo link alksnyno  šaukdama „Povilai, Poviliuk“. Jai iš paskos panorusį bėgti  Mindaugėlį raudonplaukis stvėrė už sprando ir bloškė mane glėbiančiai močiutei. Pasakė:

  • Bachuras tegu… Visi stovėkit ir laukit. Nė iš vietos! Jei negrįš, sušaudysiu…

Stovėjome mes ilgai. Baisiai ilgai. Atrodė, kad nesulauksime nė Bronės, nė Povilo.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kareivai pakabino ant peties šautuvus, vienas dūmijo iš laikraščio susuktą machorką, kitas sėdėdamas ant šulinio rentinio gliaudė saulėgrąžas, lukštai biro į šulinį. Tik raudonplaukis nenurimo, žingsniais matavo kiemą ir vėrė mus plėšrūno žvilgsniu.

Teta Bronė grįžo kartu su Povilu. Jį pamatę „ablavsčikai“ pripuolė prie jo it vanagai prie savo aukos. Neleido nei atsisveikinti, nei pasiimti to išdaviko švarko ir akinių.

Daugiau jau niekada nematėme Povilo. Kaip ir rytojaus dieną išvažiavusios tetos Bronės su Mindaugėliu. Po kiek laiko pasiekė žinios, kad Povilas mirė nukankintas kalėjime, mirė ir Bronė išvežta į Sibirą. Mindaugėlį priglaudė vaikų namai, jo likimas nežinomas.

Ablavas… Paskui, kai tik pasklisdavo žinia apie prasidėjusį ablavą, močiutė imdavo žegnotis, o dėdė Andrius virpančiais pirštais kimšdavo tabaką į riestu cibuku pypkę.

2022.06.01; 07:00

Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.

Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.

Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.

Juodojo SODO byla. Slaptai.lt foto

Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.

Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.

Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus  tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis

Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.

Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius  užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.

Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju  jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.

Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir  grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.

2022.01.25; 14:30

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Sulaukę baltų Kalėdų, vieni kitiems palinkėję sveikatos, ištvermės, pradėjome naujuosius 2022 – ius metus su viltimi, kad bus sutramdyta pandemija, kad šiemet bus daugiau šviesos ir tiesos. Gal buvo ir tokių, kurie klausė savęs kuo džiuginau per praėjusius metus savo artimuosius, ar kuo nors buvau naudingas savo kraštui, kur klydau…

Nuo žiemos lig žiemos bėga mūsų dienos, įprasmintos mokslu, savo pašaukimo ieškojimu, džiuginančios darbo vaisiais, dovanojančios Būties džiaugsmo akimirkas. Toje kasdienybėje būna ir šventinių dienų: religinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai ir vardadieniai. Atrodė, kad kiekvienam lietuviui ypač reikšminga ir svarbi Sausio 13 – oji. Tą dieną prisimename kovos už laisvę kainą, pagerbiame žuvusius, užjaučiame kentėjusius sužeidimus, praradusius sveikatą, daugelis atminties akimis regime ir save budinčius prie parlamento rūmų ar televizijos bokšto, sėdinčius darganotą naktį prie laužo, geriančius kažkieno atneštą arbatą, valgančius įduotus sumuštinius. Matome save dainuojančius, einančius pasitikti tankų… Visi mes broliai ir sesės, visi Lietuvos vaikai.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Aš matau dar ir garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, dabar jau šviesios atminties Domicelę iš nuošalaus kaimo, nežinia kaip pasiekusią Vilnių, jau antrą parą budinčią prie parlamento. Pastebėjusi mano nuostabą jinai paaiškino:

  • Menka iš manęs gynėja, bet aš galiu užstoti jaunesnį, Lietuvai reikalingesnį žmogų.

Nėra abejonės, kad dauguma tada tenai buvusių, kaip ir Domicelė, buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Taigi, toji pasiaukojimo dvasia siekiant laisvės jungė ir vienijo, neleido pabėgti iš baimės, palūžti. Sausio 13-osios esmė šiandien daugeliui mūsų yra įgavusi sakralinį atspalvį.

Tai, ką pamatėme ir išgirdome šiemet Nepriklausomybės aikštėje minint Sausio 13 – osios metines, įteikiant Laisvės premiją pogrindinės „Katalikų kronikos“, leidėjoms vienuolėms, šiurpino, piktino, skaudino. Kas gi tie, kurie nuo pykčio iškreiptais veidais šaukė, švilpė, baubė, visaip trukdė jiems neįtikusiems kalbėtojams? Žema, šlykštu, koktu… Įsižiūrėkime į šią publiką žurnalistų užfiksuotuose kadruose. Kai kurių moterų ir vyrų veidai liudija apie jų gyvenimo būdą. Nereikia būti psichologu, kad nepastebėtum tų ženklų. Apranga, bendra išorė nerodo, kad šitie rėksniai būtų apskurę, nuskurdę, badaujantys. Kai kuriuose veiduose piktdžiugiškos šypsenos. Kas tai, kerštas, pavydas ar tiesiog malonumas kitą žeminti, skaudinti? Šitame neva teisybės ir lygybės ieškotojų būryje matome ir pajautusių gėdą, nenorinčių, kad būtų atpažinti. Gal jie jau suvokia, kad buvo suklaidinti, pateko į kompaniją, kur negalioja jokios moralės normos, nieko nėra švento. Jie nori būti vadinami žmonėmis, bet kas užmiršta, kad žmogiškumas neįmanomas be padorumo, tasai tik žmogėno vardo vertas.

Šie žmogėnai savo elgsena ir „kultūra“ žeidė minėjimo dalyvius, žuvusių artimuosius, visus tuos, kurie anuo metu budėjo prie parlamento, televizijos bokšto, skaudino ir visus geros valios žmonės. Išniekino jie ir tautinę atributiką, mūsų trispalvę vėliavą. Virš jų galvų kur kas labiau būtų tikę plevėsuoti kitokios spalvos vėliavoms.

Šis nemalonus įvykis verčia susimąstyti, kodėl yra manančių, jog  galima laisvė ir demokratija be pareigos, atsakomybės, be pilietiškumo ir santarvės? Demokratija pykčiui, melui, šmeižtui, bukumui!?

Mes, lietuviai, parodėme pasauliui Baltijos keliu ir Sausio 13 –tąja, kokia jėga yra vienybėje ir santarvėje. Sustabdė tankus, privertė nešdintis okupantus. Sunerimo tamsos  jėgos, ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti panorusius eiti į šviesą, į tiesą. Įsitikino, kad pasitelkus melą, šmeižtą, patyčias sukiršina, supriešina visus visuomenės sluoksnius, ardo vienybę ir santarvę.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Kokia trapi žmonijos esatis, kokie visi mes laikini byloja globaliu mastu išplitusi pandemija. Regis, akistata su šia baisia nelaime, belaikės mirties grėsmė, skaudžios netektys turėjo žmones vienyti, sužadinti atjautą. Deja… Užuot visi džiaugęsi, jog mokslininkai nedelsiant sukūrė vakciną, išgelbėjusią milijonus gyvybių, atsirado taip vadinamų antivakserių, kurie nenori skiepytis ir kitus ragina ignoruoti medikų pagalbą ir net maištauti, kad valstybė nori gelbėti, perka vakciną, skelbia karantiną. Koks paradoksas, kone visų šalių visuomenėse yra nemažai žmonių, kurie it vaikai tėvų vedami pas gydytoją ar nenorintys gerti karčių vaistų aikštijasi, reikia juos masinti saldainiais arba varu varyti. Keista, kad patikima tais, kurie dedasi protingesniais už virusologus, nemato statistinių duomenų ir nepamąsto, kiek iš tų tūkstančiais susirgusių būtų mirusių, jei ne skiepai. Natūralu, jog miršta vienas kitas ir pasiskiepijęs, šimtaprocentinio veikimo vakcina dar neišrasta. Nenorintiems skiepytis nė motais, kad jų užgaida palengvina galimybę plisti užkratui. Net ir kai kurie katalikai nesiskiepija, praleidžia pro ausis popiežiaus užuominą, kad tie, kurie skiepijasi, gelbsti nuomirties ne tik save, bet ir kitus, yra artimo meilės akcijos dalyviai. Žinant šias kovos su pandemija peripetijas peršasi ironija: tebūnie ramybėje bijantys skiepų labiau negu mirties su ilgai trunkančia agonija.

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar grįžkime prie Vilniaus Nepriklausomybės aikštės herojų. Jau svarstoma, kokią kiaulystę jie iškrės Vasario 16 –osios proga. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovaudamasis Kristaus žodžiais „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ žada už juos melstis. Tačiau šitie žino, ką daro ir iš kur rėmėjų pinigai kvepia. Neleiskim iš mūsų ir iš to, kas mums šventa, tyčiotis. Argi nėra pas mus kam tramdyti chuliganizmo? Ar nevertėtų teisėsaugai pasidomėti sumaišties iniciatoriais?

2022.01.18; 17:02

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

Buvusio studijų bendrakursio Norberto Vėliaus atminčiai

Mano žemė sūri nuo už laisvę pralieto kraujo. Rūdija kulkos, granatų šukės smėlyje ir senmedžių kamienuose.

Mano žemė sunki nuo miško brolių širdžių, pavirtusių smiltimi. Jie miega užvalgę miglų, atsigėrę rasos.

Mano žemė dabni nuo netekčių sielvarto, nuo ašarų vainikų.

Mano žemė šviesi nuo maldų ir žvakių liepsnelių

XXX                                                                                           

Pašauksiu iš titnago ugnį. Kalbinsiu Gabietėlę –Saulės dukrą. Gal išgirsiu ir pramotės balsą.

Tegu gaisruoja laužas kaip rudenio klevas. Tegu mėnesienos sidabras palaisto ugnies želmenis.

Agnūs vėjai išpustė baltus pelenus po visas aidumas. Lig Saulės krantų.

Aukštai aukštai plyti bekraštė padangė. Mirga žvaigždėmis žvyruotas kelias  į dausas. Ieškau padebesiuose seniai padausotų prosenių  pėdų.

XXX

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

Baltasparniai kirai skraido, rykauja virš ledus išnešusios upės. Retsykiais trumpam panyra į savo atspindį vandenyje. Ir spindi  spindi. Net žlimba akys, kai ten nukreipi žvilgsnį. Gal tai akistata su …………….. Sprogstantys pakrančių karklai tarsi blakstienos.

Patvinusi upė alma, teška, repuoja. Šitų garsų neįrašysi į penklinę, nepadėsi ant piupitro…

Devyni laivūnėliai atplukdo grįžtančią saulę. Nuraibuliuoja pilkapio link. Prasiskiria numėlusios kalvos.

XXX

Negrįžta kažkur paklydusi blezdinga. Jau niekas neskrenda parnešti ugnies. Tamsu ir šalta. Užgeso aukuras.

Paspringusi akuotu  tyli balsamainė volungė – Saulės paukštė. Nublyško auksinės jos plunksnos.

Į švelnią lopšinę  terpiasi iš sutemų atsklidęs  skaudžiai  skardus pelėdos    balsas. O gal taip garsinasi Lemtis, žinanti kas bus užaugęs kūdikis. Vytis ar Judas?

XXX

lš akivarų renkantis vandenis miško upokšnis plukdo kraujo putas.  Laukymėse švyluoja rausva migla. Pasislėpė vėtrų genėtoje liepoje deivė Laima.

Akivaruose maudosi Gulbės žvaigždynas. Ant šio žvaigždyno ryškiausios žvaigždės…../…………nutūpė gulbė padėti kiaušinį, kuriame bus naujas, visai kitas pasaulis.

Deja… Tarp saulėsėdos  nurausvintų plunksninių debesų pažiro kruvinos nušautos gulbės plunksnos.

XXX

Grįski, krivi, vyčio vėlei tiltą iš kvapaus kadugio smilkalų. Taisyk jai kelią ligi pačios  padangtės. Palši akmenys ašaromis nurasoti.

Prabėga dienos. Prabėga ir šimtmečiai. Piliakalnio papėdėje varva krauju karklavijai. Mirguluoja drebulių sūpuoklėse pageltę lapai. Juodi šešėliai sugrąžins juos į sierą žemelę.

Prie šaknų. Prie pradžios.

Iš kurios pusės papūs viesulas  į mano Gyvybės medį? Ar sugrąžins mane į Pradžią?

XXX

Ramiai miegok po pelenu, židinio ugnele. Pabusime su gaidgyste. Šiltu kvapu įpūsime liepsną. Apgaubki šiluma. Lauksime, kad tavo motė Saulė išsklaidytų tamsą.

Norberto Vėliaus kapas. Vytauto Visocko nuotr.

Menu degančių durpių kvapą ir raudonus žarijų atšvaitus  ant virtuvės  sienų, lubų. Ten liko. Tenai jau  niekad nebepareisiu.

Tenai pakluonėj sviro gluosnis, žaliomis  šakomis it sparnais vasnojo. Man rodydavosi, kad šitas medis tuoj pakils į orą ir nežinia kur nuskris.  Ten išilgai Šešupės tarytum blizgūs brangakmeniai skraidė tulžiai. Slėpdavosi jie močiutės pasakoje.

XXX

Pabuvojęs giriose, nuo vaivorų apgirtęs vėjas atgena juodai skvernotą debesį.  Atšlaitėse prigeso laumių nupinti sidabražolių vainikai.

Nutilo ilgai šaukusi lietų, saulės numaudyta volungė. Gaudžia vėją košiantis šilas. Nulijo mane, nudarganojo.

Kur tujen, devynbrole, dabar nueisi? Kam atiduosi rasose balintus krikšto marškinius?

XXX  

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Iš eglyno ūksmės, nuo degimuose apanglėjusių, pajuodusių  šiekštų atsklinda dusli neradusio savo lizdo keršulio balandžio dejonė.

Abišaliai senvagės raudonuoja it žarijos pražydusios trindažolės. Ilgai, iki rudens žėruos šitos iš durpžemio išbėgusios, gyvos ugnelės.

Į išgaubtą paūkanojusią tolumą tolsta vienišas skrydis. Paukščio ar vėlės. Nesustabdomas nei vėjo, nei šauksmo.

XXX  

Gęsta laužas. Smalkūs dūmai kyla padangėn, pasieks debesų uostus.

Dar pabūkime prie laužo. Pasišildykim rankas prie tyliai blėstančių žarijų. Pajauskim ugnį ir savyje.

Kur nueina  ugnis? Grįžta į dangų ar į žemę?

2021.10.01; 16:22

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Kasmet  gruodžio aštuntosios pavakarę  grupelė anykštėnų ateiname į rašytojos Bronės Buivydaitės namelį – memorialinį muziejų paminėti jos gimtadienio. Prisimename, ką nors paskaitome iš rašytojos kūrybos, kartais atsiranda norinčių ir jos pjesę inscenizuoti. Sėdėdamas kambaryje, kur prabėgo daugybė Bronės Buivydaitės dienų, kur buvo rašomi eilėraščiai, prozos knygos, kur buvo skaitytojams atvertas vaikystės langas, negali nepajausti rašytojos dvasios, regis, sklendenančios pirmojo sniego baltume.

Tačiau jau nebėra tų, kurie bendravo su rašytoja ir galėtų daug ką papasakoti, mažai jau ir tų, kurie ją matėme, kalbėjomės. Bronės Buivydaitės biografės Lionės Lapinskienės prašomas parašyti atsiminimus, bandžiau atsikalbinėti – tiktai kartą su rašytoja esu kalbėjęs, matydavau ją iš tolo, pažinau tik skaitydamas knygas. Neverti publikacijos tie mano memuarai. Bet prašytojos būta atkaklios. Teko rašyti.

Bronė Buivydaitė… Ištarus šios rašytojos vardą ir pavardę man prieš akis iškyla mažo berniuko prie žibalinės lempos skaitančio knygą  „Auksinis batelis“ paveikslas. Jis trumpam mane grąžina į toli pasilikusią vaikystę. Tasai mažasis skaitytojas – tai aš, pradėjęs lankyti  mokyklą ir skaitantis Bronės Buivydaitės apysaką  „Auksinis batelis“.  Tai  buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Ji tarsi įvedė mane į knygų pasaulį, pažadino skaitymo aistrą. Sudomino autorės pasakojimas apie knygos pagrindinio veikėjo Petriuko nutikimus, mokslo siekį, pasiryžimą eiti doros ir gerumo keliu. Aš net bandžiau tapatintis su tuo knygoje gyvenančiu berniuku. Bet, aišku, tuo geruoju Petriuku netapau.

Nuo tada prasidėjo mano, dar pradinuko, draugystė su knyga. Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta. Iš  pradžių rašiau į sąsiuvinį perskaitytų knygų pavadinimus, autorius. Kasmet sąrašas  pasipildydavo keliomis dešimtimis. Vėliau tokios perskaitytų knygų registracijos atsisakiau, nežinia kur dingo ir tas sąrašas su pirmoje vietoje įrašytu „Auksiniu bateliu“, Petro Rimkūno „Našlaitėle“, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikais“, Voldemaro Bongels „Bitė Maja ir jos nuotykiai“… Šias bei kitas prieškario Lietuvoje vaikams išleistas knygas iš savo knygynėlio man parūpindavo gimnaziją bebaigianti mano sesuo Laimutė.

Bronė Buivydaitė

Mokykloje tarp bendraklasių buvo nemažai  knygos mylėtojų, uolių skaitytojų. Mes vieni su kitais keisdavomės perskaitytomis knygomis. Džiaugiausi gavęs pasiskolinti ir perskaitęs dar vieną didaktinę Bronės Buivydaitės apysaką „Trys bičiuliai“, pjesę pasaką „Stebuklingoji radasta“, „Anykščių balades“. Negaliu paaiškinti, kodėl taip giliai įkrito į atmintį pirmoji perskaityta knyga ir autorės vardas, pavardė, kad jos neišdildė pažintys su kitų lietuvių ir užsienio šalių  literatūros klasikų kūryba. Mano sesė duodama man skaityti „Auksinį batelį“ trumpai nusakė, ką buvo girdėjusi iš savo lietuvių kalbos mokytojos. Bronės Buivydaitės apysaka moko gerumo, jos autorė yra ir poetė, rašo eilėraščius, nemažai metų dirbusi mokytoja, dabar grįžusi gyventi į Anykščius… Gal tos minimalios žinios apie rašytoją ir lėmė tą sunkiai nusakomą autoriaus ryšį su skaitytoju. Skaitant „Auksinį  batelį“ man dingojosi, kad šalia yra pasakotoja autorė, panaši į mano močiutę. Toks vaizdinys liko ir skaitant kitas jos knygas, eilėraščius. Manau, kad neretai būna atvejų, kai rašytojo kūrinyje palikta sielos šviesa lydi skaitytoją, suartina  su autoriumi, net esančiu Anapus. Man regis, galiu sakyti, jog mano pažintis su Brone Buivydaite prasidėjo tais rūsčiais pokario metais.Tada net ir mes, vaikai, buvome persmelkti baimės. Tik knygose rasdavome kitą, šviesesnį pasaulį.

Nenutrūko mano neakivaizdinė pažintis su Brone Buivydaite, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Niekas man  neliepė domėtis jos kūryba, bet kažkodėl parūpo perskaityti Bronės Buivydaitės, pirmos lietuvių poezijoje moters lyrikės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, prieškario  Lietuvoje leistuose žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Naujoji vaidilutė“ pasirodydavusius, Tyrų dukters slapyvardžiu pasirašytus jos posmus. Nutariau savo diplominiame  darbe aptarti Bronės Buivydaitės poeziją vaikams. Diplominio darbo vadovas neprieštaravo mano pasirinktai temai. Tačiau gal po savaitės,  pasibaigus paskaitai, jis pasikvietė mane pokalbiui.

  • Žinai, yra nepritariančių tavo pasirinktai temai, – pareiškė mano diplominio darbo vadovas. – Buivydaitė buržuazinė rašytoja… Siūlom tau rašyti apie Kosto Kubilinsko poeziją vaikams.

Supratau, ginčytis neverta. Teks turėti reikalų su Kubilinsku. Gerai, kad tada nežinojome, kas per paukštis šitas pasakėles vaikams eiliuojantis poetas. Būtų kilę dvejonių, neišvengta slapto priešiškumo. 

Apsidžiaugėme kartu su žmona Milda radę darbą, apsigyvenę Anykščiuose, garsėjančiuose lietuvių literatūros klasikų gimtinėmis ir muziejais. Džiugino ir tai, kad kone miesto  centre, tamsžaliai nudažytame name prie Šaltupio upokšnio gyvena Bronė Buivydaitė, mano pirmos perskaitytos knygos autorė. Rūpėjo nors iš tolo pamatyti ją. Bet rašytoja jokiuose renginiuose nedalyvauja, niekas jos ir nekviečia, jau ir į bažnyčią rečiau nueina, nes ėmė silpnėti jos regėjimas. Per keletą metų tik porą kartų teko matyti Bronę Buivydaitę einant prošal jos namų, – tąkart ji stovėjo prie žydinčių baltų bijūnų, kitąsyk sėdėjo trobos prieangyje, lyg kažko laukė. Teko vieną kartą sutikti ją gatvėje, turbūt grįžtančią iš bažnyčios, vedamą už parankės nepažįstamos moteriškės. Vienišą, pasitraukusią iš viešo gyvenimo rašytoją retkarčiais  aplankydavo kas nors iš buvusių mokinių, valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorė Aldona Liobytė, kurios pastangų dėka 1957 metais buvo pakartotinai išleistos net trys nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusios Bronės Buivydaitės knygos – „Auksinis batelis“, „Trys bičiuliai“, „Stebuklingoji radasta“. Rašytoja vengė pašalinių lankytojų ir kokių nors susitikimų. Atrodė, kad ji jau padėjo plunksną… Ne daug  kas žinojo, kad Bronė Buivydaitė rašo autobiografinę savo vaikystės atsiminimų knygą. Tačiau vis blogėjo regėjimas, tirštėjo šešėliai,  kilo grėsmė supančiam pasauliui nusėsti į tamsą. Vargu, ar būtų galėjusi užbaigti pradėtą knygą, jeigu ne Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pagalba – rašytojos sekretorės etatas. Į talką Bronei Buivydaitei atėjo bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė. Ji stropiai užrašydavo, ką sakydavo rašytoja jau ne akimis, o širdimi pažvelgusi pro toli pasilikusios savo vaikystės langą, paskui abi aptardavo užrašytą tekstą, redaguodavo, galop imdavo tarškėti senovinė rašomoji mašinėlė.  Taip puslapis po puslapio gimė Bronės Buivydaitės autobiografinė  apysaka „Pro vaikystės langą“. Ji knygynuose pasirodė 1969 metais. Tai buvo maloni staigmena visiems skaitytojams, ypač tiems, kurie galvojo, kad rašytoją visam laikui nutildė karo ir pokario sunkumai, dvejonės dėl ateities, senatvės negalios. Knyga „Pro vaikystės langą“ susilaukė teigiamų recenzijų, skaitytojų dėmesio. Mažos mergaitės akims atsiveriantis aplinkinis pasaulis, šventės, papročiai, tradicijos, įvykiai, vienos šeimos gyvenimas, Anykščiai ir anykštėnai dvidešimtojo amžiaus pradžioje… Gyvai ir vaizdžiai visa tai perteikiama autorės prisiminimuose.

Bronė Buivydaitė apie 1930 metus

Vis dėlto teko man ne tik iš tolo matyti rašytoją. Baigiantis 1975 metams įsakmus skambutis iš Vilniaus įpareigojo Anykščių valdžią paminėti Bronės Buivydaitės 80 –metį. Kažkas iš anykštėnų turėtų padaryti pranešimą apie rašytojos nueitą gyvenimo kelią, aptarti jos kūrybą. Nežinau, kodėl iš vilniečių rašytojų, literatūros istorikų niekas nesiteikė paskaityti tokio pranešimo. Paruošti 10 -15 minučių trukmės pranešimą buvo pavesta man. Sukau galvą, ką turėčiau pasakyti ir kai ko visai neminėti. Supratau, kodėl neatsirado norinčių žvelgti į ne rožėmis klotą vienos seniausių Lietuvos rašytojos gyvenimo kelią.

Tą gruodžio sekmadienį, Bronės Buivydaitės 80 – tojo gimtadienio išvakarėse kone visą dieną snigo. Į tylesnį už tylą sniegkritį grimzdo  bažnyčios bokštai. Krito snaigės, po niūrių ir tamsių rudens darganų stebinančios savo šviežumu ir baltumu, regis, galinčios baltai perbraukti viską, kas tamsu ir juoda. Į kultūros namus, buvusią parapijos salę, gausiai rinkosi žmonės. Anykštėnai, svečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Jubiliatė, apsirengusi tautiniais rūbais atrodė šventiškai, nepanaši  į aštuoniasdešimtmetę senolę. Prisiminiau prieškario Lietuvoje leisto moterims „Naujoji vaidilutė“ žurnale išspausdintą Bronės Buivydaitės straipsnį, kur ji žavisi lietuvių tautiniais  drabužiais, ragina moteris  juos nešioti, puoštis įvairių švenčių progomis, šie rūbai tiktų ir pobūviams, iškilmėms. Tačiau kažin ar buvo išgirstas šis raginimas, tautiniai drabužiai praverčia tik pasirodantiems scenoje šokėjams ir dainininkams. Mintyse pasidžiaugiau, kad rašytoja laikosi savo nuostatų, rodo pavyzdį. Iš tiesų, tautiniai drabužiai puošia, nuteikia šventiškai.

Daug buvo kalbančių tą vakarą. Nepagailėjo šiltų žodžių jubiliatei Lietuvos rašytojų sąjungos pasiuntiniai: ašytoja, aktorė Aldona Liobytė, prozininkas Algirdas Pocius, sveikinimo žodžius tarė ir Vilniaus centrinės bibliotekos direktorius Antanas Stasiulis, aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius Jonas  Šukys, rašytojai skirtas eiles skaitė panevėžietė mokytoja Aleksandra Šilgalytė. Sveikino Bronę Buivydaitę ir rajono   bibliotekų, kultūros įstaigų atstovai, už vaikams skirtas knygas rašytojai dėkojo Anykščių Jono Biliūno, II vidurinės ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, Vaikų bibliotekos skaitytojai. Anykščių kultūros namų liaudies teatro skaitovai skaitė ištraukas iš knygos „Pro vaikystės langą“.  Skambėjo ir dainos, jas dainavo Svėdasų etnografinis ansamblis, „Sidabrinių balsų“ konkurso laureačių anykštėnių trio: Emilija Petrokienė, Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė.

Daug sveikintojų, daug  gėlių – įvairiaspalvių gvazdikų, baltesnių už sniegą kalijų. Tada Anykščiuose dar nebuvo nė vienos gėlių parduotuvės. Gyvų  gėlių puokštė žiemą gyvenantiems ne didmiestyje tuomet tikra staigmena. Vakaras užsitęsė. Matėsi, kad jubiliatė pavargo. Metų našta, akių tamsa, neįprastas, nelauktas dėmesys džiugino ir vargino. Sukaupusi  visas aštuoniasdešimtmetės jėgas ji dėkojo visiems sveikinusiems, atėjusiems į vakarą. Padėkojo ir man už pranešimą. Pasidžiaugė, kad nėra užmiršta,kad tiek daug žmonių atėjo į vakarą.

Tik atmintyje lieka šventės, sukaktys. Laiko upė visus grąžina į kasdienybę. Po to jubiliejinio vakaro Bronės Buivydaitės dienos vėl bėga nuo žiemos lig žiemos tarp keturių kambario sienų niekur neišeinant iš namų. Rašytojai net ir saulėtos dienos aptemusios, lydimos senatvės negalių. Tačiau Rožė Klimašauskaitė vis dar vaikšto pas rašytoją. Vadinas, dirba prie knygos. Gal jau artėja prie pabaigos? Susitikęs Rožę pasiteiravau, kaip sekasi dirbti kartu su rašytoja.

  • Galima sakyt, kad baigėme, – paaiškino rašytojos sekretorė Rožė. – Bet vis dar taisome, redaguojame. Kai kur išbraukiame, kai kur pridedame… Pakalbinkit pačią rašytoją.
  • Mielai pakalbinčiau, bet nedrąsu, – prisipažinau aš. – Kiek žinau, žurnalistai jai nepageidautini.
  • Aš priminsiu, kad užpernai jubiliejiniame vakare jūs skaitėte pranešimą apie Bronę Buivydaitę, jos kūrybą. Tik reikia susitarti, kada apsilankysite, – pasakė pasisiūliusi tarpininkauti dėl vizito Rožė.
  • Rašytoja kovoja su tamsa, – liūdnai šyptelėjusi pridūrė ji.

Ilgai nelaukęs puoliau skambinti rašytojai. Ji leido man apsilankyti, matyt, sekretorė Rožė jau buvo prikalbinusi. Tą popietę sutartu laiku pravėriau žalio namelio kiemo vartelius. Skaisti kovo saulė tirpdė prailgusios žiemos paskutinį sniegą, kažkurioje sodo obely guviai skardeno sugrįžęs kikilis, tarsi akompanavo spėriai garmančiam Šaltupiui į ledus išnešusią Šventąją. Įėjus į kambarį pirmiausia krito į akis kaštoninės spalvos rašomasis stalas ir dar prieškario laikų rašytojai daug tarnavusi, jau galinti tapti muziejine rašomoji mašinėlė „Olympia“. Pora lentynų su knygomis, ant sienų sesers Steputės tapyti paveikslai ir pačios rašytojos  portretinė nuotrauka. Iš ovalo žvelgia jauna, švelnių, taurių lietuviškų bruožų moteris, turbūt jau pradėjusi mokytojauti Bronė Buivydaitė. Dabar ji jau senolė. Tačiau tų kilnių, orių bruožų, labai tinkančių ir močiutės veidui, neišdildė laiko įrėžtos raukšlelės. Vis dėlto prigesusios akys, nematantiems būdinga išraiška liudijo rašytojos senatvę lydinčią negalią. Pradėjus kalbą ji pasiguodė, kad žmones pažįstanti tik iš balso. Nusilpusios, skaudamos akys viską rodo kaip juodus  šešėlius kaskart vis labiau tankėjančiose miglose. Paklausta, kada skaitytojai sulauks antros atsiminimų  knygos „Vargai vartus kiloja“, rašytoja skėstelėjusi rankomis atsakė:

  • Mudvi su Rožyte kaip ir baigiame rašyti. Dar pagulės leidykloje. Nežinia ką pasakys Glavlitas. Turbūt pareikalaus kai ką išbraukti, kai ką prirašyti.
  • Dar norėtume eilėraščių vaikams rinkinėlį sudaryti, – prasitarė pokalbyje dalyvaujanti Rožė Klimašauskaitė.
  • Aš,Rožyt, be jūsų kaip be rankų. Jūs man lyg sesuo, – atsiliepė rašytoja. Kiek patylėjusi pridūrė:
  • Man jau nieko negalima planuoti, reikia tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną dar duotą dieną. Beje, sako, kad aš, sulaukusi 85 metų, esu seniausia  Lietuvos rašytoja. 

Ji skundėsi bloga savijauta. Sukasi galva, silpna, skauda sąnarius. Supratau, kad šnekos rašytoją vargina, mano vizitas tik trikdo.

Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas pas rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji dar spėjo pasidžiaugti 1982 metais išėjusia biografine knyga „Vargai vartus kilnoja“. Bet jau nematė viršelio, neįžiūrėjo raidžių. Galėjo šią paskutinę savo knygą tik paglostyti.

Bronės Buivydaitės muziejus

Nelinksmai nuteikė tasai mano vizitas pas Bronę Buivydaitę. Sunkiai mezgėsi pokalbis. Rašytoja su kartėliu išsitarė, kad ji sovietinei visuomenei nereikalinga, užmiršta. Iš tiesų, išskyrus tą Bronės Buivydaitės jubiliejinį vakarą, ji niekur nebuvo kviečiama, retai kieno  lankoma ir minima kaip rašytoja. Jau neprisimenu, į kokius klausimus išgirdau lakoniškus rašytojos atsakymus, šito interviu nebandžiau rašyti. Atmintyje ryškus tik pačios Bronės Buivydaitės paveikslas. Ir dabar matau ją pravėsusiame kambaryje stovinčią prie krosnies, vilkinčią berankoviais kailinukais, panašią į gerąją, bet jau pavargusią močiutę…

Jau ilgėja žiemos dienos, po pusiaužiemio vis dažniau pasirodo grįžtanti saulė. Virš šerkšnotų medžių pasilypėjusi ji siunčia žemėn įžambiai srūvančius savo spindulius, kurie susilieja su kibirkščiuojančio sniego blizgesiu. Grįžta šviesa! Jos pasigedome, ėmėm ilgėtis, kai tokios ilgos buvo naktys ir vis daugėjo tamsos. Vieną tokią saulėtą 1984 metų sausio dieną, eidama devyniasdešimtuosius metus, rašytoja Bronė Buivydaitė baigė savo žemišką kelionę.  Buvo pašarvota savo namuose, aprengta, kaip prašė, tautiniais drabužiais. Buvo įvykdytas ir kitas velionės prašymas, antkapyje įrašyti žodžiai: „IŠĖJAU Į ŠVIESĄ, KAD PAREGĖČIAU TIESĄ“.

 Išėjo į Šviesą… O savo asmenybės šviesą rašytoja Bronė paliko knygose, eilėraščių posmuose, dienoraščio puslapiuose.

Nuotraukose: rašytoja Bronė Buivydaitė, 1930 m.; Bronės Buivydaitės namas, dabar rašytojos memorialinis muziejus,: savo 80 –metį pasitinkanti  rašytoja Bronė Buivydaitė

2020.04.25; 15:00

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

Vygandas Račkaitis

rackaitis_1111957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.

Iš pradžių labiausiai susidraugavau su Vidminu Vizgirda. Mudu buvom bendraamžiai, abu rašėm eilėraščius (tada kone visi lituanistai buvo poetai), vienas kitam skaitydavom savo kūrybą. Kartu eidavom į šokių vakarus, drauge ruošdavomės egzaminams užsidarę iki išnaktų kurioje nors auditorijoje. Jis paprastai gyvendavo su aukštesnių kursų studentais arba ten, kur būdavo grįžusiųjų iš tremties. Prisimenu, vis pasišaipydavo iš jau senstelėjusio germanisto Vaičiūno, kuris netrukus buvo pašalintas iš universiteto. Dar mokykloje pramokęs esperanto kalbos aš susirašinėjau su keliais užsieniečiais, gaudavau laiškų iš JAV, Ispanijos, Vakarų Vokietijos ir kitų šalių.

Continue reading „PAŽĮSTAMI IR… NEPAŽĮSTAMI“

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“

Vytauto Visocko nuotr.

Visuomenės veikėjas Valentinas Šapalas Kovo 11-ąją
Vinco Kudirkos paminklas jau atidengtas. Skulptorius Arūnas Sakalauskas ir dainininkas Danielius Sadauskas
Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja, ilgametė lietuvių kalbos puoselėtoja Albina Šiupienienė
Su poetu Justinu Marcinkevičiumi 1955 m. Alytuje po susitikimo su moksleiviais
Senas guculas
Seimo narys Petras Gražulis
Seimo narys Gintaras Songaila
Režisierius Jonas Jurašas
Rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai su kaimo poete Domicele Juodžiūnaite
Prof. habil.dr. Alfonsas Vaišvila
Politologas Vilius Bražėnas Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje
Poetas Justinas Marcinkevičius kalba XXVII knygos mėgėjų metraščio IV pristatyme
Petras Smuglevičiaus salėje pristatoma knyga Alma Mater Vilnensis Vilniaus universiteto istorijos bruožai
Petraičių šeima buvo populiari
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir knygos Tauta amžių kelyje autorius Marius Kundrotas
Mes jiems parodysim!.Prie Sporto rūmų 2009 m. rudenį
Malonu būti šalia poeto Justino Marcinkevičiaus
Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas ir visuomenės veikėjas Vladimiras Gražulis
Kurso draugai. Su gražuole Daiva
Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas
Keliautojai Algimantas Jucevičius ir Paulius Normantas
Kalba buvęs Alytaus gimnazijos mokinys prof. Vincas Lapinskas
Istorikas Sigitas Jegelevičius
Gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė Vilniaus knygų mugėje
Dzūkės Kaziuko mugėje
Dalia
Alytaus gimnazijai - 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas
Aktorė ir skaitovė Gražina Urbonaitė ir akademikas Antanas Buračas
Aktorius Ferdinandas Jakšys
Akad. Antanas Buračas ir filosofas Romualdas Ozolas
Visuomenės veikėjas Valentinas Šapalas Kovo 11-ąją Vinco Kudirkos paminklas jau atidengtas. Skulptorius Arūnas Sakalauskas ir dainininkas Danielius Sadauskas Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja, ilgametė lietuvių kalbos puoselėtoja Albina Šiupienienė Su poetu Justinu Marcinkevičiumi 1955 m. Alytuje po susitikimo su moksleiviais Senas guculas Seimo narys Petras Gražulis Seimo narys Gintaras Songaila Režisierius Jonas Jurašas Rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai su kaimo poete Domicele Juodžiūnaite Prof. habil.dr. Alfonsas Vaišvila Politologas Vilius Bražėnas Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje Poetas Justinas Marcinkevičius kalba XXVII knygos mėgėjų metraščio IV pristatyme Petras Smuglevičiaus salėje pristatoma knyga Alma Mater Vilnensis Vilniaus universiteto istorijos bruožai Petraičių šeima buvo populiari Monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir knygos Tauta amžių kelyje autorius Marius Kundrotas Mes jiems parodysim!.Prie Sporto rūmų 2009 m. rudenį Malonu būti šalia poeto Justino Marcinkevičiaus Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas ir visuomenės veikėjas Vladimiras Gražulis Kurso draugai. Su gražuole Daiva Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas Keliautojai Algimantas Jucevičius ir Paulius Normantas Kalba buvęs Alytaus gimnazijos mokinys prof. Vincas Lapinskas Istorikas Sigitas Jegelevičius Gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė Vilniaus knygų mugėje Dzūkės Kaziuko mugėje Dalia Alytaus gimnazijai - 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas Aktorė ir skaitovė Gražina Urbonaitė ir akademikas Antanas Buračas Aktorius Ferdinandas Jakšys Akad. Antanas Buračas ir filosofas Romualdas Ozolas
Visuomenės veikėjas Valentinas Šapalas Kovo 11-ąją

2010.04.05

Studentiškos nuotraukos pasakoja

  Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu.  Kalbininkas  Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka…  Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti“.

                                                           ————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

                                    ————————————-

 Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu  buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus  spintos lentynoje.  Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

                                    ————————————

 Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas  knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

                                    ————————————-  

 Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

 Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys… 

                                    —————————————-

                         Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

                        Atėjęs ten iš Joninių nakties.

                        Dabar Tau visą amžinybės kelią

                        Ten atrastas paparčio žiedas švies.

 Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

 Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai),  “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

 Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

                                    ————————————

 Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

                                    ——————————————

 Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

 Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai“ Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.

R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė
Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą
I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka
Sekmadienio iškyla po Vilnių
V.Vizgirda, A.Pupkis
R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas
Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos
Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas
V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4
Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta
I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje
A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius
Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius
N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
Evalda bando sugundyti Ipolitą
T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų
Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė
V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras
N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis
Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis
N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė
A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu
T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis
A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone
Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3
V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose
V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1
Tauro balkone
Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis
Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N.
Mes jau ne studentai
Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje
Markučiuose
R.Ozolas
Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio
Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje
V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2
Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas
Dar vienas sugrįžimas
I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys
V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas
N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis
R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka Sekmadienio iškyla po Vilnių V.Vizgirda, A.Pupkis R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4 Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė Evalda bando sugundyti Ipolitą T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3 V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1 Tauro balkone Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N. Mes jau ne studentai Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje Markučiuose R.Ozolas Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2 Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas Dar vienas sugrįžimas I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis
R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė

2009.11.26