« 1 2 »

Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…

Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar  ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už  eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties” ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…

Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…

Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu” veržėmės į Europą.

Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame” pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms  kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos” vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.

Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą” ir „vaikų teisėmis”, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar  parsinešiau  iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!”

Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose.  Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.

Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau.  Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?

Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!” – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti.  Jis sakė, kad reikia nebijoti  net savo kraują pralieti…

Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.17 

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".

Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas  Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje",  ir kt.

Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".

Continue reading „Kur reikėtų perlaidoti Prezidentą Antaną Smetoną?”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Birželio 1 d. Seime, Kovo 11-osios salėje,  įvyko Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio minėjimas. Susirinkusiuosius pasveikino kardinolas J.E. Audrys Juozas Bačkis, sveikinimo kalbas pasakė Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Motieka, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis, Atkurtos Lietuvos pirmasis vadovas, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis.

Dainavo jaunimo kamerinis mišrus  choras „Aidija”, vadovaujamas Romualdo Gražinio, folkloro ansamblis „Ūla”.

Popiet įvyko 14-asis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Buvo išrinkta nauja Lietuvos Sąjūdžio taryba ir tarybos pirmininkas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.02

Sovietmečiu, kai  koncerte kartais (retai) koks choras sugiedodavo  Maironio "Lietuva brangi", ašaros riedėdavo. Dar ir dabar ta giesmė jaudina, bet ašaros nerieda. Žmogus negali visą laiką nei džiaugtis, nei liūdėti. Daug džiaugsmo patyrėme 1988-aisiais – 1989-aisiais ne tik giedodami Maironį, bet ir Vincą Kudirką, Antaną Baranauską, Justiną Marcinkevičių, stovėdami Baltijos kelyje, daugiatūkstantiniuose mitinguose… Visų ir visko nesuminėsi.

Ir štai nuo tų dienų jau prabėgo ketvirtis amžiaus! Žmogaus gyvenime – daug metų . Vieni  užaugome, kiti pasenome, išėjome, išeiname. Išeiname su skaudama širdimi…

Bus daug kalbų apie tą vos ne stebuklingą praeitį, daug pasirinktinai sumontuotos dokumentikos apie mūsų laisvės metus. Kokie vieningi  ir drąsūs buvome! Nežinau, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai brauks džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras visa tai girdėdami ir matydami. Gal tik kai kurie, mažoji dalis. Dėl to ir skauda širdį išeinant.

Continue reading „Kur nuėjome per ketvirtį amžiaus?”

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.27

Praėjusią savaitę lankiausi gimtajame Alytuje. Susitikau su keliais čia gyvenančiais klasės draugais.  Ne šiaip  susitikome, o turėjome tikslą mūsų mokyklos – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos (buvusi 2-oji vidurinė, kurią baigėme 1957-aisiais) – muziejui įteikti knygelę „Kelio pradžia”.

Praėjusių metų rudenį klasės draugė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė man paskambino ir sako: „Mokyklos muziejus norėtų įsigyti šią knygelę, bet aš turiu tik vieną. Gal gali kaip nors padėti?” Rašau elektroninį laišką „Kelio pradžios” sudarytojui, redaktoriui, leidėjui, mano klasės draugui, žymiam istorikui Sigitui Jegelevičiui:  „Būtų patikimiausia mūsų knygelę saugoti mokyklos muziejuje – ne namų bibliotekoje, kurią, mums išėjus, paveldėtojai gali nukišti į palėpę arba, dar blogiau, įmesti į popieriams ir plastmasiniams buteliams skirtą konteinerį. Ar galiu aš vieną egzempliorių su Tavo įrašu padovanoti mokyklai ir šitaip išsaugoti ilgiems dešimtmečiams?” Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas: vežk, dovanok, be knygelės neliksi.

Ir štai aš sutartą valandą suku ratus Alytaus Miesto sode aplink fontaną. Visi suoliukai ką tik žaliai nudažyti, kvepia ne rožėmis, kurios dar nežydi, o dažais.  Vienas kitas gimnazistas ten toliau, ant nenudažytų suoliukų, maigo telefonus, vienas kitas rūko. Mes tada, prieš 56-erius metus, nei telefonus maigėme, nei viešai rūkėme. Man atrodo, kad nei Jonas, kuris, matau, ateina nuo Pulko gatvės su Albina, nei Romas, artėjantis kitu taku į parko centrą, nei aš – nerūkėme nei viešai, nei slaptai mokyklos tualete arba pas netoliese gyvenusį tautodailininką Juozą Kelmelį. 

Negaliu garantuoti, bet, manau, nedaug apsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad mūsų mokykloje nerūkė nė viena mergina, o tikrai nerūkė –  ir  Albina, ir Juana (Ina), ir  Elena (Alė), ir Liucija (Liusė), kurios jau atėjo į pasimatymą nė kiek nepavėlavusios.

Einame į mokyklą, kurios net po 56-erių metų nepamirštame, nešame knygelę, apie kurią Sigitas jegelevičius pratarmėje rašo:

Šiame leidinėlyje, skirtame Alytaus gimnazijos įkūrimo 90-mečiui, rasite dviejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957 metų abiturientų atsiminimus ar atsiminimų fragmentus apie jų kelią brandos atestato link. Kelią šviesos link, kuris ėjo per kelias Alytaus pradžios mokyklas ar tokias mokyklas kituose miestuose, miesteliuose bei kaimuose, per sparčiai pridygusias nevienodo lygio septynmetes mokyklas, kol likimas mus suvedė į kadaise iškiliausias Alytaus miesto ir viso regiono mokyklas – Alytaus 1-ąją ir 2-ąją vidurines mokyklas…

Taigi esame lyg lapeliai, išaugę ant to paties medžio kamieno šakų, išmaitinti bei subrandinti vienų ir tų pačių jo šaknų, siurbusių gimtosios žemės syvus…

Šitas suvokimas ir subrandino mintį išleisti iš bendro kamieno kilusių abiejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957-ųjų metų abiturientų atsiminimų bei mokyklinių įspūdžių pluoštelį viename rinkinyje. Visi mes perėjome per Žaliąją  mokyklą. Turėjome bendrus pažįstamus ir bičiulius. Mus mokė tie patys mokytojai. Visi mes oriai vaikštinėjome  ar šlaistėmės po tą patį nuostabų Miesto sodą. Daugelio gilūs ir karšti jaunatviški atodūsiai liko įsirašę Miesto sodo pušų kamienų metinėse rievėse… Tos pačios mūsų paliktos pušys ilgesingai tebeošia ar nurimę kažko tebesiklauso tyliais vasaros vakarais…

Beveik visi mes, atėję į pasimatymą prie Miesto sodo fontano, esame šį tą parašę apie mūsų Mokytojus, mokyklos draugus. Štai ką apie buvusį mokytoją, klasės auklėtoją, turistinių žygių vadovą, poetą Anzelmą Matutį rašo Liucija Petrauskaitė-Snarskienė:

Šiandien, prabėgus pusei amžiaus, prisimindama A.Matutį ir drauge su juo nuplauktus bei nužingsniuotus kilometrus, pamilusi jį kaip mokytoją, auklėtoją, žmogų, stebiuosi To žmogaus gerumu, nuoširdumu, tiesos sakymu. Jo energija, organizaciniais sugebėjimais, mokėjimu vaikams sužadinti smalsumą, norą keliauti, pažinti ir pamilti savo kraštą, jo gamtą, gerbti papročius, pažinti liaudies meno ištakas, liaudies dainas. Tik dabar supratau, kokia sunki atsakomybės našta gulė ant jo pečių. Jis buvo atsakingas už mūsų saugumą dieną ir naktį, už mūsų sveikatą, maitinimą, pagaliau už dvasinį tobulėjimą. Mokėjo subtiliai pabarti, išklausyti, suprasti, paguosti. Tarsi rūpestingas Tėvas gaubė mus savo meile ir rūpesčiu, mokė pakelti laikinus nepatogumus, mokė dvasinės stiprybės ir ištvermės.

Po 10 metų sugrįžusi į Alytų, dažnai sutikdavau A.Matutį. Pasikalbėdavome. Pasakodavo apie tuometines savo keliones, naujas knygas, sunkumus, su kuriais susiduria, išleisdamas jas į gyvenimą, apie biurokratus… Kukliai kalbėdavo apie savo darbo įvertinimą – Anderseno premiją. Teko dalyvauti jos įteikimo ceremonijoje. Nustebinome A.Matutį, kai pakilau į sceną su keliomis turistėmis ir atraportavau, kaip kadaise – pasveikinom.

Apie mūsų apsilankymą su gimnazijos muziejaus vadove iš anksto nebuvome susitarę, todėl mus maloniai sutiko pats gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Nuvedė į mūsų 2-ąją vidurinę – senąjį, prieškario laikų pastatą, mažytį, palyginus su priestatu, bet mums labai mielą ir brangų. Gerai, kad jis nei iš išorės, nei viduje beveik nepakeistas. Nuvedė į mūsų  klasę, perėjome per mūsų  salę, kurioje vaidinta, šokta, laikyti kai kurie abitūros egzaminai. Matėme ir naująją sporto salę, bene didžiausią iš visų Alytaus mokyklų. Koridoriai, klasės, kabinetai – visur ideali švara ir tvarka. Negalima nė lyginti su mūsų mokykline aplinka.

O mokinius – ar galima lyginti su mumis? Ar daug jie švaresni, tvarkingesni už pokario vaikus, neretai basus, klumpėtus, alkanus? Omenyje turiu sielos, dvasios tyrumą. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šia prasme Lietuvos mokyklos reikalai ne tokie puikūs. Nekalbu apie Alytaus gimnaziją, kurios nepažįstu. Nepažįstu ir kitų Lietuvos mokyklų, nors esu lankęsis ne vienoje. Bet ką tu gali pasakyti apie mokinius, žvelgdamas į juos iš salės tribūnos? Beveik nieko. Gražūs ir mandagūs… Tai kodėl apie Lietuvos mokyklą tiek daug negatyvo žiniasklaidoje? Žiaurūs, negailestingi savo draugams, nemoka lietuviškai rašyti, geria, rūko, net kvaišalus vartoja…

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos koridoriuje, kai ėjome į muziejų, Elena (Alė), žymi mūsų kartos Alytaus pedagogė, mums ir sako: „Dabar labai sunku mokytojams”.  O ji žino, kas mokyklose  dabar dedasi. Ir aš manau, kad labai sunku. Sprendžiant iš žiniasklaidos, iš pokalbių su karjerą baigusiais mokytojais, dabartinėje Lietuvos mokykloje, švelniai tariant, labai daug mūsų patirčiai ir protui sunkiai suvokiamų dalykų. Meilė Lukšienė, viena iš tautinės mokyklos kūrėjų (buvusi mano dėstytoja Vilniaus universitete) prieš mirtį yra pasakiusi: ne tokią mokyklą mes įsivaizdavome.

O mūsų mokytojams ar labai buvo sunku su mumis? Manau – labai, bet kitaip nei tiems, kurie šiandien vykdo neretai tiesiog idiotiškas, nuolat kaitaliojamas programas.

Alytuje aš turėjau laimės susitikti su lituanistais Jonu Mikulevičiumi, Anzelmu Matučiu, Algirdu Martinaičiu (kaip jaunas mokytojas), kuriuos pavadinčiau mokytojais menininkais… Mes visi mylėjome rusų kalbos mokytoją Iriną Medvedevą, Juozą Narijauską-Tėvelį. Buvo reto tyrumo, reto kuklumo žmogus. 1-ojoje vidurinėje fiziką dėstė kitas Tėvelis – Liucijonas Vitkauskas, iš kurio mes sužinojome, kad Amerika jau tada turėjo ne tik radiją, bet ir televiziją. Sunku buvo įsivaizduoti į radiją panašią dėžę, iš kurios sklinda ne tik garsai, bet ir vaizdai…

Mūsų mokytojas buvo filosofas (tada to nežinojome), pašaipusis K.K.Raičinskis. Mes dar matėme lituanistą Kajetoną Žievį, pedagogus Stasį Totorių, Kazį Klimavičių, bet jie nebuvo mūsų mokytojai.  Su paskutine klasės auklėtoja V. Rėklaitiene bendravome beveik iki pat jos mirties, dalyvavome laidotuvėse… 

Ryškų pėdsaką 2-ojoje vidurinėje mokykloje paliko lituanistė Danutė Krištopaitė (Jono Basanavičiaus premijos laureatė), su kuria telefonu pasikalbu iki šiol. Džiaugiamės, kad dar turime mielą mūsų chemiką V.Pranevičių, istorikų mumylėtinę klasės auklėtoją Mariją Viselgaitę…

Apie juos ir daugelį kitų mokytojų mes rašome mūsų „Kelio pradžioje” – knygelėje, kuri nuo šiol saugiai jausis puikiame Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejuje.

XXX

Baigdamas negaliu nepasidžiaugti  dovana, kurią gavau iš Liucijos Petrauskaitės-Snarskienės. Pernai ji išleido istorijos apybraižą „Alytaus odontologai”. Dabar šią Alytaus istorijos dalelę turiu ir aš. Dar neperskaičiau, todėl pateikiu kelis sakinius iš įvado ir pabaigos žodžio.

Šis leidinys neabejotinai turi išliekamąją vertę, suteikia galinygę nuosekliai susipažinti su odontologijos raida Alytuje, papildo miesto medicinos istoriją vertingomis žiniomis. Tai tarsi savotiškas žinynas, leidžiantis pajusti vieno ar kito laikmečio odontologijos dvasią Alytuje bei supažindina su to meto odontologais (gydytoja odontologė Kazimiera Paršeliūnienė).

O štai ką paskutiniame knygos puslapyje, žvilgsnyje iš šalies, rašo jos redaktorius  Sigitas Jegelevičius:

Galima sakyti, nelabai nutolstant nuo tiesos, kad šios apybraižos Autorė augo ir savo srityje tobulėjo  kartu su trimis Alytaus odontologų kartomis. Okupantai  1941 metų vasarą iš esmės sunaikino Alytaus odontologus. Vienus sovietai ištrėmė į atšiaurias Sibiro vietas, kitus sunaikino nacių sukeltas Holokaustas. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka, Autorė nuo ankstyvos vaikystės stebėjo atsikuriant ir bręstant Alytaus odontologų bendruomenę. Pagaliau pati Autorė prieš 50 metų įsiliejo į odontologų gretas. Kas kitas gali geriau parašyti apie odontologus, jeigu ne šios bendrijos narys?

Alytaus dantistų (tada niekas jų nevadino odontologais) kabinetų kėdėse, toli gražu ne tokiose patogiose kaip dabar, esame sėdėję ir virpėję visi, į Kelią išėję iš Alytaus 2-osios vidurinės prieš 56-erius metus. Ryškiausiai prisimenu dantų gydytoją Reginą Ceranaitę-Bakanauskienę, kurios sūnus Petras buvo mūsų mokyklos mokinys, geras krepšininkas .

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.19

Graži savaitė prabėgo kaip viena diena. Vasariška savaitė. Vėlyvas pavasaris tarsi sprogo, išsiskleidė kaip tulpės žiedas Burbiškėse, kur ir man yra tekę grožėtis ankstyvųjų gėlių  lysvėmis, ne tik Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik aš ten buvau prieš kelerius metus. Gamta gražėja ne dienomis, o valandomis. Ryte važiuoji pro Šilėnų mišką – krūmai ir medžiai dar pusnuogiai, vakare grįžti ir imi abejoti: ar tuo keliu važiuoju? Žalumos jau daug daugiau. Žalumos ir žiedų. Tulpės pražydo ne tik Burbiškėse.

O įvykių praėjusią savaitę! Ir nenuostabu: juk visos tos savaitės dienos – ypatingos. Akordeono, Raudonojo Kryžiaus, Buhalterių, Gatvės muzikos, Slaugytojų… Reikšmingiausios, žinoma, Spaudos atgavimo ir Europos dienos. O kur Pergalės diena? Gegužės 1-ąją, Darbininkų dieną, socialdemokratai raudonai pražygiavo Gedimino prospektu, o štai gegužės 9-ąją – susilaikė, estafetę perdavė per Sausio įvykius pagarsėjusiam Valerijui Ivanovui.

Continue reading „Tulpės žydi ne tik Burbiškėse”

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.12

Seimas pritarė siūlymui rengti referentumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įtreisinimo. Tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų.

Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. 

Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis.

Continue reading „Bet kokia kaina!”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.06

« 1 2 »

Balandžio 28 dieną Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko Lietuvos piliečių protesto mitingas „Už Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę”. Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas, pasakojančias apie protesto akciją, bei mitinguotojų entuziastingai priimtą rezoliuciją.

Lietuvos piliečių mitingo „UŽ Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę!“ REZOLIUCIJA

J. E. LR Prezidentei p. D. Grybauskaitei

LR Seimo pirmininkui p. V. Gedvilui

LR Ministrui pirmininkui p. A. Butkevičiui

Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, 2013 m. balandžio 28 d. 14 val. Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje susirinkę į protesto prieš antivalstybinių jėgų ardomąją veiklą Lietuvoje ir valstybę žeminančią vidaus ir užsienio politiką mitingą,

Teigiame:

Šiandien iš Pietryčių Lietuvos regiono savivaldybių administracijos ir viešųjų įstaigų nuosekliai šalinami ir  išstumiami Lietuvos Respublikai, o ne LLRA lojalūs pareigūnai ir darbuotojai;

Naikinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų su mokomąja valstybine lietuvių kalba tinklas ir sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose;

Atvirai ir sistemingai pažeidinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos vartojimą viešojoje erdvėje reglamentuojančius teisės aktus vietovardžių ir gatvių pavadinimai Pietryčių Lietuvos regione provokuojamai rašomi nevalstybine kalba.

Pareiškiame:

Šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Seimo Rinkimų įstatymą ir LLRA neteisėtai tapus parlamentine partija bei šalį valdančios partijų koalicijos dalyve, Lietuvos valstybei ir valdžiai keliami vis nauji tautinę ir pilietinę nesantaiką kurstantys provokaciniai reikalavimai. Šiuos reikalavimus remia Lenkijos Respublika, kurios vadovybė, pažeisdama  tarptautinę teisę, daro šiurkštų politinį ir diplomatinį spaudimą Lietuvai ir atvirai kišasi į jos vidaus reikalus.

Patenkinus nepagrįstus LLRA keliamus reikalavimus būtų dar labiau išplėsta ir juridiškai sustiprinta faktiškai jau dabar egzistuojanti Pietryčių Lietuvos autonomija ir sukurtos prielaidos  ateityje įgyvendinti autonomininkų prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą — atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį:

Patenkinus LLRA keliamą antikonstitucinį reikalavimą oficialiuose dokumentuose  rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės statusas, o Lietuva taptų šalimi, kurioje pradėtų veikti kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija;

Įgyvendinus LLRA reikalavimą rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne valstybinėmis kalbomis  būtų iš esmės paneigtas Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo principas faktiškai pripažįstant, kad Pietryčių Lietuva nėra istorinių Lietuvos etninių žemių dalis;

Nusileidus LLRA reikalavimui neribotam laikui atidėti suvienodinta lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai būtų diskriminuojami stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas ir šalies darbo rinkoje.

Reikalaujame:

Netenkinti antikonstitucinių Lietuvos valstybei keliamų LLRA reikalavimų;

2013 m. vykdyti suvienodintą baigiamąjį valstybinį kalbos egzaminą visiems šalies abiturientams;

Teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą. Būtina panaikinti jos atstovų neteisėtai įgytus LR Seimo narių įgaliojimus ir LLRA kaip legaliai veikiančios antivalstybinės politinės partijos juridinį statusą;

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas p. Z. Vaigauskas turi prisiimti politinę ir teisinę atsakomybę ir būti atleistas iš pareigų už šiurkščius LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus;

LR užsienio reikalų ministras p. L. Linkevičius ir Švietimo ir mokslo ministras p. D. Pavalkis turi būti nedelsiant atleisti iš užimamų pareigų už Lietuvos valstybės ir jos piliečių  interesams kenkiančius veiksmus ir tautos bei valstybės garbės ir orumo žeminimą šalyje ir užsienyje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.29

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.

Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.

Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.

Continue reading „„Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!””

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.12

« 3 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.03

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.02

 

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

Eilėraščiai linksmi

KANAPINIS VALGYT NORI 

Kanapinis valgyt nori,
Lašininis storas stovi,
Morė meilės pasiilgo,
jai žiema labai prailgo-
bijo būti padegta,
nes jau baigėsi žiema! 

Visi kiemai blynais kvepia,
nes pavasaris ne už kalnų jau slepias…

BLYNŲ DIENA

Man patinka šita diena 
Sotūs blynai su uogiene 
Lašiniuotis storas bėga 
Veja jis iš kiemo žiemą 

Žmonės renkas prie laužų 
Kaukes dedasi baubų 
Kas riestainius, kas raguolius 
Perka rinkėmis ir puošias 

Stovi Morė skarmaluota 
Krūtiniga stora boba 
Tuoj jai laužą malkom degs 
Morė liepsnose paskęs.

(Autorius: Agnė Skruzdėliauskaitė)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.13 

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos.

Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais… Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai, kaip Lietuvos valdžia.

Bet valdžia – dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.

Continue reading „Pradėkim iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai”

vytautas_visockas_mmmm

Pirmą kartą neturėjau galimybės nei dalyvauti Sausio 13-osios renginiuose, nei matyti juos televizijoje, todėl dabar man sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie man būtų padarę.

Tačiau jau nelabai svarbu, kaip tas lemtingas dienas šiandien prisimena įvykių prie televizijos bokšto, Seimo, Televizijos dalyviai.

Žymiai svarbiau, kaip jiems pavyko visa tai perduoti tiems, kurie tada buvo maži, kurių dar visai nebuvo, o šiandien jie jau ima valstybės vairą į savo rankas arba į tą valstybę žiūri iš tolo – su nostalgija, su priekaištais, kad mes, čia pasilikusieji, neskubame jiems suteikti dvigubos pilietybės.

Ar tiems, kurie nebuvo  Baltijos kely arba jo neprisimena, kurie negirdėjo Sausio 13-ąją tankų ir automatų šūvių, – ar jiems mes sugebėjome raštu, žodžiu, vaizdais perteikti tų įvykių tragizmą, žavesį, prasmę? Ar gatvėje paklausti – kas tą tragišką ir kartu pergalingą naktį šaudė prie Televizijos bokšto ir Televizijos? – jie nedvejodami neišpyškins: savi?

Continue reading „Kur apgaulė, o kur šmeižtas, kur tiesa, o kur melas?”

vytautas_visockas_mmmm

Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.

Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?”, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?

Continue reading „Vien tik auksas valdo mus…”