Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose
„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.
Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).
Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?
Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.
Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.
Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.
Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?
Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.
Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.
Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.
Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.
Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.
Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.
Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.
Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.
ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai).
Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.
Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.
Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.
Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.
Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.
Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.
Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.
Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.
De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.
Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba. Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.
Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.
Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja regiono lyderių susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Donaldu Trumpu (Donald Trump). Pagrindinis susitikimo, į kurį atvyko 12-os Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai, tikslas – JAV Prezidentui išsakyti, su kokiomis grėsmėmis ir iššūkiais susiduria regionas.
Susitikime Prezidentė JAV vadovui tiesiogiai pristatė specifinę regiono saugumo situaciją ir Lietuvos gynybos poreikius.
Pasak šalies vadovės, aktyvus JAV vaidmuo yra kertinis visos Europos saugumui. Susiduriant su Rusijos karine ir nekonvencine grėsme, galingiausios pasaulyje valstybės – JAV – kariai ir iš anksto regione dislokuota technika yra geriausia atgrasymo priemonė. Valstybės vadovės teigimu, Amerikos indėlis būtinas ir užtikrinant regioninę oro gynybą.
Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu susiklosčiusi geopolitinė ir karinė įtampa neslūgsta. Rusija toliau aktyviai militarizuojasi – ženkliai išaugo šios valstybės kariniai pajėgumai Kaliningrade, rengiamasi agresyvaus pobūdžio pratyboms „Zapad 2017“. Nuolatinės kibernetinės atakos, kuriomis siekiama paralyžiuoti strateginius NATO valstybių sektorius, tapo neatsiejama Rusijos karinio planavimo dalimi. Vien tik propagandai ir melagingų žinių skleidimui, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės įtampą ir nepasitikėjimą NATO, ši šalis kasmet skiria milijardą dolerių.
Lietuvos vadovė taip pat atkreipė JAV ir kitų šalių prezidentų dėmesį, kad „Rosatom“ statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė (AE), kurios branduolinė tarša avarijos atveju gali pasiekti 16 Europos sostinių, ir dujotiekis „Nord Stream 2“ gali būti Rusijos naudojami kaip nekonvencinio šantažo įrankiai.
Prezidentės teigimu, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms taip pat itin reikšminga JAV parama užtikrinant Baltijos šalių ir visos Europos energijos šaltinių įvairovę, sėkmingą elektros tinklų sinchronizaciją bei atsikratant energetinės Rusijos įtakos.
Lietuva jau nuo kito mėnesio per Klaipėdos terminalą pradės importuoti suskystintas dujas iš JAV. Pasak šalies vadovės, tai itin svarbus žingsnis įtvirtinant viso regiono energetinę nepriklausomybę.
Aptariant bendradarbiavimą NATO, valstybės vadovė pabrėžė, kad Aljansui būtina atsinaujinti. Pasak Prezidentės, Lietuvai ir kitoms narėms reikalingas dar greitesnis ir efektyvesnis NATO. Būtina reformuoti ir greitinti sprendimų priėmimą, perdislokuoti karines pajėgas ir jų valdymą į rytinį Aljanso flangą, parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, rasti sprendimus, kurie užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai, kibernetinę gynybą įtraukti į 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį.
Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat aktyviai prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų kovoje su terorizmu. Esame pasirengę padidinti karių skaičių JAV vadovaujamoje anti-ISIS (IS – „Islamo valstybė“) operacijoje, NATO misijoje Afganistane ir Jungtinių Tautų misijoje Malyje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų 27 NATO valstybių vadovais Belgijos sostinėje aptarė tolesnį Aljanso gynybinių pajėgumų stiprinimą, adekvataus finansavimo gynybai užtikrinimą, kovą su augančiu terorizmu.
Susitikimo pradžioje, dalyvaujant Belgų Karaliui Philippe‘ui, atidarytas naujasis NATO būstinės pastatas ir atidengti transatlantinę vienybę simbolizuojantys Berlyno sienos bei Rugsėjo 11-osios memorialai. Būtent per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke vienintelį kartą buvo aktyvuotas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, kuris įtvirtina pagrindinį NATO kolektyvinės gynybos principą.
NATO valstybių vadovai pritarė sprendimui, kad Aljansas kaip organizacija taptų su ISIS kovojančios koalicijos dalimi. Prezidentės teigimu, tragedijos Mančesteryje, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose Europos miestuose labai aiškiai parodė, kad terorizmo grėsmė šiandien yra labai arti Europos žmonių. Todėl reikalingos sutelktos tiek NATO, tiek visos tarptautinės bendruomenės pastangos jai įveikti.
Aptariant tolesnį Aljanso gynybos stiprinimą, šalies vadovė pabrėžė, kad bendras tikslas – stiprus, gerai pasirengęs ir maksimaliai greitas NATO. Rusija toliau tęsia intensyvią militarizaciją rytiniame Aljanso pasienyje, dislokuoja taktinius ginklus ir repetuoja prieš Vakarus nukreiptus scenarijus. Rudenį laukia plataus masto puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad 2017“. Toks agresyvus ir nenuspėjamas Rusijos elgesys verčia Aljansą adekvačiai reaguoti į kylančią grėsmę ir stiprinti savo kovinę parengtį bei gynybinius pajėgumus.
Šalies vadovės teigimu, būtina parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus, numatyti karinius scenarijus ir reformuoti NATO sprendimų priėmimą, jį greitinant ir dalį galių perduodant NATO vyriausiajam karinių pajėgų vadui (SACEUR).
Pasak Prezidentės, antrasis uždavinys – užtikrinti, kad prireikus Baltijos šalis pasiektų sąjungininkų pagalba. Tam būtina sukurti regioninę oro gynybą ir rasti sprendimus, kurie panaikintų galimą karinę regiono izoliaciją.
Kadangi pagrindinė konvencinė grėsmė Aljanso saugumui kyla iš Rytų, Lietuvos vadovės teigimu, reikia atitinkamai geografiškai perdislokuoti NATO pajėgas ir sunkiąją techniką. Šiuo metu Aljanso daliniai yra išdėstyti pagal pasenusią Šaltojo karo logiką – daugiausia Europos Vakaruose ir Pietuose. Rytiniame flange taip pat būtina užtikrinti nuolatinį sąjungininkų karių ir išankstinį sunkiosios karinės techikos, kuria prireikus galėtų pasinaudoti NATO greitojo reagavimo pajėgos, dislokavimą.
Pasak Prezidentės, Lietuva labai vertina JAV ir kitų NATO sąjungininkų solidarumą bei tiesioginį indėlį į mūsų valstybės saugumą. Lietuvoje baigiama formuoti pirmoji NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės pamaina. Regiono valstybėse nuolatos rotuojasi JAV kariai ir sunkioji technika.
JAV taip pat trečdaliu didina finansavimą Europos atgrasymo iniciatyvai. Kitąmet jis sieks 4,8 mlrd. dolerių.
Prezidentė susitikime pabrėžė, kad kiekvienos narės įsipareigojimas – įnešti savo indėlį į NATO stiprinimą: užtikrinti tinkamą gynybos finansavimą ir savo karinių pajėgų modernizavimą. Lietuvos gynybos išlaidos jau kitąmet viršys 2 proc. BVP. Karinių pajėgų modernizavimo srityje mūsų valstybė yra viena iš lyderių ir gerokai viršija NATO nubrėžtą standartą modernizavimui skirti 20 proc. gynybos lėšų. Lietuva tam skiria 30 proc. visų savo gynybos išlaidų.
Šalies vadovės teigimu, būtina stiprinti ir NATO vaidmenį atremiant nekonvencines grėsmes, veiksmingai kovoti su kibernetinėmis ir informacinėmis atakomis. Prezidentė taip pat pabrėžė, kad NATO turi išlaikyti atvirų durų politiką narystės Aljanse siekiančioms ir jai pasirengusioms valstybėms. Šalies vadovė išsakė paramą Gruzijos ir Ukrainos siekiui tapti transatlantinės bendruomenės narėmis.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Seniai norėjosi pasidalinti mintimis apie Lietuvos gynybinius pajėgumus šiuolaikinėje sudėtingoje situacijoje. Terorizmo grėsmė įgauną vis platesnį mąstą, todėl nė viena šalis negali jaustis pakankamai saugi. Globaliame pasaulyje atsiranda ir globalios grėsmės – tai terorizmas, gamtos atšilimas įtakojantis gamtos stichijas ir t.t.
Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva, nors ir nėra labai pažeidžiama gamtos stichijų, tačiau karine prasme dar nėra pakankamai saugi, turint sunkiai prognozuojamą rytų kaimyną. Man teko garbė tarnauti Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 metų ir kurti įvairias jos struktūras.
Skirtingai nuo kitų šalies vyriausybės institucijų, bene sunkiausia buvo kurtis Krašto apsaugos sistemai. Krašto gynyba buvo nauja ir pradėta kurti nuo nulio. Visa Lietuvos teritorija dar knibždėjo okupacinės sovietų armijos kariais, todėl mums teko ne tik kurti savo kariuomenę, bet ir neprovokuoti svetimos, norint išvengti naujos karinės agresijos.
Taigi likimo ir Dievo palaimos dėka pavyko išvengti didelių konfliktų ir nesutarimų, derantis dėl svetimos armijos išvedimo. Palikus paskutiniam okupacinės armijos kariui, prasidėjo tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimas ir valstybės saugumo atstatymas. Lietuvos kariuomenė turėjo tikslą pasiruošti ir ginti valstybės nepriklausomybę visomis išgalėmis ir savo pajėgomis, todėl visa šalies gynyba buvo paremta teritorinės gynybos koncepcija.
Lietuvos gynybos koncepcija buvo paremta teritoriniu gynybos principu ir apėmė visas karines bei civilines institucijas, kurios buvo atsakingos už karo meto užduočių vykdymą. Tuomet buvo paruošti gynybos planai, kuriuose buvo įvardinti visų institucijų veiksmai karinio konflikto atveju. Dabartiniu metu grįžtama prie to šalies gynybinio varianto, kuris buvo paruoštas prieš 14 metų.
Kaip žinia, krašto gynybai skiriamos lėšos ir laikas yra neadekvačios sąvokos. Paruošti gynybai tinkamus karius ir ginkluotę trunka ne vienerius metus, todėl prarastas laikas įtakoja Lietuvos gynybinius pajėgumus. Kas galėtų prieštarauti, jog mažiausią dėmesį gynybai skyrė konservatorių ir liberalų koalicinė vyriausybė bei KAM (Krašto apsaugos ministerija) ministrė Rasa Juknevičienė? Norėčiau pacituoti Estijos atsargos karininko žodžius, pasakytus vienos konferencijos metu, kai buvo paklaustas, kodėl Estija savo gynybai jau seniai skiria didžiulį dėmesį ir krašto gynybai 2 proc. nuo BVP (bendras vidaus produktas). Jis atsakė: taip yra todėl, jog politikai, kurie skeptiškai žiūri į šalies gynybą, paprasčiausiai niekada nebus išrinkti į valdžią.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manyčiau, jog nihilistinis požiūris yra į atsargos karininkų ir karių panaudojimą šalies valstybiniame sektoriuje, panaudojant jų sukauptas žinias ir patirtį. Man teko garbė apie dešimtmetį vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai bei bendrauti su NATO šalių rezervo kariais bei daugeliu kitų šalių atsargos karininkais. Visose šalyse yra įvairiai panaudojamas atsargos karių potencialas. Rezervo kariai – tai kaip tiltas tarp civilių ir kariškių.
Įvedus profesinę karo tarnybą dažnai atsiranda takoskyra tarp kariškių ir civilių, tarsi ir vieni, ir kiti gyventų skirtinguose pasauliuose. Įsigilinus į KAM vadovybėje dirbančiųjų biografijas, rastume daug tokių, kurie net netarnavo Lietuvos kariuomenėje arba turėtų bent minimalią patirtį karybos ar karinės strategijos srityse.
Niekada nepamiršiu KAM vadovybės abejingumo ir nepagarbos fakto, kai 2009 metų Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinių minėjimo išvakarėse buvo kreiptasi dėl atsargos karių apdovanojimo KAM ministro padėkos ir kt. formos apdovanojimais. Tada buvo atsakyta, jog trūksta pagrįstumo minėtus atsargos karius apdovanoti, nors teikti kariai visuomeniniais pagrindais daugelį metų aktyviai dalyvavo kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo srityje. Mažiausiai suprantamas buvo tuometinės KAM ministrės įsakymas kadencijos pabaigoje apdovanoti „savo“ viceministrus aukščiausio lygmens KAM apdovanojimu civiliams „už nuopelnus“, nors jie visi už savo darbą gaudavo solidžius atlyginimus.
Tokie atsakingų pareigūnų darbai nemotyvuoja ne tik atsargos, bet ir profesinės tarnybos karių bei žlugdo optimizmą. Analizuojant KAS veiklą, galime daryti išvadas, jog per pastaruosius dešimtmečius buvo daug padaryta stiprinant Lietuvos kariuomenę ir šalies gynybines galias, tačiau buvo padaryta ir klaidų.
Galėtume teigti, jog neklysta tas, kas nedirba, tačiau visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų nei savų. Atkuriant Lietuvos kariuomenę labai trūko vadovaujančio lygmens karininkų, todėl buvo aktyviai verbuojami sovietų armijoje tarnavę karininkai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Manau, tai buvo bene didžiausia atkuriamos Lietuvos kariuomenės personalo komplektavimo klaida. Tikrai ne visi Lietuvos pilietybę turintys buvę sovietų armijos karininkai buvo lojalūs ir tarnavo nepriklausomos Lietuvos labui ar turėjo pakankamą karinę kvalifikaciją. Tą faktą patvirtino vėlesni Lietuvos kariuomenės istorinės raidos įvykiai. Turiu vilties, jog Lietuvos kariuomenės vystymosi ir raidos peripetijas pavyks aprašyti kitose apžvalgose. Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje vėl būtų gražinta visuotinė karinė prievolė ir greičiau atstatytas teritorinės šalies gynybos principas. Atsargos kariai tam yra pasiryžę. NATO karių bei karinės technikos integravimas į Baltijos šalių gynybą yra atgrasymo ir psichologinio palaikymo priemonė kaip kolektyvinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas.
Dabar norėčiau grįžti prie Lietuvos saugumo apžvalgos JAV gynybos sekretoriaus J. Matiso vizito šviesoje. Malonu pripažinti, kad JAV vis dar domisi Baltijos šalių saugumu ir nori padėti joms apsisaugoti nuo galimos agresijos iš rytų. Šiais metais Rusijos Federacija planuoja Kaliningrado srityje plataus mąsto karinius mokymus „Zapad 2017”.
Pavojus didelis, nes pagal mokymų scenarijų bus modeliuojami ir puolimo veiksmai. Vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ blokada atkirstų NATO sausumos pajėgų paramą vakarų kryptimi. Žinant, kokios karinės pajėgos yra dislokuotos šioje srityje, Baltijos šalims tikrai iškyla rimtas pavojus, jei menamas agresorius sumanytų pasinaudoti savo kariniu pranašumu.
Nereikia būti dideliu karo ekspertu, kad galėtume pastebėti savo silpnąsias vietas. Visu pirma, tai priešraketinės gynybos spragos sausumoje ir jūroje, todėl Rusija labai liguistai reaguoja į NATO ketinimus kitų metų pabaigoje dislokuoti Lenkijos teritorijoje priešraketinės gynybos kompleksus.
Manau, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims gyvybiškai svarbu turėti savo priešraketinės gynybos kompleksus, tokiu budu būtų likviduotas Rusijos karinis pranašumas šiame regione. JAV gynybos sekretorius vizito Lietuvoje metu užsiminė apie priešraketinės gynybos svarbą šiame regione. Reikia tikėti, jog ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys bus aprūpintos saugia priešraketine gynyba.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Belgų Karaliumi Philippe’u.
Pagrindinis monarcho vizito Lietuvoje tikslas – aplankyti NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Belgijos karius.
Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Šalies vadovė su Karaliumi Philippe’u aptarė Lietuvos ir Belgijos bendradarbiavimą NATO, kalbėjo, kokios dar papildomos saugumo užtikrinimo ir atgrasymo priemonės yra reikalingos regione.
Prezidentė pabrėžė, kad viso Aljanso saugumas prasideda Baltijos valstybėse. Intensyvi ir koncentruota militarizacija rytiniame NATO pasienyje, prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad 2017“, Kaliningrade dislokuotos vidutinio nuotolio raketos, Rusijos mėginimai kibernetinėmis ir informacinėmis atakomis daryti įtaką rinkimų rezultatams Vakarų Europos valstybėse – didžiulė grėsmė visos Europos žmonėms.
Šalies vadovės teigimu, tiek Lietuva, tiek Belgija supranta, jog iš Rytų kyla pagrindinė grėsmė žemyno saugumui. Todėl Europa bus tiek saugi, kiek bus saugios Baltijos valstybės. O tam būtina įgyvendinti realiais kariniais pajėgumais pagrįstas atgrasymo priemones.
Lietuvos Prezidentūroje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Belgijos Karalius Filipas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pasak Prezidentės, Belgijos ir kitų šešių NATO valstybių karių buvimas Lietuvoje siunčia stiprią atgrasymo žinią, jog Aljansas yra pasirengęs atremti bet kokią grėsmę Baltijos šalių saugumui.
Valstybės vadovės teigimu, Lietuva labai vertina Belgijos solidarumą ir sprendimą į NATO priešakinių pajėgų batalioną atsiųsti savo logistinės paramos kuopą.
Belgų kariai buvo pirmieji, kurie atvyko į Lietuvą ir užtikrino sklandų kitų sąjungininkų karių bei sunkiosios karinės technikos perdislokavimą.
Prezidentė taip pat priminė, kad Lietuva nuolatos jaučia tvirtą Belgijos paramą. Įstojus į NATO Belgijos karinių pajėgų naikintuvai pirmieji pradėjo saugoti Baltijos šalių oro erdvę ir dar po to ne kartą rotavosi Zokniuose ir Amaryje, Estijoje.
Valstybių vadovai taip pat aptarė dvišalius santykius, bendradarbiavimą verslo, ekonomikos, mokslinių tyrimų ir studijų mainų srityse. Kalbėta apie stiprėjančius Šiaurės ir Baltijos ryšius su Beniliukso valstybėmis.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.
Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.
Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.
Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” – 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.
Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.
Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.
Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?
Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.
Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.
O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.
Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.
Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.
Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).
Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?
Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).
VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?
Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:
„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“
Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Aukštu valstybės apdovanojimu ministrė įvertinta už asmeninį indėlį, paramą ir ypatingus nuopelnus puoselėjant bei plėtojant tarpvalstybinius Lietuvos ir Vokietijos santykius, dvišalio karinio bendradarbiavimo stiprinimą.
Pasak Prezidentės, Ursulai von der Leyen vadovaujant Gynybos ministerijai, Vokietija demonstruoja išskirtinę lyderystę stiprinant Lietuvos ir viso rytinio NATO flango saugumą. Lietuvai ir Baltijos šalims patiriant nuolatines Rusijos provokacijas, agresyvų elgesį ir keliamą grėsmę, Vokietija pirmoji prisiėmė atsakomybę įgyvendinant Varšuvoje sutartas atgrasymo priemones ir apsisprendė tapti vadovaujančia šalimi formuojant NATO priešakinių pajėgų batalioną Lietuvoje.
Vokietija taip pat ženkliai prisideda prie Lietuvos gynybinių pajėgumų vystymo. Tai ilgametė glaudi Lietuvos partnerė modernizuojant karines pajėgas, ginkluotę ir kitą karinę techniką. Vokietijos kariai intensyviai dalyvauja tarptautinėse pratybose Lietuvoje. Vilniuje įsikūrusioje NATO pajėgų integravimo vadavietėje tarnauja šios šalies karininkai.
Ursulos von der Leyen iniciatyva Vokietijos gynybos ministerija bendradarbiauja su Lietuvos krašto apsaugos ministerija keičiantis gerąja patirtimi siekiant skaidrinti viešųjų pirkimų sistemą.
Centre – Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanota Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Po iškilmingos ceremonijos įvyko dvišalis susitikimas, kuriame Lietuvos vadovė su Vokietijos gynybos ministre aptarė tolesnes priemones NATO gynybai sustiprinti. Pasak Prezidentės, dėl geopolitinės įtampos ir Rusijos keliamos grėsmės šie metai bus sudėtingi. Palei Baltijos valstybių sienas Rusijos planuojamos pratybos „Zapad 2017“ ypač padidina galimų karinių provokacijų riziką.
Todėl būtina spartinti Aljanso sprendimų priėmimo procesą. Pagal realias grėsmes nuolatos atnaujinti NATO gynybos planus. Numatyti priemones, kurios užkirstų kelią galimai regiono karinei izoliacijai. Formuoti regioninę oro gynybą.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime, kuriame taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai, aptartas bendradarbiavimo su JAV ir transatlantinių ryšių stiprinimas.
Susitikime pabrėžta tvirto transatlantinio ryšio svarba saugumo ir taikos užtikrinimui.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pasak Prezidentės, JAV yra strateginė Lietuvos parterė, kuri aktyviai ir labai konkrečiais darbais prisideda stiprinant viso regiono saugumą. Šalies vadovė padėkojo viceprezidentui už jo šalies sprendimą Lenkijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti JAV karių bei karinę techniką, tarp jų ir tankus “Abrams”.
Tačiau, šalies vadovės teigimu, geopolitinė įtampa neslūgsta. Atsinaujinusi Rusijos agresija Ukrainoje, intensyvi Kaliningrado militarizacija, vasarą planuojamos itin plataus masto karinės pratybos “Zapad 2017” labai aiškiai demonstruoja, jog taika ir pagarba tarptautinei teisei nėra šios valstybės interesas.
Pasak Lietuvos vadovės, išaugusi karinių incidentų bei provokacijų rizika verčia labai rimtai galvoti apie papildomas gynybos ir atgrasymo priemones. Visų pirma tobulinti ir greitinti NATO sprendimų priėmimo procesą, turėti pagal realias grėsmes nuolatos atnaujinamus gynybos planus Baltijos valstybėms, įgyvendinti Aljanso priemones, kurios užkirstų kelią galimai Baltijos šalių karinei izoliacijai, sukurti regioninę oro gynybą.
Prezidentė taip pat pabrėžė, jog atgrasymas visados yra pigesnis, nei karas. Todėl kiekvienas sąjungininkų karys ant mūsų žemės yra labai reikšmingas. Taip siunčiama aiški žinia, kad NATO yra stiprus, vieningas ir prireikus gins kiekvieną savo narę.
Tačiau, pasak Prezidentės, negalima kliautis vien tik didžiųjų NATO šalių parama. Kiekvienai Aljanso narei būtina ir pačiai rūpintis savo saugumu – visų pirma skirti tinkamą finansavimą krašto gynybai.
Šalies vadovė akcentavo, jog pagal skiriamas lėšas Baltijos valstybės ir Lenkija yra pirmajame NATO valstybių aštuntuke. Estija jau dabar yra pasiekusi 2 proc. BVP, o Lietuva ir Latvija 2 proc. pasieks kitąmet.
Lietuva taip pat aktyviai modernizuoja savo karines pajėgas. Perka naują karinę techniką, sukūrė nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, atkūrė šauktinių tarnybą, vykdo aktyvų karinių dalinių komplektavimo procesą.
Tai pirmasis Lietuvos vadovės susitikimas su vienu aukščiausiu JAV naujosios administracijos atstovu.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.
Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.
O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.
„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.
Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.
Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.
Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.
Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.
Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.
Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).
Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!
Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.
Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.
Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.
Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).
