Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Kyjivas, sausio 17 d. (dpa-ELTA). Po Rusijos raketų smūgio į pramoninį Dnipro miestą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Vakarus suteikti sunkiųjų ginklų ir pagyrė Didžiąją Britaniją, jau nusprendusią jų atsiųsti. „Paskelbtas naujas gynybos pagalbos paketas – būtent tai, ko reikia: kovos tankai, kiti šarvuočiai ir artilerija“, – pirmadienio vakarą savo kasdieniame vaizdo kreipimesi sakė 44 metų prezidentas.
V. Zelenskis sakė laukiantis Pasaulio ekonomikos forumo Davose, oficialiai prasidėjusio pirmadienį, ir Ukrainos kontaktinės grupės, penktadienį susitinkančios JAV oro pajėgų bazėje Ramšteine, Vokietijoje, sprendimų dėl tolesnių ginklų tiekimų.
V. Zelenskio teigimu, savaitgalį Rusijos raketai pataikius į gyvenamąjį pastatą pramoniniame Dnipro mieste žuvo apie 40 žmonių, daugiau nei dvidešimt vis dar laikomi dingusiais. Ukraina darys viską, ką gali, kad surastų kaltininkus ir patrauktų juos atsakomybėn, sakė prezidentas.
Prezidentas taip pat paragino Vakarus nedelsti pristatyti norimus tankus. Rusijos puolimas Dnipre ir naujos pastangos perimti iniciatyvą kare reikalauja „naujų ir greitesnių sprendimų“. V. Zelenskis atkreipė dėmesį į didelę Rusijos kariuomenės koncentraciją rytiniame Ukrainos Donbaso regione, ypač aplink Bachmuto ir Soledaro miestus, taip pat Pietų Ukrainoje. „Pamatysime, kam Rusija čia rengiasi“, – sakė prezidentas.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentas Volodimyras Zelenskis sako vertinantis Lietuvos paramą Ukrainai, kuriai tenka kariauti su Rusija. Jo teigimu, norėdami padėti Ukrainai laimėti karą, lietuviai turėtų ir toliau daryti tą patį, ką darė iki šiol.
„Ką gali padaryti Lietuva? Daryti tą patį. Būti su mumis, nes tikrai esame labai geri draugai, atviri draugai. Manau, tai labai vertinga – būti sąžiningam su savo partneriais ir būti draugais. Aš tikrai pasitikiu lietuviais, labai jiems ačiū“, – išskirtiniame interviu TV3 televizijai sakė V. Zelenskis.
Vis dėlto Ukrainos prezidentas pripažįsta, kad pagalba gali būti didelis iššūkis net ir tiesiogiai kare nedalyvaujančioms valstybėms.
„Karas gali nuvarginti. Aišku, mes neturime galimybės pavargti, nes prarasime viską, savo ateitį. Tačiau bet kuri kita Europos ar pasaulio visuomenė gali būti pavargusi, nes daug padėjo. Ginklais, pinigais, šiltai priimdama karo pabėgėlius iš Ukrainos“, – teigia V. Zelenskis.
Ukrainos prezidentas prideda, kad be strateginių šalių-partnerių, tokių kaip Lietuva, Ukraina negalėtų laimėti, tačiau, anot jo, neįmanoma būtų laimėti ir be supratimo, kad Ukraina yra viena tauta.
„Net turint tokią pagalbą būtų neįmanoma laimėti be supratimo, kad esame tauta, kad tai mūsų žemė, mūsų namai, mūsų vaikai, mūsų ateitis. Be šio supratimo laimėti neįmanoma, neįmanoma būti stipriems. Manau, tapome tauta, kaip ją suvokiu dabar“, – interviu sakė V. Zelenskis.
Interviu su prezidentu įvyko Ukrainoje – Lvive, Voznickio rūmuose esančoje dailės galerijoje, iškart po ten pat pasibaigusio V. Zelenskio susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Lvivas, sausio 11 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tikisi konkrečių NATO sprendimų dėl jo šalies narystės šių metų vasarą Vilniuje įvyksiančiame Aljanso viršūnių susitikime, praneša UNIAN.
„Dėl Vilniaus. Šiandien nebepakanka remti Ukrainą tik retorika apie atviras duris. To nepakanka mūsų valstybei motyvuoti, o jei konkrečiau – to nepakanka mūsų kariams motyvuoti“, – pareiškė jis trečiadienį per spaudos konferenciją Lvive, kurioje taip pat dalyvavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Pasak V. Zelenskio, kandidatės į Europos Sąjungą statusas yra geras konkretaus Ukrainą motyvuojančio sprendimo pavyzdys.
„Reikia judėti į priekį. Sprendimas bus priimtas Vilniuje. Mes labai tikimės ryžtingų žingsnių. Mes tikimės kažko daugiau nei atviros durys.
Tokie dalykai motyvuoja. Kaip, pavyzdžiui, kandidatės į ES statusas. Tai rodo, kad mūsų nemaitina pažadais, kad mus tikrai laiko lygiais tarp lygių. Dialogo dėl stojimo į ES pradžia šiais metais skatina kovoti. Taip pat, kaip ir žingsniai į priekį Vilniaus viršūnių susitikime“, – pareiškė Ukrainos prezidentas.
Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?
Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.
Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.
Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.
Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto
Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.
Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).
Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.
Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.
Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas
Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.
Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?
Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.
A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.
Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.
Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.
A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).
O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.
Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.
A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.
Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.
Amerikos ir Rusijos priešprieša
Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.
Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.
Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.
Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.
Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?
Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.
Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kelnas, gruodžio 16 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Ukrainos žmonės gaus prestižinį 2023 metų Karolio Didžiojo apdovanojimą už nuopelnus Europai, penktadienį paskelbė premijos valdyba ir Vokietijos Acheno miestas.
„2023 m. Karolio Didžiojo premijos įteikimą vertiname kaip solidarumo su Ukraina aktą“, – paaiškino premijos valdybos pirmininkas Jürgenas Lindenas. Jo teigimu, sprendimas buvo priimtas visais balsais, „esant dabartinei situacijai Europoje“ alternatyvos nebuvo.
V. Zelenskio vadovaujami Ukrainos žmonės gina ne tik savo šalies suverenitetą ir jos piliečių gyvybes, „bet ir Europą bei Europos vertybes“, cituojama valdyba. Apdovanojimas pabrėžia, kad Ukraina yra Europos dalis. Žmonės ir vyriausybės atstovai nusipelno „padrąsinimo“ ir „greitos stojimo į Europos Sąjungą derybų pradžios“.
Valdybos teigimu, V. Zelenskis yra „diplomatas, motyvatorius ir, jei mano, kad padėtis to reikalauja, labai nuoseklus kritikas“.
Premija teikiama nuo 1950 m. už nuopelnus Europai ir Europos vienijimui. Ji pavadinta Karolio Didžiojo, kurio imperija driekėsi per didelę Vakarų Europos dalį, o sostinė buvo Achenas, vardu. Prie apdovanojimo pridedamas medalis ir raštas, piniginio atlygio nėra.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Varšuva, lapkričio 24 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį iškėlė klausimą dėl tolesnės Rusijos narystės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), turėdamas omenyje Maskvos invaziją į jo šalį.
Apie tai jis kalbėjo vaizdo kreipimesi į regioninės saugumo institucijos Parlamentinę asamblėją, šiuo metu susirinkusią Lenkijos sostinėje Varšuvoje, devynis mėnesius tebesitęsiant karui Ukrainoje.
V. Zelenskis kalbėjo kitą dieną po to, kai Europos Parlamentas pripažino Rusiją „terorizmą remiančia valstybe“, o EP nariai paragino 27 ES valstybių narių vyriausybes pasekti šiuo pavyzdžiu.
„Matome, kad įvairios tarptautinės platformos randa būtinus sprendimus, kurių reikia siekiant sustabdyti Rusijos terorą, kiek įmanoma labiau izoliuoti teroristinę valstybę ir rasti išeitį iš žiaurios pasaulinės krizės, kurią sukėlė Rusija“, – sakė V. Zelenskis.
„Tačiau kodėl tarp šių platformų vis dar nėra ESBO? – klausė jis. – Visų pirma, kodėl teroristinė valstybė, net ir po devynis mėnesius nuolat daromų nusikaltimų, vis dar yra jūsų parlamentinės asamblėjos narė?“
V. Zelenskis, kurio šalis taip pat yra viena iš 57 ESBO narių, pridūrė: „Rusijos karas prieš Ukrainą yra išbandymas bet kuriai tarptautinei organizacijai“.
Lenkija šiuo metu rotacijos tvarka pirmininkauja organizacijai ir gruodžio 1-2 dienomis Lodzės mieste surengs kasmetinę ministrų konferenciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Praėjusią savaitę Maskva piktai sureagavo, kai Varšuva atsisakė į kitą mėnesį Lenkijoje vyksiantį susitikimą įsileisti Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, kuriam taikomos Europos sankcijos.
Rusija šį atsisakymą pavadino „beprecedenčiu ir provokuojančiu“ ir pareiškė, kad jos delegacijai vadovaus nuolatinis Rusijos atstovas ESBO Aleksandras Lukaševičius.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 15 d. (ELTA). Ukraina jau kelis kartus įspėjo, kad Rusija neapsiribos Ukrainos sienomis, ir šiandien okupantai smogė Lenkijai.
Tai antradienį vėlai vakare pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, praneša portalas „rbc.ua“.
„Šiandien įvyko tai, dėl ko mes jau seniai įspėjome. Teroras neapsiriboja mūsų valstybės sienomis. Rusų raketos smogė Lenkijai. Kiek sykių Ukraina sakė, kad valstybė teroristė neapsiribos mūsų šalimi? Tai buvo tik laiko klausimas“, – pabrėžė V. Zelenskis.
Anot jo, kuo ilgiau rusai jausis nebaudžiami, tuo didesnis pavojus grės visoms šalims, kurias gali pasiekti šalies agresorės raketos.
„Smogti raketomis NATO teritorijai. Tai Rusijos raketų smūgis kolektyviniam saugumui! Tai labai reikšminga eskalacija. Reikia veikti. Ir aš dabar noriu pasakyti visiems mūsų broliams ir seserims lenkams: Ukraina visada jus rems! Laisvų žmonių teroras nepalauš! Pergalė įmanoma, kai nėra baimės! O mes su jumis jos nejaučiame“, – pažymėjo V. Zelenskis.
Anksčiau antradienį pasirodė pranešimų, kad netoli sienos su Ukraina esančiame Lenkijos Pševoduvo kaime nukrito dvi raketos, žuvo du žmonės. Incidento vietoje dirba policijos, prokuratūros ir kariuomenės atstovai.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 11 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį socialinėje žiniasklaidoje parašė, kad Chersono miestas yra „mūsų“, Rusijai paskelbus, kad ji baigė atsitraukimą iš šio regiono centro.
„Mūsų žmonės. Mūsų. Chersonas“, – rašė V. Zelenskis „Telegram“ kartu pridėdamas Ukrainos vėliavos simbolį ir mėgėjišką vaizdo įrašą, kuriame matyti Ukrainos kariai, susitinkantys su miesto gyventojais.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 3 d. (ELTA). Mariupolyje galėjo žūti dešimtys tūkstančių žmonių, bet Rusijos agresijos aukų skaičius bus nustatytas tik išvadavus miestą.
Tai ketvirtadienį pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, praneša portalas „rbc.ua“.
„Deja, mirtis nesirenka, kas iš kokios diasporos. Manau, kad Mariupolyje žuvo daugybė žmonių. Deja, aukos ten skaičiuojamos ne vienetais, ne dešimtimis ir ne šimtais, bet tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių“, – pabrėžė Ukrainos valstybės vadovas.
Pasak prezidento, šiuo metu jis neturi tikslaus aukų skaičiaus, bet jis gali atsirasti, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos deokupuos Mariupolį.
„Išvaduotuose miesteliuose ir gyvenvietėse, kur gyveno keli tūkstančiai žmonių, randame 500-600 aukų, tad galima įsivaizduoti, kiek jų gali būti pusę milijono gyventojų turėjusiame mieste“, – pažymėjo V. Zelenskis.
V. Zelenskis. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, spalio 10 d. (AFP-ELTA). Prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė, kad Rusija pirmadienį atakavo Ukrainos energetikos infrastruktūrą keliuose Ukrainos miestuose, panaudojusi ir Irane pagamintus bepiločius orlaivius.
„Šis rytas sunkus. Turime reikalų su teroristais. Dešimtys raketų ir Irano dronai „Shahed“. Jų taikiniai yra du. Energetikos objektai visoje šalyje (…) Jie siekia sukelti paniką ir chaosą, jie nori sugriauti mūsų energetikos sistemą“, – sakė V. Zelenskis socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše.
Svarbiausias klausimas
Vašingtonas, spalio 6 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas neatmeta galimybės kitą mėnesį Indonezijoje vyksiančio Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo kuluaruose surengti derybas su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu.
„Bus matyti“, – atsakydamas į atitinkamą žurnalistų klausimą, teigė J. Bidenas.
Baltieji rūmai ir anksčiau yra kalbėję apie galimą abiejų prezidentų susitikimą G20 kuluaruose.
Nepaisant to, kol kas nėra galutinai aišku, ar J. Bidenas ir V. Putinas asmeniškai dalyvaus šiame viršūnių susitikime. JAV prezidentas yra pareiškęs, kad jei susitikime gyvai dalyvaus V. Putinas, tuomet į jį turėtų atvykti ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. J. Bidenas taip pat yra kalbėjęs, jog jei dalyvaus susitikime, jo kuluaruose „tikrai“ pasimatys su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.
Šiuo metu esama abejonių ir dėl Xi Jinpingo asmeninio dalyvavimo G20 susitikime. Tačiau susitikimo šeimininkės Indonezijos prezidentas Joko Widodo rugpjūtį „Bloomberg“ duotame interviu teigė, kad Kinijos ir Rusijos vadovai patvirtino, jog atvyks.
G20 viršūnių susitikimas numatomas lapkričio 15–16 dienomis.
Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.
Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.
Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.
Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.
Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.
Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.
Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.
Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.
Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.
Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.
Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…
Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.
Draugas.org
2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Volodimyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kyjivas, spalio 5 d. (dpa-ELTA). Ukrainos pajėgos, pasak prezidento Volodymyro Zelenskio, praėjusiomis dienomis išlaisvino dešimtis rusų užimtų gyvenviečių. Yra gerų žinių, sakė jis antradienio vakarą paskelbtame vaizdo kreipimesi.
„Vykdydama gynybos operaciją mūsų šalies pietuose, Ukrainos kariuomenė gana greitai ir galingai veržiasi į priekį“, – sakė jis. Susigrąžinta vietovių Chersono, Charkivo, Luhansko ir Donecko srityje kontrolė.
Vien tik Chersono srityje atkovotos aštuonis gyvenvietės. „Mūsų kariai nesustoja. Tik laiko klausimas, kada išvysime okupantus iš savo šalies“, – kalbėjo V. Zelenskis.
Rusijai aneksavus keturias Ukrainos teritorijas, ukrainiečių pajėgos vis praneša apie laimėjimus vykdant kontrpuolimą. Dalinių veržimasis keliuose fronto ruožuose kelia problemų rusų pajėgoms.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, spalio 2 d. (ELTA). Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, jis pareiškė, kad būtina rasti kelią iš krizės.
„Absurdiška“, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme, sakė pontifikas sekmadienį per Viešpaties Angelo maldą . Kreipdamasis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, jis sakė, kad šis „dėl meilės savo tautai“ turi nutraukti „smurto ir mirties spiralę“. Ukrainos prezidentas esą savo ruožtu turėtų būti atviras „rimtiems pasiūlymams dėl taikos“.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kyjivas, rugsėjo 30 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį pareiškė, kad Ukraina pateiks oficialią paraišką dėl narystės NATO pagreitinta tvarka.
„De facto mes jau esame NATO nariai. De facto jau įrodėme, kad atitinkame Šiaurės Atlanto aljanso standartus“, – tviteryje jo žodžius citavo „Kyiv Independent“. – Šiandien Ukraina prašo tai padaryti de jure. Pagreitinta tvarka“.
Savo kalboje V. Zelenskis teigė, kad Ukraina yra pasirengusi taikos deryboms su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu.
Ukraina siūlė Rusijai „susitarti dėl sambūvio lygiomis, sąžiningomis, garbingomis ir teisingomis sąlygomis“, tačiau tai neįmanoma su „šiuo Rusijos prezidentu“, – sakė V. Zelenskis. – Esame pasirengę dialogui su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu”.
V. Zelenskio vaizdo kreipimasis paskelbtas po to, kai Maskvoje įvyko ceremonija, per kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie keturių Ukrainos regionų aneksiją.
„Kyiv Independent“ praneša, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas penktadienį 19 val. (Lietuvos laiku) rengia spaudos konferenciją.
Ir vėl – daug nerimo. Kremlius paskelbė mobilizaciją. Vladimirui Putinui verkiant reikia naujų karių. Viešoji erdvė mirgėte mirga nuo optimistinių prognozių, esą dalinė mobilizacija (iš tiesų – tai visuotinė mobilizacija), įsiūbuos protestų bei neramumų bangas pačioje Rusijoje, ir Rusijos diktatorius kris.
Būtų puiku, jei taip nutiktų. Bet ar tikrai Rusijoje kils skaitlingi pasipriešinimo mitingai? Ar tikrai Kremlius nesugraibys bent milijono kariauti Ukrainos fronte norinčių idiotų? Juk į kovą prieš „nekenčiamus chocholus“ jau verbuojami net kalėjimuose sėdintys recedyvistai. Nori į laisvę – pirma pašaudyk į ukrainiečius.
Šių eilučių autorius linkęs nagrinėti niūriausius variantus. Jei tokiu atveju apsiriksi – tai atneš tik džiaugsmo. O jei neapsiriksi – tai būsi bent pasiruošęs juodai dienai. Todėl rusiškoji visuotinė mobilizacija, mano supratimu, reiškia, kad ir Ukrainai teks šaukti į karą daugiau jaunų, stiprių, patriotiškai nusiteikusių, drąsių vyrų. Vadinasi, mūšiai Ukrainos fronte bus dar kruvinesni nei iki šiol. Menka paguoda, kad dauguma į nusikalstamą karą dabar šaukiamų rusų – prastai parengti kovoms, ir ukrainiečių kariai juos įveiks. Esama pavojaus, jog Vakarai, matydami, kaip plačiai liejasi kraujas, ims panikuoti: tegul oficialusis Kijevas paaukoja agresoriui keletą savų regionų vardan „pasaulinės ramybės“.
Policijos sraigtasparnis. Slaptai.lt nuotr.
Nuo tokios vakarietiškos išdavystės mes neapsaugoti. Praėjusią savaitę atidžiai peržiūrėjau dešimtis ukrainiečiams palankių Ukrainos, JAV, Rusijos politikų, ekspertų, žurnalistų video komentarų. Daugelis atvirai ar mažiau atvirai prasitardavo, jog Vakarai siunčia kariaujančiai Ukrainai ginklų, bet akivaizdžiai per mažai. Ukrainos prezidento ofiso patarėjas kariniams reikalams Aleksejus Arestovičius, Marko Feigino paklaustas viename iš paskutiniųjų interviu, ar Vakarai duos užtektinai ginklų, kilus dar žiauresniems mūšiams, atsakė teigiamai. Tačiau žodžiai „taip, duos“ skambėjo, atvirai tariant, neįtikinamai. A.Arestovičius akivaizdžiai abejojo, ką ir kaip atsakyti. Beje, jis tame pačiame interviu leido sau pastebėti, kaip akivaizdžiai muistosi Vokietija: tai tvirtina duosianti visko, ko reikia, tai pagalbą sulaiko. O kur žadėti tankai „Leopard – 2“, ponai vokiečiai? Tai – viešas A.Arestovičiaus klausimas.
Karinis ekspertas Olegas Ždanovas savuose video komentaruose neneigia, jog ukrainiečių kariams toliašaudžių artilerijos įrenginių trūksta mažų mažiausiai keletą kartų: turi kelias dešimtis, o reikėtų – kelių šimtų. Apie modernių, galingų ginklų trūkumus tvirtina Ukrainos prezidento patarėjas Michailas Podoliakas. Pats Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis net menkiausia proga prašo: duokite daugiau ginklų, ir mes juos sumalsime į miltus…
Portale diaspora.ua peržiūrėtame Bohdano Borovetso pokalbyje su JAV karininku Gary Tabachu ne sykį buvo minimi skaičiai: rimtų toliašaudžių pabūklų ukrainiečiai teturi vos keletą dešimčių, kuriais dengia ilgą, per tūkstantį kilometrų nutįsusią Ukrainos – Rusijos sieną, tuo tarpu jiems reikėtų kelių šimtų pabūklų. Ukrainiečiai maldaute maldauja modernių naikintuvų, modernių tankų. Bet kol kas Vakarai abejingi šiems prašymams.
Ponas G. Tabachas dar pastebėjo, kad JAV prezidentui Joe Bidenui nūnai labiausiai rūpi kova su klimato kaita, o ne Ukrainos reikalai (nors dėl karo Juodojoje jūroje – tikra ekologinė katastrofa). Amerikos prezidentas taip pat ne sykį tvirtino, jog Taivaną nuo galimos Kinijos atakos amerikiečių kariai gins visomis priemonėmis, o štai apie Ukrainą tepasakė, jog amerikiečių kariai į Rusijos – Ukrainos karą tiesiogiai nesikiš. Tai – ne mano, o JAV piliečio G.Tabacho priekaištai.
Ypač kategoriškas TV klub „Kontinent“ laidoje Nr. 535 buvo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (kadaise dirbo Vladimiro Putino komandoje, paskui pasitraukė į Vakarus). Jo nuolat kartojama versija: JAV duoda ginklų Ukrainai tik tiek, kad Kijevas nepatirtų pralaimėjimo. Skūpiai siunčiama ginkluotė Ukrainai reiškia, kad dabartinė JAV prezidento administracija nesuinteresuota greita, akivaizdžia Ukrainos pergale. O tai byloja, esą ukrainiečiai stumiami kapituliacijos link.
Pasak A.Ilarionovo, ukrainiečių kariai demonstruoja drąsos, sumanumo, ištvermės stebuklus, bet jei Baltuosiuose rūmuose Vašingtone bus nuspręsta jiems nesiųsti ginklų tiek, kiek reikia, jie pralaimės.
Greitoji medicinos pagalba. Slaptai.lt fotografija
Nenoriu visur įžvelgti išdavysčių bei sąmokslų. Tačiau vis tik nesuprantu: jei ukrainiečiai prašo kelių šimtų toliašaudžių pabūklų, tūkstančio modernių tankų, kelių dešimčių naikintuvų, kodėl Vašingtonas, Berlynas, Paryžius, Londonas ir Roma jų neduoda? Atsakymai į šį klausimą galimi tik du. Arba Vakarai niekam tikę, nes neturi angaruose užtektinai karo mašinų. Arba specialiai vilkina, ieškodami menkiausių priežasčių nepadėti Ukrainai, nes neįsivaizduoja pasaulio, kuriame – pergalę švenčianti Ukraina ir į šipulius sutriuškinta Rusija.
Kitų atsakymų nežinau. Todėl – velniškai neramu. Jei Vakarai šį sykį Rusijai sudarys galimybę nepralaimėti, vadinasi, Kremlius, išprievartavęs Ukrainą, savo žvilgsnius nukreips į Moldovą ir Baltijos šalis. Deramai nenubausta, atplėšusi nuo Ukrainos, pavyzdžiui, Donbaso, Luhansko, Zaporožės, Chersono sritis, Rusija pasuks savo mobilizuotą milijoną karių į Kišiniovą, Vilnių, Rygą, Taliną. Nejaugi tikrai manome, jog rusų kariai, kurie dabar terioja Ukrainą, aptilus mūšiams pietų ir rytų Ukrainos stepėse, patrauks namo? Jei Vakarai leis V.Putinui neprarasti orumo, jei Ukraina patirs teritorinių nuostolių, Kremliaus banditų apetitai tik išaugs. Jei pasaulis leido kraujyje paskandinti Čečėniją, užpulti Gruziją (Sakartvelą), į dvi dalis padalinti Ukrainą, vadinasi, Vakarai tylės ir tuomet, kai rusiški tankai ims žlegėti Moldovos ir Baltijos šalių pusėn. Juk V.Putinui mano Lietuva – tarsi rakštis užpakalyje. Trukdo tiesioginiam Rusijos susijungimui su Kaliningrado sritimi. Iš Latvijos norėtų atplėšti Latgaliją, iš Estijos – Narvą. Ir taip toliau…
Kaip tada elgsis oficialusis Vašingtonas? Vis dar manys, jog klimato kaitos tema svarbiau nei Rusijos sutriuškinimas? Vis dar tvirtins, jog pats svarbiausias Amerikos tikslas – apginti Taivaną? Vis dar krūpčios nuo menkiausio rusiško branduolinio šantažo? O gal net tada nedrįs Rusijos pavadinti terorizmą remiančia valstybe, nes, tik pamanyk, kentės JAV verslo santykiai su Rusijos teroristine valstybe nelaikančiomis Indija ir Kinija?
Draugas.org
Vakarus tūpčiojimu vietoje kaltinu vadovaudamasis … policijos, greitosios medicinos pagalbos ir ugniagesių statutais. Šioms specialiosioms tarnyboms yra nustatyti griežti terminai. Jei į nelaimės vietą atvykstama per keliolika minučių – viena byla. Jei atlekiama pas ligonį, vaizdžiai tariant, po kelių ar net keliolikos valandų – visai kitas vertinimas. Todėl demokratiją, padorumą, teisingumą deklaruojantys Vakarai privalo skubėti. Po paros malšinti muštynių atlėkusi policija – niekam tikusi policija.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, rugsėjo 21 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar kartą primygtinai paprašė Vokietijos suteikti jo šaliai kovinių tankų. „Duokite mums šiuos ginklus, – trečiadienį interviu televizijai „Bild“ sakė V. Zelenskis. – Koviniai tankai šiandien mums reiškia, kad galime išgelbėti daugiau gyvybių“.
V. Zelenskis nesutiko su Vokietijos vyriausybės argumentu, kad ji nenori veikti atskirai nuo savo NATO sąjungininkių. „Esate nepriklausoma valstybė. Nieko bloga, jei nenorite duoti mums šių ginklų, turite teisę į savo nuomonę, – kalbėjo jis. – Tačiau nesakykite, kad pirmiausia tai turi padaryti JAV, paskui Lenkija ir taip toliau“.
Vokietijos Bundestagas ketvirtadienio popietę svarstys tolesnę karinę paramą Ukrainai. Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Parlamente pateiktame pasiūlyme vyriausybė raginama, be kita ko, nedelsiant suteikti „leidimą eksportuoti į Ukrainą kovinius tankus, pėstininkų kovos mašinas ir transportinius tankus iš tiekimo rezervų“.
Kol kas nė viena NATO šalis nėra suteikusi Ukrainai Vakarų gamybos kovinių tankų. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas tvirtina, kad Vokietija neturėtų veikti savarankiškai šioje srityje. Kalbėdamas apie neseną savo pokalbį telefonu su O. Scholzu V. Zelenskis televizijai „Bild“ sakė: „Kalbėjau labai tiesmukai, nes kai kurių žingsnių nesuprantu“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, rugsėjo 17 d. (dpa-ELTA). Rytų Ukrainos Iziumo miesto apylinkėse aptikus masines kapavietes, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino tarptautinę bendruomenę pasmerkti Rusiją kaip „teroristinę valstybę“.
Nors Charkivo regiono mieste iki šiol rasta mažiausiai 440 kapų, V. Zelenskis sakė, kad „per anksti kalbėti apie ten palaidotų žmonių skaičių, nes tyrimai tęsiasi“.
Tačiau pasaulis neturėtų stovėti nuošalyje, kai „teroristinė valstybė“ Rusija žudo ir kankina civilius gyventojus, perspėjo V. Zelenskis savo penktadienio vakaro vaizdo kreipimesi, ragindamas Rusiją bausti vis griežtesnėmis sankcijomis.
„Jau yra aiškių kankinimo, žeminančio elgesio su žmonėmis įrodymų. Be to, yra įrodymų, kad Rusijos kariai, kurių pozicijos buvo netoli šios vietos, šaudė į palaidojimus tiesiog dėl pramogos“, – pridūrė jis.
V. Zelenskis palygino šios savaitės radinius Iziume su pavasarį įvykdytomis Bučos žudynėmis ir pakartojo raginimą įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris pareikalautų Rusijos atsakomybės už Ukrainoje padarytus nusikaltimus.
Leidykla „Briedis“ pristato garsių istorikų dr. Jurijaus Felštinskio (JAV) ir prof. dr. Michailo Stančevo (Ukraina) veikalą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“.
Kas lėmė 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusią Rusijos invaziją į Ukrainą? Įtraukiantis istorikų pasakojimas perteikia visą Ukrainos istoriją nuo jos ištakų iki šių dienų karo. Ar mūšis dėl Ukrainos peraugs į pasaulinį karą, ar taps naujuoju Rusijos Afganistanu ir prives prie Putino režimo žlugimo?
„Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ – tai Jurijaus Felštinskio ir Michailo Stančevo bandymas atskleisti imperinius Rusijos užmojus ir paaiškinti konflikto su Ukraina priežastis. Bendraautoriai drąsiai vadina Putiną rusų Hitleriu, peržengusiu Rubikoną dar 2014 m. kovą. Būtent po Krymo okupacijos ir buvo parašyta ši knyga, netrukus tapusi bestseleriu ir iki šiol nepraradusi savo aktualumo.
Vedžiodami skaitytojus po Ukrainos istoriją nuo senovės iki šių dienų, autoriai daugiausia dėmesio skiria Ukrainos nepriklausomybės laikotarpiui, žlugus Sovietų Sąjungai. Išsamiai aptariami nepriklausomos Ukrainos prezidentų Leonido Kravčuko, Leonido Kučmos, Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikai. Analizuojamos rezonansinės žmogžudystės ir pasikėsinimai, palikę gilų pėdsaką Ukrainos politinėje istorijoje, pavyzdžiui, žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymas ir bandymas nunuodyti V. Juščenką.
Knygoje pasakojama apie Ukrainos integracijos į Europą problemas, Rusijos pasipriešinimą Ukrainos ketinimams stoti į Europos Sąjungą ir tapti NATO nare, ekonominį ir dujų šantažą, kurį Rusija taiko Ukrainai ir visai Europai, Rusijos bandymus iš Ukrainos sukurti placdarmą tolesniems žygiams į Rytų Europos valstybes, pasitelkus Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos metodus bei taktiką. Nors blogio imperija SSRS išnyko iš žemėlapio, bet imperinė sąmonė Rusijoje išliko.
Bendraautorių teigimu, besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas yra didelio – Trečiojo pasaulinio – karo preliudija. Dar 2015 m. autoriai spaudoje prognozavo, kad Rusijos invazija yra tik šešerių metų rusų kariuomenės pasirengimo klausimas ir įvyks 2021 m. (tiesa, invaziją šiek tiek nutolino nenumatyta koronaviruso pandemija). Tad sunku nesutikti su šių autorių argumentais: „Rusija yra didelė degalinė ir dujų saugykla. Jei perkama rusiška nafta ir dujos, Rusija turi pinigų. Jei jos neperka, perka ne iš Rusijos arba perka už mažesnę kainą, Rusija neturi pinigų. Tai banali tiesa. Būtent tai įrodo visa Rusijos dujų karo prieš Ukrainą istorija.“
Nors knyga parašyta 2015 m., pastaruoju metu ją perleidžiant įvairiomis kalbomis, J. Felštinskis teigia, kad nekeistų joje nė vieno žodžio, nes jau tada buvo akivaizdu, kas nutiks ateityje. Visgi, rengiant knygą lietuvių kalba, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo nauja Rusijos invazija, tad autoriams teko papildyti šį leidimą naujais skyriais ir informacija.
Šią knygą rekomenduojama perskaityti tiems, kurie nori sužinoti nerašytas politinių žaidimų taisykles, tikrąsias hibridinio karo priežastis ir galimas pasekmes ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai pasaulio bendruomenei.
Knygos pratarmėje J. Felštinskis rašo: „Neįmanoma neužsiminti apie vieną žmogų, kuris visai nesąmoningai tapo laisvos Ukrainos ir pasipriešinimo Putinui simboliu. Tai – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kad ir kas dabar nutiktų, jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, kuris gynė savo šalies nepriklausomybę nuo beprotiško tirono, naikinusio viską savo kelyje. Zelenskis jau laimėjo šią kovą, nes Putino karas yra pralaimėtas. Tiesiog Putinas to dar nežino.“
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva
Daugiau jokių derybų su Rusija – net, greičiausiai ir tuo atveju, jei ji būtų priversta pasitraukti iš visos dabar užimamos Ukrainos teritorijos. Vienintelė bet kokio derybinio proceso tarp Ukrainos ir Rusijos sąlyga – Rusija turi tapti civilizuota šalimi.
Taip naujienų agentūros ELTA laidai „ELTA zoom‘as“ duotame vaizdo interviu sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus,Igoris Žovkva.
„Dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai“, — interviu sakė aukštas Ukrainos pareigūnas.
Be to, I.Žovkva tikėjosi, jog ir visos Vakarų pasaulio bendruomenės požiūris į Rusijos režimą pagaliau tampa toks pat – nepaisant Prancūzijos ar JAV vadovų pareiškimų, jog negalima „kurstyti karo“ prieš Rusiją bei vadinti jos „terorizmą remiančia“ valstybe.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris
Taip pat Ukrainos prezidento komandos atstovas vylėsi, jog karinė Vakarų parama Ukrainai pagaliau virs nenutrūkstamu srautu, greitai patenkinančiu visus Ukrainos kariuomenės poreikius, o sankcijos – lygiai taip pat nesustojančiu ir vis sunkėjančiu volu, gniuždančiu Rusijos ekonomiką ir režimą.
Visas vaizdo interviu – https://www.youtube.com/watch?v=vxqyAO0fn68
……………………………………
– Kaip jūs matote paramos Ukrainai dinamiką Vakaruose? Kijeve buvo švenčiamas Liz Truss išrinkimas Didžiosios Britanijos premjere. Tai buvo įvertinta, kaip ženklas, jog bent jau Didžiosios Britanijos parama Ukrainai ne tik nesumažės, bet dar ir padidės. Bet kaip jūs vertinate visų Vakarų paramą – ji didėja, o gal šiuo metu šiek tiek net buksuoja?
– Aš tikrai manau, kad visų Vakarų parama stiprėja ir didėja. Tačiau ne taip greitai, kaip mes norime. Bet tikrai judama tinkama kryptimi. Ukrainai teikiama vis daugiau ir daugiau ginkluotės, finansinės paramos, vis daugėja sankcijų Rusijai.
Jūs paminėjote Jungtinę Karalystę. Taip, mano prezidentas iš karto turėjo šiltą pokalbį su išrinkta Jungtinės Karalystės premjere Liz Truss. Tai, ką mes iš jos išgirdome – ji labai aiškiai orientuota į konkrečius rezultatus ir pasiruošusi suteikti bet kokią paramą Ukrainai, kokios tik reikia. Ji taip ir klausė mano prezidento: „Ką dar Jungtinė Karalystė gali padaryti dėl Ukrainos?“.
Be abejo, apie visa tai bus kalbama ir asmeniniame mano prezidento bei Liz Truss susitikime, kai tik ji atvyks į Kijevą. Mat prezidentas pakvietė ją atvykti į Kijevą, o ji priėmė kvietimą.
Taip, visa tai – labai gera tendencija, kurią demonstruoja Jungtinė Karalystė, taip pat Jungtinės Valstijos. Pastarosios ką tik paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių apimties paramos paketą. Tai labai svarbu mums.
Jeigu kalbėsime apie ginklus – jų vis dar nepakanka. Taip, parama ateina, tačiau mums vis dar reikia daugiau – sunkiosios ginkluotės, amunicijos jai.
– Kur pagrindinė problema? Kodėl ta ginkluotė teikiama ne pilno masto nenutrūkstama srove, o porcijomis, dozėmis?
– Manau, kad yra kelios pagrindinės kliūtys. Taip pat manau, kad tai nėra daroma tyčia. Juk viena iš problemų yra ta, kad tos šalys, kurios mums padeda, tiesiog ima pritrūkti ginklų. Juolab, kad mums reikia ne tiesiog visko ar bet ko. Kiekviena šalis žino konkrečius Ukrainos poreikius. Kiekvienas gynybos ministras turi sąrašą, gautą iš Ukrainos, kuriame tiksliai surašyta, ko mums konkrečiai reikia ir kokiais kiekiais.
Mes, suprantama, niekuomet neprašome tiek ir to, ką atidavusi, šalis susilpnintų savo gynybos pajėgumus. Mes neprašome visos įrangos ar amunicijos, kurią ta šalis turi. Bet vis tiek, kai kurioms šalims greičiausiai pritrūksta to „pliuso“, „viršaus“, kurio mes prašome.
Antra, neatmestina, kad trukdo ir biurokratinė rutina. Kartais kai kuriose šalyse net ir po to, kai sprendimą priima politinė vadovybė, biurokratinė mašinerija vilkina procesą. Taigi, tai reikia paspartinti ir šį darbą dirba mūsų ambasadoriai.
Be to, ir prezidentas pastoviai kalba apie tai su užsienio lyderiais ir vis primena jiems jų pažadus.
Taigi, visa tai juda į priekį. Lėtai, bet nuosekliai. Tad mes ir tikimės, kad ši teigiama dinamika tik stiprės.
– Paminėjote sankcijas. Man ir kai kuriems kitiems žmonėms labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad sankcijų politikoje yra šiokia tokia pauzė ar atoslūgis. Anksčiau, ypač, aišku, pilno masto Rusijos invazijos pradžioje, lyg ir buvo dagiau pagreičio. Koks jūsų įspūdis?
– Na, jei jūs kalbate apie Europos sąjungos sankcijas, galiu pakartoti, ką ir kiti mūsų aukščiausi pareigūnai – paskutinis, septintasis sankcijų paketas smarkiai neatitiko mūsų lūkesčių.
Tačiau gerai, kad jis buvo priimtas prieš vasaros atostogas Europos sąjungoje ir jos šalyse-narėse. Dabar, kai vasaros atostogos baigėsi, mes aktyviai dirbame su Europos Komisija ir šalimis-narėmis dėl to, kad būtų priimtas aštuntasis paketas.
– Ir kaip sekasi?
– Mano prezidentas kalbėjosi su Europos komisijos vadove Von der Leyen, prašydamas ją kuo greičiau pateikti siūlymus šiam paketui. Taip pat, kaip jums žinoma, nesename neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Prahoje buvo aptartas labai svarbus vizų Rusijos piliečiams uždraudimo klausimas.
Buvo priimtas dalinis sprendimas – atšauktas tik dabar galiojantis supaprastintas Europos sąjungos ir Rusijos vizų režimas. Tai gerai, tačiau to nepakanka. Tad mes tikimės, kad vizų uždraudimas vis dėlto bus sekančio sankcijų paketo dalimi.
Kaip, žinoma, ir kiti svarbūs dalykai. Visų Rusijos ir, aišku, Baltarusijos bankų atjungimas nuo sistemos SWIFT. Arba, pavyzdžiui, draudimas visiems Europos šalių laivams įplauti į Rusijos uostus. Ir daugelis kitų priemonių – pavyzdžiui, personalinės sankcijos visiems Rusijos režimo pareigūnams, valdančiosios partijos nariams, vietos valdžios institucijų vadovams bei pareigūnams. Jie visi atsakingi už šią agresiją.
Taip pat – tolesnis Rusijos propagandos kanalų atjungimas nuo Europos sąjungos rinkos.
Bet kartoju – šis vizų klausimas yra labai svarbus ir mes dėkingi Lietuvai už tai, ką jūsų šalis jau padarė.
Svarbu ir tai, kad Europos sąjunga nusprendė suteikti galimybę atskiroms savo narėms reguliuoti šį klausimą pagal savo nuostatas.
Lietuva supranta, kaip svarbu nebeįsileisti „paprastų rusų“, „turistų“, kurie kartais atvyksta į jūsų šalis, kaip turistai, bet po to virsta teroristais, organizuoja išpuolius – kaip įvyko Čekijoje. Arba organizuoja protestus – kaip matėme toje pačioje Čekijoje, Vokietijos miestuose.
Tai ne tik jūsų saugumo, bet visos Europos sąjungos šalių saugumo klausimas – ką jose veikia šalies-agresorės piliečiai.
Taigi, mes toliau sieksime įkalbėti Briuselio institucijas ir atskiras šalis-nares, kad šis vizų draudimas būtų priimtas.
– Bet kaip tik pastarasis sprendimas dėl vizų, kurį jūs paminėjote, yra labai aiškus ženklas, kad Europos sąjunga lieka labai susiskaldžiusi kai kuriais fundamentaliais klausimais – požiūrio į Rusijos režimą, Rusiją, kaip šalį. Kitas simptomas – Prancūzijos prezidento Macrono kalba, kurioje jis pareiškė, kad Europos sąjunga neturėtų vadovautis tokių „karą kurstančių šalių“, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalys, naratyvu, požiūriu. Taigi, galima matyti, kad Europos sąjunga ir visi Vakarai yra labai pasidaliję dėl pamatinio požiūrio į Rusijos režimą – ar mes pagaliau einame į pilno masto karą su šiuo režimu iki pat pabaigos, ar mes vis dar stabdome, paliekame visokius „galimybių langus“, „nekurstome karo“ ir panašiai. Ar jūs taip pat taip matote situaciją? Kas ją gali pakeisti?
– Žinote, Ukrainoje mes visą laiką girdime, kad Europos sąjunga didžiuojasi savo vienybe ir kad labai svarbu šią vienybę išsaugoti. Ši vienybė ir buvo matyti ligi šiol, kai buvo priimami sprendimai dėl Ukrainos – pavyzdžiui, dėl šalies-kandidatės į Europos sąjungą statuso.
Manau, kad Ukraina suvienijo Europos sąjungą dėl paramos sau. Tai labai svarbu. O kalbant apie Rusijos agresijos įveikimą – mes norime, kad ir šiuo klausimu Europos šalys būtų vieningos. Mes visi turime suprasti, kad jei nesustabdysime Rusijos agresijos čia, Ukrainoje, ta agresija plis toliau.
Tai labai gerai suprantate jūs Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Slovakijoje, Rumunijoje – mūsų kaimynėse. Tad ko bereikia? Įtikinti savo partnerius Europos sąjungoje konkrečiais argumentais, kad negalima stovėti nuošalyje, kai vyksta agresija prieš visą Europą.
Taip, dabar puolama viena valstybė, Ukraina. Tačiau reikia matyti platesnį vaizdą – iš esmės puolamos visos Europos vertybės.
Kažkas nenori, kad Ukraina būtų Europos šeimoje, nenori, kad ji turėtų europietišką ateitį, o nori, kad ji būtų sovietinėje praeityje. Ar atkurtoje Sovietų sąjungoje. O pastarojo dalyko, Sovietų imperijos, Rusijos imperijos atkūrimo, manau, savo ruožtu, nenori nei viena šalis Europos sąjungoje, kad ir kurioje Europos dalyje ji bebūtų. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracijos vadovo pavaduotojas, kuruojantis užsienio politikos klausimus, Igoris Žovkva (dešinėje) ir žurnalistas Vytautas Bruveris. YOUTUBE.com foto
Taigi, toks yra platesnis paveikslas ir mes – Ukraina bei jos artimiausi kaimynai bei sąjungininkai – turime įtikinti savo partnerius, kad vieningas pasipriešinimas Rusijos agresijai gali būti sėkmingas.
Juk mažiau kainuos sankcijos bei ginkluotės tiekimas Ukrainai, nei karas savo teritorijoje.
– Paminėjau Macrono kalbą, kuri sulaukė labai neigiamos reakcijos čia, Lietuvoje ir kitose labiausiai Ukrainą remiančiose šalyse. Tačiau neseniai pasisakė ir kitas lyderis – JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris pareiškė, kad Rusija neturėtų būti vadinama terorizmą remiančia valstybe, jei aš tiksliai prisimenu formuluotę. Kaip į tai buvo sureaguota Kyjive?
– Kaip žinote, mano prezidentas pastoviai kalbasi ir kalbėsis su prezidentu Bidenu. Ir mes būtinai aptarsime šį klausimą su juo ir jo komanda, kadangi aiškiai suprantame jo svarbą. Kartu kalbame ir su kitais savo bei JAV sąjungininkais apie būtinybę pripažinti Rusiją terorizmą remiančia valstybe.
Daugiau kažko konkretaus aš dabar jums negaliu pasakyti, tačiau mes tikrai manome, kad šis klausimas gali toliau būti aptariamas. Europos sąjungos šalys taip pat turi būti įtrauktos į šią diskusiją.
Aš suprantu, kad Europos sąjunga turi savą sprendimų priėmimo mechanizmą ir manau, kad ir jūsų šalis turi būti įtraukta į diskusiją Ukrainos pusėje. Taigi, aš manau, kad šis klausimas tikrai dar nėra uždarytas.
– Pakalbėkime apie Ukrainą ir Rusiją. Suprantama, dabar viskas priklauso nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir diplomatai yra šiek tiek pasitraukę į šoną, nes pagrindinį darbą atlieka kariuomenė. Vis dėlto, kada ir kokiomis sąlygomis vėl gali prasidėti koks nors diplomatinis, derybinis procesas tarp Kyjivo ir Kremliaus?
– Tik tuomet, kai Ukrainos teritorija bus išlaisvinta nuo bet kokių agresoriaus pajėgų. Taip pat, kai nebebus bombarduojami Ukrainos civiliai. Tai pati pirmiausia, elementariausia sąlyga. Taip pat – ukrainiečiai belaisviai, kurie dabar yra laikomi okupuotose teritorijose arba Rusijoje, turi būti paleisti.
Taip, jūs teisus – dabar vienintelės „derybos“, kurios vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra tai, kas vyksta mūšio lauke. Jūs matėte pastaruosius Rusijos atstovų pareiškimus, kurie tebekartoja, kad jie yra pasirengę deryboms pagal Rusijos sąlygas. Taigi, jūs puikiai suprantate, kad tai visiškai neįmanoma Ukrainai.
Ukraina niekuomet nesiderės Rusijos, agresoriaus sąlygomis ir apskritai jokiomis kitomis išorės sąlygomis. Ukraina derėsis tik tuomet, kai tam bus pagrindas – kai ji kontroliuos visą savo teritoriją ir kai ji galės paisyti tik savo nacionalinių interesų.
Niekas negali diktuoti mano prezidentui kada, kaip ir kokiomis sąlygomis pradėti derybas. Jam labai sunku, neįmanoma, padaryti spaudimą.
Taigi, mes kauname mūšio lauke. Mes artėjame prie pergalės. Ir dabar tai – mūsų pagrindinis rūpestis ir orientyras.
– Kodėl aš jūsų paklausiau šio klausimo? Viena vertus, tai, ką jūs pasakėte – akivaizdūs ir visiškai suprantami dalykai, kuriuos ne kartą yra pasakę ir kiti aukščiausi Ukrainos pareigūnai. Tačiau čia aš ir noriu truputėlį pasiaiškinti situaciją. Mat tuo pačiu mes girdime tų pačių pareigūnų pareiškimus, kurie griežtai konstatuoja, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kad Rusijos režimui teisti turėtų būti sukurtas tarptautinis tribunolas – kaip Niurnberge. Žodžiu, visa Kyjivo retorika, kuri pastaruoju metu tapo visiškai griežta ir konkreti, tarsi sako, kad Kremliaus režimas apskritai neturėtų būti jokių pokalbių partneris. Juk kaip tu kalbėsi su valstybe-teroristu? Kam? Apie ką? Noriu pasakyti, kad tarsi tos dvi pozicijos viena kitai neprieštarauja, tačiau aš šiek tiek pasimetęs, kaip jas suderinti. Viena vertus, sakoma, kad mes kalbėsime su Maskva tam tikromis sąlygoms, kai visos teritorijos bus išlaisvintos, kita vertus, sakoma, kad Maskva – teroristas, su kuriuo apskritai nėra apie ką kalbėti.
– Na, viskas paprasta. Pirmiausia, reikia nustoti daryti teroristinius veiksmus. Nors aš nesu derybinės grupės narys, galiu pasakyti, kad jūs teisus – su Rusija pasidarė tikrai sunku kalbėti po visų Rusijos žvėriškumų, kuriuos pamatė visas pasaulis, Bučoje, Irpinėje, Hostomelyje, Borodiankoje. Išties, neįmanoma kalbėti su atstovais valstybės, kuri daro tokius dalykus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau manęs nėra ko klausti, ar derėtis, ar nesiderėti su Rusija. Jei Rusija grįš į civilizuotą būvį, taps civilizuota valstybe – tai yra įmanoma. Bet jei Rusija ir toliau vykdys teroristinę veiklą, bombarduos civilinius objektus, kritinę infrastruktūrą – kaip Zaporižios atominę jėgainę… Viduryje Ukrainos, XXI a. tu bombarduoji didžiausią Europoje atominę jėgainę… Tad jei tu toliau eini šiuo keliu, tu gauni, ko nusipelnęs.
To paties tu turi nusipelnyti iš visos pasaulio bendruomenės. Tai būtų teisinga. Taigi, visa tai priklauso pirmiausia ne nuo mūsų. Tai jie turi nuspręsti, ar jie nori tikrų, rimtų, aiškių derybų, ar jie tiesiog toliau apie tai kalba vien dėl savo propagandos.
– Galbūt paskutinis dalykas, kurio aš jūsų norėjau paklausti – Rusijos energetinis karas prieš Europą, jos šantažas, atjungiant dujų tiekimą. Kokius padarinius tai, jūsų nuomone, turės? Gal tai kaip tik privers Europą susivienyti, o ne dar labiau ją suskaldys ir privers nusilenkti Rusijai? Gal bus kaip tik priešingi padariniai, nei Kremlius tikisi ir siekia?
– Aš manau, kad tai jau pradėjo konsoliduoti Europą ir Europos sąjungą. Juk sumažinti rusiškų dujų vartojimą 15 proc. jau dabar — nuo rugpjūčio 1 iki kitų metų kovo — buvo vieningas sprendimas. Matau, kad šalys-narės išties daro viską, kad taip ir būtų.
Europos sąjunga vieningai nusprendė dar gerokai prieš žiemą užpildyti dujų saugyklas iki 80 proc. Daugelis valstybių, kurios itin priklausomos nuo Rusijos dujų, nusprendė diversifikuoti savo šaltinius. Net ir Ukrainos kaimynai, kurie itin priklausomi nuo Rusijos dujų, tai daro.
Taip, tai pareikalaus laiko, tačiau mums reikės ištverti šį periodą. Taip, tikriausiai ne tik Ukrainos gyventojai kentės šią žiemą. Kentės ir daugelio Europos sąjungos šalių gyventojai. Tačiau tai kaina, kurią mes turime sumokėti už tai, kad amžiams nutrauktume savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Šis energetinis ir dujų šantažas juk prasidėjo ne po to, kai vasarį buvo pradėtas atviras karas prieš Ukrainą. Jei pamenate, jie pradėjo žaisti dujų kainomis, pavyzdžiui, praėjusią vasarą. Jau tai buvo įspėjamasis skambutis visiems – teisingiau, turėjo būti įspėjamasis skambutis Europos sąjungos šalims.
Jau tada mano prezidentas sakė Europos lyderiams, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ neturi nieko bendra su energetika ar ekonomika, o yra tik geopolitinio šantažo priemonė. Niekas neklausė. O dabar pažiūrėkite, kur yra šis projektas. Bet vis dar žaidžiama su „Nord Stream 1“, taisoma turbina. Bet aš tikiuosi, kad visi jau suprantame, kad vieną kartą ir visiems laikams Europa turi atkirsti save nuo bet kokių Rusijos energetinių išteklių – anglies, naftos, dujų.
O tada, kai mes to pasieksime, bus pasiekta ir ta tikroji vienybė, kuri pakirs Rusijos galimybes mus šantažuoti.
