Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai”. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje” rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.
Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.
Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…
Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose”, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.
Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną.
Pagarbiai – Gintaras Visockas
XXX
Gintaras VISOCKAS
Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė
Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.
Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.
Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.
Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.
Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?
Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.
Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.
Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.
Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.
Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.
Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.
Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!
Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.
O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.
Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.
Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.
Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!
Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.
Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.
Štai kodėl atsidūriau Danijoje.
————————————–
Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.
Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.
Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.
Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.
Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…
——————————
Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.
Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.
Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…
Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.
Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.
Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.
Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…
Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!
Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.
Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.
Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.
- Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
- Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…
Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?
Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?
Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.
Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.
Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?
Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?
Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:
- Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?
Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?
- O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.
Mano atsakymas Edgaro neįtikino.
- Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.
Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.
Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.
Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.
Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.
Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.
- Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.
Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.
Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.
Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.
Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.
Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.
Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…
Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.
Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau pasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…
Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.
Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.
Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.
Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…
Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…
———————————–
Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.
- Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.
O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.
Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!
Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.
———————–
Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.
Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.
Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.
2020.05.18; 11:30
