Vilnius pasipuoš 12 naujų meninių akcentų. Konkurso dalyvių vizualizacijos

Ketvirtus metus skaičiuojantis, meną į netikėtas sostinės erdves atnešantis konkursas „Kuriu Vilnių“ pasipildė 12 naujų projektų. Šiemet konkursas sulaukė rekordiškai daug – net 188 paraiškų.
 
Pasak miesto savivaldybės, atrinkta 12 stipriausių projektų, kurie šiais metais atsiras įvairiuose sostinės rajonuose. Tarp jų – ir milžiniškas grybas Vingio parke, nauji Žaliojo tilto akcentai bei paukščių stebėjimo stotis. Jiems finansuoti skirta 0,5 mln. eurų.
 
Vingio parke esančioje Grilio zonoje menininkas Andrius Labašauskas statys ne tradicinę akmens verpstę agrarinei kultūrai ir rėmėjams įsiamžinti, o savotiškai įamžins karalystę, kuri žmones maitina, įkvepia, edukuoja, praturtina – tai bus „Grybas“, kuris išdygs istorinio parko maisto zonoje.
 
Šalia atnaujinto Žirmūnų paplūdimio, po Valakampių tiltu, bus kuriamas skulptūrų ir riedlenčių parkas „Rio de Žirmūnai“ – iniciatyva, siekianti ne tik sukurti aktyviam laisvalaikiui pritaikytą estetiškai patrauklų parką, bet ir pakviesti vietinę bendruomenę prisidėti prie parko kūrimo, o ateityje ir prie atnaujinimo talkų ar renginių organizavimo.
Vilnius pasipuoš 12 naujų meninių akcentų. Konkurso dalyvių vizualizacijos
Skulptūra vilko ėriuko kailyje tema. Konkurso dalyvių vizualizacijos
Vienas iš meninių akcentų. Konkurso dalyvių vizualizacijos
 
Kipras Dubauskas kartu su Lietuvos gamtos fondo darbuotojais ir botanikos mokslų studentais pradės rinkti detalią informaciją apie Lazdynų salos biologinę įvairovę bei floros formavimąsi, salos genetinę įvairovę – viduryje Neries, vadinamoje Lazdynų saloje, bus įkurta paukščių fenologinių stebėjimų stotis, jiems privilioti saloje sodinami vaismedžiai, bus pastatytos zigzaginės paukščių gaudyklės.
 
VšĮ „Kultūrinės ir organizacinės idėjos“ sostinei padovanos „Ateities lietuvaitę“ – japonų menininko Hiroyukio Mitsumės Takahashio kūrinį, kuris planuojamas ant daugiabučio namo fasado Naujininkuose, kelyje nuo Vilniaus oro uosto iki miesto centro.
 
Pasak architekto Audriaus Ambraso, nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras nebežinoma, ką jų vietoje daryti, o gėlių vazonai ar meno kūriniai ant pjedestalų nedera su bendra tilto architektūrine kompozicija. Architektas pasiūlė naujus Žaliojo tilto ženklus, kurie bus abstraktūs – jie ne tik simboliškai pažymės erdvę, kurią anksčiau užėmė skulptūros, bet ir primins apie ankstesniojo tilto išraiškingą konstrukciją.
 
Vilniaus pėsčiųjų takas „L8“ – tai 1 val. 24 minučių trukmės per Užupio ir valstybinio pilių rezervato teritoriją vingiuojantis laisvalaikio pėsčiųjų takas, kuriame yra nemažai įdomių, stabtelėti priverčiančių objektų. Menininkai VšĮ PVZ LT šiuolaikinėmis priemonėmis take įamžins Užupyje gyvenusių menininkų atminimą. Takas turės žymeklius – edukuojančius, intriguojančius ir estetiškai, tačiau neįkyriai papildančius.
 
Fabijoniškės taip pat sulaukė menininkų dėmesio. Projekto kūrybinė komanda – menininkas Bertas Jacobsas ir Sigita Simona Paplauskaitė – siūlo sukurti naują bendruomenės susirinkimo vietą, pasinaudojant kraštovaizdžio formavimo ir meninės raiškos galimybėmis. „Fabijono svetainė“ – tai bus draugiškas akmenų skulptūrų sodas, skirtas Fabijoniškių namų gyventojams atsisėsti, pailsėti, gaminti lauke maistą, o svarbiausia – susiburti ir būti kartu.
 
Antakalnyje, Montvilos trikampyje, atsiras nauja traukos vieta – bendruomenės sodas, kuris išsiskirtų specialiai jam sukurtais funkciniais skulptūriniais objektais (suoleliai, šiltnamis, vandens kranas ir tvorelė), kurie ne tik pasitarnaus, bet ir turės meninę vertę.
 
Skulptūros – ant namų stogų. Konkurso dalyvių vizualizacijos

Tame pačiame Antakalnyje atsiras ir dar vienas meninis akcentas, pavadintas „Vilkas keičia kailį“. Pagrindinė projekto idėja – naujai pažvelgti į visiems gerai žinomą Vilniaus miesto simbolį geležinį vilką. Sapiegų parke stovinti Vytauto Poškos skulptūra, klasikinis „geležinio vilko“ skulptūrinis variantas, autoriui pritarus, žaismingai ir kūrybiškai įgaus naujų, gilesnių, ne vien tik romantinių prasmių, kurias diktuoja šiandieninio gyvenimo aktualijos – informacijos gausa, besaikis vartojimas, kurį skatina vis spartėjantis gyvenimo tempas ir būdas, veidmainiškumas, tuščias politikavimas, gamtos niokojimas.
 
Dar vienas šiemet finansavimą laimėjęs projektas – „Vilnius Bunda“. Tai, kaip teigiama sostinės savivaldybė pranešime, ambicingas Vilnius 700 metų sukakčiai skirtas projektas, kuris atgaivins pamirštas Vilniaus erdves, sujungdamas didžiulį Lietuvos ir užsienio profesionalių urbanistinio ir šiuolaikinio meno kūrėjų tinklą, istoriją, architektūrą bei naująsias technologijas. Per trejus metus numatoma į projektą įtraukti 15 rajonų: Naujamiestį, Naujininkus, Stotį, Vilkpėdę, Naująją Vilnią, Žirmūnus, Šeškinę, Fabijoniškes, Karoliniškes, Justiniškes, Pašilaičius, Lazdynus, Žvėryną, Pilaitę bei Viršuliškes. 
 
Šeškinėje, šalia Šeškiuko ežerėlio, bus pastatytas dar vienas traukos objektas – GEO ART skulptūriniai suoleliai įkvėpti gamtinės Šeškinės aplinkos.
 
Menininkas Povilas Kupčinskas ant Malūnų g. 3 gyvenamojo namo sienos, kuris anksčiau buvo Vilniaus Užupio bernardinių vienuolynas, nutapys Bernardiną Sienietį, kuris atnešė į Lietuvą reformas. Jo pastangomis buvo statomi vienuolynai ne tik Vilniuje bet ir visoje Lietuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.08; 12:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.

Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…

Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.

Jūsų dėmesiui – Edvardo Čiuldės recenzija, kurią rasite minėtame mano tekstų rinkinyje.

XXX

Edvardas ČIULDĖ. Septintoji narsumo rūšis

Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.

Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.

Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.

Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.

Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą. Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktoriaus įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.

G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.

Kas be ko, G. Visocko novelių rinkinys „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane prievartavo išduoti“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs sulaikymo rusų kariniame poste.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Džocharu Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.

Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.

Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporciją įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.

Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.

Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.

O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…

2021.03.08; 00:30

Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas

Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.

Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.

Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.

Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.

Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.

Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.

Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.

Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.

Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.

Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.

Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.

Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.

Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?

Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.

Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?

Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.

Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.

Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.

Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.

Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.

Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.

Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.

Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.

Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.

Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.

Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?

Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.

Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.

Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.

Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.

Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.

Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.

Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.

Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.

Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.

2021.01.19; 09:17

Rožių puokštė. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Čečėniška rožė

Pro atidarytas balkono duris į kambarį veržėsi ramybės lydima gaiva. Anapus upės sužaliavusiuose Antakalnio tankumynuose plyšavo lakštingalos. Lakštingalų giesmės paslaptingos, viltį ir džiaugsmą skelbiančios, pavasarį šlovinančios.

Aplink visi dar kietai įmigę. Žirmūnų tiltu nuūžė pirmieji troleibusai. O paskui – vėl tik lakštingalų trelės, atkeliaujančios iš Neries pakrantėse sužėlusių miškelių.  

Tokius gegužės rytmečius mėgau. Gulėdavau patogiai įsisukęs į patalus, snūduriuodavau. Džiaugiausi viskuo – jaunyste, turįs geležinę sveikatą, mėgiamą užsiėmimą, kad dar – viskas priešaky. Gyvenimas atrodydavęs gražus ir prasmingas.

Taip jaučiausi ir aną rytą. Kai sučirškė telefonas – krūptelėjau. Kas gi triukšmauja penktą valandą ryto, gal išprotėję? O jei tai – bėdos pranašas? Mano abi močiutės, sulaukusios garbaus amžiaus, stipriai negalavo. Žinojome, nelaimė ištiksianti galbūt net labai greit.

Bet ne, tikriausiai beldžiasi iš redakcijos. Kelis sykius jau pasimokiau, kaip nutinka, triukšmingai atšventus didžiuosius balius. Savaitraštyje plušėjo du padauginti mėgę rašytojai. Kartais jie, pritrūkę butelio, nesigėdydavo žadinti bendradarbius net vidury nakties. Ne kartą ir mane buvo išvertę iš lovos. Nors užmušk, jiems reikalingi velnio lašai. Jei nesurasiu bent mažyčio buteliuko degtinės, – jie galą gaus. Vakar kaip tik redakcijoje ūžta. Aš į tas linksmybes nespėjau. Užtat įtariamieji lengvai nuspėjami.

Tačiau ir linksmuoliai rašytojai šį kartą, regis, niekuo dėti. Telefonas čirškėjo ypatingai. Taip jis gurguliuodavo, kai skambindavę iš kitos valstybės. Net neįsivaizdavau, kas galėtų ieškoti iš už jūrų marių. Gal tiesiog supainioję numerį. Bet vis pasąmonėje dingčiojo, kad šis skambutis lemtingas – kažką mano gyvenime apversiąs, išjudinsiąs, pakeisiąs.

Nuojauta neapgavo.

Pakirdęs iš lovos pakėliau ragelį. Įsitempiau. Pasiruošiau netikėtumams. Ilgokai niekas nepratarė nė žodžio. Tik šnopavo į ragelį. Po kelių piktokų „alio“ galų gale išgirdau nedrąsų moterišką balselį:

  • Čia tu, Gintari?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Taip mano vardą tardavo tik vienas žmogus pasaulyje – čečėnė Roza. Mano tikrasis vardas – Gintaras. Kietai ir kampuotai. Be minkštumo ženklų. O ji švelnindavo visas mano vardo raides. Tardavo labai atsargiai, pagarbiai.

Išgirdęs Rozos balsą apsidžiaugiau. Labai apsidžiaugiau. Ji – gyva. Tai – svarbiausia. Visa kita – antraeilės temos. Bet džiugesys sumišo su nerimu. Virpantis iš susijaudinimo Rozos balsas priminė, ką buvau primiršęs. Čečėnijoje – karas. Pats įkarštis, didžiausi baisumai. Rusija prieš čečėnus pasiuntusi milžinišką karinę armadą. Vargu ar mano pamiltieji čečėnai atlaikysią. 

Klausantis Rozos bėdų skaudėjo taip, tarsi kažkas brūžautų švitriniu popieriumi per žaizdą. Jos balselis sugrąžino 1994-ųjų vasaron, kai Grozne dar buvo ramu, kai vaikštinėdavome sostinės gatvėmis, imdami intervių iš praeivių, klausydavomės prie prezidentūros susirinkusių karių pasakojimų, šlamšdavome sultingus čečėniškus šašlykus… Dar ir šiandien prisimenu latvių žurnalisto Ilmarso, su kuriuo susipažinome Grozne, pastebėjimą: „geri laikai, gražūs laikai“.

Dabar visa tai negrįžtamai prapuolę ir tikriausiai niekad nebepasikartos. Negailestingas karas viską sumaitojęs.

Roza nespėjo nieko paaiškinti, o aš jau nujaučiau, kas atsitikę. Jai reikia pagalbos. Jei ji, išdidi čečėnų mergina, skambina, vadinasi, neturinti kitos išeities. Kitaip nebūtų manęs ieškojusi.

Paskubomis mergina bėrė, kaip ji atsibeldusi į Mineralinius Vandenis, kaip tirpstą paskutiniai pinigai, kad nežinanti, kur prisiglausti. Jos namus su žeme sulygino tankai. Pasas sudegęs per paskutinį bombardavimą. Artimieji išblaškyti. Ji nenutuokianti, kur anie slapstosi. Brolis, be abejo, – kalnuose. Kaip gi kitaip – kariauja. Ar begyvas – galinti tik spėlioti. Jau keletą mėnesių iš kalnų nesulaukusi nė menkiausios žinutės. Baiminasi, kad rusų kariškiai medžioja ir ją. Ji reikalinga kaip įkaitė. Taip tikisi priversią pasiduoti brolį…

Tada Roza pratrūko:

  • Gintari, tu privalai mane parsivežti į Lietuvą, tu juk žadėjai…

Aš tikrai kvietęs Rozą pasisvečiuoti Lietuvoje. Bet kviečiau pusiau juokais, puikiai suprasdamas, kad ji niekad neatvažiuosianti. Niekaip neįsivaizdavau Rozos, vaikščiojančios Vilniaus gatvėmis. Ir ji, be abejo, neįsivaizdavo savęs, sėdinčios vienoje iš lauko kavinių Vilniaus centre.

Pakvietimo žodžius ištariau 1994-ųjų vasarą, kai niekas karo nesapnavo net slogiausiuose sapuose. Taip, ji man velniškai patiko. Net širdis apmirdavo, kai sublizgėdavo lyg anglis juodos akys arba temperamentingai sumojuodavo rankomis. Prisipažinsiu, ne sykį mintyse užsisvajodavau: o jei paimčiau ją į žmonas, gal būtume laimingi? Tik tokias mintis iškart vydavau šalin. Neįmanoma. Jai nieks neleisią tekėti už kitatikio. Tokia čečėniška tvarka. Griežta tvarka. Ar teisinga – ne mums, lietuviams, laužyti galvą.

Nūnai  likimo pirštais spragtelta kitaip – aš ją galiu pasiimti Lietuvon. Vien tam, kad išplėsčiau iš pavojų. Meilės intrigas stumiu šalin. Ne simpatijos nūnai svarbiausia. Dilema tik tokia: jei neištiesiu pagalbos rankos – jausiuosi esąs menkysta. Aš negalįs jai mestelėti: sukis pati, kaip išmananti…

Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Galvoje sukosi: pirmiausia privalau surasti, pas ką ji Mineraliniuose Vandenyse galėtų saugiai pasislėpti. Bet juk ten neturiu nė vieno pažįstamo.

Ir štai tada, klausydamasis graudžių merginos pergyvenimų, prisiminiau Mineraliniuose Vandenyse gyvenat gruziną Arčilą, kuris buvo suorganizavęs mano kelionę į Tbilisį. Jo telefoną kažkur turėjau užsirašęs. Bet ar jis begyvena ten? Ar sutiksiąs padėti? Tai – kol kas vienintelė galimybė. Jei ji žlugsianti, nors pasikark. Kaip reikės Rozai paaiškinti, kad nebežinau ko griebtis?

Pertraukiau Rozą. Patikinau, kad tikrai nepaliksiu bėdoje. Tegul nusiraminusi truputėlį palaukia. Po dviejų valandų ji mane vėl privalanti susirasti, tuomet aš jau žinosiu, kas, kur ir kaip.

Roza nusiminė. Ji, matyt, pamanė, kad bandau atsikratyti netikėtai užgriuvusiais rūpesčiais. Ji lygiai po dviejų valandų, žinoma, susuksianti mano namų telefono numerį. Bet aš turėčiau suvokti: jei neatsiliepsiu, ji, išdidžioji čečėnų mergaitė, daugiau manęs neieškosianti.

Kai padėjo ragelį, puoliau karštligiškai naršyti užrašų knygeles. Intensyviai ieškojau Arčilo telefono numerio. Net suplukau besirausdamas archyvuose. Vis tik aptikau. Susukau numerį jaudindamasis, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Ir ką jūs sau galvojate? Netrukus atsiliepė ne kas kitas, o pats Arčilas. Išgirdęs mano balsą apsidžiaugė. Nieko neslėpdamas išdėsčiau, kas nutikę. Arčilas, regis, dar labiau apsidžiaugė – kad aš jį prisiminiau, kad reikalinga jo pagalba. Jokių bėdų. Jo namai – mano namai. Jo namai – mano draugų namai.

Arčilas nė nesuprato, kaip mane pradžiuginęs. Net kraujas stingsta pagalvojus, kaip viskas galėjo bjauriai pakrypti, jei ne tas geraširdis gruzinas. Rozos akyse, matyt, būčiau visiems laikams likęs ištižėliu, kuris kietas tik tuomet, kai viskas gražu ir ramu.

Arčilas nurodė, kada Roza turėsianti prieiti prie viešbučio „Aeroflot“ ir ten kantriai dairytis baltos „volgos“. Valstybinis automobilio numeris – toks ir toks. Vairą užgulęs sėdės jis, o šalia jo greta įsitaisysianti žmona Nina. Ant užpakalinės sėdynės siaus du patrakėliai berniukai. Taip jie visi Rozą ir parsivešią į svečius. Galėsianti pas juos gyventi kiek tik patiks. Jai duosią atskirą kambarį. Berniukai mielai susispaus. Atsisveikindamas Arčilas dar mįslingai, nežinia kodėl pridūrė, kad mano pasirinkimas teisingas – čečėnės labai geros žmonos. Ne tokios puikios kaip gruzinės, bet vis tik – gyvensi ir vargo nematysi.

Po dviejų valandų man paskambino Roza. Liūdna. Ji buvo tikra, kad nieko nenuveikiau. Kai išgirdo jau turinti, kur gyventi, – džiūgaute džiūgavo. Pabrėžė niekad neabejojusi, kad lietuvio žodis toks pat vertingas kaip ir čečėnų patikinimas: pažadėjai – padarei.

Per pietus vėl sulaukiau Rozos skambučio. Jau šnekėjo ne iš pašto, o iš Arčilo namų. Tiesiog visa švytėjo, nors jos ir nemačiau. Ja čia visi rūpinasi, prižiūri. Kambarys, kur miegos, – pats geriausias Arčilų bute, skirtas garbingiems svečiams. Berniukai pasiskelbė esantys jos asmeniniais sargybiniais!

XXX

Pirmasis galvosūkis buvo išlukštentas netikėtai lengvai. Roza – patikimose rankose. Dabar aš turįs laiko sugalvoti, kaip ją, neturinčią paso, parsivežti į Vilnių.

Padėjo buvęs klasiokas, tarnavęs vienoje iš Lietuvos slaptųjų tarnybų. Kaip tarnavo – neišduosiu. Kad jo būta sukčiaus, negalėčiau tvirtinti. Toks apibūdinimas neteisingas. Per griežtas. Jis tiesiog mokėjo gyventi. Sukosi kaip vijurkas. Sutvarkyti mano reikalą jam – tarsi kelis kartus nusišnypšti nosinėn. Juolab kad kalendoriuje – 1995-ieji, vos keletas metų po nepriklausomybės paskelbimo. Sienos – skylėtos kaip rėtis, tarnybos – dar besiformuojančios. Lietuvoje siautėjo banditų grupuotės, klestėjo reketas. Nė nesuprasi, kas ką griebia už gerklės, kas kam rausia duobę…

Man gi svarbiausia, kad kuo greičiau galėčiau parsivežti Rozą. Nekantravau ją išvysti Vilniuje ir tuo pačiu – baiminausi. Jei iš Lietuvoje gyvenančių mano pažįstamų čečėnų suuostų, nežinia kokį triukšmą pakeltų. Puikiai supratau, jog manęs nė pirštu neliestų. Nedrįstų ištarti nė vieno priekaišto. Tačiau koks likimas lauktų Rozos? Ją priskirtų paleistuvėms?

XXX

Viskas klojosi lyg iš pypkės. Baltarusijos – Lietuvos sieną kirtome be nuotykių. Niekas nė nepastebėjo mano draugužio gudrybių. Kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tiesa, situacija susiklostė pavojinga. Net šiandien, prisimenant anas akimirkas, šiurpsta oda – o jei pasieniečiai būtų pastebėję klastotes? Visi trys sėdėtume areštinėje. Klasiokas greičiausiai mane prakeiktų, nes jį būtų išspyrę iš tarnybos. Mane gi išveistų iš redakcijos – kaip sukčių, susipainiojusį su čečėnų mafija. O Rozą deportuotų iš Lietuvos, ir tada tikriausiai visa Čečėnija sužinotų, kaip ji bandė patekti Lietuvon pas 1994-aisiais Grozne gyvenusį lietuvį. Tokia reputacija čečėnų merginai – mirtinai pavojinga, kad ir kaip besiteisintumei.

Bet ar mes galėjome pasielgti kaip nors kitaip?

XXX

Vilniuje išnuomavau Rozai vieno kambario butą. Su Roza po darbo susitikdavome mieste. Bet ne centre, o kiek atokesniuose rajonuose. Jaučiau, kad ji bijanti atsitiktinai akis į akį susidurti su savo tautiečiais. Jei pastebėtų čečėnai, jie, be abejo, pultų priekaištauti, kodėl vaikštinėjanti ne su savais. Jiems būtų kilę bjauriausių įtarimų. Grozne išvis nebūdavo įmanoma nė žingsnio žengti be palydos – be pažįstamų vyrų iš „Čečėnpress“. Čečėnijoje jauna mergina negalinti šnekučiuotis ar tuo labiau vaikštinėti su kitataučiu be tėvo, brolio ar bendradarbio draugijos. Tos pačios taisyklės galiojusios ir po pasaulį išsibarsčiusioms, tradicijų besilaikančioms jaunoms čečėnėms. Taigi – ir Rozai.

Vilniuje anuomet sutikti gatvėje čečėną buvo menka tikimybė. Tokia pat, kaip loterijoje išlošti milijoną. Bet Roza lengviau atsipųsdavo, kai sulįsdavome kavinėn į patį atokiausią kampą kuo toliau nuo langų. Su ja mes pasimatydavome keletą kartų per savaitę. Kartu papietaudavome arba pavakarieniadavome. Kaip draugai, pažįstami, bendradarbiai. Nė menkiausios užuominos dėl simpatijų ar antipatijų. Maniau būsią išmintingiausia nieko neskubinti. Tegul atsipalaiduoja, pailsi, nusiramina.

O ir aš pats jaučiau didžiulę įtampą. Parsivežti čečėnų merginą – tai ne šuniuką nusipirkti Kalvarijų turgavietėje. Tai kas kad ji bėgusi nuo karo. Tradicijų, griežtai reglamentuojančių vyro ir moters santykius, niekas Čečėnijoje neatšaukęs.

Roza elgėsi kaskart drąsiau, užtikrinčiau. Jau ir pajuokaudavo, ir nusistebėdavo, išvydusi po miestą vaikščiojant šortus dėvinčius vyrus ar ant suoliuko parke besibučiuojančius įsimylėjelius.

  • Grozne tai būtų neįmanoma, tu puikiai žinai, kad čečėnai taip niekad nepasielgtų, – nuoširdžiai sutrikdavo išvydusi įžūlokai apsinuoginusius ar atvirai meiles demonstruojančius lietuvius.

O ir man – vis ramiau, linksmiau, kad Roza atsigaunanti po patirtų baimių ir pavojų. Maniau turėsiąs užtektinai laiko, kad suvokčiau, ko aš ir ji laukiame iš šio gyvenimo…

XXX

Tačiau neprabėgo nė kelios savaitės, ir vieną kartą, kai buvau puikiai nusiteikęs, Roza neatėjo sutarton vieton. Kavinėje, kurioje kartu su čečėne mėgdavome užkandžiauti, prie mūsų mėgiamo staliuko patogiai įsitaisęs arbatą gurkšnojo čečėnas. Tas pats, kuris finansavo mano kelionę į Grozną, pas kurio gimines kalnuose net keletą savaičių gyvenau, kurio broliai mane vedę pasižiūrėti vilkų medžioklės bei gretimame aūle surengto senolių teismo, analizavusio, ar skelbiamas kraujo kerštas čečėną netyčia nužudžiusiam čečėnui…

Apmiriau iš netikėtumo. Avturchanovas pakilo pasilabinti pagal čečėnišką paprotį – apsikabinant. Tai buvo ženklas, kad nusiteikęs draugiškai. Bet aš įsitempęs laukiau, ką gi jis pasakysiąs. Supratau, kad jie viską žiną apie Vilniun parsivežtą Rozą. Iš kur – nebesvarbu. Svarbu, kad Rozą jie iš manęs atima. Ne atima, o jau atėmę. Tad nebėra nė menkiausio reikalo slėpti, išsisukinėti, gudrauti. Taip, parsivežiau, o ką? Derėjo merginą atiduoti rusų agentams į rankas? Jaučiausi supykęs, įžeistas, pažemintas. Siutau dėl bejėgiškumo.

Bet Avturchanovas buvęs puikus diplomatas. Užuot priekaištavęs jis gyrė mane. Suprask, aš – tikras šaunuolis, kad pagelbėjau į nelaimę patekusiai merginai. Bet nuo šiol Roza rūpinsis jie, čečėnai. Jie išvaduojantys mane nuo naštos rūpintis čečėne. Jei prireiksią mano pagalbos, jie, žinoma, paskambinsią. Bet daugiau aš neturėčiau ieškoti Rozos. Ji jau išvežta į naują butą, kur gyvensianti drauge su kitomis dviem čečėnų pabėgėlėmis moterimis ir jų mažamečiais vaikais.

Aš tylėjau. Viskas nutiko taip netikėtai, kad nežinojau, ko griebtis. Avturchanovo tonas kiek sušvelninęs mano pyktį.

Tada Avturchanovas vėl pasielgė subtiliai.

  • Žinau, tu įsižeidęs. Bet iš tikrųjų aš turėčiau pykti. Tai mano dėka tu iškeliavai į Grozną. Mano šeima tavimi rūpinosi kaip saviškiu. Mes tavęs nė sykio neišdavėme. O tu sumanei Lietuvon parsivežti čečėnę nė nesiteikęs šnibžtelėti man į ausį. Nusprendei, kad tai – ne mano reikalas. Kraujo broliai taip nesielgia…
  • Atleisk, kad neinformavau, – galvoje dingtelėjo, jog išties greičiausiai būsiu pasielgęs kvailai, nepasitaręs su Avturchanovu. Gal jis būtų išmintingiau sureguliavęs.
  • Bet man reikia pasišnekėti su Roza akis į akį, be liudininkų, be pašalinių ausų, – piktai pridūriau.

Avturchanovas papurtė galva:

  • Jei linki merginai gero, o tavo nuoširdžiais jausmais niekas neabejoja, palik ją ramybėje. Nelaužyk jos gyvenimo.

Graužė apmaudas, jog greičiausiai nieko negalįs pakeisti, pykau, jog taip kvailai viskas susiklostę, nujaučiau, kad visiems laikams netenku kažin ko labai artimo ir brangaus.

Štai koks tas gyvenimas – kaip greit viskas prašvilpiama. Tiek svarstymų, abejonių, planų, vilčių, taip sunkiai viską dėliojau ir, veizėk, per akimirką – nieko nebelikę. Tik tuštuma ir skausmas.

Žinoma, jei būčiau ardęsis, Avturchanovas tikriausiai surengtų akistatą. Bet Roza, esu tikras, pareikštų liekanti su savais, čečėnais. Kitokius žodžius ji jau vargu ar drįstų ištarti.

XXX

Sykį, kai po paskutinio susitikimo su čečėnų mergina prabėgo beveik mėnuo, atlėkęs į redakciją pas sekretorę pasiimti skaitytojų laiškų, išgirdau, jog man ką tik skambinusi rusakalbė mergina ir dėkojusi už viską viską, ką jai gero esu padaręs. Ją išveža iš Lietuvos kažkur į Kaukazą. Ji nebegalėsianti man paskabinti.

Rozos daugiau niekad nemačiau. Ar norėčiau žinoti, kiek ji šiandien auginanti vaikų? Nežinau. Man labiau rūpėtų suprasti, kokia manoji klaida – ar tuomet, kai per daug lengvai atidaviau, ar tada, kai dėjau per daug vilčių?

Šito nepaaiškinęs man net Avturchanovas, kuriam iki grabo lentos dėkingas už parūpintą kelionę į karingųjų čečėnų sostinę.

Beje, kiek atlėgo tik tuomet, kai perskaičiau Michailo Lermontovo romaną apie Belą…

2020.12.07

Stadionas. Netoliese – Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Stadionas

Nesitikėjau, kad iš darbo sugrįžęs tėvas puls bartis.

Pikti tėvo žodžiai ir skaudino, ir glumino. Juk aš – rimtas ligonis. Stipriausiai peršalau. Perštėjo gerklę, kosėjau, čiaudėjau, šoktelėjo temperatūra. Dar pridėkite galvos sopulį, silpnumą, ir suprasite, kaip sumautai jaučiausi.

Kad parėjęs tėvas ims prikaišioti, nė neįtariau. Tuo metu man labiausiai rūpėjo mama. Gaila jos. Ji vėl turėsianti vargo. Teks kviesti daktarę, ieškoti vaistų, gal ant nugaros trumpam prilipins deginančius garstyčių lapus, puls virti karšo pieno su medumi. Taip nutikdavo visuomet, kai iš kojų išversdavo gripas.

Mama niekuomet nerodydavo pykčio. Žinoma, nedžiūgaudavo, nes tikrai per dažnai sergąs, bet ir nepriekaištaudavo turinti niekam tikusį sūnų. Mama tiesiog susikrimsdavo. 

Ir tėvas anksčiau nekeldavo balso. Nusimindavo, kad vėl praleisiu pamokas mokykloje, kad teks vytis į priekį pažengusius klasiokus. Po to būtinai pridurdavo, kad privaląs, po velniais, kuo greičiau imt sportuoti, kitaip ligos pribaigsiančios mane. Bet niekad nekaltino.

Man, be abejonės, būdavo nejauku matyti liūdnus tėvus. Ypač mamą, susirūpinusią dėl maniškės miglotos ateities. Bet didžiausiu nusidėjėliu nesijaučiau. Kuo aš kaltas, kad peršalimai lipte limpa? Ar man pelenais galvą barstytis, kad, išbėgęs į gatvę pasiausti su kiemo vaikais, parsinešu bjauriausius kosulius su čiauduliais?

Tėvas seniai ragino netoliese esančiame stadione rytais bėgioti krosus, praustis po šaltu dušu. Retsykiais prisimindavau šiuos tėvo patarimus, kai kada panašius į įsakymus, kai kada – į maldavimus. Bet juos praleisdavau negirdom arba rasdavau įvairiausių pasiteisinimų, kodėl pasiruošęs mankštintis tik nuo rytdienos. Išaušdavo toji rytdiena, ir aš vėl išsisukdavau – kitą savaitę jau tikrų tikriausiai pradedu sportuoti, o dabar dar negalįs, dar daug neparuoštų namų darbų.

Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien buvo kitaip. Tėvas ne juokais įniršo. Jis prikaišiojo dėl visko. Sakysim, kodėl lauke vaikštau be piršinių, atsisagstęs paltuką. Taip vyriškumą demonstruoti turintys teisę tik tie kiemo vaikai, kurie neapsisnaplioja po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. O aš – silpnučiukas, todėl privaląs nešioti ir pirštines, ir kepurę, taip pat užsisegti visas sagas ligi smakro, nepamiršti storo vilnonio šaliko, kurį specialiai anūkui numezgė močiutė…

  • Kai sustiprėsi, gniūžtes svaidyk plikom rankom kiek jėgos leis. O kol toks trapus kaip ką tik iš kiaušinio išsiritęs viščiukas, žinok ribas. Tavo draugams – galima, o tau – ne. Po kiekvieno dūkimo lauke parsineši ligą. Didžiausia gėda visai giminei – krenkšti ir krenkšti, kaip šimtametis senis. Fui koks ligašius, net nemalonu žiūrėti į tave, – priekaištavo tėvas.

Nujaučiau, kad jis ne tiek pyksta, kiek įskaudintas, jog vienturtis mylimas sūnus – toks išgeibęs, ištižęs.

Išliejęs viską, kas buvo susikaupę širdy, tėvas nuskubėjo į kitą kambarį. Daugiau tą vakarą nė karto nepasirodė. Nei pasiteiravo, kaip jaučiuosi, nei saldžių sapnų palinkėjo.

Man buvo netikėtai skaudu. Labiausiai – dėl palyginimų. Mėginau prisiminti, ar kas nors dar mane yra išvadinęs neapsiplunksnavusiu viščiuku? Prisiminiau kaime pats tetą kartoninėje dėžėje cypsinčius geltonpūkius viščiukus. Tik neatsargiai paimk į rankas, tik stipriau pamyluok, ir, žiūrėk, čia pat nugeibsta, galveles atmeta atgal…

Bet tėvo teisybė. Silpnas. Per metus – penki ar šeši susirgimai. Tikrai negaliu prilygti kietuoliams, kurie kieme bimbinėdavo plačiai atsisagstę striukes, o pirštines – demonstratyviai susikišę į kišenes, ir niekuomet nesirgdavo. 

Ir aš norėjau būti tvirtas, kaip jie. Atsagstytas paltas, nerūpestingai susuktas šalikas tuomet buvo šaunaus vaikino ženklai. O jei visos sagos kilpelėse, vadinasi, tavo vardas – mamos lepūnėlis.

Nenorėjau, kad mane pravardžiuotų mamos sūneliu. Deja, kiekvienas bandymas atrodyti šauniai baigdavosi nesėkme – atguldavau į patalą mažiausiai savaitei. Nė neišmaniau, kaip elgtis. Nuobodus maratonų bėgiojimas kiekvieną rytą man neatrodė panašus į išsigelbėjimą.

Tiesa, tėvas dažnai vakarais pasakodavo apie mane, paauglį, sužavėjusių meninių filmų aktorių paauglystes. Kadaise buvę niekam tikę apsiseilioję berniukai. Tačiau jie užsispyrė plaukioti, boksuotis, ir štai kokiais tvirtais tapo. Tikri kaubojai, piratai, keliautojai. Gražu pažiūrėti! Kokie raumenys, koks pasitikėjimas savimi! O aš, atsidūręs džiunglėse ar dykumoje, nė mylios nenuslinkčiau! Tuoj pat išvirsčiau iš koto.

Kitą rytą, kai mama, pamatavusi temperatūrą, apsidžiaugė, jog karščio beveik nebėra, į mano kambarį įžengė tėvas. Nesusiraukęs, bet įsitempęs, tarsi būtų kažką labai svarbaus sumąstęs. Prisėdo ant lovos krašto. Maniau, vėl prikaišios dėl ištižimo. Bet ne. Šį sykį prisipažino tikįs laiminga pabaiga: „Nesisielok, viskas būsią kuo puikiausiai.“ Tik aš privaląs duoti tvirtą pažadą. Vyrišką, nesulaužomą pažadą, kurio negalima nei pamirši, nei atšaukti, nei iškeisti į ką nors kitką.

Nujaučiau, ką jis turįs mintyse. Nors ir labai nenorom, – pažadėjau. Nors užmušk, nesupratau, kaip stiprumą vyrui galįs suteikti nuobuodus lakstymas stadiono bėgimo takeliais. Bet tegul bus tėvo viršus. Tėvas tvirtino kito kelio nematąs – išgelbėti mane pajėgs tik krosai. Pabandysiu. Gal jis teisus.

Tėvas tęsė: maratonus bėgiosiu kiekvieną mielą rytą, net šeštadieniais ir sekmadinieniais; jokių priešgyniavimų, jokių „rytoj“. O kad tikrai nedrįsčiau atsisakyti, prikišo mamos ašaras: aš dabar gulįs paslikas lovoje, o ji, vargšelė, vonios kambaryje užsidariusi tyliai verkia, mat jos mylimiausias sūnelis – silpniausias iš silpniausių…

XXX

Stadionas, į kurį po savaitę trukusio negalavimo išbėgome kartu su tėvu, greičiausiai pats neišvaizdžiausias visoje Lietuvoje. Priklausė jis mokyklai, kurioje mokiausi. Dienomis ten rengdavo fizinio lavinimo pamokas. Dažniausiai žaisdavome futbolą. Vakarop čia rinkdavosi įvairiausio plauko padaužos – tai slapta rūkydavo, tai siurbčiodavo alų. Bet anksti ryte jis – tuštutėlis. Akmens skalda pabarstytu takeliu kibildžiuodavo nebent keletas pagyvenusių pensininkų.

Stadiono bėgimo takelis. Slaptai.lt nuotr.

Tą rytą, kai su tėvu patraukėme į stadioną, buvo bjauriai drėgna. Silpnai lašnojo, sniegas – ištižęs, visur – purvo balos. Pradėjome ristele. Šlept – šlept. Tėvas bėgo vis greičiau ir greičiau, o aš vos vos krutėjau, smarkiai nuo jo atsilikdamas. Nutrepsėjau tik du ratus. Tėvas nekreipė dėmesio: pirmą kartą užteks. Svarbiausia – bėgioti kievieną šventą dienelę, tegul ir po trupučiuką, vos po keletą metrų, bet kasdien, kiekvieną rytą.

Po to pusvalandį mankštinomės prie sportininkams skirtų turėklų, skersinių, specialių kopetėlių. Prisimenu, prie viršuje permesto skersinio neprisitraukiau nė karto. Džiaugiausi, kad niekas nematė, kaip beviltiškai rangausi tarsi ant kabliuko maunamas sliekas.

Pirmoji treniruotė nepaliko įspūdžio. Koks gi malonumas – murgdytis purvyne per patį šlapdribos įkarštį. Nieko ypatingai malonaus nepajutau ir po savaitės, mėnesio. Bet štai po trijų, kai į Lietuvą atkeliavo gražus, šiltas pavasaris su palei Nerį sužaliavusiuose krūmuose suokiančiomis lakštingalomis, pagavau save dar nė sykio nesusirgęs. Nei kada gerklės skaudėjo, nei kosėjau. Jau ir tris ratus be didesnio vargo įveikdavau. Beveik kilometrą be kelių metrų. 

O lygiai po metų manęs jau būtume nepažinę. Tėvas savo užrašuose pažymėjo storu raudonu pieštuku dieną, kada pradėjome bėgioti maratonus. Tą datą jis vadino mano antrąja gimimo diena. Mama net tortą iškepė, paspirgino mėgstamų kotletų. Taip ir atšventėme pirmuosius metus, kai nė sykio nepasiligojau.

Tada dar nė neįtariau, kad pamilsiu rytmečio krosus, kad ilgainiui be jų neįsivaizduosiu savo gyvenimo. Jei kurį nors rytą per žurnalistinius darbus nespėdavau susiruošti prie starto, visądien jausdavausi kaip sulaužytas, kaip maišu per galvą trenktas. O nubėgęs savuosius tris kilometrus niekad nesiskųsdavau energijos, žvalumo ir ištvermės trūkumu.

Tuomet nenujaučiau, kad ir stadionas prie Žirmūnų vidurinės mokyklos mano gyvenime tapsiąs toks svarbus. Jo takeliu krosus bėgau bene trisdešimt metų. Beveik – kiekvieną mielą rytą. Pliaupia lietus ar saulė plieskia į akis – o aš lygiai 6 valandą ryto jau kraipausi stadione. Leisdavau sau tik vieną, na, daugiausiai du kartus per savaitę patinginiauti. Sunku patikėti, kad tik žole kur ne kur apsodintą mažytę futbolo aikštę ir siaurą bėgimo takelį teturintis stadionas, – tai ištisas pasaulis. Labai svarbus: būtent čia grumtasi su savomis silpnybėmis, baimėmis, abejonėmis.

Netikėkite, kurie sako, kad bėgimas – nuobodus, monotoniškas užsiėmimas. Kaip Šiaurės tautos turinčios šimtus sniego ir ledo apibūdinimų, taip ir aš galėčiau nesustodamas porinti apie savo pamiltą stadioną. Vienoks jis pliaupiant vasaros lietui, kitoks – krapnojant rudenio dulksnoms. Koks jis nepakartojamas ankstų vasaros rytą – kai dar visi pučia į ūsą, kai tylu, kai oras gaivus. Dar kitoks – žiemą, kai siaučia pūgos, kai bėgimo takelis užverstas sniegu iki kelių, kai žvelgdamas į priekį nieko nematai – tik baltą miglą.

Kai pliaupdavo vasariškas lietus, įsivaizduodavau atsidūręs džiunglėse. Kai tekdavo mindyti per naktį supustytą sniegą, dėdavausi ligi pat Ašigalio nusigavusiu keliautoju, praradusiu šunų kinkinį ir slides. Kai laukdavo painus egzaminas, sukti ratus aplink futbolo aištę būdavo neramu, o kai kontroliniai darbai jau įvertinti teigiamais pažymiais, lėkti tapdavo tarsi lengviau, paprasčiau. Kartą išbėgęs į stadioną sugalvojau, kaip sudėlioti sudėtingą straipsnį. Susikūprinęs prie rašomojo stalo keletą valandų bergždžiai svarsčiau, nuo ko pradėti, kokius žodžius parinkti, kaip užbaigti. Bet vos tik atsidūriau stadione, galvoje tarsi prašviesėjo…

Kai išvažiuodavau į komandiruotę kur nors toliau, visuomet į kelionės krepšį įsimesdavau sporto batelius. Kur tik nesu bėgęs kroso – ir Tbilisyje, ir Grozne, ir Taline, Kopenhagoje, Stokholme, Baku… Čečėnijos sostinėje būsiu išgąsdinęs vieną moteriškę. Ji, žingsniuodama apytušte gatve, pamanė, kad ją vejuosi, ir smuko į pirmą pasitaikiusį kiemą, nuo gatvės atitvertą aukšta aklina geležine tvora. Iš kiemo netrukus iššoko medžiokliniu dvivamzdžiu ginkluotas vyras. Bet pamatęs ristele bėgantį šviesiaplaukį jaunuolį nusišypsojo, draugiškai pamojavo ranka. O Kopenhagos viešbutyje kiekvieną rytą mane telefonu žadindavo budinčioji. Kad nepramiegočiau savosios mankštos. Visi viešbučio darbuotojai buvo įpratę, kad aš rytais skubu ne prie švediško pusryčių stalo, o į lauką – bent pusvalandį palakstyti aplinkinėmis gatvelėmis.

Stadione prie Žirmūnų gimnazijos. Slaptai.lt nuotr.

Grįžus namo tekdavo prisipažinti – kaip malonu vėl klipinėti savąjame stadione. Nenoriu pasirodyti esąs sentimentalus, bet tikrai pasiilgdavau savojo – žirmūniškio. Čia pažįstamas kiekvienas kupstas, kiekvienas akmenėlis. Pasakysiu šitaip: manyti, kad stadione tik raumenys tvirtėja, vadinasi, nieko nenutuokti apie gyvenimą.

Norėčiau būtinai papasakoti ir apie vieną žaismingą, kuriozišką nutikimą. Kartą susiruošiau palakstyti per pietus, mat buvau sulaukęs atsostogų ir netyčia pramigau besimėgaudamas teise niekur neskubėti. Kai jau beveik apibėgau dvylika ratų ir ruošiausi sustot, stadionan sugužėjo trys kažkur matyti vietiniai chuliganėliai. Jie susėdo ant vieno iš suoliukų, įkastų prie bėgimo rato, ir, užsirūkę cigaretes, atsikimšę alaus butelius, puolė komentuoti mano bėgimo manierą. Nieko užgaulaus. Jie buvo draugiškai nusiteikę. Tiesiog plėšdami dūmą susilažino, ar aš vis dar trepsėsiu, kai jie užbaigsią savo vaišes. Jie buvo tikri, kad iškrisiu pirmas, nes celofaniniame maišelyje atsinešę daug alaus, kišenėse – daug cigarečių.

Ar galėjau sustot išgirdęs tokias replikas? Mintyse ir aš sukirtau rankomis: lėksiu, kol jiems nusibos spoksoti, kaip suku ratą po rato. Pasitaikė puiki proga išmėginti savo galimybes – jei įveikiu dvylika ratų, gal galėčiau nubėgti ir dvidešimt?

Ir ką sau manote? Laimėjau. Iš pradžių buvo sunku. Raumenys jau pasiruošė poilsiui. Bet kai nusprendžiau rungtyniaut, kas ką, iš kažkur atsirado jėgų, ir aš be didesnio vargo bėgau ir bėgau, nelėtindamas greičio, nerodydamas nė mažiausių nuovargio požymių. Praslinko pusvalandis, prasidėjo antrasis. O aš vis risnojau savo kedais dusliai trinksėdamas į suplūktą takelį. Jų alus seniai išlaižytas, cigaretės surukytos. Jie tylom, jau be ironiškų pastabų, pakilo nuo suoliuko ir beveik slapta, vogčiomis iškurnėjo iš stadiono. Net neastsisveikinę. Gerokai atitolę iš už penkiaaukščių namų kampų atsisukdavo pasižiūrėti, gal aš kartais palūžau. Bet aš vis dar lėkiau bėgimo takeliu.

Nė neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs likimas, jei tėvas tąsyk nebūtų per prievartą ištempęs į stadioną. Nebūtų nei pergalę varžybose atnešusių dziudo treniruočių, nei išvykos į Šiaurės Kaukazą pas Rusijos keršto nepabijojusius čečėnus, nei šešerius metus leisto karinio priedo, nei varginančių karinių pratybų, nei susitikimo su Žemaičių alinėje slaptą susitikimą paskyriusiu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu, nei skrupulingai, po kaulelį išnarpliotos Medininkų žudynių bylos, nei teisminės dvikovos su garbės pasigedusiu generolu… Nebūtų nieko, visiškai nieko – tik ligos, poliklinikos, nedarbingumo lapeliai.

XXX

Kai bjaurių ligų iškamuotas mirė tėvas, atvažiavau į Žirmūnus. Nužingsniavau tiesiai stadionan. Kaip ir tą pirmąjį sykį, kai tėvas mane per prievartą už ausų atitempė iki bėgimo takelio, lašnojo silpnas lietus. Nekreipdamas dėmesio į dulksną keletą kartų pėstute apėjau futbolo aikštę. Tie keli simboliniai ratai buvo skirti Tėvo atminimui.  Dėkojau jam, kad anuomet, kai buvau silpnas kaip viščiukas, privertė pamilti rytinius krosus.

Jei kas nors mane tuomet matė, tikriausiai įsivaizdavo, kad aš kvanktelėjęs: pliaupia lietus, stadione – nė gyvos dvasios, tik kažkoks labai liūdnas vidutinio amžiaus vyriškis lėtai žingsniuoja pažliugusiu bėgimo takeliu… 

2020.10.26

Žirmūnų penkiaaukštis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeštadienį gavus tyrimo rezultatus, COVID–19 nustatytas antram sostinėje, Žirmūnuose, esančios „Rimi“ gamybos padalinio darbuotojui. Kaip ir „Rimi“ veikiančios centrinės virtuvės darbuotojas, kuriam penktadienį buvo patvirtintas koronavirusas, antrasis darbe nesilankė nuo praėjusio penktadienio, gegužės 8 d. Darbuotojas įvardino vieną artimą kontaktą, sakoma pranešime.
 
Iki šeštadienio iš viso nustatyta penkiolika artimų kontaktų, su kuriais bendravo penktadienį teigiamą COVID testą gavęs „Rimi“ gamybos padalinio darbuotojas. Papildomai aštuoni darbuotojai saviizoliavosi savo noru.
 
„Rimi“ vadovai palaiko nuolatinį kontaktą su susirgusiais ir saviizoliacijoje esančiais darbuotojais, taip pat bendradarbiauja su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, sakoma pranešime.
 
„Rimi“ gamybos patalpos, kuriose dirbo abu susirgę darbuotojai, buvo uždarytos ir dezinfekuotos penktadienį. Naktį iš penktadienio į šeštadienį dezinfekuotas ten pat, Žirmūnuose, veikiantis „Rimi“ prekybos centras.
 
Visi „Rimi Lietuva“ gamybos padalinių ir prekybos centrų darbuotojai dirba su vienkartinėmis pirštinėmis bei apsauginėmis kaukėmis, nuolat jas keičia. Visi „Rimi“ prekybos centrų darbuotojai nuo pat pirmų viruso plitimo šalyje ženklų yra visiškai aprūpinti dezinfekcinėmis priemonėmis, skirtomis asmeninei rankų higienai, taip pat dažniausiai liečiamų paviršių – kasų, darbo įrankių, pirkinių vėžimėlių, krepšelių, savitarnos skenerių valymui. Esant poreikiui, atsakingi vadovai ieško galimybių darbuotojams šiuo neramiu metu likti namie – pasiimti nedarbingumo pažymėjimą, eiti atostogų ar perdėlioti darbo grafiką. Pagal patvirtintas taisykles, visiems, atėjusiems į darbą, matuojama kūno temperatūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.17; 00:05

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Žirmūnų penkiaaukštis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniuje balandį buvo parduotas 51 naujas butas – 10 kartų mažiau nei pernai balandį. Lyginant su šių metų kovu – jų parduota 4 kartus mažiau, rodo nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Inreal“ duomenys.
 
Iš viso neparduotų butų „sandėlyje“ – 5007 nauji butai. Lyginant su 2019-ųjų balandžiu, tai – 5 proc. daugiau. Lyginant su šių metų kovu – 4 proc. daugiau.
 
NT vystytojai balandį rinkai pasiūlė 262 naujus butus, du kartus mažiau nei pernai, tačiau du kartus daugiau nei kovą.
 
Per metus Vilniuje naujo būsto kainos augo visuose segmentuose. Ekonominės klasės būsto kaina padidėjo 3 proc., vidutinės – 3 proc., prestižinės – 5 proc.
 
Kaune iš viso balandį buvo parduoti 5 nauji butai. Lyginant su praėjusių metų balandžiu – 14 kartų mažiau. Iš viso neparduotų butų „sandėlyje“ – 812 naujų butų. Lyginant su 2019-ųjų balandžiu – 13 proc. mažiau. NT vystytojai Kaune balandį rinkai naujų butų nepasiūlė.
 
Lyginant su 2019-ųjų balandžiu, naujo būsto kainos ūgtelėjo visuose segmentuose 9 proc.
 
Tuo tarpu Klaipėdoje, „Inreal“ duomenimis, buvo parduota 13 naujų butų. Lyginant su pernai balandžiu – 3 kartus mažiau. Iš viso neparduotų butų „sandėlyje“ – 492 nauji butai.
 
NT vystytojai Klaipėdoje balandį naujų butų nepasiūlė.
 
Lyginant su 2019-ųjų balandžiu, naujo būsto kainos uostamiestyje ūgtelėjo ekonominiame ir vidutiniame segmentuose 2 proc. Prestižinės klasės butų kainos sumažėjo 7 proc. 
 
Kaip pažymi „Inreal“, dėl didelio neapibrėžtumo dauguma plėtotojų atideda naujų projektų pradžią.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:07

Slaptai.lt tęsia tradiciją – skelbti archyve susikaupusias nuotraukas pačiomis netikėčiausiomis temomis. Kartais pamirštos, nuo metų naštos apdulkėjusios nuotraukos šiandien sušvinta visai kitomis – žymiai ryškesnėmis – spalvomis. Tų fotografijų autorius – Vytautas Visockas ir Gintaras Visockas.

Šiandien – dar vienas pluoštas tokių „įvairenybių“. Gal jos bent kiek praskaidrins subjurusią nuotaiką dėl koronoviruso įvesto karantino?

Slaptai.lt nuotraukos

2020.03.17; 09:30

Apie geologinį Vilniaus apylinkių pamatą neturėjome nė menkiausio supratimo, kol vos ne atsitiktinai susidūrėme su Rasa Apirubyte, kuri, pasirodo, anksčiau buvo dirbusi geologijos tarnyboje, o dabar kavą kaip ir aš pamėgusi pensininkė. Prie kavos puodelio kitoje stalelio pusėje sėdėdama nugirdusi, apie ką mes galvas sukišę kalbamės, ji pasisiūlė mums padėti ir pirmiausia aprūpino Vilniaus požemio vandenų žemėlapiais.

Mat darant jų gręžinius aptikta ir geologinių sluoksnių įtrūkiai, pro kuriuos ir išsiveržia patys stipriausi energetiniai pulsavimai iš Žemės branduolio, pranokstantys standartines reikšmes. Taigi atsiranda anomalijos?

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( II )“

liudvikas_jakimavicius_07m

“Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie “Rigondos” radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti “Amerikos balso” žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. Mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu.

Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį.

Continue reading „Pamėginkime“