Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo kontrolierių įstaiga pateikė atskaitą, kurioje atkreipiamas dėmesys į nelegaliai sieną kirtusių migrantų apgyvendinimo sąlygas. Kontrolierių teigimu, valstybė neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų migrantams.
Įvertinęs užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose žmogaus teises, Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas pateiktoje atskaitoje rekomenduoja Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei atkreipti dėmesį į konstatuotus pažeidimus ir imtis visų priemonių, kad užsieniečių priėmimas vykdant Lietuvos sienos apsaugą visiškai atitiktų Europos ir tarptautinę teisę, ypač Europos žmogaus teisių konvenciją ir 1951 metų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso.
Seimo kontrolierius ataskaitoje pastebi, kad migrantų laisvės suvaržymas, trukęs vidutiniškai keturiasdešimt parų, tinkamai neužtikrinant materialinių prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, higienos, oro sąlygas atitinkančių rūbų, apavo bei teisės į asmens privatumą, prilygsta pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui. Tokią pat išvadą Seimo kontrolierius priėjo ir įvertinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padaliniuose įrengtose užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose teisės į tinkamą maitinimą užtikrinimą.
A. Normantas taip pat atkreipė dėmesį, kad užsieniečių apgyvendinimo vietose užsieniečių teisės į aukščiausią prieinamą sveikatos priežiūros standartą įgyvendinimas nėra tinkamai užtikrinamas, o procedūros dėl užsieniečių pažeidžiamumo vertinimo ir specialiųjų poreikių identifikavimo jų laikino apgyvendinimo vietose nėra aiškios ir vienodos. Be to, ne visų pažeidžiamų asmenų specialieji poreikiai, vaiko teisės ir teisėti interesai yra užtikrinami, todėl užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose yra sudarytos pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui draudžiamos nežmoniškos ir žmogaus orumą žeminančios sąlygos.
Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Atskaitoje Seimo kontrolierius pastebi, kad prašytojų teisė į informaciją apie savo teises ir pareigas bei jų nevykdymo padarinius prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, taip pat į informaciją, susijusią su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, nėra tinkamai užtikrinama, o asmenys Lietuvos pasienyje atgrasančiais veiksmais nukreipiami link Baltarusijos, neįsitikinus, kad jiems ten negresia kankinimas, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, taip pat kad nėra rizikos veiksnių, dėl kurių kiltų grėsmė šių asmenų gyvybei arba sveikatai dėl ko yra pažeidžiama asmenų teisė kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.
Seimo kontrolierius taip pat pastebi, kad VSAT pareigūnai ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu dirba sveikatai kenksmingomis sąlygomis, užsieniečių laikinas apgyvendinimas ir jiems reikalingų paslaugų teikimas nebuvo organizuojamas koordinuotai, buvo nepaisyta asmenų lygiateisiškumo principo bei tuo pažeistos tiek užsieniečių, tiek ir pareigūnų žmogaus teisės.
Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienio popietinio Seimo plenarinio posėdžio metu opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos organizuotoje diskusijoje „Antrieji pandemijos metai: iššūkiai ekonomikai, teisei ir sveikatos sistemai“ pasisakęs Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė parlamentarams siūlė imtis karantino ir ekstremalios padėties teisinių režimų parlamentinės kontrolės. Jis įsitikęs, kad COVID-19 pandemija sukėlė teisinės valstybės krizę.
„Viešoje erdvėje pasigirsta nuomonių, kad tai yra išimtinai komunikacijos krizė. Mano supratimu, mes esame įžengę į teisinės valstybės krizę, kai žmogaus teisės ir laisvės varžomos poįstatyminiais teisės aktais, ribojant žmogaus teises ir laisves neįgyvendinami imperatyvai rimtai vertinti kiekvieną žmogaus teisių ir laisvių ribojimą“, – iš Seimo tribūnos parlamentarams sakė I. Vėgėlė.
Opozicijos kvietimu Seime pasisakęs teisininkas tikina, kad Ministrų Kabineto nutarimais negali būti įvedamos priemonės, kurias, pagal Pagrindinį šalies įstatymą, gali įvesti išimtinai tik parlamentas.
„Teismas pabrėžia: Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas – negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją privalo būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įpareigojimų priimti“, – Konstitucinio Teismo nutarimus komentavo jis.
Pasak I. Vėgėlės, vienas iš tokių Ministrų Kabineto sprendimų – galimybių paso įvedimas, kuris, teisininko nuomone, apskritai lėmė valstybėje taikomų teisės principų pasikeitimą.
„Galimybių paso reguliavimas apskritai pasiklydo tarp teisinio reguliavimo metodų. Civilinių santykių reguliavimo metodas nustato taisyklę: leidžiama viskas, išskyrus tai, kas draudžiama. Lietuvoje reguliuodami civilinius santykius ėmėme taikyti viešosios teisės reguliavimo metodą, pagal kurį draudžiama viskas, išskyrus tai, kas leidžiama Vyriausybės arba operacijų vadovo. Taip suformuluotas Vyriausybės nutarimas“, – aiškino teisininkas.
Advokatų tarybos pirmininkas pabrėžė nežinąs, kokiomis priemonėmis iš tiesų derėtų valdyti pandemiją, tačiau akcentavo skirtingų sričių specialistų diskusijos poreikį.
„Nežinau visų receptų, geriausių COVID viruso suvaldymo sprendimų Lietuvoje, kokie jie būtini ir kurie jie būtų geriausi. To ir neturėčiau išsamiai siūlyti. Tam reikalingi medicinos mokslininkų tyrimai, siūlymai, diskusijos. Tam reikalinga teisininkų, ekonomistų diskusija, kuri leistų, turimais duomenimis, ir pasiūlytomis valdymo alternatyvomis surasti geriausius sprendimus“, – teigė jis, tuo pačiu Seimo nariams rekomenduodamas imtis ekstremalios padėties ir karantino teisinių režimų parlamentinės kontrolės.
„Gerbiami Seimo nariai, kviesčiau apsvarstyti ekstremalios situacijos ir karantino parlamentinės kontrolės reikalingumą, kuri, tikiu, tik dėl neapsižiūrėjimo yra įtvirtinta tik Nepaprastosios padėties įstatyme. Atsižvelgiant į karantino ir ekstremaliosios padėties metu taikytų ir tebetaikomų apribojimų apimtį ir laiką, tokia kontrolė padėtų įstatymų vykdomajai valdžiai nenukrypti nuo Konstitucijos imperatyvų „, – tvirtino I. Vėgėlė, kuris, baigus pasisakymą iš Seimo tribūnos, buvo palydėtas opozicijos parlamentarų plojimais.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas teigia neturįs jokių objektyvių duomenų, kad 5 afganistaniečiai, kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neleido išsiųsti iš Lietuvos, šiuo metu būtų Lietuvoje arba prie valstybės sienos.
Afganistaniečių advokatė Asta Astrauskienė LRT televizijai sakė, kad šiuo metu šie 5 afganistaniečiai yra Lietuvos teritorijoje.
„Neturime objektyvių duomenų, kad jie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra. Iš tikrųjų situacija kartojasi, kokia ji buvo ketvirtadienį. Neturime duomenų, kad jie būtų arba prie valstybės sienos, arba Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai negaliu patvirtinti, mes tokios informacijos neturime“, – Eltai teigė R. Liubajevas.
VSAT vadas tikina, kad afganistaniečius ginančiai advokatei pranešus, kad migrantai yra Lietuvoje, ši informacija buvo tikrinta.
„Mes tikrinome. Irgi buvo specialiai atliktas stebėjimas, buvo panaudotos ir transporto priemonės, specialiosios priemonės. Tai nenustatyta, kad jie būtų Lietuvos Respublikos teritorijoje, bent jau mums nepavyko to nustatyti“, – sakė jis.
R. Liubajevas taip pat informuoja, kad penktadienį šie 5 afganistaniečiai galimai buvo pastebėti Lietuvos pasienyje, Baltarusijos teritorijoje. VSAT vado teigimu, šie asmenys, turimais duomenimis, Baltarusijos pasieniečių buvo išgabenti į šalies gilumą.
„Mes pagal informaciją, kuri buvo pateikta vairuotojų, važiuojančių per valstybės sieną, žinome, kad 5 migrantai buvo pastebėti Dverečiaus kontrolės punkte iš Baltarusijos pusės, tačiau tai buvo tik vairuotojo pastebėjimai, kiek yra žinoma mums irgi iš tų pačių vairuotojų, tie 5 piliečiai Baltarusijos pasieniečių buvo išvežti į Baltarusijos gilumą“, – sakė R. Liubajevas.
„Neaišku, ar tai tie patys afganistaniečiai, bet mes manome, kad tai galėjo būti būtent jie“, – pridūrė VSAT vadas.
ELTA primena, kad EŽTT trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
Kelio priekyje nėra. Slaptai.lt nuotr.
Nuo rugpjūčio 3 dienos į Lietuvą nebuvo įleistas ir apgręžtas 2 tūkst. 241 neteisėtas migrantas, dėl humanitarinių priežasčių įsileista 80 asmenų. Nors vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius pripažįsta, kad vykdoma apgręžimo politika ne visada yra maloni, tačiau, pasak jo, ši priemonė veikia.
„Uždarius sieną, ką mums leidžia tiek Ekstremalios situacijos įstatymas, tiek iš principo ir Europos Sąjungos struktūros mums neturi ekstremalios situacijos priekaištų, pavyko stabilizuoti situaciją. Ir vienas iš pagrindinių valstybės uždavinių – būtent saugoti valstybės sieną – yra įgyvendintas nepriklausomai galbūt nuo tam tikrų insinuacijų“, – trečiadienį surengtame Žmogaus teisių komiteto posėdyje teigė A. Abramavičius.
Viceministras atkreipė dėmesį, kad tokius pačius sprendimus kiek vėliau priėmė Latvija ir Lenkija.
„Mes nesame vieniši šioje situacijoje. Mūsų veiksmai derinami su Europos Sąjungos struktūromis ir manome, kad čia elgiamės teisėtai“, – sakė jis.
A. Abramavičius taip pat pabrėžė, kad per tą laikotarpį apie 80 neteisėtai sieną bandžiusių kirsti migrantų dėl humanitarinių priežasčių buvo įsileista į Lietuvą.
„Tame tarpe buvo ir apie 13 Baltarusijos piliečių, nepilnamečių, moterų. Iš tų 80 galbūt tik 25 yra pilnamečiai vyrai arba ne baltarusiai. Tai humanitarinis koridorius veikia, negalima sakyti, kad mes neįsileidžiame nieko“, – akcentavo A. Abramavičius.
Viceministras pripažino, kad pasieniečių vykdoma apgręžimo politika galbūt ne visada maloni yra, bet, pasak jo, tai funkcionuoja.
„Tas sienos uždarymo atokvėpis mums leidžia galbūt kitais klausimais pereiti prie migrantų perkėlimo į geresnes vietas“, – pabrėžė A. Abramavičius.
„Sienos apsauga yra prioritetinis uždavinys, be abejo, neatsisakant žmogaus teisių pozicijos“, – taip pat akcentavo viceministras.
Neįleista daugiau kaip 2 tūkst. migrantų
Savo ruožtu Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado pavaduotojas Antanas Montvydas akcentavo, kad neteisėtų migrantų apgręžimas yra minimali priemonė kovojant su hibridine agresija.
„Asmenys faktiškai teisėtai atvyksta į Baltarusijos Respubliką, joje teisėtai turi galimybę judėti, gali prašytis prieglobsčio, tačiau to nedaro ir ieško geresnių ekonominių sąlygų, keliaudami per mūsų valstybę. Asmenys prie valstybės sienos yra informuojami apie procedūras, jų patekimo tvarką, vietas“, – sakė A. Montvydas.
Jis akcentavo, kad informacija yra pateikiama migrantams suprantamomis kalbomis.
A. Montvydo teigimu, į šalį nuo rugpjūčio 3 d. buvo neįleista 2 tūkst. 241 neteisėtas migrantas.
„(Įleidžiami – ELTA) akivaizdžiai matomi nepilnamečiai, neįgalieji, nėščios moterys, vieniši tėvai ir moterys, auginančios nepilnamečius vaikus, su kuriais jie keliautų, taip pat asmenys vyresni nei 75 metai bei psichikos ar elgesio sutrikimų turintys asmenys ir prekybos žmonėmis (aukos – ELTA), jeigu jei tai deklaruoja“, – paaiškino jis.
Užstrigusi viena migrantų grupė
VSAT vado pavaduotojas taip pat pranešė, kad šiuo metu pasienyje, Baltarusijos teritorijoje, yra užstrigusi viena migrantų grupė.
„Turime vieną grupę, kuri yra Baltarusijos teritorijoje. Mūsų sargybos toje vietoje nėra, tačiau minimi asmenys neina į Lietuvos valstybę, mes jiems suteikiame maitinimą, vandenį, siūlome atvykti, tačiau jie laukia sprendimų iš Baltarusijos, Baltarusija jų neįsileidžia toliau eiti į šalies teritoriją“, – sakė A. Montvydas.
„Tai Somalio piliečiai. Septynios moterys ir du vyrai, visi pilnamečiai, neįgaliųjų nėra“, – informavo jis.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Lygiai prieš dvejus metus įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kuriuo pripažįstama, jog sovietų vykdyti veiksmai prieš Lietuvos partizanus gali būti prilyginti genocidui. Aptarti šio sprendimo ir jo nubrėžtos perspektyvos į Vilnių renkasi pasaulinio lygio mokslininkai. Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją Lietuva neteko maždaug penktadalio savo gyventojų. Tačiau prieš šalies gyventojus vykdytų sovietų represijų klausimas plačiau aptarinėti pradėtas tik atkūrus nepriklausomybę.
2019 m. rugsėjo 10 dieną EŽTT užbaigtu teisminio procesu buvo pripažinta, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimus ir nužudymą galima laikyti prieš lietuvių tautą nukreipto genocido politikos dalimi.
Šį penktadienį, rugsėjo 10 d., Mykolo Romerio universitete (MRU) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija šiam sprendimui aptarti: „Dveji metai po Drėlingo bylos: pokyčiai ir perspektyvos“.
Konferencijoje pranešimą skaitysiantis EŽTT teisėjas prof. Egidijus Kūris teigia, kad pastarojo sprendimo esmę ir priežastis perprasti nėra paprasta.
„Sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ buvo priimtas būtent toks dėl daugelio savitai susiklosčiusių aplinkybių, į kurias skaitantieji ne visada atkreipia dėmesį. O šio dėmesio jos tikrai nusipelno“, – sako prof. E. Kūris. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Konferencijoje su šiuo sprendimu susijusius aktualius klausimus nagrinės teisės, istorijos ir genocido studijų mokslininkai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Italijos ir Lietuvos.
Pranešimus, be prof. E. Kūrio, skaitys prof. Williamas A. Schabas (Jungtinė Karalystė), buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas ir daugelis kitų mokslininkų. Šiuo renginiu siekiama plėtoti mokslinius tyrimus sovietinių nusikaltimų ir genocido tyrimų srityje.
Pasak MRU tarptautinės teisės prof. Justino Žilinsko, priimtas EŽTT sprendimas nubrėžė naują sovietinių represijų teisinio vertinimo perspektyvą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms sovietinę okupaciją patyrusioms šalims bei nuo jų nukentėjusiems gyventojams.
„Drėlingo byla – pirmiausia apie teisingumą, kurio laukta ilgus metus. Tą prigimtinį teisingumą, kuris glūdi formalių normų šešėlyje, kol nusikaltimų aukos laukia ir laukia”, – teigia jis.
Teisingumo deivė
Tarptautinę konferenciją rengia MRU Teisės mokykla, Pasau universitetas (Vokietija), Tartu universitetas (Estija) ir Latvijos universitetas. Konferenciją remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
Konferencija vyks rugsėjo 10 d. 10.00-12.30 val. Mykolo Romerio universitete I-414 auditorijoje ir bus transliuojama MRU Youtube kanale. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.
Norintys dalyvauti, turėtų užpildyti registracijos formą iki rugsėjo 9 d. 19 val.: https://forms.gle/ngAn5XCv6UizB8cc7. Atvykstančius konferencijos stebėti gyvai, prašoma turėti galimybių pasą ir asmens dokumentą.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
Migrantai skundžiasi dėl esamų prastų sąlygų stovyklose. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas nelegaliai Lietuvos sieną kirtusių migrantų skundus dėl esamų prastų sąlygų stovyklose, pažymi, kad valstybės galimybės šiuo klausimu yra ribotos. Kita vertus, užsimena šalies vadovas, migrantų nepasitenkinimą gali kelti ir tai, kad jie buvo suklaidinti nelegaliai sieną kirsti padėjusių asmenų.
„Turbūt visada žmonės norėtų daugiau ir ypatingai tuomet, kada žmonės pačioje pradžioje yra suklaidinti – jiems yra pripasakota pasakų apie tai, kad labai paprasta kirsti Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir toliau keliauti netrukdomiems… Bet juk taip nėra, ir mes tą bandome visais kanalais transliuoti, kad sąlygos yra visai kitokios, nei jiems nupaišo nelegalų verslą organizuojantys verslininkai. Ir dėl to aš suprantu, kad kai kurių žmonių lūkesčiai atvykus čia ir susidūrus su realiomis gyvenimo sąlygomis, išsiskiria ir atsiranda tam tikrų nusivylimo ženklų“, – pirmadienį lankydamasis Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje žurnalistams sakė G. Nausėda.
„Tačiau tokios yra Lietuvos galimybės. Lietuva yra nedidelė valstybė, kuriai 4 tūkst. migrantų yra jau nemažas skaičius, skaičiuojant santykinai“, – akcentavo G. Nausėda.
Prezidentas pažymėjo, kad žmogaus teisių klausimas, sprendžiant nelegalios migracijos krizę, yra svarbus. Tačiau, pasak jo, būtina užtikrinti ir tinkamą sienos perėjimo kontrolę.
„Taip, mes gerbiame universalias žmogaus teises, tačiau turime tam tikrą sienų perėjimo reguliavimą, kurį esame nustatę. Prašome, kad žmonės, kurie kreipėsi dėl prieglobsčio, tai padarytų tam tinkamose vietose. Jei tai yra padaroma tinkamose vietose – nagrinėjamos paraiškos ir priimami sprendimai. Tačiau mes negalime toleruoti akivaizdžiai nelegalaus sienos kirtimo faktų ir dėl to naudojame apgręžimo politiką šiuo metu“, – sakė G. Nausėda, pridurdamas, kad kol kas pasirinkta politika veikia gerai.
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius komentuodamas trijų pavasarį daugybę aistrų kėlusių projektų likimą rudens sesijoje sakė, kad pirmiausiai parlamentarai turėtų apsispręsti dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo pataisų, kurios jau yra apsvarstytos komitetuose.
Tuo metu lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą, siekiant išvengti kritikos dėl projekto „stūmimo buldozeriu“, planuojama pateikti prieš tai suorganizavus diskusijas su pastabas šiam projektui išsakiusia Prezidentūra bei Bažnyčios hierarchais. Tuo metu Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimo valdantieji šioje sesijoje apskritai ketina neinicijuoti, o smurto artimoje aplinkoje problemas žadama spręsti jau galiojančių įstatymų pakeitimais.
Seimo salėje pirmiausiai turėtų būti svarstomas narkotinių medžiagų dekriminalizavimo klausimas
Laisvės frakcijos parlamentarės Morganos Danielės inicijuotos pataisos, kuriomis siekiama perkelti bausmes už mažą narkotinių medžiagų kiekį be tikslo platinti iš Baudžiamojo kodekso (BK) į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), jau yra įveikusios pateikimo stadiją ir po diskusijų su ekspertais buvo apsvarstytos visuose šio klausimo svarstymui paskirtuose komitetuose. T. V. Raskevičius dar negalėjo įvardinti, kada tiksliai bus balsuojama dėl šio projekto priėmimo, tačiau sutiko, kad tai įvyks greičiau, nei Partnerystės ar Stambulo konvencijos atveju.
„Dėl konkrečių datų ir konkretaus tvarkaraščio koalicijoje dar pokalbio nebuvo, bet atsižvelgiant į tai, kad dekriminalizacijos projektas jau yra praėjęs komitetų stadiją ir turi sugrįžti į Seimo salę svarstymo stadijoje, manau, kad tikrai jis turėtų vykti pirmasis iš trijų įvardintų“, – Eltai sakė T. V. Raskevičius.
Taip pat politikas priminė, kad jau po šio projekto svarstymo komitetuose buvo registruotas papildomas siūlymas BK 199 straipsniui, reglamentuojant bausmes už narkotikų kontrabandą.
„Projektas sutvarkytas Teisės ir teisėtvarkos komitete. Taip pat žinau, kad bus registruojamos pataisos dėl kontrabandos, kad suvienodinti ir sinchronizuoti teisinę bazę“, – teigė Laisvės frakcijos parlamentaras.
Pirmuosius rudens sesijos mėnesius ketina paskirti diskusijoms dėl partnerystės
Kitas klausimas, kuris turėtų būti svarstomas rugsėjo 10 d. prasidedančioje rudens sesijoje – Partnerystės įstatymas. Visgi šis projektas dar nėra įveikęs pateikimo stadijos, kadangi pavasario sesijoje plenarinio posėdžio metu vykusiame balsavime iniciatoriams pritrūko 3 balsų. T. V. Raskevičius šiuo klausimu žada neskubėti ir prieš teikiant įstatymą Seime, ketinama inicijuoti diskusiją tarp visų suinteresuotų pusių.
„Vienareikšmiškai inicijuosime. Įstatymo projektas bus tobulinamas pagal tai, ką pasakė prezidentas. Taip pat yra pateikti tam tikri opozicinių frakcijų pasiūlymai, dėl jų taip pat bus derinamasi ir diskutuojama. Norėtumėme keletą pirmųjų rudens sesijos mėnesių panaudoti diskusijai, įtraukiant ir Prezidentūros ir Bažnyčios hierarchų atstovus. Manau, kad su pateikimu turėtumėme sugrįžti lapkričio – gruodžio mėnesį“, – kalbėjo „laisvietis“.
Parlamentaras aiškina, kad sprendimas inicijuoti papildomas diskusijas prieš nešant projektą į parlamento salę buvo priimtas dėl to, kad įstatymą teikiant Seime pavasarį, buvo susilaukta kritikos dėl šio klausimo „stūmimo buldozeriu“. Tomas Vytautas Raskevičius susitiko su Prezidentūros atstovais. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Teikiant pirmą kartą buvo pasigirdę tokie, mano manymu, nepamatuoti kaltinimai, kada sakoma, kad projektas stumiamas buldozeriu, per greitai, neišdiskutuota. Tai tiesiog sukursime papildomą erdvę diskusijai, kad visi, kurie nori, galėtų pasisakyti, bet mano giliu įsitikinimu apie įstatymų projektus politiškai yra diskutuojama po to, kai jie praeina pateikimo stadiją“, – aiškino ŽTK pirmininkas.
Partnerystės apibrėžimas bus keičiamas atsižvelgiant į G. Nausėdos kritiką
Liepos pradžioje su Prezidentūros atstovais susitikęs T. V. Raskevičius tvirtina ketinantis atsižvelgti ir į šalies vadovo pastabas dėl Partnerystės projekto. Tačiau prezidento kritiką dėl partnerystės ir santuokos apibrėžimų „suniveliavimo“ parlamentaras laiko nepagrįsta.
„Tokios kritikos iš tiesų nesuprantu, nes partnerystė ir santuoka yra du skirtingi teisiniai instrumentai, taikomi skirtingiems subjektų ratams. Pavyzdžiui: santuoka, yra išimtinai rezervuota tik vyro ir moters sąjungai, o partnerystė – lyčiai neutrali. Taip pat skiriasi kiti techniniai aspektai“, – tvirtino „laisvietis“.
Visgi jis sako, kad į prezidento Gitano Nausėdos pastabas bus atsižvelgta.
„Prezidentas išsakė kritiką dėl partnerystės sąvokos apibrėžimo, būtent esą kad jis per daug tiesiogiai nurodo į 2019 m. Konstitucinio Teismo nutarimą. Tai mes tą kritiką išgirdome ir partnerystės apibrėžimas bus keičiamas. Ta linkme, kad jis taps labai glaustas ir konkretus“, – tikino ŽTK pirmininkas, kartu patikslindamas, kad partnerystę šiame įstatyme ketinama apibrėžti, kaip dviejų žmonių bendrą gyvenimą nesusituokus.
Tuo metu Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimu T. V. Raskevičius sako nenorintis kalbėti už kitus politikus, tačiau tikina, kad tokio pasiūlymo jo vadovaujamas komitetas ar Laisvės frakcija rudens sesijoje teikti neplanuoja.
„Tiek frakcijos, tiek komitetai teikia siūlymus dėl rudens sesijos darbų programos. Mano žiniomis nei Laisvės frakcija, nei Žmogaus teisių komitetas Stambulo konvencijos ratifikavimo rudens sesijoje neteiks“, – aiškino Laisvės frakcijos narys, kartu pridurdamas, kad negali garantuoti, jog tokios diskusijos nebandys inicijuoti kiti parlamentarai.
„Aš negaliu kalbėti už kitas frakcijas, kitus komitetus. Galbūt jie turi kažkokių kitokių planų, bet iš mūsų bent jau kol kas tokio pasiūlymo nėra“, – sakė jis.
T. V. Raskevičius tuo pačiu prisiminė, kad jau pavasario sesijoje šį klausimą į darbotvarkę bandė įtraukti kai kurie Stambulo konvencijos ratifikavimui nepritariantys politikai.
„Prisiminkime, kad pavasario sesijoje tvirtinant darbų programą Žemaitaitis teikė siūlymą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Tai galbūt tokių bandymų bus ir dabar“, – svarstė politikas.
Nors Laisvės frakcija ir ŽTK nariai Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimo rudens sesijoje kelti neketina, tačiau smurto artimoje aplinkoje klausimas išliks Seimo darbotvarkėje, kadangi laukiama atitinkamų pataisų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
„Man atrodo, svarbiausia, kad iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ateitų smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisos, kuriomis yra įtvirtinamas taip vadinamas apribojimo orderis. Mes dažnai kalbame apie tai, kad Stambulo konvencija esą nereikalinga, galima daug klausimų spręsti ir nacionalinės teisės priemonėmis. Labai norėtųsi, kad mes iš tiesų pradėtumėme reaguoti į smurto artimoje aplinkoje epidemiją“, – kalbėjo parlamentaras.
Jo manymu, tai, kad smurto artimoje aplinkoje problema Lietuvoje išlieka opi, įrodo ir praėjusios savaitės įvykiai.
„Praeitą savaitę Vilniuje buvo epizodas, kai buvo nušauta moteris mašinoje buitinio konflikto metu. Akivaizdu, kad tos priemonės, kurios egzistuoja šiandien, ypatingai prevencijos ir švietėjiškos veiklos kontekste yra nepakankamos“, – mano T. V. Raskevičius.
ELTA primena, kad pagal šalies Konstituciją Seimo rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Parlamentas gali nutarti sesiją pratęsti.
Ignas Vėgėlė. Lietuvos advokatūros pirmininkas. Infolex.lt nuotr.
Savaitgalį viešojoje erdvėje ažiotažą savo perskaityta kalba sukėlęs advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė teigia besidžiaugiantis visuomenės dėmesiu. Pasak jo, tai rodo, kad žmogaus teisų ir laisvių tema šiuo metu yra itin aktuali.
„Septintoji įvadinė kalba Advokatų visuotiniuose susirinkimuose sukėlė didelį atgarsį Lietuvos visuomenėje. Džiaugiuosi, kad jau septintą kartą visuotiniame susirinkime kalbėdamas apie žmogaus teises, buvau išgirstas ir didelės visuomenės dalies. Tai rodo, kad žmogaus teisų ir laisvių tema šiuo metu yra itin aktuali ir apie tai būtina kalbėti. Viliuosi, kad dėmesys žmogaus teisių ir laisvių temai ne tik neišblės, bet imsime kiekvieną reikšmingesnį sprendimą vertinti ir per žmogaus teisių bei laisvių prizmę“, – „feisbuke“ pirmadienį rašė I. Vėgėlė.
ELTA primena, kad savaitgalį Birštone sakytoje ir nevienareikšmiškai įvertintoje kalboje advokatų tarybos pirmininkas I. Vėgėlė kritikavo galimybių pasą, Pasaulio sveikatos organizaciją, o kalbėdamas apie valstybės taikomus ribojimus pandemijos metu teigė, kad šie pažeidžia žmogaus teises.
Savo socialinio tinklo įraše advokatų tarybos pirmininkas taip pat pažymėjo neturėsiantis artimiausią savaitę laiko žurnalistams plačiau pakomentuoti kalboje išdėstytas mintis.
„Nuo pat ryto sulaukiu itin daug žurnalistų dėmesio. Turiu atsiprašyti, kad dėl didelio užimtumo – šią savaitę vyks Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių advokatūrų vadovų konferencija – neturėsiu galimybės diskutuoti televizijos ar radijo laidose. Ši pauzė kartu leis pakeisti aptariamoje kalboje išsakytų minčių emocinį vertinimą, vengti asmeniškumų bei susipriešinimo, viliuosi, sukurs prielaidas tolerancijai ir argumentuotai turinio analizei. Diskusija, kuri bus, turiu vilties, padės kurti teisingesnę ir atviresnę Lietuvą“, – rašė jis ir paragino žurnalistus nepamiršti gerbti nuomonių įvairovę.
„Suprasdamas žurnalisto darbo specifiką, kad žinia savaitę laukti negali, Jūsų, gerbiami žurnalistai, norėčiau paprašyti neužmiršti auksinės taisyklės – gerbti nuomonių įvairovę, pateikti kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių nuomonių. Jei į laidą kviečiate pritariantį mano mintims, pasikvieskite ir prieštaraujantį, ir atvirkščiai. Juk diskusijos, kuriose girdimos skirtingos nuomonės, padeda suprasti ir susikalbėti“, – rašė I. Vėgėlė.
Laikraštis The Financial Times
Prezidentas Gitanas Nausėda, duodamas interviu „The Financial Times“, tikino, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija ir yra pasiryžusi ginti demokratijos vertybes, kurios yra puolamos.
G. Nausėda sakė „The Financial Times“, kad su Rusija ir Baltarusija besiribojanti Lietuva per savo ilgametę istoriją priprato prie „sunkių kaimynų“ ir išmoko kaip su jais elgtis.
„Ko gero svarbiausia žinia, kurią galėtume nusiųsti Baltarusijos režimui, yra ta, kad demokratinės šalys nėra silpnos. Demokratinės šalys – stiprios, vieningos ir gerbia teisės viršenybę. Nereikėtų manyti, kad mes silpni – mes būsime ryžtingi“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva susiduria su Baltarusijos hibridine ataka, kuri yra nukreipta prieš visą Europos Sąjungą. Pastarosiomis savaitėmis Minskas per sieną pasiuntė daugiau nei 4 000 migrantų, daugiausiai Irako piliečių.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Baltarusija migraciją naudoja kaip ginklą.
Be to, praeitą savaitę Lietuva tapo pirmąją ES valstybe, iš kurios Kinija atšaukė savo ambasadorių. Taip Pekinas reagavo į Lietuvos sprendimą Vilniuje steigti Taivano atstovybę.
Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ trečiadienį rašė, kad Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija, kad „nubaustų“ Lietuvą. „Kinijai ir Rusijai reikia drauge suduoti stiprų smūgį vienam ar dviem JAV pakalikams ir taip perspėti kitas valstybes“, – rašoma kinų laikraštyje.
G. Nausėda sakė, kad Lietuva tuo pačiu metu susiduria su spaudimu iš Baltarusijos ir Kinijos, ir tai veikiausiai nėra sutapimas. Jis taip priminė, kad Lietuva laikėsi „vienos Kinijos politikos“ nuo tada, kai 1991 m. abi valstybės užmezgė diplomatinius santykius.
„Norėtume, kad santykiai su Kinija remtųsi abipusės pagarbos principu. Kitu atveju dialogas virsta vienašaliais ultimatumais, reikalavimais, kurie nepriimtini tarptautiniuose santykiuose“, – sakė Lietuvos prezidentas. Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Jis tikisi, kad Kinija apsigalvos ir pakeis savo sprendimą dėl ambasadoriaus atšaukimo bei pabrėžė, kad būdama suvereni ir nepriklausoma valstybė Lietuva gali laisvai spręsti su kuriomis šalimis ar teritorijomis vystyti ekonominius ir kultūrinius santykius.
Po beveik 50 metų trukusios okupacijos 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo viena didžiausių demokratijos gynėjų tarp NATO ir ES narių.
„Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias. Mes puikiai suprantame, kad šis kelias ne pats lengviausias“, – pabrėžė G. Nausėda.
Praeitą savaitę Lietuva, regis, ėmė suvaldyti nelegalią migraciją iš Baltarusijos po to, kai įtikino Iraką nutraukti skrydžius į Minską ir įgaliojo pasieniečius neįleisti iš Baltarusijos migrantų, bandančių patekti į Lietuvą ne per pasienio kontrolės punktus. Atrodo, kad po to Baltarusija migracijos srautus nukreipė į kaimynines Latviją ir Lenkiją.
Pastaruoju metu Lietuva susidūrė su keliais incidentais, kurie, prezidento patarėjų teigimu, gali būti tarpusavyje susiję. Anksčiau šią savaitę įvyko riaušės prie parlamento ir kilo neramumai nelegalių migrantų stovykloje prie Vilniaus, o Užsienio reikalų ministerija susidūrė su kibernetine ataka.
„Pastaruoju metu mes įpratome kovoti su hibridinėmis atakomis. Matome, kad yra vykdomos kibernetinės atakos. Lietuva iš tikrųjų puikiai supranta, kad įtampa regione padidėjo ir mes privalome būti pasiruošę į tai reaguoti“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas pirmadienį kalbėjo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir paprašė Lietuvoje dislokuoti NATO Kovos su hibridinėmis grėsmėmis paramos grupę. Jis taip pat minėjo, kad artėjančios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ gali prisidėti prie įtampos regione.
Kinijos karys
Latvijos užsienio reikalų ministras jau įspėjo apie galimus incidentus. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad nors ir nėra įrodymų, jog Rusija gali būti prisidėjusi prie Baltarusijos vykdomos hibridinės atakos, tačiau „niekas negali paneigti, kad šie įvykiai daugiau ar mažiau naudingi Rusijai“.
G. Nausėda sako, kad atgavusi nepriklausomybę Lietuva išmoko tam tikras „moralines pamokas“ ir, būdama NATO ir ES narė bei atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, rimtai suvokia savo atsakomybę.
„Mūsų istorija skausminga. Mūsų istorija sudėtinga. Tačiau manome, kad principai ir vertybės net ir XXI amžiuje reiškia daug ir mes bandome juos ginti“, – sakė prezidentas.
Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius iš savo kabineto socialinio tinklo „Facebook“ tiesioginėje transliacijoje papasakojo apie situaciją parlamento rūmuose. Šiuo metu Seimo nariai negali išvykti iš teritorijos, kadangi dieną prieš COVID-19 ribojimus protestavusi minia užblokavo išvažiavimą iš pastato.
„Šiandien buvo ilga diena Seime, bet ta diena dar nesibaigė, nes kol kas išėjimai iš Seimo yra užblokuoti protestuojančios minios. Kai kurie Seimo nariai likę Seimo rūmuose negali saugiai išvykti“, – savo feisbuko istorijoje pasakojo T. V. Raskevičius.
Laisvės frakcijos parlamentaras pasakojo, kad pro langą mato išvažiavimą užblokavusią 50-100 žmonių minią, transliacijos metu pasigirdo garsiniai signalai, skanduotės „gėda“, „bailiai“. Pasak T. V. Raskevičiaus, kai kuriems parlamentarams buvo patarta iš pastato neišvykti.
„Kai kuriems Seimo nariams buvo patarta iš Seimo rūmų neišvykti. Taip va dabar ir laukiu, kaip viskas baigsis. Tikiuosi, kad Seime nakvoti nereikės“, – teigė ŽTK pirmininkas, kartu akcentuodamas, kad tokie veiksmai yra įstatymų pažeidimas.
Protestuotojai apsupę parlamentą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Dieną vykęs mitingas, aš manau, yra tiesiog tam tikros visuomenės grupės nuomonės ir saviraiškos laisvės pasireiškimas, bet mitingas ir jam išduotas leidimas baigėsi penktą valandą. Susirinkimų įstatyme yra numatyta, kad susirinkimai nevyksta arčiau negu 75 metrai nuo Seimo pastato. Tai tie žmonės, kurie šiuo metu užblokavę išėjimą iš Seimo tiesiog pažeidžia mūsų šalies įstatymus“, – pabrėžė jis.
Todėl politikas kartu pažymėjo, kad „demokratija ir žmogaus teisės nėra anarchija“, ir jis išreiškė lūkestį, kad Lietuvoje nepasikartos JAV įvykusio Kapitolijaus šturmo scenarijus ir pareigūnai sureaguos laiku.
„Labai tikiuosi, kad mūsų teisėsaugos institucijos, policija tikrai operatyviai sureaguos į šiuos incidentus. Jeigu mes neturėsime aiškios pozicijos šiuo klausimu, tai, matyt, minios valdžia greitu laiku šturmuos ir Seimą taip, kaip buvo šturmuotas Kapitolijus šių metų pradžioje“, – kalbėjo T. V. Raskevičius.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žymaus žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo mirties.
„Netekome iškilaus žmogaus teisių aktyvisto, disidento ir didžio Lietuvos draugo. Sergejus Kovaliovas buvo ypatingas Lietuvos laisvės kovų rėmėjas per visus sovietinės okupacijos ir priespaudos dešimtmečius. Jo asmeninis rūpestis ir dėmesys, jo tikėjimas nepriklausomos Lietuvos ateitimi stiprino mus visus ir 1990 m. kovo 11-ąją, ir itin sunkiomis 1991-ųjų akimirkomis“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
S. Kovaliovas yra daugybės apdovanojimų ir premijų laureatas. S. Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi ir yra pirmasis Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatas.
Premjerės užuojautoje pažymima, kad visas šios drąsios asmenybės gyvenimas buvo skirtas kovai prieš sovietų vergovę, prieš vyraujantį melo ir pažeminimo režimą.
„Kovodamas už žmogaus teises, jis aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais, kartu parengė ir pasirašė svarbius nusikaltimus demaskuojančius dokumentus, prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo Vakaruose. Dėl didžiojo kovotojo už laisvę – Sergejaus Kovaliovo netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems ir visiems, kuriems teko garbė pažinoti šį kovotoją už teisingumą“, – sakoma premjerės užuojautoje.
Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Parlamente priėmus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, kuriomis nuspręsta pritaikyti 6 mėnesių laisvo judėjimo apribojimą nelegaliems migrantams tol, kol bus vykdoma prieglobsčio prašymo procedūra, užvirė diskusijos, ar atvykėlių atžvilgiu nebus pažeidžiamos pamatinės žmogaus teisės. Tačiau laikinai apribojant migrantų judėjimą, laikinojo apgyvendinimo vietose taip pat kyla iššūkių dėl bazinių humanitarinių poreikių, tokių kaip vanduo, maitinimas, medikamentai, užtikrinimo.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius pabrėžia, kad tiek laikinojo apgyvendinimo vietose, kol migrantai įkurdinami izoliacijos laikotarpiui dėl COVID-19 pandemijos, tiek kol nagrinėjami prieglobsčio prašymai, būtina užtikrinti, kad šie poreikiai būtų patenkinti.
„Ar tai būtų laikinas apgyvendinimas saviizoliacijoje, ar kol svarstomi prieglobsčio prašymai, turi būti užtikrinti pagrindiniai baziniai humanitariniai poreikiai. Adekvatus apgyvendinimas, švarus vanduo, higienos priemonės, atitinkamas maitinimas“, – Eltai sakė T. V. Raskevičius.
Tuo metu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Kristina Meidė džiaugėsi, kad bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų ir Vyriausybės migrantų poreikių užtikrinimo klausimu tampa vis sklandesnis. Visgi ji pažymėjo, kad situacija laikinojo apgyvendinimo vietose, kurios įrengiamos buvusių mokyklų ir kitų panašių savivaldybių pastatų teritorijoje, yra prastesnė nei tam pritaikytose vietose.
„Situacija yra visokia. Apgyvendinimo sąlygos yra skirtingos. Turbūt pačios geriausios yra ten, kur buvo įprasta apgyvendinti prieglobsčio prašančius žmones, kaip Rukla, Pabradė, o visos laikinos apgyvendinimo vietos, kurios nebuvo pritaikytos, visose yra kažkokių bėdų“, – pasakojo K. Meidė.
Viena iš laikino apgyvendinimo vietų įrengta Alytaus rajone esančiame Verebiejų kaime, kur įkurdinti 164 nelegalūs migrantai, daugiausiai irakiečiai. Šios savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas taip pat pasidžiaugė, kad tarp laikinai migrantus apgyvendinančių regionų merų, Vidaus reikalų ministerijos ir Finansų ministerijos vyksta reguliarūs susitikimai. Tačiau jis negalėjo atsakyti, kiek ilgai migrantai pasiliks Verebiejuose esančioje buvusioje mokykloje, kadangi iš Vyriausybės nebuvo pateikti konkretūs terminai.
„Konkrečių terminių, kada jie bus iškelti, mes nežinome. Aiškinama, kad po karantinavimo, bet vėlgi priklausys, kiek jų per sieną vėl atsiųs „draugiškas“ kaimyninės valstybės prezidentas“, – Eltai migrantų apgyvendinimo situaciją komentavo A. Vrubliauskas.
Dėl koronaviruso migrantams laikino apgyvendinimo vietose teks pasilikti ilgiau
Nors iš pradžių buvo skelbiama, kad migrantai savivaldybių pastatuose laikinai apgyvendinami dešimčiai dienų, tačiau, pasak Alytaus rajono mero, situacija pasikeitė tarp atvykėlių aptikus kelis COVID-19 infekcijos atvejus.
„Jie po dešimties dienų negali būti iškelti, nes jie dabar karantinuojami, bent dalis iš jų. Logiška būtų, kad visi bent jau keturiolikai dienų išbūtų. Buvo aptikti 8 kovido atvejai po PGR tyrimo. Jie atskirti, visiškai izoliuoti nuo visos grupės, bet logiška, kad visi bent keturiolikai dienų būtų pas mus“, – aiškino A. Vrubliauskas.
Nors greta esančiame Varėnos rajone migrantai buvo paskiepyti, tačiau Alytaus rajone, pasak mero, to padaryti dar negalima, kadangi iki šiol nepavyko nustatyti tikslios visų ten esančių asmenų tapatybės. Kita problema, pasak A. Vrubliausko, medicininių paslaugų kompensavimo savivaldybėms iš nacionalinių lėšų sukūrimas.
„Pas mus yra tam tikrų problemų dėl vakcinavimo, kadangi migrantus dar reikia identifikuoti, surinkti pirštų atspaudus, išsiaiškinti, koks jų statusas. Tai šiek tiek užtrunka. Dar yra didelė problema, kurią aš keliu, tai gydymas, kadangi tai irgi kainuoja. Greitoji pagalba, tai viskas aišku, bet yra ir chroniškomis, lėtinėmis ligomis sergančių. Kaip nupirkti vaistų, kas tai kompensuos“, – sakė Alytaus rajono vadovas, kartu pridurdamas, kad laikino apgyvendinimo vietose taip pat yra reikalingi medicinos darbuotojai, kadangi šiuo metu krūvis esą tenka daugybę iškvietimų gaunantiems greitosios pagalbos medikams.
Alytaus r. nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kvietimas po kvietimo. Tai vidurius suskaudo, tai pykina, tai sukando tie vadinami dzūkiški varmai. Atvažiuoja greitoji, o eilėse kokie dešimt žmonių išsirikiuoja. Papildomi iškvietimai, jie masiniai, ir tai kainuoja. Tikimės tam tikrų išmokų iš ligonių kasų ir kad mūsų gyventojams nenukentėtų paslauga“, – teigė A. Vrubliauskas.
Medicininę pagalbą migrantams teikia ir Raudonasis Kryžius. Šios organizacijos vadovė sako, kad kol kas su migrantų sveikatos iššūkiais savanoriams ir savivaldybių darbuotojams susitvarkyti esą pavyksta.
„Bendromis pastangomis vaistus mes pristatome. Savanoriai ir darbuotojai atvažiuoja tam tikru grafiku ir padeda pačių įstaigų darbuotojai, socialiniai darbuotojai. Tai, kad kažkur būtų labai didelių bėdų, neturiu duomenų“, – sakė K. Meidė.
Tuo tarpu T. V. Raskevičius pažymėjo, kad Lietuva šiuo metu susiduria su neeiliniu iššūkiu, todėl išaugus migrantų srautams, laikino apgyvendinimo vietose pirmiausiai reikėtų pasirūpinti bent jau būtinąja medicinine pagalba, o platesnį sveikatos paslaugų prieinamumą būtų galima garantuoti migrantų ilgalaikio apgyvendinimo centruose.
„Šitame etape svarbiausia užtikrinti būtinąją medicininę pagalbą, o tada, kaip ir buvo svarstytos Seime užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, teisę gauti atitinkamą reikalingą sveikatos priežiūrą, tai yra viena iš prieglobsčio prašytų teisių, kuriai užtikrinti reikia dėti visas pastangas“, – mano Laisvės frakcijai priklausantis parlamentaras.
Izoliacijoje laiką leidžiantiems nelegaliems migrantams buvo apribota ne tik laisvo judėjimo teisė, bet ir jų galimybės susisiekti su artimaisiais, kadangi jiems laikinai buvo konfiskuoti telefonai, o užsienio ryšio tinklų SIM kortelės Lietuvoje taip pat dažniausiai neveikia.
Pasak K. Meidės, Raudonasis Kryžius bando išspręsti ir šią migrantų problemą, jiems suteikiant SIM korteles arba leidžiant laikinai pasinaudoti savanorių suteikiamu telefonu.
„Jeigu yra leidimas iš pačios apgyvendinimo vietos ir jeigu yra prašymas iš pačių atvykusių žmonių, tai mes tą padarome. Jeigu nenori įsigyti SIM kortelės, bet nori pranešti savo artimiesiems apie tai, kad sveikas gyvas ir kur yra, mes irgi turime telefonus, kuriais irgi padedame susisiekti žmonėms su artimaisiais. Bet tam tikromis situacijomis, kaip, pavyzdžiui, Alytuje yra apribotas naudojimasis žmonių telefonu ir mes suteikti SIM kortelių irgi negalime, kol apribojimai yra galiojantys“, – kalbėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė.
Kodėl Verebiejuose apgyvendintų migrantų telefonus apskritai buvo konfiskavę pasienio tarnybų pareigūnai, A. Vrubliauskas negalėjo paaiškinti, tačiau pažymėjo, kad jo savivaldybėje apgyvendintiems atvykėliams telefonai buvo grąžinti.
„Tarpininkavau šiuo klausimu, nes nesupratau, kodėl pasieniečiai taip ilgai aiškinasi dėl telefonų. Bet jie grąžinti prieš kelias dienas. Vienų daug greičiau grąžino, bet kitų kažkodėl užsitęsė. Dabar Raudonasis Kryžius padeda gauti SIM kortelių. Tegul skambina“, – stebėjosi Alytaus rajono meras.
Apie tai, kad migrantams buvo apribota galimybė paskambinti savo artimiesiems, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas sakė apskritai nežinojęs.
„Tokios informacijos neturiu, bet daiktus konfiskuoti galima remiantis tik atitinkamais institucijų ir visų pirma teismų sprendimais. Jeigu atitinkamų asmenų atžvilgiu tokių sprendimų nėra, tai tokie konfiskavimai neturėtų būti vykdomi“, – tvirtino T. V. Raskevičius.
ŽTK pirmininkas: akivaizdu, kad kai kurių laikinai apgyvendintų migrantų poreikių užtikrinti nepavyks
Laisvės frakcijos nario nuomone, reguliaraus migrantų susisiekimo su artimaisiais galimybes būtų galima užtikrinti būtent pastovaus apgyvendinimo centruose, kol būtų nagrinėjami prieglobsčio prašymai. Apleistose mokyklose įkurdintiems atvykėliams kai kurių poreikių, parlamentaro nuomone, garantuoti tiesiog neįmanoma, kadangi Lietuva susidūrė su itin dideliu migracijos srautu, o situaciją esą papildomai apsunkina ir karantinavimo reikalavimai.
„Turime suprasti, kad susiduriame su ypatinga situacija ir akivaizdu, kad eksponentiškai išaugus prieglobsčio prašančių asmenų skaičiui, dar dešimt dienų reikia praleisti saviizoliacijoje, yra reaguojama tam tikra prasme ad hoc, ieškoma įvairių vietų, kur juos galima apgyvendinti ir yra akivaizdu, kad izoliacijos metu kartais tų dalykų, apie kuriuos čia kalbama, užtikrinti nepavyks. Bet kalbant apie nuolatinio apgyvendinimo vietas, kur žmonės laukia, kol bus išnagrinėti jų prašymai, apie tai galima kalbėti“, – įsitikinęs T. V. Raskevičius.
Visgi Raudonojo Kryžiaus vadovė pažymi, kad, be higieninių reikmių, susisiekimo su artimaisiais galimybių, ne mažiau problemų kyla dėl pačių migrantų informavimo apie jų laukiančias prieglobsčio prašymo ar grąžinimo į kilmės šalį procedūras. Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti nelegalūs migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Šalia visiškai higieninių dalykų, t.y. dušai, tualetai, be to, yra svarbu informavimas. Tai tikrai nėra lengva, nes ne visi žmonės kalba angliškai, vertėjų trūkumas. Mes dalinamės vertėjais, kad apskritai sužinotume žmonių poreikius. Tai tikrai yra vienas iš iššūkių šalia visų higieninių dalykų, kad tie žmonės turi gauti informaciją, koks procesas bus, kas jų laukia, kiek jiems reikės laukti, kaip tas laukimas atrodys“, – pažymėjo K. Meidė.
Migrantų maitinimas, pasak Alytaus rajono mero, taip pat kelia iššūkių, kadangi savivaldybės gavo patikslintus nurodymus dėl viešųjų pirkimų konkursų skelbimo tvarkos, vietinėms maitinimo įmonėmis organizavimo. Visgi Alytaus rajono vadovas patikino, kad buvo gautas Vyriausybės pažadas, jog savivaldybių išlaidos, susijusios su migrantų maitinimu ir medicina, turėtų būti kompensuojamos, todėl jis mano, kad su kylančiais iššūkiais savivaldybės turėtų susitvarkyti.
„Man atrodo, problemų nebus, o jeigu bus, tai spręsime“, – žadėjo A. Vrubliauskas.
Teisingumas
Šeši iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, kad žmogaus teisės šalyje nėra gerbiamos. Sociologinė apklausa parodė, kad daugiausiai žmogaus teisių padėtimi nepatenkinti kaimo gyventojai, pensininkai ir tautinių mažumų atstovai. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė sako, kad diskriminavimas dėl amžiaus yra viena dažniausių skundų priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į jos vadovaujamą instituciją, todėl iš dalies galima suprasti, kodėl būtent išvardintos visuomenės grupės dažniau neigiamai vertina žmogaus teisių padėtį.
Kaip parodė naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės pabaigoje – birželio pradžioje viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vykdyta apklausa, dauguma (šeši iš dešimties – 61 proc.) suaugusių šalies gyventojų mano, kad Lietuvoje dabartiniu metu žmogaus teisės yra negerbiamos (18 proc. gyventojų atsakė, kad jos labai negerbiamos, o 43 proc. kad greičiau negerbiamos).
Dvigubai mažesnė dalis (31 proc.) apklaustųjų mano, kad žmogaus teisės yra gerbiamos (vos 1 proc. atsakė, kad jos yra labai gerbiamos, o dar 30 proc. kad greičiau gerbiamos). 8 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Trečdalis gyventojų mano, kad reikalai šalyje gerėja
„Baltijos tyrimų“ apklausa taip pat parodė, kad beveik trečdalis (31 proc.) apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų atsakė, jog pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į gerąją pusę, tačiau du trečdaliai (67 proc.) nurodė, kad reikalai šalyje blogėja. 2 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.
Manančių, kad šalies padėtis iš esmės krypsta į blogąją pusę, sumažėjo paklaidos ribose. Lyginant su atsakymais balandžio mėnesį, manančių, kad reikalai šalyje blogėja, sumažėjo 3 procentiniais punktais, o lyginant su gyventojų vertinimais prieš metus (pasibaigiant pirmajai COVID-19 pandemijos bangai – 2020 m. birželį), teigiančių, kad padėtis Lietuvoje krypsta į gerąją pusę, sumažėjo 3 procentiniais punktais.
B. Sabatauskaitė: pandemijos laikotarpiu daugelis susimąstė, kas yra žmogaus teisės
Lygių galimybių kontrolierė vertindama apklausos rezultatus pažymėjo, kad itin svarbu, jog žmonės apskritai atsako, kaip jie jaučiasi ir geba įvertinti žmogaus teisių situaciją šalyje. Jos nuomone, karantino laikotarpiu žmonės daug dažniau susimąstė apie teises, kuriomis iki pandemijos galėjo naudotis kiekvieną dieną, bei taip gyventi sau įprastą gyvenimą.
„Greičiausiai pandeminiu laikotarpiu nemaža mūsų dalis daugiau susimąstėme, kas yra tos žmogaus teisės, nes iki pandeminiu laikotarpiu dažnai tekdavo stebėti tendenciją, kad žmonės mano, jog žmogaus teisės yra tik kažkokiai saujelei žmonių ir dažnai nėra supratimo, kad mes iš esmės kas dieną naudojamės tomis žmogaus teisėmis. Pavyzdžiui: teise į švietimą, darbą, laisvą judėjimą, sveikatos apsaugą ir t.t.“, – Eltai kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Jos nuomone, karantinas lėmė ne tik tai, kad žmonės pradėjo svarstyti, kokios jų teisės buvo suvaržytos šiuo laikotarpiu, tačiau apskritai pagalvoti, ar visos jų teisės būdavo užtikrinimas dar net neprasidėjus karantinui.
„Tiesiog, dėl pandemijos plitimo daugybei mūsų teisių esant apribotoms žmonėms pradėjo kilti daug daugiau klausimų ar pagrįstai yra apribotos mūsų teisės. Tam tikras supurtymas įvyko ir susimąstymas apie tas kasdienes teises ir iki pandeminiu laikotarpiu, ar tikrai aš jas visas turiu ir galiu pilnai įgyvendinti“, – sakė B. Sabatauskaitė.
Karantino metu padaugėjo skundų į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą
Pasak Lygių galimybių kontrolierės, jos vadovaujama institucija pandemijos laikotarpiu ėmė įžvelgti skundų augimo tendenciją. Kaip teigia B. Sabatauskaitė, nemažai skundų buvo susiję ir su karantino metu apribotomis veiklos galimybėmis srityse, kurių gyventojai negalėjo pasinaudoti nuotolinio darbo opcija. Tačiau išaugęs skundų skaičius, jos nuomone, greičiausiai parodo ir tai, kad žmonės nebesitaiksto su žmogaus teisių neužtikrinimu.
„Pastebime, kad daugėja skundų ir paklausimų, kreipimųsi. Tuo pačiu, reiškia, kad žmonės ieško ir nebesitaiksto, kad tos pagarbos jaučia mažiau ir su žmogaus teisių neužtikrinamumu nesitaiko, ieško sprendimų. Tuo pačiu drįsčiau sakyti, kad tam tikros grupės garsiau kalba apie savo teisių neužtikrintumą, pažeidžiamumą“, – svarstė Lygių galimybių kontrolierė.
Jaunimas ir miestų gyventojai žmogaus teisių padėtimi šalyje patenkinti labiau
„Baltijos tyrimų“ apklausa taip pat parodė, kad požiūrio, jog Lietuvoje dabartiniu metu gerbiamos žmogaus teisės, dažniau laikosi jaunimas iki 30 metų (41 proc. iš jų atsakė, kad gerbiamos), miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu, vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, dešiniųjų pažiūrų respondentai.
Žmogaus teisių situacija Lietuvoje šiuo metu labiausiai yra nepatenkinti gyvenantys kaime, pensininkai bei darbininkai ir ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų žmonės.
B. Sabatauskaitė nesiėmė vertinti, kodėl būtent pastarosios visuomenės grupės dažniau laikosi požiūrio, kad žmogaus teisės šalyje nėra gerbiamos. Tačiau ji pažymėjo, kad diskriminacija dėl amžiaus yra viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiasi žmonės.
„Daryti skubotų išvadų nedrįsčiau, bet bendrai, jeigu kalbėtumėme apie asmenų amžių, mes pastebime, kad skundai dėl diskriminacijos dėl amžiaus arba paklausimai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai tikrai yra vieni dažnesnių. Tai galima sieti su tuo, kad užimtumo srityje vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su diskrimanicija“, – aiškino Lygių galimybių kontrolierė, tuo pačiu pažymėdama, kad su diskriminacija dėl amžiaus ne retai susiduria ir jauni žmonės.
„Lygiai taip pat jauni žmonės laikomi neva nepatyrę, o kiti, suprask, jau per daug patyrusiais. Toks jausmas, lyg nebūtų tinkamo amžiaus dirbti“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Apklausa vyko 2021 m. gegužės 20 – birželio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1018 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1proc.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kai pernai metų pabaigoje darbą pradėjo nauja Vyriausybė, buvo deklaruojama, kad nauja Vyriausybė pirmiausia įneš politinį stabilumą. Koaliciją suformavo vien tik dešiniosios partijos, taigi gan lengvai buvo sutarta ir dėl vertybinių principų, dėl ko tokia koalicija išvis yra sudaroma. Praėjo pusė metų – pažadai ištesėti. Lietuva užėmė aiškią nedviprasmišką vertybinę poziciją tarptautinėje politikoje, o Seimo ir Vyriausybės darbas tapo prognozuojamas ir nuoseklus.
Politinis stabilumas
Sauliaus Skvernelio valdymo laikotarpiu tuometę valdančiąją koaliciją drebino politiniai mūšiai ir įtakos zonų dalybos. „Skvernelininkai“ prieš „karbauskininkus“, Seimas prieš Vyriausybę, įtampa su „Valstiečių“ partijos atskilėliais, sąjunga su Lenkų rinkimų akcija ir kita. Dabar gi visiškas štilis. Vyriausybė dirba ramiai, Seimas priima sprendimus, jokių rimtesnių skandalų ar įtampų. Galima tvirtinti, kad Lietuva šiandien yra brandi liberali Vakarų demokratija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinės politinės kovos šį pusmetį yra ne dėl postų ar įtakų, bet dėl idėjų. Liberalizuoti alkoholio pardavimą ar ne, įteisinti partnerystę ar ne. Yra nesutarimų, požiūriai skiriasi, vyksta mitingai, protestai, bet tai ir yra demokratijos triumfas, kai vertinama laisva diskusija ir galiausiai randami sprendimai.
Priešingai nei buvo prognozuojama kai kurių neprietelių, Seimas ir Vyriausybė geba priimti sprendimus, valdančioji koalicija turi pakankamai balsų, o rezultatai tiek politiniame lauke, tiek socialiniame, tiek ekonominiame yra labai geri. Covid-19 krizė suvaldyta, o finansai, socialinė situacija ir ekonomika aiškiai gerėja kasdien.
Nuosekli tvirta vertybinė pozicija
Dabartinė Vyriausybė ir Seimas išsiskiria aiškiu vertybiniu kursu.
Laukinis bizonas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politikoje Lietuva yra tvirtai už liberalią demokratiją, humanizmą ir žmonių apsisprendimą. Jokių nuolaidžiavimų. Jeigu yra pasirinkimas, kroviniai ar žmogaus teisės, šiandien Lietuva kompromisų su sąžine nedaro. Šį Lietuvos pasirinkimą pastebėjo ir kitų šalių žiniasklaida, stambiausi Vakarų spaudos leidiniai. Kai kas kritikuoja ir skundžiasi, kad tokia griežta pozicija žlugdoma ekonomika, bet ilgainiui ekonomika visada suklesti ten, kur gerbiamos demokratinės vertybės. Ar nebus, kad po kelerių metų baltarusiški startuoliai Lietuvoje sukurs daugiau pridedamosios vertės ir darbo vietų nei šiandien trąšų vagonai?
Ne mažiau svarbi diskusija vyksta Seime dėl žmogaus teisių ir kiekvieno galimybių. Yra skirtingi požiūriai, vertinimai, bet pati diskusija yra net vertesnė nei kažkoks greitas teisės aktų priėmimas. Tėvynės sąjunga niekada nebuvo už sprendimų forsavimą, bet visada buvo atvira be jokių kategoriškumų. Vertybinis apsisprendimas negali būti primestas jėga, todėl atvira diskusija, atskirų politikų kaukių nusimetimas, prieštaringai vertinamų asmenų pasirodymas tikruoju amplua, leidžia pamatyti visą vaizdą ir susivokti visuomenei. Apsispręsti, kas yra tikroji tolerancija ir empatija, o kokie veikėjai tėra netikri pranašai.
Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą!
Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.
Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro nesigautų.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.
Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?
Nusileidimas į požeminę perėją. Slaptai.lt nuotr.
Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?
Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.
Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių mažumų teisių hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.
Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.
O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..
Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.
Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.
Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?
Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.
Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir išlygas, kurių neturi, tarkime, tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?
Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.
XXX
Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.
Narve. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.
Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.
Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.
Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvai nepavykus įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo Rolando Pakso byloje, Seime atsirado nauja iniciatyva. 48 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti Seimo narių grupė įregistravo Ateities komiteto parengtą Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo projektą, leisiantį įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą R. Pakso byloje.
Projekto autorių teigimu, jį priėmus bus sudarytos teisinės prielaidos asmeniui, praėjus santykinai ilgam laikui (10 metų) po konstitucinės sankcijos pritaikymo, t. y. po pašalinimo iš užimamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, vėl įgyti teisę užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Pagal Konstituciją prisiekti turi Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius.
Pasak aiškinamojo rašto, siūlomas 10 metų draudimo užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas terminas, manytina, būtų proporcingas ir leistų tinkamai atsižvelgti į EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą pateiktus išaiškinimus dėl „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą ribojimo.
„Pagal siūlomą Konstitucijos 74 straipsnio papildymą šis EŽTT sprendimas būtų įvykdytas visa apimtimi. Kartu pastebėtina, kad įstatymo projektu siekiama sudaryti teisines prielaidas asmeniui, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, ne tik būti renkamam Seimo nariu, bet ir eiti Konstitucijoje nurodytas pareigas. Taigi, toks asmuo galės užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Pažymėtina, kad tokiu atveju projektu yra atsižvelgiama ir į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 110-ojoje sesijoje priimtas 2014 m. kovo 25 d. išvadas, kuriose buvo konstatuota, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto straipsniuose įtvirtintas R. Pakso teises“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Seimo frakcijoms aptarus konstitucinės teisės ekspertų suformuluotus galimus Konstitucijos 74 straipsnio pataisų variantus, rastas bendras konsensusas dėl konkrečios formuluotės.
Konstitucijoje siūloma įrašyti, kad „asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, praėjo ne mažiau kaip dešimt metų.“
Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata tikisi, kad Seime konstitucinių pataisų svarstymas turėtų būti sėkmingas.
„Visos politinės jėgos pritarė formuluotei, kurią Ateities komitetui pasiūlė konstitucinės teisės profesionalai. Manau, kad procesas turėtų būti sėkmingas ir dešimt metų neišspręstas klausimas bus uždarytas“, – teigė prof. R. Lopata.
EŽTT 2011 m. konstatavo, kad dabartinis draudimas iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose iš prezidento pareigų atstatydintam R. Paksui yra neproporcingas.
Baltarusijos aukščiausiasis teismas dėl tėvynės išdavimo 18 metų laisvės atėmimo bausmę skyrė kariuomenės generalinio štabo karininkui.
1991 metais gimęs kariškis, anot žiniasklaidos, nufotografavo ir opozicinei žiniasklaidai kaimyninėje Lenkijoje perdavė Vidaus reikalų ministerijos laišką, adresuotą Gynybos ministerijai.
Prokuratūra Minske ir žmogaus teisių aktyvistai penktadienį patvirtino nuosprendį. Procesas vyko už uždarų durų.
Laiške Vidaus reikalų ministerija prašė galimiems protestams prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką malšinti pasitelkti kariuomenę – tai prieštarauja konstitucijai.
Po 2020 metų rugsėjį vykusių rinkimų A. Lukašenka vėl pasiskelbė nugalėtoju. 66-erių A. Lukašenka valdo šalį nuo 1994-ųjų. Kelis mėnesius trukę masiniai protestai prieš suklastotus rinkimų rezultatus buvo malšinami smurtu. Per protestus buvo sulaikyta dešimtys tūkstančių žmonių, neišvengta ir žuvusiųjų. Žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, buvusioje sovietinėje respublikoje yra per 370 politinių kalinių.
Briuselis nebepripažįsta A. Lukašenkos prezidentu.
Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
