Kinija šeštadienį paskelbė sankcijas, nukreiptas prieš du JAV ir vieną Kanados pilietį. Tai atsakas į Vakarų valstybių sankcijas, kurios buvo įvestos dėl Kinijos netinkamo elgesio su uigūrais, praneša AFP.
Kinijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad į Kiniją, Honkongą ir Makao draudžiama atvykti dviem JAV Tarptautinės religijos laisvės komisijos (CIRF) nariams, Gayle Manchin ir Tony‘ui Perkins‘ui, taip pat Kanados parlamentarui Michaelui Chongui bei Kanados parlamento žmogaus teisių komiteto nariams.
Žmogaus teises ginančių organizacijų teigimu, mažiausiai 1 mln. uigūrų ir kitoms musulmonų grupėms priklausančių žmonių yra kalinami „perauklėjimo stovyklose“ Sindziango regione, Kinijos šiaurės vakaruose. Jie išnaudojami priverstiniam darbui, o moterys priverstinai sterilizuojamos.
Europos Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos šią savaitę pritaikė sankcijas kai kuriems Sindziango regiono valdžios ir verslo atstovams. Pekinas į tai atsakė veiksmais, nukreiptais prieš ES ir Jungtinės Karalystės piliečius.
Kinijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paskelbė, kad JAV ir Kanada rėmėsi „gandais ir dezinformacija“.
Vakarų valstybių piliečiams, kuriems Kinija pritaikė sankcijas, draudžiama vykdyti verslą su Kinijos piliečiais ir organizacijomis.
Ministerija taip pat pareikalavo, kad jie „nustotų kištis į Kinijos vidaus reikalus, kitaip jie gali nudegti pirštus.“
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį gynė praėjusią savaitę pasirašytą dekretą pasitraukti iš Stambulo konvencijos, pavadindamas jį „visiškai teisėtu“.
Turkijos opozicija ir teisininkai savo ruožtu teigia, kad sprendimus dėl tarptautinių sutarčių gali priimti tik šalies parlamentas. Valdžios pareigūnai ginčija R. T. Erdogano išplėstus įgaliojimus, kurie nuo 2018 m. jam leidžia imtis savarankiškų sprendimų dėl tarptautinių sutarčių.
Prieštaringai vertinamas sprendimas pasitraukti iš moterų teises ginančios konvencijos įžiebė žmogaus teisių grupių protestus, o ES paragino Ankarą grįžti į 2011 m. priimtą sutartį, kurią R. T. Erdoganas pasirašė dar būdamas premjeru.
„Priimti tokį sprendimą – ne parlamentui. Opozicija apie tokius reikalus nieko nežino“, – reporteriams Stambule sakė R. T. Erdoganas.
„Mes priėmėme sprendimą. Mes traukiamės iš konvencijos lygiai taip pat, kaip ją pasirašėme. Tai labai paprasta“, – teigė Turkijos prezidentas.
Kritikų teigimu, R. T. Erdoganas gali imtis tolesnio piktnaudžiavimo savo įgaliojimais ir pasitraukti iš daugiau svarbių sutarčių, tokių kaip Europos žmogaus teisių konvencija.
Smurtas artimoje aplinkoje Turkijoje laikomas svarbia problema.
Vien 2020 m. šioje šalyje vyrai nužudė mažiausiai 300 moterų, rodo Turkijos platformos „We Will Stop Femicide“ duomenys.
Prasidėjus viešam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puolimui Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Prezidentą ir Seimo narius, prašydamos apginti įstatymu teisėtai paskirtą šio centro vadovą ADĄ JAKUBAUSKĄ.
Kovo 18 d. išplatintame kreipimesi nurodoma, kad grupė Centro darbuotojų kreipėsi į Seimo pirmininkę bei Seimo valdybą dėl šio centro direktoriaus A.Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę Mingailę Jurkutę, neva istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtinta teise laisvai reikšti savo įsitikinimus, neva sprendimas atleisti ją iš pareigų buvo priimtas dėl M.Jurkutės išsakytos Centro ir atskirų jo darbuotojų kritikos.
Minėta grupė (aiškėja, kad jai priklauso ir kitų įstaigų darbuotojai) teigia negalinti taikstytis su darbuotojų persekiojimu Centre ir, palaikydami M. Jurkutę reikalauja panaikinti įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo iš darbo. Jų teigimu, krizinė situacija Centre pradėjo formuotis, kai įstaigos vadovu tapo A. Jakubauskas, o M. Jurkutės atleidimas iš darbo, yra ryškiausias nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.
Ši grupė primena, kad anksčiau jau kreipėsi į Seimą dėl padėties Centre, tačiau, anot jų, padėtis nepagerėja, nes direktorius neva nesistengia įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, už tai dėl jo vadovavimo stiliaus darbą palieka patyrę istorikams.
Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad nepasitenkinimas Centro darbu pradėtas eskaluoti būtent nuo tada, kai šio Centro vadovu buvo paskirtas Lietuvos tautinių mažumų atstovas, politologas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto profesorius, visuomenės veikėjas ir poetas Adas Jakubauskas, kurio praeitis niekam nekelia jokių abejonių – A.Jakubauskas yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys,įvairiose valstybės institucijoje dirbo darbą susijusį su mažumų reikalais. Yra apdovanotas įvairiais apdovanojimais ir padėkos raštais. Todėl nekelia abejonių, kad dabartiniu metu Centro vadovu yra paskirtas kompetentingas mokslininkas ir vadybos profesionalas.
Kita vertus, abejones kelia niekuo su Centru nesusijusių asmenų (Alvydo Nikžentaičio, Loretos Skurvydaitės, Vasilijaus Safronovo ir Mariaus Sirutavičiaus) viešos pastabos dėl tariamų Centre dirbančių tyrėjų laisvės suvaržymų.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone, nepasitenkinimą dabartiniu Centro vadovu eskaluoja tam tikros politinės jėgos arba jų pavieniai atstovai, kurie turi pagrindą nutylėti Lietuvai svarbius iki šiol nežinomus istorinius įvykius arba slėpti savo bei savo šeimos praeities gyvenimo faktus ir yra nepatenkinti dabartine profesionaliai vykdoma LGGRTC veikla.
Tai patvirtina sinchroniškas Centro ir vieno solidžiausių Lietuvos istorikų parlamentaro profesoriaus ir buvusio Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko ValdoRakučiopuolimas, bei nesiliaujantys grupės Centro darbuotojų skundai Seimui, kuriais siekiamas bet kokiomis priemonėmis pašalinti iš Centro vadovo pareigų A. Jakubauską.
Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį, kad A.Jakubauską palaiko trigubai daugiau šio centro darbuotojų ir savo ruožtu rašo laiškus, prašydami Seimą leisti Centrui dirbti savarankiškai.
Žmogaus teisių organizacijos mano, kad Prezidentas ir Seimas turi leisti Centrui dirbti savarankiškai vadovaujantis Seimo patvirtintais šio Centro nuostatais. O pastarieji reglamentuoja ne tikCentro uždavinius ir teises, bet šio Centro administravimą. Pagal Centro Nuostatus generalinis direktorius priimaį pareigas ir atleidžia iš pareigų darbuotojus, todėl negali būti ginčo dėl to, ar Centro direktorius galėjo atleisti iš darbo ir istorikę M. Jurkutę, kaip negali būti ginčo dėl M.Jurkutės įstatymo suteiktos teisės kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo – tokią teisę ji turėjo ir tebeturi.
Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad už M.Jurkutę kreiptis į teismą dėl galimai nepagrįsto atleidimo iš darbo negali nei du, nei kelios dešimtys Centro darbuotojų, juolab kitose įstaigose dirbantys asmenys. Grąžinti M.Jurkutę į darbą teisėtu būdu negali ir Seimas, nebent jis priverstų Centro direktorių savo noru panaikinti priimtą įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo. Todėl minėtų Centro darbuotojų skunde Seimui iš esmės keliamas klausimas dėl sugrąžinimo M. Jurkutės į darbą neteisėtu būdu (politiniu ar kitokiu spaudimu), pačiai M.Jurkutei teisėta forma tokios valios neišreiškus, kitaip tariant, jai pačiai atsisakius ginti savo galimai pažeistas teises teisėtomis priemonėmis teisme.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad lygiai taip pat kitų įstaigų darbuotojai negali reikalauti atleisti iš darbo A. Jakubauską arba reikalauti stabdyti jo įgaliojimus. Pvz., Vilniaus universiteto Statutas reglamentuoja universiteto valdymą, bet jis nesuteikia teisės šio universiteto rektoriui atleisti iš darbo kito jam nepavaldaus universiteto rektorių arba reikalauti apriboti pastarojo įgaliojimus. Dėl to teisiškai yra ydingi ir netoleruotini vieši Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaičio, Vilniaus universiteto rektoriaus R. Petrausko, Klaipėdos universiteto rektoriaus A. Razbadausko, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės A.M. Linartienės bei Lietuvos kultūros tyrimo instituto direktoriaus R. Makselio reikalavimai suspenduoti LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko įgaliojimus. Šie asmenys akivaizdžiai piktnaudžiauja užimamomis pareigomis ir kelia reikalavimus, dėl kurių įgaliojimų jiems nesuteikia nei šių mokslo įstaigų statutai ar nuostatai, nei šių mokslo įstaigų kolegialių valdymo organų sprendimai. Daugiausia šie asmenys Centro klausimu gali reikšti savo asmeninę nuomonę, bet ne savo mokslo įstaigų vardu.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone,šiuo metu vyksta akivaizdus politinis manipuliavimas pilietės M.Jurkutės atleidimu iš darbo ir psichologinio klimato problemomis Centre, iš tikrųjų siekiant ne grąžinti į darbą M.Jurkutę ar apginti tariamą LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, o kitokių, visuomenei nežinomų tikslų.
Žmogaus teisių organizacijų nuomone, Centras yra Lietuvai priešiškų jėgų taikinys. Rusija visada menkino Lietuvos valstybingumą, neigė Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir iki šiol propaguoja teigiamos sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Todėl sprendžiant dėl kilusių įtampų ir dėl Centro kolektyvo susiskaldymo (ar suskaldymo), būtina įvertinti Lietuvos karinės žvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą, ypač tą dalį, kurioje nurodomas Rusijos propagandos siekis kompromituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoti Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais [[1]].
„Nėra pagrindo manyti, kad nedraugiška Lietuvai valstybė pakeitė propagandostikslus arba atsisakė ketinimų įtakoti Lietuvos istorijos tyrinėtojų nuotaikas ir lūkesčius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad tam tikri politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai ar kiti asmenys, turintys rimtas priežastis slėpti savo ar savo šeimos bei artimųjų gyvenimo praeities faktus, besąlygiškai atsisakys tiesiogiai ar netiesiogiai trukdyti Centro darbui“,- teigiama kreipimesi.
Kreipimesi prašoma:
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą visapusiškai išanalizuoti Centro kolektyve kylančio ar kurstomo nepasitenkinimo priežastis ir nustatyti asmenis, kurie yra suinteresuoti destabilizuoti šio Centro veiklą.
Neleisti tiesiogiai kištis į Centro veiklą ar jo valdymą politikams, mokslo bei kitų institucijų vadovams ar darbuotojams bei kitiems asmenims. Sudaryti sąlygas Centro kolektyvui ir jo vadovams vykdyti funkcijas griežtai pagal Seimo patvirtintinus Centro nuostatus.
Žmogaus teisių organizacijos kviečia visas nevyriausybines organizacijas ir visuomeninius judėjimusbei Lietuvos likimui ir Lietuvos laisvės kovų istorijai neabejingus piliečius priešintis ardomajai politinei ir kitokiai veiklai, kuria siekiama išbalansuotiCentro darbą, nukreipti jį Lietuvos valstybės nepriklausomybei nenaudinga ar net pavojinga linkme.
Kviečia Centro darbuotojus nutraukti viešų skundų rašinėjimus valstybės institucijoms ir žiniasklaidai, nes jie destabilizuoja ir menkina LGGRTC veiklą visuomenės akyse.
Kviečia saugoti Lietuvos orumą ir vardan žmonių santarvės vadovautis Konstitucija bei įstatymais, o savo pažiūras ir įsitikinimus ginti konkrečiais argumentais, bet ne viešomis nuoskaudomis laiškuose valdžios institucijoms.
Kreipimesi reiškiamas tikėjimas, kad valstybės ir visuomenės interesai bus keliami aukščiau už asmenines ambicijas, kad tarpusavio nesutarimais nebus leista pasinaudoti Lietuvai priešiškoms jėgoms, kurios turi tikslą sukompromituoti Centrą ir sąžiningus Lietuvos istorijos tyrinėtojus.
Minėtas kreipimasis taip pat išplatintas visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams.
Jį pasirašė Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija
G. Landsbergis dalyvavo Estijos organizuotame JT Saugumo Tarybos neformaliame susitikime. URM nuotr.
Lietuvos pozicija dėl Rusijos Federacijos neteisėtų veiksmų Autonominėje Krymo Respublikoje ir Sevastopolio mieste nesikeičia – mes niekada nepripažinsime neteisėtos aneksijos ir kelsime šį klausimą tarptautinėje bendruomenėje, sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) neformaliame susitikime, skirtame pažymėti septintąsias Rusijos bandymo aneksuoti Autonominę Krymo Respubliką ir Sevastopolio miestą metines.
„Rusija, kaip okupuojanti valdžia, privalo prisiimti atsakomybę už tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimus Kryme”, – pabrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Lietuvos diplomatijos vadovas kvietė tarptautinę bendruomenę toliau didinti politinį spaudimą, Rusijai taikant sankcijas, reikalaujant visapusiško tarptautinės teisės ir žmogaus teisių standartų laikymosi, smerkti konkrečius Rusijos veiksmus dėl priverstinės pusiasalio integracijos ir vykstančio militarizavimo.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, susitikimo metu JT Generalinio sekretoriaus padėjėja žmogaus teisių klausimais ir vyriausiojo žmogaus teisių komisaro (OHCHR) biuro vadovė Niujorke Ilze Brands Kehris pristatė OHCHR misijos ataskaitą, kurioje pabrėžiama blogėjanti žmogaus teisių padėtis Kryme, sistemingi religijos ir įsitikinimų, žodžio, taikių susirinkimų ir susivienijimų laisvės apribojimai.
Susitikime akcentuota, kad Rusija įtvirtina savo nuolatinį karinį buvimą pusiasalyje, toliau vykdo politiką, kuria siekiama pakeisti Krymo demografinę struktūrą. Tebevyksta savavališki sulaikymai, priverstiniai šaukimai, etninių ukrainiečių ir Krymo totorių, Krymo gyventojų perkėlimai ir deportacijos.
Šio susitikimo organizavimą taip pat rėmė Lietuva, Australija, Belgija, Kanada, Kosta Rika, Čekija, Sakartvelas, Vokietija, Graikija, Hondūras, Lenkija, Turkija ir Ukraina.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Seimo valdybos dėmesio sulaukė visuomenininkų iniciatyva surinkti ir Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen įteikti per 360 tūkstančių piliečių parašų, raginančių trauktis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką, Laisvės partijai priklausantį Tomą Vytautą Raskevičių iš einamų pareigų.
Seimo valdyba ketina įvertinti tai viešu pareiškimu, tačiau trečiadienį nutarta šį klausimą atidėti kitai savaitei.
Prieš priimant sprendimą parlamento vadovė pakvietė Seimo valdybos narius „susipažinti su tuo, kaip atrodo tie dokumentai.“
Kai kurie Seimo valdybos nariai nebuvo linkę kalbėti apie piliečių parašus, bet apibūdindami juos kalbėjo apie „dokumentus, sąrašus“ ir apie tai, kad ši iniciatyva neatitinka Peticijų įstatymo reikalavimų.
Seimo vicepirmininkas Laisvės frakcijai atstovaujantis Vytautas Mitalas tvirtino, kad „parašų tenai jokių nėra“.
„Patikrinti, kiek piliečių išreiškė savo tam tikrą valią, tam tikrą poziciją iš esmės nėra galimybių. Peticijų įstatymo tas dokumentas neatitinka. Jeigu mes taip ir paliksime, mano supratimu, rizikuojame įsivelti į labai pavojingus incidentus, nes bet kas atnešęs dokumentus į Seimą galės pasakyti, kad ten yra parašai, nors tų parašų, kaip mes matome, jokių nėra“, – Seimo valdybos posėdyje sakė V. Mitalas.
Komentuodamas viešoje erdvėje vykstančią tam tikrą visuomeninę diskusiją, jis sakė matąs, kad „ir Lietuvai nedraugiškos jėgos gali bandyti pasinaudoti manipuliuojant Seimo tam tikra valia“.
„Galbūt galėtume fiksuoti valdybos sprendimu, kad Seimo valdyba konstatuoja, jog tuose dokumentuose nėra asmens parašų ar kitų būtinų rekvizitų, kurie leistų laikyti tuos dokumentus peticija pagal Peticijų įstatymą. Jeigu norime Peticijų komisijai kažką perduoti, tai nėra peticija. Antras dalykas: dokumento turinys prasilenkia su demokratinės valstybės valdymo normomis ir Seimo valdyba nemato jokio pagrindo inicijuoti pokyčių Žmogaus teisių komiteto valdyme, šiuo atveju Žmogaus teisių komiteto pirmininko klausime“, – sakė V. Mitalas.
Jo nuomone, Seimo valdybos sprendimas būtų tam tikra žinia visuomenei ir leistų apsaugoti Seimo ir valstybės demokratinius pamatus.
Seimo vicepirmininkas konservatorius Jurgis Razma visuomenininkų iniciatyvą pavadino pateiktais „sąrašais su tam tikrų žmonių nuomonės pareiškimu“.
Siekiant ateityje išvengti problemų, jis siūlė daugiau reklamuoti elektroninės peticijos galimybę tokioms iniciatyvoms realizuoti.
Seimo vicepirmininkas konservatorius Paulius Saudargas mano, kad klausimas dėl parašų yra pasiekęs gana karštą fazę, todėl jis siūlė skubotai nepriiminėti jokių sprendimų.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.
Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.
O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.
Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…
Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.
Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas
Binoklis. Slaptai.lt nuotr.
Siūloma atsisakyti Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtinto draudimo taikyti kriminalinę žvalgybą Respublikos Prezidentui.
Tai numatančias Kriminalinės žvalgybos įstatymo (KŽĮ) pataisas įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai – ekspremjeras Saulius Skvernelis ir Algirdas Stončaitis.
„Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, siūloma eliminuoti įstatymo nuostatą, numatančią, kad draudžiama taikyti kriminalinę žvalgybą Respublikos Prezidentui“, – sako projekto autoriai.
Kriminalinės žvalgybos įstatymo (KŽĮ) pataisas parengę Seimo nariai tikisi, kad jos užtikrins didesnę žmogaus teisių ir laisvių apsaugą kriminalinės žvalgybos srityje.
Naujos teisinio reguliavimo nuostatos aiškiai apibrėžtų asmens, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, teisę į informacijos gavimą apie jo atžvilgiu atliktus slaptus veiksmus bei galimybę skųsti šių veiksmų teisėtumą.
Taip pat siūloma apriboti kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo bei pratęsimų trukmę; numatytas apribojimas pakartotinai sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus po to, kai buvo priimta neigiama motyvuota teismo nutartis. Siūloma naikinti įstatymo nuostatą, leidžiančią atlikti sekimą iki 3 dienų, kai šią priemonę sankcionuoja kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas ar įgaliotas vadovo pavaduotojas.
„Šiuolaikiniame gyvenime, ko gero, nekvestionuojama, kad kriminalinė žvalgyba, kaip kovos su nusikalstamumu priemonė ir informacijos rinkimo instrumentas, yra būtina. Vis dėlto, nors KŽĮ numatyta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai gali būti atliekami tik išimtiniais atvejais, būtina suprasti, kad tokia veikla gali būti stipriai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, ypač asmens teisė į privatumą ir duomenų apsaugą. Dažnai viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, teisininkų diskusijose galima išgirsti, kad Lietuvoje bet kuriam asmeniui gali būti taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės – pokalbių klausymasis ar netgi asmens sekimas – nors tam neturima jokio realaus pagrindo. Ne ką mažiau svarbu, kad pasibaigus tyrimui asmuo nėra informuojamas apie jo atžvilgiu taikytas kriminalinės žvalgybos priemones, nebent pačios tarnybos nuspręstų, kad asmenį yra tikslinga informuoti. Akivaizdu, kad tai yra šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema, kelianti nerimą dar ir todėl, kad neturima jokių duomenų, kokie yra šio reiškinio mastai“, – dokumento aiškinamajame rašte sako S. Skvernelis ir A. Stončaitis.
Vertinant asmens laisvės ir saugumo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus proporcingumą, ne mažiau aktualus klausimas, jų nuomone, yra kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo trukmė.
„Kriminalinės žvalgybos veiksmų laikas turi būti optimalus. Manytina, kad yra netikslingas kriminalinės žvalgybos priemonės pratęsimas ilgesniam negu 12 mėnesių terminui, kai kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas dėl turimos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą. 12 mėnesių terminas yra pakankamas laiko tarpas, kurio metu galėtų paaiškėti, ar yra rengiamos, daromos ar padarytos sunkios ar labai sunkios nusikalstamos veikos“, – sako projekto rengėjai.
Jų teigimu, kitas KŽĮ nuostatų taikymo probleminis aspektas – leidimas sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus bet kuriame teisme.
„Toks reglamentavimas numato, kad suvaržyti asmens privatumą gali leisti kiekvienas teismas. Negavus sankcijos viename teisme, yra galimybė jos prašyti kitame teisme, kol galimai bus gautas siekiamas sprendimas, kadangi Lietuvos teismų informacinėse sistemose nefiksuojamas šių veiksmų sankcionavimas. Todėl tikslinga užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui šia įstatymo spraga“, – sako įstatymo pataisų autoriai.
Jų nuomone, leidžiant sankcionuoti sekimą iki 3 dienų kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui ar įgaliotam vadovo pavaduotojui, atsiranda piktnaudžiavimo rizika taikyti šią priemonę nepagrįstai, todėl siūloma panaikinti šią įstatymo nuostatą.
Įstatymo pataisomis siūloma eliminuoti vieną iš KŽĮ uždavinių – nusikalstamų veikų prevenciją. „Kriminalinės žvalgybos subjektų naudojami informacijos gavimo būdai ir priemonės negali būti taikomi prevenciniais tikslais, be to, veiksminga nusikalstamumo prevencija neįmanoma neturint pakankamai informacijos apie tam tikrus reiškinius“, – sako S. Skvernelis ir A. Stončaitis.
Įstatyme jie siūlo pakeisti ir provokacijos apibrėžimą, nurodant, kad provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką.
Kaip papildomas žmogaus teisių bei laisvių apsaugos garantijas įstatyme S. Skvernelis ir A. Stončaitis siūlo numatyti, kad kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai būtų naudojami tik tuomet, kai kitais būdais neįmanoma apginti asmens ar valstybės interesų.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria siūloma parlamento daugumą sudarančiai koalicijai paskirti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku kitą Seimo narį, kuris, skirtingai nei dabartinis šio komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius, „rūpintųsi ne tik LGBT bendruomenės atstovų teisėmis, o visų Lietuvos piliečių, ypač dabar per karantiną pažeidžiamomis, žmogaus teisėmis“.
Tai siūlantį rezoliucijos projektą „Dėl Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko“ pirmadienį įregistravo Seimo narys Petras Gražulis.
„Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, nes gina ne visų Lietuvos piliečių žmogaus teises, o išimtinai tik LGBT bendruomenės interesus, tokiu būdu pažeisdamas Seimo Statute numatytą šio komiteto pirmininko pareigų reglamentavimą, nes tai nėra Seimo LGBT teisių, o visų Lietuvos piliečių žmogaus teisių komitetas“, – sakoma dokumento projekte.
Rezoliucijos projektą P. Gražulis siūlo priimti, atsižvelgdamas į tai, kad iki šių metų vasario 16 d. po visuomenininkų organizuota rezoliucija, kuria reikalaujama Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, pasirašė net 365 tūkstančiai 440 Lietuvos piliečių.
Rezoliucijos projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad šią peticiją pasirašė 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Projekte pažymima, kad peticijoje pagrįstai keliamas klausimas, kodėl Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius užsiima „išimtinai tik LGBT bendruomenės klausimais, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitas šio komiteto veiklos sritis, kurių pagrindinė – visos visų piliečių žmogaus teisės“.
„T. V. Raskevičius viešai skelbia, kad jis rengia įstatymų ir teisės aktų projektus, skirtus tik LGBT bendruomenei, tokiu būdu ignoruodamas visus kitus Lietuvos piliečius, kurių žmogaus teisės yra pažeidžiamos; ignoruoja kitas labai svarbias, šiuo metu Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises“, – teigiama rezoliucijos projekte.
Jame pažymima, kad ignoruojama teisė į darbą (nepagrįstas smulkaus ir vidutinio verslo uždarymas COVID epidemijos pretekstu), teisė į socialinį ir ekonominį teisingumą (nuolat didėja turtinė ir pajamų nelygybė, ypač karantino metu).
Prie Lietuvoje pažeidžiamų žmogaus teisių rezoliucijos projekte paminėta taip pat „ žodžio laisvė ir teisė rinktis į taikius susirinkimus (policija nuolat naudoja perteklines priemones, sukeldama besinaudojantiems žodžio ir susirinkimų laisve fizinį skausmą, nepagrįstai ir brutaliai juos sulaiko), teisė į gydymą (smarkiai apribotas priėmimas pas gydytojus ir planinės operacijos, kurios nepagrįstai suvaržytos prisidengiant epidemija)“.
„Seimo pirmininkė, kaip viešai skelbia žiniasklaida, jau kelintą kartą atsisako priimti visuomenininkų organizuotą rezoliuciją, kurią pasirašė net 365 tūkst. 440 Lietuvos piliečių.
Jie prašo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, nes jis užsiima išimtinai tik LGBT klausimais.
O juk jis turėtų, kaip teisingai rašo peticijos autoriai, ginti visų piliečių teises, kurios yra pažeidžiamos, ypač per karantiną, pvz., kai valdžia neleidžia dirbti smulkiam verslui, varžo žodžio ir susirinkimų teisę, taiko fizinę prievartą pavieniams piketuotojams, riboja planines medicinos operacijas ir pan. Todėl, Seimo pirmininkei nepriimant šių parašų, nematau kito kelio, kaip registruoti analogišką Seimo rezoliuciją, nes negalima leisti, kad Seimas ignoruotų net 15 proc. rinkėjų pasirašytą kreipimąsi“ – dokumento aiškinamajame rašte sako P. Gražulis.
Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?
Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką
A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?
Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.
Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia GrybauskaitėMarius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?
Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?
Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.
Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?
Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Valerija Novodvorskaja
Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.
Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?
Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.
Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!
Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).
Europos atsakomybė
Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.
Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.
Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.
Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.
Filipo Ekozjanco pasveikinimas
Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.
Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.
F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.
Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?
Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniame Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje žada kelti klausimą dėl sankcijų Rusijos pareigūnams, atsakingiems už opozicionieriaus Aleksejaus Navalno sulaikymą. Šalies vadovas pabrėžia, kad A. Navalno sulaikymas atspindi tikrąją žmogaus teisių padėtį Rusijoje.
„Jau įvykus pačiam faktui tą pačią dieną sureagavome ir pasakėme, kad šis sulaikymas ir atspindi tikrąją žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Aš manau, kad per tą laiką Europos Sąjunga priėmė tikrai pakankamai griežto pobūdžio pareiškimus ir tie pareiškimai buvo padaryti bendrai nuo visų valstybių narių, ir jie neleidžia abejoti, kad pasekmės tokių veiksmų privalo būti“, – prieš EVT posėdį ketvirtadienį teigė G. Nausėda.
„Tiek sulaikymo faktas, tiek tas farso procesas, kuris dabar prasidėjo A. Navalno atžvilgiu, neleidžia mums likti abejingies ir toliau stebėti šitą žmogaus teisių eroziją gretimoje valstybėje“, – pridūrė prezidentas.
G. Nausėda akcentavo, kad pritaikyti sankcijas Rusijos pareigūnams, atsakingiems už A. Navalno sulaikymą, yra būtina.
„Todėl užsienio reikalų ministrų lygiu ir vykdomuoju lygiu iš tikrųjų reikia pritaikyti globalių žmogaus teisių praktiką ir pritaikyti sankcijų priemones tiems asmenims, kurie yra kalti dėl A. Navalno sulaikymo. Tokiu būdu galima parodyti, kad situacija yra netoleruotina ir kad Rusijos pusė turi atsakyti už tuos veiksmus, kurių imasi“, – sakė šalies vadovas.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Rusija turėtų „nedelsiant“ paleisti Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną, pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas po to, kai Vakarai pasmerkė opozicionieriaus sulaikymą Maskvos oro uoste.
Aleksejus Navalnas „priėmė sąmoningą sprendimą sugrįžti į Rusiją, nes jis ją laiko savo asmeniniais ir politiniais namais“, sakė H. Maasas, pridurdamas, esą tai, kad Rusijos tarnybos sulaikė A. Navalną sekmadienį vos jam sugrįžus, yra „visiškai nesuvokiama“.
44-erių opozicionerius buvo sulaikytas Maskvos Šeremetjevo oro uoste praėjus mažiau nei valandai po to, kai nusileido iš Vokietijos atskridęs lėktuvas. Vokietijoje A. Navalnas buvo gydomas po apnuodijimo, kurį užsakė, pasak A. Navalno, Vladimiras Putinas, nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.
JAV, ES, kelios ES šalis, Kanada ir aukštas išrinktojo JAV prezidento Joe Bideno patarėjas pareikalavo nedelsiant paleisti A. Navalną, o dalis ES politikų paragino įvesti naujų sankcijų Rusijai.
Prie reikalavimų prisijungė žmogaus teisių organizacijos, o „Amnesty International“ teigė, kad A. Navalnas tapo sąžinės kaliniu, ir apkaltino Rusijos valdžią vykdant „nepaliaujamą kampaniją“, siekiant jį užtildyti.
H. Maasas, pabrėždamas, kad Rusijai galioja jos pačios Konstitucija ir tarptautiniai įsipareigojimai, tikino, jog „šie principai turi būti taikomi“, o A. Navalnas „turi būti nedelsiant paleistas“.
Vokietija taip pat nori, kad Rusija „visapusiškai ištirtų apnuodijimą ir nuteistų nusikaltėlius“, teigė ministras.
Rusijos kalėjimų tarnyba (FSIN) tvirtino, neva A. Navalnas yra ieškomas dėl keleto 2014 m. atidėtos bausmės už sukčiavimą pažeidimų, ir jis esą „bus sulaikytas“ iki teismo nuosprendžio.
A. Navalno būklė staigiai pablogėjo rugpjūtį, skrydžio iš Sibiro metu, vėliau jis buvo pervežtas iš Omsko ligoninės į Berlyną. Vakarų ekspertai nustatė, kad politikas buvo apnuodytas sovietine nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.
Kremlius neigia prisidėjęs prie apnuodijimo, o Rusijos tyrėjai tikina, neva nėra jokio pagrindo pradėti tyrimą.
Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis
Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.
Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.
Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?
Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.
Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.
Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.
Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.
Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?
Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.
Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.
Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.
Suomijos vėliava (Finland)
21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.
Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.
Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.
Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.
Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.
Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?
Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!
Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.
Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.
Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?
Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.
Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.
Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.
Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.
XXXX
Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.
Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.
Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.
Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.
Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.
XXX
Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.
Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.
Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…
XXX
Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.
Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs
Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.
XXX
Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.
Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.
XXX
Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.
Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.
Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.
Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XV skyriaus „Nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai“ 1003 straipsnio „Kankinimas“ 1 dalį.
Šis proceso sprendimas priimtas išsamiai susipažinus su lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje šiuo metu gyvenančio Baltarusijos piliečio M. CH. pareiškimu dėl smurto, kurį jis nurodė patyręs spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske.
Pareiškėjo nurodytos įvykio aplinkybės bei prokuratūrai pateikti kiti pirminiai duomenys įvertinti kaip turintys nusikaltimo, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu, yra taikoma universali jurisdikcija, požymių.
Universali jurisdikcija reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus taikoma, nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui.
„Tarptautinė bendruomenė vieningai sutaria dėl universalios jurisdikcijos būtinumo ir svarbos ginant esmines žmogaus teises bei stabdant, užkardant sunkius tarptautinius nusikaltimus, tačiau tokios bylos visgi yra retos ir keliančios labai daug teisinių klausimų. Todėl suprantu, kad ir šis ikiteisminis tyrimas bus itin sudėtingas, atidžiai visų stebimas, ir tikrai niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kuo jis baigsis. Tačiau jei vadovaujamės žmogaus teisėmis kaip pamatine vertybe, šioje situacijoje turime tik vieną teisingą sprendimą – teisėtais būdais surinkti ir tinkamai užfiksuoti kuo daugiau įrodymo vertę turinčių duomenų, būtinų teismo procesui, kada ir kur jis vyktų. Nelikti nuošalyje įpareigoja ir mūsų pačių istorija“, – sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą komentuoja generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikęs Baltarusijos pilietis teigia, kad šių metų spalio 13 d. Minske patyrė netikėtą užpuolimą ir kankinimus, kuriuos, jo manymu, vykdė Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalūs jėgos struktūrų pareigūnai. Pareiškime teigiama, kad šių struktūrų smurtą bei kankinimus patiria ir kiti Baltarusijos piliečiai, kurie protestuoja prieš suklastotus šalies vadovo rinkimų rezultatus. M. CH. taip pat teigia, kad į Vilnių buvo priverstas atvykti bijodamas dėl savo saugumo bei dėl šios priežasties negalėjęs ginti savo teisių Baltarusijoje.
Siekiant teisme įrodyti minimą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu turi būti gauti duomenys apie tai, kad kankinimas vykdytas veikiant valstybės vardu. Taip pat neatmetama, kad tikrinant visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bus gauti duomenys ir apie kitus galimai nukentėjusius asmenis.
Organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui, atlikti tyrimo veiksmus – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
Lietuva pirmadienį pasisakė Žmogaus teisių tarybos 45-osios sesijos bendruosiuose debatuose dėl techninės pagalbos ir gebėjimų stiprinimo.
Nuolatinis Lietuvos atstovas ambasadorius prie Jungtinių Tautų Andrius Krivas išreiškė Lietuvos paramą Vyriausiosios žmogaus teisių komisarės (VŽTK) biuro veiklai teikiant techninę pagalbą Sakartvelui ir pasveikino Sakartvelo bendradarbiavimą su VŽTK biuru.
Lietuva taip pat išreiškė didelį susirūpinimą dėl toliau blogėjančios žmogaus teisių padėties Rusijos okupuotuose Sakartvelo regionuose Abchazijoje ir Cchinvalyje (Pietų Osetijoje), ypač dėl Rusijos vykdomo neteisėto „valstybės sienos“ žymėjimo, dėl kurio apribojama judėjimo laisvė, daroma neigiama įtaka žmonių teisėms į sveikatą, išsilavinimą ir nuosavybę. Lietuva priminė tvirtai remianti Sakartvelo suverenumą ir teritorinį vientisumą pagal tarptautiniu mastu pripažįstamas sienas.
Žmogaus teisių tarybą sudaro 47 išrinktos Jungtinių Tautų šalys narės. Šios organizacijos pagrindinis veiklos tikslas – skatinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms ir reaguoti į jų pažeidimus. Lietuva, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, kandidatuoja į Žmogaus teisių tarybą 2022-2024 m. laikotarpiui, o šiuo metu dirba Taryboje stebėtojos statusu.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio rytą sakytoje kalboje 75-ąją sukaktį mininčioje Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį į situaciją Baltarusijoje bei Rusijoje. Pabrėžęs COVID-19 sukeltus globalius iššūkius, G. Nausėda ragino apginti JT puoselėjamas tarptautinės bendruomenės vertybes Baltarusijoje.
Kaip ir pirmojoje savo sakytoje kalboje Jungtinėse Tautose prieš metus, prezidentas griežtai kritikavo Rusiją tiek dėl jos agresyvios politikos kaimynių atžvilgiu, tiek dėl bandymų susidoroti su opozicija.
Nuotoliniu būdu vykusioje JT Generalinėje Asamblėjoje G. Nausėda teigė apgailestaujantis, kad Baltarusija yra puikus Jungtinių Tautų puoselėjamų vertybių nepaisymo pavyzdys.
Baltarusijos sostinėje sulaikomi protestuojantys studentai. EPA-ELTA nuotr.
„Dėl suklastotų rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų rezultatų kilo didžiuliai beprecedenčiai drąsių ir taikių Baltarusijos žmonių, užplūdusių šalies gatves, protestai. Neteisėta valdžia sąmoningai naudoja žiaurią jėgą prieš taikius protestuotojus. Į laisvę išleisti sulaikytieji pasakoja apie nežmoniškas sąlygas sulaikymo vietose. Matome ženklų, kad sulaikytieji yra šaltakraujiškai mušami ir kankinami specialiųjų policijos dalinių. Visa tai vyksta Europoje, mums minint 75-ąsias Jungtinių Tautų ir organizacijos steigimo dokumento pasirašymo metines. Turėtume pasmerkti ir paniekinti šį teisingumo ir teisinės valstybės principo pažeidimą. Nepastebėdami ir nereaguodami tik paskatinsime nebaudžiamumo atmosferą ir pakenksime teisės viršenybės principui visame pasaulyje“, – nuotoliniu būdu vykusioje JT Generalinėje Asamblėjoje teigė prezidentas G. Nausėda.
Prezidento teigimu, nesiliaujant Baltarusijoje pažeidinėti žmogaus teises, būtina reikalauti, kad ne tik būtų laikomasi tarptautinės teisės principų, tačiau, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas taikiai perduotų valdžią.
„Akivaizdu, kad atėjo laikas ginti tarptautinės bendruomenės vertybes. Jungtinės Tautos ir jų institucijos turėtų atidžiai stebėti padėtį Baltarusijoje ir atkakliai reikalauti, kad Baltarusijos valdžia susilaikytų nuo jėgos panaudojimo, laikytųsi tarptautinės teisės principų, gerbtų žmogaus teises ir galiausiai pradėtų taikų valdžios perdavimą. Manau, kad tarptautinė bendruomenė privalo pasiųsti aiškią žinią dabartinei Baltarusijos valdžiai. Visi neteisėtai sulaikyti asmenys ir politiniai kaliniai privalo būti paleisti“, – kalbėjo prezidentas, pridurdamas ir būtinybę atsakomybėn patraukti visus prisidėjusius prie neteisėto jėgos panaudojimo prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje. Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
„Turime pareikalauti visų už kankinimus ir jėgos panaudojimą atsakingų asmenų atsakomybės. Būtina, kad Žmogaus teisių taryba nuolat stebėtų ir vertintų žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje. Visi nusikaltimai žmoniškumui ir masiniai žmogaus teisių pažeidimai privalo būti nedelsiant ištirti!“, – teigė G. Nausėda.
Dar kartą sukritikavo Rusiją
Kaip ir pirmojoje savo sakytoje kalboje Jungtinėse Tautose prieš metus, G. Nausėda kritiškai atsiliepė apie Rusiją. Šalies vadovas teigė, kad garsaus Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimo „Novičiok“ grupei priklausančia chemine medžiaga faktas rodo, kad Rusijos valdžiai oponuojanti nuomonė gali virsti mirtį reiškiančiu susidorojimu.
„Pastarasis Aleksejaus Navalno apnuodijimo atvejis rodo, kad kai kuriose valstybėse spaudimas prieš opozicijos reiškiamą nuomonę greitai virsta mirtinais fiziniais išpuoliais“, – teigė G. Nausėda, iškart pridurdamas, kad siekiant išlaikyti tarptautinę tvarką, būtina tirti nusikaltimus žmogiškumui. Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Prezidento kalboje atsidūrė ir Rusijos karinę agresiją patyrusios valstybės: Sakartvelas ir Ukraina. G. Nausėdos įsitikinimu, šių valstybių atžvilgiu Rusija tyčia laužo tarptautines normas.
„Nuo Rusijos invazijos į Sakartvelą praėjo daugiau nei dešimtmetis. Penktadalis Sakartvelo teritorijos tebėra okupuota Rusijos pajėgų – tai akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas. Padėtis Sakartvelo Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose prastėja dėl atsinaujinusios vadinamosios borderizacijos veiksmų, riboto judėjimo ir neteisėtų vietos gyventojų sulaikymų. Be to, Rusijos pajėgos jau šešerius metus yra okupavusios Krymą ir tęsia karinius veiksmus Rytų Ukrainoje. Lietuva pritaria Ukrainos ryžtui karo pabaigos siekti derybų keliu ir ragina Rusiją taip pat siekti tvaraus politinio sprendimo. Bet kokiu būsimu susitarimu privalo būti visiškai užtikrinamas Ukrainos suverenumas ir teritorinis vientisumas – kitų sprendimų negali būti“, – kalbėjo G. Nausėda.
Jis patikino, kad Lietuva niekada nepamirš Rusijos įvykdytos okupacijos tiek Ukrainos, tiek Sakartvelo atžvilgiu.
„Mūsų šalis ir toliau remia Sakartvelo ir Ukrainos nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą tarptautiniu lygiu pripažintose šių valstybių teritorijose. Nepateisinsime ir nepamiršime nei vieno okupacijos atvejo, ar tai būtų Krymas ir Sevastopolis, ar Abchazija ir Pietų Osetija! Vienintelė išeitis – atkurti teisingumą“, – pridūrė jis.
Istorija negali tapti įrankiu, nuslėpti nusikaltimus
Savo kalboje Lietuvos prezidentas akcentavo ir būtinybę nebekartoti istorinių klaidų. Pasak jo, valstybių saugumas pasaulyje priklausys nuo tinkamo praeities vertinimo.
„Privalome ginti objektyvią istorinę tiesą, kuriai vis didesnę grėsmę kelia revizionistinių jėgų išpuoliai. Istorija neturėtų būti manipuliacijos, dezinformacijos ar propagandos įrankiu. Istorija neturėtų būti naudojama siekiant nuslėpti praeities nusikaltimus ar įgyvendinti dabartinės politinės darbotvarkės tikslus. Potsdamo konferencija. Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Todėl smerkiame pasenusį požiūrį, kad galingosios valstybės gali dalytis pasaulį į interesų sferas. Niekada neturi pasikartoti jokie slapti susitarimai kaip 1939 m. Maskvoje arba 1945 m. Jaltoje. Visiems turėtų būti aišku, kad visos valstybės yra visateisės tarptautinės bendruomenės narės, turinčios vienodas teises ir pareigas!“, – JT Generalinėje Asamblėjoje, organizuojamoje nuotoliniu būdu, kalbėjo G. Nausėda.
Neramina situacija Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose
Prezidentas atkreipė dėmesį ir neraminančią situaciją Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje.
„Matome menkstančią pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijos standartams, aukojamas gyvybes, socialinius neramumus ir didelio masto migracijos srautus. Nepaisant visų Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus pastangų ir jo raginimo įvesti paliaubas visame pasaulyje, nepavyko patikimai sustabdyti nei vieno rimto karo ar konflikto. Libija kenčia nuo išaugusio smurto, Jemene, taip pat Sirijoje, sukilėlių valdomose teritorijose ir perkeltų asmenų stovyklose, žmonės išgyvena baisiausią humanitarinę krizę, Sahelyje kenčiama nuo terorizmo pavojų. Visų mūsų pareiga – sustabdyti šią nerimą keliančią tendenciją“, – teigė G. Nausėda.
Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė, doc. dr. Margarita Šešelgytė abejoja, ar pirmąją spaudos konferenciją po Baltarusijos prezidento rinkimų surengusi opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja pasiekė savo tikslą ir padrąsino protestuotojus.
Politologės nuomone, spaudos konferencijos metu aiškiai matėsi, kad S. Cichanouskaja yra nauja lyderė, dar tik žengianti pirmuosius savo, kaip politikės, žingsnius.
M. Šešelgytė taip pat neatmeta galimybės, kad atsargiam S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti baimė, kad į įvykius Baltarusijoje pradės kištis Rusija.
„Spaudos konferencijoje nieko labai daug naujo nesužinojome. Kad įvyko lūžis. Tačiau ar ši konferencija atskleidė kažką naujo – tai tikrai ne. Tikslas buvo padrąsinti Baltarusijos žmones. Ar jie buvo padrąsinti po šios spaudos konferencijos, išlieka klaustukas. Lieka tik tikėtis, kad taip buvo“, – Eltai teigė M. Šešelgytė.
M. Šešelgytės nuomone, politikei šiek tiek pritrūko drąsos. Kita vertus, politologė atkreipia dėmesį į tai, kad S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti tai, kad politikė neturi galios kalbėti už visą valstybę ir kalba tik opozicijos vardu.
„Matėsi tai, kad iš tiesų S. Cichanouskaja yra lyderė, kuri atsirado pakankamai neseniai. Ji, žinoma, yra protestuotojų simbolis, bet vis dėlto dar politikoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Todėl ir drąsos šiek tiek pritrūko. Galų gale jos padėtis neleidžia kažkokias labai skambias frazes sakyti, nes ji nėra prezidentė ar užsienio reikalų ministrė, ji neturi tos galios, kad galėtų kalbėti už valstybę. Ji kalba iš protestuotojų perspektyvos. Buvo įvairiausių klausimų ir apie užsienio politiką, ir pan., tai tikrai atsakymų į šiuos klausimus nebuvo, bet, ko gero, jų ir būti negalėjo“, – sakė politologė.
M. Šešelgytė mano, kad S. Cichanouskajos atsargų toną spaudos konferencijos metu galėjo nulemti ir baimė dėl galimos Rusijos įtakos.
„Baltarusijos yra labai sudėtinga situacija. Viena vertus, žmonės kovoja už žmogaus teises, už norą turėti sąžiningus, laisvus rinkimus. Bet, kita vertus, Baltarusija yra labai ekonomiškai, energetiškai, karine prasme priklausoma nuo Rusijos, kurioje žmogaus teisės taip pat yra pažeidžiamos, rinkimai taip pat nėra nei skaidrūs, nei laisvi. Rusija gali žvelgti į tai, kas vyksta (Baltarusijoje – ELTA) su tam tikru nerimu“, – savo įžvalgomis dalinosi M. Šešelgytė.
„Jeigu Rusija įsikištų, tai ji turi labai didelių poveikio priemonių numalšinti streikus, demonstracijas ir sugrąžinti Baltarusiją į ten, kur ji buvo“, – pridūrė ji.
Politologė teigia, kad Baltarusijos opozicijai yra labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau apie galimą Vakarų vaidmenį. To, tvirtino ji, reikia tam, kad į šalies vidaus reikalus nepradėtų kištis Rusija. Pasak M. Šešelgytės, Rusija, pastebėjusi aktyvesnes ES pastangas dėl vykstančių procesų Baltarusijoje, gali bematant imtis aktyvių atsakomųjų veiksmų.
„Baltarusijos protestuotojams labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau, priversiančio į vidaus Baltarusijos įvykius įsikišti Rusiją. Visi (S. Cichanouskajos – ELTA) atsakymai dėl Rusijos ir dėl Europos Sąjungos valstybių vaidmens buvo nuglaistyti“, – akcentavo politologė.
M. Šešelgytės nuomone, spaudos konferencijos metu sąmoningai buvo akcentuojama, kad reikia gerbti valstybes, kurios gerbia Baltarusijos suverenitetą ir nesikiša į Baltarusijos vidaus įvykius.
Neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, kad A. Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda palaiko Lenkijos ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio kreipimąsi į aukščiausių ES institucijų – Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos – lyderius Ursulą von der Leyen ir Charlesą Michelį, raginant ES skirti atitinkamą dėmesį nerimą keliančiai padėčiai Baltarusijoje bei palaikyti Baltarusijos žmonių lūkesčius ir viltis.
„Šiame etape būtina tarptautinės bendruomenės, ES parama Baltarusijos žmonėms, siekiantiems permainų savo šalyje. Remiu Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio siūlymą surengti neeilinį ES viršūnių susitikimą dėl situacijos Baltarusijoje. Baltarusijos piliečių siekiai nusipelno tinkamo ES ir Vakarų sostinių dėmesio“, – teigė Prezidentas.
Naktį, iš rugpjūčio 9 į 10 dieną, Lietuvos ir Lenkijos vadovai kreipėsi į Baltarusijos valdžią, ragindami masinių protestų akivaizdoje laikytis demokratinių standartų, gerbti žmogaus ir piliečių teises, susilaikyti nuo jėgos panaudojimo. Vis tik iš sekmadienio į pirmadienį, naktį, paskelbus preliminarius Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus, nuvilnijo protestų ir susirėmimų su policija banga: tūkstančiai protestuotojų suimti ir dešimtys sužeisti.
Pasak šalies vadovo, nepavykus Baltarusijoje užtikrinti saugių, laisvų ir sąžiningų rinkimų, įvykusieji negali būti vertintini kaip demokratiški ir skaidrūs.
„Rinkimuose nebuvo gerbiamos piliečių teisės, žodžio ir saviraiškos laisvės. Raginu Baltarusijos valdžią paleisti visus taikius protestuotojus, žurnalistus, pilietinės visuomenės atstovus, sulaikytus rinkimų metu, ir drauge su Lenkijos lyderiais kreipiuosi į ES institucijų vadovus, ragindamas aukščiausiu lygiu reaguoti į padėtį Baltarusijoje“, – pabrėžė Prezidentas.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Lenkija turi imtis „ryžtingų veiksmų“ dėl Europos Komisijos (EK) sprendimo neskirti ES miestų partnerystės programos lėšų šešioms Lenkijos miestų savivaldybėms, kurios priėmė prieš LGBT nukreiptas rezoliucijas, pareiškė Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro.
Už lygybę atsakingą eurokomisarė Helena Dalli tviteryje teigė, kad EK atmetė Lenkijos miestų prašymus skirti lėšas, nes „ES vertybės ir pagrindinės žmonių teisės turi būti gerbiamos valstybėse narėse ir valstybinių institucijų“.
EK atstovas Adalbertas Jahnzas atsisakė įvardyti, kurių miestų prašymai gauti finansavimą buvo atmesti, nes EK esą neatskleidžia informacijos apie nesėkmingas programos paraiškas.
Z. Ziobro teigimu, dėl tokio „neteisėto spaudimo ir neteisėtų Europos Komisijos veiksmų, Lenkijos Vyriausybės pareiga yra ginti savivaldybes“. Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ginsime teisę nuo neteisėtų ES veiksmų, kad apsaugotume teisinę valstybę“, – teigė Z. Ziobro.
Iki šiol apie 50 Lenkijos miestų ir miestelių savivaldybių, daugiausia šalies pietryčiuose, priėmė teisiškai neįpareigojančias rezoliucijas, nukreiptas „prieš LGBT ideologiją“. Šie sprendimai susilaukė prieštaringo vertinimo tiek Lenkijos viduje, tiek ir užsienyje.
Dar 40 savivaldybių priėmė panašias rezoliucijas, kuriose tiesiogiai neminima LGBT santrumpa, tačiau pasisakoma už „santuokos kaip vyro ir moters sąjungos apsaugą“ ir „vaikų apsaugą nuo moralinio sugedimo“.
Dominicas Raabas. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinė Karalystė sekmadienį Pekiną apkaltino „daug nerimo keliančiu šiurkščiu ir žiauriu žmogaus teisių pažeidinėjimu“, kurį Kinija vykdo prieš etnines bei religines mažumas šalies vakariniame Sindziango regione.
Žmogaus teisių grupės ir ekspertai skaičiuoja, kad daugiau nei milijonas etninių uigūrų ir kitų tiurkių kalbomis kalbančių mažumų buvo suvaryti į daugybę specialių internuotų asmenų stovyklų.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas sako, kad pasaulis privalo atkreipti dėmesį į pranešimus apie priverstinės mažumų sterilizacijos atvejus ir masinius sulaikymus musulmonų dominuojamame Sindziango regione.
„Akivaizdu, kad vyksta šiurkštūs ir baisūs žmogaus teisių pažeidinėjimai, o tai kelia labai labai didelį nerimą. Pranešimai apie žmogiškąjį šių veiksmų aspektą primena kai ką, ko neteko matyti jau labai labai seniai. Ir tai vykdo viena iš pagrindinių tarptautinės bendruomenės narių, kuri siekia, kad į ją būtų žiūrima rimtai. Mes norime pozityvių santykių (su Kinija), tačiau negalime stebėti tokį elgesį ir nieko nesakyti“, – šalies užsienio reikalų sekretorius sakė nacionaliniam transliuotojui BBC.
Eisena, smerkianti rasizmą, buvo surengta ir Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nesibaigiant protestų dėl juodaodžių teisių bangai, Vilniuje penktadienį suorganizuota eisena, siekiant atkreipti dėmesį į rasizmo problemas bei palaikyti „Black Lives Matter“ judėjimą. Policijos atstovų tvirtinimu, eisenoje dalyvauja per 300 demonstrantų.
Dalyviai ir iniciatoriai: norime, kad mūsų balsas būtų išgirstas
Eltos kalbinti dalyviai, einantys nuo Vilniaus arkikatedros iki JAV ambasados su šūkiais, smerkiančiais rasizmą, buvo vieningi: jų teigimu, kalbėti apie juodaodžių lygiateisiškumą svarbu net gyvenant už Atlanto.
„Daug kas kėlė klausimą, ar labai svarbu čia solidarizuotis, nors kažkas vyksta už Atlanto. Bet kai mes pradėjome viešinti apie tai, kas vyksta JAV, pamatėme rasistinius komentarus, žmonės įsivaizduoja, kad yra normalu apibūdinti (įžeidžiai – ELTA) kitus asmenis. Mes matome lietuvių kalbos mokytoją naktimis besišlaistančią prie JAV ir su smurto elementais pašalinančią plakatus bei viešai komunikuojančią, kad ši solidarumo akcija kažkaip skatina smurtą. Mes pamatėme, kad pas mus yra „išverstų veidrodžių visuomenė“ tam tikra prasme. Dėl to matome, kad jaunimas, kurio daug susirinko, yra pilietiški, ir mums svarbu, kokia ta visuomenė bus toliau“, – Eltai sakė Lietuvos žmogaus teisių centro, kuris taip pat solidarizuodamas prisijungė prie eisenos, atstovė Jūratė Juškaitė.
Viena iš eisenos iniciatorių – Demi naujienų agentūrai Eltai sakė, kad juodaodžiai įvairiose šalyse patiria „sisteminį neteisingumą arba institucinį rasizmą.“
Eisena, smerkianti rasizmą. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tai – solidarumo maršas prieš policijos brutalumą, diskriminaciją. Nors veiksmas vyksta JAV, tačiau svarbu parodyti sąmoningumą ir globaliai. Diskriminacijos yra visur, taigi mes Lietuvoje solidarizuojamės, sakydami, kad juodaodžių gyvybės yra lygiai taip pat svarbios. Galiausiai, juk yra tik viena rasė – žmonių rasė“, – teigė Demi.
ELTA primena, kad protestai JAV įsisiūbavo policijos pareigūnui Derekui Chauvinui nužudžius sulaikytą juodaodį George‘ą Floydą. Per G. Floydo sulaikymą gegužės 25 d. policijos pareigūnas D. Chauvinas beveik devynias minutes keliu spaudė ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio juodaodžio G. Floydo kaklą, nors jis skundėsi, kad negali kvėpuoti. Netrukus jis mirė. Nepriklausoma atlikta autopsija parodė, kad vyras mirė uždusęs.
G. Floydo mirtis paskatino masinius protestus JAV prieš policijos smurtą ir rasizmą, kurie kartais perauga į riaušes ir plėšikavimus. Pačiam pareigūnui D. Chauvinui už antrojo laipsnio žmogžudystę gresia iki 40 metų kalėjimo.
