Olegas Alkajevas. Rastrelnaja komanda

Skaitytojams primename 2010 metų kovo 2 dieną portale slaptai.lt buvus paskelbtą straipsnį apie Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Manome, kad šiandien ši publikacija – ir vėl labai aktuali. Baltarusijoje – masiniai protestai, masinės represijos, desperatiški Aliaksandro Lukašenkos žingsniai, Kremliaus intrigos… Dar nežinia, ar baltarusiams pavyks nusimesti iki gyvo kaulo nusibodusį, išsikvėpusį A.Lukašenką. Dar nežinia, ar Rusijai nepasiseks įtaisyti Minske žmogaus, kuris mielai pasirašytų sąjunginę sutartį, kuris sutiktų Vladimirui Putinui atiduoti Baltarusiją kaip Rusijos Federacijos provinciją… 

Gintaras Visockas. Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis

Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia žmogus, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.

Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.

Olego Alkajevo (Олег Алкаев) knyga “Rastrelnaja komanda” (расстрельная команда) priskirtina rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo aukšto rango milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.

Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.

Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.

O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.

O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.

Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo vos keli aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnai. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.

Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri vadinama politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.

O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.

O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tūkstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia įmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.

Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis

Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.

Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negalįs neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kelis opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebėjo anuomet, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda  A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tikį, esą prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.

Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.

Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas suprato, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.

Mėgindamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.

Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Keletas Baltarusijos opozicionierių įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.

Nepaisant tokių nepasitikėjimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.

Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirmi jam nenurėžtų. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.

Jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija.

O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?

Pirmą kartą šis straipsnis buvo paskelbtas 2010.03.02

Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.

2020.08.18; 07:00

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Penktą savaitgalį iš eilės Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančiame Chabarovske vyksta dešimtis tūkstančių dalyvių sutraukiantis mitingas prieš Kremliaus politiką. Nepanašu, kad tokie savaitgaliniai mitingai prieš valdžią greitai nuslops.
 
Analitikai teigia, kad maždaug 600 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, įsikūrusiame prie sienos su Kinija, demonstruojamas didelis pasipriešinimas Maskvos vykdomai politikai, o tai savo ruožtu galvos skausmą turėtų kelti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
 
Demonstracijas įžiebė netikėtas populiaraus Chabarovsko gubernatoriaus suėmimas žmogžudysčių byloje, tačiau nuo to laiko gyventojų nepasitenkinimas išplito į kitas sritis ir tapo nukreiptas būtent prieš Kremlių.
 
Protestuotojai reikalauja, kad regiono gubernatorius Sergejus Furgalas būtų arba paleistas, arba teisiamas Chabarovske.
 
Pastarosiomis savaitėmis ne viename Rusijos mieste į gatves išėjo Chabarovsko gyventojus palaikantys rusai, tiesa, šie mitingai nebuvo labai dideli. Bet keli rusų aktyvistai paragino tautiečius išeiti į gatves visoje šalyje kitą šeštadienį, rugpjūčio 14 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.09; 03:00

Federalinių Tyrimų biuro (FTB) automobilis. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija trečiadienį paskelbė, kad dislokuoja dar daugiau federalinių saugumo agentų į dar tris JAV miestus – Klivlandą, Detroitą, Milvokį, kad šie sumažintų padidėjusį nusikalstamumo lygį.
 
Pranešime, kuriame skelbiama apie šį žingsnį, generalinis prokuroras Billas Barras teigė, kad visuose trijuose demokratų valdomuose miestuose „buvo užfiksuotas stebinančiai išaugęs nusikalstamumo lygis, ypač žmogžudysčių skaičius“.
 
D. Trumpo administracija kiek anksčiau federalinių agentų dislokavo Čikagoje, Albukerkyje, visuomenės pykčiui augant dėl jų dislokavimo Portlande, kur pajėgos susirėmė su demonstrantais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 07:22

Fox News

Komunikacijos specialistas Arijus Katauskas teigia, kad portale „Fox News“ pasirodžiusi informacija, esą trys didieji Lietuvos miestai Europoje pirmauja pagal žmogžudysčių skaičių, sukėlė masinę lietuvių isteriją. Politologas Nerijus Maliukevičius įsitikinęs, kad ši naujiena didelio visuomenės dėmesio susilaukė pagrįstai, nes Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Donaldui Trumpui „Fox news“ yra pagrindinis informacijos šaltinis.
 
„Fox news“ straipsnis sukėlė isteriją
 
Komunikacijos specialistas A. Katauskas, reaguodamas į portalo „Fox news“ straipsnio Lietuvoje sukeltą ažiotažą, teigia, kad lietuviai vis dar nemoka ramiai ir protingai įvertinti apie jų šalį pasirodančių žinių.
 
„Žiūrėdamas į visą šitą „Fox news“ paleistą informaciją, labiau stebiuosi ne tuo, ką jie pasakė, labiau stebiuosi dėl to, kad mes vis dar nesugebame, neišmokstame, jog reikia truputį palaukti ir pažiūrėti, kas vyksta“, – Eltai teigė A. Katauskas.
 
Pasak eksperto, visuomenę sukrečiančios ar jos dėmesį patraukiančios naujienos yra dirgikliai, į kuriuos žmonės neapgalvotai reaguoja „čia ir dabar“.
 
Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Išmeta dirgiklį ir neduoda pasirinkimo sureaguoti už savaitės arba už dienos, esi priverstas reaguoti, komentuoti, dalintis čia ir dabar. Mes tokiu būdu reaguojame beveik į visus stipresnius dirgiklius“, – sakė A. Katauskas, primindamas prieš kelias savaites visuomenėje kilusią paniką dėl tariamai pagrobtos mergaitės.
 
A. Katausko teigimu, dėl masinės isterijos institucijos neretai yra priverstos daryti neprotingus sprendimus, nes kito kelio nuraminti socialiniuose tinkluose isterikuojančius, pasak jo, nėra.
 
„Mes kartais priverčiame kai kurias institucijas daryti veiksmus, kurių jos paprastai nedarytų. Bet kai isterikuoja pusė Lietuvos, kai kaltinimai pilasi kam tik įmanoma, organizacija kartais yra priversta daryti neprotingą žingsnį vien dėl to, kad nėra kito kelio, reikia nuraminti isterikuojančius“, – sakė ekspertas.
 
Komunikacijos specialistas neslepia, kad jam „kartais gaila tų pačių institucijų, kurios yra priverstos daryti nesąmones“. A. Katauskas taip pat teigia manąs, kad Lietuvos reakcija į „Fox news“ televizijos portale pasirodžiusį straipsnį amerikiečiams turėtų atrodyti absurdiškai.
 
„Aš amerikiečių vietoje dabar kvatočiau iš lietuvių pasižiūrėjus, ką mes čia darome. Tarsi visas pasaulis staiga sugriuvo“, – sakė ekspertas, atkreipdamas dėmesį, kad tai tėra vienas straipsnis, vienoje žiniasklaidos priemonėje. Visgi A. Katauskas pripažino, kad, nepaisant duomenų netikslumų, straipsnyje pateikti skaičiai Lietuvos vardo nepuošia.
 
A. Katauskas taip pat ragina atsakingas institucijas atkreipti dėmesį į tai, kad isteriją dabar gali sukelti bet kas. Todėl, pasak eksperto, reikia apsvarstyti, kokiais atvejais institucijoms būtina reaguoti, o kokiais – susilaikyti nuo skubotos reakcijos.
 
„Reikia suvokti, kad bet kas dabar gali sukelti isteriją, ji truks trumpai, bet bus tokia, kad atrodys, jog išmuša visus saugiklius. Reikia apgalvoti, kada reaguoti, kada nereaguoti, kada pasakyti: brangieji, prilaikykite arklius šiek tiek ir pagalvokit“, – patikino jis.
 
 „Fox news“ yra pagrindinis informacijos šaltinis Amerikos prezidentui
 
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Nerijus Maliukevičius mano, kad visiškai natūralu, jog Lietuvai, kaip ir visoms kitoms valstybėms, tarptautinis įvaizdis yra labai svarbus. Visgi, pasak politologo, publikuotas straipsnis didelio visuomenės dėmesio greičiausiai susilaukė ir dėl to, kad portalas „Fox news“ yra pagrindinis informacijos šaltinis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentui Donaldui Trumpui.
 
Politologas Nerijus Maliukevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Suprantame, kad „Fox news“ yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių dabartiniam Amerikos prezidentui ir jo aplinkai. Aš manau, kad tokia reakcija yra susijusi su savotišku susirūpinimu, kaip tą žinutę priims būtent Baltųjų rūmų ir konkrečiai prezidento aplinkos auditorija“, – Eltai sakė N. Maliukevičius.
 
Politologo įsitikinimu, Lietuva dabar turėtų susikoncentruoti į neteisingos informacijos patikslinimą, kuris būtų įdomiai pateiktas JAV auditorijai.
 
„Tai neturėtų būti sausas tekstas, sausas laiškas. Turi būti kuo mažiau pykčių, emocijų… Galbūt – panaudotas humoras ar kitos priemonės, kurios padėtų mums pasakyt tai, ką mes norime pasakyti“, – patikino jis.
 
N. Maliukevičiaus teigimu, „tviteris yra būtent ta priemonė, kuri mūsų politikams galėtų suteikti tokių galimybių“.
 
ELTA primena, kad Jungtinių Valstijų kanalas „Fox News“ trečiadienį savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį „10 mirtiniausių Europos miestų“. Šio sąrašo viršuje išsidėstė Lietuvos miestai – Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. „Fox News“ sąrašą sudarė pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žmogžudysčių skaičių, remiantis Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis.
 
Pirmąją vietą mirtiniausių miestų sąraše užima Kaunas, kuriame, pasak „Fox News“, 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 5,4 žmogžudystės. Antroje vietoje buvo Vilnius, kur kiekvienam 100 tūkst. gyventojų teko 3,9 žmogžudystės. Trečią vietą užėmė Klaipėda, kurioje nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2017 m. buvo toks pat, kaip ir Vilniuje, rašo „Fox News“. Toliau mirtiniausių miestų dešimtuke rikiuojasi Marselis (Prancūzija), Debrecenas (Vengrija), Celjė (Slovėnija), Belfastas (Jungtinė Karalystė), Tamperė (Suomija), Budapeštas (Vengrija) ir Amsterdamas (Nyderlandai).
 
Savo ruožtu policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją. E. Šilerio teigimu, visame pasaulyje nužudymų statistika skaičiuojama skirtingai, dėl to lyginti ją – nelabai etiška.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.08; 08:30

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją, esą trys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – pirmauja Europoje pagal žmogžudysčių skaičių.
 
E. Šilerio teigimu, visame pasaulyje nužudymų statistika skaičiuojama skirtingai, dėl to lyginti ją – nelabai etiška.
 
„Nemanome, kad tai yra teisybė. Esminis dalykas yra tame, kad kiekviena valstybė, teikdama statistiką, ją skaičiuoja labai skirtingai – vieni skaičiuoja nužudymus, kiti – nužudymus su ginklu, kiti – žuvusius avarijose žmones ir panašiai. Dėl to tos statistikos skiriasi kartais. Būtų nelabai etiška lyginti ir ieškoti kaltų, kur koks miestas yra“, – ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje sakė E. Šileris.
 
Kartu jis ramino lietuvius – dažniausiai nužudymai, pasak E. Šilerio, įvyksta buitinių konfliktų metu.
 
„Absoliuti dauguma – virš 90 proc. yra buitiniai – ne viešoje vietoje, o dažniausiai buitinio girtavimo sugėrovai vienas kitą nužudo. Dėl to tai, kas yra viešoje vietoje, tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai turėtų jaustis pakankamai saugiai“, – pridūrė policijos generalinio komisaro pavaduotojas.
 
Pateikė statistiką: Lietuvoje išaiškinami beveik visi nužudymai
 
E. Šileris taip pat informavo, kad per metus Lietuvoje įvykdomi 1-2 nužudymai, siejami su organizuotu nusikalstamumu bei keletas nužudymų įvykdomi viešose vietose. Pareigūnas taip pat supažindino su didžiųjų miestų paskutinių metų nužudymų statistika:
2018 m. Vilniuje buvo įvykdyti 9 nužudymai ir visi išaiškinti, Kaune – 13 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, o Klaipėdoje – 7 nužudymai, iš kurių buvo išaiškinti 5.
 
Tuo tarpu 2019 m. sostinėje įvykdyta 18 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, Kaune – 13 nužudymų ir visi aiškūs, o Klaipėdoje per praėjusius metus buvo nužudyti 6 asmenys, 4 bylos buvo išaiškintos.
 
„Bendras nužudymų išaiškinamumas yra beveik 100 proc.“, – pridūrė E. Šileris, pabrėžęs, kad „absoliučiai visoje Lietuvos teritorijoje yra saugu“.
 
Žurnalistų paklaustas, ką reikėtų vis dėlto daryti Lietuvoje, kad tų pačių buitinių konfliktų metu nužudytų žmonių skaičius mažėtų, E. Šileris atsakė paprastai – vartoti mažiau alkoholio. „Mažiau gerti reikėtų, jeigu šnekėtume buitiškai“, – konstatavo pareigūnas.
 
Jo teigimu, „Fox News“ žurnalistė, rengdama publikaciją pagal Jungtinių Tautų duomenis, juos galėjo skaityti bei interpretuoti neteisingai arba tie duomenys galėjo būti pateikti netikslūs.
Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
 
„Jungtinės Tautos skamba labai gražiai ar netgi didingai, bet reikėtų suprasti, kad tai nėra tas, kas yra oficiali statistika“, – paaiškino E. Šileris.
 
Lietuvos policijos duomenimis, nužudymų skaičius nuo 2013 m. tendencingai mažėja: 2013 m. šalyje buvo užregistruoti 182 žmogžudystės atvejai, 2014 m. – 170, 2015 m. ir 2016 m. – po 160 nužudymo atvejų. Tuo tarpu 2017 m. bei 2018 m. policija registravo po 127 žmogžudystės atvejus, o 2019 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 97 nužudymai.
 
ELTA primena, kad Jungtinių Valstijų kanalas „Fox News“ trečiadienį savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį „10 mirtiniausių Europos miestų“. Šio sąrašo viršuje išsidėstė Lietuvos miestai – Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. „Fox News“ sąrašą sudarė pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žmogžudysčių skaičių, remiantis Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis.
 
Pirmąją vietą mirtiniausių miestų sąraše užima Kaunas, kuriame, pasak „Fox News“, 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 5,4 žmogžudysčių.
Antroje vietoje buvo Vilnius, kur kiekvienam 100 tūkst. gyventojų teko 3,9 žmogžudystės. Trečią vietą užėmė Klaipėda, kurioje nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2017 m. buvo toks pat, kaip ir Vilniuje, rašo „Fox News“.
 
Toliau mirtiniausių miestų dešimtuke rikiuojasi Marselis (Prancūzija), Debrecenas (Vengrija), Celjė (Slovėnija), Belfastas (Jungtinė Karalystė), Tamperė (Suomija), Budapeštas (Vengrija) ir Amsterdamas (Nyderlandai).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 00:30