Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.

Dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai savo bendrame susitikime patvirtino profesinės etikos standartus. Daugelis stengėsi ir stengiasi jų laikytis. Kai kam jau tada nesinorėjo etiškos žurnalistikos. Kai kas ir dabar dirba žiniasklaidoje ar valdo žiniasklaidą, bet Visuomenės informavimo etikos kodekso gal net nėra skaitę. Ir net jei žinai etikos normas, bet jų nesilaikai arba žmonėms bent atrodo, kad jų nesilaikai, anksčiau ar vėliau susimausi. Panašu, kad taip ir įvyko. 

BNS paviešinta VSD pažyma Seimui (daug informacijos ir dabar viešoje erdvėje nematoma šioje pažymoje) apie koncerno „MG Baltic“ įtaką politikai, valdžios įstaigoms ir žiniasklaidai yra skandalinga vien dėl to, jog nurodytos aplinkybės savaime sukelia abejonių dėl visų minimų organizacijų, įstaigų ir numanomų asmenų veiklos skaidrumo ir sąžiningumo. Politikai ir valdžios įstaigos man rūpi mažiau. O štai nuolat eskaluojama žurnalisto Tomo Dapkaus pavardė ir šio žurnalisto veikla jau dabar apnuogino ne tik silpnąsias žiniasklaidos veiklas, bet ir smarkiai kirto per pasitikėjimą žurnalistika apskritai. Net jei toje pažymoje ne viskas tiesa arba yra tik aplinkybių sutapimas, kontekstas yra prastas ir atrodo viskas labai negerai.

Jau minėjau daugiau nei du dešimtmečius veikiančias etikos normas. Etikos kodekso preambolėje žurnalistai ir leidėjai teigia, kad „didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“.

Jei atidžiai skaitytume tik mūsų etikos kodekso preambolę ir sąžiningai vykdytume visas deklaruotas vertybes, jaučiu, kad daugelio etikos normų galėtume net neskaityti. Juk profesionalūs žurnalistai tikrai supranta, kad visuomenės pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Ir tikrai suvokiame, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Daugelis profesionalų tikrai nori siekti stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją. Tiesa, mums nelengva aiškiai ir atvirai atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Turėtume saugoti savo profesinę garbę ir nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką. Ir jei jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų, tai šiandien tikrai turime ne deklaratyviai prisiminti savo profesinės etikos kodeksą.

Žurnalistika

Kodėl? Nes deklaracijų jau nepakaks. Ne tik mes, bet ir mes, žurnalistai, jau sukūrėme blogą tradiciją, kai viešoje pasirodžiusi net ir nepatikrinta ar neįrodyta kritinė informacija apie bet kokį žmogų tampa ir viešo pasmerkimo ar net nulinčiavimo pretekstu. Tai vyko metų metais. Deja, bet pasitikėjimą formaliuoju teisingumu Lietuvoje niekas stipriai neskatino. Priešingai.

Ir štai dabar, galime jau nesistebėti, kad net mūsų bendruomenėje prasidėjo įvairios diskusijos, kaip reikia vertinti „MG Baltic“ priklausančias žiniasklaidos priemones, jose dirbančius žurnalistus ir net tuos, kurie nebuvo minimi jokiame blogame kontekste. Reputacija jau sutepta visų. Abejonės dėl reportažų, laidų, jų rengėjų. Tie, kas sakė, kad valdžia korumpuota, kad verslas nesąžiningas, dabar įvairiais epitetais kalbės pakelta galva ir apie žiniasklaidos verslą. Ir apie žurnalistus. Kaltumo prezumpcija veikia kaip adrenalino dozė. VSD pažyma prieš žiniasklaidos darbuotojų žodį. Kas kuo labiau tiki? Daugelis tiki, kad pasaulis yra net blogesnis nei kalbama viešai. Nutylėjimai, iš konteksto ištraukti pokalbiai ir prastas kontekstas leidžia abejoti viskuo ir visais. Net nesulaukus jokio teismo sprendimo. Net jokio tyrimo. Manome, jaučiame, žinome, tikime – tapę beveik sinonimu. Ir nebe pagrindo.

Blogų pavyzdžių ir neetiško elgesio žiniasklaidoje apstu – dešimtys politikų valdo žiniasklaidos priemones Lietuvoje, kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys užima ir politinius postus savivaldoje ar kitose valdžios įstaigose. Ir nors etikos normos tai draudžia, jiems tai yra norma. Kuo virto politiniai karai dėl valdžios ir verslo interesų galima akivaizdžiai pamatyti Druskininkuose, Tauragėje, Kauno mieste ar rajone, Širvintose, Lazdijų rajone… Dar vardinti?

Kaip atsiribosime nuo tų, kurie žiniasklaidą ir žurnalistus išnaudoja savo interesų stūmimui ar sąskaitų su savo priešininkais suvedimui? Kaip galėsime įtikinti žmones, kad žiniasklaidą valdantys ir nedorus, neskaidrius ir nesąžiningus susitarimus su politikais turintys verslo atstovai nediriguoja žurnalistams ir naujienų tarnyboms? Reikės ne tik viešai savo privačių interesų deklaracijas žurnalistams skelbti. Gali tekti padaryti žymiai daugiau, nei pakako žurnalistams tose šalyse, kur tokių skandalų nebuvo.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylaWikileaks paviešinti duomenys  apie kai kuriuos Lietuvos žiniasklaidos savininkus ir vadovus, „Balso“ žiniasklaidoje  buvę kaltinimai dėl atlyginimų „vokeliuose“  nuolat kenkė, visų pirma, žurnalistikai ir žurnalistams.  Jų reputacijai, jų savivertei, jų motyvacijai dirbti žiniasklaidoje. Vieni nusivylė ir dingo iš žurnalistikos. Pasirinko kitas profesijas. Kiti nenuleido rankų ir net dabar bando iš visų jėgų atkurti tai, kas buvo prarasta. Tiriamoji žurnalistika ir atskirų redakcijų bandymai atvirai kalbėti apie daugelio nutylimas temas teikia vilties, kad žurnalistika turi naują šansą. Bet jei prarasti gerą vardą galima per keletą sekundžių, tai atkurti jį gali reikėti daugybės metų. Žinau, kad mūsų žurnalistų bendruomenė gali padaryti žymiai daugiau nei iš jų prašo ar reikalauja jų darbdaviai. Jei dalis žiniasklaidos verslo savininkų vaikosi tik didelių pelnų, įtakos ar kitų ne žurnalistinių vertybių, mes galime ir privalome pasakyti sau, savo redakcijoje ir už jos ribų, kad mes dirbame kitaip. Pasakyti garsiai. Kiekvienas sau ir už save. Ir už kolegas. Nes jei neapginsime žurnalistikos patys, niekas jos neapgins. Mūsų reputaciją galime sukurti ir atkurti tik mes patys.

P.S. Beje, jei net stipriai susimauni, reikia pradėti nuo paprastų dalykų – atsiprašyti, pradėti taisytis ir kantriai laukti geresnių rezultatų. Tai galioja ir žurnalistikai.

Informacijos šaltinis – dainius.org

2018.05.13; 05:57

Vokietijos televizijos kanalas ARD penktadienį pranešė, kad Rusija neįsileidžia jo korespondento Hajo Seppelto, žinomo dopingo skandalų tyrimais, kuris ketino stebėti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.

Pasak ARD atstovų, žurnalistas įtrauktas „į nepageidaujamų asmenų sąrašą“. „Televizijos kanalas tai laiko išskirtiniu incidentu sporto žurnalistikos istorijoje ir pasikėsinimu į spaudos laisvę“, – sakoma ARD pareiškime.

Kanalas neatskleidžia situacijos detalių. ARD programų direktorius Volkeris Herresas pabrėžė, kad Rusijos valdžios sprendimas jam yra visiškai nesuprantamas.

Rusijos ambasada Vokietijoje šio pranešimo kol kas nekomentuoja.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 05:00

Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34

Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".

Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?

Continue reading „Kam reikalingi tylintys žurnalistai“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

sven_egil_omdal

Šiandien žurnalisto profesija yra ne tik įdomi. Ji ir sunki, ir ne visada teisingai apmokama.

Ji ir dar dažniau nepelnytai kaltinama dėl įvairių visuomenės bėdų.

Todėl pastaraisiais metais gerokai nukritęs visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida ir vis dažniau girdimos pretenzijos žurnalistikai kelia įvairų minčių – kodėl ir už ką mums taip nutiko?

Įdomų atsakymą radau buvusio Norvegijos žurnalistų sąjungos pirmininko Sven Egil Omdal pasisakyme “Žurnalisto vaidmuo demokratinėje visuomenėje”. Kalba pasakyta dar 1989 metais.

Continue reading „Labiau už žurnalistus negerbiami tik… politikai“

juozaitis_arvydas_1

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Continue reading „Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”“

jastramskiene_loreta

Apie Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“

Svei­kin­da­mas Lo­re­tą Jast­rams­kie­nę, pa­ra­šiu­sią ak­tu­a­lų psi­cho­lo­gi­nį ro­ma­ną apie mei­lę ir lai­ką, pra­de­du nuo pri­si­pa­ži­ni­mo, kad ab­so­liu­čiai ne­ti­kiu ma­din­gais graž­by­lia­vi­mais apie teks­tą ir jo in­ter­pre­ta­ci­jas (teks­tas juk tik­tai lei­dy­bi­nė ar­ba kaip da­bar įpras­ta – kom­piu­te­ri­nė są­vo­ka).

Skep­tiš­kai žiū­riu ir į li­te­ra­tū­ros skirs­ty­mą – į vy­rų ir mo­te­rų li­te­ra­tū­rą bei su tuo su­si­ju­sias dis­ku­si­jų aud­ras van­dens stik­li­nė­je. Svar­biau­sia man – ar į ran­kas pa­kliu­vo tik­ras li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys, iš­jaus­tas, iš­ken­tė­tas, ar ja­me aš at­ran­du tai, ką au­to­rius my­li, dėl ko iš­gy­ve­na ir ko ne­ap­ken­čia.

Continue reading „Išplautos ribos ir niekšybės valdoma minia“

radzevicius_tttttttt

Teko dalyvauti VMI surengtame “apskritame stale”, kur vyko diskusija apie individualią veiklą ir išskirtinę “laisvųjų profesijų” veiklą.

Kol kas dar neturiu aiškaus atsakymo apie Lietuvos mokestinės sistemos privalumus ir ypač trūkumus.

Tačiau mane labai “nudžugino” vienas faktas. Kai šių metų vasarį Valstybinė mokesčių inspkecija su Finansų ministrerija “pakomentavo” “laisvosios profesijos” apibrėžimą, tuo pačiu pateikė tris “naujienas”.

Continue reading „Žurnalistai pagal VMI: “laisvi” kaip makleriai, brokeriai ir lobistai. Kirpėju būti geriau“

radzevicius_tttttttt

Žurnalistika ir PR vienu metu – nesuderinami. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę su jauna žurnaliste kalbėjomės apie žurnalistų etiką ir jai prisipažinau, kad dirbdamas kurį laiką ministerijoje kaip viešųjų ryšių specialistas ir tuo pačiu vesdamas televizijos ir radijo laidas jaučiau nuolatinį vidinį interesų konfliktą.

O Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gruodžio 13 dieną dar kartą patvirtino, kad toks skirtingų veiklų derinimas yra principinis Etikos kodekso pažeidimas.

Continue reading „Etikos sargai: žurnalistika ir viešųjų ryšių veikla vienu metu – nesuderinami“