FSB emblema
Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai šnipinėjimu Rusijos Federacijai buvo pareikšti dviem Lietuvos Respublikos piliečiams. Savo kaltės nepripažinusiam Aleksejui Greičiui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, Mindaugui Tunikaičiui, kuris savo kaltę pripažino ir dėl nusikaltimo gailėjosi, paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pranešė teismas.
Abu vyrai buvo kaltinami dėl bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos federaline saugumo tarnyba (FSB), siekiančia daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams, vykdant jos užduotis rinkti žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje. Kaltinamieji vienas kito nepažinojo, tačiau juos siejo ryšiai su tuo pačiu FSB agentu, veikiančiu Kaliningrado srityje. Abu kaltinamieji informaciją rinko ir ją perdavė už atlygį.
Kaltinamasis M. Tunikaitis gyveno pasienyje, nuolat vyko į Kaliningrado sritį, kur jį pasitikdavo ir rafinuotai verbavo FSB pareigūnas. M. Tunikaitis, veikdamas su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 6 metus stebėjo, fotografavo ir filmavo objektus, surasdavo informaciją interneto puslapiuose ar sužinodavo ją per kitus asmenis, t. y. tokiu būdu rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją. Kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, gailėjosi, savo parodymais padėjo susidaryti visą vaizdą apie užsienio valstybės žvalgybos institucijos vykdytą ir vykdomą veiklą. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Kaltinamasis A. Greičius, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 4 metus organizavo visiškai ar iš dalies Rusijos Federacijos žvalgybos atstovo finansuojamus renginius, fotografavo ar filmavo pačius renginius ir juose dalyvaujančius asmenis, rinko su šiais renginiais susijusią informaciją, publikavo ją Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse, o surinktą informaciją sutartu būdu perdavė Rusijos Federacijos žvalgybos atstovui. Kaltinamasis neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl šnipinėjimo yra įrodyta.
Bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs apygardos teismas, pripažinęs abu kaltinamuosius kaltais dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, pažymėjo, kad, nors kaltinamųjų rinkta informacija nebuvo valstybės paslaptį sudaranti informacija, tačiau įstatymų leidėjas užsienio žvalgybos organizaciją dominančią informaciją prilygina valstybės paslaptį sudarančiai informacijai.
Slaptas agentų gyvenimas. Slaptai.lt nuotr.
Skirdamas bausmę kaltinamajam A. Greičiui, teismas nurodė, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį įstatymo leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 15 metų.
Skiriant bausmę kaltinamajam M. Tunikaičiui, nustatyta, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad net ir minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė būtų per griežta, tai prieštarautų įstatymo nuostatoms, todėl paskirta dukart mažesnė nei minimali sankcijoje numatyta bausmė.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su buvusiais Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) vadovais. Tokio formato susitikimas įvyko pirmą kartą.
Prezidentas su buvusiais tarnybų vadovais aptarė Lietuvos žvalgybos institucijų veiklą ir šiandienius joms tenkančius iššūkius, vaidmenį geopolitinių grėsmių akivaizdoje.
Šalies vadovas akcentavo, kad stipri ir efektyviai veikianti žvalgyba yra mūsų nacionalinio saugumo pagrindas.
Pasak prezidento, keliant žvalgybos kontrolės standartus, turi būti atsižvelgta į žmogaus teisių apsaugos užtikrinimą, tačiau pokyčiai neturėtų silpninti pačių institucijų veiklos proceso ir efektyvumo.
„Šiandieninių grėsmių akivaizdoje žvalgybos tarnyboms turi būti užtikrinta galimybė įgyvendinti joms suformuotus uždavinius, taip užtikrinant šalies nacionalinį saugumą“, – sakė šalies vadovas. Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotrauka
Prezidentas domėjosi, kaip buvę tarnybų vadovai vertina iniciatyvas steigti Žvalgybos kontrolieriaus įstaigą, kokius įžvelgia tokio sprendimo privalumus, trūkumus ir rizikas. Žvalgybos ekspertai susitikime pasidalijo savo patirtimi ir išsakė pozicijas dėl tokio kontrolės mechanizmo steigimo efektyvumo – jiems daugiausia klausimų kelia galimos politinės įtakos ir nepriklausomumo rizikos.
Susitikime dalyvavo buvę VSD vadovai Mečys Laurinkus, Jurgis Jurgelis, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas ir Gediminas Grina bei buvę AOTD vadovai Gintaras Bagdonas ir Juozas Kačergius.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Valstybės saugumo departamentas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Vytauto Didžiojo karo muziejumi trečiadienį organizuoja diskusiją „Lietuvos partizanų žvalgyba okupacijos metais“. Renginys skirtas 100-osioms legendinio partizano ir žvalgo Juozo Lukšos gimimo metinėms ir Lietuvos žvalgų dienai paminėti.
Renginyje pranešimą „Juozas Lukša: žvalgas iš būtinybės ir pašaukimo“ skaitys istorijos mokslų daktaras ir publicistas, knygos apie Lietuvos žvalgybą autorius Severinas Vaitiekus. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Žvalgyba ir kontržvalgyba buvo neatsiejama partizaninės kovos dalis. Vakaro metu įvyks diskusija, kurioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai dalinsis savo moksliniais tyrimais: J. Lukšos tyrinėtojas dr. Darius Juodis pristatys Lietuvos partizanų žvalgybos sritis, dr. Mingailė Jurkutė pažvelgs į J. Lukšą kaip į JAV specialiųjų operacijų karį, dokt. Enrika Kripienė pasidalins įžvalgomis apie okupacinių režimų saugumo darbuotojus kaip rezistencinių judėjimų dalyvius. Diskusiją moderuos dr. Bernardas Gailius.
J. Lukša – vienas iš ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę. 2021-ieji paskelbti Juozo Lukšos – Daumanto metais, taip pažymint jo nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, veiklą prasiveržus pro geležinę uždangą, besąlyginę ištikimybę valstybei, partizano priesaikai ir kovos draugams.
Vyriausybė trečiadienį pritarė Žvalgybos kontrolieriaus tarnybos įstatymų paketui.
Seime inicijuojamais įstatymų projektais siūloma įsteigti naują pareigybę – žvalgybos kontrolierių, kurį aptarnautų naujai steigiama biudžetinė įstaiga – Žvalgybos kontrolieriaus įstaiga.
Pagal projektą, žvalgybos kontrolierius – Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, vykdantis žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo priežiūrą ir atitikties žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimams vertinimą. Žvalgybos kontrolierius yra Žvalgybos kontrolieriaus įstaigos vadovas.
Žvalgybos kontrolierių (žvalgybos kontrolieriaus pavaduotoją) penkeriems metams skirtų Seimas Seimo pirmininko teikimu, pritarus Seimo komitetui, atsakingam už žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę. Tas pats asmuo žvalgybos kontrolieriumi ar jo pavaduotoju galėtų būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Žvalgybos kontrolieriaus tarnybos įstatymo projektą inicijavo Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Bakas, Saulius Skvernelis, Raimundas Lopata, Dovilė Šakalienė, Gabrielius Landsbergis.
Pentagonas
Vašingtonas, rugsėjo 28 d. (dpa-ELTA). JAV kariuomenės atstovai pareiškė, kad išvedant karius iš Afganistano buvo padaryta daug klaidų ir įspėjo dėl terorizmo pavojaus.
Yra aišku, akivaizdu, kad karas Afganistane baigėsi ne tokiomis sąlygomis, kokiomis norėjome“, antradienį per klausymus Senate sakė generalinio štabo vadas Markas Milley‘is. Anot jo, „labai reali galimybė“, kad teroristinės grupuotės, pavyzdžiui, „Islamo valstybė“ (IS) ar „Al Qaeda“ gali mėginti iš Afganistano pulti Jungtines Valstijas. M. Milley‘is, jo teigimu, įspėjo tuometinį prezidentą Donaldą Trumpą ir jo įpėdinį Joe Bideną dėl pavojų, kuriuos kelia greitas karių išvedimas.
Paskutinieji JAV daliniai paliko šalį rugpjūčio pabaigoje. Kartu baigėsi beveik 20 metų trukusi karinė misija šalyje. Radikalus islamo Talibanas rugpjūčio viduryje perėmė valdžią Afganistane.
M. Milley‘is pabrėžė, jog jau 2020 metų rudenį įspėjo, kad dėl pernelyg greito karių išvedimo gali kilti pavojus, kad Talibanas visiškai perims valdžią arba kils „bendras pilietinis karas“. „Tai buvo prieš metus, ir mano vertinimas iki šiol nepasikeitė“, – kalbėjo jis. Tačiau tokio greito afganų kariuomenės ir vyriausybės žlugimo esą „visiškai“ nesimatė. Žvalgybos spėjo, kad talibai perims valdžią vėlyvą rudenį, žiemą, o gal net kitą pavasarį.
M. Milley‘is ir generolas Kennethas McKenzie‘is, pajėgų vadas regione, be to, tikino, jog abu asmeniškai buvo nuomonės, jog geriau būtų buvę palikti šalyje apie 2 500 kareivių. „Esu tikras, kad prezidentas girdėjo visas rekomendacijas ir jų labai įdėmiai klausėsi“, – sakė K. McKenzie‘is.
J. Bidenas balandį paskelbė, kad vėliausiai iki rugsėjo 11 dienos besąlygiškai išves iš Afganistano visus karius. Liepą jis visiško karių išvedimo datą paankstino iki rugpjūčio 31-osios. Talibų kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas pripažino, jog liko nepastebėtas korupcijos ir prasto vadovavimo Afganistane mastas. Taip pat nepamatyta, kad Dohos susitarimas su Talibanu demoralizavo afganų ginkluotąsias pajėgas. Dar prezidentaujant D. Trumpui, JAV sutarė su talibais dėl karių išvedimo iki gegužės 1-osios.
Susitarimas buvo pasirašytas Kataro sostinėje Dohoje. Susitarimo tikslas buvo politinis sprendimas.
Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.
„Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assangeas ir jo mylimoji Stella Moris ketina susituokti kalėjime liepos 3 d., per jo 50-ąjį gimtadienį, informuoja dpa.
Australijoje gimęs J. Assangeas, vyriausiasis „Wikileaks“ redaktorius, daugiau nei 2 metus praleido Belmaršo griežtojo režimo kalėjime.
Pora susipažino, kai J. Assangeui politinį prieglobstį suteikė Ekvadoro ambasada Londone. Jie augina du sūnus, kuriems 4 ir 2,5 metų.
„Norime susituokti kalėjime, nes buvome susižadėję nuo 2016 m.“, – sakė S. Moris.
Pasak jos, vedyboms iki šiol trukdė aplinkybės, o po santuokos kalėjime jie planuoja dar vieną ceremoniją, kai J. Assangeas išeis į laisvę.
Anot S. Moris, jie kalbėjo su Belmaršo kalėjimo kapeliono tarnyba, kuri informavo, kad šiame kalėjime niekas nesituokė nuo tada, kai kapelionas ten atvyko prieš 12 metų.
Be to, santuokai leidimą turėtų suteikti kalėjimo vadovas, o tai gali būti sudėtinga, nes J. Assangeas yra Australijos pilietis, o jo viza nebegalioja.
J. Assangeas kaltinamas susitaręs su buvusia JAV karinės žvalgybos analitike Chelsea Manning, kad ši 2010 m. atskleistų įslaptintus duomenis. Slaptus dokumentus apie sąjungininkų pajėgas Afganistane vėliau išplatino „Wikileaks“, o J. Assangeas taip pat bendravo su žurnalistais iš žinomų žiniasklaidos priemonių.
Rėmėjai laiko jį žurnalistu, atskleidusiu karo nusikaltimus. Tuo metu JAV pateikė J. Assangeui 18 įtarimų, pagal kuriuos jis kaltinimas sukėlęs grėsmę JAV informatoriams. Jei J. Assangeas būtų pripažintas kaltu, jam grėstų 175 metų įkalinimo bausmė.
Tačiau britų teisėjas neseniai atmetė JAV ekstradicijos prašymą dėl susirūpinimo J. Assangeo psichinės sveikatos būkle.
Švedijos policijos žvalgybos vadovė Linda Staaf. EPA – ELTA nuotr.
Teisėsaugos institucijoms surengus tarptautinę organizuotų nusikaltėlių sulaikymo operaciją, Švedijoje ir Suomijoje buvo suimta apie 250 asmenų. Tam buvo naudojami slapta infiltruoti šifruoti telefonai, antradienį pranešė valdžios institucijos.
Iš viso 16-oje šalių buvo sulaikyta daugiau nei 800 asmenų. 155 areštai buvo susiję su Švedijoje atliktais tyrimais, o dar 100 žmonių buvo suimti Suomijoje. Taip pat Australija pranešė, kad sulaikė daugiau nei 200 žmonių.
„Vakar anksti ryte Švedijos policija kartu su žvalgybininkais įvykdė vieną iš didžiausių visų laikų operacijų prieš smurtinius nusikaltimus ir narkotikų tinklus“, – Europolo organizuotoje spaudos konferencijoje sakė Švedijos policijos žvalgybos vadovė Linda Staaf.
Švedija daugelį metų stengėsi kovoti su augančiu nusikalstamumu ir nusikalstamomis grupuotėmis, dėl kurių ėmė daugėti mirtinų susišaudymų bei sprogdinimų šiaip taikioje šalyje.
Naudodamiesi JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) tarp nusikaltėlių slapta išplatintais telefonais, kuriuose buvo įdiegta speciali ANOM programėlė, teisėsaugos pareigūnai galėjo sekti nusikalstamo pasaulio atstovų susirašinėjimus maždaug šimte šalių, šiems planuojant narkotikų, ginklų, pinigų plovimo sandėrius, taip pat žmogžudystes.
Šiaurės šalyse sulaikyta daugiau kaip 250 nusikaltėlių. EPA-ELTA nuotr.
Iš visų 12 000 ANOM vartotojų Švedijos policija turėjo prieigą prie maždaug 1 600 paskyrų ir galiausiai atrinko apie 600 žmonių. Naudodamasi šia informacija, kaip sakė L. Staaf, Švedijos policija sugebėjo „užkirsti kelią daugiau nei 10 planuojamų žmogžudysčių Švedijos teritorijoje.“
Tuo tarpu Suomijos policija antradienį paskelbė, kad per operaciją atliktų plataus masto reidų metu buvo suimta beveik 100 asmenų ir konfiskuota „daugiau nei 500 kilogramų narkotikų, dešimtys ginklų ir šimtai tūkstančių eurų grynaisiais.“
Per reidus sostinės regione taip pat buvo konfiskuoti dideli kiekiai kanapių ir automatinių ginklų, pietiniame Tamperės mieste buvo aptiktos dirbtuvės, „kuriose buvo naudojami 3D spausdintuvai šaunamųjų ginklų komponentams gaminti“, – pranešė policija.
Kaimyninėje Norvegijoje iš viso buvo areštuoti devyni asmenys.
Danijos premjerė Mettė Frederiksen. EPA – ELTA nuotr.
Danija veda „gerą dialogą“ su Europos sąjungininkėmis ir santykių su Prancūzija ir Vokietija taisyti nereikia, trečiadienį sakė šalies premjerė Mette Frederiksen, sekmadienį paaiškėjus, jog JAV naudojo Danijos diplomatinius pokalbius ir žinutes šnipinėti Europos lyderius.
Tai pirmas premjerės komentaras šiuo klausimu, nors M. Frederiksen nenorėjo tiesiogiai atsakyti į kaltinimus.
Iš principo „neturėtų būti jokio sisteminio sąjungininkų stebėjimo“, žurnalistams sakė ji.
Sekmadienį paskelbtoje tiriamojoje ataskaitoje Danijos transliuotojas „Danmarks Radio“ ir kitos Europos žiniasklaidos priemonės tikino, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) 2012–2014 m. klausėsi Danijos slaptų diplomatinių pokalbių.
Agentūra šnipinėjo Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos politikus, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
M. Frederiksen nesureikšmino Danijos ir jos sąjungininkių santykiams padarytos žalos.
„Ir toliau kalbamės, – sakė premjerė. – Nemanau, jog būtų teisinga sakyti, kad mums reikia taisyti santykius su Prancūzija ar Vokietija. Tęsiame dialogą, kuris apima ir žvalgybos sritį.“
Klausomasi jūsų pokalbių
Bulgarijos specialiosios tarnybos neteisėtai klausėsi politikų iš opozicinių partijų pokalbių rinkimų į šalies Liaudies Susirinkimą (parlamentą) išvakarėse.
Kaip pranešė penktadienį televizijos kanalas BTV, pirmasis tokius kaltinimus pareiškė Demokratinės Bulgarijos partijos pirmininko pavaduotojas Atanasas Atanasovas. Pasak jo, „dešimčių politikų iš opozicinių partijų pokalbių buvo neteisėtai klausomasi“.
Vėliau šią informaciją televizijos kanalui patvirtino šalies techninės vyriausybės vicepremjeras ir vidaus reikalų ministras Boikas Raškovas.
„Prieš balandžio 4 d. rinkimus buvo stebima daug piliečių. Tai įvairių politinių partijų, išskyrus partiją „Piliečiai už europinę Bulgarijos plėtrą“ (GERB), atstovai“, – teigė B. Raškovas. Pasak jo, Nacionalinis specialiųjų priemonių naudojimo biuras patikrins šį faktą.
Oficiali Bulgarijos vyriausiojo prokuroro atstovė Sijka Mileva pranešė, kad skandalingos informacijos tikrinimą kontroliuos Sofijos miesto prokuratūra. „Galiu jus patikinti, kad prokuratūra atliks savo pareigas pagal įstatymą ir nebus įtraukta į rinkimų kampaniją“, – pabrėžė S. Mileva interviu BTV.
Savo tyrimą atlieka ir Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra.
Didžiausių Bulgarijos politinių partijų lyderiai pareiškė esą pasipiktinę šiais įvykiais, o GERB paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „tvirtinimai dėl slapto klausymosi nepateikus įrodymų yra šiurkšti manipuliacija“.
Tango. Wikipedia nuotr.
Visą žvalgybos bendruomenę atstovaujantis JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI) paskelbė kas ketverius metus atnaujinamą ateinančio dvidešimtmečio pasaulinių tendencijų apžvalgą „Global Trends 2040“.
Apžvalgą rengia JAV Nacionalinė žvalgybos taryba (National Intelligence Council – NIC), jungianti žvalgybos bendruomenę su akademiniu ir verslo pasauliu ir vystanti JAV žvalgybos tarnybų dialogą su politikos formuotojais. Pagal susiklosčiusią tradiciją NIC pateikia savo pasaulinių tendencijų vertinimą naujos JAV prezidento kadencijos pradžioje.
„Global Trends 2040”, kai kurių JAV ekspertų apibūdinta kaip „niūriausia prognozė, kokią tik prisimena“, piešia pasaulį, kurio gyventojai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių linkę poliarizuotis ir užsidaryti viena kitai prieštaraujančiose stovyklose. Dėl to ne tik auga įtampa atskirų valstybių viduje ir tarp valstybių, bet ir vis labiau destabilizuojama tarptautinė tvarka, paralyžiuojamas tarptautinių normų ir organizacijų veikimas. Atidesni skaitytojai pastebės, kad apžvalgoje išryškėjantis Rusijos vaidmuo ateities pasaulyje yra reikšmingas tik dėl savo destruktyvumo. Tuo tarpu Kinijai netiesiogiai siūloma, nors ir nesutariant su JAV, suvokti ir sąmoningai prisiimti bendrą atsakomybę už globalią ateitį.
Savo išvadas NIC ekspertai formuoja atskleisdami tris tarpusavyje sąveikaujančius žiūros kampus. Dokumentas pradedamas globalių struktūrinių pokyčių vertinimu, iš kurių išplaukia aiškėjanti globali visuomenių, valstybių ir tarptautinės bendruomenės dinamika, kuri, savo ruožtu, leidžia numatyti galimus konkrečius pasaulio raidos scenarijus.
Globalūs struktūriniai pokyčiai
Globaliais struktūriniais pokyčiais NIC ekspertai vadina tokius veiksnius, kurie visiškai ar iš dalies nepriklauso nuo atskirų žmonių, organizacijų ar net valstybių sprendimų, bet daro poveikį pasaulio visuomenėms, valstybėms ir tarptautinei tvarkai. Dokumente konkrečiai įvardijami šie globalūs struktūriniai pokyčiai: demografija ir žmonių gerovė, aplinka ir klimatas, ekonomika bei technologijos.
NIC vertinimu, gyventojų skaičiaus augimas pasaulyje stoja, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja ir visuomenė sensta net augančios ekonomikos valstybėse, tokiose, kaip Kinija. Tuo pat metu gyventojų skaičius labiausiai auga santykinai skurdžiose valstybėse, kurios dėl intensyvios urbanizacijos nepajėgia užtikrinti reikiamos infrastruktūros ir švietimo, kad galėtų išnaudoti šį pozityvios demografijos potencialą.
Klimato pokyčiai (auganti vidutinė oro temperatūra, kylantis jūros lygis ir dažnesni ekstremalūs gamtos reiškiniai) per artimiausius dešimtmečius bus juntami visose pasaulio valstybėse. Tai skatins diskusijas dėl poveikio aplinkai mažinimo, bet daugumai valstybių bus sunku užtikrinti pakankamai žemą taršos lygį. Todėl kai kurios iš jų gali imtis pavojingų geoinžinerinių eksperimentų siekdamos atvėsinti klimatą.
JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI). Herbas. Wikipedia nuotr.
Globali ekonomika taip pat išgyvens sudėtingą laikotarpį dėl augančių valstybių skolų, pasaulinės prekybos problemų ir nedarbo. Nestabili ekonominė aplinka kurs palankias sąlygas iškilti ir stiprėti galingoms korporacijoms, galinčioms varžytis dėl įtakos pasaulyje net su kai kuriomis valstybėmis. Tuo tarpu technologijų plėtra ir poveikis tik augs, tuo pačiu intensyvėjant kovai dėl technologinio dominavimo pasaulyje ir globaliems žaidėjams konkuruojant dėl technologijų žinių, talentų ir rinkų.
Svarbus ne tik atskirų globalių struktūrinių pokyčių daromas poveikis, bet ir šių veiksnių tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, stebimos demografinės tendencijos skatina migraciją – tiek darbo jėgos, tiek talentų nutekėjimą iš santykinai skurdžių valstybių. Tai dar labiau apsunkins šių valstybių ekonominę padėtį ir mažins jų galimybes prisidėti prie tarptautinės bendruomenės iniciatyvų stabdant neigiamą klimato kaitos poveikį. Tuo tarpu santykinai turtingose valstybėse imigracija didins socialinės apsaugos naštą, kurią gali būti sunku finansuoti lėčiau augant ekonomikai. Be to, intensyvėjantis žmonių judėjimas, kaip rodo Covid-19 pandemijos patirtis, didina užkrečiamų ligų plitimo riziką, o šią tendenciją dar stiprina augantis mikroorganizmų atsparumas gydymui antibiotikais.
Globali dinamika
Tarpusavyje sąveikaujantys globalūs struktūriniai veiksniai, pasak NIC ekspertų, sukuria globalią dinamiką: visuomenės ir valstybės pokyčius, pasireiškiančius visose ar daugelyje pasaulio šalių, bei iš jų plaukiančius tarptautinės tvarkos peržiūros reikalavimus. Kitaip nei globalūs struktūriniai veiksniai, globali dinamika tiesiogiai priklauso nuo atskirų žmonių, jų bendruomenių ir valstybių pasirinkimų, todėl jos kryptis gali keistis greičiau ir lengviau.
Šiuo metu, NIC vertinimu, pasaulio visuomenės gyvena aštrėjančio pasidalijimo ir konflikto nuotaikomis. Sulėtėjęs ekonomikos augimas ir demografiniai lūžiai kursto žmonių nesaugumo jausmą ir skatina nepasitikėti vyriausybėmis ir institucijomis, kurių veikla vertinama kaip neefektyvi, nes globalių struktūrinių pokyčių poveikis konkrečių žmonių gyvenimui išlieka neigiamas. Šios patirtys skatina žmones burtis į bendraminčių grupes, o šiuolaikinės technologijos stiprina tokių grupių informacinį uždarumą, tuo pat metu sudarydamos galimybę joms veikti tarptautiniu mastu. Tokiu būdu vis labiau poliarizuotos visuomenės įgyja vis daugiau priemonių vykdyti plataus masto agitaciją ir kurti spaudimą vyriausybėms.
Dėl šių visuomenės tendencijų pasaulio vyriausybės vis dažniau susiduria su augančia praraja tarp visuomenės lūkesčių ir valdžios galimybių. Politikai yra priversti reaguoti į globalius struktūrinius pokyčius, bet kartu patiria vis didesnį spaudimą iš įvairių visuomenės grupių, kurių reikalavimai dažnu atveju vienas kitam prieštarauja. Tai ne tik kelia grėsmę demokratijai, bet atskirais atvejais gali nulemti ir politinės galios perėjimą iš valstybės institucijų kitoms struktūroms (pvz., įmonėms ar nevyriausybinėms organizacijoms), kurios pasirodo pajėgios išspręsti konkrečias problemas. Toks konfliktiškas visuomenės ir valdžios santykis gali įtakoti radikalias konstitucijos bei valstybės valdymo pertvarkas šalyse, susiduriančiose su ypač giliomis krizėmis, pagimdančiomis charizmatiškus lyderius.
NIC požiūriu, visuomenių ir valstybių nestabilumas paveiks ir tarptautinę tvarką. Dėl nesutampančių interesų ir ideologijų, o ypač – dėl JAV ir Kinijos konkurencijos gali kisti valstybių aljansai, tarptautinių organizacijų veiklos galimybės ir pobūdis, taip pat gali būti peržiūrimos ir keičiamos valstybių tarpusavio santykius reguliuojančios normos. Tokioje konkurencingoje aplinkoje išauga ir tarpvalstybinių konfliktų grėsmė, kurią papildomai didina ir įprastus karinius pajėgumus papildančios naujos technologijos, atveriančios naujas poveikio priešininkams galimybes per kibernetines atakas ir kitus agresyvius veiksmus.
Pasaulio raidos scenarijai
Įvertinę globalius struktūrinius pokyčius ir globalią dinamiką NIC ekspertai numatė penkis galimus pasaulio raidos scenarijus: „Demokratijų renensansas“, „Dreifuojantis pasaulis“, „Konkurencinga koegzistencija“, „Siloso bokštai“ bei „Tragedija ir mobilizacija“. Nesunku pastebėti, kad dauguma scenarijų yra pagrįsti konkrečių valstybių strategijų sėkme ar nesėkme.
„Demokratijų renesansas“ numato, kad JAV visiškai susigrąžina dominuojantį vaidmenį pasaulyje ir veda klestinčių demokratijų aljansą. Sėkmingas verslo ir vyriausybės bendradarbiavimas užtikrina demokratijų technologinę pažangą, kuri padeda atgaivinti ekonomikas ir pakelti pajamų lygį demokratinėse valstybėse. Dėl to šių valstybių patrauklumas auga, o Rusijoje ir Kinijoje perdėta visuomenės kontrolė stabdo pažangą ir atstumia talentus, kuriuos pritraukia JAV ir jų partneriai. Tai vienintelis visiškai optimistinis scenarijus.
Antrąjį scenarijų „Dreifuojantis pasaulis“ galima perskaityti kaip tam tikrą JAV žvalgybos bendruomenės perspėjimą Kinijai. Pagal šį scenarijų Kinija iš esmės įgyvendina savo strategiją, aplenkia JAV ir tampa didžiausia pasaulio ekonomika. Tačiau net ir tai įgyvendinusiai Kinijai nepakanka galios visapusiškai dominuoti pasaulyje. Todėl tarptautinė bendruomenė tampa vis labiau susiskaldžiusi ir praradusi kryptį, o tai trukdo jai bendradarbiauti sprendžiant globalių struktūrinių pokyčių diktuojamas problemas, tokias, kaip klimato kaita.
Trečiasis scenarijus „Konkurencinga koegzistencija“ vaizduoja tam tikrą JAV ir Kinijos įtakos balansą. Abi galios išlieka fundamentaliai priešiškos ir telkia aplink save ideologiškai artimus sąjungininkus. Tačiau tuo pat metu joms pavyksta sutarti dėl esminių prekybos principų ir užtikrinti abipusiai naudingus ekonominius santykius. Dėl didžiųjų pasaulinių galių tarpusavio priklausomybės plataus masto karo tikimybė šiame scenarijuje yra menka.
JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI)
„Siloso bokštai“ – tai pasaulis, susiskaldęs į keletą regioninių blokų. Juos formuoja JAV, Kinija, Rusija, Europos Sąjunga (ES) ir dar keletas regionų lyderių. Blokai beveik nebendradarbiauja tarpusavyje, yra orientuoti į ekonominį savarankiškumą, atsparumą ir gynybą. Dėl to jie perorientuoja savo tiekimo grandines, siekia visiškos ar dalinės informacinės izoliacijos ir fragmentuoja tarptautinę prekybą. Tokiame pasaulyje beveik neįmanoma spręsti globalių problemų. Tarp scenarijaus eilučių galima perskaityti, kad tai – Rusijos aktyviai propaguojamas ir siekiamas „daugiapolis pasaulis“, kuris nėra naudingas nei JAV, nei Kinijai.
Paskutinis scenarijus „Tragedija ir mobilizacija“ skirtas netikėtumui – pasaulinio masto klimato ar aplinkos katastrofai, kurios pasekme tampa globaliai jaučiamas maisto trūkumas. Tokiu atveju nauja mobilizacija prasideda ES valstybėse, kur rinkimus laimi žaliųjų partijos. ES inicijuoja plataus masto tarptautinį atsaką, telkdama valstybių koaliciją, siekiančią realių globalių sprendimų neutralizuojant neigiamus klimato kaitos padarinius ir įveikiant skurdą. Prie koalicijos prisijungia Kinija, o vėliau – ir kitos Vakarų valstybės, įskaitant JAV. Tačiau pokyčiams priešinasi Rusija ir kitos valstybės, priklausomos nuo pajamų iš gamtos išteklių.
Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.
XXX
Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.
Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).
XXX
Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:
(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?
Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?
XXX
Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
XXX
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.
Turkijos kariuomenė
Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.
XXX
Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.
Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?
XXX
Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.
Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas
Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?
XXX
Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).
Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“
Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.
Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.
Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.
Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.
Net jeigu nedaug kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.
Mossad slaptieji agentai
Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?
Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.
Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko teigimu, siekiant užtikrinti, kad tik patikimi tiekėjai ir gamintojai tiektų 5G ryšį šalyje, ketinama riboti paslaugų tiekėjų iš trečiųjų šalių įsitraukimą tiekiant elektroninio ryšio paslaugas Lietuvoje. Savo ruožtu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pažymi, kad Lietuvoje kol kas nėra teisinės bazės, galinčios padėti užkardyti nacionalinio saugumo kriterijų neatitinkančių elektroninio ryšio paslaugų tiekimo sandorių.
„Tikslas iš esmės yra žengti rimtą žingsnį, kad strateginiuose projektuose diegiant 5G ryšį Lietuva iš esmės vadovautųsi transatlantiniais kriterijais ir nepatikimi gamintojai ir tiekėjai būtų eliminuoti iš šių projektų Lietuvoje“, – pristatydamas saugios 5G mobiliojo ryšio tinklų plėtros Lietuvoje strategiją pirmadienį teigė L. Kasčiūnas.
Anot jo, kol kas Lietuvoje nėra teisinės bazės, kuri padėtų užkardyti galimybę nesaugiems ryšio tiekėjams tiekti savo paslaugas šalyje.
„Ryšių reguliavimo tarnyba kol kas neturi pareigos kreiptis į Strateginių objektų apsaugos komisiją, (…) kad būtų įvertinti tam tikri sandoriai, aukcionai, konkursai, ar jie atitinka, ar neatitinka nacionalinio saugumo kriterijų. Kol kas nacionalinio saugumo kriterijai nėra taikomi nei įrangai, nei įrangos palaikytojams.
Kalbant apie elektroninio ryšio reguliavimo priskyrimą vienam ar kitam juridiniam asmeniui, kol kas nėra teisinės bazės, sukurtos taip, kad dėl neatitikimo nacionaliniam saugumui vienas ar kitas priskyrimas būtų neįmanomas“, – teigė L. Kasčiūnas.
Savo ruožtu A. Anušauskas pristatė naujas teisinio reguliavimo nuostatas, kurios padėtų užkirsti kelią nepatikimiems tiekėjams tiekti ryšio paslaugas Lietuvoje.
„Toks yra tikslas, kad nepatikimi tiekėjai, gamintojai negalėtų dalyvauti vykdant elektroninio ryšio veiklą Lietuvoje, ypač diegiant 5G infrastruktūrą, ir Iš esmės palaipsniui būtų eliminuoti iš Lietuvos elektroninio ryšio tinklų ir tiekiamų paslaugų“, – sakė jis.
Dėl šių priežasčių Elektroninių ryšių įstatymą siūloma papildyti principine nuostata, kad visų pirma 5G tinklo plėtrai naudojami radijo dažniai skiriami ir naudojami atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus.
Taip pat siūloma įtvirtinti Ryšių reguliavimo tarnybos pareigą kreiptis į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją.
A. Anušausko teigimu, nustatant rizikas dėl tiekiamo elektroninio ryšio Lietuvoje taip pat svarbu atsižvelgti ir į pavojus, kylančius dėl trečiųjų šalių veiklos.
„Kontekste visada yra ir žvalgybos rizikų vertinimas, susijęs su trečiųjų valstybių veikla. Yra ir Vyriausybės programos nuostatos dėl nepatikimų gamintojų, mūsų susitarimas su JAV ir ES rekomendacijos. Bet kokiu atveju, įgyvendinant ilgalaikę strategiją, siekiame, kad nacionaliniam saugumui svarbiuose objektuose elektroninio ryšio tinkluose būtų naudojama tik patikimų gamintojų įranga, prekės, paslaugos“, – tikino jis.
„Jei įstatymais nenumatysime tam tikrų ribų, mūsų viešųjų pirkimų sistema suveiks būtent taip, kaip veikia įprastai: ieškos pačio pigiausio tiekėjo. Vyrauja tendencija, kad ne patys patikimiausi tiekėjai pasiūlo pačią pigiausią ir prieinamiausią įrangą ir, atrodo, pagal mūsų įstatymus viskas gerai“, – akcentavo A. Anušauskas.
Tad naujuoju teisiniu reguliavimu siūloma numatyti kriterijų, kad nacionalinio saugumo interesų neatitinka bet kuris asmuo, gamintojas, tiekėjas, taip pat juos kontroliuojantis asmuo, jei jis registruotas trečiojoje valstybėje, t. y. nepriklausančioje ES, NATO, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir/arba EBPO.
Taip asmenys, naudojantys nacionalinio saugumo intereso neatitinkančią aparatūrą ir įrenginius, turėtų juos pasikeisti iki 2025 m. gruodžio 31 d., jeigu nori pretenduoti į valstybės skiriamus radijo dažnius 5G ryšio paslaugoms tiekti.
L. Kasčiūnas pažymėjo, kad ryšio tiekėjų patikra bus vykdoma keliais lygiais.
„Pirma, (bus tikrinamas – ELTA) pats juridinis asmuo, kuris gauna konkurso ar aukciono būdu diegti tam tikrą dažnį 5G. Taip pat vertiname ne tik jo registracijos vietą, bet ir kas kontroliuoja kontrolinį akcijų paketą. Taip pat yra vertinama įranga, kurią jis naudos diegiant 5G. (…) Ir taip pat įrangos palaikymas, tai irgi turi atitikti transatlantinės ir euroatlantinės integracijos kriterijus“, – sakė jis.
Bulgarijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Sofijoje sulaikyti keli asmenys, įtariami šnipinėjimu Rusijos naudai. Tai penktadienį pranešė Bulgarijos nacionalinė televizija, remdamasi savo šaltiniais.
Jos duomenimis, įtariamieji buvo sulaikyti per specialią Valstybinės nacionalinio saugumo agentūros operaciją.
Televizijos kanalas patikslino, kad sulaikymo fakto kol kas nepatvirtino nei Bulgarijos prokuratūra, nei VRM.
Nors pasaulio žvalgybos tarnybos vis aktyviau naudojasi socialiniais tinklais ir kitaip prisitaiko prie lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio, šių tarnybų metodai išlieka fundamentaliai nepakitę. Viešąją erdvę pasiekianti informacija liudija, kad svarbiausia žvalgybos tarnyboms keliama užduotis išlieka žmogiškųjų išteklių žvalgyba (HUMINT): svarbia informacija disponuojančių žmonių nustatymas, ilgalaikių ryšių su šiais žmonėmis užmezgimas ir vėlesnis komunikacijos užšifravimas, siekiant saugiai perimti kitos valstybės paslaptis.
Kinų žaidimai LinkedIn – verbavimas išlieka verbavimas
Didžiosios Britanijos dienraštis The Times publikavo istoriją, papasakotą buvusio karinės žvalgybos karininko Philipo Ingramo. Kibernetinio saugumo ir įvairių rūšių ginkluotės ekspertas iš pradžių nė kiek nenustebo, kai socialiniame tinkle LinkedIn su juo susisiekė Robinu prisistatantis verslininkas, atstovaujantis saugumo paslaugas teikiančiai kompanijai iš Šanchajaus. Iš pradžių Robinas paprašė parengti vieša informacija pagrįstą pranešimą apie svarbiausius saugumo iššūkius. Vėliau jį vis labiau domino viešai neprieinama informacija, bet daugiausiai įtarimų P. Ingramui sukėlė Robino pasiūlymas toliau susirašinėti šifruotu elektroniniu paštu. P. Ingramas bendravimą nutraukė, o Robinas ištrynė savo LinkedIn paskyrą. „Jie būtų pavertę mane šnipu“, sakė P. Ingramas dienraščiui The Times.
Panašūs atvejai dažnai atskleidžiami ir kitose valstybėse. Vokietijoje kasmet fiksuojami tūkstančiai Kinijos žvalgybų tarnybų bandymų per LinkedIn užmegzti kontaktą su politikais ir valstybės pareigūnais. Praėjusiais metais JAV už šnipinėjimą nuteistas buvęs Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnas Kevinas Mallory’is pirmąjį kontaktą su Kinijos žvalgybos tarnybomis taip pat užmezgė per LinkedIn.
Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto
Saugumo ekspertai aiškiai identifikuoja Kinijos žvalgybos tarnybų naudojamą verbavimo LinkedIn modelį, kai pasirinktam žmogui iš pradžių pasiūloma už atlygį parašyti pranešimą, paskui jis pakviečiamas į Kiniją pristatyti temos platesnei auditorijai, o pasinaudojus vizitu Kinijoje bandoma įtikinti kontaktą atskleisti jam žinomą slaptą informaciją arba kuriamos kompromituojančios situacijos, kuriomis būtų galima pasinaudoti užbaigiant verbavimą. JAV šio tipo verbavimas kelia tokią grėsmę, kad Federalinių tyrimų biuras net užsakė sukurti specialų vaidybinį filmą, išryškinantį pavojus, su kuriais susiduriama leidžiantis į tokio tipo kontaktus su Kinijos „verslininkais“ socialiniuose tinkluose. Kinijos žvalgybos tarnybų aktyvumas LinkedIn plačiai analizuotas ir Valstybės saugumo departamento 2020 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.
Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos žvalgybos tarnybos verbuoja žmones išskirtinai vien socialiniuose tinkluose. Neseniai Taivano žiniasklaida pranešė apie sulaikytus tris Taivano atsargos pulkininkus ir vieną atsargos generolą, kurie visi įtariami šnipinėję Kinijai. Pasak pranešimų, pagyvenę karininkai buvo užverbuoti įprastais būdais: siekė išvengti nemalonumų su Kinijos teisėsauga, norėjo aplankyti ten gyvenančius gimines, įsivėlė į ginčus dėl Kinijoje esančio nekilnojamojo turto. Svarbiausias iš įtariamųjų galimai bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis daugiau kaip du dešimtmečius ir padėjo užverbuoti kitus karininkus.
Rusijos diplomatai ir toliau dalija „vokelius“
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Į kontržvalgybos spąstus Švedijoje patekęs Rusijos diplomatas, tikėtina, taip pat užsiėmė klasikine HUMINT veikla. Švedijos nacionalinio transliuotojo duomenimis, dar prieš metus diplomatas susitiko su konsultacijomis besiverčiančiu Švedijos piliečiu, kuriam perdavė voką su maždaug trimis tūkstančiais JAV dolerių. Už tai diplomatas gavo krepšį su komercinės paskirties įslaptinta informacija. Diplomatas buvo išsiųstas iš Švedijos, o krepšio „pardavėjas“ sulaikytas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad konsultantas jau ne vienerius metus galimai teikė Rusijos žvalgybai slaptą informaciją, kurią kopijuodavo arba fotografuodavo savo darbo vietoje.
Panašiu metu pranešta ir apie kito Rusijos diplomato, oficialiai dirbusio švietimo ir kultūros srityje, išsiuntimą iš Estijos. Nors Estijos užsienio reikalų ministerija išsiuntimo nekomentavo, buvęs užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu žiniasklaidai pripažino, kad sprendimas priimtas dar jam vadovaujant ir kad Rusijos diplomatas išsiųstas dėl veiklos, nesuderinamos su oficialiomis pareigomis.
Naujausias britų SIS pasiūlymas – tapkite žvalgybos „konsultantais“
Vakarų žvalgybos tarnybų atsakas į augančią Kinijos ir Rusijos grėsmę žiniasklaidos taip pat identifikuojamas kaip visų pirma HUMINT stiprinimas. Jungtinės Karalystės (JK) spauda emocingai sureagavo į Užsienio žvalgybos tarnybos, plačiau žinomos SIS arba MI6 santrumpomis, reklaminę kampaniją, kviečiančią užsieniečius ne visos dienos darbui teikiant britų žvalgybai konsultacijas ir taip prisidedant prie SIS „pagrindinės misijos“. Reklaminiuose skelbimuose pabrėžiama, kad SIS domina įvairiais gebėjimais ir patirtimi pasižymintys žmonės, ypač, jei jie turi vertingų kontaktų Rusijoje ir Kinijoje.
Į lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio žodyną supakuotą pasiūlymą britų žurnalistai įvertino kaip atvirą kvietimą šnipinėti JK naudai. Šis SIS reklaminės kampanijos aspektas sukėlė didžiausius atgarsius, nors tai tik vienas iš pokyčių britų žvalgybos personalo politikoje. Konservatyvumu garsėjanti SIS gerokai pakeitė savo nuostatas ir nuo šiol priims į tarnybą ir JK negimusius jos piliečius. Be to, tarnyba savo pareigūnams panaikino viršutinę 55 metų amžiaus ribą ir nuo 21 iki 18 metų pažemino apatinę amžiaus ribą, sudarė palankesnes sąlygas dirbti žmonėms su negalia ir ėmėsi kitų priemonių personalui išplėsti ir atnaujinti. SIS personalo įvairovės kampanija visais požiūriais primena tą, kurią taip pat visai neseniai pradėjo JAV CŽA, skelbianti, kad personalo įvairovė – svarbiausias ginklas varžybose su Kinijos ir Rusijos žvalgybomis.
Britų žvalgybos būstinė
Nors naujos taisyklės leis SIS priimti į tarnybą daugiau jaunų ir šiuolaikiškų specialistų, ypač technologijų ekspertų, akivaizdu, kad žiniasklaida iniciatyvą įvertino visų pirma per klasikinės žvalgybos prizmę: kaip siekį atšviežinti žvalgybos pareigūnų sąstatą ir jų kuruojamą agentūrą. Panašu, kad, kaip ir kitos tradicinės profesijos, žvalgyba sėkmingai reaguoja į besikeičiančią žmonių elgseną ir integruoja naujausias technologijas, dėl to iš esmės nekeisdama nei savo metodų, nei darbo krypčių.
Ukrainos užsienio žvalgybos tarnybos (SZRU) vertinimu, Rusija mato Baltijos valstybes kaip potencialią „pilkąją zoną“ Europoje. COVID-19 pandemijos sukelta pasaulinė krizė verčia Europos valstybes vis labiau paisyti nacionalinių interesų ir tai atveria dar daugiau galimybių Rusijai provokuoti krizes, skatinant tolimesnę Europos saugumo erdvės fragmentaciją.
Nors NATO ir toliau išliks svarbiausia Europos gynybos organizacija, Rusija sieks sutrukdyti vystyti vakarietišką Europos saugumo architektūrą, skatindama ES valstybes priimti faktiniu jėgų balansu pagrįstą saugumo sistemą.
Pirmą kartą viešai paskelbtoje Baltojoje knygoje SZRU aiškiai įvardija Rusijos strateginį tikslą provokuoti krizes toliau nuo savo sienų, ir kuo arčiau potencialių priešininkų sienų, o idealiu atveju – potencialių priešininkų teritorijoje arba jų interesų sferoje. Todėl Rusija hibridiniais metodais siekia kurti naujas globalaus ir regioninio nestabilumo „pilkąsias zonas“ Moldovoje, Baltarusijoje, Baltijos valstybėse, Centrinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Tai daryti Rusijai padeda ir svarbiausių tarptautinių saugumo užtikrinimo struktūrų (tokių, kaip Jungtinė Tautos ar Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) neefektyvumas sprendžiant regioninius konfliktus.
Apskritai SZRU įžvelgia augančią tarptautinio bendradarbiavimo krizę ne tik saugumo srityje, bet ir ekonomikoje. Pasak Baltosios knygos, pastaruosius kelerius metus ekonominiuose santykiuose dominavo nacionaliniai interesai ir valstybių polinkis vystyti dvišalius santykius nepaisant platesnio tarptautinio konteksto. Dėl to susilpnėjo tarptautinės prekybos struktūros, ypač Pasaulio prekybos organizacija, kurios negebėjimas išspręsti prekybos ginčų leido išaugti protekcionizmui ir labiau ekonomiškai išsivysčiusiosioms valstybėms vis dažniau primesti savo sąlygas silpnesniems prekybos partneriams. Ekonomines problemas dar labiau aštrina COVID-19 pandemijos sukelta krizė, kurios tikrąsias pasekmes kol kas dar sunku prognozuoti.
Nepaisant visų šių sunkumų, Europos valstybės, SZRU nuomone, ir toliau stiprins savo karinius pajėgumus. Kai kurios iš jų dėl to gali pradėti vykdyti ambicingesnę regioninę politiką ar net bandyti primesti Ukrainai savo sąlygas. Šią galimybę SZRU mato kaip tam tikrą grėsmę, ypač kalbant apie valstybes, siekiančias ginti Ukrainoje gyvenančias savas tautines mažumas. Vis dėlto didesne grėsme išlieka Rusijos vykdoma Juodosios jūros regiono militarizacija ir pastangos paversti Baltarusiją placdarmu galimoms karinėms operacijoms prieš Ukrainą.
Nemažai dėmesio Baltojoje knygoje skiriama ir Rusijos informacinės-kibernetinės agresijos keliamoms grėsmėms. Nors Rusijos informacinių atakų turinį SZRU vertina kaip archajiškas ideologizuotas klišes, tuo pačiu pripažįstama, kad šiam turiniui skleisti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos bei su jomis susijusios organizacijos naudoja naujausias informacines ir komunikacijos technologijas. Ypač aktyviai Rusija vysto informacines operacijas socialiniuose tinkluose ir įvairias kibernetinės agresijos priemones, kurios gali būti panaudotos tiek šnipinėjimui, tiek techninėms atakoms prieš kritinę infrastruktūrą.
Ši Baltoji knyga – pirmas viešas tokio pobūdžio dokumentas, publikuotas SZRU. Pati tarnyba savo veiklą pradėjo dar 1991 m., vos Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe. Kaip ir daugelio žvalgybos tarnybų, SZRU veikla buvo laikoma paslaptyje. Baltoji knyga pirmą kartą atskleidžia visuomenei svarbiausias SZRU užduotis ir veiklos sritis, pristatydama ją kaip tarnybą, aprūpinančią Ukrainos vadovus informacija, padedančią užtikrinti Ukrainos interesus užsienio politikoje, identifikuojančią ir neutralizuojančią išorės grėsmes, saugančią Ukrainos atstovybes užsienyje ir kovojančią su terorizmu.
SZRU savo veikloje teikia pirmenybę žmogiškųjų šaltinių žvalgybai (HUMINT) ir signalų žvalgybai (SIGINT). Tarnybos turimi pajėgumai leidžia vykdyti pilnos apimties signalų žvalgybą, perimant ir dešifruojant įvairiomis komunikacijos priemonėmis perduodamus signalus. Taip SZRU ne tik surenka Ukrainai reikšmingą politinę ir ekonominę informaciją, bet ir reikšmingai prisideda prie kovos su tarptautiniu terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu.
Praėjusių metų rudenį Ukrainos parlamentui patvirtinus naują Žvalgybos įstatymą, SZRU reikšmė dar labiau išaugo. Tai patvirtina ir padidintas tarnybos finansavimas. 2021 m. SZRU biudžetas siekia beveik 4 mlrd. grivinų (apie 117 mln. eurų), iš kurių apie 1 mlrd. grivinų (apie 29 mln. eurų) bus skirta SZRU žvalgybos pajėgumų plėtrai.
Nėra nieko pastovaus. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Seime įvyks spaudos konferencija, kurioje bus pristatytas Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo koncepcijos projektas.
„Šiandienos pasaulyje atsiranda bei intensyvėja naujos rizikos, pavojai ir grėsmės. Su šiais reiškiniais kovoti įmanoma tik aktyviau įtraukiant žvalgybos bei saugumo tarnybas, kartu užtikrinant bei stiprinant žmogaus teisių bei laisvių apsaugą bei bendrą minėtų tarnybų kontrolę. Tam parlamentinės priežiūros nepakanka. Tai reikalauja specifinių ekspertinių žinių, politinio neutralumo bei nepriklausomumo“, – Eltai atsiųstame komentare teigia Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
NSGK pirmininkas akcentuoja, kad kai kuriose Europos Sąjungos ir NATO šalyse žvalgybų ir saugumo tarnybų priežiūrai yra sukurti nepriklausomos kontrolės komponentai (ombudsmenai, žvalgybų ir saugumo tarnybų kontrolės komitetai, komisijos, komisarai ir t.t.). Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos įstatymuose iki šiol nėra numatyta nepriklausoma visuomeninė žvalgybos tarnybų veiklos priežiūros institucija.
Todėl, anot L. Kasčiūno, siūlomo nepriklausomo žvalgybos kontrolieriaus veiklos tikslas – atlikti nepriklausomą žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo priežiūrą ir atitikties žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimams vertinimą.
Spaudos konferencijoje dalyvaus Seimo nariai L. Kasčiūnas, Raimundas Lopata ir Stasys Šedbaras.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Lauryno Kasčiūno vertinimu, viešas naujausių grėsmių nacionaliniam saugumui pristatymas atlieka tam tikrą ir edukacinę, ir priešnuodžio funkciją.
„Aš tikrai neabejoju, kad šie vieši grėsmių pristatymai jau prisidėjo ir toliau prisidės prie visuomenės atsparumo stiprinimo, atlieka tam tikrą ir edukacinę funkciją, turi savotišką ir priešnuodžio, pavadinkime taip, įrankį“,– ketvirtadienį spaudos konferencijoje Seime sakė L. Kasčiūnas.
Pasak jo, tai jau aštuntasis viešas grėsmių vertinimo pristatymas ir labai svarbu, kad jis vyksta Seime – arčiausiai mūsų tautos.
„Tai svarbus kasmetinis renginys, manau, dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma – tai yra ta analizė ir vertinimas, yra tam tikra nuotrauka, iš kurios vėliau mes, politikai, turime daryti sprendimus, kuriuos turime priimti tam, kad grėsmės būtų dar labiau užkardytos ir suvaldytos. Antras svarbus aspektas, kad šitas atvirumas ir viešumas svarbus yra mūsų visuomenei, visuomenės atsparumui stiprinti, nes rizikų, pavojų yra visose srityse – nuo kibernetinio šnipinėjimo iki bandymo verbuoti mūsų piliečius priešiškoms valstybėms“, – sakė L. Kasčiūnas. Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Perskaitęs grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, politikas sako padaręs išvadą, kad iš esmės Lietuvoje veikia efektyvi kontržvalgybinė sistema.
„Kitaip tariant, priešiškų žvalgybos ir saugumo tarnybų šnipinėjimo ir kita veikla yra kontroliuojama tiek dėl mūsų tarnybų efektyvumo, tiek ir dėl visuomenės atsparumo. Tačiau įtaką galima daryti ne tik per priešiškų žvalgybos tarnybų veiklą tiesiogiai, bet, pavyzdžiui, per trečiųjų šalių verslo subjektus, per mūsų subjektų sąsajas su trečiosiomis šalimis, per investicijas į strateginius objektus, per pinigų plovimo schemas, per įvairius organizuotus nusikalstamus susivienijimus“, – sakė L. Kasčiūnas.
Kalbant apie kibernetinį pasaulį ir saugumą akivaizdu, anot jo, kad formuojasi dvi tarpusavyje konkuruojančios technosferos: Kinijos kontroliuojama technosfera ir Vakarų kontroliuojama technosfera.
„Lietuvai reikės apsispręsti, nors mes iš esmės apsisprendę, tačiau reikės padaryti kai kuriuos stiprius sprendimus. Viena iš idėjų, kurią būtų galima įgyvendinti stipriais Vyriausybės sprendimais, tai yra labai konkrečiai įvardinti konkrečius gamintojus, nedemokratinių valstybių konkrečius gamintojus, kurių informacijos ir ryšių technologijų įranga kelia potencialią grėsmę mūsų šalies saugumui ir neturi būti naudojama Lietuvoje diegiant penktos kartos vadinamąjį 5 G judrųjį ryšį“,– sakė L. Kasčiūnas.
Pasak jo, turime aiškiai pasakyti, kad Lietuva nebus Kinijos kontroliuojamoje technosferoje.
Seimo NSGK vadovo nuomone, reikia stiprinti mūsų nacionaliniam saugumui svarbių sektorių ir objektų apsaugą, geriau teisiškai reglamentuojant principus, kad neatitinkantys euroatlantinių ir transatlantinių saugumo kriterijų investuotojai negalėtų dalyvauti strateginiuose objektuose, negalėtų būti įvairios įrangos į tokią infrastruktūrą diegėjais.
Seimo NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas mano, kad trūksta teisinės bazės labai aiškiai įvardinti, kas yra patikimas ir kas nepatikimas gamintojas. „Mes turime per šiuos metus padaryti namų darbus, kad situacija šioje vietoje dar labiau pagerėtų“, – sakė politikas.
Jo duomenimis, net ir valstybinės įmonės, įtrauktos į strateginių įmonių sąrašą, perka ar turi kontraktus su įmonėmis, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiomis su Astravo AE projektu.
L. Kasčiūnas priminė, kad jis ir kiti NSGK nariai yra įregistravę įstatymo pataisas, kurios leistų tokius veiksmus užkardyti.
Politikas taip pat siūlo pradėti diskutuoti apie „užsienio įtakos skaidrinimo mechanizmus“, kai įtaka yra atitinkanti įstatymus, kitaip tariant, ji yra nėra nelegali, bei ji nėra skaidri. Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto
„Pavyzdžiui, įvairiose šalyse, jeigu subjektas, veikiantis komunikacijos, lobizmo srityje, gauna tam tikrą sumą iš trečiųjų šalių, šiuo atveju kalbame ne apie ES ir NATO šalis, jis turėtų deklaruoti visa tai. Manau, kad tam būtų galima sukurti registrą Teisingumo ministerijoje“,– svarstė L. Kasčiūnas.
Ketvirtadienį Seime visuomenei pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com
Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje informavo apie surengtą nesėkmingą informacinę ataką prieš Lietuvą. Šios atakos metu, kaip teigiama pristatytame Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, į Lietuvą atvyko ir prie šalies institucijų fotografavosi Kremliaus režimui artimo oligarcho Jevgenijaus Prigožino antrininkas.
2019 m. JAV paskelbė sankcijas J. Prigožinui dėl bandymo paveikti rinkimus. 2020 m. spalį J. Prigožinas buvo įtrauktas į ES sankcionuojamų asmenų sąrašą dėl JT paskelbto ginklų tiekimo Libijai embargo pažeidimų.
Kaip teigia Lietuvos žvalgyba, Rusijos propagandiniai portalai panaudojo J. Prigožino vardą 2020 m. prieš Lietuvą įvykdytame informaciniame išpuolyje, kuriame buvo panaudotas tik vienas tikras faktas – 2020 m. pradžioje į Vilniaus oro uostą atskraidintas J. Prigožinui priklausantis orlaivis „Hawker 800“.
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama, kad tuo pačiu metu reisiniu lėktuvu į Lietuvą du kartus atvyko asmuo, turintis Jevgenijaus Prigožino vardu išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą. Šio piliečio veido bruožai, pažymi žvalgyba, primena patį J. Prigožiną.
„J. Prigožino antrininko turėtame pase nurodyta gimimo data buvo tokia pati, kaip ir paties oligarcho – 1961 m. birželio 1 diena“, – teigiama ataskaitoje.
J. Prigožino antrininkas fotografavosi prie šalies institucijų
Ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą J. Prigožino antrininkas iš Rusijos į Vilnių reguliariuoju skrydžiu atskrido 2020 m. vasario 13 dieną.
„Iš oro uosto jis nuvyko prie Susisiekimo ministerijos pastato, nusifotografavo ir grįžęs į oro uostą reguliariuoju skrydžiu išvyko atgal į Rusiją, Lietuvos teritorijoje jis praleido tik penkias su puse valandos. 2020 m. vasario 26 d. reguliariuoju skrydžiu J. Prigožino antrininkas į Lietuvą atskrido antrą kartą. Jis nusifotografavo prie Seimo, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Valdovų rūmų ir 2020 m. vasario 27 d. traukiniu išvyko į Baltarusiją, nors turėjo lėktuvo bilietą tos pačios dienos skrydžiui“, – teigiama dokumente.
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad Rusijos bulvarinių naujienų portalas sobesednik.ru paskelbė tikrovės neatitinkančius teiginius, kad 2020 m. vasario 10 d. lėktuvu „Hawker 800“ į Lietuvą tariamai atvyko oligarchas J. Prigožinas ir su aukštas pareigas einančiu Susisiekimo ministerijos atstovu aptarė informacinių technologijų projektus Lietuvoje.
Antrasis sobesednik.ru straipsnis skelbė, kad J. Prigožinas dar kartą atvyko į Vilnių ir lankėsi Seime, nes, nepaisant jam taikomų sankcijų, turi galimybę keliauti po Europos Sąjungą.
„Įspūdžiui sustiprinti straipsniai buvo iliustruoti J. Prigožino antrininko nuotraukomis prie Lietuvos valstybės institucijų“, – rašoma ataskaitoje.
Rusijos provokacija nebuvo sėkminga
Pasak žvalgybos, apie tariamus J. Prigožino vizitus Vilniuje pranešė ir kiti Rusijos interneto portalai, papildydami melagingą istoriją naujomis nebūtomis detalėmis. Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pažymima, kad vienas Rusijos portalas paskelbė neva sulaukęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko padėjėjo pasipiktinimo, kad J. Prigožinas gali netrukdomai lankytis Lietuvoje.
VSD ir AOTD daro išvadą, kad J. Prigožino antrininkas nesusitiko nė su vienu Lietuvos valdžios ar verslo atstovu. Tai, pasak jų, buvo provokacija, siekiant rasti patekimo į Šengeno erdvę pažeidimų, kurstyti Lietuvos visuomenės ir NATO bei ES valstybių nepasitikėjimą Lietuvos valdžios institucijomis, jas bandant parodyti kaip nepatikimas, dvigubus žaidimus žaidžiančias partneres.
„Nepaisant vykdytojų pastangų ir resursų, šio informacinio išpuolio negalima vadinti sėkmingu, nes melagingą informaciją publikavo tik nedideli bulvariniai Rusijos portalai, o rezonanso ji nesukėlė nei Lietuvoje, nei kitose NATO bei ES valstybėse“, – apibendrina žvalgyba.
Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje teigia, kad vykstant 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimams nebuvo užfiksuota sistemingų Rusijos bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Visgi grėsmių ataskaitoje akcentuojama, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau vieną iš veikiančių dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose.
„Rinkimų kampanijos metu nebuvo užfiksuota sistemingų bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Tokią tendenciją iš dalies nulėmė politinė krizė Baltarusijoje – Rusijos valdžios ir propagandos subjektai siekė diskredituoti Lietuvos visuomenės ir valdžios reiškiamą paramą Baltarusijos demokratinei opozicijai ir skleisti sąmokslo teorijas apie Lietuvos bei kitų valstybių tariamai keliamą grėsmę Baltarusijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – rašoma Lietuvos žvalgybos ataskaitoje.
Visgi grėsmių ataskaitoje pažymima, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau veikiančią dalyvauti Seimo rinkimuose.
„Jie suaktyvino savo politinę veiklą, skleidė Kremliui palankias politines nuostatas per savo valdomus portalus ir vaizdo transliacijas, vykdė protesto akcijas, propagandos kampanijas prieš dėl COVID-19 pandemijos taikomus apribojimus. Nepaisant to, jiems nepavyko sudaryti bendro rinkimų sąrašo dėl tarpusavio konfliktų ir organizacinių įgūdžių trūkumo, o kai kurių iš jų bandymai rinkti parašus kaip nepriklausomiems kandidatams baigėsi nesėkme“, – akcentuojama ataskaitoje.
Anot Lietuvos žvalgybos, rinkimų rezultatai leidžia teigti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamo aktyvaus elektorato kiekio, leidžiančio Rusijai įgyti nors minimalią įtaką parlamentiniame valdžios lygmenyje. Visgi ataskaitoje akcentuojama, kad Rusija greičiausiai neatsisako planų, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys
„Labai tikėtina, kad Rusija neatsisako planų siekti, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys, kuriuos Kremlius galėtų išnaudoti savo įtakos didinimo projektuose ir antivakarietiškose propagandos kampanijose“, – rašoma dokumente.
Taip pat Lietuvos žvalgyba įžvelgia grėsmę, kad Kremlius galimai bandys įtraukti parlamentinio ar savivaldybių lygmens Lietuvos politikus į daugiašalius tarptautinio bendradarbiavimo projektus.
