Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.  

Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu  jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar  įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?

Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.

O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).

Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka

Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC. 

Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.

Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

P.S.

M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?

202102.11; 15:10

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).

Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.

Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.

„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.

Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?

Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.

„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.

Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai“, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.

„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.

Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.

2021.02.01; 16:00

Austrijos sostinėje per šaudynes žuvo du žmonės, keliolika sužeistų. EPA-ELTA nuotr.

Per pirmadienį Austrijos sostinėje Vienoje surengtą teroristinę ataką žuvo du civiliai ir vienas užpuolikas, dar mažiausiai vienas įtariamas šaulys yra laisvėje, jo ieškoma, praneša Austrijos institucijos.
 
Užpuolikas, kurį nušovė policija, buvo ginkluotas automatiniu šaunamuoju ginklu, pistoletu ir mačete. Policija dar nepatvirtino jo tapatybės.
 
Šaudynės surengtos netoli centrinės Vienos sinagogos, bet kol kas neaišku, ar ji buvo išpuolio taikinys. Žydų bendruomenės vadovas Oskaras Deutschas tviteryje rašė, kad atakos metu sinagoga buvo uždaryta. Laikraštis „Kronen Zeitung“ nurodo, kad buvo sužalotas sinagogą saugojęs pareigūnas.
 
Vienos mero Michaelio Ludwigo teigimu, viena iš aukų mirė šaudynių vietoje, o antroji, moteris, mirė ligoninėje dėl patirtų sužalojimų. Ligoninėje gydoma 14 žmonių, šešių iš jų būklė yra sunki.
 
Austrijos vidaus reikalų ministerija nurodo, kad tarp sužeistųjų yra policijos pareigūnas.
 
Remiantis BBC pranešimais, smarkiai ginkluoti vyrai pirmadienį apie 20.00 val. vietos laiku pradėjo šaudyti šešiose skirtingose vietose Vienos centre. Ginkluoti užpuolikai pradėjo šaudyti į žmones kavinėse ir restoranuose.
 
Nežinoma, kiek užpuolikų iš viso dalyvavo šaudynėse. Kaip praneša Austrijos žiniasklaida, sulaikytas vienas asmuo.
 
Pasak Austrijos kanclerio Sebastiano Kurzo, užpuolikai buvo „labai profesionaliai pasiruošę“ išpuoliui ir buvo gerai ginkluoti. S. Kurzas teigia, kad ataka neabejotinai yra teroristinio pobūdžio, bet motyvas kol kas neaiškus.
 
Ataka surengta likus kelioms valandoms iki to, kai Austrijoje įsigaliojo nauji apribojimai, skirti suvaldyti koronaviruso plitimą. Daugybė žmonių leido laiką baruose ir restoranuose, kurie dabar bus uždaryti iki lapkričio pabaigos.
 
Europos lyderiai griežtai pasmerkė šaudynes. Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas teigė esąs „giliai sukrėstas siaubingo išpuolio.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.03; 09:35

Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus

Liepos pradžioje į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas Andrew Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais. Seimo pirmininkas neslepia, kad šis kreipimasis stokoja istorinio aplinkybių pagrindimo.
 
Tuo metu Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo tiek F. Kukliansky, tiek A. Bakeriui pasidomėti plačiau  J. Lukšos–Daumanto biografija.
 
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių J. Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė J.Lukšos-Daumanto metais.
 
Birželio 30 dieną už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
 
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
 
Liepos 1 dieną į Seimo pirmininką kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius J. Lukšos-Daumanto metais.
 
Kreipimesi pabrėžiama, kad J. Lukša–Daumantas priklausė Lietuvos aktyvistų frontui.
 
„Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (toliau LAF) buvo iš anksto suformuotas kaip vokiečių sąjungininkas, veikiantis okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo organizacija, neslėpusi savo antisemitinės pakraipos ir tuo didžiavosi, o daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu“, – teigiama pranešime.
 
„Nepaisant antisovietinės veiklos ir vėlesnio konflikto su nacių valdžia, LAF deklaruota nepriklausomos Lietuvos vizija buvo etniškai „gryna“ tėvynė, kurioje nebūtų vietos žydų tautybės piliečiams. Nors yra abejojančių J.Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, jog nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos- Daumanto metais. Šiandien visame pasaulyje istorija vertinama iš naujo ir visose Vakarų demokratijose vis garsiau sakoma, kad net žinomiausios pasaulio asmenybės ir lyderiai turės netekti savo šlovės ir nuopelnų, jei jie kartu buvo ir rasistai, fanatikai ar antisemitai. Lietuva, kaip demokratinė, Vakarų pasaulio vertybėmis besivadovaujanti valstybė, irgi turės laikytis šių nuostatų“, – teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką.
 
V. Pranckietis: kreipimesi trūksta istorinių faktų
 
Seimo pirmininkas apgailestavo, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeri nesikreipė į Seimą anksčiau.
 
„Reakcija yra pavėluota. Pateikimas 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, jam bus šimtas metų. Jis gimęs 1921 metais. Pateikimas Seime įvykęs birželio 18 dieną, jokių reakcijų ar patarimų per tą laikotarpį nebuvo ir priėmimas įvyko birželio 30 dieną (…) o dabartinė reakcija atėjo liepos 1 d. O ir reakcija yra galbūt neva kelianti tokių abejonių. (…) Nėra informacijos, o bandoma sakyti, kad jos kažkur yra“, – sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Pasak Seimo vadovo, kreipimesi trūksta istorinių faktų.
 
„Šiame kreipimesi istoriniai faktai net nedėstomi. Tik kreipimasis, kad gal nereikėtų to daryti (skelbti 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais – ELTA). Mes su žydų bendruomene turime puikus santykius ir nuolat diskutuojame įvairiais klausimais. Aš tikrai esu daug kartų pasisakęs aiškiai ir vienareikšmiškai, kad žmonės susiję su holokaustu, neturėtų būti gerbiami ir negali būti. O šiuo atveju jokių duomenų apie tai, kad Lukša–Daumantas būtų susijęs su holokaustu, nėra, yra tik nuomonė“, – sakė V. Pranckietis.
 
A. Anušauskas: siūlyčiau F. Kukliansky pasidomėti plačiau
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovo rabino A. Bakerio kreipimasis į Seimo pirmininką stokoja istorinių faktų.
 
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

„Pats pareiškimas nėra diskusinis ir kviečiantis išsiaiškinti. Yra ignoruojami patys svarbiausi faktai, kurie liečia J. Lukšą-Daumantą (…) F. Kukliansky turėjo pateikti dokumentus pirmiausia, o dabar yra tik interpretacijos. O šios interpretacijos eina iš KGB archyvų, iš niekur kitur“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
 
Seimo narys pabrėžė, kad J. Lukša–Daumantas nebuvo joks LAF lyderis ir nėra patvirtinta jokia jo narystė. Pasak jo, LAF organizacija apskritai neturėjo narysčių.
 
„Pirmiausia sovietinis saugumas 1941 m. pradžioje turėjo žinių apie LAF, kuris buvo įsteigtas Berlyne. Jie turėjo žinių, kad tame dalyvavo lietuvių veikėjai. Kita vertus, sovietinis saugumas identifikuodavo ne vieną jaunimo grupę, kurios turėdavo pačių įvairiausių pavadinimų. Bet praktiškai tik vieną kartą sovietinis saugumas nustatė LAF grupę. Tai buvo LAF Vilniaus štabas ir jo narius suėmė balandžio mėnesį, o birželio mėnesį išvežė į su kaliniais į Rusiją, kur jie galiausiai buvo išžudyti. Tai čia detalės yra svarbios, nes J. Lukša–Daumantas nebuvo kažkoks vadovas. Jis tuo metu buvo jaunuolis, ką tik pabaigęs gimnaziją. Jaunas žmogus, kuris tuo metu buvo suimtas. Jo biografijoje žodžiai apie LAF atsirado jau pokariu. Kai sovietinis saugumas visus atisovietinio pasipriešinimo dalyvius sąmoningai mėgino sieti su šia organizacija, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, ar tautininkai, ar krikdemininkai visus dėjo į vieną LAF pintinę. Tai manau, kad tai yra svarbus faktas“, – teigė A. Anušauskas.
 
A. Anušausko teigimu, kad J. Lukšą–Daumantą sovietinė valdžia suėmė būtent už jo antisovietinę veiklą.
 
„Jis buvo tiesiog per jaunas ir niekam nežinomas vaikinas. Nepaisant to, jį vis tiek suėmė už antisovietinę veiklą. Ne už kokią nors kitą, pabrėžiu, bet už antisovietinę veiklą ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (…) O ką jis galėjo būdamas kalėjime organizuoti šios organizacijos veiklą, ar nuostatas, atsišaukimus? Manau, čia galima daug ką prifantazuoti, bet nieko panašaus tikrai nebuvo. Be abejo, jis negalėjo žinoti, kur atskiri yra LAF nariai bei kaip jie elgsis nacių okupacijos metais“, – sakė Eltai Seimo narys.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas Andrew Baker. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
Kreipimesi į Seimo pirmininką F. Kukliansky bei A. Bakeris ragina J. Lukšos–Daumanto klausimą perduoti ištirti Prezidento sudarytai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimams įvertinti, taip siekiant aiškaus ir kritiško šio tragiško istorijos etapo įvertinimo.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
A. Anušauskas tuo metu teigia, kad pirmiausia kreipimosi iniciatoriams reikėjo išsiaiškinti faktus, o tik paskui skelbti interpretacijas.
 
„Iš pradžių reikėjo kreiptis į komisiją bei išsiaiškinti faktus, tuomet skelbti interpretacijas“, – sakė jis.
 
Seimo narys kviečia F. Kukliansky pasitikrinti savo duomenis archyve.
 
„Aš pasiūlyčiau Kukliansky paprastą iššūkį. Einam kartu į archyvą, jeigu ji turi tokius duomenis bei nuorodas, kas, kur. Imam tas bylas ir išsiaiškinkim. Kaip ten yra su konkrečiu asmeniu. Čia ne apie LAF kalba, o apie konkretų asmenį J. Lukšą bei jo dalyvavimą. Prašom, aš visuomet pasiruošęs“, – Eltai teigė A. Anušauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 17:52

NSGK narys Audrys Šimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė pradėti tyrimą dėl žydų bendruomenę įžeidusio Seimo nario Audrio Šimo balsavimo metu atlikto veiksmo, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes priminė nacistinį saliutavimą.
 
Išvadų projektą šiuo klausimu rengs Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Onutė Valiukevičiūtė.
 
Į komisijos posėdį atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prašė įvertinti A. Šimo elgesį, nes Seimo nariui, anot jos, turėtų būti taikomi aukšti etikos standartai. Ji taip pat paprašė perduoti jam knygą apie žydų istoriją.
 
Seimo narys Emanuelis Zingeris tvirtino, kad A. Šimo elgesys yra netoleruotinas ir turi būti įvertintas ir Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno.
 
„Privalome pradėti tyrimą ir pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes tai meta šešėlį, labai negražų, negarbingą mums visiems“, – sakė Seimo narė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, „valstietis“ A. Šimas Seimo plenariniame posėdyje yra apgailestavęs dėl savo elgesio, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes jo rankos pakėlimas priminė nacių saliutavimą. Dėl savo veiksmo A. Šimas taip pat atsiprašė Lietuvos žydų bendruomenės.
 
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija taip pat nutarė pradėti tirti ir Seimo narės Aušrinės Armonaitės elgesį.
 
Į etikos sargus kreipėsi A. Šimas, kuris paprašė ne tik ištirti ir įvertinti parlamentarės elgesį, bet ir pareikalavo jos viešo atsiprašymo. „Prašau mane įžeidžiančius žodžius paneigti. Ji viešai pažeidė Valstybės politikų elgesio kodeksą. Seimo narė A. Armonaitė pažemino mano, kaip Seimo nario ir piliečio, garbę ir orumą“, – kreipimesi į etikos sargus rašo A. Šimas.
 
Pasak jo, A. Armonaitė viešai jį įžeidė savo socialiniame tinkle. Parlamentarė, komentuodama A. Šimo balsavimo būdą, kalbėjo nepagarbiai, sakydama, kad „ieškau žodžio ir nerandu, kaip tik šūdo gabalas“.
 
Išvadų projektą dėl šios konfliktinės situacijos etikos sargai pavedė rengti Seimo nariams Kaziui Starkevičiui ir Aušrinei Norkienei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 03:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.

*   *   *

Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?

Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.

Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.

Skirtingos patirtys

Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.

Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.

Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.

V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…

J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.

V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?

J. J. Komar. Taip.

Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija

Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.

Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.

Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.

Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.

Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.

Primesti Lenkijai – nepavyko

V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?

J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.

Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.

V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.

V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.

J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.

A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.

V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?

J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.

Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.

Jacekas Komaras

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.

Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.

A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…

Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.

Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“

J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…

A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.

J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.

A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.

Jonas Noreika
Pulkininkas Kazys Škirpa

Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.

Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.

Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.

V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.

A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.

Įžvelgia pavojų

V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.

A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…

J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…

Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.

A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.

J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.

Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.

V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?

A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.

Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.

(Bus daugiau)

2020.06.05; 15:10

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antisemitinių nusikaltimų skaičius Vokietijoje pernai išaugo 13 proc., rodo kasmetinės ataskaitos duomenys, kuriuos citavo sekmadieniais leidžiamas laikraštis „Welt am Sonntag“.
 
2019 metais buvo įvykdyta 2 tūkst. nusikaltimų, nukreiptų prieš žydus ar žydų institucijas, teigiama kasmetinėje politiškai motyvuotų nusikaltimų ataskaitoje. 2018 metais buvo įvykdyti 1 799 tokio tipo nusikaltimai.
 
Apie detales paskelbta prieš oficialų ataskaitos pristatymą antradienį. Ją pristatys vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius išaugo 14 proc., iki daugiau nei 41 tūkst., lyginant su 2018 metais, kai tokių nusikaltimų įvykdyta 36 062.
 
Maždaug 22 tūkst. šių nusikaltimų priskiriami dešiniųjų pažiūrų asmenims, o 10 tūkst. – kairiųjų pažiūrų.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius ypač padidėjo Brandenburgo žemėje (52,5 proc.) ir Tiuringijoje (40 proc.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 00:30

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Istorinio vizito į Lietuvą atvykęs Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienio popietę susitiko su šalies žydų bendruomene.

Susitikimo Vilniaus choralinėje sinagogoje metu premjeras pasakė viešą kalbą, kurioje akcentavo savo ryšį su Lietuva, abišalio bendradarbiavimo svarbą, negailėjo šiltų žodžių negausiai, tačiau žydų tradicijas ir paveldą puoselėjančiai Lietuvos žydų bendruomenei.

Susitikime su Lietuvoje vizitą baigiančiu B. Netantyahu dalyvavo per 200 Lietuvos žydų bendruomenės narių, žydų organizacijų atstovų. Taip pat susitikime dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, Izraelio valstybės ambasadorius Amiras Maimonas.

Lankydamasis 115 m. sukaktį švenčiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje Izraelio premjeras vienintelį kartą vizito Lietuvoje metu viešai kreipėsi į susirinkusiuosius – iki šiol savo įžvalgomis politikas dalijosi tik privačiuose susitikimuose ir uždaroje Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale. Svečią ir jo žmoną susitikimo metu pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Šiandien primename Europai ir pasauliui, jog žydų tauta yra neatsiejama europietiškos kultūros dalis, o Europa turi būti dėkinga Izraelio valstybei už daugybę išgelbėtų europiečių gyvybių – Izraelio specialiųjų tarnybų operacijų dėka užkardytų nusikaltimų. Galime didžiuotis būdami Sionistais ir drąsiai tariame AM YISRAEL CHAI (liet. „Tegyvuoja Izraelis“), – sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Ji taip pat vylėsi sulaukti Izraelio ministro pirmininko dėmesio gruodį rengiamame Lietuvos sionistų organizacijų susivienijimo šimtmečio minėjime.

Muzikinį pasveikinimą svečiui ir visai bendruomenei skyrė žydų kilmės operos solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas, atlikę tradicines jidiš dainas.

Susitikimą vainikavo malda už Izraelį ir Hatikva – Izraelio valstybės himno – giesmė.

Istorinio vizito į Lietuvą Izraelio premjeras B. Netantyahu atvyko ketvirtadienį. Vizitas suteikė Izraelio valstybės premjerui progą pažinti savo litvakiškas šaknis.

Per keturių dienų viešnagę Lietuvoje B. Netantyahu ne tik bendravo su Lietuvos politikais, bet ir dalyvavo Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale, kuriame pirmą kartą vyko ir žydų gelbėtojų – Pasaulio Tautų Teisuolių – apdovanojimo ceremonija.

Po susitikimo sinagogoje F. Kukliansky su Izraelio premjeru aplankė Sudervės žydų kapines ir pasimeldė prie Vilniaus Gaono kapo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 05:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.

Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.

Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.

„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)

Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.

Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.

Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)

O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.

Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.

Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.

Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08

Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.

Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.

Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09
Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09

Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.

Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.

Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.

M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.

Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.

Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.

Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.

Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.

Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.

2018 m. birželio 2 d.

Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.

Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.

2018.08.23; 09:33

Renaldas Vaisbrodas paskirtas vykdomuoju LŽB direktoriumi. Linos Petrauskienës (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tarybos posėdyje paskyrė Renaldą Vaisbrodą bendruomenės vykdomuoju direktoriumi. Taryba šiam sprendimui pritarė.

R. Vaisbrodas (g. 1981 m.) Vilniaus universitete apgynė tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį. Jis yra dirbęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėju užsienio politikai, taip pat Liberalų sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi. Politinę karjerą R. Vaisbrodas pradėjo Europos Parlamente, kur dirbo Europos liberalų ir demokratų aljanso frakcijos vadovo Gi Verhofštato (Guy Verhofstadt) patarėju užsienio politikos klausimais.

„Galimybė dirbti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdomuoju direktoriumi – tai šansas geriau pažinti savo tapatybę ir prisidėti prie bendruomenės stiprėjimo ir darnos. Esu žydo ir lietuvės vaikas, kuris užaugo dvikalbėje aplinkoje, kur mažai buvo kalbama apie žydų kultūrą, papročius ar religiją. Man tai nepažinta, neatrasta tapatybės dalis.

Mano tautos istorijos skausmingiausi etapai glaudžiai persipynę su žydų tautos tragedija Lietuvoje. Santykis su Holokaustu ir žydų bendruomenės palikimu Lietuvoje yra neišspręstas, dažnai skausmingas ir gyvas. Darnaus santykio palaikymas, istorinės atminties puoselėjimas ir bendros ateities kūrimas yra mano indėlio į bendruomenę vizija“, – savo motyvaciniame laiške LŽB rašo R. Vaisbrodas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.05; 00:01

Tbilisyje esančiame Davido Baazovo vardo Gruzijos žydų istorijos muziejuje sausio 18 dieną atidaryta paroda „Lietuvos žydai už geležinės užtvaros“, pasakojanti apie žydų bendruomenę Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Sukrečianti, istoriškai itin informatyvi fotografijų ir istorinių dokumentų paroda sukvietė Gruzijos žydų bendruomenę, diplomatinio korpuso atstovus, istorijos mylėtojus.

Parodą atidarė Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas ir Tbilisio žydų bendruomenės pirmininkas Džamletas Chuchašvilis. Atidaryme kalbėjo Gruzijos kultūros ministras, susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė, Izraelio ambasadorius.

Pagrindinis dėmesys parodoje skiriamas individualioms pastangoms atsilaikyti prieš laisvės, tapatybės ir istorinės atminties suvaržymus. Paroda parengta remiantis prieinamais šaltiniais ir eksponatais iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių, dokumentais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, iš Lietuvos ypatingojo archyvo bei asmeninių archyvų. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.01.20; 06:57

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste. Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste.
Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo. Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo.
Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus. Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus.
Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą. Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą.
Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius. Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku.
Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas. Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje). Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje).
Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį. Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį.
Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre. Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas. International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku). Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku).
Kubos muziejaus eksponatai. 6 Kubos muziejaus eksponatai. 6
Kubos muziejaus eksponatai. 5 Kubos muziejaus eksponatai. 5
Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe. Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe.
Kubos muziejaus eksponatai. 3 Kubos muziejaus eksponatai. 3
Kubos muziejaus eksponatai. 1 Kubos muziejaus eksponatai. 1
Kubos muziejaus salėse. Kubos muziejaus salėse.
Kubos muziejaus eksponatai. 2 Kubos muziejaus eksponatai. 2
Mečetė Bardos mieste. Mečetė Bardos mieste.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.
Kubos muziejaus eksponatai. 4 Kubos muziejaus eksponatai. 4
Kapanly kaimo kapinėse. Kapanly kaimo kapinėse.
Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai. Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai.
Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas. Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas.
Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas? Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas?
Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys. Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys.
Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu. Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu.
« 1 2 »

2016.11.13; 06:48

Kubos mieste ir jo apylinkėse įsikūrusi žydų bendruomenė nėra ypatingai gausi. Šiame Azerbaidžano regione dabar gyvena apie tris tūkstančius žydų.

Kada ir kaip jie įsikūrė musulmoniškojo Azerbaidžano žemėse? Kokie santykiai klostėsi su Kubos regione gyvenančiais azerbaidžaniečiais, talyšais, lezginais, tatais? Kas ir kodėl žydų gyvenvietę pakrikštijo „Krasnaja slabada“? Kodėl Kubos žydai ypatingai gerbia pirmojo nepriklausomo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo atminimą, kokiais rūpesčiais gyvena šiandien, kai šaliai vadovauja jo sūnus Ilchamas Alijevas? 

Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).
Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).

Į šiuos klausimus atsako Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas bei Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas. Jie teigia, kad žydai visais amžiais puikiai sutarė azerbaidžaniečiais. Rimtų problemų niekad nebuvo.

Išimtis – sovietinis laikotarpis, kada žydai, beje, kaip ir visi kiti, buvo diskriminuojami ir dėl tautybės, ir dėl religijos. Tačiau Sovietų Sąjunga žlugo, ir dabar jiems, žydams, niekas nedraudžia lankyti sinagogų bei laikytis žydiškų papročių.  

Azerbaidžane viešėjęs istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas turėjo unikalią galimybę paviešėti žydiškoje Kubos gyvenvietėje.

Šią kelionę organizavo International Eurasia Press Fund (pirmininkas – Umudas Mirzojevas). Kelionėje mums talkino International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt žiūrovų dėmesiui – 14 minučių trukmės istoriko Algimanto Liekio pokalbis su Kubos žydų bendruomenės vadovais Pisachu Isakovu ir Jurijumi Naftalijevu.

video

2016.10.30; 10:35

Įsigaliojus Pilietybės įstatymo pakeitimams, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ėmėsi iniciatyvos raštu ar per ambasadas pranešti asmenims ar jų palikuonims, kurių prašymai atkurti pilietybę anksčiau buvo atmesti, kad jie gali nedelsdami pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Įstatymas taikomas visiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos, bet ne į tuometinę Sovietų Sąjungą, taip pat jų palikuonims. Pagal ankstesnį reglamentavimą pakartotinas pilietybės atkūrimo svarstymas buvo rengiamas ne anksčiau nei po metų.

Pasak vidaus reikalų ministro Tomo Žilinsko, šios pataisos labiausiai aktualios Lietuvoje gyvenusiems žydams ir jų palikuonims, kuriems iki šiol, norint atkurti Lietuvos pilietybę, tekdavo pateikti įrodymus, kad jie iš Lietuvos pasitraukė dėl politinio, religinio ar tautinio persekiojimo.

Pataisos taip pat aktualios vadinamiesiems ekonominiams migrantams, kurie iš Lietuvos išvyko iki 1940 m. birželio 15 d., bei buvusiems Lietuvos piliečiams, kurie išvyko sovietų okupacijos metais, iki paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę, tai yra iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonims.

Biurokratinės kliūtys susigrąžinti Lietuvos pilietybę pašalintos šių metų birželio 23 d., Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pilietybės įstatymo pakeitimus. Asmenys, atitinkantys įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybę galėtų susigrąžinti neprarasdami dabar turimos kitos valstybės pilietybės.

Kaip teigiama Lietuvos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo Aiškinamajame rašte, iš Lietuvos Respublikos 1918–1940 išvyko daugiau nei 1 milijonas piliečių. Pagrindinės emigracijos kryptys buvo Šiaurės, Pietų Amerika, Australija, Pietų Afrikos Respublika (toliau – PAR). Nemažą išvykusiųjų dalį sudarė žydų tautybės piliečiai. Žydai emigracijai dažniausiai pasirinkdavo PAR.

Iki 1990-ųjų, kuomet PAR įvyko politinės permainos, ten gyveno daugiau nei 100 tūkstančių litvakų. Manoma, kad šiuo metu litvakų PAR gyvena apie 70–80 tūkstančių. Dauguma iš jų atitinka minėto įstatymo Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo nuostatas. Taip pat Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje gyvena nemažai žydų tautybės buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų palikuonių.

Pietų Afrikos žydų bendruomenės ir Pietų Afrikos žydų atstovų valdybos padėkoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Prezidentei, už indėlį priimant Pilietybės įstatymo pataisas taip pat dėkojama Seimo nariams, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui.

Padėkos rašte pažymima, kad Pietų Afrikoje gyvenančią žydų bendruomenę sudaro net 90 proc. žydų, kurių šaknys – Lietuvoje, o tai yra apie 70 tūkstančių žydų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.

2016.07.15; 06:42

…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…

Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.

Continue reading „Dar vienas smūgis istoriniams stereotipams“

berzinis_grybauskaite

Latvijos prezidentas Andris Berzinis, kalbėdamas per televiziją LNT, pareiškė, esą Antrojo pasaulinio karo laikų Latvijos legiono veteranai nusipelnė pagarbos, o ne pasmerkimo.

„Jie buvo įtraukti į Vokietijos fašistinį legioną Waffen SS. Jie kovėsi, kad apgintų Latviją. Latviai legione nebuvo nusikaltėliai“, – aiškino Latvijos prezidentas A. Berzinis. Jis teigė, kad užsienio kritika dėl kovo 16-osios veteranų eitynių yra nesuprantama, nepagrįsta.

Continue reading „Latvijos prezidentas užtarė buvusius latvių legionierius“

liekis_algimantas

Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.

Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga ( 4 )“