Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su Lietuvoje gamyklą nusprendusios statyti Vokietijos technologijų ir automobilių komponentų gamintojos „Continental“ atstovais. Susitikimo metu bendrovės ir Ūkio ministerijos atstovai pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą, užtikrinantį Vyriausybės paramą „Continental“ investiciniams planams.
S. Skvernelis spaudos konferencijoje kalbėjo, kad „Continental“ atėjimas į Lietuvą bus vienas iš pagrindinių atsakų į Lietuvą kamuojančias emigracijos problemas, parodant, jog šalyje galima dirbti ir užsidirbti.
Taip pat S. Skvernelis pabrėžė, kad įmonės investicijos bus labai svarbios Lietuvos aukštajam mokslui. „Poreikis specialistų – inžinierių, vien kalbant apie Kauną, yra daugiau nei 2000. Tai yra didžiulis iššūkis ir galimybės mūsų aukštajam mokslui“, – sakė Premjeras.
„Continental“ pasirinkimas investuoti Lietuvoje, anot S. Skvernelio, yra šalies investicinės aplinkos kokybės ženklas. „Tokie užsienio investuotojai kaip „Continental“ yra mūsų šansas parodyti pasauliui ir Europai, kad Lietuva yra lanksti, inovatyvi, investuotojų lūkesčius atitinkanti šalis“, – spaudos konferencijoje pažymėjo S. Skvernelis.
„Spartus įmonės investicinių planų įgyvendinimas bus didelė pergalė abiem šalims: „Continental“ siekia stiprinti gamybinius pajėgumus Europoje, o mums svarbu šalyje sukurti kuo daugiau aukštos pridėtinės vertės darbo vietų“, – teigė S. Skvernelis. Premjeras pažadėjo padaryti viską, kad įmonei būtų sudarytos palankios darbo sąlygos šalyje.
„Nuo pirmo susitikimo su „Investuok Lietuvoje“ atstovais iki šiandienos, kai pasirašomas tarpusavio supratimo memorandumas su Vyriausybės atstovais, jaučiame itin pozityvų požiūrį į mus ir norą, kad šis projektas būtų įgyvendintas būtent taip, kaip mes planuojame. Matydami visų mūsų partnerių palaikymą, manome, kad nuspręsdami kurtis Lietuvoje priėmėme teisingą sprendimą“, – teigė „Continental“ vadovas Dr. Hansas Jurgenas Braunas (Hans-Jurgen Braun).
Praėjusią savaitę skelbta, kad stiprindama pajėgumus Europoje „Continental“ statys gamyklą Lietuvoje. Per ateinančius penkerius metus į naują elektronikos komponentų gamybos padalinį planuoja investuoti 95 mln. eurų ir sukurti 1000 naujų darbo vietų. Tikimasi gamybą pradėti iki 2019 metų vidurio.
Vokietijos bendrovė gamins durų ir sėdynių kontrolės elementus, išmanias automatines langų užtamsinimo sistemas, adaptyvios greičio palaikymo sistemos sensorius bei priekinius radarus automatinio stabdymo funkcijai.
2016 metais „Continental“ pardavimų pajamos siekė 40,5 mlrd. eurų. Bendrovėje dirba 227 tūkst. žmonių 56 pasaulio šalyse. Ji įkurta 1871 metais.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.
Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?
Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.
Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.
Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.
Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.
Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?
Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.
Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?
Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.
Pirmadienį prasidėjęs ir dvi dienas truksiantis Globalios Lietuvos forumas 2017 „Valstybės ir diasporos partnerystė“ sukvietė apie 150 užsienio lietuvių organizacijų atstovų, diasporos profesionalų, Lietuvos ir užsienio įstaigų bei institucijų atstovų bei į Lietuvą grįžusių asmenų iš 27 užsienio valstybių ir Lietuvos.
Renginio dalyviai, pasak Užsienio reikalų ministerijos, aptaria užsienyje gyvenančių lietuvių tapatybės ir ryšio su Lietuvą išlaikymo, valstybės ir diasporos bendradarbiavimo, darbo ir verslo galimybių Lietuvoje, paramos ir integracijos priemonių ketinantiems grįžti ir jau sugrįžusiems lietuviams ir kitus klausimus.
„Visi čia esate tie svarbūs taškai, kuriuos sujungdami kuriame ryšius tarp valstybės ir diasporos. Jūs esate pavyzdys, akivaizdžiai įrodantis, kad galima svariai prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo tiek gyvenant Lietuvoje, tiek užsienyje. Labai vertiname šią Jūsų veiklą“, – teigė renginio dalyvius pasveikinęs užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius.
„Tikime, kad Jūs, suvažiavę iš skirtingų pasaulio šalių bei dirbantys Lietuvoje, turite unikalių ir skirtingų patirčių, stiprinant Lietuvos ir diasporos ryšius. Visos šios patirtys leis pasiūlyti naudingų ir reikšmingų įžvalgų ir idėjų, kurios bus realizuotos atnaujinto Lietuvos ir diasporos bendradarbiavimo modelio pavidalu. Linkiu, kad sugebėtume atrasti ir branginti savo lietuviškos tapatybės turtus“, – sakė viceministras.
Renginio metu dalyviams pranešimą taip pat skaitė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, 1983-1987 metais ėjęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininko pareigas. Sėkminga Airijos patirtimi pasitelkiant diasporą investicijų pritraukimui ir šalies ūkio pažangai pasidalino viešnia iš Airijos Džoana Merfi (Joanna Murphy) – agentūros „Connect Ireland“ generalinė direktorė.
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.
Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?
Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?
Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?
Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…
Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!
Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.
Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos.
Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?
Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins
Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…
Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.
Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.
Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.
Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.
Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):
„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).
Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.
Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.
Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.
Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.
Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.
Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.
Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.
Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.
Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.
Luminor banko vyriausioji analitikë Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kol šypsenomis ir šampanu buvo laistomas šviežiai pasirašytas nacionalinis susitarimas, ne vienas ir ne du Lietuvos piliečiai pakavosi lagaminus ir ieškojo lėktuvo bilietų. Kad vis daugiau gyventojų nebetiki senais, bet vis į kitą popierėlį perpakuojamais pažadais, iliustruoja operatyvūs emigracijos duomenys.
Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.
Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena. Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.
Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.
Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.
Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.
Tuo tarpu šiandienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl „Sodros“ lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių. Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.
Taigi nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.
ELTA (Gediminas Savickis) nuotraukoje: „Luminor” banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą programai „Work in Lithuania“. Programos tikslas – skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius karjeros siekti savo gimtinėje. Šioje informacinėje platformoje bus visa informacija apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje, darbo sąlygas ir perspektyvas.
Nepaisant to, kad atlyginimai šalyje auga, o ekonominė situacija kasmet vis gerėja, Lietuva vis dar stipriai pralaimi konkurencinę kovą pritraukdama ir išlaikydama talentingus žmones. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame tyrime pagal talentų pritraukimą mūsų šalis užėmė 117, o pagal jų išlaikymą – tik 109 vietą.
Pasak Prezidentės, turime pritraukti ir susigrąžinti gabiausius mūsų žmones, turinčius gerą išsilavinimą ir įgijusius patirties. Didžiausias mūsų turtas ir yra žmogus – jo talentas ir gebėjimai. Kiekvienas pilietis būtent savoje šalyje gali atrasti didesnės karjeros, pažinimo ir prasmingo darbo galimybių.
Nors tiesioginių užsienio investuotojų skaičius Lietuvoje nuolat auga, o nedarbo lygis mažėja 7 metus iš eilės (ir šiuo metu sudaro 7 proc.), beveik 70 proc. darbdavių teigia, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Vien tik šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 9 tūkst. laisvų darbo vietų. Todėl, pasak šalies vadovės, dabar rinktis Lietuvą yra tinkamiausias laikas.
„Work in Lithuania“ – tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ projektas. Jo metu bus ne tik skatinami į Lietuvą grįžti gyvenimą svetur pasirinkę mūsų šalies piliečiai, bet ir inicijuojami pokyčiai, gerinsiantys šalies įvaizdį.
Kartu su naująja programa, prie kurios jau prisijungė daugiau kaip 30 Lietuvoje veikiančių įmonių, pradeda veikti ir interneto tinklalapis www.workinlithuania.lt. Nusprendusieji grįžti į Lietuvą čia ras ne tik darbo pasiūlymų, bet ir naudingos informacijos, palengvinsiančios grįžimą namo.
Programos „Work in Lithuania“ simbolinis startas trečiadienį buvo duotas Danijos įmonėje „Adform“. Novatoriškus skaitmeninės reklamos technologinius sprendimus kurianti įmonė savo padalinius turi aštuoniolikoje šalių. „Adform“ filiale Lietuvoje dirba daugiau kaip 460 žmonių, iš kurių trečdalis – į gimtinę iš emigracijos grįžę mūsų šalies piliečiai.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį
Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.
Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.
O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.
Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.
Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.
Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis.
Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.
Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…
Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…
Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.
Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?
Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..
Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“
Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…
Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.
Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.
Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.
Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…
Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.
Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.
Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…
Bet grįžkime prie pamatinės temos.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..
O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…
Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.
Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.
Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…
Valstybinę grįžimo į Lietuvą politiką, grįžtančiųjų teises ir jų apsaugą siūloma reglamentuoti Grįžimo įstatymo projekte, kurį Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Migracijos komisijos narys Kęstutis Masiulis.
Seimo narys Kestutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pagal projektą, grįžtantis asmuo – lietuvių kilmės asmuo ir su Lietuva istoriškai susijęs asmuo.
Įstatymo projekte nurodoma, kad „lietuvių kilmės asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis ir asmuo, išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, su savo šeimos nariais grįžtantis ar grįžęs po 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į Lietuvą, su Lietuva istoriškai susijęs asmuo – ne lietuvių kilmės asmuo, turintis istorinių ryšių su Lietuvos Respublika, užsiimantis lituanistine veikla, nusipelnęs Lietuvos Respublikai, atstovaujantis ar ginantis Lietuvos interesus asmuo su savo šeimos nariais“.
K. Masiulis siūlo įteisinti, kad grįžtantieji asmenys turi teisę į Lietuvos finansinę ir kitokią paramą persikėlimui, įsikūrimui, socialinei integracijai, apsirūpinimo darbu problemoms spręsti, organizuojant profesinės kvalifikacijos arba perkvalifikavimo kursus, organizuojant valstybinės (lietuvių) kalbos mokymą bei apsirūpinant būstu.
Grįžę į Lietuvą nuolat gyventi asmenys bei jų šeimų nariai už valstybės biudžeto lėšas būtų mokomi lietuvių kalbos. Valstybės parama, pagal siūlomą projektą, taip pat teikiama asmenims, atvežusiems mokyklinio amžiaus vaikus mokytis Lietuvos mokyklose ar terminuotuose kursuose.
Jeigu Seimas pritartų, grįžtantys asmenys, persikėlę nuolat gyventi į Lietuvą, turėtų teisę naudotis socialinėmis garantijomis, numatytomis Lietuvos įstatymuose.
Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad valstybė turi teisę atsisakyti suteikti grįžtančiojo statusą, neteikti paramos ar atšaukti jau skirtą paramą, jeigu yra žinoma, kad grįžtančiojo statuso siekiantis ar jau tokį statusą gavęs asmuo veikia prieš Lietuvos Respublikos interesus, vykdo nusikalstamą veiką, paramą naudoja netinkamai ar yra lojalus kitai šaliai.
Grįžimo politikos priemonės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto, verslo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų lėšų.
Valstybės grįžimo politikos programą siūloma sudaryti ne mažiau kaip trejiems metams.
K. Masiulis siūlo įteisinti, kad Lietuvos Vyriausybė Valstybės grįžimo politikos programą teikia svarstyti ir tvirtinti Seimui kartu su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu.
Siūloma, kad Grįžimo įstatymas įsigaliotų nuo 2018 m. liepos 1 d.
Įstatymo projektą įregistravęs Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys K. Masiulis sako, kad nuo 1990 m. Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 mln., tačiau lietuvių kilmės asmenų pasaulyje gali gyventi apie 4,5 mln.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.
Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.
Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.
Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.
Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.
Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.
Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.
Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.
Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.
Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.
Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.
Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.
Prie premjero Sauliaus Skvernelio globojamo projekto „Kryptis Lietuva“ prisijungė užsienyje gyvenę, tačiau ateitį kurti Lietuvoje nusprendę žymūs žmonės. Dainininkas ir aktorius Vaidas Baumila bei vienas garsiausių Lietuvos šefų Deivydas Praspaliauskas papasakojo, kodėl pasirinko gyvenimą savo šalyje.
„Lietuvoje yra labai daug vietos atnešti savo idėjas, parodyti, ką tu gali padaryti kitaip, tobulinti kiekvieną mielą sritį. Buvimas savo šalyje yra labai didelis pliusas vien dėl to, kad tu aplink visus supranti. Esu Vilniuje ir visa mano šeima atsikraustė iš kaimo į Vilnių. Aš pasistengiau, kad tai įvyktų“, – apie savo gyvenimą Lietuvoje pasakoja restorano „Amandus“ įkūrėjas D. Praspaliauskas.
„Pabuvau, pamačiau ir supratau, kad man patinka mano miestas Vilnius, mano šalis Lietuva. Ji man artima ir žmonės artimi“, – apie grįžimą iš užsienio kalba atlikėjas V. Baumila.
Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.
Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.
„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Pasaulio diasporos forumo metu. Iniciatyvas vertinis ir geriausias atrinks Vyriausybės kanceliarijos sudaryta komisija. Dėl geriausios „Kryptis Lietuva“ idėjos spręs visuomenė.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.
Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.
Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.
Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.
Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.
Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.
Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.
Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.
Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją.
Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?
Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina.
Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.
Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.
Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.
Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės
Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.
Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.
Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?
Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai
Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.
Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.
Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.
Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.
Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.
Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.
Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.
Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?
Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.
Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.
Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.
Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.
Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.
Laisvieji vilkai ir komanda
Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.
Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.
Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.
Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.
Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.
Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.
Kas toks Viktoras Pranckietis?
Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.
Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.
Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.
Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.
Meilė ir viltis
Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?
Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.
Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.
Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.
Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.
Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.
Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.
Ar partija gali supelyti?
Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.
Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.
Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?
Optimistinis epilogas
Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.
Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.
Baigėsi devintasis nacionalinis projektas „Moksleiviai – į Vyriausybę“. Visą savaitę 30 gabių šalies abiturientų lankėsi Vyriausybėje, iš arti stebėjo šalies valdymo mechanizmą, bendravo su ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos atstovais. Projekto metu abiturientai turėjo galimybę susitikti su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu ir padiskutuoti emigracijos, pabėgėlių, karinių grėsmių temomis bei kitais klausimais.
Šiemet projekto „Moksleiviai – į Vyriausybę“ pagrindinė tema buvo emigracija. Projekto uždarymo renginyje „šešėliniais ministrais“ trumpam tapę abiturientai surengė diskusiją, kurios metu aiškinosi, kaip spręsti emigracijos problemas.
Jaunuoliai pabrėžė, kad norint sumažinti emigraciją kartu turi dirbti valdžia, žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos. Moksleiviai pateikė siūlymus, kurie, jų manymu, padarytų gyvenimą Lietuvoje patrauklesnį. Anot „šešėlinių ministrų“, reikėtų didesnį dėmesį skirti švietimui, reformuoti „Sodrą“, įteisinti dvigubą pilietybę ir tos pačios lyties partnerystę.
Vadinamuosius „šešėlinius ministrus“ sveikino Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė.
„Labai tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų vis tik pasirinks ateiti dirbti valstybės labui, nes tikrai to reikia. Ir tikiuosi, kad jūs tą darysite ne dėl to, kad įdomu būti ministru, kad būsite svarbūs ir jus visi pažinos, bet dėl to, kad jums rūpi, jūs norite kažką pakeisti. Mes to ir tikimės iš jaunosios kartos – kad ateitų kuo daugiau žmonių, kuriems labai rūpi“, – kalbėjo Vyriausybės kanclerė.
Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo Lietuvoje sumažėjo beveik 32 proc. (2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, 2017 m. pradžioje – 554 tūkst.). Emigracija – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje mažėja jaunų žmonių populiacija. 2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. 15-29 m. amžiaus jaunų žmonių – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Kol pasaulio gyventojų skaičius kas valandą paauga maždaug po 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje per tą pačią valandą sumažėja trimis. Daugiausiai tokią Lietuvos patirtį lemia labai didelė emigracija. Vyriausybė iki šiol nieko nenori girdėti apie migracijos politiką ir gerąją kitų šalių patirtį, o lietuvių grįžimas atgal į istorinę Tėvynę valstybės politikams yra neįdomus.
Situacija bloga ir blogėja
Statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2017 m. pusmečio gyventojų skaičiaus ataskaitą. Nieko naujo, duomenys labai blogi. Panevėžyje gyventojų jau mažiau nei 90 tūkst., Šiauliuose šimtatūkstantojo gyventojo neliks rugsėjį. Gyventojų mažėjimas yra Lietuvos problema numeris vienas, tai patvirtina daugybė ekspertų, verslininkų ir tarptautinių ataskaitų, tačiau Vyriausybė šiuos duomenis ignoruoja.
Kodėl? Kai kurie patarėjai užsimena, kad pripažinus migraciją problema, reiktų jai skirti daugiau dėmesio, o rezultatai trumpuoju laikotarpiu vargu ar greitai pagerėtų ir tai taptų dar vienu pretekstu kritikuoti politikus. Tai nevalstybiškas požiūris, nes kitos šalys, kurios irgi buvo susidūrusios su didele emigracija, sugebėjo suvaldyti procesus.
Lenkija vykdo kryptingą politiką ir skatina ukrainiečių imigraciją, taip kompensuodami savo išvykusius tautiečius. Panašią politiką vykdo ir Čekija, kur ukrainiečiai jau tapo didžiausia tautine mažuma šalyje. Vokietija priima daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Airija priima anglakalbius, Izraelis kviečia į savo valstybę žydus. Lietuva – maža šalis, todėl daugėjant svetimšalių mūsų valstybės egzistavimui gali iškilti reali grėsmė. Todėl verta sekti Izraelio pavyzdžiu ir bandyti grąžinti lietuvius ar kiek įmanoma Lietuvai lojalius asmenis atgal į istorinę Tėvynę. Tai turėtų būti svarbiausias šalies uždavinys.
Izraelio pavyzdys
Izraelio vėliavos
Mums artimiausia sėkmės istorija yra iš Izraelio. Valstybė, kuri išsidėsčiusi nederlingoje dykumoje, be jokių gamtinių turtų, apsupta priešų, sugebėjo iš viso pasaulio sukviesti žydus naujos šalies statybai. Ir jiems pavyko! Kodėl Lietuva to negali pakartoti? Lietuvos pozicijos daug tvirtesnės nei XX amžiaus 5–ojo ar 6–ojo dešimtmečio Izraelio. Žydai vykdo sisteminę politiką kviesdami visus žydus atgal į Tėvynę. Visa kvietimo ir integracijos sistema remiasi dar 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu, kuris skelbia, kad kiekvienas žydas turi teisę gyventi Izraelyje, o valdžia darys viską, kad tokia teise būtų pasinaudota. Kodėl Lietuvai nepradėjus nuo reikiamo įstatymo priėmimo?
Seimas jau kelis kartus priėmė rezoliucijas, kad paskatintų Vyriausybę veikti, tačiau niekas nesikeičia. Dabar migracijos politika neegzistuoja. Tarp institucijų yra visiškas nesusikalbėjimas ir betvarkė. Ryšius su užsienio lietuviais palaiko Užsienio reikalų ministerija, integracijos klausimus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už migraciją atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o talentų pritraukimu turėtų rūpintis Ūkio ministerija.
Bus politika, bus ir rezultatai
Gyventojai globaliame pasaulyje tapo labai svarbūs. Daug šalių konkuruoja dėl gyventojų ir vykdo kryptingą politiką viliodami pas save. Lietuva yra ne išimtis. Lietuvius išviliojo turtingesnės Vakarų Europos šalys, bet ar tikrai mes neturime ko pasiūlyti? Dedame daug pastangų kviesdami turistus, skatindami užsienio investicijas – dirba pareigūnai, veikia institucijos, tam skiriami valstybės finansai, o štai dėl gyventojų pritraukimo nedarome nieko.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net dėl savo tremtinių ir politinių kalinių, kurie buvo nublokšti į Sibirą, padarėme labai nedaug. Per 27 nepriklausomybės metus į Lietuvą parsikvietėme vos per 2 tūkst. šeimų, o tokių Tolimojoje Rusijoje gali būti net 100 kartų daugiau. Ir čia jau akivaizdu, kad jie į Lietuvą neatvažiuoja ne dėl to, kad Rusijoje geriau gyventi, o todėl, kad čia niekas jų nelaukia.
Kas mėnesį Statistikos departamentas praneša naujus duomenis, kaip mažėja gyventojų skaičius Lietuvoje. Daug kas tikėjosi, kad pagerėjus ekonominei situacijai, tie skaičiai patys susitvarkys, bet taip gali neatsitikti arba procesai bus visiškai nevaldomi. Lietuva turi imtis pati planuoti ir vykdyti kryptingą migracijos politiką. Kol kas Vyriausybė vengia tos temos, todėl Seimas turi parodyti iniciatyvą ir priversti visą valstybės aparatą pamatyti didžiausią Lietuvos problemą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugpjūčio 22 d., 14 val. Prezidentūroje drauge su Jurgio Didžiulio projektu „ToBeLT“ paskelbs iniciatyvos „Rinkis Lietuvą“ startą.
Renginyje patirtimi apie apsisprendimą sugrįžti ir savo ateitį kurti Lietuvoje dalinsis čia dirbantys veržlūs šalies gyventojai, į tėvynę iš emigracijos sugrįžę lietuviai ir Lietuvą savo veiklai pasirinkę užsienio šalių piliečiai.
Šventėje dalyvaus iš Kolumbijos į Lietuvą grįžęs dainininkas Jurgis Didžiulis, menų fabriko „LOFTAS“ įkūrėjas, prieš 20 metų mūsų šalyje gyvenimą nusprendęs kurti atlikėjas ir verslininkas Viktoras Diawara, verslininkas Vladas Lašas, žurnalistė ir rašytoja Beata Nicholson, užsienyje išsilavinimą įgiję ir pasiūlymų dirbti svetur atsisakę, tačiau puslaidininkių lazerių gamyklą Vilniuje atidarę įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Vizbaros ir kiti.
Renginio svečiai, susirinkę prie simbolinio suneštinio vaišių stalo, kalbės apie savo pasirinkimą gyvenimą kurti Lietuvoje. Tuščios kėdės simboliškai bus paliktos emigracijoje esantiems žmonėms, kurie dar nėra sugrįžę į savo tėvynę.
Akcijos „Rinkis Lietuvą“ metu šalies vadovė ypatingą dėmesį skirs į Lietuvą grįžusiems ir savo ateitį čia jau kuriantiems žmonėms. Prezidentė susitiks su į Lietuvą grįžtančiais emigrantais, lankysis grįžusių į Lietuvą gyventi žmonių įkurtose verslo įmonėse, inicijuos priemones sugrižusiųjų integracijai stiprinti ir dės pastangas šalinti biurokratines kliūtis sugrįžtantiems.
Milžinišką emigracijos mastą šalies gyventojai laiko didžiausia Lietuvos problema. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Vien pernai iš mūsų šalies emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.
Tačiau nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, jog pastaruoju metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo.
Viena svarbiausių ketinimo grįžti į tėvynę priežasčių – gerėjančios sąlygos ir didėjanti darbo vietų pasiūla. Laisvų darbo vietų skaičius pastaraisiais metais sparčiai augo, o vien tik per šiuos metus yra numatyta sukurti per 25 tūkst. naujų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Po Žolinių vasarai įžengus į paskutinių šiltų dienų gamtoje ir atokvėpio visuomenėje etapą, ramios atostogų mintys iš tolimų ramių ir neramių kraštų grįžta į dabartį ir į Lietuvą, rudens sezoną versle, visuomenėje, vidaus ir užsienio politikoje, visose gyvenimo srityse, numatomų permainų bei jų sukurtų naujų situacijų kryžkeles.
Valstybės gyvenime aktualiausiu tampa valdančiosios koalicijos klausimas, tačiau ar tikrai visiems jis toks svarbus?
Šalies piliečiai, kaip gyveno, taip ir gyvens, užsiims savais rūpesčiais ir iššūkiais, kuriuos turės įveikti, nepriklausomai kokia valdžia, partija, koalicija beįsitvirtintų abiejuose Gedimino prospekto valdžios rūmuose. Susireikšmina tik patys valdantieji.
Štai premjeras BNS naujienų agentūrai apie koalicijos ateitį aiškina: „<…> rimtai kalbant, mes tikrai negalime laukti ir nelauksime, kad būtume pastatyti prieš faktą. Turime daryti viską, kas susiję su Vyriausybės stabilumu ir tuo pačiu valstybės stabilumu, kad išvengtume tokių galbūt galimų politinių krizių“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Skambūs žodžiai, bet ne ant tanko pasilipus, net ne nuo statinės, o iš patogios vyriausybės vadovo kabinėto kėdutės, aidi neįtikinamai ir šiek tiek primena Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojaus Šarikovo pareiškimus, visų gerai prisimenamus iš Vladimiro Bortko filmo tokiu pačiu pavadinimu.
Išraiška, įtikėjimas savo teisingu reikalu akyse, odinė striukė, gūdus sovietmetis, šalia ryžtingai nusiteikusi tų laikų teisingumą ir policijos jėgą įkūnijanti NKVD smogikų grupė. Laimei – tai tik meno kūrinys, nors remiasi tikrais faktais, išskyrus patį šuns sužmogėjimo ir sušunėjimo procesą. Tačiau būtent jis taikliai ir atskleidžia esmę – žmogiškųjų silpnybių stereotipą, patyrus išbandymų valdžia, pinigais ir šlove gundymus. M. Bulgakovo kūrinys tapo nemirtingu, nes Šarikovas amžinas „herojus“ sutinkamas visų laikų civilizacijose.
Kam rūpi ir kam nerūpi koalicijos ateitis
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų paskutinių tyrimų duomenimis – 1/3 valstybės gyventojų galvoja, kad situacija šalyje gerėja, 2/3 – kad blogėja. Kaip jau įprasta – optimistai yra jauni, gaunantys didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turintys, dažniausiai didmiesčių gyventojai, o pesimistai – vyresnio amžiaus, skurdesnes pajamas ar iš viso jokių neturintys, žemesnio išsilavinimo, daugiausia regionų gyventojai. Kadangi į šį klausimą jau daug metų šios aiškiai išsiskiriančios dvi grupės atsako vienodai, tik retkarčiais kinta proporcijos, – tai rodo tą pačią jau daugelį metų besitęsiančią ir nuolat didėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų. Vieniems, kurie turi vilčių ir kol yra jauni, gyvenimas vis metai iš metų gerėja ir gerėja, o kitiems, kurie palaipsniui pereina į brandos ir senatvės amžių, vilčių stiklo pilaitė vis dažniau pradeda aižėti – gyvenimas metai iš metų blogėja ir blogėja.
Pasiruošęs emigruoti. Slaptai.lt nuotr.
Tai, ko gero, atitinka tikrovę, kadangi prie tų 66,66 proc. nepatenkintų iš 100 proc. Lietuvoje gyvenančių apklaustųjų, bemaž nesuklysime pridėję ir 23 proc. emigrantų, kurie šiuo atveju iš vietinės apklausos iškrenta, nors vis dar tebėra jei ir ne mūsų valstybės, tačiau šalies, lietuvių ir kt. pas mus gyvenančių tautų bendruomenės dalimi. Proporcijos grafike juos įskaičiavus tuomet kitaip persiskirstytų – maždaug 1/4 brėžtų gerėjimo kreivę, o 3/4 – blogėjimo, juk Lietuvą mūsų visų gerai pažįstami kaimynai, bičiuliai, giminės, bendradarbiai apleido ne nuo geresnio gyvenimo ir gražių ateities perspektyvų bėgdami.
Tačiau, ko gero, ir pesimistams, ir optimistams visiškai tas pats, kokia bus koalicija Seime ir kokių asmeninių ambicijų turi Lietuvos kelioliktos vyriausybės nariai ir pats Saulius 17-ąsis, Lietuvos premjeras, susirūpinęs, kad gali premjeru nebebūti ir dėl to nukentės valstybės stabilumas. Savo kėdutės sutapatinimas su valstybe, ant kurios galima atsisėsti, ne naujas reiškinys ir Lietuvos politikoje, o ir apskritai – žmogaus ir jo sėdimojo „sosto“ santykiuose.
Perspektyva – juoktis ar liūdėti?
Vis dėlto, paties S. Skvernelio ateities perspektyva – įdomus požiūrio rakursas koalicijos ateities kontekste, juolab, kad per bemaž metus trunkantį valdymą išryškėjo dabartinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančiosios daugumos suformuotos vyriausybės trūkumai ir privalumai bei atsiskleidė, kas yra kas, į politiką įžengusioje naujų žmonių stovykloje.
Pagrindiniai trūkumai – susiję su privalumais. Veržlumas ir entuziazmas, su kuriuo imtasi veiklos, be abejo, priskirtini prie pozityvių dalykų, o trūkumai – dėl vertybių nebuvimo ir kompetencijos stokos – veiklos rezultatai, prezidentės žodžiais tariant, – reformų karikatūros, kurios apima vis didesnes ir didesnes valstybės veiklos sritis. Jeigu karikatūrinio valdymo pradžią taikliai įvardino prezidentė, tai dabar pasekmes, ką reiškia pildyti komediantų užgaidas, patiria vis daugiau ir daugiau valstybės piliečių. Kad turinys, tempas, kryptis keistųsi – nederėtų tikėtis, juk matome premjero nusiteikimą – „negalime laukti ir nelauksime“.
Pokyčiai neišvengiami
Ryžtingumas ir nusiteikimas išduoda, kad jau ir premjero aplinka supranta, jog rudenį koalicija neišvengiamai sudrebės. Socialdemokratai vis labiau suvokia, kad tolimesnis jų buvimas koalicijoje su populistinės retorikos ir pragmatinių interesų sklidinoje marginalų kompanijoje, Europoje populiarių populistinių jėgų atitikmeniu mūsų „Šiaurės provincijoje“, apsiskelbusia „profesionalų“ vyriausybe, gresia partijos identiteto praradimu ir greitesniu ar lėtesniu susinaikinimu.
Pokyčius partijoje jau parodė tai, kad socdemų partijos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas. Kuo geras ar kuo blogas jaunasis partijos vadas, atskira tema, tačiau aišku, kad šios partijos viduje atsirado „protesto balso“ veiksnys, o tai rodo socialdemokratų partijos kaip demokratinės struktūros brandą. Galime palikti socialdemokratijos identiteto ieškoti pačiam partijos pirmininkui su jį palaikančia partijos dauguma, tačiau jau aišku, kad klausimas, kokia valdžios sudėtis Lietuvą valdys toliau, išties pribrendo, nes ta pati arba taip pat – nebevaldys.
Kubikas – Rubikas
Labiausiai tikėtini naujos koalicijos variantai: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga (ar/ir Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo partijomis) arba Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Liberalų sąjūdžio sąjunga (ir/ar Tvarkos ir teisingumo partija, Lenkų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjunga). Tačiau visų šių koalicijų dėlionei prireiktų keleto prie savo kėdžių priaugusių Socialdemokratų frakcijos atstovų, t.y. jei dėl koalicijos sutariama su lenkų frakcija, socialdemokratų reikia daugiau, nes lenkų frakcijoje tik 8 nariai, o jei su liberalais, socialdemokratų reikia tik vieno kito, nes liberalų – 14.
Papildomų frakcijų (partijų) įtraukimas į valdančiąją koaliciją reikštų ir papildomas derybas koalicijos viduje dėl kiekvieno vyriausybės „užsakyto“ sprendimo, o tai reiškia, kad tokia išsiplėtusi koalicija pačiam S. Skverneliui mažai kuo skirtųsi nuo darbo mažumos Seime palaikomoje vyriausybėje. Mažumos vyriausybė be formalios koalicijos sutarties, premjero veiklos laisvės atžvilgiu, gal net būtų patrauklesnė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija, kol jų tikrasis lyderis „išvykęs emocinių atostogų“, nuolankiai bėgioja ant pavadėlio paskui gelbėtoją premjerą, o tas gali tartis su kuo nori ir dėl ko nori, su bet kuria frakcija, po to vykdyti arba nevykdyti susitarimus, pritaikyti juos pagal sau naudingesnius modelius.
Konservatoriai „už minimumą“ pas valstiečiams nedirbs
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir konservatorių santuoka mažai tikėtina. Ji galėjo būti nuo pat pradžių, po Seimo rikimų, o dabar konservatoriai matydami socialdemokratų padėtį koalicijoje, trina rankas, kad likimas juos nuo identiškos nelaimės išgelbėjo. Šiuo metu eiti į valdžią konservatoriams jau ir nėra praktinių motyvų, nes strateginiai partijos tikslai koncentruojasi į prezidento, europarlamento ir savivaldybių rinkimus 2019 m., kur koalicija su šiuo keistu valdančiuoju politiniu dariniu jiems jokių dividendų neatneštų.
Tad mažumos vyriausybė, su bent vienu nepretenzingu partneriu (lenkais arba liberalais), jei visi socialdemokratų frakcijos nariai visgi nuspręstų apsidrausti ir pasilikti su partija, veikti galėtų, tačiau ją labai greitai ištiktų pirmas rimtas iššūkis.
Nors, kaip parodė urėdijų įstatymo ir PVM už šildymą didinimo derybos su konservatoriais – S. Svernelis puikus vertelga ir, kai nėra saistomas kokių nors vertybinių įsitikinimų, gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, tačiau tokia savo elgsena jis išsikasė gana gilią duobę – įkris, išlips ar pasiliks joje – tik laikas parodys, tačiau duobė jau egzistuoja. Mažumos vyriausybė pradėjusi veikti čia pat ir susvyruotų. Net ir oponuojančios Socialdemokratų ir Konservatorių partijos lengvai sutartų, kad laikas skelbti šiam energingajam premjerui interpeliaciją ir, jei nepašalinti, tai bent supurtyti, arba pašalinimą surepetuoti.
Rimtų pretekstų esama. Socialdemokratai įsižeidę dėl jų ignoravimo koalicijoje ir net paniekinančios išdavystės – koalicijos partnerių sutarties su opozicija, – be to, jiems tai būtų proga pozicionuoti save visuomenėje, kaip oponuojančią valdantiesiems politinę jėgą, o konservatorių opozicija – irgi yra įsižeidusi, nes S. Skvernelis pasirodė nesąžiningas derybų partneris – išsiderėtas PVM už šildymą mažinimas vis viena yra padidinimas, kad ir ne toks ženklus, bet nei kiek ne mažiau skausmingas, tad gyventojų, taip pat ir konservatorių elektorato, bus sutiktas nepalankiai.
Kitaip tariant, gudri konservatorių intrigėlė iš mažos pergalės gali tapti nemaloniu danties skausmu, tad interpeliacija premjerui būtų nebloga priemonė, jei danties sutaisyti nepavyks (PVM už šildymą sumažinti iki pradinio lygio), skaudamą dantį ištraukti. Nebent konservatoriai nuspręstų, kad kuo valstybėje blogiau, tuo geriau jiems, nes bus daugiau progų kritikuoti ir leis „valstiečiui“ ir „žaliajam“ S. Skverneliui valdyti ir išdarinėti ką tik tas sumano.
Valstiečių ir lenkų sąjunga
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, gana tikėtinas variantas, kurio atžvilgiu, panašu, kad palankiausiai nusiteikęs ir premjeras. Vis dar turėdamas vilčių pretenduoti į prezidento postą, jis turėtų parodyti save kaip įgalų veikėją kažką nuveikti tarptautiniuose santykiuose. O santykiai su Lenkija yra vienintelė sritis, kur jis gali pasireikšti – tai ir būtų koalicijos su lenkais sutarties pagrindu – pavardžių rašyba ir kt. lenkų tautinės mažumos keliami reikalavimai Lietuvoje.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai kuriems jų S. Skvernelis jau iš anksto, prevenciškai yra pritaręs, nes sprendimai, kai tokia koalicija jau egzistuotų, reakciją visuomenėje iššauks, tad premjeras, norėdamas atrodyti nuoseklus, tam ruošiasi – aiškins, kad „nuo pat pradžių sakiau ir sakau, kad turime daryti ir darome“. Tokia koalicija turi perspektyvą ir netgi ateityje galėtų vadintis Valstiečių ir lenkų sąjunga, vis vien tų „žaliųjų“ partijoje tik „1,5–2,5 žmogaus“, įskaitant veterinarijos gydytoją – Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadą.
„Žaliųjų“ dėmuo valstiečių partijoje kintamas, tad buvusius liaudininkus, vėliau naujuosius demokratus, o dabartinius žaliuosius, tiesiog pakeistų lenkai. Atrodo groteskiškai – tačiau groteskiškų reformų kūrėjams ir kitose srityse juodasis humoras leistinas reiškinys. Suprantama, ką tai reikštų Lietuvos valstybės perspektyvai – nelengvi klausimai. Norėdamas sutelkti maksimalias šalininkų gretas prezidento rinkimams, pretendentas turėtų derėtis ir su kita Lietuvos tautine mažuma – rusais, nors galbūt tai už jį atliktų koalicijos partneriai, kurie per anksčiau vykusius rinkimus, kaip visi prisimena, dalyvavo bendroje Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijoje. Pas lenkus „krikščioniškos šeimos“, kaip ir pas valstiečius „žalieji“, – kintamas dėmuo, skirtas tik rinkimų metu, mažiau politika besidomintiems piliečiams mulkinti.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
Tad kirvis kotą atitiks ir, nors kaip tai nepatraukliai atrodytų didelei daliai visuomenės – jos apatiškumu ir inercija gali pragmatiški Lietuvos politikai pasikliauti, juolab, kad neapatiška ir neinertiška nepatenkintųjų grupė iš Lietuvos jau yra emigravusi, tad nepatenkintieji ir šiuo atveju, ko gero, pasielgs taip pat – emigruos, ir dėl to šiai valdančiajai partijai tik geriau, o ne blogiau.
Valstybės aparato įtakingesni asmenys dėl vykdomos vyriausybės pertvarkos irgi yra eliminuojami, patys išeina, Konstitucijos garantas – prezidentė, ko gero, daugiausia ką darytų, pareikštų garsiai savo nuomonę, tačiau Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo dueto analogo jau niekas nebekvestionuotų.
Tai tik prognozė. Tačiau, kai S. Skvernelis mušasi į krūtinę dėl ne lietuviško raidyno įteisinimo, tokia versija turi teisę egzistuoti.
Valstiečiai ir liberalai – sutapimai ir skirtumai
Kitas variantas – galima Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Liberalų sąjūdžio sąjungos koalicija. Liberalai koalicijoje galėtų daryti tą patį, ką daro dabar, ruošti atsarginius įstatymų pakeitimų projektus valstiečiams ir žaliesiems, kai netyčia valdančių paruoštiems pritrūksta palaikymo, kaip prizą liberalai dar gautų valdyti 1–2 ministerijas – Užsienio, Teisingumo arba Ūkio. Visos jos ne pačios pelningiausios, bet įtakingos, tad perspektyvoje liberalų partijos žmonėms įdirbis praverstų.
Liberalų reputacija – susvyravusi, tačiau jie turi pastovų, ištikimą elektoratą ir – ar jie bus, ar nebus koalicijoje, visuomenės palankumo reitinguose nei daug laimės, nei daug praras. Gal kaip tik šios partijoms veidams būtų daugiau progų dažniau matytis viešajame eteryje, taip pat būtų galimybė išsiderėti iš S. Skvernelio smulkių dovanėlių liberalų merų valdomiems miestams, ypač Vilniui, kur Liberalų sąjūdžio pirmininkas baigia pasimiršti po „nušienautos“ Neries pakrantės gyvatvorių lapais. Vertybinių požiūriu, didžiųjų žemvaldžių ir neoliberaliai nusiteikusių verslininkų atstovų – „progresyvios visuomenės grupės“ požiūriai sutampa, tad tektų tartis tik dėl praktinių dalykų, o šioje srityje jie praktiškai ir sutartų.
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Tvarkos ir teisingumo partija yra galima, didelių skirtumų tarp jų nėra, tik premjerui nenaudingas Rolando Pakso, kaip galimo panašios į jį patį elgsenos politiko aktyvesnis pasirodymas Lietuvos padangėje, nes tokio tipo politikai mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, bet nemėgsta savo veidrodinio atspindžio savarankiškai žeme vaikštančio ir panašiu stiliumi viešai politikuojančio. Tad personalijų lygmenyje derybos tarp šių partijų turėtų strigti, ypač dar prisiminus S. Skvernelio ir Remigijaus Žemaitaičio viešus apsižodžiavimus, tad abiems politikams peržengti antipatijos ribą ir išsaugoti kažką panašaus į savarankiškų, principingų politikų veido kaukes, būtų pernelyg nepaprasta.
Tikslas – suskaldyti Socialdemokratų frakciją
Bėda tik ta, kad koalicija ir su liberaliais, ir su lenkų krikščioniškomis šeimomis, juolab neįtikėtinas susitarimas su Tvarkos ir teisingumo partijos atstovais, neturėtų reikiamos daugumos – 71 balso. Tad norint išvengti nemalonumo derėtis iš karto su dviem naujais koalicijos partneriais, S. Skernelio paakinti valstiečiai visomis išgalėmis stengiasi įtikinti socialdemokratų frakcijos narius žaliųjų teikiama nauda valstybės politikoje, o premjeras netgi pareiškė, kad kai kurie socialdemokratai galėtų išsaugoti postus vyriausybėje, jai socialdemokratų partijai nusprendus iš koalicijos pasitraukti, atskiri frakcijos nariai palaikys vyriausybės vykdomą politiką.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Galimybės, kad žaliųjų pagundoms kai kurie socialdemokratai pasiduos, nemenkos. Socialdemokratų frakcijoje Seime reikšmingą dalį sudaro dar nuo Lietuvos komunistų partijos veiklos tęsėjos – Lietuvos demokratinės darbo partijos laikų tebeveikiantys politikai – Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis ir kt., dar iki susijungimo su naujai įkurta Socialdemokratų partija ir po susijungimo, užėmę ir tebeužimantys aukštas pozicijas partinėje valdžios piramidėje.
Tad galbūt reikiama dauguma Seime, papildyta nors ir nebeturinčia realios atspirties visuomenėje ir rinkėjų palaikymo grupe, gali susidaryti. Koalicijos nutraukimui nepritariantys socialdemokratai Seime sudarytų atskirą ar įsijungtų į Mišrią Seimo narių frakcijos grupę ir turėtų joje daugumą. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sutarus su lenkais, jie išsaugotų bent 2, o gal ir visų 3 ministerijų valdymą savo rankose, o valstiečiams susitarus su liberalais – bent 1 ministerija jiems irgi pasiliktų.
Ar gali susitarti bet kas, su bet kuo?
Sunku spręsti kaip elgsis buvę komunarai, nes iš vienos pusės – tai tik jų asmeninio apsisprendimo reikalas, o iš kitos – nemaža tų pačių socialdemokratų partijos narių dalis, tikėtina, kad bent 20–30 proc., koalicijos nutraukimui nepritars ar apsiribos kompromisiniais pageidavimais – persiderėti koalicijos sutartį, nors ir žinodami, kad partnerių garantijos tik šakėmis ant ražienų paišomos. Nelengvi sprendimai lauks ir naujojo socialdemokratų pirmininko, kuriam jau neužteks turėti ir demonstruoti socialdemokratines vertybes, tačiau reikės subtilesnių, apgalvotų žingsnių – ar atsiriboti nuo partijos sprendimo nepaisančių frakcijos politikų, šalinti juos iš narių ir rizikuoti suskaldyti pačią socialdemokratų partiją, ar rinktis kompromisinius sprendimus, leistis į sudėtingesnes šachmatininkų varžybas.
Iškilminga rikiuotė Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą. Slaptai.lt nuotr.
Teoriškai dar įmanoma ir valstiečių – lenkų – liberalų koalicija, užbaigianti marginalijos Seime suformavimo etapą, tokio darinio privalumai ir trūkumai susidėtų į vieną visumą. Tačiau tuomet kalbant apie dvi Lietuvas atsirastų ne tik ekonominis–socialinis, bet ir teritorinis dviejų Lietuvų veiksnys. S. Skverneliui toks darinys, kaip ir bet kuris kitas, tiktų, tačiau iš jo naudos ir perspektyvos net ir jis vargu ar galėtų tikėtis, todėl šis koalicijos modelis, tikėtina, ir liks tik teoriniu, nebent bus naudojamas tik užsispyrusiems socialdemokratams ar konservatoriams pagąsdinti.
Lietuva Europoje
Tokia mozaika dėliojasi Lietuvos padangėje ir žemėje – socialdemokratų skyriai sprendžia fundamentalų savo partijos ir jos vaidmens valstybėje ateities klausimą, lenkų, krikščioniškų šeimų, liberalų teisingos ir tvarkingos jaunamartės laukia – ar žavingas ir turtingas jaunikis jas pakvies prie altoriaus, o valstiečiai spjaudosi, kad atėjus rudens derliaus nuėmimo sezonui, kruša telkiasi, nuostolių pridarys ir teks traukti žaliuosius iš kišenės, kad netektų per žiemos šalčius juodą plutą krimsti.
Kitame Europos Sąjungos gale, pietuose, situacija ne tokia rami ir problemos kitos. Pilkasis kardinolas turės susirūpinti teisėtos šeimos saugumu, gal net į Lietuvą ją persigabens, bet jam, kaip valstiečių ir žaliųjų partiečiams dėl jo, skirtingi, tačiau kiti rūpesčiai galvoje. Nebent premjeras prisiminęs, kad reikia rodyti iniciatyvą ir tarptautinės politikos supratimą, bandys savo profesinę ilgametės tarnybos policijoje patirtį pasiūlyti ES kolegoms, turintiems didesnių rūpesčių susijusių su naujomis terorizmo grėsmėmis, nei audros vandens stiklinėje prie Baltijos.
Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.
Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.
„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…
Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.
Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.
Šiek tiek nukrypau į šalį.
Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.
Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.
Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.
Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“ laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!
Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.
Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.
Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?
Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti – pažaboti emigraciją.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.
Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.
Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.
Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!
Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.
Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens.
Gaublys
Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?
Lemtingi 2050-ieji
Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.
Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.
Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.
Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.
Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.
Kodėl daugėja gyventojų?
Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.
Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.
Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.
Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.
Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.
Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją
Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.
Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.
Rytų Europoje vyksta ateities procesai
Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.
Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.
Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.
„Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?
Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius
Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?
Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.
Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.
Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia.
Premjeras Saulius Skvernelis
Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.
Apie ateitį ciniškai ar teisingai?
Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.
Emigracija – normalus reiškinys
Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.
Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.
Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.
Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).
Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite
Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.
Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.
Ateitis – elitui
Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.
Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.
Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.
Valstybė – didelė įmonė
Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.
Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.
Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.
Emigravimo skatinimo planas veiksmingas
Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.
Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.
Kodėl ir kam emigracija naudinga?
Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.
Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.
Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai
Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.
Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.
Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.
Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?
Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.
Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.
Rusiška agresija
O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.
Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.
Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.
