1941-ųjų birželio sukilimas čia nepristatomas kaip nacistų kontroliuotas maištas


Print

2010 metais išleista Juozo Jankausko knyga „1941 metų birželio sukilimas Lietuvoje“  – išsamus leidinys, pasakojantis apie 1941 birželio sukilimą, kuris buvo netikėtas sovietinei valdžiai ir į Lietuvą įsiveržusiems nacistų daliniams.

Šioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistoje knygoje išsamiai pristatomas 1941 metų birželio sukilimą surengusios pogrindinės patriotinės organizacijos Lietuvos Aktyvistų Frontas įsikūrimas ir veiklos istorija, nuodugniai aprašomas šio sukilimo organizavimas ir eiga. J.Jankausko knyga įdomi tuo, kad joje pateikia daug faktų apie šio sukilimo organizatorių ir aktyvių dalyvių gyvenimus bei jų veiklą ne tik lemtingais 1940-1941 metais, bet ir iki to, ir gerokai vėliau – 1945-1950 metais.

1941 metų birželio sukilimą kartais norima neteisingai pristatyti kaip nacistų kontroliuojamą maištą. Bet šioje knygoje pateikiami įtikinami duomenys, kad iš tiesų padėtis buvo kitokia. Kai kurie Vokietijos valstybės žinybų pareigūnai ir slaptųjų tarnybų atstovai rėmė LAF veiklą, bet nuo 1941 metų balandžio mėnesio gestapo ir vidaus reikalų ministerijos vadovai per savo pasiuntinius buvusį VSD pareigūną P.Germantą-Meškauską ir aukšto rango SS pareigūną H.Grefę perdavė LAF vadovui K.Škirpai, kad tuo momentu, kai Vokietijos kariuomenė įžengs į Lietuvą, lietuviai negali savavališkai sudaryti jokios Lietuvos vyriausybės, negali formuoti ir savarankiškų karinių dalinių.

1941 metų birželio sukilimo dalyvių likimai kuo įvairiausi. Kai kurie iš jų aktyviai rengė sukilimą, bet buvo suimti jo išvakarėse, išgabenti į Rusijos gilumą ir ten sušaudyti. Kai kurie sukilimo dalyviai pokario metais įsijungė į antisovietinio pogrindžio ir partizanų būrių gretas, kai kurie žuvo, kai kurie perėjo lagerius, tremtis ir grižo į Lietuvą. Dalis sukilimo dalyvių 1944-1945 metais pasitraukė į Vakarus, ten dalyvavo išeivijos organizacijų veikloje.

Štai vienas iš LAF lyderių Mykolas Mačiokas praėjo ilgą ir vingiuotą gyvenimo kelią. Iš Vilkaviškio apskrities Gudelių kaimo kilęs M.Mačiokas pasižymėjo dar 1919-1920 metų kovose už Lietuvos laisvę. 1919 metų sausio pradžioje M.Mačiokas įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnavo II pėstininkų pulke. 1919 metų liepos 30 dieną jis įstojo į Karo mokyklą, o 1919 metų gruodžio 16 dieną ją baigė (tuomet karininkai buvo rengiami pagal pagreitintą keturių su pusę mėnesio parengimo kursą). M.Mačiokui suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 9 pėstininkų pulką būrio vadu. 1920 metais jis dalyvavo kovose su lenkais ties Širvintomis, Giedraičiais, Paželva. Vėliau M.Mačiokas tarnavo kituose kariniuose daliniuose, o nuo 1930 metų spalio mėnesio pradėjo dirbti Vyriausiame kariuomenės štabe.

1940 metų pabaigoje sovietinės valdžios pareigūnai M.Mačioką iš kariuomenės atleido, jis aktyviai įsitraukė į antisovietinio pogrindžio veiklą. Jis tapo vienu iš LAF lyderių, daug prisidėjo prie 1941 metų birželio sukilimo rengimo. 1941 metų gegužės mėnesį M.Mačiokas paskirtas LAF štabo Tautinio darbo apsaugos skyriaus viršininku (šis skyrius vykdė žvalgybos ir apsaugos funkcijas). Prasidėjus sukilimui, 1941 birželio 23-25 dienomis jis saugojo Kauno radijo stoties pastatą, jam teko susigrumti ir su rusų kariškiais. Jis ir toliau aktyviai dalyvavo LAF veikloje iki pat šios organizacijos uždraudimo 1941 metų rugsėjo 26 dieną. 1941 metų spalio viduryje M.Mačiokas paskirtas Aleksoto stiklo fabriko direktorium.

Kai nacistai pradėjo vykdyti represijas prieš Lietuvos inteligentiją, 1943 metų kovo 16 dieną M.Mačiokas buvo suimtas ir kartu su kitais 46 žymiais inteligentais išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia jie buvo visaip žeminami, bet nuo 1943 metų birželio pradžios iš Lietuvos atgabentų Štuthofo kalinių padėtis pagerėjo. Jie netikėtai paskelbti garbės kaliniais.-apgyvendinti kitose, geresnėse patalpose, galėjo kas savaitę rašyti laiškus, jie atleisti nuo privalomojo darbo, galėjo gauti iš bibliotekos knygų. 1945 metų sausio mėnesį, kai frontas priartėjo prie Štuthofo, pradėta kalinių evakuacija. 1945 metų kovo pradžioje M.Mačiokas pateko į sovietinės kariuomenės rankas ir buvo išsiųstas į filtracijos lagerį Rusijoje.

Po mėnesio jis iš lagerio paleistas ir 1945 metų balandžio pabaigoje grįžo į Lietuvą. Kurį laiką M.Mačiokas gyveno žmonos tėviškėje Marijampolės apskrities Pažėrų kaime. 1945 metų rudenį visa Mačiokų šeima persikraustė į Kauną, bet Mykolui greitai teko slapstytis, jo pradėjo ieškoti sovietiniai saugumiečiai. 1947 metų rudenį, padedamas artimo bičiulio, kadaise kartu dalyvavusio ir LAF veikloje, P.Malinausko, jis išvyko į Rygą ir ten apsigyveno, turėdamas padirbtus dokumentus kita pavarde. Čekistai aršiai sekė M.Mačioko pėdsakais, jie nustatė, kad jis tikriausiai gyveno Rygoje. Manoma, kad 1949 metų pabaigoje ar 1950 metų pradžioje jis buvo suimtas ir netrukus nužudytas.

1957 metų kovo mėnesį KGB pareigūnai pateikė tokią informaciją: ,,M.Mačiokas mirė 1950 metų kovo 30 dieną Rygos ligoninėje nuo hipertonijos“. Jo duktė Laura bandė ieškoti tėvo pėdsakų, bet nesėkmingai, Mykolo Mačioko palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.

1941 birželio sukilime aktyviai dalyvavo ir knygos autoriaus tėvas Juozas Jankauskas. Šis iš Telšių apskrities Jaupėnų kaimo kilęs karininkas irgi dalyvavo 1919-1920 metų kovose už Lietuvos laisvę. Jis tarnavo įvairiuose daliniuose, baigė Karo mokyklą, vėliau tapo ir lakūnu. 1935-1937 metais J.Jankauskas mokėsi Čekoslovakijos Generalinio štabo akademijoje Prahoje. Baigęs šią akamediją, J.Jankauskas dirbo Kariuomenės štabe, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

Po sovietinės okupacijos šis karininkas atleistas iš kariuomenės, nuo 1941 metų sausio jis įsidarbino Kauno savivaldybės Komunalinio ūkio skyriuje, aktyviai dalyvavo LAF veikloje. Kauno LAF štabe J.Jankauskas kartu su pulkininku leitenantu Narcizu Tautvilu bei dar keliais karininkais planavo karines operacijas, vyko į įvairias Lietuvos vietoves ir ten tarėsi su pogrindinių grupių nariais. Prasidėjus sukilimui, J.Jankauskui buvo pavesta suformuoti naują sukilėlių būrį, jis šią užduotį sėkmingai įvykdė, jau birželio 26 dieną šis būrys vienijo per 200 sukilėlių.

Likvidavus LAF, J.Jankauskas nuo 1941 metų rugsėjo pabaigos pradėjo dirbti Kauno spirito gamykloje direktoriaus pavaduotoju, bet jau po mėnesio iš šio darbo pasitraukė ir vėl užsivilko karinę uniformą: buvo paskirtas Lietuvos savisaugos dalinių Kauno apygardos štabo viršininku. Šį postą jis užėmė iki 1942 metų birželio, tuomet nusivylęs vokiečių vykdoma politika, pulkininkas leitenantas iš tarnybos pasitraukė. Nuo 1942 metų rugpjūčio iki 1943 metų gegužės mėnesio J.Jankauskas dirbo muilo fabriko „Grožis“ direktoriumi, artimai bendradarbiavo su J.Pajauju, A.Repšiu, Z.Drunga, N.Tautvilu ir kitais antinacistinio pogrindžio dalyviais.

1944 metais, kai Lietuvą vėl užėmė sovietinė kariuomenė, J.Jankauskas perėjo į nelegalią padėtį, slapstėsi Rietave, Seredžiaus apylinkėse, Pagėgiuose. Jis tuo metu aktyviai dalyvavo pogrindinės organizacijos „Kęstutis“ veikloje, atvykdavo į Tauragę ir Panevėžį, kur vykdavo slapti pogrindinių organizacijų lyderių pasitarimai. 1950 metais J.Jankauskas apsigyveno Šiauliuose ir įsidarbino Žemės ūkio banko Šiaulių filiale. 1953 metų vasario 3 dieną buvo sovietinio saugumo darbuotojų suimtas, tardomas Šiauliuose, po to išgabentas į Vilnių ir ten toliau tardomas.

1956 metų rugsėjo mėnesį karinis tribunolas J.Jankauską ir kelis jo bendražygius nuteisė 25 metų įkalinimo bausme. Jis kalėjo lageriuose Krasnojarsko krašte ir netoli Irkutsko, jam gerokai sutriko sveikata. J.Jankauskas gydytas lagerio ligoninėje, o 1959 metų lapkritį paleistas į laisvę. Grižęs į Lietuvą, jis apsigyveno netoli Tytuvėnų, o 1963 metais jam leista persikelti į Kauną. Aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę J.Jankauskas mirė 1967 metų rugpjūčio 3 dieną. Palaidotas žmonos tėviškėje Garliavoje, Jonučių kapinėse.

Ši J. Jankausko knyga yra parašyta patrauklia forma, joje iš įvairių pusių pažvelgta į Lietuvai lemtingus 1940-1941 metų įvykius ir vėlesnius laikus. 1941 metų sukilėliai ir pokario partizanai – tai patriotai, atkakliai kovoję už gimtojo krašto laisvę. Įdomu pastebėti, kad daug 1941 metų birželio sukilėlių pokario metais tapo partizanais. Žymus poetas Jonas Aistis kadaise rašė: „Partizaninis judėjimas yra lietuvių tautos laisvės viltis, jos nepriklausomybės laidas“.

2011.06.24


Prisijunkite prie diskusijos