Rusija šiame kare padarė didelę strateginę klaidą – į Chinvalį nusiuntė daugybę žurnalistų, kurie turėjo vaizdžiai aprašyti, kaip Pietų Osetijos “partizanai“ duoda triuškinantį atsaką “gruzinų fašistams“. Kad būtų galima kontroliuoti ir nepasirodytų netinkama informacija, Rusijos pusė į Pietų Osetiją pasiuntė atrinktus ir patikrintus, parankius ir ištikimus Kremliui žurnalistus. Viena iš tų žurnalisčių buvo Marina Perevozkina iš “Nesavysimaja gazeta“, kuri rašė apie “korupcinį – marionetinį“ Saakašvilio režimą Gruzijoje. O su patriotiškai nusitekusiu TV kanalo “Zvezda“ žurnalistu Algiu Mikulskiu, kuris “savo akimis matė“ Gruzijos armijos “žvėriškumus“, bet taip ir nesugebėjo jų nufilmuoti, įvyko kuriozas – prieš pat karą jis iš Kaliningrado buvo perkeltas dirbti į Maskvą, o iš ten staiga gavo komandiruotę į Kaukazą, ir įvykių centre atsirado rugpjūčio 7 dieną.
Dauguma šių žurnalistų elgėsi taip, kaip reikėjo: pavyzdžiui, jie “nepastebėjo”, kad Cchinvalyje visiškai nebėra taikių gyventojų, o jame tik žurnalistai ir kariškiai, o miestą apsupusiose aukštumose jau stovi Pietų Osetijos “partizanų” artilerinės sistemos “Grad“. Šie žurnalistai nuoširdžiai aprašinėjo, kaip sunkiai Pietų Osetijos liaudis išgyvena “Gruzijos agresiją“.
Tačiau žurnalistai daro vieną klaidą – jie viską rašo su smulkmenomis. O būtent smulkmenos leidžia užduoti daug nepatogių klausimų.
Visi šie žurnalistai pasakoja vieną ir tą pačią istoriją – po 23.00 valandos juos visus sukvietė į Rusijos taikdarių bazę. Ir čia prasideda visas įdomumas. “Izvestija“ žurnalistas Jurijus Snegirevas rašo: “Karas prasidėjo ketvirtadienį, lygiai 23.20 val. Žurnalistai stovėjo taikdarių bazės aikštėje ir laukė misijos vado M. Kulachmetovo, kuris turėjo padaryti ekstra pranešimą. Tačiau staiga, už 50 metrų, sprogo artilerijos sviedinys. Viskas tapo aišku ir be misijos vado pranešimo.”
Tą patį rašo ir kiti žurnalistai, tačiau jų straipsniuose skiriasi laikas, ir tai labai stebina – vieni rašo apie 23.20 val., kiti – apie 23.36 val. O Vladimiro Putino pareikšime yra visai kitas laikas – 22.35 val.
Dar labiau stebina toks rūpinimąsis žurnalistais. Rusijos kariškiai nelinkę organizuoti žurnalistus tam, kad praneštų apie priešo puolimą. 1941 metais birželio 22 dieną niekas nekvietė žurnalistų, kad juos informuotų apie Vokietijos puolimą. Teroristams užėmus “Nord-Ost“ lygiai taip pat niekas organizuotai nekvietė žurnalistų. Tokios naujienos pasklinda pačios.
Rusijos kariškiai iš viso nemėgsta viešumo ir spaudos. Galų gale juk spauda ir nėra kariškių rūpestis. Dažniausia būna taip, kad visų pirma Rusija pradeda karą, ir tik po to žurnalistai prašo jų informacijos ir leidimų būti karo zonoje. O šiuo atveju viskas išėjo atvirkščiai. Visų pirma kariškiai sukvietė žurnalistus, juos paliko laukti karinės bazės aikštėje, ir kai jie visi susirinko ir laukė “ekstra pranešimo“ – staiga prasidėjo karas. Keista Rusijos kariškių logika – jeigu jie žinojo, kad prasidės karas, tai kam laikyti žurnalistus atviroje vietoje? Logiškiau juos būtų laikyti slėptuvėse, kad jie nenukentėtų. Galimos karinės agresijos momentu aikštėse turi būti išrikiuoti kareiviai. Ir vado pareiga yra ruoštis atremti agresiją, o ne šaukti spaudos konferencijas. Žurnalistai tokiais atvejais ir patys žino, ką jiems daryti.
Ir dar labiau stebina, kad kai kurie žurnalistai, buvę karinės bazės aikštėje, praneša apie visai kitą karo pradžią – 23.00 val. Irina Kelechsajeva rašo: “Lygiai 23.00 visi Cchinvalio gyventojai išgirdo, kaip jų miestą iš visų pusių pradėjo daužyti sunkioji artilerija”.
Tai lengva suprasti todėl, kad būtent 23.00 val. buvo pradėta šaudyti į Tamarašenio kaimą, kurį nuo Cchinvalio skiria tik administracinė linija. Ne kariškiui sunku suprasti, kur netoli krenta sviediniai. Mieste tai atrodo, kad apšaudomas gretimas kvartalas.
Būtent dėl šios priežasties ir buvo surinkti į žurnalistai. Kodėl Gruzijos kariuomenė apšaudo Cchinvalį, jiems aiškinti nereikia. Tačiau kaip reikėtų paaiškinti žurnalistmams tai, kad Gruzijai pareiškus apie vienpusį ugnies nutraukimą, Pietų Osetijos artilerija pradeda apšaudyti gruzinų kaimą, esantį visai šalia Cchinvalio ? Tokiu atveju spaudos konferencija yra tiesiog būtina, kad paaiškintų žurnalistams padėtį, kurią jie turi nušviesti “teisingai“.
Nes vieni, išgirdę šūvius ir kanonadas, parašys, kad nieko neįvyko, kiti gali parašyti, kad šaudyti pirmieji pradėjo gruzinai, kiti dar gali sukurti, kad Pietų Osetijos liaudis tiesiog neištvėrė nuolatinių provokacijų, ir kilo į kovą prieš “agresorę“ – Gruziją. Žurnalistai ir važiavo to pranešti. Tačiau įvyko netikėtas ir nelauktas dalykas – gruzinai pradėjo šaudyti iš tikrųjų. Iš tos baimės ir susimaišė visos žurnalistų mintys – jų teiginiai apie karo pradžią skiriasi vieni nuo kitų. O tas šiame kare – labai svarbu.
Tai įrodo ir NTV specialaus korespondento Ruslano Gusarovo įrašas, kuriame jis nepaprastai stebisi tuo, kad gruzinai atidengė atsakomąją ugnį. Juk šis žurnalistas ir važiavo aprašinėti “gruzinų agresijos“. Tad iš kur ta nuostaba ?
Ir ką gi daro Rusijos žurnalistai prasidėjus karui? “Izvestija“ žurnalistas Jurijus Snegirevas, pasišviesdamas kelią mobiliuoju telefonu, grįžta į viešbutį, nuo kurio stogo stebi, kaip iš visų pusių apšaudomas Cchinvalis: “Iš pietinės pusės šaudė haubicos, iš šiaurės šaudė “Grad“ . Tačiau tai jau fantastika: į miestą iš šiaurės pusės šaudo salvėmis iš artilerijos sistemos “Grad“, o žurnalistas tai ramiai stebi nuo viešbučio stogo. Juk pietuose – tai gruzinų anklavas Tamarošenio kaimas. O kai į žmogų šaudo iš “Grad“, jis elementariai to ramiai stebėti negali.
Ir per tą uraganinę ugnį Jurijus Snegirevas, kartu su Rusijos valstybinio 1 –jo kanalo korespondente, važiuoja prie Pietų Osetijos vyriausybės rūmų. Ir jie nevieninteliai, kurie per “uraganinę “Grad“ ugnį” valkiojasi po miestą. Tą patį neatsargiai patvirtina ir Pietų Osetijos spaudos ir informacijos tarnybos viršininkas Batrazas Charebovas.
Reikia pripažinti, kad nuo artilerijos kliuvo ne tik Vyriausybės rūmams, bet ir šalia esančiam Žydų kvartalui: artilerijos ugnis ne visada būna taikli. Ir visiems žinoma, kad per “Grad“ apšaudymą po miestą saugiai nepalakstysi. Nuo “Grad“ ugnies žmonės instinktyviai slepiasi. O su Žydų kvartalu išėjo visai liūdna istorija – jis buvo sugriautas dar per 1991 metų karą. Jo taip niekas ir neatstatė. Maža to, Pietų Osetijos valdžia šį kvartalą Vakarų spaudos žurnalistams norėjo “prastumti“ kaip naujai sugriautą. Tai būdinga Pietų Osetijai – sugriautus per 1991 metų konfliktą statinius vaizduoti kaip 2008 metų karo padarinius.
Taigi Vyriausybės rūmai dega. O žurnalistas J.Snegirevas, kaip niekur nieko, grįžta į savo viešbutį ir eina miegoti, nes buvo sužeistas į koją (tačiau savo straipsnyje apie tai jis kukliai nutyli). O atsibudo tada, kai išgirdo gruzinų kalbą – viešbučio kieme rikiavosi gruzinų kareivių skyrius.
Ką daro šis narsus žurnalistas? O, pasirodo, gulasi ramiai miegoti toliau. Antrą kartą jis prabunda nuo savo kolegės iš Rusijos 1-ojo kanalo Olgos Kirij balso – ji daro reportažą iš tos vietos, kur rikiuojasi gruzinų kareiviai: “Gruzijos kareiviai bando įsiveržti į miestą, tačiau sutinka stiprų pasipriešinimą“ – praneša naujieną Rusijos gyventojams.
Tai – stulbinantys faktai. Visų pirma praneša, kad į Cchinvalį šaudė iš šiaurės (Gruzija yra pietų pusėje), paskui praneša, kad Cchinvalis tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus, o dar vėliau praneša, kad Pietų Osetijos savigynos pajėgos įnirtingai priešinasi, nors tuo metu gruzinų kariuomenės dalinys ramiai rikiuojasi viešbučio kieme. Tiesa, daugiau miegoti narsusis J.Snegirevas nebesigulė. Jis išvažiuoja į taikdarių štabą.
“Šalia automobilio sprogo trys minos, mes sugulėme ant žemės, net neišjungę variklio. Po to kuo greičiau pasitraukėme nuo viešbučio, kurį pradėjo apšaudyti . Pamačiau, kaip iš mano numerio pradėjo veržtis dūmai”, – rašo drąsusis J.Snegirevas.
Įdomus faktas – kol J.Snegirevas ramiai miegojo viešbutyje, į viešbutį niekas nešaudė. Ir kai tik gruzinų kareiviai pradėjo rikiuotis prie viešbučio, į viešbutį buvo atidengta artilerijos ugnis. O gal tai buvo mūšis tarp gruzinų ir osetinų ar miesto apšaudymas, prasidėjęs tik po to, kai Gruzijos armija įžengė į jį ? Tačiau miestą dar prieš dvi valandas jau buvo palikusi valdžia – E. Kokoity jau antrą valandą nakties išvažiavo į Džavą.
J.Snegirevas skuba į taikdarių štabą, ir nors visame mieste girdisi šūviai, taikdarių karinės bazės vartai atviri.
Toliau J.Snegirevas rašo: “Į taikdarių bazę pradėjo rinktis miesto gynėjai – ir reguliari Pietų Osetijos kariuomenė, ir savanoriai, paskui susirinko ir žurnalistai, ir taikūs gyventojai. Buvo ir niūrių uniformuotų kariškių be skiriamųjų ženklų. Kartą po eilinės artilerijos atakos aš išgirdau, kaip tarp savęs ginčijasi šie keisti kariškiai: “Ar tu supranti, į kokį šūdą mes įlipome? Juk mus iš karto sušaudys”. Reikia pabrėžti, kad tie keisti kariškiai nebuvo taikdariai. Tai tada kas jie buvo ? Iš tiesų taikdarių bazėje slėpėsi labai daug keistų žmonių: štai, pavyzdžiui, vyrai civilių drabužiais, bet su kariškių laikysena, kuri visuomet matyti”.
Šio pasakojimo detalės akivaizdžiai prieštarauja oficialiai ideologijai, kuri buvo skelbiama Rusijos gyventojams. Visų pirma, keista, kad ruošdamiesi atremti Gruzijos agresiją taikdariai ir E. Kokoity administracija “pamiršo“ įrengti slėptuves nuo bombų ir artilerijos.
Antras įdomus faktas tas, kad taikdarių bazė netapo gruzinų atakos taikiniu: bazės vartai atviri, ją užimti nepaprastai lengva, tačiau bazės niekas nepuola ir netgi neapšaudo iš artilerijos, nes buvę bazėje žmonės nenukentėjo.
Ir trečias klausimas – bazėje buvo ne tik taikdariai, bet ir kažkokie keisti tipai. Ar tik ne tie “Afganistano karo veteranai“, atskubėję kovoti su “gruzinišku fašizmu” pačios Gruzijos teritorijoje?
Ir vėl tas pats klausimas – režimas, kuris ištisus keturis metus savo gyventojams skiepijo neapykantą Gruzijai, režimas, kuris visus savo vyrus susodino į apkasus, režimas, kuris ištisai klykė apie būsimą karą, tačiau nesirūpino užminuoti miesto prieigų, nepasirūpino slėptuvėmis gyventojams ir karinės fortifikacijos statiniais, taip ir nepasirūpino jokiomis maisto, vandens ir medikamentų atsargomis, režimas, kuris nepasirūpino savo gynyba, kokiam vis dėl to karui ruošėsi?
Didžiausia karo drama vis dėl to įvyko ne Cchinvalyje, o osetinų kaime Chetagurovo, kuris yra priešais gruzinišką kaimą Nuli. Šiuos kaimus skiria strategiškai svarbus Zaro kelias. Užimti Chetagurovo kaimą karine prasme reiškia užblokuoti Cchinvalį nuo Džavoje esančių Rusijos kariuomenės dalinių.
Straipsnyje “Karas Pietų Osetijoje sms žinutėse“ skelbiami tokie pranešimai: “20.34 val. kaimynai nusprendė švęsti (iš Nuli kaimo Pietų Osetijos artilerija išstumtė Gruzijos pajėgas). Ruošia užkandą ir gėrimus. Tuoj prasidės puota”.
Tai yra 20.34 val., kada Michailas Saakašvilis paskelbė apie vienašališką ugnies nutraukimą, Chinvalyje švenčia Nuli kaimo užėmimą.
Gruzijos savaitraščio “Kviris palitra“ žurnalistas Iraklijus Managadzė aprašo, kaip atrodė kaimas po jo užėmimo: “Tai buvo siaubingas vaizdas – kiauri kaip rėtis namai, langai be stiklų, persigandę blaškėsi gyvuliai. Į kaimą buvo šaudyta iš sunkiosios artilerijos”.
Ir štai po kelių valandų, kai tik Cchinvalis atšventė gruziniško kaimo Nuli užėmimą, Gruzijos kariuomenė atsako “Grad“ ugnimi į Chetagurovo kaimą. Po apšaudymo į kaimą, nesutikę jokio pasipriešinimo, įžengia gruzinų kareiviai. Kaime randa tik du senukus, kurie nenorėjo pasitraukti iš savo namų. Gruzijos kareivius tai labai nustebino, nes jie manė, kad kaime tik Pietų Osetijos kariškiai. Tačiau tai Pietų Osetijos valdžia skelbia kaip “netikėtą Gruzijos ataką prieš taikų osetinų kaimą“.
Chetagurove buvo pilna Pietų Osetijos kariškių: jie pasinaudojo vietiniais gyventojais kaip “gyvu skydu“, ir į šalia esantį gruzinų kaimą šaudė savaeigiais artilerijos pabūklais (SAO). O norint šaudyti iš SAO, reikia turėti paruoštus artileristus. Jeigu E. Kokoity taip bijojo gruzinų agresijos, tai kodėl jis savo pajėgoms nenaudojo PTUR (valdomų prieštankinių raketų) ? Tokiu atveju būtų logiška įsileisti gruzinų tankus į kaimą ir juos ten iššaudyti, kaip 1994 metais padarė Grozno gynėjai. Ir svarbiausia, dar rugpjūčio 4 dieną E. Kokoity oficialiai paskelbė apie visišką šio kaimo gyventojų evakuaciją. Vadinasi, Chetagurove iš tiesų buvo tik kariškiai. Ir jie niekaip nesugebėjo paaiškinti, kodėl taip lengvai gruzinai užėmė šį strategiškai svarbų kaimą. Pietų Osetijos kariškiai tvirtina, kad “gruzinų buvo neįmanoma sulaikyti“.
Taip išeina, kad šaudyti į gretimą kaimą iš SAO Pietų Osetijos pajėgos sugeba, tačiau kovoti su gruzinų tankais – ne. O juk išlaikyti Chetegurovą buvo gyvybiškai svarbu visai Pietų Osetijai. Būtent dėl šio kaimo praradimo, Rusijos armijai reikėjo veržtis į Cchinvalį, būtent dėl šio kaimo praradimo į pasalą pateko 58 armijos štabo tarnybos kolona su generolu Chruliovu. Pagal visą karo planą šis kaimas turėjo priešintis gruzinams dvi paras, paskui dvi paras turėjo priešintis Cchinvalis. Ir tik po to Pietų Osetijai į pagalbą turėjo ateiti Rusijos kariuomenė. Tačiau jokio pasipriešinimo nebuvo – Pietų Osetijos prezidentas E. Kokoity bėga į Rusijos kariškių bazę Džavoje, o gruzinų kariuomenė sutinka tik vienetinį, minimalų pasipriešinimą, o tie keisti kariškiai be skiriamųjų ženklų slepiasi taikdarių bazėje.
Tiesa, vienas gruzinų karininkas pasakojo, kad prieš jo BTR buvo iššokę keli vyrai, ginkluoti berdankėmis. BTR tiesiog iššaudė juos viena serija. Tai buvo visiškai karui neparuošti žmonės.
Aš paklausiau vieno iš Pietų Osetijos savanorių, kodėl taip lengvai juos sutriuškino gruzinai. Atsakymo nebuvo, nors visi žinojo, kad ginklų užpirkimui buvo skirtos didelės lėšos. Kiti žmonės net iš savo lėšų pirko PTUR tipo ginklus, tačiau Pietų Osetijos valdžia tuos ginklus atiminėjo.
Pritrenkiantis faktas: Pietų Osetijos režimas visus pajėgius vyrus suvarė į apkasus, metodiškai skiepijo savo liaudžiai neapykantą gruzinams, tačiau bijojo bent minimaliai aprūpinti savo karius ginklais, amunicija ir radijo ryšiu. Viskas buvo daroma taip, kad Pietų Osetijos savigynos būrių kariai žūtų per pirmus susirėmimus su Gruzijos armija.
Neišlaikęs savo miesto net vieną naktį E.Kokoity kompromituoja pačią Rusiją – ir ji priversta į konfliktą kištis tiesiogiai.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Julija Latynina.
http://www.apsny.ge/analytics/12274722443.php
Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška.
2010.03.17
