Rašyti apie tokius subtilius dalykus, kaip etika, šiais laikais nėra paprasta. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius turime jau net dvi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso redakcijas: 1996 m. ir 2005 m.
Džiugina ir tai, kad šiame kodekse sklandžiai ir beveik tobulai sukonstruotos svarbiausios etinės elgesio taisyklės. Nereikia pamiršti, kad tebegalioja ir 2005 m. rugsėjo 26 d. Lietuvoje įteisinta Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos”.
Beje, šioje rezoliucijoje koncentruota forma išdėstyti etikos standartai Seimo nutarimu yra rekomenduoti ne tik žiniasklaidai, bet taip pat ir valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnams. Tačiau kas dabar tai prisimena, jeigu pats Seimas pamiršo, ką kažkada nusprendė.
Tenka sutikti su tris kartus pirmininko (Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos . – RED.) Dainiaus Radzevičiaus teiginiu, kad etika – iš tiesų gyvas dalykas, ji gali nuolat pildytis, keistis. Pirmiausia etika yra susitarimo dalykas, visuotinai pripažįstamas ir siektinas elgesio standartas profesionalams, pavedant kontrolę pripažintiems autoritetams.
Bet kaip susitarti, kai visuomenėje tvyro totalus nesusikalbėjimas ir neliko autoritetų, pagarbos, atsakomybės. Galbūt kaip tik žurnalistai, visuomenės ausys ir akys, turėtų padėti susikalbėti nesusitariantiems.
Bet kaip šiandieninėje situacijoje identifikuoti žurnalisto profesiją ir žurnalisto misiją visuomenėje? Būtent tam tikri profesinio elgesio standartai ir skiria šios profesijos atstovus nuo pulkų žmonių, bėgiojančių su mikrofonais ir kitokia technika, nuo žmonių, kurie iš viso nepripažįsta jokių taisyklių, jokių autoritetų ir jokių tabu. Deja, manau, kad dar negreit sugebėsime rasti atsakymą į šį klausimą.
Kuo gi išskirtiniai neapčiuopiamai žurnalistų etikai, kurios visai neprivalu laikytis daugeliui “žurnalistų”, buvo 2010-ieji? Manyčiau, tai tam tikros sumaišties ir apmąstymų metai. Tai lėmė socialinė, ekonominė ir teisinė visos valstybės padėtis. Pervargome nuo nesibaigiančių reformų, teisinio nihilizmo ir amoralumo visose srityse. Tokiame kontekste itin ryškiai matoma gyvenimo sritis – žiniasklaida – tiesiog pasmerkta tam tikrai etinei anamnezei. Nesibaigiančių aistrų “kas ką” ir “už kiek” sūkury etinės normos ištirpsta ir tampa tik asmeninio apsisprendimo reikalu (G.Sviderskytės demaršas). Ar bus tokių daugiau? Kažkodėl labai abejoju.
Todėl nenuostabu, kad kartais atrodo, jog etika (ir ne tik žurnalistų) – tik niekam nereikalinga seniena, o kalbėti apie žurnalistų etiką, kaip ir apie žmogaus teises, galima tik nuobodžiai ir štampais. O gal tai antikvarinė vertybė, kuri niekada nepraranda savo vertės ir kuo toliau, tuo labiau ji yra vertingesnė ir geidžiamesnė, nes jos vis mažiau ir mažiau.
Nepateisinu, kai kriminalines bylas nagrinėja televizijoje, režisuojant prodiuseriams, kurie tebeprisistato visuomenei kažkodėl žurnalistais, nors nuo profesinių standartų seniai atsižegnojo, kaip velnias nuo kryžiaus. Bet kai teismai ištisus metus tų bylų neišsprendžia arba kai juoda tampa balta, galbūt visos priemonės pateisinamos? Taigi 2010 m. kaip niekad daug turėjome pagundų spjauti į visas taisykles, standartus ir etiką. O gal ir kaip niekad turėtume branginti tuos, kurie neišdavė savo profesijos, neparsidavė ir nepardavė.
Ar įmanoma žurnalisto profesija ir misija be profesinės veiklos standartų? Ar būtina laikytis tų profesinio elgesio normų, kurių paisyti kažkada susitarėme ir kurias užrašėme Etikos kodekse. Kiekvienas kartelę sau renkamės individualiai.
Spaudos dienos proga Prezidentūroje vykusiame žurnalistų benduomenės forume atsirado žmonių, kurie, atrodo, nuoširdžiai susirūpinę profesiniais standartais, net nuskambėjo pasiūlymas įstatymiškai apginti žurnalistus nuo leidėjų ir savininkų savivalės. Taip pat itin griežtai traktuoti įstatymo pažeidimus, kad “griežtas įstatymas apsaugotų nuo šventosios erdvės užteršimo”. Buvo siūloma net įsteigti specialų ženklą etiškai žiniasklaidai. Tarsi tai, kas turėtų būti kiekvienam žurnalistui įprasta, yra kažkoks išskirtinumas, kurį reikia skatinti arba tuo didžiuotis.
Kol kas tik kalbame, kad žurnalistų ir leidėjų etika – skirtingos kategorijos, nors Etikos kodeksas jas sujungia ir turime Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Bandome suderinti iš prigimties nesuderinamus dalykus. Čia kaip viešųjų ir privačių interesų derinimas – taip ir deriname visą gyvenimą tuos interesus. Šiame kontekste sveikintina Žurnalistų sąjungos iniciatyva įkurti Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisiją.
Didžiausia šiandieninės žiniasklaidos piktžaizdė – užsakomoji informacija. Deja, nors prieš trejus metus su užsidegimu kartu su D.Radzevičiumi rengėme studiją, kaip išsikuopti, kol kas nėra vilties, kad taip atsitiks. Masalas labai jau skalsus – ministerijos ir toliau drabstosi milijonais, o visuomeniniam transliuotojui jų labai trūksta.
Nuotraukoje: advokatė Liudvika Meškauskaitė, šio straipsnio autorė.
2010.12.15
