Savo žinomą principą Klauzevicas suformulavo XIX amžiaus pradžioje. Tai buvo įvykių turtingi metai žmonijos gyvenime. Spėliodami, kuria kryptimi vystysis visuomenė, mąstytojai bandė pritaikyti šio vystymosi dėsnius įsisenėjusioms karų problemoms.
Praėjusio amžiaus pabaigoje karų pobūdis pasikeitė. Ir žmogus jau nebebuvo toks bejėgis automatas, kokiu šimtmečiais jį priversdavo būti aplinkybės. Po niūrių priespaudos amžių pasirodė pilietis, toks, apie kokį rašė Aristotelis – politinės valdžios nešėjas. Jis pradėjo posėdžiauti teismuose ir susirinkimuose. Oligarchai, monarchai ir tironai išvydo, kad jų įtaka silpnėja, o pavaldinių įtaka auga.
Palaipsniui sena tvarka suiro. Anglijoje ją sugriovė politikai mąstytojai, Amerikoje – pasipiktinę patriotai, po to Prancūzijoje – prasčiokai, kuriuos į rūmus atvedė inteligentai. Paaiškėjo, kad priespaudos šimtmečiai jau praeityje ir liaudies nebegalima ignoruoti, o juo labiau engti ją. Žmonės ėmė patys spręsti savo likimą.
Dar prieš tai, kai Klauzevicas tapo karo teoretiku, Prūsijoje pasirodė keista figūra. Tai buvo Ditrichas Henrikas fon Builovas, garsios prūsiškos stambių valdininkų ir generolų giminės atstovas, jaunesnysis feldmaršalo brolis. Jis pabuvojo kareiviu, rašytoju, aktoriumi, pirkliu ir nuotykių ieškotoju, tačiau visur jį lydėjo nesėkmė.
Tačiau konfliktų istorijoje šis, atrodytų, nevykėlis iš garsios šeimos vaidina kur kas didesnį vaidmenį negu jo klestėjęs brolis ar dauguma žymių generolų, kurių vardus išsaugojo istorija. Taip atsitiko todėl, kad Henrikas fon Builovas pirmasis nustatė tą didžiulią įtaką, kurią daro karams laipsniški pasikeitimai visuomenėje. Jis pirmasis suformulavo idėją, kuri mūsų laikais siejama su visais mėginimais išspręsti žmonių konfliktus.
Karą Builovas laikė "organizuota netvarka", kai organizacijai buvo teikiamas perdėtas dėmesys, o netvarkos esmė nieko nedomino. Jis manė, kad pats karas – ginkluoti susirėmimai – turėjo kur kas mažesnę reikšmę negu "trintys", kurios buvo prieš ją ir ją sukėlė.
Daug metų prieš tai, kai Klauzevicas padarė savo išvadą, kad karas niekuomet nebūna izoliuotas veiksmas, o visada "yra politikos tęsimas kitomis priemonėmis", Builovas teigė, kad karinė strategija žmonių konflikte vaidina tik antraeilį vaidmenį, kad tai yra politinės strategijos ir veiksmo pasireiškimas, o ne esmė.
Builovas įdėmiai išstudijavo tų trinčių prigimtį ir po to pradėjo ieškoti jų sprendimo būdų ne mobilizuojant neapmokytas mases, o veikiant protingoms ir išsilavinusioms asmenybėms. Jis nuėjo dar toliau. Jis manė, kad žmogus gali išspręsti "trinčių" sukeltą problemą intelektualinėmis priemonėmis, nesigriebdamas karo.
Aišku, intelekto jėga kare niekada nebuvo visiškai neigiama, bet jeigu ankstesnieji karai liudijo patyrusio generolo vertę, tai naujosios eros karai pradeda kalbėti apie išsilavinusios armijos ir išsilavinusios liaudies vertę.
Liaudis pradėjo tiesiogiai veikti ne tik patį karą, bet ir tuos įvykius, kurie būna prieš jį. Švietimo pažanga suteikia alternatyvias trinčių sprendimo galimybes. Karas buvo tik viena šių alternatyvų, diplomatija – kita alternatyva.
Builovas išdėstė savo idėjas veikale, kurį pavadino "Naujos karo sistemos dvasia". Tai buvo puikios idėjos, tačiau 1799 metais, kai jis paskelbė savo darbą, jos buvo pernelyg originalios ir ankstyvos tai epochai. Jo principai papiktino amžininkus, buvusius sustabarėjusių kariavimo principų šalininkus, nes Builovas paniekinamai pažvelgė į šiurkščią Fridricho Didžiojo karo sistemą, nes jam nepadarė įspūdžio agresyvi Napoleono strategija. Jis pasisakė už karo humanizavimą ir intelektualizavimą ir siūlė vykdyti jį politiniais, o ne kariniais metodais.
Daugelis tų, kurie vertino šiuolaikinę padėtį, tiesiai kalbėjo, kad žmonių konfliktai nebūtinai turi būti sprendžiami prievartos būdu. Jie pripažino intelektualinę žmonijos pažangą, vis didesnį žinių ir išprusimo plitimą, augantį masių vaidmenį visuomenės gyvenime.
Šie žmonės pripažino laipsnišką politinio mąstymo augimą, kuris suteikė žmogui galimybę rasti kitų būdų, ne tik tradicinį, kaip išspręsti ginkluotą konfliktą. Jie atkreipė dėmesį į protinį tų politinių mąstytojų ir karo teoretikų bukumą, kuriems karas – tik socialinių ir politinių permainų priemonės, ir jie padarė išvadą, kad žmogus greičiau gali primesti savo valią ktiems panaudodamas gudrumą arba mintį, negu patrankas.
Tai, ką mes vadiname žvalgybos veikla, yra reikšmingas žingsnis, palaipsniui pakeičiantis senas karo formas ir prieštaravimus sprendžiant intelektualinėje sferoje. Dabar mes pradedame suprasti, kad karas įmanomas ir be armijų. Mes vadiname tai šaltuoju karu. Taip, tai – karas. Tačiau jam vadovauja specialistai žvalgybininkai, o ne kareiviai.
Tačiau mes, nors ir būdami šios evoliucijos liudininkai, vis dar atsisakome pripažinti šaltąjį karą tokį, koks koks jis yra, – protų karą. Todėl mes iki šiol išleidžiame milijardus ginklavimuisi. Nuo 1776 iki 1781 metų Džordžas Vašingtonas maždaug 11 proc. karinio biudžeto skyrė žvalgybos darbui. Tas faktas, kad šiandien šiai veiklai mes skiriame mažiau nei 1 proc. savo karinio biudžeto taikos metu, rodo, kaip menkai vertinamas žvalgybos vaidmuo, kaip mažai jai padedama ir kiek nedaug pastangų dedama, siekiant išspręsti "trintis" intelektualiomis priemonėmis, o ne šiurkščia jėga.
Romėnas Seneka suprato, kaip puolė žmogus, kai sušuko, kad tik žmonės kariauja, o žvėrys – niekados. Nuo to meto kiekviename amžiuje buvo tik karo menas ir jo priemonės.
Dabar pirmą kartą žmogus tiria kariavimo be prievartos priemones. Jis bando panaudoti ne raumenis, o smegenis. Neverta tikėtis, kad visos valstybės vienu metu pripažins šios filosofijos veiksmingumą. Žinoma, kad šito nebus. Tačiau tie, kurie ją pripažįsta, turi, nepaisydami tos aplinkybės, visomis išgalėmis stengtis, kad karinius susidūrimus pakeistų protų karas. Siekiant šio tikslo, didžiulį vaidmenį vaidina visi žvalgybinės veiklos būdai.
Redakcijos prierašas.
Amerikiečių žvalgo Ladislo FARAGOS "Protų karas", išleista Niujorke 1954 metais, jau 1956 metais buvo išversta į rusų kalbą. Jos inventoriaus numeris KGB bibliotekoje – pirmas. Nors verčiant knygą buvo praleisti "šmeižikiški autoriaus prasimanymai ir išpuoliai prieš SSSR", kagėbistai skaitė šį veikalą labai įdėmiai, su pieštuku rankoje. Knyga gerokai sutrinta.
Manome, kad L.Faragos samprotavimai apie propagandą, jos reikšmę, rūšis ir platinimo būdus bei metodus iki šiol nepaseno bei išlieka aktualūs šiandien. Aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė penkias ištraukas iš šios knygos.
2013.09.08
