Apie geologinį Vilniaus apylinkių pamatą neturėjome nė menkiausio supratimo, kol vos ne atsitiktinai susidūrėme su Rasa Apirubyte, kuri, pasirodo, anksčiau buvo dirbusi geologijos tarnyboje, o dabar kavą kaip ir aš pamėgusi pensininkė. Prie kavos puodelio kitoje stalelio pusėje sėdėdama nugirdusi, apie ką mes galvas sukišę kalbamės, ji pasisiūlė mums padėti ir pirmiausia aprūpino Vilniaus požemio vandenų žemėlapiais.
Mat darant jų gręžinius aptikta ir geologinių sluoksnių įtrūkiai, pro kuriuos ir išsiveržia patys stipriausi energetiniai pulsavimai iš Žemės branduolio, pranokstantys standartines reikšmes. Taigi atsiranda anomalijos?
Dar didesnė sėkmė buvo tai, kad naujajame Vilniaus savivaldybės pastate, kurį mokinukai taikliai pavadino trintuku, kai kaimyninis 30 aukštų apvalus bokštas buvo vertas pieštuko vardo, taigi savivaldybės antrojo aukšto koridoriuje buvo demonstruojamos šešios nuotraukos. Paskutinioji, be abejo, rodė smarkiai prigrūstą statinių dabartinį kairįjį Neries krantą iš paukščio skrydžio. Tikriausiai ji demonstravo dabartinės valdžios nepaprastą rūpestį liaudimi ir moderniuoju menu, nes nuotraukos centre stiklinius langus blizgino vadinamieji „Vilniaus vartai“, užsėdę tunelį greta Seimo rūmų ir M. Mažvydo bibliotekos.
Daug įdomesnės mums pasirodė istorinės nuotraukos, pavyzdžiui, Gedimino kalno ir jo aplinkos vaizdas XX a. pr. su užtvindyta Vilnia žiūrint nuo Bekešo kalno. Dar įdomesnė (tai suvoksime tik vėliau) XIX a. 7 dešimtmetyje daryta Lukiškių aikštės nuotrauka nuo Pamėnkalnio viršaus, kurioje be tolumoje stūgsančių Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštų nieko, išskyrus keliukus ir daržus, neįžvelgtum. Bet įdomiausi mums pasirodys Pamėnkalnio papėde nužengiantys kapinių kryžiai pirmajame nuotraukos plane, primindami, kad čia ant kalvos ir jos skardžių bei aplinkui nuo senovės buvusios nemažos kapinės. Tai irgi mums labai pravers, kai mėginsime suvokti miestą kaip pasaulio modelį.
Bet iš nedidelio šių nuotraukų ciklo, tarsi demonstruojančio, kokias neregėtas statybų aukštumas pasiekė valdžia per pastarąjį šimtmetį, mums įdomiausia buvo pirmoji. Tai netgi ne nuotrauka, o geologinis reljefas, slypintis po Vilniumi ir jo apylinkėmis. Jis atskleidžia vaizdą, koks atsivertų, jeigu nuplėštume parkų, medžių žalumos ir netgi derlingojo dirvožemio „odą“. Tuomet ir atsivertų tie „kaulai“, kurie apaugs želmenų gyvasties ir pastatų „mėsa“.
Štai iš šiaurės nuo Žirmūnų sminga Neris, kuri ties Šventaragio slėniu pasuka į vakarus, kol padariusi dar vieną kilpą, kuria apkabina Žvėryną, tarsi sūrmaišį, pakabintą virš Vingio kalvų, nuteka tolyn, savo tėkme palaimindama Karoliniškes, Lazdynus ir pro Bukčius bei Gariūnus nutolsta vakaropi.
O štai iš kairės į Nerį įtekanti Vilnia, ji braunasi prie savo vyresniosios sesės tarsi giliu grioviu. Vargu ar šią gilią rėvą galėtų išgraužti palyginti negausus vandenų srautas, nors, be abejo, po ledynmečio buvęs dešimtis kartų vandeningesnis. Kilo įtarimas (kol kas tik įtarimas, kurį reikės paneigti ar patvirtinti), kad Vilnia teka tiesiog geologinio lūžio griova ar strėva. Kitas toks lūžis iš pietvakarių atkerta nuo šiaurės minėtą Žvėryno sūrmaišį, dalį Kalvarijos gatvės ir net Žirmūnus iki pat Verkių. Nuo Verkių keleto kilometrų ilgio įduba ar griova raivosi Neris.
Tai likutis to galingo poledyninio srauto, kuris suplovė Ozo žvyrą ir apardė Vingio miško skardžius, besibraudamas per susiaurėjusią ties Žvėrynu protaką. Tirpstančių ledynų vandenys čia kliokė maždaug prieš dvylika tūkstančių metų.
O kitados labai seniai (gal prieš milijonus metų) žemės pluta ir čia skeldėjo palikdama įtrūkius, vėliau užneštus minkštomis dirvožemio sąnašomis ir ledynų atvilktais akmenimis. Be abejo, paskutinis ledynas irgi nemažai pasidarbavo, apglūdindamas kai kurias kalvas ir užstumdydamas žemėmis kai kuriuos įtrūkius bei plyšius.
O prieš paskutinįjį ledynmetį ir dar anksčiau, prieš milijonus metų galbūt daubą, kurioje ir kursis senovės gyvenvietė, vėliau tapusi Vilniumi, išmušė stambokas meteoritas. Dėl pastarojo abejonių kyla daugiau, o dėl žemės kieto pamato įtrūkių beveik abejoti neverta. Tad ir kyla logiška mintis, kad granitinį žemės pamatą suskaldyti galėjusi tik galinga jėga, koks nors nemažas kosminis akmenėlis, trenkęsis į paviršių ties ta vieta skriedamas kokių 30 km/s (trisdešimt kilometrų per sekundę!) greičiu. Galbūt tai ir atsispindi graikų mite apie Fajetoną? Pamenate?
Fajetonas išsiprašęs iš Helijo ir gavęs progą pavadelioti vežimą, kuriuo Helijas kasdien su dviem žirgais aplinkui pasaulį apveža Saulę. Žirgų Fajetonas nesuvaldęs, su visu vežimu kritęs į jūrą ir pražuvęs. Todėl jūra, mūsų Baltija, iki šiol verkia Saulės ašaromis, jas net išmeta į krantą. Taip senovės graikai aiškindavęsi kilmę tų nuostabių akmenėlių, kuriuos mes vadiname gintarais, o jie – elektronais.
Beje, kad ir Europa prieš milijonus metų neišvengdavusi meteoritinių „bombų“, liudija ir gerai ištirta meteoritinės kilmės dešimčių kilometrų skersmens dauba Čekijos žemėje. Berods, ir čekų sostinė Praha tuo džiaugiasi ir naudojasi pro įtrūkius iš žemės gelmių besiveržiančių energijos srautų malonėmis.
Taigi visiškai tikėtina (tai kol kas, deja, tik virgulės aiškiai patvirtina), kad Vilnius kūrėsi energetiškai ypatingoje vietoje, kur iš žemės ir į žemę besiveržiantys srautai daug stipresni, kadangi čia pro granitinės plokštės įtrūkius prasiveržti iš Žemės branduolio ir sugrįžti atgal jiems kliūčių daug mažiau. Svarbu šiuos įtrūkius aptikti ir patarti žmonėms nesikurti ant jų, nestatyti ant jų namų, nes toks nuolatinis „švitinimasis“ gali rimtai paveikti sveikatą.
Beje, nereikia tokių trykštančių galingų energetinių sūkurių ir bijoti – juk tai puikiausios vietos šventvietėms (švęsti ir šviestis) ir alkams (kai išalksti dvasinio peno ar pritrūksti jėgų). Tokiose šventovėse lankomasi trumpai. Tai šiek tiek primena pirtį. Pasivanojama energetiniuose fontanuose ir šokama į ledinį vandenį, t.y. į priešingos orientacijos energetinį sūkurį. Be abejo, pirtis labai naudingas dalykas, tačiau niekam nekiltų noras nuolatos gyventi pirties garuose.
Žinia, toks aiškinimas primityvus, nes pasibuvimas ypatingo energetinio intensyvumo vietose teikia giluminius, vadintinus religiniais, potyrius. Tad jau pats faktas, kad Vilnius ir jo apylinkės yra geologiškai sudėtingoje ir energetiškai aktyvioje vietoje, negalėjo jautriems senovės žyniams nebūti nežinomas. Tad gal ir ne viena bažnyčia net šiandien ženklina ypač aktyvias vietas?
Pūčkorių atodanga
Prasidėjo stebėjimai, ieškojimai, virgulininkavimai. Tuo pat metu Artūras Raila, pasitelkęs plačią Kodako juostą, toliau „pasiiminėjo“ vaizdus ne tik Vilniaus apylinkėse, bet ir kitur, ypač ten, kur galima aptikti giminiškus energetinius pulsarus. Vieną tokių atradome per pavasario lygiadienio šventę prie Pūčkorių piliakalnio.
Kelyje Naujosios Vilnios link iš dešinės netoli Pūčkorių atodangos – galingo skardžio, kurį paplovė Vilnia, – stūkso piliakalnis, kurį romuviai ir kiti gamtą mylintys vilniečiai praktiškai jau gana seniai pavertė alkakalniu. Čia jie susirenka pavasariop kovo trečiojo dešimtadienio pradžioje, kai dar kur ne kur baltuoja sniego lopeliai ir, aplankę šaltinį kalno papėdėje, lipa į viršų bei įkuria šventąją ugnį.
Bet Artūro dėmesį patraukė ne vien pačios senoviškos apeigos, tačiau ir rymantys slėnyje ąžuolai, kurie lyg išsirikiavę milžinai žengia nuo Vilnios upelės piliakalnio link, tarsi irgi norėdami pasižiūrėti, ką ten ant kalno pavasariop veikia žmonės.
Ypač įdomus bei iškilus, ir ne vien savo apimtimi, pasirodė arčiausiai kalno stūksantis ąžuolas, kuris atrodo tarsi visų kitų ąžuolų vedlys. Netoli jo kaip koks aukojimo stalas guli plokščias akmuo. Gaila, kad kažkokie nenaudėliai buvo prasibrovę į tuščiavidurį ąžuolo vidų ir ten netgi ugnį kūrenę. Tad ąžuolo kamiene susidariusi nemaža apanglėjusi ertmė. Ten laisvai galėtų pasislėpti nuo lietaus nemenkas vyras. O vaikų sulenda netgi keturi.
Senolis ąžuolas ilgai nedavė ramybės Artūrui, bet „pasiimti“ vaizdo vis nepavykdavo: tai apšvietimas, tai aplinka, tai dar kas nors netikdavo. Tik kartą beauštant čia atvykęs pagaliau pagavo tai, ko siekė: iš rūko žengianti ąžuolų eilė, o minėta tamsi anga didžiojo ąžuolo kūne savo apybraižom priminė juodai apsisiautusį vienuolį, o gal pačią šio didingo medžio dvasią, žengiančią iš kamieno ir įsiklausančią į bundantį ryto pasaulį.
Taigi vieta įgavo dar vieną teisę vadintis atodanga. Ji atidengė dar vieną šio slėnio užmirštą paskirtį: Pūčkorių piliakalnio papėdėje, slėnyje prie Vilnios upės vingio išties galėjo kitados būti dar viena šventoji ąžuolų giraitė.
Artūras Raila ir toliau tęs kūrimą paveikslų, kurie atskleidžia Žemės galias, o virgulininkai beveik pusmetį stengsis užčiuopti visą energetinę Vilniaus sandarą, jos savitumą, kuris turėjo kokiais nors būdais pasireikšti ir mitologijoje, ir istorijoje ir net dabartinėse gatvių bei aikščių išklotinėse.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vaclovas Mikailionis, šio teksto autorius.
2013.09.20
