Su buvusia kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE apie šių dienų aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Sodo namelyje visai atsitiktinai aptikau didelę krūvą anuometinių "Lietuvos aido" numerių. Prabėgus beveik dviems dešimtmečiams buvo įdomu pavartyti jau stipriai pageltusius šio dienraščio puslapius. Ten radau savų publikacijų.
Skaitant ano meto rašinius apniko keistas jausmas: ne visur pasirodžiau esąs teisus. Ir vis dėlto anuomet nuoširdžiai tikėjau, jog, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, mūsų valstybė taps labai graži, turtinga ir teisinga. Naiviai tikėjau, kad įstojus į šias organizacijas, pagrindiniai mūsų vargai ištirps kaip sniegas pašvietus pavasario saulei. Šiandien jau nesu didelis optimistas. O kokia Tavo pozicija?
Tikėjaisi, kad įstoję į NATO ir ES, mes gyvensime rojuje? Bet norėdamas rojaus žemėje, patenki tiesiai į pragarą (komunizmo teorija ir praktika). Prisipažinsiu, mane irgi buvo užplūdusi panaši į tavo iliuzija. Tiesiog tada buvo taip sunku ir taip neaišku, ar ta trapi nepriklausoma valstybė išgyvens. Ir jei jau išgyvens, tai jau mums turi ateiti amžina laimė kaip atpildas. Taip atrodė.
Dabar suprantu, kad tai juokinga iliuzija, jos atsikračiau, ir, skirtingai negu tu, esu didelė optimistė. O kodėl gi ja nebūti – Lietuva dabar normali europinė valstybė su visais Vakarų demokratijoms būdingais iššūkiais. Pati laisviausia, pati saugiausia, pati turtingiausia per visą Lietuvos istoriją. Istoriškai ir net genetiškai mes gal užkrėsti didybės manija ir nepilnavertiškumo kompleksu, geopolitiškai mus slegia priespaudos baimė, kausto toks iš pasamonės kylantis jausmas, kad vėl tuoj okupuos. Bandykim to jausmo atsikratyti. Mes stiprūs, normalūs lietuviai, europiečiai. Na, dar visiškai neišsigydę nuo sovietizmo užkrato, bet po šimto metų tikrai pagysime.
Dar ką supratau: galiu nespėti bėgti su tuo naujos kartos gyvenimu, bet turiu jį pamilti, nes jei tiktai burbuliuosiu ir moralizuosiu, mano anūkai į mane nusispjaus, ir teisingai padarys. O jei mylėsiu jų Lietuvą, tai jie ateis klausti: kaip iškovojote valstybę, ką jautėte, kuo tikėjote. Tik šitaip užsimezga tradicijos ir modernumo ryšys.
Ar pritartumei nuomonei, jog dabartinėje ES mums taip pat sunku išlikti lietuviais kaip ir anuomet Sovietų Sąjungos imperijoje? Galbūt net – sunkiau. Nes Blogio imperijoje mus buvo bandoma nutautinti per prievartą, ir mes rusifikacijai priešinomės kaip išmanydami, išradingai, atkakliai. Dabartinėje ES teritorijoje bandoma įdiegti labai panašias asimiliacijos taisykles. Bet europietiškąją asimiliaciją sunkiau atpažinti, kadangi ji brukama nenaudojant prievartos. Vaizdžiai tariant, anuomet lietuvių kalbą bandė užgožti rusų kalba, šiandien lietuvių kalbą išstumia anglų kalba.
Tik nepamanyk, jog esu iš tų, kurie mano, jog Lietuvai derėtų išstoti iš ES. Lietuva neturi kitos alternatyvos. Bet būsiu atviras: kai kurie šiandieniniai mūsų sąjungininkai visai nepanašūs į nuoširdžius draugus.
Ne, nepritariu bet kokiems dabarties lyginimams su Sovietų sąjunga. Ar galima lyginti laisvę ir gyvenimą kalėjime? Dabar mums likti lietuviais – geriausios sąlygos. Blefas yra ta įsivaizduojama europietiška asimiliacija, neturi jokio pagrindo tas įtarumas, kad mūsų sąjungininkai kažką rezga prieš mus (čia vėl iš mūsų fobijų srities). Lietuvių kalbą išstumia anglų kalba? Tai auginkim ir puoselėkim savo kalbą, neuždarykim jos į draudimų narvelį,drąsiai kurkim naujadarus, leiskim kalbai laisvai kvėpuoti, ir jos nieks neišstums.
Girdžiu kai kuriuos kalbininkus (jie dažniausiai mano dėstytojai), kurie trimituoja pavojų arba raunasi plaukus dėl žūstančios kalbos, bet šalia matau ir tokius kalbininkus, kaip Antanas Smetona, su laisvės dvasia, su meile besivystančiai gyvai lietuvių kalbai, ir man gera. Nors, tarkim, aš sudrebu, kai girdžiu konstrukcijas, kur jungtukas "kad" vartojamas su bendratimi tikslui reikšti (kad nueiti, kad pasiekti…). Man tokia klaida atrodo kaip kalbos sistemos griovimas. Bet, sutik, kad ES arba anglų kalba dėl tokio griovimo „ne prie ko“. Dar žinau, kad mano anūkai tikrai kalbės lietuviškai, jų vaikai irgi. Toliau mano mintis nesiekia, todėl aš dėl to neprivalau nervintis (čia jau bus mano proanūkių atsakomybė).
Kokie didžiausi pavojai Lietuvos tyko tarptautinių santykių džiunglėse? Kaip vertini, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus? Man regis, Lietuva neturėtų nusileisti nei dėl lenkiškų užrašų, nei dėl pavardžių lenkiškais rašmenimis. Taip pat turėtų atkakliau ginti Punsko ir Seinų lietuvius. Nes dabartinė Lenkijos valdžia slapta puoselėja ekspansinius planus dirbtinai praplėsti lenkakalbių arealą Vilniaus link.
Aš pritariu Mykolo Majausko akcijai, aš myliu Lenkiją. Manau, kad mes su lenkais turime įveikti visus prietarus ir atsilaikyti prieš Rusijos siekius mus supjudyti (prieš akis krūva bendrų energetinių, ekonominių projektų). Aš leisčiau lenkams rašyti pavardes savo rašmenimis. Bet Konstitucinis Teismas pasakė, kad tituliniame dokumentų puslapyje Lietuvos piliečių pavardės turi būti rašomos valstybine kalba. Taigi, kuo greičiau įteisinkim nelietuviškų pavardžių originalią rašybą antrame paso puslapyje, ir pabaikime tą erzelynę. Aš su malonumu skaityčiau lenkiškai užrašytus vietovardžius, bet kad tų šakninių lenkiškų vietovardžių aplink Vilnių (kompaktiškai tautinės mažumos gyvenamoje teritorijoje) reiktų su žiburiu ieškoti. Tarkim, aš žinau Kataučyznos kaimą, bet jis yra prie Kudirkos Naumiesčio. O versti į lenkų kalbą Sodų ar Mokyklos gatvių pavadinimus – kvailystė, dėl kurios tik painiosis taksistai ir pagalbos tarnybos.
Audrius Bačiulis feisbuke įsidėjo vieno vakarėlio nuotrauką, kur jam ant peties galvą priglaudęs Jacekas Komaras (jei gerai prisimenu, jie šventė Ukrainos apsisprendimą pasirašyti ES asociacijos sutartį). Kažkas iš draugų po ta nuotrauka parašė tokį komentarą: „Chamas ir panas“. Juokiausi iki ašarų. Aš irgi norėčiau taip susėsti su savo drauge lenkaite Renata Vidtman. Daug turime protingų piliečių lenkų. Kaip būtų gerai, jei jie įkurtų kokią nors savo organizaciją, kad V.Tomaševskis netektų monopolinės teisės kalbėti Lietuvos lenkų vardu. Visai kitaip vyktų dialogas. Su V.Tomaševskiu nėra apie ką kalbėti, jo egzistavimu suinteresuoti tik lietuviai nacionalsocialistai, nes abi grupės išlieka matomos tik viena su kita kovodamos.
Sakydamas, kad Lietuva turi atkakliau ginti Punsko ir Seinų lietuvius, Tu mąstai taip pat kaip V.Tomaševskis (jis gina lenkus nuo mūsų). Punsko ir Seinų lietuviai yra Lenkijos piliečiai, jie turi būti ištikimi savo valstybei (manau, to paties tikimės iš Lietuvos lenkų). Tautinėms mažumoms nereikia rausti apkasų, priešingai, jos turi ypatingą misiją suartinti abi valstybes.
Spaudoje karts nuo karto pasirodo pranešimų, jog dabartinė Baltarusija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją traktuoja kaip baltarusišką. Baltarusijoje kuriamas mitas, esą lietuviai pasisavino visą LDK paveldą. Ar ilgainiui neturėsime problemų bendraudami ir su kaimynais baltarusiais?
Prieš gerą dešimtmetį buvau Minske opozicijos jėgų suvažiavime ir pašiurpau dėl tų pretenzijų savintis LDK ir Vilnių. Bet parvažiavusi parašiau straipsnį: jeigu LDK istorija padėtų tam baltarusiškam narodui tapti piliečiais – man negaila. Ko gero, turėsime problemų su baltarusiais, nes jie, vargšai, (išpjauta visa inteligentija) neturi nei valstybingumo, nei demokratijos tradicijų. Opozicionierius Semionas Šareckis kartą užrėkė: „O kakoj demokratijii vy govorite, sniat jego nado (apie kokią demokratiją jūs kalbate, pašalinti jį reikia). Čia apie fizinį susidorojimą su Lukašenka. Tiesa, dabar jau subrendo ir jauni vakarietiškų vertybių baltarusių opozicionieriai. Bet jų labai mažai.
Tada grįždama iš Baltarusijos aš išgyvenau nepakartojamą jausmą: tik peržengus Lietuvos sieną, aš nesuvaldomai ėmiau verkti. Čia mano nuostabi valstybė, o ten milicija stabdo greitkely kas 30 metrų, tikrina pasus, Minske nulaižytos gatvės, kuriomis Lukašenka važiuoja, o vos už kelių metrų sovietinis skurdas. Suvargę žmonės kasa bulves pakelės kolchozuose, kuriems pats Lukašenka traktorius padalina. Beviltiškas beviltiškas kraštas, tik vienintelis Vincukas Večorka kaip žiburėlis – tikras demokratiškas patriotas.
Lygiai taip man dabar ir iš Rusijos politikų tik vienintelis Borisas Nemcovas – likęs žiburėlis. Nėra ko mums labai džiaugtis ta Rusijos opozicija, gimusia per socialinius tinklus ir gatvių mitingus. Tas jau opozicijos lyderiu vadinamas Aleksejus Navalnas pagal pažiūras yra nacionalsocialistas, kiti aplink jį atviri marksistai. Valerija Novodvorskaja Latvijos radijui yra pasakiusi : „Visa ta naujoji opozicija jus okupuotų net su didesniu malonumu negu Putinas“.
Kodėl lietuviai taip paviršutiniškai ir tarsi ne itin noriai bičiuliaujasi su pačiais tikriausiais savo broliais latviais? Esama jėgų, kurios šiai draugystei slapta trukdo? Ar dėl šio nesuartėjimo kalti mes patys?
Būtina Lietuvos vaikus mokyti latvių kalbos, o latviukus – lietuvių (ir ne tik pasienio mokyklose) bendrauti mokykloms, rengti bendras stovyklas, bendras istorijos, literatūros, politikos studijas. Na, ką – pinigų nėra, tingim ką nors keisti. Man tokia programa atrodo daug svarbesnė, negu išlaikyti kaimo mokyklėles, kur aštuoni mokiniai ir dešimt mokytojų. Dėl televizijų programų mainų su Latvija, atrodo, jau buvo susitarta ir parlamentiniu lygiu, Baltijos asamblėjoje. Bet stringa. Vėl arba pinigų nėra, arba entuziazmo. Jei nori, tokiu atveju, gali prisigalvoti visokių sąmokslo teorijų.
Įtariai žiūriu į tuos, kurie ragina Lietuvą neįsileisti skalūnų dujų ieškančios amerikiečių firmos, kviečia nebestatyti naujos atominės jėgainės, nenori užsieniečiams parduoti nė pėdos žemės… Bet iš ko tada gyvensime? Kaip puoselėsime ekonomiką? Kaip atlaikysime konkurenciją?
Aš irgi už visus tuos projektus. Šiemet, kai VSD ir Krašto apsaugos žvalgyba viešai įvardijo Rusijos karus (energetinius, ekonominius, propagandinius, kibernetinius…), jau net sarmata kalbėti apie poveikį baimingo lietuvio sąmonei. Anksčiau blogo tono ženklas buvo kalbėti apie Rusijos įtaką arba sakydavo, kad tai konservatorių išmislas aktyvuoti savo rinkėjus. O iš esmės tas pasipriešinimas strateginiams mūsų projektams ir yra Rusijos galia sužaisti mūsų tamsių žmonių baimėmis.
Tu paklausk lietuvio, ar jis nori šiukšlių perdirbimo gamyklos, kiaulių fermos, vėjo jėgainės, atominės, skalūnų? Ne, nieko nenori. Tai kokių tau darbo vietų prikurs valdžia – ichtiandro kontrabandinėms cigaretėms plukdyti? Jei nenori parduoti žemės, tai ir neparduok, bet jei uždraudi ją pirkti ES piliečiams (tyčia klaidina tie užribiniai referendumininkai sakydami: užsieniečiams), tai atsisakyk ir ES paramos. Jei jau užsidarai vartelius, tai sudie Europa – jokių tiesioginių ar netiesioginių išmokų. Tokia būtų tos kvailos iniciatyvos kaina.
Atominė elektrinė būtų ne tik ekonominis projektas, bet ir technologijų centras, saugumo garantas – galimybė sinchronizuotis su Vakarų elektros dažnių sistema. Skalūnai ir Chevronas – ginklas prieš Gazpromo diktatą. Protestuojančių plakatai išduoda akcijos šeimininką. „Chevron – von“. Iš kokios čia kalbos?
Negaliu nepaklausti, o koks pačios požiūris į emigraciją? Nauja galimybė įsitvirtinti globaliame pasaulyje ar lietuviškumo prapultis?
Labai nemėgstu spekuliacijų ir aikčiojimų emigracijos tema. Net neskirstau lietuvių į emigrantus ir vietinius (gali gyventi, kur nori). Skirstau į įsipareigojusius savai valstybei ir įsipareigojusius tik savo pilvui. Ir vienų, ir kitų yra ir Lietuvoj, ir svetur. Būti atsakingam už tą Žemės lopinėlį – Lietuvą, kuriai mes taip sunkiai stebuklingai grąžinome valstybinį statusą – yra didžiulė garbė, laimė, gyvenimo tikslas. Jei to nesupranti – tavo bėdos, greičiausiai ir nugyvensi prasmės neradęs (Viešpatie, kaip turi būti gėda parazituoti anglų ar airių socialine parama).
Valstybei įsipareigojusių sąmoningų piliečių yra apie 30 proc. iš visų. Ne daugiau buvo ir atkuriant nepriklausomybę. Kitose valstybėse sąmoningų piliečių irgi panašus santykis, nėr ko mums kompleksuotis. Jei lietuviai išvažiuoja, ką gi – atvyks kiti, gera vieta tuščia nebūna. Jau yra užsieniečių, kurie ir myli Lietuvą, ir lietuvių kalbą puikiai išmoksta (tokią sunkią, seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių). Man iš džiaugsmo širdį suspaudžia, kai koks nors negriukas (vartoju nepolitkorektišką žodį, bet jis man gražus) gieda “Lietuva, tėvyne, mūsų”.
Nuotraukoje: žurnalistė Lina Pečeliūnienė.
2013.10.07
