"Rainbow Warrior" – jūrų laivas, priklausęs tarptautinei aplinkosaugos organizacijai Greenpeace ir 1985 metų liepos 10 dieną Prancūzijos žvalgybos bendradarbių susprogdintas Oklendo uoste (Naujoji Zelandija). Per sprogimą vienas žmogus žuvo, o laivas nuskendo. Kiti 11 komandos žmonių ir lankytojų išsigelbėjo.
Rainbow Warrior buvo susprogdintas bombomis su laikrodiniu mechanizmu, kurias narai slapta pritvirtino prie laivo korpuso. Laivas stovėjo išmetęs inkarą prekybinėje prieplaukoje ir kartu su keturiomis jachtomis ruošėsi piketuoti Moruroa koralų atolą Prancūzijos Polinezijoje, kur Prancūzija ketino surengti keletą povandeninių branduolinių sprogdinimų. Greenpeace vadovai pasiuntė laivą į tą ekspediciją, rengdami kampaniją prieš Ramiojo vandenyno „suatominimą“.
Laivo susprogdinimo operacija buvo Prancūzijos išorės saugumo agentūros – DGSE – rankų darbas. Kai kurias plano detales iki šiol dengia paslapties skraistė, bet praktiškai nėra abejonių, kad akcijos iniciatorius buvo Prancūzijos gynybos ministras Šarlis Erniu (Charles Hernu), kuris manė, jog Greenpeace veikia pagal Sovietų Sąjungos nurodinėjimus.
Branduolinių bandymų atoluose programos vadovai, bijodami, kad Greenpeace juos sužlugdys, panoro, kad Prancūzijos žvalgai atkreiptų ypatingą dėmesį į tą tarptautinę organizaciją ir stebėtų Rainbow Warrior. Matyt, Š.Erniu susisiekė su DGSE šefu admirolu Pjeru Lakostu (Pierre Lacoste) ir sankcionavo operaciją, kuri buvo pavadinta „K Kamera“.
Prancūzijos armijos leitenantė Kristin Ugett Kabon infiltravosi į tarptautinę organizaciją Greenpeace Naujojoje Zelandijoje, tapdama DGSE informatore. Anksčiau K.U.Kabon tarnavo Prancūzijos specialiosios paskirties padalinyje Le cadre special (tokio tipo, kaip Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties oro desantinė tarnyba – SAS). Patyrusi traumą šokdama su parašiutu 1982 metais, ji perėjo tarnauti į DGSE. K.U.Kabon siųsdavo iš Naujosios Zelandijos smarkiai perdėtus pranešimus apie Greenpeace planus sužlugdyti atole branduolinius bandymus.
Turėdami įvykių vietoje K.U.Kabon, DGSE pasiuntė į Oklendą iš bazės Korsikoje du narus. Jie atplaukė jachta ir liepos 10 naktį slapta pritvirtino prie Rainbow Warrior korpuso dvi bombas su laikrodiniu mechanizmu. Po to jie grįžo į krantą ir paslėpė savo mantą, kurią turėjo vėliau atėję paimti kiti du DGSE agentai majoras Alenas Mafaras (Alain Mafart) ir kapitonė Dominiq Prior (Dominique Prieur). Jie turėjo su savim Šveicarijos pasus, buvo apsimetę sutuoktiniais Alenu ir Sofi Tiurenžais.
Pasak Džono Daisono (John Dyson), aprašiusio tos nakties įvykius knygoje „Nuskandinti Rainbow“ („Sink the Rainbow“, 1986), pirmoji bomba suveikė apie vidurnaktį. Laive Rainbow Warrior buvę 12 žmonių paskubomis pabėgo į krantą. Viskas klostėsi pagal planą. Bet prieš sprogstant antrajai, galingesnei bombai, Greenpeace fotografas 33 metų Fernandas Pereira grįžo į laivą savo aparatūros. Bomba sprogo, kai jis buvo laive, ir F.Pereira žuvo.
Po dviejų dienų Naujosios Zelandijos policija suėmė vyrą ir moterį, matytus uoste liepos 10-osios naktį. Sargas net spėjo užsirašyti jų išsinuomotos mašinos numerį. Sulaikytieji, pasivadinę Alenu ir Sofi Tiurenžais, tvirtino, kad Naujojoje Zelandijoje leidžia savo medaus mėnesį. Tačiau juos gana greitai demaskavo kaip Prancūzijos DGSE bendradarbius ir pateikė kaltinimus žmogžudyste ir padegimu. Pas „Sofi“ rado užrašų knygelę su telefonais, taip pat ir DGSE.
Kai informacija apie tai pasirodė laikraščiuose, DGSE pradėjo dezinformacijos kampaniją, iškeldama versiją, kad žuvęs fotografas buvo KGB agentas ir ruošė prieš Prancūziją piktavališką sąmokslą. Kampanija žlugo, tik įkaitinusi skandalą dėl šitos istorijos. O P.Lakostas ir Š.Erniu buvo priversti atsistatydinti.
Tuo tarpu Naujosios Zelandijos valdžia nusprendė išvaduoti Prancūziją nuo rūpesčių ir pati organizavo majoro A.Mafaro ir kapitonės D.Prior teismą. Juos pripažino kaltais dėl netyčinės žmogžudystės ir 1985 metų lapkritį nuteisė10 metų kalėti. Po to, kai Prancūzijos vyriausybė sutiko sumokėti žuvusio fotografo šeimai 2 mln. 300 tūkst. frankų ir atlyginti Greenpeace už laivo praradimą, A.Mafaras ir D.Prior (tokios buvo sandėrio sąlygos) buvo perkelti iš Naujosios Zelandijos kalėjimo į Prancūzijos karinę bazę Hao atole už 500 mylių (800 km) į rytus nuo Taičio.
1987 metų gruodį A.Mafaras pareiškė, kad turi sveikatos problemų ir jam reikalinga kvalifikuota medicinos pagalba. Jis buvo išsiųstas į Prancūziją, o į Hao atvyko D.Prior vyras (kai kas liudijo, kad reikėjo jos nėštumo). Netrukus kapitonė D.Prior iš tikrųjų tapo nėščia, ir tuo pagrindu 1988 metų gegužę taip pat išvyko į Prancūziją. Naujosios Zelandijos valdžia įsižeidė dėl susitarimo pažeidimo ir padavė skundą Tarptautiniam Teismui prie Jungtinių Tautų Organizacijos, kurio sprendimu Prancūzijos poelgis buvo pripažintas kaip susitarimo sulaužymas. Ji buvo įpareigota sumokėti Naujajai Zelandijai 2 mln. dolerių kompensacijos.
1995 metais generolas majoras Žanas Klodas Leskeras (Jean-Claude Lesquer), tiesiogiai vadovavęs Rainbow Warrior sprogdinimo operacijai, buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu, antruoju pagal reikšmingumą Prancūzijos kariniu apdovanojimu.
2013.11.08
