Romualdas Ozolas
Kad mūsų kursas išskirtinis, supratau iš karto: visi poetai! Rašo Urbonas, rašo Kasperavičius, rašo Mikailionis, rašo Nastopka, ką jau kalbėti apie Bučį, tikrą Majakovskį, Girdenį, lyg Bloką, lyg Montvilą. Rašo Grudzinskas, tas – tokius prozinius eilėraščius apie gamtą, arba poetines miniatiūras, kaip sakė pats. Aš irgi rašytojas, na žurnalistas, tik nepatekęs į žurnalistų kursą, bet vis tiek rašantis apybraižas, reportažus ir, aišku, apsakymus, irgi gan graudulingus, tad mes su Leonardu sutariam gan greit. Tuo labiau, kad mano apsakymai ilgesni ir ne tokie lyriški. Rimtesni. Tad ir geresni. Konkurencija be pavydo kur kas malonesnė, negu juodas lenktyniavimas.
Mano padėtis keistoka. Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą.
Kad nebereiktų prie to motyvo grįžti, pasakysiu tiek: nuo trečio kurso pereiti pas žurnalistus nebenorėjau, nes, viena, žurnalistų kursas buvo nesimpatiškas – labai sušukuotas ir išlygintas, antra, savo kurse suradau Gegužiuką, savo būsimą žmoną, trečia, pasidarė įdomios lituanistams dėstomos disciplinos. Kitaip sakant, atradau ir toliau atradinėjau kurso žmones.
Pamažu įveikdamas laikinumą vis dėlto likau šioks toks prietranka. Nuo antro kurso beveik pražuvau Universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Čia irgi per atsitiktinumą patekau į liaudies instrumentų sekstetą, su kuriuo, Maskvoje įveikę gal porą dešimčių TSRS analogiškų ansamblių, išvykom į Vieną ir ten septintajame pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje laimėjom aukso medalį, pirmą tokį užsieninį ano meto Lietuvoj. Po to reikėjo koncertuoti keletą kartų per mėnesį, o penktame kurse kurį laiką dirbom kaip Lietuvos filharmonijos kolektyvas, pasirodėm netgi tokiose to meto aukštybėse, kaip Kremliaus teatras, Suvažiavimų rūmai, Čaikovskio konservatorija. Tiesa, su ansambliu ir sekstetu pavyko išvažiuoti ir į užsienius – Vengriją, Lenkiją, Čekoslovakiją. Tie potyriai buvo rimti: Vengrijoj dar nebuvo išnaikinti 1956 m. revoliucijos pėdsakai – langai be stiklų, uždangstyti meldų užuolaidom, ant sienų – kulkų žymės.
Taip plavinėjau už kurso. O kurse? Universitete?
Mums dar teko susitikti su paminkliniais dėstytojais – Juozu Balčikoniu, Meile Lukšiene, Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite, Jurgiu Lebedžiu, Leonu Valkūnu, būsimais Universiteto stulpais Zigmu Zinkevičium, Donatu Sauka, Eugenijum Meškausku. Apie kiekvieną galima būtų rašyti ir rašyti. Man, matyt, būtų teisingiausia teigti, kad ne tiek jų dėstytos disciplinos, kiek patys žmonės su savo asmenybės sugestija buvo stipriausias ir didžiausias poveikis.
Ko vertas vien Balčikonis. Toks lyg pleiskanotas, lyg papelijęs senelis sėdi už stalo, sklaido savo popieriukus ir korteles ir kretėdamas klausia: kas žino, kas yra gužas? Kažkuris iš mūsų žino, ir jau yra herojus. O kad gandras dar yra ir busilas – tokio žinovo neatsiranda. Malpa yra beždžionė? Neįmanoma! Čia senis aiškiai nusivažiavo. Bet jo išvedžiojimai apie pilko sinonimus ne tik įdomūs, jie kelia rimtų klausimų, kurių vienas mano neatsakytas ir šiandien: ar tie daiktų pavadinimų variantai, būdami akivaizdžiausiu empirinės mąstysenos ženklu, nėra mūsų nemeilės abstrakcijoms, taigi, ir filosofijai kaip disciplinai bei refleksijai, kaip mąstymo erdvei prielaida ir priežastis? Šiaip ar taip, pas Ričardą Mironą laikydamas kalbotyros įvado egzaminą aš leidžiu sau kritikuoti Maro sistemą ir, kaip jis pareiškia, „ginti senius“, dėl ko esu pavaromas visų didžiam nustebimui ir juokui. Šiandien man profesorius Balčikonis yra vienas iš tyliųjų ano metų herojų: nedaug kas per visus tuos politinius virsmus sugebėjo taip nuosekliai dirbti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kaip ir kitos kokios panašios idėjos labui.
Meilė Lukšienė yra spindulinga ne tik savo baltais plaukais – vidujai kieta kaip riešutėlis ji išeina į kitą žmogų minkšta ir dėmesinga, iškart patraukdama kaip saviškė, savo namų žmogus. Tai atidaro (arba ne) kitą ir leidžia jai persmelkti kiaurai – yra ten kokia nors širdies ar bent smegenų užuomazga ar ne. Man, kaimo bernui, stebuklas yra tai, kad ji giminiuojasi su Jonu Biliūnu, tobulu novelistu, nepasiekiamu mokytoju. Meilė Lukšienė nuo tol ėjo kažkur horizonte visą gyvenimą, kol Sąjūdžio metais susėdom prie Tautinės mokyklos koncepcijos vertimo į Sąjūdžio švietimo programą, kurtą su entuziazmu iki juodo nuovargio. Kodėl ji leido ją taip išdarkyti mokiniais apsišaukusiems destruktoriams – dar neišsiaiškinau iki šiol.
Irena Kostkevičiūtė buvo ne ant tokio aukšto garbinimo pjedestalo, kontaktai ir vėliau buvo intensyvesni, ypač 1965 metais, pirmuoju „Kultūros barų“ kūrimo etapu. Jos parengta publikacija su Vinco Mykolaičio-Putino prometėjizmo deklaracija buvo žurnalo sutriuškinimo „Tiesoje“ ir redakcijos išformavimo svarbiausia priežastis.
Vanda Zaborskaitė buvo bene labiausiai uždara ir formali, susitelkusi daugiau į dėstomą discipliną, negu į dvasios ugdymo, kėlimo sugestiją, tačiau ji priklausė sudaužytosios katedros trejetui, ir ta šlovė gaubė ją ne tik mano studijų metais, bet ir visą laiką iki pat Nepriklausomybės.
Įtakos padarė Jurgis Lebedys. Nors kursinį apie Donelaitį pasakėtininką pasaulio pasakėtininkų fone perrašinėjau du kartus, dabar suprantu, kad net ir dešimtį kartų perrašęs pagal tuometinį savo išprusimą nebūčiau pelnęs nieko, išskyrus atlaidų žvilgsnį. Kai nunešiau kursinio antrąjį variantą jam į namus ir pamačiau, po kokiu knygų kalnu jis tūno už savo rašomojo stalo, klausimų apie klausimus man nebeliko, o tas knygų lentynų ir kaugių vaizdas gyvas iki šiolei.
Donatas Sauka, man rodos, buvo labiau poetas ir filosofas (galbūt todėl taip visa savo veikla ir mąstymu „susišaukė“ su Norbertu Vėlium), ilgėliau užtrukęs tautosakos palaukėse. Jo garsioji monografija apie liaudies dainų poetiką parodė, kad ne veltui. Betgi manau, kad savąsias už tautosakos tyrinėjimų likusias aspiracijas bandė pamatyti ir aktyvinti kituose. Kartą, atsimenu, susitikęs mestelėjo: „Tai ką, pagaliau išėjai iš savęs?“ Suprask: subrendai ir pradėjai mąstyti apie pasaulį, o ne apie save.
Šiltai prisimenu Adolfą Sprindį. Jis buvo visų draugas. Mane labai bičiuliškai ir kažkaip taktiškai ragino nemesti prozos. Deja, po 1968 m. Prahos pavasario nebe novelės rūpėjo.
Apie kurso draugus norėčiau rašyti, prisimindamas linksmus studentiškus nutikimus. Juos reikėtų rašyti su humoru, bet kai Viešpats dalijo tą sugebėjimą, aš buvau kažkur išėjęs, todėl nepradėsiu, tuo labiau, kad prireiktų geros apysakos. Keletą žodžių apie labiausiai įsirėžusius pasakysiu kaip moku.
Ipolitas Ledas. Be abejonės, jis man padarė didžiausią įtaką. Ne studijų metais. Tiksliau – pradedant studijų metais. Visą gyvenimą jis buvo mano prižiūrėtojas ir auklėtojas. Vyresnis ne kažin kiek, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Na, žinoma, galima būtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad aš buvau nepataisomas plevėsa, o to savo rimtumo didybėje Ipolitas, turiu vilties, savyje galėdavo ir pasigesti, tačiau, šiaip ar taip, jis mane mokė gyventi nuo pirmo kurso, tebemoko ir dabar. Užrašų knygelėj (bene 1958 m.) turiu užsirašęs kurso susirinkimo diskusiją, kurios didžiausią dalį sudaro I. L. kalbos konspektas. Tėviški pabarimai (laikyti liežuvį už dantų, neskriausti Gegužiuko, ateiti nors į vieną kiekvienos disciplinos paskaitą ir pan.), palydimi supratingos šypsenėlės su kokiu nors jam būdingu rankos gestu – tarsi baltų lietuviškų debesėlių nusagstytas visas skaidrus mūsų bendravimo dangus. Knygius iki plaukų pašaknų, žinantis visas jų naujienas ir senienas, jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto. Ilgus pasivaikščiojimus Antakalnio gatvelėm ir takais prisimenu kaip kokių antikos peripatetikų vaikštynes. Ipolitas buvo visą kursą balansuojanti asmenybė. Ne veltui buvo seniūnas.
Su Norbertu Vėlium buvom vienmečiai ir bendraminčiai. Jis kurį laiką bandė mane pripratinti prie Tautosakos instituto katalogų, paskui kviesdavo į ekspedicijas, dar vėliau dirbom, leisdami jo knygas. Mudu dažnai susitikdavom Kalinausko gatvėje – jis, eidamas į savo institutą Antakalny, aš, eidamas į „Minties“ leidyklą. Abu laikėm ėjimą į darbą ryto papildoma mankšta: jei gali nueiti – nevažiuok. Abu skubėjom. Kartais matydavomės namuose ir jo sodyboj Kryžiokuose. Bendravo ir vaikai. Eidamas pas bičiulius į Norberto sodybą naujųjų 1991 m. naktį samdytų galvažudžių buvo užspardytas mano vaikas. Kas labiausiai traukė – tai tiesiog trykštantis Norberto gyvastingumas, kuris, pasirodo, buvo pakabintas ant tokio nedidelio jo širdies rikto. Ir vis dėlto: tuo, ką padarė šis džiaugsmingas darboholikas – nedaug kas gali lygintis. Visada pavydėjau tokio tikslingo ir tokio produktyvaus jo daugiaplaniškumo.
Algimantas Bučys traukė kaip miesto vaikas. Gal ir būčiau pamažu prikepęs prie jo futuristinės grupuotės, jeigu ne ansamblis, apribojęs bendravimą su kursu ir nutolinęs nuo grynosios literatūros. Visada pripažinau jam teisę būti atlašiam ir pirmauti sprendimų argumentuotumu: jo intelektas buvo paremtas ir erudicija, kurią jis pagaliau paliudijo savaisiais Lietuvos Rytų krypties raštijos tyrinėjimais, įformintais (kol kas) trimis fundamentaliomis knygomis. Radikalus jo atsiribojimas nuo savo okupacijos meto raštų irgi rodo stiprų charakterį ir bandymą gyventi tikrą gyvenimą.
Su Vytautu Visocku suartėjom dirbdami „Minties“ leidykloje. Tik po to, kai mudu audringai pasikalbėjom, kas su kuo ir kokioj pusėj buvom ir esam, supratau ir Vytauto laikyseną kurse: sunku buvo slapstyti savo tikrąsias pažiūras. Džiaugiuosi, kad jis dabar yra vienas iš nuosekliausių Lietuvos nacionalinių interesų gynėjų.
Bendra kurso nuotaika mano atminty lieka kaip jaunam žmogui gyventi ir bręsti tinkama erdvė. Nebūta jokių didesnių skandalų nei santykiuose su valdžia, nei tarpusavio ryšiuose. Nebent neaiškaus išprievartavimo atvejis, kai neįmanoma rasti nei kaltų, nei nekaltų. Tiesa, nebūta ir jokio ryškesnio kolektyvinio veiksmo, galėjusio tapti kurso skiriamuoju politiniu ženklu.
Užtat būrys žmonių, lyg galinga banga plūstelėjusi į viešąjį gyvenimą kaip kalbininkai, literatai, kultūrininkai – Aleksas Girdenis, Evalda Strazdaitė, Albertas Rosinas, Aldonas Pupkis, Irena Žvigaitytė, aukščiau tekste minėtieji ir nepaminėtieji, bet tebesantys ne tik atmintyje, bet ir Lietuvos analuose, – paliko ryškų pėdsaką visos kartos gyvenime, kuris dar nėra istorikų aptartas, bet neišvengiamai bus, nes po poros trejeto metų Universitetan ėmė rinktis jau gerokai kitokios dvasios žmonės. Šia prasme mūsų kursas buvo Pirmosios Respublikos vaikų lietuviškojo mentalumo viršukalnė, kartu rodžiusi ir nuokalnės pradžią.
