Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia sutrumpintą rašytojos Daivos TAMOŠAITYTĖS interviu „Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto“.
Pateikiame tą interviu dalį, kuriame politinių vertinimų – daugiausia. Visas interviu buvo paskelbtas žurnale „Metai“.
Rašytoją Daivą Tamošaitytę kalbina Birutė Jonuškaitė.
– Kaip jautiesi šiuolaikinėje mūsų visuomenėje, kuri dažniausiai nenori gilintis į rimtus dalykus, nenori pastebėti gana akivaizdžių problemų ir yra linkusi po kokia nors madinga Briuselio vėliava plaukti pasroviui į plačiuosius Europos ar pasaulio vandenis, visiškai nesijaudindama dėl savo tėvynės?
– Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto. Augau ir brendau su visai kitomis vertybėmis, negu dabar propaguojamos. Reikia suvokti: jei tu nuo šešerių metų sėdi prie fortepijono visą dieną ir groji Bachą, Beethoveną, Chopiną ir Čiurlionį, skaitai Goethe’s, van Gogho ar Napoleono biografijas, tai įgauni imunitetą bet kokiems pasaulio skersvėjams. Hermannas Hesse buvo sudaręs visai neblogą skaitytinų knygų sąrašą. Galima tą veiklą papildyti savo nuožiūra.
Taip ir dariau. Tai hermetinė patirtis. Šalia pulsavo tėvų įskiepyta meilė mūsų tautiniam paveldui, kuris vis dar menkinamas, nutylimas. Tas spragas reikia pildyti ir pildyti. Elitinė kultūra visada buvo keleto žmonių reikalas. Gyvenimas per trumpas, kad viską perskaitytum, pergrotum. Bet yra kertiniai akmenys.
Dabar matau, kad tų dalykų žmonės nemokomi. Plaukia pavėjui. Skęsta interneto platybėse, kuriose gali rasti visko, tik nebėra to kelrodžio, autoriteto, kuris pasakytų, kas yra verta.
Mes visada buvome Europoje, ir nebūtina to įrodinėti priesaikomis Briuseliui. Bet pirmiausia reikia suvokti savo savastį ir indėlį į Europos kultūrą. Indėlis buvo, ir ateity gali būti labai savitas, įspūdingas. Sovietmetis paliko nevisavertiškumo kompleksą, kuris trukdo matyti tai, kas ne laikina, o amžina. Iš čia ir bejėgiškumas, pasidavimas, pataikavimas. Mirksnio dialektika. Galbūt jaučiuosi kaip žvėris, ginamas iš pamėgtų slėptuvių. Mačiau pasaulio pakankamai, ir visada grįždavau į Tėvynę kaip į palaimintą žemę. Tik čia galiu jaustis namuose. Jaučiu kažkokį nenusakomą šventumo, paslapties dvelksmą.
Ūkanotą ir iki kaulų smegenų savą. Kitur – tremtinė. Džiaugiausi, kad, palyginti su įsibėgėjusiais procesais kitur, nepaisant istorinių invazijų, esame kaip beveik neliesta sala. Bet pasaulis juda pasaulio-valstybės link. Netgi Vakarų ir Rytų priešprieša darosi nominali. Telkiasi galingos globalistinės struktūros, kurios sprendžia, ką visuose žemės kampeliuose turi veikti kiekviena skruzdėlytė – ką dirbti, ką valgyti, kaip auginti vaikus, kiek uždirbti, ką mąstyti ir taip toliau. Kažkoks monstras, nematomas didysis brolis, laužantis normalias gyvenimo struktūras. Įžvalgūs protai tai numatė.
Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, visiems gerai žinomi George’o Orwelo romanai, Aldouso Huxley’io kūryba – tai įspėjimas, kad XXI amžiaus žmonės turėtų skaityti antiutopijas, nes jos tampa realybe. Pasaulis kaip kalėjimas, kurio esmė – primityvi gerovė per prievartą ir visiškas asmenybės, laisvos minties ir elgesio sunaikinimas.
Unifikuota egzistencija be jokių dvasios požymių. Nužmogėjimas. O dvasia yra tai, kas savaimingai kyla iš vidinės žmogaus esaties ir reiškiasi fenomenų įvairove, kultūrų skirtumais. Matome aštrėjančią tautų kovą su šia tendencija, bet kol kas milijoninė beveidė biurokratų armija, Sistema ima viršų, aklai ir nenumaldomai kaip buldozeris be stabdžių riedanti į susinaikinimą. Mat remiasi ji ydingais visa ko išnaudojimo, išeikvojimo pagrindais (apie juos galima būtų kalbėti ilgai), kurių nė už ką nenori keisti pažangiais genialių išradėjų siūlymais ir kurie anksčiau ar vėliau tą armiją palaidos po griūties nuolaužomis.
Tik nukentės visi. Vytautas V. Landsbergis sako, kad Apokalipsė vyksta dabar. Panašiai jaučiasi ir kiti tikintieji. Manyčiau, kad į regimą fazę ji įžengė Antrojo pasaulinio karo metais ir dar anksčiau, su patekėjusia Stalino antisaule. O gal trunka ir visą mums žinomos civilizacijos laikotarpį. Juk kažkada duotas žinojimas gęsta kaip žvaigždė, vien mirusi šviesa mus pasiekia. Įdomu, kiek toji Apokalipsė truks ir kokie bus padariniai.
Su kokiais nuostoliais žmonija pasitiks naujos eros aušrą? Kad ji išauš, neabejoju. Tokiomis akimirkomis pradedi galvoti apie tai, koks žmogelis nesaugus šioje visatoje, ir kaip jis naiviai mąsto. Viešpats nėra nei žiaurus aklas baudėjas, nei gaisrininkas ar Majamio gelbėtojas, suskumbąs į pagalbą vos sukalbėjus maldelę.
Juk tikimasi išsaugoti turtą, sveikatą, gyvybę. Viso labo. Bet kai vyksta Armagedonas, dievų ir titanų kova, galvos lekia kaip skiedros mišką kertant. Ir tik tokiomis akimirkomis aiškėja sielos vertė ir laisvo apsisprendimo galia. Mažas vabalėlis, išlaikęs būties egzaminą, kvotimą mirtimi ir kankinimais, erzinimą beprasmybe, įveikęs šėtono viliones ir įgimtą rasės idiotizmą – argi tai nebus tikrasis išsigelbėjimas?.. Tokia Paskutiniojo teismo, jei kalbame parabolėmis, moralė.
– Jeigu jau pradėjome apie visuomenę, tai gal galime pakalbėti apie Tavo visuomeninę veiklą judėjime, kuris bando atgaivinti Sąjūdžio idėjas, apie Tavo pilietinius ir analitinius straipsnius. Kas Tave labiausiai neramina? Kas ir kaip turėtų pažadinti Lietuvos žmones iš tos baisios depresinės apatijos?
– Sąjūdis neatsikuria. Dabar gyvename visai kitomis sąlygomis, kurios naikina pačią galimybę telktis sąjūdžiams. Viską stebi ir reguliuoja plėšri įteisintos visuotinės Kontrolės akis. Kaip sakiau, tai apima visus kontinentus. Ir vyksta milžinišku pagreičiu. Nežinia, kas bus rytoj. Kodėl taip kalbu? Galbūt todėl, kad tai man rūpi, tai įdomu. Pamenu, 1980 metais (dešimtoje klasėje) auklėtoja išdalijo anketas. Reikėjo atsakyti į įvairius klausimus: kuo norėtum būti užaugęs, kas yra dora, ką labiausiai vertini žmoguje ir panašiai.
Prirašiau visą sąsiuvinį, kurio juodraštį ir dabar turiu. Kai sėdau rašyti, suvokiau, kad neįsivaizduoju savęs susietos su jokia profesija. Rašiau: „Gyvenimo tikslo klausimą kiekvienas žmogus, be abejonės, iškelia nors kartą savo gyvenime, pasiryžta įvykdyti daugelis, o pasiekia – mažuma.
Įveikia kliūtis tik didžios prigimtys. Mano gyvenimo tikslas – tapti geru žmogumi pilna ir nenuvalkiota to žodžio prasme ir visą laiką mokytis, šviestis, pažinti.“
Kitas pasažas: „Pirmos pažinties metu vis dėlto labiausiai vertinu ne sugebėjimą laisvai, linksmai laikytis kompanijoje, ne žavumą ir net ne originalumą, bet intelektą [pabraukta], ir dar kartą intelektą. Pirmiausia įsitikinu, kaip žmogus mąsto, įdomus jo apsiskaitymo laipsnis, pasaulėžiūra. Žinau, kad dėl to kai kam atrodau per daug proziška, ir todėl, kai man užeina „poetiškos valandėlės“ ir protas užleidžia vietą jausmui, tai kartais palaikoma maivymusi arba nesuprantama.
Labai dažnai tiesiog nenoriu su kitais dalytis mintimis arba bandyti filosofuoti, nes būtinai būnu palaikoma nuobodžia, esą kalbu neįkandamomis frazėmis arba noriu pasirodyti besanti baisiai protinga!“ Nors iš koto virsk. Atpažįstu save kaip nuluptą. O tokia ir buvau, ir likau. Siekianti pažinti pasaulį, bendrauti su vyresniais, įdomiais žmonėmis, iš kurių galiu ko nors išmokti.
Prisimenu ir kitą biografijos momentą. Iki trejų metų nekalbėjau, ir tėvas vėliau sakė, kad ėmė būgštauti, ar tik nebūsiu silpnaprotė… O kai pradėjau, tai iškart ištisiniais sakiniais. „Gu gu“ ir švebeldžiavimo, žodžių kartojimo laikotarpį prašokau. Paskui psichologinėje literatūroje aptikau mokslininkų tyrimų išvadas, kad tokie vaikai iš tikrųjų būna arba protiškai atsilikę, arba priešingai – pažengę…
Tai bent palengvėjo! Vaikystėje buvo įdomių tarpsnių. Pamenu, kaip kūriau savo kalbą, periodus, kai ištisai kalbėjau eilėmis arba dainavau, ekspromtu kūriau pasakas. Taigi mąstau, kad į filosofiją pasukau vedama prigimtinių paskatų, kad tai ne atsitiktinumas.
Domina politinė filosofija. Rašau analitinius straipsnius.Tarkim, „Vapsvos efektas“ sukėlė man netikėtą atoveiksmį – tekstas ėjo per rankas kaip savilaidos laikais. Vadinasi, pataikiau į dešimtuką. Pavyko pasakyti tai, kas žmogui įstringa, reikalinga. Pavyksta. Stengiuosi daryti tai, ką geriausiai moku.
Kritinė analizė ir sintezė – mano įnagis visose pasirinktose veiklos srityse. Niekada nesiekiau ką nors sukurti tik vardan saviraiškos. Laikau tai beprasmybe. Ką nors duoti žmogui – kilniau. Sakyti tiesą laikau savo priederme. Kas neramina? Povandeniniai akmenys, kurie sulaiko natūralią gyvenimo tėkmę, pūdais slegia visuomenės pastangas tvarkytis savarankiškai ten, kur priklauso, ir taisyti sykiais lemtingas įstatymdavių klaidas. Kad esame su pagreičiu kapojami, maišomi ir verdami bepročių užkaistame naujojo internacionalo katile. Apie tai ir rašau. Bet dar daugiau dalykų nutyliu, tik apmąstau.
O dėl apatijos, tai daugybė žmogučių labai netgi neapatiški, o įsikinkę į valdiškos administracijos girnas tik suka ir suka ratelį, pinigėliai tik byra ir byra… Arba aikštingai trepsi kojelėmis ant renginių pakylos, o staltiesė iškart pasidengia užjūrių skanėstais. Tauta praranda įgimtą patarlių ir priežodžių lobyną, o jis visada gelbėjo atskiriant pelus nuo grūdų. Tikrą liaudies humorą išstumia bukagalviški anekdotai.
O viskas dėl to, kad yra perspausta, netikra, priverstina. Kas turėtų pažadinti Lietuvos žmones? Tie, kurie nemiegojo, ir dabar kruta. Labai apmaudu, kad užuot ramiai dirbę darbą, lietuviai priversti burtis į mitingus, rengti akcijas, protestuoti, rinkti parašus, nes mato, kokios kilpos neriamos ant kaklų. Durpės, miškas išvežami didžiuliais kiekiais, kyla grėsmės gėlam vandeniui, žemei. Buvę žuvingi ežerai nustekenti… Kur tik pažiūrėsi, ten savų kvislingų rankomis Lietuva baigiama išparceliuoti pagal gudručių iš užjūrių poreikius.
Ir visai liūdna, kad protestuojančių pastangos duoda mažai vaisių, nes, pirma, žmonės nesugeba susitelkti į vieningą frontą, antra, iškart priimami bet kokį balsą nutildantys, sprendimų teisę anuliuojantys apribojimai.
Net į referendumus numojama ranka. Tokios nepagarbos ir paniekos savo šalies žmogui, tokio plėšikavimo dar nesu mačiusi. Šalis virsta antrarūše provincija, svetimų koncernų ir turtingųjų atliekų konteineriu, o žmonės, kad ir kaip sunkiai dirbtų, nieko neuždirba, nes finansiniai srautai nuteka į kitus kraštus.
Emigracija nėra savaiminė, egzistuoja ir pramoninis šnipinėjimas. Atvykę iš svetur agentai išvilioja pačius talentingiausius. Ponauja ir klesti daugiausia kitataučiai, atėjūnai bei jų vietiniai statytiniai. Ne visi svetimi, aišku, bloga linki, bet jų pagalbos dažnai atsisakoma. Šiuos procesus turi kontroliuoti atitinkamos valstybės tarnybos.
Ir vis tiek man Lietuva – šventa žemė. Niekinama, prievartaujama, bet kantri. Teroristų niekaip neišaugina. Žmones taikoje laiko, ir gamta rami. Kažkas ypatinga tame yra. Gal reikia kokio nors sukrėtimo, postūmio, kad lietuvis staiga atsikvošėtų, susizgribtų, atgautų savigarbą.
– „Metų“ žurnale skelbtame straipsnyje „Vapsvos efektas“ svarstei, ar intelektualai sugebėtų vesti tautą teisingu tiesos keliu, ir teigei, kad „vadovauti tautai turėtų kiti – praktiški ir vitališki žmonės, gebantys priimti greitus, ryžtingus ir gyvybiškai svarbius sprendimus. Juose turi degti sąžinės, drąsos ir tiesos ugnis. Tautas veda ne filosofai, bet karžygiai. Tai nepasikeitė nuo antikos laikų. Mes jų – neturime (jie „neutralizuoti“)“.
Ar nenorėtum pasvarstyti, kokia ateitis laukia mūsų šalies? Ar vis dėlto atsiras tarp mūsų sąžiningų, išmintingų karžygių?
– Sąžiningų karžygių, karių, kuriems rūpi ginti tautą, visada buvo, yra ir bus. Intelektualai, filosofai šiuo klausimu gali patarti. Bet būtina sutelkti bendras jėgas vienam tikslui. Jei tikime, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė turi ateitį, reikia išsikovoti maksimalią nepriklausomybę energetikos, finansų ir valdymo srityje.
Neabejoju, kad motina istorija mėgsta pasikartojimus, o neramumai, geopolitiniai žemėlapių perbraižymai, realios grėsmės žmonių gyvybei yra jos perpetuum mobile sąlyga. Todėl tam reikia sąmoningai rengtis ir padaryti viską, kad neatsitiktų kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kada gerai parengta mūsų kariuomenė, aviacija nebuvo mesta į mūšius ir galiausiai ją sunaikino sovietai. Kita vertus, pačiam žmogaus, tautos orumui reikia jį ginančių veiksmų, net jeigu ateities horizontas apsiniaukęs, o kova regisi beviltiška.
Tačiau juk svarbiausia ne rezultatas, o pats veikimas, dvasinės pergalės, nepasidavimo, nesileidimo būti pavergiamais prasmė. Tai gerai žinojo Lietuvos partizanai. Todėl ir kalbu apie tą vedlį, apie kurį dar poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas kalbėjo. Jis žinojo, ką sako…
Nuotraukoje: rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio interviu autorė.
Informacijos šaltinis – žurnalas „Metai“.
2014.02.18; 17:46
