Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia prof. Onos Voverienės straipsnį, pasakojantį apie Lietuvoje surengtą svarbią edukacinę konferenciją „Lietuvos prezidentai“. Konferencijos organizatoriai keliavo po Lietuvos miestus bei miestelius, skaitydami pranešimus apie visus be išimties Lietuvos prezidentus – Antaną Smetoną, Kazį Grinių, Joną Žemaitį – Vytautą, Aleksandrą Stulginskį, Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų ir Dalią Grybauskaitę.
Ši iniciatyva ypač aktuali dabar. Juk 2014-ųjų gegužės mėnesį Lietuva rinks naują prezidentą. Tad mums visiems turėtų rūpėti, kokį prezidentą išsirinksime.
Šiandien slaptai.lt pateikia prof. Onos Voverienės publikaciją „Lietuvos prezidentai ir tauta“. Artimiausiu metu bus pateikta išsami analizė, kodėl Dalia Grybauskaitė – gera prezidentė.
XXX
2013 m. rugsėjo 13-15 dienomis Palangoje organizuota Lietuvos moterų lygos edukacinė konferencija „Lietuvos prezidentai ir tauta“ įgauna pagreitį. Jos tematika pradeda dominti įvairių Lietuvos miestų bendruomenes.
Ir tai – džiugina. Mes esame pasirengusios aplankyti visus mus pakviesiančius su šia konferencija miestus, išklausyti naujų pranešėjų, kurie domisi Lietuvos Prezidentų politine veikla ir jų indėliu į Lietuvos valstybės kūrimą, jų laimėjimus ir praradimus. Tai ypač aktualu prieš naujus Lietuvos Prezidento rinkimus, kurie vyks 2014 metų gegužės 11 dieną. Svarbiausia, kad miesto bendruomenėje atsirastų žmogus arba grupė pilietiškai ir patriotiškai mąstančių žmonių, suvokiančių, kad Prezidentas tai yra Tautos simbolis, pagal kurį pasaulis sprendžia ir apie visą Tautą, ir Valstybės svarbiausias asmuo, nuo kurio valios, išminties ir sprendimų didžiąja dalimi priklauso visos valstybės ūkio ir kultūros raida, žmonių gerovė, dvasinė ir materialioji, Tautos likimas. Visi, dalyvavę konferencijoje, praturtėtume; mes buvę šios konferencijos organizatoriai ir pranešėjai naujomis žiniomis, mokslininkai naujais istorijos faktais, konferencijų dalyviai – žiniomis, orientuojančiomis aukštojoje Lietuvos politikoje.
Konferencijose skaitytus pranešimus mielai sutiko publikuoti „Karšto komentaro“ redakcija. Nuoširdžiai dėkojame redaktorei Giedrei Gorienei ir redakcijos darbuotojams. Jau publikuoti Palangos konferencijos beveik visi pranešimai: prof. Algirdo Ažubalio pranešimas „Prezidentas Antanas Smetona nebuvo 1926 m. perversmo organizatorius“ (Karštas komentaras. – 2013, rugs. 27-spal. 11, p. 8), Juozo Elekšio pranešimas „Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius ( Karštas komentaras. – 2013, rugs. 27 – spal.11); Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės pranešimas „Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas“ (Karštas komentaras. – 2013, rugs. 27- spal. 11, p. 6), prof. Onos Voverienės pranešimas „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė“ (Karštas komentaras. – 2013, rugs. 27-spal. 11, p.4,5,7); doc. Meilutės Asanavičienės pranešimas „Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis“ (Karštas komentaras. – 2013, spal. 25-lapkr. 8, p. 20-21).
2013 m. lapkr. 16 d. Kauno įgulos karininkų ramovėje Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės ir Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus pirmininkės Meilutės Asanavičienės pastangomis, nuoširdžiai padedant Kauno karininkų ramovės viršininkui mjr. Donatui Mazurkevičiui, įvyko antroji šio ciklo konferencija. Renginio moderatoriaus Kauno įgulos karininkų ramovės viršininko mjr. Donato Mazurkevičiaus teigimu ši konferencija istoriniuose reprezentaciniuose Lietuvos karininkų rūmuose surengta neatsitiktinai – čia ne kartą lankėsi Prezidentai Antanas Smetona, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus. Rūmuose įrengtas ir sovietų okupacijos metais išsaugotas beveik autentiškas Prezidento kambarys. Netrukus minėsime Lietuvos kariuomenės įkūrimo 95-ąsias metines, o juk Respublikos Prezidentas eina ir vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.
Rūmų šeimininkai konferencijai parengė ir visų Lietuvos Prezidentų portretų ekspoziciją. Konferenciją pasveikino jos svečiai – Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Seimo narė Marija Čigriejienė, Kauno vicemeras Vytautas Vasilenka, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas istorikas dr. Kazys Račkauskas, Tėvynės pažinimo draugijos Kauno skyriaus pirmininkė Mokytoja Irena Eigelienė.
Konferencijos metu pagilintos žinios apie 7 Lietuvos Prezidentų gyvenimą ir jų politinę veiklą, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ir Antrojoje atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Aptartas kiekvieno iš Prezidentų indėlis į Valstybės ir Tautos gerovę ir saugumą, jų rūpinimąsi tautos tapatybe.
Įžanginį pranešimą apie Prezidento institucijos atsiradimo Lietuvoje prielaidas, aplinkybes ir Prezidento institucijos vaidmenį Valstybėje ir 1918-1940 metais ir po sovietinės okupacijos atgavus Lietuvos nepriklausomybę nuo 1990 m ir iki šiol apžvelgė Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune vadovė Renata Mikalajūnaitė. Tarpukario Nepriklausomos Lietuvos prezidentai Antanas Smetona, Kazys Grinius ir Aleksandras Stulginskis, buvo kilę iš daugiavaikių mažažemių valstiečių šeimų turėjo didelį autoritetą Tautoje, nuoširdžiai rūpinosi Lietuvos gerove ir jos dvasine kultūra, teikė Lietuvos ateičiai ir jaunimui daug šviesių vilčių. ( Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė. Lietuvos Respublikos Prezidentai ir Tauta // Tremtinys. – 2013, lapkr. 15, p. 1,2)
Pranešimą „Prezidento Antano Smetonos vaidmuo Lietuvos valstybingumo byloje“ Kauno konferencijoje skaitė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Laurynas Kasčiūnas. Savo pranešime prelegentas akcentavo, kad „Tikrasis būsimojo šalies vadovo gyvenimo kelias buvo neatsiejamas nuo tautiškumo idėjos, tai išryškėjo dar Mintaujos gimnazijoje. Ten semdamasis žinių iš tokių asmenybių kaip Jonas Jablonskis, aktyviai skaitė slaptą lietuvišką spaudą, Maironį, kitą romantinę literatūrą. Taip gimė jo natūrali priešprieša socialistinei ideologijai, marksizmui, carinei priespaudai.. Netrukus buvo žengti ir pirmieji politiniai žingsniai, Dalyvaudamas Didžiajame Vilniaus Seime 1905 metais A.Smetona jau buvo Lietuvos demokratų partijos atstovu prezidiume.
Šiame milžinišką istorinę rikšmę turėjusiame suvažiavime A. Smetona iškėlė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse žemėse klausimą, tvirtino, tvirtino, jog kova su priespauda turi vykti ne tik ginklu, bet ir per kultūrinę veiklą. Dėl to jis aktyviai įvairiuose leidiniuose, rašė ir redagavo straipsnius, knygas“ (Laurynas Kasčiūnas.Prezidento Antano Smetonos vaidmuo Lietuvos valstybingumo byloje // Tremtinys. – 2013, lapkr. 29, p. 3,6). Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą A. Smetona inicijavo ir redagavo žurnalą „Vairas“, telkė bendradarbiauti jame to meto Lietuvos inteligentiją, sielojosi, kad to meto „lietuvių inteligentija klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir į politiką remdama ant svetimųjų idėjų skeveldrų“. Per „Vairą“ siekė sutelkti lietuvius intelektualus tautinei vienybei.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui artėjant pranešėjas kvietė gaivinti Prezidento Antano Smetonos puoselėtas tautiškumo idėjas. Savo minčiai sutvirtinti pasitelkė filosofo V. Rubavičiaus mintį: „Turėtume su dėkingumu pripažinti, jog tas tvirtas Lietuvos valstybės gyvastį palaikantis šiuolaikinės lietuvybės pamatas buvo padėtas didžia dalimi Prezidento Antano Smetonos išmintimi ir politine nuovoka, kadangi jis aiškiai suvokė lietuvybės tvirtinimo svarbą kuriant modernią valstybę. Jo valdymo metais lietuvybės tvirtinimas tapo esminiu valstybinės politikos tikslu“ (Laurynas Kasčiūnas. Ten pat).
Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus pirmininkė doc. Meilutė Asanavičienė apžvelgė Prezidento Aleksandro Stulginskio, vieno ryškiausių demokratų Lietuvoje ir Europoje,1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, pirmo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išrinkto Lietuvos Respublikos Prezidento, okupacinio bolševikų režimo politinio kalinio, gyvenimą ir jo politinės veiklos svarbiausius faktus (Asanavičienė M. Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis // Karštas komentaras. – 2013, spal. 25-lapkr. 8, p. 20-21).
Prezidento dr. Kazio Griniaus, gimusio Marijampolės apskrityje, baigusio medicinos mokslu Maskvos universitete, su dr. Vincu Kudirka, leidusio „Varpą“, išgyvenusio tragiškas šeimos netekčių peripetijas, Prezidento pareigose, dirbusio trumpiausiai – nuo 1926 metų birželio 7 d. iki 1926 m. gruodžio 17 d., gyvenimo ir jo politinės veiklos kelią apžvelgė Kauno Kazio Griniaus progimnazijos direktorius Stanislovas Šimanauskas. Prezidentas Kazys Grinius savo politinėje veikloje daug dėmesio skyrė mokykloms, gydytojų kvalifikacijai, higienos klausimams. Rašė į „Aušrą“, vėliau į „Varpą“. Medicinos studijas baigė Maskvos universitete.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvyko į Rusiją, vėliau į Šiaurės Kaukazą. Bolševikai sušaudė jo žmoną ir dukrą. Jis su dviem sūnumis grįžo į Lietuvą 1915 metais. Savo namus Marijampolėje rado išdraskytus. Įsikūręs Lietuvoje aktyviai įsitraukė į valstybės atkuriamąjį darbą, savo darbais propagavo lietuvybę, rėmė M. Krupavičiaus žemės ūkio reformą, skatino puoselėti lietuvių kalbą. Vokiečių okupacijos metais kartu su prel. M. Krupavičiumi pasirašė Memorandumą vokiečių valdžiai, protestuodami prieš žydų šaudymą. Buvo nubaustas. Iš Kauno ištremtas į tolimą kaimą, į sesers ūkį. 1944 metais išvyko į Vakarus. Įsijungė į lietuvių veiklą. Bendravo su būsimu Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi.
Pranešėjas auditorijai pateikė staigmeną – garso įrašą su 1940 metų Kazio Griniaus pasakyta kalba Vasario 16-osios proga: „Broliai ir seserys, 16-oji Vasario yra didžiausia mūsų šventė. Tai paminklas mūsų dabarčiai ir ateičiai. Mūsų tauta turi tūkstančių metų istoriją. Karai visokiausi mūsų nesunaikino, ir tikėkime, kad vėl ateisime iki nepriklausomybės..Mūsų tauta nenugalima!.“
„Prezidentas po mirties, Lietuvos karo akademijos patriarchas“ – taip savo pranešimą apie Lietuvos Prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą įvardijo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius prof. Valdas Rakutis. Pagal tuometinę Prezidento A.Smetonos valstybės viziją, Lietuvai reikėjo inteligentijos ir karininkų, kurių įvaizdį sudarė ne tik gero elgesio manieros, taisyklinga kalba, bet, svarbiausia – atsakomybė už Lietuvos valstybę. Jonas Žemaitis, baigęs Kauno karo mokyklą 1929 metais, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1936-1938 metais aukštuosius karo mokslus studijavo Prancūzijoje Fontenblo aukštojoje karo mokykloje.Įgijo kapitono laipsnį.
Vokiečių okupacijos metais iš kariuomenės pasitraukė; įsijungė į antinacinį judėjimą, 1944 metais įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, buvo paskirtas bataliono vadu.Vietinę rinktinę vokiečiams išformavus, Jonas Žemaitis pasitraukė į pogrindį ir pradėjo organizuoti Lietuvos Laisvės Armiją LLA. 1945 metais, grįžus rusams su frontu į Lietuvą, kurį laiką slapstėsi, ir jau 1945 metų pabaigoje įsijungė į partizaninį ginkluotą sąjūdį. 1948 metais, kai į Lietuvą buvo sutraukti šimtatūkstantiniai NKVD kariuomenės būriai, Jonas Žemaitis suprato, kad jėga jų įveikti Lietuvos partizanai nepajėgs, pakeitė partizaninės kovos taktiką – ginkluotą pasipriešinimą keisdamas į dvasinį pasipriešinimą.
Taip jis tikėjosi, kad pavyks išlaikyti nenutautinta lietuvių Tautą.1949 metų vasarį partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo vyriausiojo gynybos pajėgų vado pareigas. Partizanų vadų suvažiavime pasirašyta 1949 metų vasario 16-osios Dreklaracija, prilygsta 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktui. 1953 metais Jonas Žemaitis-Vytautas buvo suimtas.
Atsisakęs bendradarbiauti su okupantu 1954 metais nužudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Užkasimo vieta nežinoma. Jono Žemaičio-Vytauto biografija atskleidžia unikalią savybę – jo konspiratyvumą, suteikusį galimybę išgyventi ir veikti beveik visą Lietuvos partizaninio karo laikotarpį. Jonas Žemaitis-Vytautas tapo ginkluotosios pasipriešinimo kovos simboliu. Atsidėkodama Tauta pagal nuopelnus ir užimtas pareigas suteikė jam Prezidento titulą.
Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Juršėnas apibūdino jo bendražygio, buvusio komunistų partijos lyderio ir okupacijos periodu ir po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, prieštaringai Tautoje vertinamo pirmojo po sovietų okupacijos atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko politinę veiklą. Prelegentas kalbėjo apie Prezidento Algirdo Brazausko žmogiškąsias savybes – jo padorumą, darbštumą, pareigingumą. Išskirtinai akcentavo A. Brazausko nebijojimą eiti prieš srovę, šią savybę iliustruodamas Kauno hidroelektinės statybos pavyzdžiu, kai būdamas darbų vykdytoju A. Brazauskas nepabijojo valdžios ir pareikalavo, kad būtų išardytas betoninis pamatas, nes tas kuris buvo paklotas, buvo nekokybiškai išlietas. Į partiją stojo tik dėl to, nes, jeigu Lietuvoje bus atsiųsti iš Rusijos partiniai viršininkai, tai Lietuvai nuo to bus tik blogiau.
Taigi, nors jis dirbo sistemai, tačiau tarnavo Lietuvai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A.Brazauskas tapo pirmuoju LR Prezidentu. Žmonės jį mėgo ir pasitikėjo. Jis vertino darbą ir darbščius žmones, su visais rasdavo kalbą. Pasitraukus iš Sovietų sąjungos komunistų partijos į Lietuvos komunistų partijos gretas susibūrė patriotiškai nusiteikę komunistai, į LKP įstojo ir naujų narių, nebuvusių partijoje iki Kovo 11-osios. Remdamasis prof. Vytauto Landsbergio žodžiais, Č. Juršėnas padarė išvadą, kad Lietuvoje sąjūdis laimėjo kovą už nepriklausomybę tik susivienijus Sąjūdžio entuziastams ir pradėjusiai persitvarkyti Lietuvos komunistų partijai. Kitos politinės jėgos buvo neskaitlingos ir didesnės įtakos politiniams įvykiams neturėjo.
A.Brazausko valdymo metais buvo atkurtas nepriklausomos Lietuvos ūkis; sukurtos valdžios institucijos, ministerijos, įkurtas Konstitucinis Teismas. Algirdas Brazauskas buvo ūkininkas. Tačiau kai buvo išrinktas Prezidentu, būdamas garbaus amžiaus sunkiai, bet vis dėl to įveikė anglų kalbą. Jo valdymo metais iš Lietuvos buivo išvesta okupacinė rusų kariuomenė, užmegzti diplomatiniai ryšiai su daugeliu užsienio valstybių, įtvirtintos Lietuvos valstybės sienos, Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą. Jis sąžiningai, kaip padorus žmogus atliko savo pareigą Lietuvai.
Neatvykus į konferenciją dėl objektyvių asmeninių priežasčių akademikui Romualdui Grigui, Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė pateikė įžvalgas apie Valdą Adamkų, nepartinį politiką, aplinkosaugininką, JAV lietuvių bendruomenės veikėją, 1998 metais išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis buvo įsipareigojęs Tautai siekti trijų pagrindinių tikslų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės. Pirmojoje jo prezidentavimo kadencijoje jis liko ištikimas savo duotam rinkiminiam pažadui.
Savo viešose kalbose kvietė tautą susitelkti ir prasmingai kurti savo naujai atgimusią nepriklausomą Lietuvos valstybę, gerbti savo kalbą, savo istoriją, saugoti tradicijas ir papročius, reiškėsi kaip tikras Tautos prezidentas. Tačiau šalia jo viešo kalbėjimo jo veiksmuose ir sprendimuose būta daug neryžtingumo, abejonių ir perdėto atsargumo, kartais ir visiškai jokia logika nepaaiškinamų ir nesuprantamų dalykų, pvz., visos A.Brazausko komunistuojančios prezidentūrėlės įdukrinimo in corpore arba jo nenuoseklumo vertinant tautos ginkluoto pasipriešinimo kovotojų ir tremtinių kančias, žodžiais, lyg ir suvokiant Tautos tragediją, o veiksmais ir sprendimais remiant tautos kolaborantus su okupantais. (Ona Voverienė. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus // Tautotyros etiudai. – V., 2011. – P.245-254 ).
Išrinkus Prezidentu antrajai kadencijai Valdo Adamkaus viešosiose kalbose ir veiksmuose atsiranda daugiau reliatyvizmo, bandymo pateisinti okupacinį režimą ir to režimo komunistinius reliktus jau atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, valdant tiems patiems okupacinio režimo kolaborantams. Savo kalbose, nors ir pakritikuodamas buvusių komunistų sukurtus oligarchinius klanus ir visuomenę, pakančiai žiūrinčią į oligarchinių klanų suaugimą su Seimo politikais, Tautą kviečia taikytis ir branginti didžiausias šių dienų Lietuvos vertybes – iškovotą laisvę ir demokratiją. Tarsi žmogus galėtų pamiršti savo kančias, savo pražudytas vaikystę ir jaunystę ir vėl… tarnautų tam pačiam draugui ponui, sulaužiusiam jo ir jo artimųjų likimus.
Nesikeitė tik būdingiausios Prezidentui Adamkui jo charakterio savybės – jo inteligentiškumas, aristokratiška elegancija, santūrumas ir orientacija į Vakarų politiką bei struktūras. Visada žavėjomės savo Prezidentu, jo laikysena ir elegancija , jam atstovaujant Lietuvai užsienio valstybėse ir tarptautiniuose renginiuose..
Prof. Onai Vovierenei leista skaityti ir pranešimą apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Jos pranešimas „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė“ publikuotas (Karštas komentaras. – 2013. rugs. 27 – spal. 6, p. 4,5,7). Prelegentės nuomone, Dalia Grybauskaitė, išrinkta Tautos valia, tapo tikra Tautos Prezidente, Mūsų visų Prezidente, pateisinusia visos lietuvių tautos lūkesčius. Palinkėjo auditorijai, kad Dalia Grybauskaitė būtų išrinkta ir antrajai kadencijai tęsti jos pradėtų darbų, kuriant
Lietuvos valstybę tokią, apie kurią visi svajojame – teisingą, dvasingą, kūrybingą, klestinčią gerovės šalį, kurioje ir eiliniam Lietuvos žmogui gyventi bus gera.
Konferencijos organizatorės nuoširdžiai padėkojo Kauno karininkų ramovės šeimininkams, ypač Konferencijos moderatoriui mjr. Donatui Mazurkevičiui, Audronei Kaminskienei ir Gintarui Venckui, padėjusiems surengti prasmingą istorinį renginį, bei koncertavusiems smuikininkei Lijanai Žiedelytei ir LK Karinių oro pajėgų orkestrui, vadovaujamam Remigijaus Termino.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Ona Voverienė.
2014.03.06; 06:30
