Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 7-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Šioje ištraukoje pasakojama, kaip armėnų teroristinių organizacijų nariai, siekdami išlaisvinti Prancūzijoje kalinčius savo sėbrus, rengė teroro aktus traukiniuose Lionas – Paryžius bei Paryžiaus prekybos centruose, kaip, siekdami išprovokuoti neramumus, žudė saviškius Karabache, kaip bendradarbiavo su KGB, rengdami pogromus Sumgaite.
Šią ištrauką perskaitę sužinosite, ar smogikai iš Dašnakcutiun ir ASALA palaikė ryšius su liūdnai pagarsėjusiu narkotikų baronu Karlosu, pravarde Šakalas, kodėl Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Amerikoje buvo susitikusi su teroristais iš Dašnakcutiun, kodėl 1985-aisiais Giandžos gimdymo namuose padaugėjo azerbaidžaniečių tautybės naujagimių mirčių, kas ištarė žodžius „Geras musulmonas – miręs musulmonas“, ką bylojo scenarijus „Gervė“…
Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985-aisiais patirtos nelaimės.
Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus. Jei skelbtume viską, susidarytų itin ilgas sąrašas.
Šios enciklopedinio pobūdžio knygos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras.
Vėlesnėse „Azerbaidžano golgotos“ ištraukose bus analizuojamas 1988 – 1994 metų laikotarpis.
Ištraukas apibendrins pasakojimas apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo ypatumus.
XXX
1985 metų kovo 3. Paryžius. Prancūzija. Armėnų teroristinės organizacijos ASALA telefono skambutis grasina persekioti Prancūzijos interesus visame pasaulyje. Grasinimas, nuskambėjęs agentūroje „Frans Press“, adresuotas Prancūzijos valdžiai ryšium su paskelbtu nuosprendžiu trims teroristams, dalyvavusiems teroro aktuose „Orli“.
Kita diena, 1985 metų kovo 4, datuotas JAV valstybės sekretoriaus Džordžo Šulco laiškas Atstovų rūmų spikeriui Tomui O‘Neilui. Laiške, skirtame Amerikos saugumo klausimams bendradarbiavimo su Turkija kontekste, nurodoma esanti „pavojinga šiandieninio armėnų terorizmo problema. Nuo 1975 metų daugiau nei 50 Turkijos piliečių, daugiausia diplomatų, žuvo nuo armėnų teroristų rankų“.
Toliau JAV valstybės sekretoriaus laiške sakoma: „Armėnų teroristų aukos buvo ne tik Turkijos piliečiai, bet ir mūsiškiai. Keturios žmogžudystės įvykdytos mūsų teritorijoje. Amerikos piliečiai tapo taikiniu keliuose bandymuose susprogdinti ir kitokiuose panašiuose įvykiuose per šią teroristinę kampaniją, ir vienas iš jų žuvo armėnams užpuolus Turkijos oro uostą. Ta veikla užsiima ASALA, viena iš didžiausių teroristinių organizacijų; ji taip pat padeda ir kitoms teroristinėms grupėms, kurių pagrindiniai objektai yra amerikiečiai. ASALA viešai paskelbė palaikanti „Islamo džihadą“, teroristinę proiranietišką organizaciją, atsakingą už didelę dalį teroro aktų Libane“.
1985 metų kovo 12. Otava. Kanada. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą Kanadoje. Per susišaudymą žuvo federacinės saugumo tarnybos „Pinkerton“ agentai. Paskui, išsprogdinę paradines duris, teroristai įsibrovė į pastatą ir paėmė įkaitų. Ambasadoriui Džoškunui Kirsai pavyko iššokti pro antro aukšto langą. Patyręs rimtą traumą griūdamas, jis per apgultį liko gulėti ant žemės keturias valandas. Armėnų teroristai iš ARA buvo sučiupti policijos, areštuoti ir perduoti teismui Kanadoje.
1985 metų kovo 26. Torontas. Kanada. „Armėnų slaptoji armija už Tėvynės išlaisvinimą“ grasina įvykdysianti dar vieną, šį kartą globalinį teroro aktą – susprogdins Toronto miesto komunikacijos sistemą. Specialiosios tarnybos ėmėsi skubių priemonių, ir joms pavyko užkirsti kelią armėnų teroristinės organizacijos nusikaltimui. Mieste visur buvo sustiprinta saugumo priemonių sistema, o tai, žinoma, turėjo įtakos normaliam miesto transporto, kitų komunikacinių žinybų darbui.
1985 metų liepos 21. Giandža (Kirovabadas). Azerbaidžanas. Tokia publikacijos miesto laikraštyje „Naujagimiai… bėda“ data. Jame minimas faktas, kad geležinkelio ligoninės gimdymo skyriuje didelis naujagimių mirtingumas. Kaip vėliau paaiškėjo, kūdikių žudikė buvo minėtos ligoninės medicinos sesuo, etninė armėnė Rozana Kapilian, kuri, laikui bėgant, išvengusi tyrimo, sėkmingai persikėlė į Armėniją, kur ją barzdočiai praminė „Žudike Rozana“.
Eksperto duomenimis, Rovšana Novruzoglu, Rozana Kapilian vadovauja grupei snaiperių, paskelbusi, kad jos taikiniai – Azerbaidžano ir Turkijos diplomatai. „Žudikė Rozana“ aktyviai dalyvavo masinėse valstiečių žudynėse Garysly kaime Šušos rajone“.
1985 metų liepos 22. Tai diena, kai armėnų teroristinės organizacijos mitas apie tariamą politinį jų veiklos kryptingumą dar kartą žlugo. Narkotikų baronas Karlosas (pravarde Šakalas), pasaulyje žinomas kaip tarptautinis žudikas, interviu Ispanijos televizijai išsklaidė mitus apie „didžiąją Armėniją“ ir „1915 metų genocidą“, patvirtindamas nusikalstamą kriminalinį armėnų organizacijos pobūdį: „Mes palaikome ryšius su armėnų teroristinėmis organizacijomis. Mes padedame vieni kitiems ir glaudžiai bendradarbiaujame“.
Karlosas taip pat pabrėžė, kad narkotikų biznis – „mūsų pagrindinis ginklas, mes galime pasakyti, kad tai mūsų branduolinis ginklas“. Tai buvo vienas iš keturių atvejų, kai buvo paminėtas tiesioginis armėnų teroristinių organizacijų dalyvavimas tarptautiniame narkotikų biznyje“.
1985 metų lapkritis. Briuselis. Belgija. Belgijos specialus policijos kovos su terorizmu būrys prie Turkijos atstovo NATO namų Briuselyje suėmė du įtartinus armėnų tautybės asmenis, turinčius Portugalijos pasus. Tyrimas atskleidė, kad jie priklauso vienai iš armėnų teroristinių organizacijų, veikiančių pagal mobilių vienkartinių teroristinių grupių principą.
1985 metų lapkričio 28. Paryžius. Prancūzija. Prancūzijos policija vėl suėmė armėnų teroristinės organizacijos „Armėnų slaptoji Armėnijos išvadavimo armija – revoliucinis judėjimas“ (ASALA–P) lyderį Montę Melkonianą – amerikietį, etninį armėną. Anksčiau M. Melkonianas buvo teroristo Akopo Akopiano (vieno iš armėnų teroristinės organizacijos ASALA įkūrėjų) adjutantas. Vėliau jis įsteigia savo teroristinę organizaciją, pavadintą ASALA–P. Nepaisant asmeninių nesutarimų tarp tų dviejų teroristinių organizacijų lyderių, daugelyje dalykų jiems pavykdavo rasti bendrą kalbą.
Antai kruvinus aktus Paryžiaus oro uoste „Orli“ įvykdė ASALA ir ASALA–P kartu. Ta pati data ženklina ir armėnų teroristo Melkoniano bendradarbiavimą su „FATH“ organizacijos atstovu Abu Nabiliu, kurio misija buvo – rengti kartu su armėnų nusikaltėliais teroro aktus Beirute.
1986 metų kovo 17. Lionas. Prancūzija. Tuo metu prasidėjo teroristinės organizacijos KSAMEPP, kurią dalinai sudarė etniniai armėnai – išeiviai iš arabų šalių, bendradarbiavimas su armėnų teroristine organizacija ASALA: eksprese Lionas–Paryžius buvo susprogdinta bomba. Atsakomybę už tą nusikaltimą prisiėmė KSAMEPP ir ASALA.
1986 metų kovo 20. Paryžius. Prancūzija. Suveikė sprogmuo, padėtas Paryžiaus prekybos centre. 2 žmonės žuvo ir apie 30 sužeista.
Už tą nusikaltimą atsakinga teroristinė grupė KSAMEPP, vėl pakartojusi reikalavimą paleisti armėnų teroristą V. Garabedianą, nuteistą už sprogimą prie Turkijos oro linijos kasos oro uoste „Orli“.
1986 metų rugsėjo 9. Paryžius. Prancūzija. Per sprogimą „Paris City Hall“ pastate žuvo pašto tarnybos darbuotojas, dar 18 prancūzų sužeisti. Atsakomybę už tą nusikaltimą prisiėmė teroristinė organizacija KSAMEPP, vėl pareiškusi savo reikalavimą paleisti iš kalėjimo V. Garabedianą ir du kitus KSAMEPP teroristus.
1986 metų rugsėjo 16. Paryžius. Prancūzija. 5 prancūzai žuvo ir 52 sužeisti, sprogus bombai, kurią KSAMEPP teroristai padėjo Prancūzijos sostinėje Montparnasso kvartale. Ligoninėje nuo žaizdų mirė dar keletas žmonių. Nusikaltėliai pakartojo savo reikalavimą paleisti iš kalėjimo ASALA teroristą V. Garabedianą ir du kitus barzdočius, atsakingus už sprogimus ir žudynes.
Po kelių dienų laikraštyje „Miami Gerald“ pasirodys pranešimas, kad armėnų teroristinė grupuotė ASALA, kuri smarkiai kenkia turkų reikalams dėl prasimanyto armėnų genocido, Turkijos vykdyto iki pirmojo pasaulinio karo ir po jo, yra valdoma iš Kipro, prisidengus importo – eksporto kompanijos ir religinio mokymo instituto vardu.
1986 metų lapkričio 23. Melburnas. Australija. Sprogmenų prikimšta mašina susprogdinta prie Turkijos konsulato. Per sprogimą žuvo vienas žmogus, smarkiai apgriautas penkių aukštų pastatas.
Atsakomybę už nužudymą prisiėmė teroristinė grupė, pasivadinusi „Graikų-bulgarų-armėnų frontas“ (GBAF). Tokio pavadinimo armėnų teroristinė organizacija tada paminėta pirmą kartą.
1987 metų sausio 19. Brisbenas. Australija. Šeši Australijos piliečiai nukentėjo sprogus bombai pašto skirstymo skyriuje. Atsakomybę prisiėmė teroristinė grupė, pasivadinusi „Graikų-bulgarų-armėnų frontas“.
Kaip rašo savo tyrinėjimuose daktaras Hit V. Louris, armėnų teroristinės organizacijos neapsiribojo vien Turkijos piliečių žudymu. Absurdiškai idėjai dažnai būdavo aukojami įvairių tautybių nekalti žmonės: amerikiečiai, portugalai, švedai, kanadiečiai, prancūzai, australai… Pažymėtina, kad po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian pasiūlys prašyti Australijos valdžios išskirti žemės armėnų tautai perkelti.
1987 metų sausio 20. Atėnai. Graikija. Savo „jubiliejaus“ – įsisteigimo 12-ųjų metinių – proga ASALA iš centrinio štabo Atėnuose adresavo kreipimąsi į visus armėnus. ASALA politinės vadovybės laiške vardijami armėnų tautos priešai – „Turkijos valstybė ir ją remiančios tarptautinio imperializmo ir sionizmo jėgos…“. ASALA laiškas buvo plačiai paskleistas Graikijos spaudoje, taip pat ir provyriausybiniame anglų kalba leidžiamame dienraštyje „Athens News“.
Tais pačiais 1987 metais, rašo laikraštis „Armenian Reporter“, pažymima: „Mossadas, Izraelio žvalgybos tarnyba, apdairiai patarė Turkijos slaptajai policijai sekti naują įvykių raidą po užsimezgusio glaudaus ASALA ir Hezbollah, radikalios ekstremistinės pogrindinės Libano grupės, bendradarbiavimo… Izraelio žvalgybos tarnyba pranešė Turkijos žvalgybos tarnybai, kad ASALA, bendradarbiaudama su Hesbollah, planuoja įvykdyti keletą smurto aktų prieš Turkijos diplomatus…“.
1987 metų spalis. Jerevanas. Armėnija. Tuo metu tarptautinė armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ įsteigė vadinamąjį „Karabacho“ komitetą, kuriam buvo priskirta rengti dideles ginkluotas operacijas Azerbaidžano Karabacho kalnuotoje dalyje – prievarta išvaryti iš teritorijos azerbaidžaniečius ir kurdus, naudojant masinio teroro metodus ir būdus. „Karabacho“ komiteto tikslų nuo pat įsteigimo analizė suteikia pagrindą laikyti jį dar viena armėnų teroristine organizacija, veikiančia, viena vertus, pagal griežtą „Dašnakcutiun“ programą o kita vertus, – sąveikaujant su Artimųjų Rytų radikaliosiomis organizacijomis, kad patrauktų į savo gretas vietinius armėnus, turinčius teroristinių operacijų rengimo patirties.
Jerevane Puškino parke įvyko pirmasis „Karabacho“ komiteto mitingas. Jo lyderiai Igoris Muradianas ir Levonas Ter-Petrosianas tada subūrė ne daugiau nei 250 žmonių. Bet jau nuskambėjo kovinis himnas „Ir juk jau šiandien Karabachui reikia gyvų stabų“.
Ryšium su tuo būtina pažymėti, kad praėjus vos kelioms dienoms po armėnų teroristinės organizacijos „Karabachas“ įkūrimo, lapkritį, per SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas, jo žmona Raisa Gorbačiova susitiko su „Dašnakcutiun“ organizacijos atstovais.
Žymaus žurnalisto T. Taladzės nuomonė tokia: „Kaukaze tas susitikimas iššaukė tokį efektą, kokį, matyt, būtų sukėlęs toks pranešimas: „Valstybės vadovas aplankė Schpandau kalėjime Rudolfą Hesą ir pusryčiaujant ilgai ir draugiškai šnekučiavosi“. Nes „Dašnakcutiun“ – organizacija, turinti platų tinklą užsienyje visur, kur gyvena armėnų diasporos atstovai, buvo uždrausta kaip nacionalistinė.
O štai po aukščiausio lygio priėmimo sovietų spaudoje pasirodė pranešimas: partija „Dašnakcutiun“ pirmą kartą po 1921 metų antisovietinio maišto turės Armėnijoje savo centrinį biurą, spausdintą leidinį ir informacinį centrą“.
Po to susitikimo JAV visos virtinės armėnų teroristinių grupių lozungu tapo: „Leninas, Partija, Gorbačiovas“. Ryšium su tuo įdomi tyrinėtojų D. Furmano ir S. Aseniuso nuomonė: „…jeigu nacionalistinis mentalitetas su jo polinkiu apgaudinėti save ir mitologizuoti traktavo Turkijos Armėnijos grąžinimą kaip tolimą ir vargu ar pasiekiamą uždavinį, tai gauti su Maskvos pagalba Kalnuotąjį Karabachą atrodė visai realu“.
1988 metai. Maskva. SSSR. Tuo metu įkuriama armėnų teroristinė organizacija „Armėnų sąjunga“ (AS), turinti glaudžių ryšių su „Dašnakcutiun“ sukarintais padaliniais. Tikslas – aprūpinti teroristinės organizacijos ASALA narius suklastotais dokumentais ir pinigais netrukdomam judėjimui SSSR teritorijoje. AS aktyviai dalyvavo aprūpinime ginklais ir samdiniais teroro aktams vykdyti Azerbaidžano Respublikos Karabacho kalnuotoje dalyje. Ryšius su ASALA teroristinė organizacija daugiausia palaikė per tarpininką teroristą V. Sislianą.
1988 metų vasario 20. Jerevanas. Armėnija. Visos virtinės tyrinėtojų nuomone, būtent šia diena datuojama armėnų teroristinių organizacijų – „Dašnakcutiun“ ideologinės linijos šalininkių – paskelbtas etninių azerbaidžaniečių žudynių gūsis ir deportacija. Jerevano Rašytojų namuose buvo viešai paskelbta armėnų teroristinės organizacijos „Karabachas“ veiksmų programa, spaudos pateikta pagal to meto konjunktūrą vos ne kaip kovos už „demokratiją ir žmogaus teises“ pavyzdys.
1988 metais „Karabacho“ aktyvistai Chankendyje (Stepanakertas) įsteigė savo padalinį – „Gervė“, kuris turėjo įgyvendinti kraupų scenarijų, numatytą armėnų ideologų dar šimtmečio pradžioje.
Būtent tą kraupų scenarijų dar 1906 metais nurodė laikraštyje „Iršad“ azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė: „Kaip ten bebūtų, armėnai būtinai įvykdys savo sumanymą sukurti Armėniją, ir tam tikslui pasiekti jie, be abejo, pabandys išvaryti mus iš Irevano, Karabacho ir Karso. Mes turime žinoti ir neužmiršti, kad armėnai pasirengę bet kokiai niekšybei. Jie sukels prieš save musulmonus, išprovokuodami jų užpuolimą, per kurį sąmoningai patirs didelių nuostolių, o paskui ims raudoti visoje Europoje apie savo begalines kančias. Jie palaipsniui pradės rengti savo nusikaltimų planą ir ieškos kelių jiems įgyvendinti“.
Analogiškas nuostatas iš armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ gavo vienas iš jo padalinių Kaukaze – „ Gervė“. „Mes – mirtininkai, jei mūsų neatskirs, mes viskam pasiryžę“, – šūkaliojo „Gervės“ barzdočiai laikraščio „Izvestija“ korespondentui A. Kazichanovui.
Po kurio laiko būtent armėnų teroristinės organizacijos „Gervė“ aktyvistai išprovokuos armėnų pogromus Sumgaito mieste.
Po to organizacija „Gervė“ persibazuos į Gruziją, Džavacheto rajoną, kur greta kitų armėnų teroristinių grupių („Fedainai“, „Džvachk“) destabilizuos situaciją šalyje“,
1988 metų vasario 22–24. Iš Armėnijos rajonų, daugiausia Kafano, į Azerbaidžaną plūsta didelės grupės pabėgėlių – etninių azerbaidžaniečių, kuriuos prievarta išvarė iš gimtųjų vietų armėnų teroristai ir banditų formuotės, veikiančios pagal principą “Geras musulmonas – miręs musulmonas“.
Armėnų terorizmą atvirai palaiko Jerevano oficialioji valdžia, tyliai tam pritariant Sovietų Sąjungos politinei vadovybei Maskvoje. Nusikaltimai vykdomi su šūkiu, kad įgyvendinama „Gorbačiovo demokratija“. Dauguma azerbaidžaniečių pabėgėlių centrinės valdžios sprendimu sąmoningai įkurdinami Sumgaito mieste“.
1988 metų vasario 24. Azerbaidžanas. Pasak rusų mokslininko publicisto J. Pompejevo, Azerbaidžane, Askerano rajone armėnų barzdočius nužudė du azerbaidžaniečius – 16-os ir 23-jų metų. Provokacija įvykdyta. Tai buvo pirmosios aukos šių laikų Kalnų Karabacho konflikte, kurį pradėjo tarptautinė armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ kovos už „demokratiją ir žmogaus teises“ dingstimi“.
1988 metų vasario 26. Sumgaitas. Azerbaidžanas. Sumgaite, kur rado prieglobstį didelės grupės azerbaidžaniečių, prievarta išguitų iš Armėnijos ir patyrusių vaikų, artimųjų praradimo skausmą, buvo išprovokuoti pogromai, kaip išaiškėjo, surengti armėnų teroristinės organizacijos „Gervė“ ir SSSR KGB.
Tyrinėtojų G. Sadychovo ir R. Mamedovo duomenimis, Sumgaito įvykių išvakarėse turtingos armėnų šeimos paliko miestą, kuriame netikėtai atsirado armėnų foto ir televizijos žurnalistų. Sumgaito įvykių tyrimo metu taip pat nustatyta, kad vienas iš pagrindinių armėnų žudynių Sumgaite organizatorių buvo anksčiau tris kartus teistas etninis armėnas Eduardas Grigorianas. Jis, teroristinės armėnų organizacijos „Gervė“ narys, tyrimo užregistruotas kaip vienas iš pagrindinių veikėjų per žvėriškiausią susidorojimą su žmonėmis.
Asmeniškai jis, etninis armėnas, Sumgaite nužudė 5 armėnus. Kitais atvejais E. Grigorianas tyrimo užregistruotas kaip nusikaltimo bendrininkas ir kaip asmuo, viešai raginantis susidoroti su armėnais.
1988 metų kovo 3. Baku. Azerbaidžanas. Iš siaubo žadą praradusių žmonių akyse armėnų teroristas kamikadzė nušovė azerbaidžanietį, stengdamasis išprovokuoti atsakomąją reakciją ir tuo pačiu sukelti susirėmimą nacionaliniu pagrindu. Apie tokius armėnų „scenarijus“ dar 1919 metais rašė anglų žurnalistas Skotland-Liddelas, pabrėždamas armėnų teroristų polinkį rengti kruvinus spektaklius: „Dašnakui nužudytas armėnas yra vertingas. Deramai išnaudojus tokį atvejį, jis gali būti labai naudingas propagandai“.
1988 metų kovas. Armėnija. 54-ios azerbaidžaniečių šeimos iš Armėnijos, Vedino rajono, Širazly kaimo, armėnų banditų formuočių nustumtos prie Turkijos sienos, ilgą laiką buvo priverstos tūnoti ant žemės sklypelio tarp kareivių ir spygliuotos vielos. Faktą pateikia tyrinėtojas I. Velijevas, kuris liudija, kad Sovietų Sąjungos centrinė valdžia slėpė tą piktinantį nusikaltimą taikiems gyventojams, neleisdama paviešinti fotografijų, vaizdo ir garso įrašų, dokumentų, patvirtinančių armėnų banditų formuočių žvėriškumų.
1988 metų gegužė. Armėnija. Per pirmąsias dešimt mėnesio dienų į Azerbaidžaną atvyko dar tūkstantis pabėgėlių azerbaidžaniečių, deportuotų iš Armėnijos. Iš viso 1988 metų vasario–gegužės mėnesiais apie 50 000 azerbaidžaniečių buvo priversti palikti gimtąsias vietas, nes grėsė smurtinė mirtis.
1988 metų birželio 14. Armėnija. 4000 azerbaidžaniečių pabėgėlių, išguitų iš Armėnijos, atvyko į Azerbaidžaną. Liudytojų tvirtinimu, armėnų gaujos gerai ginkluotos, turi šarvuotosios technikos ir sraigtasparnių. Pasak 1988 metų birželio 17 dienos laikraščio „Izvestija“, Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos (respublikos parlamentas – red.) sesija priėmė nutarimą, kuriame, beje, sakoma, kad, atsižvelgiant į įtemptą padėtį Kalnų Karabache ir aplink jį, o taip pat KKAO ir Armėnijos gyventojų armėnų valią, vadovaujantis SSSR Konstitucijos 70 str. dėl tautų laisvo apsisprendimo teisės, sutikti, kad KKAO įeitų į Armėnijos SSSR sudėtį.
1988 metų liepos 9. Geležinkelio stotyje „Ararat“ 150 išsikankinusių azerbaidžaniečių pabėgėlių nekantriai laukė traukinio. Netikėtai juos užpuolė grupė armėnų banditų. Per žvėrišką susidorojimą daugiau nei 50 žmonių buvo sunkiai sužeisti. Jų likimas visiškai nežinomas.
Pagal oficialią statistiką, kurią vargu ar galima laikyti išsamia, iki 1988 metų liepos 9 dienos į Azerbaidžaną iš Armėnijos dėl mirtino pavojaus atvyko 20 000 pabėgėlių.
1988 metų rugpjūtis. Chankendis. Azerbaidžanas. Sudeginti azerbaidžaniečių gyvenamieji kvartalai. Armėnijos policija ir valdžia atvirai globoja teroristus, Azerbaidžaniečių šeimoms keliami ultimatumai ir duodama laiko, kad paliktų gimtąjį miestą. Vienas iš teroristinės organizacijos „Karabach“ ideologų V. Vardanianas armėnų neapykantą azerbaidžaniečiams paaiškino taip: „Istoriškai neįrodyta, kad armėnai ir azerbaidžaniečiai gali tapti broliais… Armėnas turi gimti su ginklu rankose… Armėnų tauta gyvuos amžinai, jeigu tauta taps armija, o tautos religija bus ne kažkieno prasimanytas dievas, o pati tauta“.
1988 metų rugsėjo 3–21. Azerbaidžanas. Dar viena serija teroro aktų prieš Kalnų Karabacho gyventojus azerbaidžaniečius. Chankendyje armėnų banditai apšaudė etninių azerbaidžaniečių – miesto senbuvių namus.
1988 metų rugsėjo 6–7. Azerbaidžanas. Gausios armėnų banditų grupuotės užpuolė Chodžaly ir Kiarkidžachaną. Yra aukų – žuvusių ir sužeistų etninių azerbaidžaniečių. Skirtingais liudijimais, azerbaidžaniečių kaimo ir miesto puolime dalyvavo gerai organizuotos ir šiuolaikiškais ginklais aprūpintos armėnų gaujos, iš viso iki 6 tūkstančių smogikų.
1988 metų lapkričio 12. Spitakas. Armėnija. Komunistų partijos Spitako komiteto pirmasis sekretorius N. Muradianas, komunistų partijos rajono vykdomojo komiteto pirmasis sekretorius F. Abučianas, rajono vyriausiasis gydytojas R. Bagdarianas, teisėjas E. Nazarianas, milicijos viršininkas V. Sarkisianas, prokuroras Arakisianas, lydimi kelių ginkluotų barzdočių, išvarė azerbaidžaniečių šeimas iš butų ir susidorojo su jomis.
36 žmonės, neištvėrę siaubingų kankinimų, žuvo. 70 vaikų nuo 5 iki 12 metų buvo tėvams matant gyvi užmūryti iš anksto paruoštame 20 metrų ilgio ir 1,5 metro skersmens vamzdyje. Dar 27 azerbaidžaniečių vaikai išvežti nežinia kur.
1988 metų lapkričio 25. Armėnija. Akademiko B. Budagovo duomenimis, Armėnijos SSR Komunistų partijos Centro komiteto sprendimu buvo patvirtintas prievartinio etninių azerbaidžaniečių išgujimo iš respublikos planas. Jam įgyvendinti skirtas terminas – iki 1988 metų gruodžio 5.
Vėliau įvykiai parodė, kad tas scenarijus buvo įgyvendinamas aktyviai dalyvaujant teroristinei organizacijai „Karabach“, kurią Silva Kaputikian pavadino „pirmuoju liaudies valdymo pavyzdžiu“. Ir nors formaliai organizacija tuo metu jau nebeegzistavo, realiai visa valdžia respublikoje priklausė būtent jai. S. Kaputikian apie tai rašė: „Karabacho“ komitetas“ buvo sudarytas, organizuotas liaudies stichijos, – ir jis, savo ruožtu, pats organizavo tą stichiją“.
1988 metų lapkričio 29. Spitakas. Armėnija. Armėnijos milicijos Spitako rajono skyriaus viršininkas V. Sarkisianas atvyko į Spitako rajono Saralo kaimą. Sušaukęs gyventojus, jis perspėjo: „Rytoj jums duosime autobusus, autokrautuvėles ir sunkvežimius. Susirinkite daiktus ir keliaukite į Azerbaidžaną. Jus lydės du šarvuočiai. Čia jūs daugiau gyventi nebegalėsite. Niekas jums negalės garantuoti gyvybės“.
Pagal dokumentus, „naktį į tuos autobusus per vargus sugrūdo kaimiečius. Nuvažiavus vos 2–3 kilometrus už kaimo, mašinos buvo sustabdytos. Lapkričio 30 rytą į kaimą atvažiavo 35–40 savivarčių. Visus daiktus iš gyventojų namų, be jų šeimininkų žinios, sukrovė į tuos savivarčius ir išgabeno iš kaimo. Dalį piliečių turto išvertė ant kelio ir, apipylę benzinu, padegė. Kitą dalį išvežė į rajono centrą.
Antrą valandą dienos autobusų vilkstinę su azerbaidžaniečiais ir juos lydėjusiais žmonėmis ties Chalsačemano kaimu užpuolė didelė grupė ginkluotų armėnų ir pradėjo į juos šaudyti.
1988 metų gruodžio 2. Pagal oficialią masinio pabėgėlių azerbaidžaniečių atvykimo iš Armėnijos statistiką 1988 metų gruodžio 2 dieną jų buvo 78 000 žmonių. Pažymėsime, kad pateikiami skaičiai – oficialūs, patikrinti sovietų cenzūros.
1988 metų gruodžio 7. Spitakas. Armėnija. SSSR liaudies deputatas, teroristinės organizacijos „Karabach“ narys N. Muradianas naktį po žemės drebėjimo Armėnijoje pareikalavo išvaryti visus azerbaidžaniečius iš Gursaly kaimo, taip pat rimtai nukentėjusius nuo požeminių smūgių.
Neįtikėtina, bet net tomis tragiškomis savo tautai minutėmis tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ir jos regioninių padalinių aktyvistai toliau kaitino antiazerbaidžanišką isteriją. Visiems nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo buvo išduota produktų. Visiems, išskyrus azerbaidžaniečius. Po dešimties dienų badavimo ir kankynės azerbaidžaniečiai valstiečiai buvo priversti palikti Gursaly kaimą.
1988 metų gruodžio 7–9. Spitakas. Armėnija. Po naikinančio žemės drebėjimo mieste buvo suorganizuotos smulkios armėnų teroristinės organizacijos „Karabach“ aktyvistų grupės, kurios vogė automobilius, grobstė medikamentus, atkeliaujančius iš viso pasaulio į Jerevano oro uostą „Zvartnoc“, plėšė parduotuves žemės drebėjimo apgriautuose miestuose, nuseginėjo nuo lavonų laikrodžius, aukso dirbinius, vogė pinigus ir t. t.
1998 metų gruodžio 12. Spitakas. Armėnija. Lėktuvą IL–76, kuriame buvo 77 savanoriai iš Azerbaidžano, skridę padėti „broliškai“ armėnų tautai, armėnų smogikai numušė raketa „Stinger“ Armėnijoje, Spitako rajone, prie Gugarko miesto. Per stebuklą vienas žmogus liko gyvas – autošaltkalvis iš Baku F. Balajevas.
Į ligoninę Jerevane, kur jis buvo nugabentas, pasipylė grasinantys skambučiai: azerbaidžaniečiui ligoniui nėra vietos šalia armėnų. Priešingu atveju – kažkokia armėnų teroristinė organizacija „nesiims atsakomybės už padarinius“.
Pagal turimus duomenis, tuo laikotarpiu visus vadovaujančius darbuotojus, taip pat ir azerbaidžaniečių tautybės respublikos deputatus, Armėnijoje atleido iš darbo ir išgujo iš respublikos.
1988 metų gruodžio 15. Armėnų teroristinė organizacija „Andranik“ išplatino pareiškimą dėl suimtų penkių Armėnų bendro nacionalinio judėjimo lyderių, kurių sąžinę slėgė masinės civilių gyventojų tremtys ir žudynės Armėnijoje ir Azerbaidžano Karabacho Kalnuotoje dalyje.
Ištrauka iš pareiškimo: „Reikalaujame nedelsiant paleisti „Karabacho“ komiteto narius (visi suimtieji buvo teroristinės grupės „Karabach“ nariai – red.) ir visus politinius kalinius, suimtus tomis dienomis. Duodame 24 valandas apmąstymams. Priešingu atveju pereisim prie masinio teroro. Laiko ir vietos nenurodome. Mes ginkluoti „Stingeriais“, kuriuos pristatė mūsų draugai. Teroristinis būrys „Andranik“.
1988 metų gruodžio 30. Dėl armėnų tarptautinės teroristinės organizacijos “Dašnakcutiun“ vykdomo smurto prieš civilius Armėnijos gyventojus azerbaidžaniečius iki 1988 metų gruodžio 30 į Azerbaidžaną atvyko per 100 000 pabėgėlių. Nusikaltimai buvo vykdomi su šūkiais už „Gorbačiovo demokratijos“ ir „kovos už žmogaus teises“ įgyvendinimą.
Liudytojų tvirtinimu, tai buvo baisus reginys. Persekiojami armėnų galvažudžių, pabėgėliai azerbaidžaniečiai traukė pėsčiomis snieguotomis perėjomis, kur dalis jų žuvo nuo šalčio, o daugelis dėl nušalimų visam gyvenimui liko invalidai.
(Bus daugiau)
2013.03.05; 07:55
