Vytautas Plečkaitis susirūpinęs: kas ketvirtas Lietuvos pilietis Lenkiją laiko Lietuvai priešiška valstybe. Pradžioje jis tiesiog negalėjęs tuo patikėti. Ir kam reikėję tokio tyrimo? Kam reikėję įvardinti, kad Rusija – didžiausias priešas, o Lenkija, nors ir gerokai mažesnis, vis dėlto, – taip pat iš tos pačios lentynos? (15min.lt portalas).
Pasak Plečkaičio, nereikėjo to bent jau garsiai įvardinti, nes nei Rusijai, nei Lenkijai tokia tiesa nemaloni, t.y. Rusijai malonu tik tai, kad ne ji viena kaimynų nemylima.
Tikrai būtų geriau, jeigu Lietuvos žmonės Lenkiją mylėtų kaip Ukrainą, Latviją, Estiją, Gruziją, Airiją, JAV… Daug šalių Lietuvos žmonėms patinka, o štai Lenkija – nelabai. Tik iš bėdos mes perkame lenkišką mėsą, lenkiškus obuolius, lenkiškas braškes, nesiveržiame į Lenkiją studijuoti, nebandome emigruoti… Kaip sakoma, višta – ne paukštis, O Lenkija – ne užsienis…
„Matyt, tie, kurie įvardijo Lenkiją mūsų priešu, šių faktų (to, kad ir Lenkijos naikintuvai kartais saugo mūsų oro erdvę – V.V.) nežino arba jie yra penktoji Kremliaus kolona Lietuvoje, nes visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nukreipia klaidinga linkme“, – rašo 15min.lt portale Plečkaitis.
Kai kas penktąja kolona vadina tuos, kurie į atlapus prisisegę Georgijaus juosteles, kurie Vingio parke šlovins Putino Rusiją, nepaisant tuo metu Ukrainos pasienyje liejamo kraujo, nepaisant neseniai įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos. Pasirodo, penktųjų kolonų Lietuvoje – ne viena. Kaip penktąją koloną kartais minime Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir Lenko kortos kavalierius. Kuri tikriausia?
„Kaip pakomentavo profesorius Alfredas Bumblauskas, Lietuvos žmonės, net miestuose, mažai skaito. Jis, ko gero, teisus. Žmonės ne tik mažai skaito. Nemaža dalis mūsų žmonių skaito tik reklaminius skelbimus arba apskritai neskaito, o informaciją semia iš Rusijos propagandos bei jos skleidžiamų gandų, platinamų sąmoningai“, – rašo Plečkaitis.
Turbūt teisus profesorius Bumblauskas (tikrai daug žmonių mažai arba nieko neskaito), tačiau gal Lenkiją mūsų priešu įvardijo tie, kurie skaito Algimanto Liekio, Algimanto Bučio, Romualdo Ozolo, Vlado Terlecko, Romualdo Grigo, Zigmo Zinkevičiaus, Tomo Kundroto knygas, Alvydo Butkaus, Gintaro Songailos, Vytauto Radžvilo, Vytauto Rubavičiaus ir t.t. straipsnius?
Nemanau, kad šie istorikai, filosofai, rašytojai, politikai dalyvavo minėtoje apklausoje, kad jie taip tiesmukiškai ir primityviai stotų į Plečkaičio vadinamąją „penktąją koloną“, tačiau jų knygų, straipsnių, pasisakymų žiniasklaidoje įtaka visuomenei – neabejotina.
O istorikų Alfredo Bumblausko, Alvydo Nikžentaičio, Algio Kasperavičiaus ir t.t., kai kurių politikų, politologų, publicistų knygų, straipsnių, pasisakymų poveikis – abejotinas. Manau, pastarųjų prolenkiškoje veikloje Plečkaičio minima „penktoji kolona“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose pasigenda istorinės tiesos, juos atstumia pastarųjų nepagrįstas pragmatiškumas, saviplaka, pataikūniškumas, arogancija, lietuvių tautos interesų nepaisymas.
Man regis, nepatikliai į šiandieninę Lenkiją žiūri būtent tie, kurie daug skaito, kurie gerai žino juoduosius Lietuvos istorijos puslapius (Algimantas Liekis: „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“) , šį tą išmano apie lietuvių kalbą ir bijo jos išdavystės (Vincas Urbutis: „Lietuvių kalbos išdavystė“).
„Jaunas Tarptautinių santykių instituto politologas visai Lietuvai drąsiai pakomentavo, kad dėl to, kad kas ketvirtas Lietuvos pilietis laiko Lenkiją priešiška valstybe, yra kalti… patys lenkai: pirmiausia V.Tomaševskis, o po to ir pragmatinė Lenkijos politika bei lenkų reikalavimai dėl pavardžių ir gatvių lentelių rašybos“, – rašo Plečkaitis. Šiame sakinyje juntama nejauno politiko atlaidi nuostaba: jaunas politologas viešai nusišnekėjo… Tačiau jaunystė – ne yda.
Jeigu minėti reikalavimai, nepaisant penktąja kolona pravardžiuojamų išmintingų žmonių susirūpinimo ir priešinimosi, bus įgyvendinti, Leknija jų akyse taps dar didesniu priešu, kaip ir tie, kurie prisidės prie šios lietuvių kalbos ir lietuvių tautos išdavystės. Kas kitus vadina trumparegiais, neišmanėliais, neretai patys mato ne toliau savo asmeninės naudos. Tokių pavyzdžių juoduosiuose Lietuvos istorijos puslapiuose daugiau negu norėtųsi.
Jeigu Lenkija, įpareigota NATO, iškilus pavojui, mus gins, tai gins ir be lenkiškų pavardžių bei lenkiškų lentelių.
Nėra amžinų draugų, yra amžini interesai. O koks Lenkijos amžinas interesas Lietuvos atžvilgiu? „Penktoji kolona“ žino, todėl ir atsargi, nors puikiai supranta, kad šiandien su Lenkija geriau nesipykti, nes, neduok Dieve, pavojaus valandą jų naikintuvai ims ir nepakils arba pakils per vėlai. Ar maža panašių pavyzdžių valstybių tarpusavio santykiuose?! Gal būtent šito ponai plečkaitininkai bijo ir užtat klaupiasi prieš Tomaševskį ant kelių?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2014.06.07; 06:11
