§ 2. Keletas įvadinių pastebėjimų dėl „raganagaudystės“ Lietuvoje
Dėl vaizdumo (ir intrigos) pasakojimą pradėsiu dviem autentiškomis iliustracijomis.
Martynas Mažvydas, būdamas uolus pastorius, 1550 m. Prūsijos hercogui Albrechtui (praėjus 300 metų po savo tautiečių krikšto) skundėsi: „Vieni, paklausti Viešpaties maldos, teigia jos nemoką dėl to, kad užmiršę dėl senatvės ir kad jau nebegalį išmokti. Kiti teisinosi jaunyste, sakydami: jaunas esu, negaliu išmokti, bet kai tik vyro amžiaus sulauksiu, tada jau išmoksiu. Kiti teisinosi ūkio darbais: man dieną ir naktį tenka daugiau rūpintis savo lauko ir ūkio darbais, negu Viešpaties malda ir tikėjimo artikulais. Dar kiti savo begėdiška burna prišneka daugybę kitokių pasiteisinimų“[1].
Beveik tuo pačiu istoriniu laikotarpiu, 1587 m. (praėjus 200 metų po Lietuvos krikšto), žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, regis, nerasdamas kitos išeities, tikėjosi Jėzuitų ordino pagalbos. Kreipdamasis į to ordino vadovybę irgi konstatavo, kad padėtis labai bloga: valstiečiai neina išpažinties, nemoka ne tik poterių, bet ir žegnotis… Vyskupas neslapukaudamas pripažino, kad jo „<…> diecezijoje visuotinai aukoja Perkūnui, gerbia žalčius, garbina ąžuolus kaip šventus, mirusiųjų sieloms kelia puotas ir daug panašių dyvų daro daugiau kaip iš nežinojimo negu iš blogumo ir nelaiko tai nuodėme“[2].
Pacitavau du autorius, sąmoningai atrinkęs iš tų, kuriuos mūsų istorija pristato kaip lietuvių tautos šviesuolius. Iš jų pozicijos matome, kad jie tikrai buvo išsilaisvinę nuo gamtojauta „apsėstos“ savo protėvių kultūros ir kad iš tiesų buvo be išlygų įtikėję krikščionybės civilizacine misija.
Tuo tarpu nuo modernizacijos vyksmo „atsilikusi“ ( svetimų madų mėgdžioti nelinkusi), nors formaliai ir pakrikštyta, didžioji etninės lietuvių tautos dalis dar keletą šimtmečių liks ištikima tai kultūrai, kuri suvokė ir Kosminį horizontą, ir Kosminio masto tvarką, ir Visatos Tvarkytoją. Toji dalis dar kurį laiką praktikuos senąjį tikėjimą, neišsižadės tos pasaulėjautos – ji tebegaivins žmogaus dvasią, jos pagrindu dar bus tvarkomi bendruomenės santykiai.
Bet ši pasaulėjauta (etosas), praradus savo vedlius – savuosius žynius, vaidilas ir krivius, ištikimus protėvių tradicijai kunigaikščius ir net bajoriją – užželdins piliakalnius, sunaikins alkakalnius ir kitas šventas vietas, kas dešimtmetį taps vis labiau primityvesnė, fragmentiška ir bus dar piktybiškiau iš visų pusių puolama.
Palietus „raganagaudystę“ Lietuvoje, neišvengiamai tenka susimąstyti dėl bendro „pagonybės“ puolimo suaktyvėjimo. Jį galėjo išprovokuoti ir toliau praktikuotas, bet kultūros požiūriu jau labiau deformuotas raganavimas, užkeikimai ir būrimai, vadinamieji „nužiūrėjimai“ („pikta akis“) ir pan.
Bet visa ši „pagonybė“ galėjo irgi suaktyvėti kaip gaivališka, nesąmoningai gimstanti reakcija į to meto irstančią tradicinę socialinę organizaciją, kaip pasipriešinimo forma prieš svetimkūnę, brutalia jėga peršamą polonizuotą katalikybę, prieš vis labiau įsisiautėjančią baudžiavą ir jos realiuosius įgyvendintojus – nutautėjusius didikus bei bajorus. Prieš tuos, kurie vardan savo padėties seniai atsisakė ne tik savo kalbos, bet ir elementarios pagarbos protėvių prigimtinei kultūrai…
Žinoma, tokie pamąstymai apie „pagonybės“ suaktyvėjimą yra gana santykiniai, bet svarstymams, manau, priimtini.
Turime pakankamai žinių apie senovėje praktikuotą liaudies mediciną, sukauptus jos turtus. Kai kas iš to lobyno, kruopščiai kaupto šimtus ir tūkstančius metų, pasiekė ir mūsų laikus. Manytina, kad ligų žinovai ir karių sužalojimus gydantys įvairūs žolininkai ir jų padėjėjai su savo rekvizitu lydėdavo gausesnius kariuomenės būrius. Tikėtina, kad jie lydėdavo ir į ilgesnes keliones susiruošusias kunigaikščių šeimas.
Tuo tarpu Vakarų Europoje nuo akademijų ir universitetų atsiradimo plėtojama vadinamoji akademinė medicina, įtvirtindama, gindama savo prestižą, buvo linkusi (kaip ir šiandien) gana negatyviai vertinti liaudyje sukauptą patirtį.
Ne išimtis buvo ir Lietuva, kurioje daugėjo medicinos studijų absolventų, kurie, sekdami savo kolegų pėdomis, buvo linkę atviriau maištauti prieš tradicinius „žiniuonis-žolininkus“, įžvelgdami čia ir ryšius su Nelabojo dvasia. Gaudant raganas, užkalbėtojus, aiškiaregius ir kitus į juos panašius „profesionalieji medikai“ suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Tačiau neteisingai, iškreiptai pristatant lietuvių prigimtinę kultūrą bene vieną rimčiausių „paslaugų“ bus padaręs Jonas Lasickis, pagal kilmę lenkas. Jis mėgęs keliauti po Europą ir žvalgytis „pro karietos duris“. Jo būta ir Žemaitijoje. Po apsilankymo šiame Lietuvos krašte J. Lasickis išleido jį išgarsinusį traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“. Tai buvo 1615-ji metai – pats raganų gaudymo ir jų deginimo Lietuvoje karštymetis… beje, keistai sutapęs su įsisiautėjančiais Lietuvos karais prieš švedus ir maskvėnus…
Minėtas keliautojas Žemaitijoje priskaičiavo 76 dievybes, pradedant tradiciniu Perkūnu ir baigiant „mitologine smulkme“ – rūgimo, ėriukų, samanų, kubile supiltus miltus prižiūrinčių ir aibe kitų dievybių (ar tik ne pasišaipydamas J. Lasickis bus juos įvardijęs?..)[3]. Toks aiškinimas buvo ypač parankus prieš „pagonybę“ kovojusiai polonizuotai katalikų bažnyčiai bei jos rėmėjams lietuvių kilmės kilmingiesiems, skubėjusiems tapti nepriekaištingais europiečiais.
Būtent „tokio“ J. Lasickio laikomasi ir šiandien. Bet man labai priimtinas, atradimo įžvalgų prisodrintas Alg. Bučio pastebėjimas apie J. Lasickį ir jo brošiūrą: „Visas žemaičių dievų sąrašas nušvinta nauja šviesa, kai rašytojas į veikaliuko pabaigą įterpia atviros pašaipos kupiną pastraipą apie katalikų garbinamus šventuosius. Įterpia ir net atviru tekstu ne kartą pabrėžia, kad katalikų garbinami gausingi šventieji savo funkcijomis tarsi niekuo ir nesiskiria nuo aibės pagoniškų dievybių, kurias garbino pagonys romėnai, graikai, o dabar – pagonys žemaičiai<…>“[4] J. Lasickis buvo eruditas ir naudojo ne tik aštrią polemiką, bet ir subtilaus pamfleto, ironijos žanrą. J. Lasickis buvo reformatas ir aiškiai nemėgo katalikų peršamos neopagonybės.
Man regis, kad į šiek tiek panašias žabangas bus pakliuvusi ir mūsų iškilioji etnologė prof. Pranė Dundulienė. Savo tyrimuose, kuriuos paskelbė dar sovietiniais metais, ji yra irgi pateikusi gana gausų, vien moteriškosios lyties priskaičiuojamų 45 dievybių ir deivių aprašą[5]. Viskas būtų buvę gerai, jeigu profesorė dėmesio būtų skyrusi ir Kosmoso erdvėms…
Nesunku atsekti, kad J. Lasickio, o iš dalies ir mūsų iškiliosios etnologės P. Dundulienės aprašuose (kurie pasikartodavo kitų etnologų darbuose) aiškiai dominuoja gerokai suprimityvintas vaizdinys, tarsi bylojantis apie socialine, politine bei kultūrine prasme tokį pat palyginti skurdų kaimo bendruomenėms priklausančių žmonių mąstymo lygį.
Susidaro įspūdis, ypač prašaliečiui, kad būtent tokia dievybių gausybė yra nenuginčijamas įrodymas apie klestinčią tikrąją pagonybę, apie eilinio sodiečio gyvenimą „už civilizacijos ribų“ – laukine, pirmykšte dvasia alsuojančiuose miškuose, krūmais užžėlusiuose upių slėniuose ir durpinguose tyrlaukiuose. Bet ar taip iš tikrųjų būta?
Gerai žinome: įvedus krikščionybę, pirmiausia buvo pasirūpinta sunaikinti lietuvių prigimtinės religijos centrus bei kulto židinius. Tarp jų pakliuvo ir garsusis Palangos astronominis statinys (dabartinis Birutės kalnas). Anot žymaus senųjų lietuvių kultūros ir religijos tyrėjo G. Beresnevičiaus, tauta patyrė „<…>mirtiną traumą“: prigimtinė religija tapo „nebeveikianti socialinėje plotmėje, tačiau išliekanti individų sąmonėje“. Autorius mano, kad jau nuo XV a., iš prigimtinės religijos galutinai atėmus oficialųjį statusą, jos elementus žmonės vienas kitam perduodavo „<…>jau kitaip, pagal savitą modelį“, neturėdami galimybių, „<…>kur ir su kuo religingumo suderinti, apmąstyti, aptarti“[6].
Be išlygų galima priimti šio autoriaus metaforišką teiginį, kad visa, kas liko iš senosios protėvių kultūros, ypač tai, kas buvo susiję su religinėmis pažiūromis, yra ne kas kita, kaip „<…>antikinė Apolono šventykla be galvos arba pagonybė, kaimo religija“. Pridėsiu nuo savęs: krikščioniškiesiems šimtmečiams bėgant laipsniškai, bet iš esmės keitėsi visa lietuvio mąstymo ir elgsenos kultūra, ją „reguliuojanti matrica“.
O apie tai, kokios būta senaisiais laikais lietuvių kultūros, vaizdingai byloja archeologinės žinios, taip pat anų laikų objektyvesnių liudininkų pasakojimai (na, kad ir Kornelijaus Tacito, tūkstančiui metų prabėgus – arkivyskupo Adomo Bremeniečio, vėlesniųjų laikų – Mato Pretorijaus, Eduardo Gizevijaus ir daugelio kitų). Apie turtingą praeities dvasinę kultūrą byloja taip pat ir mano kartą tiesiogiai lietusios gyvosios kultūros elementai.
Taigi esama labai rimto pagrindo toliau plėtoti G. Beresnevičiaus mąstymo kryptį. Lietuvis, ypač senesniųjų laikų, labai pagarbiai elgėsi su visais gamtos reiškiniais, su jų kaita, dėl aiškumo suteikdamas tiems reiškiniams ir daiktams savus vardus. Panašiai galima pasakyti ir apie patį darbą. Jį atlikdavo ne kaip pilkos būtinybės, ne kaip prievartos primestą veiksmą. Darbus stengdavosi įveikti taip, tarsi tai būtų savotiškas sakralizuotas ritualas. Žinoma, su sąlyga, jeigu iš tiesų tos atgrasios būtinybės, tos iš išorės primestos prievartos nebūdavo.
Senasis lietuvis ne tik į jį supančią Gamtą, ne tik į daiktų pasaulį, bet ir į savo veiksmus žvelgė per Pradžiapačio ar Viešpaties visur buvimo ir Jo kūrybinės raiškos prizmę… Būtent šitaip man leidžia tvirtinti prisiminimai, kaip elgdavosi mano tėvai ir ypač seneliai.
Na, o J. Lasickis ir garbioji P. Dundulienė? Jie matė ir kruopščiai, kaip buhalteriai, skaičiavo, registravo jau iš prakiurusio maišo pabirusias dievybes. Bet paties maišo nebematė!
Suirus bendrai pasaulėvaizdžio sistemai „paganus“ stigma (paženklinimas, žymė) tampa labiau tikroviška, nenuginčijama. Valstiečių, kaimo bendruomenės elgsena (etosas) įgyja visai realios, gilesne išmintimi nepridengtos, todėl ir toliau koneveikiamos pagonybės bruožus, juolab kad katalikų bažnyčia daug ką sakralaus iš senųjų lietuvių prigimtinės religijos jau buvo pasisavinusi ir teikė kaip savo „produktą“. Betgi vis dar buvo likusi plati paletė būrimų, užkalbėjimų, liaudies medicinos žinių ir šimtmečius atlaikiusi jų praktika. Žinoma, visko būta. Būta ir tiesiog kultūrų kryžkelėje suvešėjusių, naujai užgimusių prietarų. Visa tai (vos ne su pasitenkinimu) buvo priskiriama žemutiniam, „tyrlaukiuose“ tebegyvenančiam sluoksniui – dūminėse pirkiose tūnantiems kaimiečiams…
Kaip čia neprisiminus Atgimimo metais mūsų mąstymą išjudinusio, europinę mintį skleidusio V. Kavolio. Jis teigia: „Senoji tolerancija, rėmusis lietuvišku gentiniu principu: „Kiekvienai grupei jos papročiai“, išsisemia su 1596 m. Brastos unija. Religinė tolerancija nuo šiol laikysis lenkiško luominio dėsnio: „Kiekvienas bajoras individualiai gali daryti beveik viską, ką jis nori“[7].
Pacitavęs mūsų iškilųjį, per anksti į Dausas iškeliavusį (67-rių metų) mąstytoją, privalau kai ką priminti, paaiškinti… Brastos unija reiškė stačiatikių, įeinančių į Abiejų Tautų Respubliką, pavaldumo Romos kurijai (katalikybės centrui) aktą… Reforma buvo sunki. Ir carizmo, ir bolševizmo metais unitai buvo totaliai persekiojami (atsidūrę už įstatymo ribų).
Na, o dėl V. Kavolio paminėto „luominio dėsnio“… Manau, kad šia metafora autorius norėjo pabrėžti, jog kartu su Unija buvo įtvirtinamos ir didesnės bajorų teisės, tarp jų – ir teisė patiems spręsti, į ką jų nuosavybė – baudžiauninkai privalą tikėti? Ir – kaip tikėti… Suprantama, kartu buvo pašalinti ir bet kokie apribojimai, kaip toliau gali būti naikinta „pagonybė“ ir lietuvių prigimtinė kultūra.
Plėtojant pasakojimą apie aukščiau apibrėžtą mūsų tautos istorijai skaudų netekčių laikotarpį (blūdą) dera atskirai pastebėti, kad ir tarp kaltintojų (teisėjų), tik skirtingais pavidalais, egzistavo prietarų, netgi vadinamosios „juodosios magijos“ atspindžių, ydingų bendrosios kultūros, juolab atskiro žmogaus ar žmonių grupės gyvenimo ir bendravimo įpročių. Ir tarp apsišvietusiųjų tais laikais sklandė neraštingumo ūkanos.
Tuo nesistebėkime… Panašių ūkanų nesugebėta išsklaidyti ne tik Apšvietos epochoje. Jos yra gyvybingos net ir neįtikėtinais mokslo bei technologijų laimėjimais besipuikuojančiame nūdienos pasaulyje (kuris dar vadinamas supermoderniuoju)… Jeigu tikėsime žiniasklaida, pasaulio pabaiga 2012 m. gruodžio 21 dieną tikėjo (ir tam įvykiui vienaip ar kitaip ruošėsi) apie 12% JAV ir apie 5% Rusijos gyventojų (o kiek Lietuvoje? – deja, neskelbta…).
Dėstant šias įvadines pastabas apie raganų intensyvaus medžiojimo ir jų naikinimo Lietuvoje laikotarpį, neatmestina ir ta prielaida, kad šio proceso plėtroje būta ir grynai politinių motyvų. Bažnyčiai, didikų ir bajorų luomui, pagal Europos tradiciją, derėjo įsitvirtinti Romos popiežiaus kurijos telkiamoje šalių (valstybių) sąjungoje, reikėjo pademonstruoti ketinimus tapti tikraisiais, civilizuotais (pagal to meto standartus) europiečiais.
Pasinaudojus Europos šalyse plačiai praktikuotomis raganų gaudymo ir naikinimo akcijomis, greičiau ir įtikinamiau norėta „atsikratyti“ ir jiems patiems primestos pagonio etiketės. Pagaliau taip elgtis vertė užimamos (ar siekiamos) pareigos Jungtinės valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) struktūrose… Tuo tenorėjau pastebėti, kad egzistavo jungtinis Romos ir Krokuvos ne tik politinis, bet ir psichologinis spaudimas.
Bet visa tai sunkiai derėjo su „užsilikusia“ erdvesne, t. y. tolerantiškesne baltų-lietuvių etnoso prigimtimi. Gal būtent dėl šios priežasties raganų medžiojimo ir jų deginimo laužuose akcijos Lietuvoje buvo „kuklesnės“… Jos lietė vien žemesnįjį, t. y. valstiečių sluoksnį. Čia (skirtingai nuo kitų kraštų) težinomas tik vienas aiškus, nediskutuotinas atvejis, kai dėl erezijos (tada prilygintos politinei išdavystei) laužo liepsnose „pranyko“ kilmingųjų atstovas.
Kaip žinome, taip atsitiko su Lietuvos vyriausiojo tribunolo (!) nariu Kazimieru Liščinskiu. Egzekucija buvo įvykdyta net ne Lietuvoje, o Varšuvoje (prieš tai viešai nukirsdinus galvą). Nelaimingasis prasikalto traktatu „Apie Dievo nebuvimą“. Tais fanatiniais bažnytinės galios demonstravimo laikais traktato autorius išdrįso teigti, kad pats žmogus yra sukūręs Dievo esatį. Kad Dievas – tai tik efemeriška būtybė, egzistuojanti vien žmogaus prote…[8] Pastebėsime, kad mirties bausmė eretikui buvo įvykdyta 1689 m., jau praėjus masinio raganų deginimo vajui.
Ta proga drįstu pastebėti, kad K. Liščinskis Dievą suprato (ir jį neigė) tokio pavidalo, kokį vaizdavo Romos katalikų bažnyčia. O jeigu vietoj antropomorfologizuoto (sužmoginto) Dievo jis būtų „pasiūlęs“ suvokti Dievo esatį kaip Visatos Protą, kaip Absoliutą, kaip Viseto Kūrėją? Gal laužo ir nebūtų išvengęs, bet užtat moderni visuomenė jį būtų pripažinusi kur kas didesniu didvyriu, ypač lietuviai…
K. Liščinskio pavyzdį pateikiau norėdamas prieš skaitytojo akis paskleisti platesnę tuomet Vakarų Europoje egzistavusią negatyvų paletę. Ne tik dėl erezijos, bet ir dėl būtų ar nebūtų politinės neištikimybės valdovui atvejų užsiliepsnodavo net markizus ir hercogus naikinę laužai. XVI a. Anglijoje tokių atvejų būta ne vieno ir ne dviejų… Kartu tai buvo būdas ne tik valdinių minią užhipnotizuoti tuo, kad kaltinamasis skleidė blogį, bet tai buvo ir parankus būdas pašalinti politinį priešininką ir, kas ne mažiau svarbu, – konfiskuoti jo turtą.
Nors aš šiek tiek pasuksiu ir į šoną, bet priminsiu klasikiniu tapusį politinio (ir moralinio) susidorojimo atvejį to meto Prancūzijoje. Kalbu apie garsųjį Žanos d’Ark teismą ir viešą šios prancūzų tautos pasipriešinimo anglams didvyrės sudeginimą ant laužo. Prieš tai vykęs teismo procesas buvo raizgyte apraizgytas išgalvotais tuščiais teologiniais išvedžiojimais. 1431 m. gegužės 30 d., „<…>dalyvaujant dideliam anglų kareivių būriui ir Ruano gyventojų miniai, nuosprendis buvo įvykdytas“[9].
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.
(Bus daugiau)
2014.07.26; 06:19
[1] Ročka M. Martyno Mažvydo laiškai // Literatūra IX. – Vilnius, 1966, p. 261–262.
[2] Plg. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1976, p. 9.
[3] Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius: „Mintis“, 1969.
[4] Bučys, Algimantas. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius: Versus Aureus, 2012, p. 201.
[5] Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės. – Vilnius: Mintis, 1989.
[6] Beresnevičius G. Pagonybė // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. – Vilnius: Aidai, 2001, p. 444.
[7] Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994, p. 389.
[8] Religijotyros žodynas (sudarytojas Romualdas Petraitis). – Vilnius, „Mintis“, 1991, p. 228.
[9] Černiakas, J.., p. 21.
