Pastaruoju metu padaugėjo įvykių, verčiančių suabejoti, ar Vakarų išpažįstamos vertybės yra jau tokios fundamentalios. Suprantu, galiu būti apkaltintas, kad skelbiu prorusišką propagandą, kuri dėl Rusijos agresijos Ukrainoje jau metai nėra madinga. Tačiau man galbūt pagelbės tai, jog niekada, net sovietų okupacijos laikais, nesivaikiau „madų“ ir dėl to nukentėjau nuo KGB persekiojimo.
Paskutinį metų mėnesį JAV ir Lietuvoje nutiko du dalykai, kurie, mano požiūriu, daug kuo susiję. Mūsų prokuroras Gintas Ivanauskas pasiūlė nubausti 32,5 tūkst. litų bauda buvusią prezidentės atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę. Oficialūs kaltinimai jai skamba labai grėsmingai – esą dirbdama prezidentūroje atskleidė valstybės paslaptį ir piktnaudžiavo pareigomis. Dėl to buvusios valstybės tarnautojos biografijoje gali atsirasti įrašas apie teistumą.
Savaitės pradžioje JAV Senatas paskelbė ataskaitą apie Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kankintus teroristus ir su jais susijusius asmenis. Tiesa, Amerika savo agentų neteis. Bent jau dabar, kai šaliai vadovauja pirmas jos istorijoje juodaodis prezidentas Barackas Obama.
Iš pirmo žvilgsnio prie tų dviejų istorijų nėra kaip prikibti. Abiejose valstybėse valdžia – įstatymų leidybos ir priežiūros – laikosi įstatymų, demaskuoja ir prašo nubausti tuos, kurie juos pažeidė. Juk visiems žinoma: Vakarai tuo ir tobulesni už kitas civilizacijas, kad ten šventai laikomasi įstatymo raidės! Tačiau drįstu teigti, jog D. Ulbinaitės ir JAV Senato ataskaitos dėl CŽV veiklos atvejais dominuoja ne įstatymų viršenybės principas, už kurį dar nieko geriau nesugalvota, bet moralinė Vakarų dviveidystė.
Kad būtų suprantamiau apie ką kalbu, verta atidžiau panagrinėti abu atvejus. Ikiteisminis tyrimas dėl D. Ulbinaitės pradėtas pernai spalį, kai naujienų agentūra BNS paskelbė apie Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimus, kad Rusija rengia informacines atakas prieš Lietuvos vadovus. Kilo įtarimų, jog informacija žurnalistus galėjo pasiekti iš prezidentūros, kuriai VSD esą buvo pateikęs slaptą pažymą. Nors prokurorai D. Ulbinaitei jau pasiūlė bausmę, o verdiktą teismas skelbs sausio 12 dieną, buvusi prezidentūros darbuotoja iki šiol neprisipažįsta nutekinusi slaptą informaciją.
Bet jei būtų ir nutekinusi, ar tikrai būtų padariusi nusikaltimą, už kurį valstybės tarnautoją reikia teisti? Ir ko gali iš to pasimokyti kiti lojalūs Lietuvai piliečiai, ateities kartos? Man regis, tik to, kad už patriotizmą, už besąlygišką meilę tėvynei žmogus po daugelio metų į Vakarų civilizaciją sugrįžusioje Lietuvoje gali būti nubaustas, o jo reputacija ir garbė sutepta visam gyvenimui.
Kad suprastume, kokį žygdarbį prieš metus atliko kol kas nežinomas patriotas (patriotė?), reikia grįžti į 2013-ųjų pabaigą. Nors Ukrainoje jau buvo prasidėjęs Maidano sukilimas, iki tol dar niekas nebuvo girdėjęs apie hibridinį karą. O Rusija jau seniai jį kariavo ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje, įskaitant Lietuvą. Dabar apie šios rūšies karą prišnekėta ir prirašyta tiek, kad daugelis nebesusigaudo, kas tai yra. Hibridinio karo esmė – supainioti pasirinktos valstybės-aukos piliečius taip, kad šie nebesuprastų, kas jų priešas, o kas – draugas.
Pavyzdžiui, dar ir dabar, kai jau viskas tarsi aišku, daug kas Lietuvoje mano, jog rusų meška bus gera, jei tik jos neerzinsi. Tada net šildymas kainuos centus. Kad pradėtų tekėti medaus ir pieno upės, reikia visai nedaug – pakeisti Rytams nepalankią valdžią palankia. Ir visai nesvarbu, kad ta valdžia vėliau „netyčia“ gali priimti sprendimą, kurio pagrindu Lietuva būtų įtraukta į kokį nors rytietišką aljansą. Tikslui pasiekti buvo metami gal net ne milijonai, o milijardai.
Todėl kažin kur Sibiro platybėse vis dar besiganančią gerąją mešką unisonu garbino ir papirktos politinės partijos, ir papirkti visuomeniniai judėjimai bei atskiri veikėjai, ir papirkta žiniasklaida. Tiesa, kalbėti apie tai viešai prilygo valstybės (kurios?) išdavystei. Daug metų statyto melo kortų namelio geroji savybė yra ta, kad jį labai greitai galima sugriauti viešumu. Dėl to visi, kurie nors puse lūpų viešai prasitarė apie hibridinį karą, buvo apšaukiami geriausiu atveju puspročiais.
Bet staiga atsiranda Didvyris ir rizikuodamas laisve išdrįsta nutekinti informaciją, kuri iš esmės išgelbėja valstybę nuo moderniosios okupacijos! Ordiną tokiam drąsuoliui! Pensiją iki gyvos galvos! Amžina jam garbė! O kas vyksta Lietuvoje? Sakote, įstatymas viršesnis už viską? Tad kodėl jau kelerius metus nesugebama galutinai nuteisti partijos ir jos veikėjų, galbūt nuslėpusių nuo valstybės milijonus, ir, maža to, dalies kurių veikla kai kuriais atvejais galbūt atitiko priešiškų valstybių interesus. Ar negali mūsų teisėsauga surasti panašios įstatymų landos patriotams?
Atvejis dėl CŽV kalėjimuose vykdytų kankinimų labai panašus. Ar tie, kurie rašė ataskaitą, prisiminė apie tūkstančius 2001 metų rugsėjo 11 dienos aukų, kurias islamo radikalai pasiuntė myriop? Ar kalbėjosi su žmonėmis, kurie po teroristinio akto Niujorke liko visiški invalidai arba prarado artimuosius? Kiek jie kančių patyrė? Ar kas skaičiavo, kiek dar tokių aukų galėjo būti, jei CŽV nebūtų atlikusi savo pareigos taip, kaip ją atlieka visos pasaulio slaptosios tarnybos?
Tačiau pirmajam Amerikos juodaodžiui prezidentui reikėjo laikytis pažadų savo rinkėjams, tarp kurių – labai daug iš pašalpų gyvenančių afroamerikiečių. Nemažai daliai šių žmonių, anot jų pačių, vis trūksta saugumo. Šiuo atveju – nuo tariamos teisėsaugos savivalės ar tariamo rasizmo.
Garbė Amerikai, ji kol kas neteisia savo nematomo fronto didvyrių. Bet ar gali kas garantuoti, kad 2014-ųjų ataskaitos pagrindu jie nebus nuteisti, pavyzdžiui, JAV prezidentu išrinkus "Obamą II"? Kur tuomet atsidurtų išgirtosios Vakarų vertybės?
Hibridinį karą įveikiame viešumu, diskusijomis. Atėjo laikas tuo pačiu ginklu naikinti ir dvejopą moralę.
Nuotraukoje: žurnalistas Vidmantas Užusienis, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis: http://www.lzinios.lt/
2014.12.22; 03:40
