„Naujieji rusai“ pasistengė ir pagal savo supratimą už naftos dolerius modernizavo savo sostinę Maskvą.
Atrodytų, kad suspindėjęs naujasis tarptautinis Maskvos verslo centras „Moscow-City“ galutinai palaidojo Vasiukų miestelio prie Volgos šachmatininkų viltis.
Viltis, kad jų provincialiame miestelyje kada nors bus surengtas pasaulio šachmatų didmeistrių turnyras ir ta proga didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio vadybinių gabumų dėka Vasiukai taps elegantiškiausia pasaulio sostine, kurią teks pervardinti į New Maskva. O Maskvai teks pasitenkinti trečiaeilio Rusijos miesto vaidmeniu pavadinant jį Senaisiais Vasiukais.
Tačiau dar ne viskas prarasta, brangieji vasiukiečiai!
Likimas šiandien padovanojo jums Ostapo Benderio mokinį, minties galiūną, rusiškos (suverenios) demokratijos tėvą, žmogų, artimą imperatoriui, „kūjį ir pjautuvą“ pakeitusį imperatoriškomis regalijoms, tiesa, palikusį imperatorių ir jo šeimą sušaudžiusio sovietinio monstro himno melodiją.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atrodo, daro viską, kad iš „Moscow-City“ netrukus liktų dangoraižių – vaiduoklių sankaupa, o brangūs maskviečiai prašyte prašytųsi leisti jiems apsigyventi ekonominių negandų užgrūdintuose Vasiukuose.
Aneksavusio Krymą, įsivėlusio į kruviną avantiūrą Ukrainoje ir už visa tai „užsidirbusio“ ekonomines bei finansines Vakarų sankcijas bei Likimo nulemtą naftos kainų kritimą, Maskvos miesto laukia, spėju, nemalonūs laikai.
Maskva – Rusijos milijardierių miestas
Po SSRS žlugimo ir Rusijos Federacijos atsiradimo beveik visa finansinė ir ekonominė pastarosios galia susikoncentravo Maskvoje. Visa, kas geresnio Rusijos žemės gelmėse – dabartinį Rusijos ekonomikos pagrindą – susigrobė komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra, kuri savo centrines naftos, dujų, metalų bendrovių kontoras ir bankus įsteigė labiausiai nuo vidaus ir išorės priešų apsaugotame mieste – Maskvoje.
Beveik visi Rusijos milijardieriai turi gyvenamą būstą Maskvoje.
Skiriamasis Maskvos nuo civilizuotų pasaulio miestų bruožas – griežta policinė migracijos į ją iš likusios Rusijos teritorijos kontrolė, sunkiai įveikiami administraciniai barjerai norintiems joje pastoviai apsigyventi paprastiems Rusijos piliečiams. Iš esmės Maskva tai anklavinė valstybė – kolonistė likusios Rusijos atžvilgiu. Įsivaizduokime, koks triukšmas kiltų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, jeigu Paryžiuje būtų leista gyventi ne visiems Prancūzijos piliečiams.
Maskvos gyventojai dar SSRS laikais nepasižymėjo svetingumu atvykusiems su įvairiais reikalais į totalitarinės valstybės sostinę. Iš provincijų su maišais įvairiomis dingstimis atvykę vargšai žmogeliai sudarydavo ilgas eiles visų pirma maisto prekių parduotuvėse miesto centre. Maskvos, kaip sostinės, centras su užsienio valstybių ambasadomis valdžios nurodymu buvo kur kas geriau, negu miesto pakraščiuose, aprūpintas visų pirma maisto produktais.
Visa tai erzino nuolatinius Maskvos gyventojus: „maišelininkai“ parduotuvėse neretai būdavo apstumdomi ar aprėkiami. Suprantama, ypatingos meilės maskviečiams jie jau tada nejautė.
2013 metais Maskvoje gyveno beveik 12 mln. išskirtinių Rusijos piliečių, dar 3,5 mln. gyveno priemiesčiuose. Tad Maskvoje susikoncentravo daugiau negu dešimtadalis visos Rusijos gyventojų.
Praėjusių metų pabaigoje vis didėjant Maskvos ir provincijų socialinei atskirčiai pasirodė pirmosios provincijų nepasitenkinimo Maskva kregždutės – negausios demonstracijos Novosibirske, Sverdlovske ir kituose Rusijos miestuose su užrašais ant plakatų „Pakaks šerti Maskvą!“ V. Putinas tai laiko įstatymo baudžiamu separatizmu, pasikėsinimu į šalies teritorinį vientisumą, o jo policija bei teismai adekvačiai reaguoja į jo nuomonę. Bet kas žino, kokiems veiksmams pasiryžę Maskvą tebešeriantys, o patys galo su galu nesuduriantys, šalies gyventojai tolimose provincijose gilėjant šalies nuosmukiui.
Laukia bankrotas
Jei viskas vyks pagal planą, Maskvos laukia bankrotas.
Pasaulis turi neseną bankrutavusio didmiesčio pavyzdį.
2013 metų gruodį JAV Federalinio teismo sprendimu kažkada klestėjusiam JAV automobilių pramonės centrui Detroitui paskelbtas bankrotas. Dėl pralaimėjimų pasaulinėje automobilių gamybos konkurencijoje, ypač, konkurentams iš Azijos, ir netinkamo Detroito valdymo miestas prasiskolino apie 18 mlrd. dolerių. Žiniasklaida rašė, kad bankroto metu dėl lėšų stygiaus mieste veikė tik pusė apšvietimo, apie 40 proc. gyventojų atsidūrė už skurdo ribos. 1950 metais Detroite gyveno 1,8 mln. žmonių, dabar jų tėra apie 700 tūkst. Buvęs klestintis pramonės centras dabar tapo žinomiausiu didmiesčio nuosmukio pavyzdžiu: jame apstu apleistų dangoraižių, gamyklų ir namų, kuriuose mėgsta burtis benamiai, valkatos ir nusikaltėliai. Miestas tapo JAV nusikaltėlių sostine.
Tačiau Detroito gyventojų skaičius geriausiais laikais tesudarė 0,6 proc. visų JAV gyventojų, tad jo bankroto poveikis visai šaliai buvo beveik nepastebimas.
Kas kita supermegapolis Maskva. Sunku įsivaizduoti, į ką ji pavirs ir kokį poveikį tai turės visai šaliai, kai iš jos į užsienį pabėgs visas dar užsilikęs kapitalas, ir šiaip jau sparčiai tirpstantis krentant pasaulinėms naftos kainoms. Tiesa, visos Rusijos nusikaltėlių sostine Maskva, o ypač Kremlius, garsėjo visais laikais, tad šioje srityje statuso keisti neprireiks.
Finansinis ir ekonominis krachas, o ne eilinė krizė. Tokią artimiausią Maskvos ateitį projektuoja iš jos ofisų dangoraižiuose bėgantys naujieji rusai – naftos, dujų ir metalų rūdų telkinių toli nuo Maskvos savininkai.
Po invazijos į Ukrainą dėl sankcijų ir naftos kainų pasaulinėje rinkoje kritimo pradėjo tirpti ir eilinių maskviečių pinigai. Ne visi jie išgalūs emigruoti, tad paprasčiausias kelias – tiesiai į Vasiukus. Ten pragyvenimas pigesnis, nors ir ne toks kokybiškas.
Už tai – „Krymas mūsų“.
Kas nors gali paprieštarauti dėl liūdnos Maskvos perspektyvos: jau ko, ko, o Maskvos valdantis režimas tikrai neleis nuskriausti, vien dėl ambicijų, kaip buvo ir sovietmečiu. Iš žemės iškas pinigų Maskvai.
Bet juk ir sovietmetis baigėsi tuo, kuo baigėsi todėl, kad badas priartėjo ir prie Maskvos. Tada jau neužteko naftos dolerių ne tik provincijai, bet ir visam Maskvos miestui išmaitinti.
Kaip čia neprisiminsi tikros ar pramanytos istorijos apie nuverstą sovietų diktatorių Nikitą Chruščiovą. Su juo pasielgta gana humaniškai. Naujasis diktatorius Leonidas Brežnevas leido jam nugyventi paskutines dienas valstybės išlaikomame būste Pamaskvėje. Kalbama, kad pasibaigus iš Kremliaus atsigabentoms maisto atsargoms N. Chruščiovas nusiuntė savo žmoną Niną į parduotuvę apsipirkti. Toji grįžusi pareiškė: „Nieko neradau, viskas kaip iššluota, konservų dėžutę pasiūlė“. Matai, savaitė dar nepraėjo, o jie jau šalį suspėjo į bankrotą nuvaryti, padarė išvadą N. Chruščiovas.
Bet tai buvo laikai, kai homo sovietikai buvo laikomi už „geležinės uždangos“ ir nelabai įsivaizdavo, kaip gyvena žmonės Vakaruose. Dabartiniai sovietikai, ypač iš Maskvos, – dažni turtingi svečiai euroatlantinėje erdvėje. Daugelis net kokios nors Vakarų šalies pilietybę turintys. Ir jų net rafinuočiausia V. Putino režimo propaganda neapgaus dėl tikros padėties Maskvos mieste, kai ženkliai pradės plonėti, jau plonėja, jų piniginės.
Lapkričio 19 d. Maskvos Dūma patvirtino deficitinį 2015 metų sostinės biudžetą, suplanavusi surinkti 1 trilijoną 486 milijardų rublių mokesčių, o išleisti – 1 trilijoną 633 milijardo rublių. Tą dieną už dolerį pagal Centrinio banko nustatytą kursą buvo galima gauti 47 rublius, po mėnesio – 68.
Pats laikas pasaulio šachmatų (FIDE) prezidentui, imperatoriui artimam asmeniui Kirsanui Iliumžinovui pradėti planuoti pasaulinį šachmatų turnyrą Vasiukuose.
Imperatorius Putinas
Prieš Naujuosius metus Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje V. Putinas nenurodė jokių ekonomikos ir finansų politikos kurso pokyčių, kurie galėtų bent sukelti diskusiją dėl jų veiksmingumo sprendžiant katastrofiškas šalies vidaus problemas.
O ir ar rūpi jos jam, įtikėjusiam savo branduoliniu saugumu Kremliuje? Prezidentas prisipažino, kad net nežino kokį atlyginimą gauna iš šalies biudžeto. „Atneša jį man, nusiunčiu į sąskaitą, net neskaičiuoju“, – pareiškė V. Putinas, taip komentuodamas žurnalistės Jekaterinos Vinokurovos repliką apie siaubingą socialinę nelygybę ir skurdą, kuriame gyvena senoliai, pensininkai, tie, kuriuos vadina „paprastais žmonėmis“.
„Jei jie neturi duonos – tevalgo pyragus“, toks, matyt, prezidento supratimas apie savo liaudį.
O tiesą sakant ir kokia prasmė jam kiekvieną mėnesį skaičiuoti atlyginimą, kai šalyje šuoliuoja infliacija, laukiama rublio devalvacijos (gal ir defolto), o pikti dar užsilikę opozicijos narsuoliai tvirtina, kad pagrindinis V. Putino kapitalas, „uždirbtas“ KGB, o vėliau aukštesnėse politinėse pareigose skaičiuojamas milijardais, ir ne rublių, o JAV dolerių užsienio bankuose.
Tiesa, matyt, taisydamas pernelyg imperatorišką įspūdį, V. Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad tikrasis Rusijos elitas tai – darbininkai ir valstiečiai.
Tur būt niekas nežino ką veiks Imperatorius alkanoje Maskvoje. Milijardieriams yra dėl ko susirūpinti.
O mums kas iš to, jei Maskva taps Senaisiais Vasiukais?
Rusai turi tokią patarlę: „Чужое горе – двойнoe счастье“ (Svetimo sielvartas – dvigubas džiaugsmas). Matyt, ja ir vadovaujasi V. Putinas, liedamas ukrainiečių kraują Ukrainos žemėje.
Ką gi, mes taip pat turime kažką panašaus, berods, apie padvėsusią kaimyno karvę. Tik, aišku, ne tokiame kraugeriškame kontekste. Ypač turint omeny, koks nedraugiškas ir pavojingas tas kaimynas. Karvė šiuo atveju, žinoma, nepadvės. Tik štai pieno, kuriuo kaimynas girdo savo agresyvius tarnus, ilgą laiką neduos. Nusilps tie tarnai. Ir mums, ir visiems kitiems kaimynams dėl to bus tik ramiau. O ten, žiūrėk, ir naujas, draugiškesnis paveldėtojas toj kaimynystėj atsiras…
Deja, tokios paprastos tiesos niekaip nenori suprasti visokie veterinarines karvės gelbėjimo paslaugas siūlantys, „gumą tempiantys“ hollandai, merkelytės, obamos, etc. O kas jiems, juk ne jie gi kasdieną žūna nuo V. Putino kulkų, raketų ir sprogmenų ar yra jų suluošinami karo laukuose Ukrainoje.
Štai vieno iš tokių „veterinorių“, Vokietijos vicekanclerio Sigmaro Gabrieliaus logika, šviežiai pademonstruota sausio 4 d. interviu "Bild am Sonntag".
Įspėjęs negriežtinti sankcijų Rusijai (nesvarbu, ką ji bedarytų) socialinis demokratas (partijos vadas) S. Gabrielius pareiškė: „Kas to nori, provokuoja mums visiems Europoje dar pavojingesnę situaciją“. Jo žodžiais, tie, kurie dabar siekia dar labiau ekonomiškai ir politiškai destabilizuoti Rusiją, „vadovaujasi visai kitais interesais“. Europoje, kaip ir JAV, pažymi vokietis, „yra jėgos, kurios nori matyti kitas supervalstybes-varžoves galutinai prispaustomis prie žemės, bet tai – ne Vokietijos ir ne Europos interesai“.
Sankcijų tikslas – sugrąžinti Rusiją prie derybų stalo. Mes norime padėti išspręsti krizę Ukrainoje, bet ne parklupdyti Rusiją, sakė Vokietijos vicekancleris.
Jis išreiškė viltį, kad vėl pamatys V. Putiną G-8 draugų tarpe š.m. birželio 4-5 dienomis Bavarijoje Elmau pilyje pirmininkaujant Vokietijai (V. Putinas buvo išvytas iš G-8 už Krymo aneksiją ir jos iki birželio tikrai neatsisakys, – K.S.).
Ką čia bekomentuosi. Rusija dar niekada nebuvo prie derybų stalo ir nežada prie jo būti, ji niekuo dėta, tad ir sugrąžinti nėra ką.
O šventas vicekanclerio minimas Vokietijos interesas tikriausiai sutampa su bendrapartiečio buvusio Vokietijos kanclerio, o dabar iš Kremliaus algą gaunančio Gerhardo Schroederio interesais. Ir tuo aspektu ponuliai Gabrielius ir Schroederis nuoširdžiai suinteresuoti V. Putino galybe ir nesuinteresuoti jo valstybės finansiniu krachu, nes už paslaugumą mokėti Kremliuje gali neužtekti pinigų. Vardan to galima ir Krymo aneksiją pripažinti teisėta, ir leisti Ukrainai kraujuoti iki begalybės.
Ir dar aišku, kad panašūs ponuliai labai jau nemyli ir bijo Amerikos. Galimai ne tiek pačios Amerikos, kiek jos finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybų, kartas nuo karto slapta pasidominčių ir sąjungininkų politinių partijų finansiniais srautais.
Dieve mano, su kokiais apgailėtinais smirdžiais mums tenka plaukti vienoje valtyje. Gerai dar, kad jų ne absoliuti dauguma.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.01.05; 03:14
