Kas lankėsi kompozitoriaus Vytauto Barkausko jaunesniojo naujausios operos „Gripino svajonė“ premjeroje, neliko abejingas nuostabiam Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentės Emilijos Bereznauskaitės balsui.
Studentė tvirtina, kad muzika ją lydi nuo pat gimimo. LEU mergina atsidūrė neatsitiktinai. Emilija teigia, kad visada jautė polinkį ne tik dainuoti, bet ir mokyti, dalytis savo patirtimi ir žiniomis su kitais. „LEU man suteikia visas galimybes įgyti pedagoginių ir praktinių žinių“, – tvirtina pašnekovė.
Jau trečius metus studijuoji LEU Ugdymo mokslų fakultete muzikos pedagogikos specialybę, esi įvairių konkursų laureatė, tavo nuostabaus balso galima klausytis bene kiekviename universiteto renginyje. Atrodo, jog studijuoji tai, apie ką tikrai svajojai. Pasidalyk patirtimi, kaip tau sekėsi po mokyklos baigimo rinktis studijas?
Po mokyklos baigimo ilgai svarsčiau, kur stoti: į dainavimo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Vilniaus kolegijoje, ar pasirinkti pedagogo profesiją. Susidėliojusi visus prioritetus, nusprendžiau stoti į LEU.
Aš visada jaučiau polinkį mokyti, dalytis savo žiniomis ir patirtimi su kitais. LEU man suteikia visas galimybes įgyti pedagoginių, praktinių žinių, taip pat turiu galimybę mokytis ir daryti tai, kas man patinka, t. y. dainuoti, todėl aš čia.
Esi įvairių prizinių vietų laimėtoja, tarp jų – ir tarptautinių konkursų prizinės vietos. Jau antrus metus dalyvauji kompozitoriaus Vytauto Barkausko jaunesniojo sukurtose operose „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ ir naujausioje operų trilogijos dalyje „Gripino svajonė“. Kokią patirtį studentui duoda dalyvavimas tokiuose projektuose?
Studentas įgyja pasitikėjimo savimi ir išmoksta užmegzti ryšį su publika. Taip pat įgyjama daug patirties dirbant kolektyvinį darbą, kur gali būti daug įvairių nuomonių tam tikrais klausimais, todėl tenka ieškoti kompromiso. Dirbti su pačiu kompozitoriumi, realizuojant jo turimas idėjas, – taip pat labai didelė patirtis. Tokie dalykai yra svarbūs ne tik scenoje, bet ir dirbant mokytoju.
Studijuoji muzikos pedagogiką. Ar jau svarstai apie darbą po studijų? Kokie tavo tolimesni karjeros tikslai ir siekiai?
Norėčiau dirbti pedagoginį darbą ir save realizuoti mokykloje ar kitoje mokymo įstaigoje. Kai baigsiu bakalauro studijas, turbūt tęsiu mokslus studijuodama magistrantūroje LEU, toliau gyvenimą siesiu su dainavimu, stengsiuosi pasiekti savo tikslą – dirbti pedagoge.
O nuo kada tave lydi muzika?
Muzika mane lydi nuo pat gimimo. Mano mama yra sakiusi, kad tik gimusi rengdavau savo solinius koncertus (juokiasi – aut. past.). Mane labai mylėjo darželio auklėtojos. Jos mane pastatydavo prieš visus ir prašydavo, kad jiems dainuočiau.
Dainavau mokyklos chore, ir ten mokytojos mane pastebėjo, pradėjo su manimi dirbtiatskirai. Vėliau įstojau į Vilniaus Juozo Tallat–Kelpšos muzikos konservatorijos Populiariosios muzikos skyrių, vokalo specialybę. Taigi galiu drąsiai teigti, kad dainuoti išmokau anksčiau nei kalbėti.
Kaip tau sekėsi atlikti pedagoginę praktiką? Kas buvo sunkiausia?
Pedagoginę praktiką atlikau nuo pat pirmo kurso. Sekėsi visai neblogai. Be abejo, pasitaikydavo visokių situacijų, tačiau praktika juk tam ir skirta.
Sunkiausia buvo išmokti užmegzti ryšį su moksleiviais, kurie buvo paaugliai. Paauglystės laikotarpiu vaikai pradeda atrasti save iš naujo, kiekvienas save iškelia kaip asmenybę, kuriai viskas neįdomu ir nereikalinga.
Kokią didžiausią pamoką tau davė universitetas?
Didžiausia pamoka, kurią gavau universitete, yra naudotis proga imti viską, naudotis viskuo, ką suteikia universitetas, ir taip siekti savo užsibrėžto tikslo.
Kaip manai, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
Reikalingas ir pašaukimas, ir pedagoginės žinios. Tik su pedagoginėmis žiniomis galėsi dirbti pedagoginį darbą, tačiau niekada nepavyks užmegzti ryšio su moksleiviais, dirbdamas šį darbą nejausi malonumo, pakliūsi į rutiną. Na, o tik su pašaukimu, be pedagoginių žinių, taip pat neišeis būti geru mokytoju, autoritetu, nes dėl žinių stokos tiesiog nežinosi, kaip tokiu būti.
Studijuoji didžiausioje pedagogus ruošiančioje aukštojoje mokykloje. Koks, tavo nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Mokytojas yra žinių skleidėjas, šviesos nešėjas, autoritetas. Tačiau šiais laikais mūsų visuomenėje švietimas ir mokytojas yra labai nuvertinami.
Tikėkimės, kad padėtis gerės ir visuomenė supras, koks svarbus pedagogo vaidmuo. Kaip manai, koks turėtų būti ateities pedagogas?
Ateities pedagogas bus toks, kuris mokės prisitaikyti prie šio technologijų amžiaus ir mokės užmegzti ryšį su moksleiviais, juos sudominti ir ugdyti net tada, kai vaikų požiūris į mokslą yra pakankamai atsainus.
O kokius reikalavimus kelsi sau kaip pedagogei?
Visų pirma išmokti ugdyti pagarbą tarp mokytojų ir moksleivių. Antra, suteikti pagalbą kiekvienam ugdytiniui, kai jam jos reikia, rasti sprendimą problemoms išspręsti. Neišskirti nė vieno ugdytinio. Motyvuoti ir skatinti moksleivius bendradarbiauti. Na, ir, žinoma, tobulinti profesines ir asmenines žinias.
Nuotraukoje: Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentė Emilija Bereznauskaitė.
2015.02.26; 06:03
