Lituanistė Raimonda Gadliauskaitė: „Praktika užsienyje pirmiausia suteikė galimybę atrasti save“


Print

Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų praktika lituanistinėse mokyklose užsienyje – tai bandomasis studentų praktikų lietuvių bendruomenėse projektas, suteikiantis puikią galimybę mokyti lietuvaičius mokyklose užsienyje ir vos per du mėnesius įgyti didžiulės patirties.

Pagal šį projektą praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje (JAV) atliko Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lituanistikos fakulteto absolventė Raimonda Gadliauskaitė, kuri šiemet atsiėmė bakalauro diplomą, suteikiantį galimybę dirbti ir mokykloje.

Mergina teigia, kad yra be galo dėkinga universitetui už neįkainojamą praktiką, kuri vainikavo paskutinius jos studijų metus.

Praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje atlikusi lituanistė R. Gadliauskaitė teigia, kad prieš vykdama į šią lituanistinę mokyklą užsienyje buvo išsikėlusi gana dalykiškų tikslų: palyginti, kuo skiriasi pedagoginis darbas Lietuvoje ir svetur, susipažinti su vietos lietuvių bendruomene, įsitraukti į jų veiklą, prisidėti prie renginių organizavimo, pasidalyti savo pedagogine ir gyvenimiška patirtimi. „Stengiausi nesusikurti jokių ypatingų iliuzijų, tiesiog norėjau nuvykti ir viską pajausti būtent čia ir dabar. Pajutau. Ir vis dar jaučiu. Esu labai patenkinta, jog likimas nuvedė būtent į Čikagos lituanistinę mokyklą. Iki šiol priešais save matau nuostabias ten dirbančių pedagogų šypsenas ir prisimenu jų visapusišką atsidavimą savo darbui“, – teigia pašnekovė.

Merginai dviejų mėnesių praktika užsienyje pirmiausia suteikė galimybę atrasti save. „Iki šiol visų trijų prieš tai atliktų praktikų metu man teko prie kažko taikytis, iš kažko mokytis, o šiemet buvo suteikta visiška laisvė. Ji teikė didžiulį džiaugsmą ir man, ir mokiniams, su kuriais teko dirbti“, – džiaugiasi Raimonda ir priduria, kad jai labiausiai įsiminė ne iš vieno mokinio girdėti žodžiai: „Mokytoja, myliu tave.“ Pasak jos, tokiomis akimirkomis jauti, kad visos pastangospasiekia mokinių širdis. O tai motyvuoja.

R. Gadliauskaitė negalėjo nustoti žavėtis lituanistinėje mokykloje dirbančių mokytojų požiūriu į darbą. Pasak merginos, mokytojai, priešingai nei Lietuvoje, ten dirba ne dėl atlyginimo. „Daugeliui mokytojų į mokyklą tenka važiuoti daugiau nei valandą. Taigi gaunamas atlyginimas padengia tik kelionės išlaidas. Tačiau mokytojai apie tai negalvoja. Kiekviena diena mokykloje jiems yra mažytė šventė, grįžimas namo. Lietuviška mokykla – tai jų Lietuva“, – sako Raimonda ir tvirtina, kad susipažino su daugybe nuostabių žmonių, kurie ilgam išliks jos atmintyje. Mergina jautėsi didelės šeimos, kurioje buvo mylima ir reikalinga, nare. Pasak jos, Čikagoje gyvenantys lietuviai buvo labai draugiški, dosnūs ir paslaugūs.

Čikagos lituanistinė mokykla – jaunimo švietimo ir kultūros ugdymo židinys, kuriame vaikai mokomi ne tik lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, bet ir liaudies dainų ir šokių, grožinio skaitymo, švenčiamos mūsų tautos šventės ir kt. Tai padeda išlaikyti mūsų tautos savitumą JAV. Pasak Raimondos, tautiškumas yra puoselėjamas ir Lietuvoje. Tik čia visa tai yra įprasta, todėl dažnai to nebepastebime, o Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviškumą yra stengiamasi tiesiog išlaikyti. „Ten gyvenantys lietuviai iš savo šalies išvyko ne todėl, kad nemylėjo Lietuvos, o dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių. Todėl visai nesvarbu, kur mes esame, meilė Lietuvai išlieka lygiai tokia pati. Tiesiog mes turime galimybę būti čia, Lietuvoje, o jie savo Lietuvą kuria patys“, – sako ji.

Lituanistė, paklausta apie Čikagos lituanistinėje mokykloje vykusią Lietuviško žodžio šventę, kurios metu apdovanojami mokiniai, perskaitę daugiausia lietuviškų knygų, džiaugiasi, kad turėjo galimybę tai pamatyti iš labai arti.

„Vieną šeštadienį teko pavaduoti bibliotekininkę. Būtent tuo metu vis dar vyko skaitymo konkursas. Vaikai į tai žiūrėjo labai atsakingai. Ši puiki akcija vyko ne vieną savaitę. Vaikai labai domėjosi rezultatais, sekė savo vietą pagal perskaitytų knygų skaičių ne tik klasėje, bet ir visos mokyklos mastu. Labai žavėjo ir mokinių nuoširdumas. Ne visi vaikai puikiai skaito lietuviškai, todėl sudėtingesnius tekstus jiems skaitė tėveliai, tačiau siužetus vaikai puikiai atpasakodavo“, – teigia mergina ir priduria, kad daugiausia knygų per savaitę perskaitę vaikai gauna nedidelių prizų, kurie jiems būna labai brangūs ir svarbūs, o tai motyvuoja skaityti toliau. Pasak Raimondos, tokie ir panašūs konkursai galėtų būti organizuojami ir Lietuvos mokyklose.

R. Gadliauskaitės praktika sutapo su kai kurių Lietuvos valstybinių švenčių minėjimu. Pasak merginos, šventės buvo minimos įspūdingai. „Joms buvo iš anksto kruopščiai ir nuoširdžiai ruošiamasi. Pagalvota apie viską: mokyklos puošimą, parodas, koncertus, net užkandžiai mokytojų kambaryje švenčių dienomis buvo trispalsviai.

Didžiausią įspūdį paliko tai, jog Vasario 16-ąją visi mokiniai į mokyklą įžengė apsirengę tautiniais kostiumais. Sunku patikėti, kol pats nepamatai tokio nuostabaus vaizdo. Vaikams tautinis kostiumas – pats puošniausias apdaras. Tiesa, prie šio minėjimo prisidėjome ir mes. Šventinio koncerto metu Ingrida, su kuria kartu atlikome praktiką, pasakė nuostabią kalbą ir padeklamavo eilėraštį apie Lietuvą, o aš atlikau Eurikos Masytės legendinį kūrinį „Laisvė“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.

O kokia lietuviškų mokyklų kūrimo užsienyje reikšmė Lietuvai ir galbūt kiekvienam iš mūsų? Anot lituanistės, tai puiki žinutė kiekvienam, kad mūsų yra kur kas daugiau nei trys milijonai. „Nepaisant to, jog JAV gyvenantys lietuviai nevaikšto ant gimtosios žemės, tačiau mintimis, darbais ir siekiais jie visada su mumis, todėl bendradarbiavimas yra itin reikalingas. Mes atvežame naujų idėjų, minčių, o jie įkvepia savo patriotiškumu, meile savo gimtajai šaliai“, – teigia Raimonda, kuri, eidama pedagogo keliu, lietuviškumą žada ugdyti ne tik švenčių metu. Merginos nuomone, patriotiškumas turi būti kiekviename žingsnyje, bet nereikia jo skiepyti diktatoriškais sakiniais, nes tokie metodai sulaukia atmetimo reakcijos. „Todėl savo pamokų metu stengčiausi apie tai ne tik kalbėti, bet ir piešti, dainuoti, kurti. Apskritai bet koks integralumas mane labai žavi. Patriotiškumas turi būti atrandamas individualiai“, – įsitikinusi būsima pedagogė.

Mergina teigia, kad įgyta praktika yra neįkainojama. „Esu begalo dėkinga Lietuvos edukologijos universitetui, kad tokia nuostabi praktika vainikavo mano paskutinius studijų metus“, – sako Raimonda, kuri neatmeta galimybės eiti pedagoginiu keliu. Pasak jos, mokytoju gali būti tik toks asmuo, kuris gerbs ne tik save, bet ir savo mokinius. „Svarbiausia gero mokytojo savybė – supratingumas. Joks mokytojas nebus gerbiamas ir mylimas, jeigu jis dirbs sau, o vaikai – sau. Tarpusavio supratimas ir bendrų tikslų siekimas yra kelias į sėkmę. Taip pat labai vertinu kūrybiškumą. Kūrybiškas ir puikių idėjų turintis mokytojas visada žavi ir motyvuoja“, – sako pašnekovė, kurios nuomone, pasirinkdamas mokytojo specialybę turi susitaikyti su mintimi, jog visą gyvenimą turėsi dar vieną didelę šeimą – mokinius.

Nuotraukoje: Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lituanistikos fakulteto absolventė Raimonda Gadliauskaitė.

2015.07.04; 08:07


Prisijunkite prie diskusijos