Apie autorių ir knygą „Dvylika metų su SRI AUROBINDO“

Nirodbaranas (gimė 1903 m. lapkričio 17 d., mirė 2006 m. liepos 17 d.) į pasaulio istoriją įėjo kaip XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės bengalų politinio lyderio, poeto ir jogo Aurobindo Ghose’o, vėliau žinomo kaip Sri Aurobindo, asmeninis gydytojas ir sekretorius.

Šalia tiesioginių pareigų Sri Aurobindo ašrame,^[1] Pondičeryje (dabar – Pudučeris), kuriame dirbo gydytoju ir dėstė bengalų kalbą Sri Aurobindo tarptautiniame lavinimo centre,^[2] Nirodbaranas parašė nemaža reikšmingų knygų.

Jos tapo neįkainojamu metraščiu ir pirminiu šaltiniu žmonėms, kurie domisi ašramo gyvenimu ir Sri Aurobindo asmenybe bei mokymu. Iš jų svarbiausios – du stori tomai „Susirašinėjimų su Sri Aurobindo“,^[3] keturi tomai „Pokalbių su Sri Aurobindo“,^[4] „Sri Aurobindo humoras“,^[5] „Atmintini susitikimai su Motina“^[6] ir „Dvylika metų su Sri Aurobindo“.^[7]

Taip pat jo plunksnai priklauso laisvesnio pobūdžio biografijos „Sri Aurobindo visiems amžiams“, ^[8] „Mrinalini Devi“,^[9] „Motinos įrankis Pradyotas“^[10] ir „Nepaprasta mergina“;^[11] pastaroji knyga – apie Eshą, Dilipo Kumaro Roy dukterėčią, bhāratanāt_.yam šokėją, kurios senelis iš tėvo pusės, Surendranathas Banerji, buvo žymus politinis lyderis ir reformistų politikos veikėjas, o iš motinos pusės, Dwijendralalas Roy, garsus rašytojas.

Šie prisiminimai kiek neįprasti, nes Nirodbaranas pirmuoju asmeniu atpasakojo tai, ką pasakojo Esha. Iš atskirų pasakojimų, spausdintų žurnale Mother India, vėliau sudarė knygą. Ne mažiau ekstravagantiškas jo sumanymas parašyti įsivaizduojamą Sri Aurobindo ir jo mokinių pokalbį, kuris virto knyga „Sri Aurobindo. Svajonių dialogas su vaikais“.^[12]

Tokie sumanymai kilo jau garbiame amžiuje, kai Nirodbaranas susidūrė su ašramiečių, mažų ir didelių, klausimais, į kuriuos nei pats Sri Aurobindo, nei Motina nebegalėjo atsakyti. Kadangi Nirodbaranas pasižymėjo puikia atmintimi ir skrupulingumu, jis turėjo retą dovaną tiksliai užrašinėti tai, ką išgirdęs. Antai jo „Pokalbiai su Sri Aurobindo“ chronologiniu ir faktiniu atžvilgiu tiksliai sutampa su kito Sri Aurobindo mokinio, A. B. Puranio užrašytaisiais.

„Susirašinėjimas su Sri Aurobindo“ – dokumentinė medžiaga, kurią sudaro apie keturi tūkstančiai laiškų, rašytų Sri Aurobindo kaip atsakymai į Nirodbarano laiškus. Ypatingo tikslumo ir atsakingumo jis pasiekė paskutiniaisiais Sri Aurobindo gyvenimo metais, kai užrašinėjo savo Mokytojo diktuojamą poemą „Savitrė“. O kol buvo gyva Motina, ji asmeniškai aprobuodavo visus Nirodbarano ir kitų autorių svarbius tekstus.^[13]

Nirodbaranas, etninis bengalas, kilo iš Čitagongo (dabar  – Bangladešas), budizmą išpažinusių žemvaldžių talukdarų (zamindarų). 1924 metais Nirodbaranas lydėjo dukterėčią Jyotirmoyee į Europą, kur abu studijavo Edinburgo universitete: Nirodbaranas mediciną, Jyotirmoyee – filosofiją.

1927 metais jiedu Paryžiuje sutiko garsų klasikinės indų muzikos atlikėją ir dainininką Dilipą Kumarą Roy, kuris papasakojo apie Pondičeryje reziduojantį jo guru – Sri Aurobindo. Pirmą kartą Nirodbaranas į Pondičerį atvyko 1930-taisiais, paskui porą metų atliko Birmoje gydytojo praktiką.

Kadangi ji nesuteikė dvasinio pasitenkinimo, 1933 metų vasario 16 dieną Nirodbaranas grįžo į Pondičerį ir liko jame visam laikui. Kartu su Sri Aurobindo politinių laikų bendražygiu Nolini, Dilipu Kumaru Roy, Champaklalu, Pranabu, Amalu Kiranu, Sunilu, Aravinda Basu, H. Maheshwari ir keletu kitų jis sudarė elitinį Sri Aurobindo aplinkos ratą, tačiau išorėje tas pranašumas nebuvo pabrėžiamas.

Priešingai: vykdant Motinos ir Sri Aurobindo dvasinę pertvarką, visiems teko pripažinti kastų, lyčių ir rasių lygybę. Kai kurie įnamiai nepajėgė paklusti šioms nuostatoms ir nepriėmė moters, tai yra Motinos, vadovavimo ašramui, todėl išvyko. Tarp jų Nirodbaranas iškyla kaip vienas kukliausių ir pažangiausių indų, ištikimai atsidavusių Mokytojo idėjoms. Galbūt jo charakteriui darė įtaką ir budizmas, tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis pasižymėjo atida žmogui, įžvalga ir pasirengimu padėti visiems, kas siekė išminties. Iš artimiausios aplinkos jis padėjo atvykti į ašramą dukterėčioms ir sūnėnams Suhashui, Bibhashui, Bani, Dolly, Juthikai bei kitiems žmonėms, jei tik matė nuoširdžias jų dvasines aspiracijas.

Nenuostabu, kad plačios ir glaudžiai tarpusavy bendraujančios giminės Indijoje siekė gyventi kartu, tačiau dar svarbiau buvo įveikti priešiškai nusiteikusių giminaičių nuostatas tapti vienuoliais ir vienuolėmis. Todėl šalia Sri Aurobindo sutikimo didelę reikšmę turėjo pačių žmonių apsisprendimas. Dolly tapo dešine Nirodbarano ranka ūkyje ir jaunesnių giminaičių globėja. Sykį ji sužinojo, kad jos dėdė tiesiogiai susigiminiavęs su Rabindranathu Tagore. Kai ji paklausė, ar tikrai jo pusbrolis vedė Tagore’s trečios kartos dukterėčią, Nirodbaranas atsakė trumpu „taip“, o į nuostabą, kodėl jis slėpė šį faktą ir nuo jų, atsiliepė: „Čia yra ašramas“.^[14]

To nežinojo nei ašramo berniukų mokyklos vadovė Minku Tagore, nei į ašramą žmoną lydėdavęs ir pas Nirodbaraną viešėdavęs Krishna Kripalini, Tagore‘s dukraitės vyras. Šis atvejis gerai parodo asketiškas ir neasmenines Nirodbarano nuostatas laikytis jo guru nustatyto „dvasios kurso“, siekti ne išorinės, bet vidinės pilnatvės.

Kadangi šios knygos vertimą lėmė asmeninė pažintis su jos autoriumi, tikslinga keliais bruožais užsiminti apie Nirodbaraną remiantis tiesioginiais įspūdžiais, juolab, kad viešoje erdvėje, išskyrus jo oficialias sąsajas su Sri Aurobindo, apie jį žinoma palyginti mažai.

Su Nirodbaranu susipažinau 1995 metų balandžio mėnesį Sri Aurobindo ašrame. Nusipirkau keletą jo knygų ir nuėjau autografo. Sykiu puoselėjau viltį jį nufilmuoti. Paspaudusi kamerą po pažasčia, ryžausi žygiui į pagrindinį ašramo pastatą, žinodama, kad filmuoti jo teritorijoje draudžiama. Nirodbaranas buvojo siaurame kambarėlyje kieme po Tarnystės medžiu, žvelgiančiame tiesiai į Sri Aurobindo ir Motinos kapą. Ši pažintis buvo lemtinga. Nirodbaranas ne tik pasirašė ant knygų, bet ir padovanojo man savo poemų rinkinį.^[15] Didžiulis jo autoritetas ir indiška tradicija lėmė, kad daugelis į jį kreipėsi „Nirod-da“, arba tiesiog pagarbiu bengališku kreipiniu „mama“. Aš savaime – taip pat.

Iš visų kitų svarbių pažinčių su ašramo senbuviais pažintis su Nirodbaranu apsprendė mano viešnagės kokybę. Man leido filmuoti visur ir viską. Susukau keturių valandų juostą, įamžinusią ir jį, ir kitus žymius žmones. Nirodbaranas rūpinosi mano kelione į Kolkatą, kurioje Sri Aurobindo gimė; supažindino su savo gyvenimo būdu ir intymiais dvasiniais dalykais, kuriais jis gyveno. Atėjo į mano koncertą, kuriame skaičiau paskaitą apie M. K. Čiurlionį ir skambinau jo kūrinius. Kasdien kviesdavo popiečio arbatai, tiffin. Pakvietė su šeima apsigyventi ašrame – tai buvo neįtikimas pasiūlymas, nes gauti teises tapti nuolatiniu ašramo gyventoju yra labai sudėtinga ir šiandien. Net jo giminaičiai tokį leidimą gavo sunkiai. Publikavo mano laiškus ašramo žurnale MotherIndia. Ir jam tuomet buvo… devyniasdešimt dveji.

Antrą sykį jį aplankiau 1998-taisiais. Tame tarpe susirašinėjome. „Dvylika metų su Sri Aurobindo“ man paliko gilų įspūdį, tad nusprendžiau šią knygą išversti. Viename laiškų Nirodbaranas parašė: „Prašei leidimo versti mano knygas. Kokia laimė tad ištiktų tąsias knygas! Versk ir leisk tavo žmonėms sužinoti apie Sri Aurobindo ir Motiną. Tai viskas, ko noriu.“

Visiškas dvasinis bendrumas leido jaustis saugiai ir laisvai. Tada net nesuvokiau tos reikšmės, tos dovanos, kurią gali suteikti prie Avataro gyvenę rišiai, ir ne dėl kažkokių ypatingų „nuopelnų“, o dėl galingos protekcijos, kuri apima kiekvieną žmogų visame pasaulyje, jei jame įžvelgiama bent dalelė noro keistis ir tobulėti. ^[16]

„Dvylika metų su Sri Aurobindo“ tyrinėtojų nuomone yra ypatingas tekstas, ir ne tik dėl objektyviai aprašytų paskutiniųjų guru gyvenimo metų. Jis atskleidžia tokias aplinkybes, kurios lemtingos visai dvasinei pasaulio raidai. Bent jau man knyga priartino ir sužmogino sunkiai suvokiamą esamybę To, kuris išdrįso nubrėžti ir argumentuoti dar nebūtą žmonijos ateitį. Viename iš laiškų Nirodbaranas parašė: „Ramana Maharshis, Krishnamurtis ir kiti yra niekas palyginti su Sri Aurobindo.“ Tokį teiginį tenka tikrinti moksliškai lyginant apologetinius ir kitus išlikusius istorinius tekstus apie Sri Aurobindo.

Laimei, jis gyveno XX amžiuje, ir rašytiniai šaltiniai, amžininkų liudijimai dar neapaugę legendomis ir išsigalvotomis istorijomis… Deja, man jį ar Motiną pažinti asmeniškai neteko. Tačiau dėl prigimties pažįstanti būtį iš tekstų, pajutau tiesos užtaisą, ir tokį galingą, jog nusprendžiau pasitikrinti savo žinias. Jas papildė asmeniniai santykiai su juos pažinojusiais.

Nirodbaranas tarp jų, daugiausia atsiskyrėlių, tapo mano dvasiai labai artimu bičiuliu. Kad knygoje aprašyti įvykiai yra autentiški, suvokiau bendraudama su Nirodbaranu. Pirmiausia, kas mus siejo, tai visiškas skepsis, tai yra, nuolatinis abejojimas tuo, kas vyksta, vadovaujantis principu įtikėti tik tada, kai it šventas Tomas įkiši pirštą į žaizdą. Nirodbaranas iš kitų Sri Aurobindo aplinkinių išsiskyrė ypatinga savybe: jis drįso juoktis iš guru ir jam prieštarauti. Sveiko proto pamatu. Juk jis buvo gydytojas, materijos ginklanešys. Ir tas skepsis lydėjo Nirodbaraną visą gyvenimą. Įstabu tai, kad Nirodbaranas išlaikė natūralią jungtį tarp proto, kūno ir antgamtinių dalykų, vykusių ašrame.

O laidininkas tam buvo … humoras. Nirodbaranas sugebėjo viską, net antgamtinius guru žygdarbius nuleisti juokais ir tuo pat metu uoliai daryti jogą. Ir guru atsiliepė ta pačia gaida. Savo aforizmuose sakė: „Jei nebūtų humoro, žemė seniai būtų nuėjus šuniui ant uodegos“. Taigi tą sugebėjimą į viską, net rimčiausius dalykus pažvelgti linksmai Nirodbaranas išlaikė iki pabaigos. Todėl jis aprašinėjo įvykius kaip mokslininkas ir gydytojas, visą laiką pokštaudamas ir uždavinėdamas keblius klausimus. Sri Aurobindo atsakinėjo jam su tokiu pačiu sąmoju, ir tai buvo išskirtinis jo santykis su Nirodbaranu. Žinoma, daktaro skepsis sumažėjo vien dėl keistos aplinkybės: jis tapo poetu siurrealistu.

Sri Aurobindo, baigęs Kembridže klasikines studijas ir save laikęs pirmiausia poetu, įkūrė ašrame poetų mokyklą. Nirodbaranas, kaip ir kai kurie kiti ašramo pateptieji, antai Nishikanta, įgijo poetines galias pagal prigimtį. Ir kaip paskui prieštarausi mokytojui, jei jis atskleidžia tavy glūdinčias galias? Nirodbaranas, aukštas, prakaulus ir rūstus, visiems kėlė tokią baimę, kad susirgę žmonės bijodavo eiti pas jį gydytis. O rūstumas tebuvo jo principingumo ir sąžiningumo išraiška, po kuria nuolat šypsojosi draugiška ir visuomet linksma siela. Gal tai ir yra ilgaamžiškumo paslaptis, leidusi Nirodbaranui sulaukti šimtas dvejų metų ir gyventi iki pat galo visavertį gyvenimą?

Jis rašė: „Nesuprantu, kaip tu, būdama lietuvė, taip gerai perpranti Aurobindo. Net ir man tai buvo sunku.“ Galėsiu į tai atsakyti jau ne Nirodbaranui, bet gentainiams. Kadangi pirmiausia susidomėjau Sri Aurobindo filosofine mintimi ir jo pilnutinės advaita vedantos mokykla (pūrnādvaita), o šis susidomėjimas virto profesija, mokslinių darbų rašymu, panūdau įsitikinti, kaip ta mintis veikia tikrame gyvenime. Darbas Sri Aurobindo ašramo archyvuose, centruose Indijoje ir JAV, pažintys su jo bendražygiais, mokiniais ir kultūrinio paveldo tyrinėtojais buvo neįkainojamos: atsidūriau erdvėje, kuri tiesiogiai perduoda dvasinę patirtį. Ir ši patirtis – tai svarbiausia – leidžia formuluoti perspektyvą lietuviams.

Pakartosiu visiems žinomą faktą: esame pati seniausia gyva indoeuropiečių kalba (ir kultūra), kurią studijuoja viso pasaulio baltistikos centrai. Išleidome didžiausią nūdienos Europoje žodyną. Gimtoji kalba mums – svariausia atspirtis, be to, ji artima sanskritui. Sri Aurobindo yra rašęs, jog lietuvių (latvių, estų) kalba turi turėti valstybinę reikšmę, kitaip tauta vegetuos vien kaip etnosas.

Dvasinis artumas su vedantiškąja tradicija nekėlė abejonių, nes reiškėsi sunkiai nusakomomis, panašiomis į senąjį lietuvių paveldą elgesio ir mąstymo lytimis, tik itin gyvastingomis ir apčiuopiamomis vidine pajauta. Kita vertus, nusakyti aiškiais žodžiais tai dažnai neįmanoma, lygiai kaip ir „Dvylikoje metų su Sri Aurobindo“ nerasime pažodinio dvasinio gyvenimo aprašymo, išskyrus faktus kaip nuorodas į jį. Juk jis pats sakė, kad jo vidinis gyvenimas lieka paslėptas nuo žmonių akių. Tokiam gyvenimui aprašyti reikėtų naujos, galbūt neverbalinės kalbos.

Ši knyga – unikalus į pasaulį nužengusio naujo dvasinio postūmio, naujų galimybių ir žmogiškojo likimo perkaitos liudijimas. Nirodbaranas šios biografijos skyriuose smulkiai aprašinėja Sri Aurobindo ir ašramo gyventojų kasdienybę ir veiklą, kelia esminius būties klausimus, susijusius su pilnutine (integraline) joga, jos teorija ir praktinėmis galimybėmis. Ne viskas liko atsakyta, ir, žinia, daug paslapčių tebėra neatskleistos – pavyzdžiui, kodėl Sri Aurobindo pasitraukė iš pasaulio, nors kalbėjo apie mirties įveiką kaip esminį antmonės laimėjimą. Tačiau vienos stipriausių knygos vietų yra apie Antrojo pasaulinio karo eigą ir gilumines įvykių, nulėmusių žmonijos raidą, priežastis.

Daugelis faktų ir liudijimų kasdieniam žmogui gali atrodyti kaip neįtikima pasaka, fantazija, kaip žmogaus galias viršijančios pastangos, todėl galimai nerealios ir iš principo neįmanomos. Tačiau išankstinės abejonės sudūžta į deimantinio kietumo mąstytojo ir rišio logiką bei veiksmus, kurių liudininkais buvo daugybė žmonių.

Sri Aurobindo rašė: „Reikia eiti nuo baigties logikos amžinybės logikos link“. Jis tapo Reginčiuoju ateities žmonijos galimybes ir jas aprašė savo veikaluose. Kaip pats sakė, grindė jas asmenine patirtimi. Svarbu ir tai, kad ši didinga vizija yra moderni, pritaikyta dabarties ir ateities žmogui. Iš tiesų man Sri Aurobindo pateikta doktrina neturi lygių būtent dėl optimistinės ir aiškiai dėstomos perspektyvos. Ji paaiškina, kodėl mums žinoma civilizacija ar civilizacijos sukasi tarsi uždaram rate ir neranda išeities, kodėl nė viena religija neįveikia gyvenimo kančios, skurdo, tironijos ar klastos, nesukuria rojaus žemėje – būtent, dėl netobulos žmogaus prigimties.

Sri Aurobindo akimis žmogaus gyvenimas yra viena iš pakopų begalinėje evoliucijos grandinėje, tad jam lemta pranokti bei ištobulinti savo kol kas neišbaigtą prigimtį, tapti antžmogiu ir sukurti tą rojų žemėje, bet ne dėl žmogiškųjų ambicijų, o dėl bendro pasaulio vystymosi nulemtumo ir dieviškųjų tikslų. Vadinasi jie, tie tikslai, nepaisant trumpos žmonijos istorijos regimo beviltiškumo ir nuolatinės susinaikinimo grėsmės, jos aklumo ir nepakantumo, yra neišvengiami. Sri Aurobindo brėžiamoje perspektyvoje akivaizdžiai matyti rekonstruotas dvasinis indų civilizacijos pradas, kuris įgauna universalius metmenis, joje kaip dėlionės gabalėliai susidėsto ir amžinybės požiūriu laikini reiškiniai – pasaulietiškumas, materializmas, vietiniai tikėjimai, įvairios minties srovės.

Indų civilizacija ir nūdien stulbina tuo, kad ji yra vienintelė, kurioje koegzistuoja visi įmanomi savižinos būdai „nuo akmens amžiaus“, kastos ir luomai, įvairiausia gamta ir kultūra, etninės grupės, religiniai kultai ir kalbos, vienu metu dera seniausios ir naujausios gyvenimo apraiškos, nelyginant Dievas būtų Indijoje, kaip Galapagų salyne, panūdęs eksperimentuoti su visomis sąmoningos gyvybės formomis…

Būtent Indija siūlo pasauliui tokį ateities modelį, kuris rodosi esąs vienintelis gyvybingas. Net galinga Kinijos civilizacija, būdama iš esmės orientuota į išorę, neatlaikė kalijugos išbandymų. Iš kur Kinijoje, kuri nuo amžių skambino dangiškais pentatonikos garsais, radosi tiek velniškų disonansų komunistiniame amžiuje? Beprecedentis maoizmo žiaurumas, Tibeto okupacija (taip pat pretenzijos į Taivaną) ir visur plintanti ekonominė ekspansija rodo, kad Kinija Dievo ir žmogaus polemiką sprendžia sunkiai. Indija tokių ekscesų išvengė, o dėl musulmonų įvykdyto šalies padalijimo pati patyrė represijas.

Lietuvai Sri Aurobindo pateiktas modelis yra sektinas ir dėl to, kad jis atitinka jos pačios dvasines kultūrines lytis, kurios savo esme (nebūtinai išoriniais pavidalais) yra giminingos indiškosioms. Sunku rasti kitą tautą pasaulyje, kuri, be mūsų brolių latvių, būtų taip iš šaknų susigiminiavusi ir išlaikiusi kuo tiesiausią ryšį su tautomis, gyvenančiomis dabartiniame Indo slėnyje, prie Gangos upės ir Indijos vandenyno.

Manytina, jog vyksta ne civilizacijų sandūra, o civilizacijos ir kultūros kova per se. Civilizacija, kurioje techniniai laimėjimai neproporcingai nusveria kultūrinius, išbalansuoja pasaulio pusiausvyrą. O kam tarnauja techninis progresas? Visada ir visur – pirmiausia grobuoniškiems užkariavimo ir pasipelnymo tikslams. Netobulame žmonių pasaulyje dėl netobulos žmogaus prigimties kitaip ir nebus.

Vadinasi, tos grėsmės, kurias matome ir postmoderniame kompiuterių, kosminių laivų, nanotechnologijų bei genetinės inžinerijos pasaulyje, linkusios tik didėti dėl jau aptartų priežasčių. Tuo tarpu kultūra tolydžio stumiama į gyvenimo pakraščius, dar daugiau, ją keičia surogatinė populiarioji kultūra, ar veikiau antikultūra, kurioje, didžiuliais tempais augant technikos progresui, tikroji žmogaus gyvenimo vertė nyksta. Gelžbetoninė civilizacija, kuria taip didžiuojasi jos kūrėjai, pasak Sri Aurobindo, yra tokia trapi, kad vieną dieną ją užteks vaikui paliesti pirštu, ir ji subyrės kaip kortų namelis.

Lietuva visada buvo kultūros šalis pagal pirminę šios sąvokos prasmę. Jai svetima agresyvi urbanizacija, industrija ir gamtos išnaudojimas. Lietuviai, sėsli žemdirbių tauta, per amžius išpuoselėjo darna grįstą pasaulėžiūrą ir etiką. Net sukūrę klestinčią civilizaciją laikais, kai pagal Tacitą aisčiai (baltai) buvo viena gausiausiai Europos žemyną apgyvendinusių metatautų, lietuviai kaip tos civilizacijos perėmėjai tebėra išlaikę sveiką sampratą apie žmogaus santykį su aplinka, pasauliu, kitomis tautomis ir Dievu.

Kelis šimtus metų užkariautojų naikintame mūsų pavelde tradicijų pavidalu ilgiau, nei kitose Europos šalyse, išliko tie baziniai sandai, kurie Sri Aurobindo idėjų lauke paradoksaliai pasirodo esą ne atsilikę, o priešingai – vieninteliai teisingi ir gyvybingi. Kadangi pasaulis įžengęs į poreliginę erą, baltų paveldas, jo etnografinės formos sykiu su savitu mentalitetu ir doros kategorijomis, taip pat ir visa naujųjų laikų pažanga, kuri remiasi į prigimtines vertybes, yra pajėgi pereiti į kitą, dvasinę plotmę ir dalyvauti ateities žmonijos kūrime.

Bene svarbiausias Sri Aurobindo rekonstruotos vedantos požymis yra moteriškojo ir vyriškojo pradų pusiausvyros atkūrimas. Jis atkuria ir permąsto gimtosios tradicijos metafizinius pradmenis, esamus Vedose, Upanišadose, Tantrose, „Bhagavadgytoje“ ir moteriškųjų dievybių kultuose, išlaikiusiuose nesugriautą visuminį visatos vaizdą bei sandarą, ir kurios aiškinimas bėgant amžiams bei įsivyravus patriarchatui buvo palaipsniui iškreiptas, užtamsintas ir galiausiai užmirštas. Tuo pasižymi ir lietuviškoji kosmologija, rekonstruota Vydūno, mokslininkės Marijos Gimbutienės ir filosofo Vinco Vyčino, visos plejados nūdienos mitologų, etnomuzikologų, antropologų, kalbininkų ir archeologų.

„Dvylikoje metų su Sri Aurobindo“ Nirodbaranas atskleidžia Motinos veiklą, kuri praktiškai įkūnijo Sri Aurobindo ateities regmę, metafizines prielaidas paversdama tikrove. Revoliucingas regisi ne tik postulatas, kad visą perkaitą vykdo Dieviškoji Motina, o moteris yra kuriančioji šaktė (galia); pabrėžiamas dvasingumo prioritetas prieš supasaulėjusį, reakcingą didžiųjų religijų diktatą, eliminavusį tikrąsias moteriškojo prado funkcijas tiek iš sakralinio, tiek iš pasaulietinio gyvenimo.

Šioje vietoje atkreiptume skaitytojo dėmesį į tai, kad Motina (Mirra Alfassa Richard) buvo grynakraujė Egipto ir Turkijos žydų palikuonė, gimusi ir augusi Paryžiuje, tačiau pagal kilmę visada laikiusi save prancūze, o dvasiškai – inde. Ji niekada nekalbėjo apie savo žydiškumą, o darbe Sri Aurobindo brėžiamą pasaulio viziją grindė dvasinėmis kategorijomis, kurios esančios aukščiau religinių, rasinių ar luominių skirtumų.

Tačiau konkreti pasaulio perkaita negali kyboti ore, ji turi turėti institucinį pamatą. Motina rėmėsi būtent indoeuropietiškomis dvasinėmis vertybėmis ir jas įkūnijo. Tad vien šis faktas, žvelgiant radikaliai, liudija abraomiškųjų prozelitinių religijų „išrinktumo“ politizavimą ir pasaulio perspektyvoje nerodo ne tik jokio jų išskirtinumo, bet ir galėjimo išlaikyti kokį nors dvasios monopolį.

Knygos priede Nirodbaranas publikavo tris Sri Aurobindo straipsnius, kurie jo manymu yra labai svarbūs ir Indijos, ir viso pasaulio ateičiai. „Žmonijos vienybės idealo“ pabaigos žodyje Sri Aurobindo nagrinėja politines prielaidas pasauliui vienytis dvasiniais pagrindais. Jis teigia, jog tokios politinės organizacijos, kaip Tautų Lyga (dabar – Jungtinių Tautų Organizacija), kad ir netobulos, turi būti bet kuria kaina išsaugotos, o jų veikla – nuolat gerinama, idant mažosios tautos turėtų iš tiesų lygias galimybes plėtotis. Numatydamas vieningą pasaulį-valstybę, jis rašo, kad bet koks didžiųjų tautų gviešimasis į mažąsias yra neleistinas, ir kad ji galima tik tada, kai neliks jokių išimčių ir nusistovės gerai sutvarkyta pasaulio darna, teisių ir interesų derinimas.

Jo manymu, pagrindinės grėsmės pasaulio vienybei ir net jo išlikimui kyla ne tiek iš netobulų organizacijų ar didžiųjų šalių susitarimų, kiek iš pasaulio padalijimo į dvi stovyklas – komunistinę Rusiją ir Kiniją bei likusią pasaulio dalį. Sri Aurobindo numatė ir aptarė komunistinės ideologijos grėsmes, dėl kurios tokios šalys, kaip Šiaurės Korėja, Vietnamas, Kubos Respublika, Kambodža ir kitos mažesnės į Rusijos ir Kinijos įtaką patekusios valstybės išlieka grėsmės židiniais net ir žlugus Sovietų Sąjungai. Neseniai įvyko ir Sri Aurobindo numatytoji Azijos šalių išsivadavimo banga, žinoma kaip Arabų pavasaris. Tačiau būtent galinga priešprieša tarp tariamai komunistinio ar socialistinio ir kapitalistinio pasaulio lemia visus nūdienos neramumus ir suirutes: kruvini įvykiai Afganistane, buvusioje Jugoslavijoje, Gruzijoje ir Čečėnijoje, įtempta padėtis dabartinėje Sirijoje ar Ukrainoje yra Rusijos geopolitikos, tebepuoselėjančios imperinius tikslus, tiesioginis padarinys.

Sri Aurobindo teigia, jog bet kuria kaina reikia sušvelninti dviejų ideologijų kovą ir mėginti surasti bendrą kalbą, nes stabarumas, prievarta ar grobuoniški instinktai ateities neturi, tik žlugdo progresą. Tai tinka ir Europos Sąjungai, kurioje geras iniciatyvas taip pat pradėjo nusverti bedvasio biurokratinio mechanizmo įsigalėjimas, tariamai lygių teisių piršimas per prievartą, bankų ir turtuolių elito diktatas, ištautinimo ir išvalstybinimo procesai.

Visada atsargi ir savus nacionalinius interesus ginanti Anglija Margaret Thatcher asmenyje 1997 metais Vilniuje vykusiai konferencijai dėl būsimo stojimo į ES išsiuntė perspėjimo laišką, kuriame nurodė galimas grėsmes Lietuvos suverenitetui. Jos pranašystės taip pat išsipildė. Lietuva, istoriškai plytinti tarp Rytų ir Vakarų, Rusijos ir Europos, susiduria su dideliais iššūkiais, tačiau juo teisingai išgvildenus galėtų padaryti savitą indėlį į būsimo taikaus pasaulio viziją. Lygiais pagrindais bendradarbiaujanti pasaulinė sąjunga dar toli, todėl lietuviai turėtų stiprinti savo tautiškumą, valstybingumą ir plėtoti dvasines kultūrines formas, antraip, pasidavusi globalizacijos grėsmėms ji tiesiog išnyktų.

Kad šis klausimas yra neatidėliotinas ir pirmaeilis, rodo milžiniški emigracijos mastai, fizinio tautos kūno nykimas, svetimų gyvensenos modelių perėmimas ir nekritiškas nuolaidžiavimas stipresniųjų valiai, kuris sekina ūkines, visuomenines ir politines gyvybines galias.

Atsvara spaudimui iš išorės turėtų tapti nepriklausomos Lietuvos, atsikovojusios iš ES suverenias galias ir kuriančios ateitį savo jėgomis vizija – tai kelias, kuriuo šalis ėjo Pirmosios Respublikos laikais, ir kurį gali papildyti įvairių sąjungų konfigūracijos su sąlyga, kad bus išlaikyta tautų nepriklausomybė, apsisprendimo teisė ir lygybė. Sri Aurobindo nubrėžtosios gairės galėtų tapti milžinišku postūmiu prisitaikyti prie kintančio laikmečio ir galinga priemone tautos dvasiai atgaivinti.

Keletas pastabų apie vertimą. Knygoje pasitaikantys sanskrito terminai ir kitos specialios sąvokos aiškinamos išnašose, puslapio apačioje. Paaiškinimai yra vertėjos, o tais atvejais, kai išnašos yra Nirodbarano, jos nurodomos skliaustuose – (Aut. past.). Tarptautiniams žodžiams buvo stengtasi suteikti lietuviškus atitikmenis; šis darbas suteikė daug džiaugsmo ir parodė, kokia neišsemiama ir turtinga lietuvių kalba, pajėgi keistis ir kurti naujas reikšmes. Vardai rašomi originalo kalba, taip, kaip juos rašė patys žmonės.

Baigdama šią kiek neįprastą pratarmę, kuri, kaip ir pati knyga, yra skirta siauresniam, specifiniam skaitytojų ratui, nebijančiam drąsių potėpių ir nekamuojamam konservatyvių baimių, noriu padėkoti pačiam dr. Nirodbaranui, suteikusiam teisę versti šią knygą, Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatui poetui Kornelijui Plateliui, maloniai sutikusiam išversti eiles, Amerikoje įsikūrusiam fondui Foundation for World Education, finansavusiam veikalo leidimą, Lietuvos Sri Aurobindo kultūros židiniui bei visiems, prisidėjusiems prie galutinio knygos išleidimo į gyvenimą.

Nuotraukose: rašytoja Daiva Tamošaitytė, Nirodbaranas, į pasaulio istoriją įėjęs kaip XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės bengalų politinio lyderio, poeto ir jogo Aurobindo Ghose’o, vėliau žinomo kaip Sri Aurobindo, asmeninis gydytojas ir sekretorius.

2015.03.08; 04:44