Visiškai pašlijus Vakarų valstybių santykiams su Rusija, galiausiai rusų bombonešiams ėmus brautis į Didžiosios Britanijos oro erdvę, Jungtinės Karalystės premjeras Devidas Kameronas nurodė stiprinti nacionalinį saugumą, aktyvinti šalyje veikiančių rusų šnipų paiešką ir sekimą.
Pasak šios šalies ekspertų, Rusijos slaptosios tarnybos turi savo žmonių analitiniuose centruose, bankuose, užima svarbius postus įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.
Kaip sakyta, britai tarytum tik dabar perskaitė prieš kelerius metus išleistą savo tėvynainiožinomo publicisto Edvardo Lukaso knygą “Apgaulė”, kurioje autorius ragina skelbti pavojų dėl pavojingo rusų šnipų veikimo pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje.
JAV specialiosios tarnybos sukruto daug anksčiau. 2010-ųjų vasarą jie sučiupo 10 rusų šnipų ir išaiškino, kad kai kurie jų bendravo su pareigūnu, dirbančiu Rusijos atstovybėje prie Jungtinių Tautų antruoju sekretoriumi.
Pastaruoju metu JAV Federalinis tyrimų biuras (FBI) išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.
Vilkai ėriuko kailiu
LŽ šnipinėjimu įtariamus tris rusus labai miglotai pavadino “Rusijos Federacijos išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) nariais”, kurie “rengė sąmokslą prieš JAV”. Du iš šios trijulės, išvykę iš Jungtinių Valstijų iki juos demaskuojant, tikrai neabejotinai naudojosi priedanga ir stogu: oficialiai “darbavosi” Rusijos Federacijos prekybos atstovybėje ir Nuolatinėje misijoje prie Jungtinių Tautų.
Žvelgiant Vakarų kontržvalgybos analitikų akimis, – tai antrasis Rusijos šnipų “tipas” (žurnalistams apie tai papasakojęs FBI agentas diskretiškai nutylėjo, kad ir Vakarų valstybių slaptosios tarnybos veikia lygiai taip). Nuo sovietinių laikų rusai jų šalies diplomatinėse ir kitokiose atstovybėse veikiančius kadrinius šnipus vadina legaliaisiais žvalgybininkais.
Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi po bendros Amerikos prekybos organizacijos (“Amtorg”) stogu. Mažai žinoma, kad ją kuriant, be vėliau pagarsėjusio Lenino ir kitų Kremliaus vadų draugo Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesinės komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos).
Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų. Šaltojo karo laikais sovietinėse diplomatinėse pasiuntinybėse šnipų knibždėte knibždėjo.
1971 metais britų valdžia iš Londono išsiuntė iš karto 105 šnipinėjimu įtariamus sovietų legaliuosius žvalgybininkus (iš viso veikė 120); britams pareikalavus gerokai sumažinti diplomatinių darbuotojų korpusą, 9-tojo dešimtmečio viduryje Londone sovietai “teturėjo” 23 KGB ir 15 – GRU (karinės žvalgybos) šnipų, 6-8 sovietų slaptųjų tarnybų žmonės buvo įtaisyti prekybos atstovybėje. 1983 metais Prancūzija išsiuntė iškart 47 šnipinėjimu kaltinamus rusus (iš jų 40 buvo diplomatiniai darbuotojai, 5 – prekybos atstovybės tarnautojai ir 2 – TASS’o spaudos agentūros korespondentai); teigiama vienu metu Paryžiuje sovietų slaptosioms tarnyboms tarnavus apie 700 žmonių, kurių dauguma turėjo diplomatų priedangą.
Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet pastarąjį dešimtmetį Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Kai kuriais duomenimis, dabar Prancūzijoje veikia ne mažiau kaip 40 SVR karininkų, Didžiojoje Britanijoje – daugiau kaip 60, panašiai – Vokietijoje ir Kanadoje.
Jungtinėse Valstijose įvairomis priedangomis gali naudotis ne mažiau kaip 200 SVR ir GRU atstovų (tas pats Olegas Gordijevskis nurodo net 400); nuo naujojo tūkstantmečio pradžios apie 40 rusų legaliųjų žvalgybininkų JAV valdžia paskelbė nepageidaujamais asmenimis ir “atitinkamais kanalais” išsiuntė iš šalies.
Šaltojo karo metais tikras šnipų lizdas buvo SSRS atstovybė prie Jungtinių Tautų, sovietus kaip muses į medų traukė JT sekretoriatas ir šios milžiniškos organizacijos tarnybos Europoje (Vienoje, Ženevoje), kur nemažai pareigybių garantavo asmens neliečiamybę. 1985 metais JAV Kongreso senato žvalgybos komiteto ataskaitoje buvo nurodyta, jog apytikriai vienas ketvirtadalis JT įdarbintų sovietinių piliečių yra žvalgybininkai, visi Maskvos siųstieji “tarptautiniai bendradarbiai” turi vykdyti KGB nurodymus; sovietiniai aukšti JT pareigūnai galėjo susipažinti su visų šios organizacijos bendradarių asmeninėmis bylomis ir parinkti verbavimui tinkamus asmenis.
Tai, kad pastarąjį kartą įkliuvo Rusijos misijos prie JT darbuotojas, rodo rusų slaptąsias tarnybas suaktyvinus po Šaltojo karo baigties pristabdytą veiklą po šios organizacijos stogu.
Paslaptingasis bankininkas
O ką iš lietuviškų dienraščių sužinojome apie sučiupto Rusijos bankininko Buriakovo slaptą veiklą? LŽ praneša: “Rusijos banko atstovas … verbavo amerikiečius šnipinėti Rusijai, įskaitant keletą didelėse įmonėse dirbančių asmenų, taip pat moterų, turinčių ryšių su vienu Niujorko universitetu”; kiti du įtariamieji, manoma, “nuo 2012 metų bendradarbiavo su J.Buriakovu ir perdavinėjo šiam slaptą informaciją”.
LR apie bankininką: Buriakovas, “dirbęs Rusijos “Vnešekonombank” Niujorko skyriuje, perduodavo surinktą informaciją dviem diplomatine tarnyba besidangsčiusiems patikėtiniams … privačiame versle dirbęs šnipas turėjo puikią priedangą, kuri padėjo net kelerius metus slapstytis ir perdavinėti surinktą informaciją savo kolegoms”. Tas pats LR apie bankininko kolegas: “be to, kad persiųsdavo informaciją Rusijai, užsiėmė ir naujų agentų verbavimu. Buvo taikomasi į amerikiečius, dirbančius didelėse kompanijose, ir jaunas moteris, kurios turi ryšių su universitetais Niujorke” (šis dienraštis pranešimui davė intriguojančią antraštę: “Rusų šnipai viliojo jaunas moteris”).
Taigi – pagal LŽ išeitų, kad šioje “šnipų grandyje” svarbesnis buvo bankininkas, kuris verbavo agentus, o diplomatinės neliečiamybės privilegijos saugomi legalieji žvalgybininkai tiktai perdavinėjo “Ženiai” informaciją ir “jaunų moterų, turinčių ryšį…” neverbavo.
Tuo tarpuLR teigia buvus priešingai ir šis teigimas rodosi esantis arčiau tiesos: paprastai agentus verbuoja būtent diplomatinės neliečiamybės saugomi šnipai, nes jų, įkliuvusių su įkalčiais, negalima nei areštuoti, nei patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir daugiausia, kas jiems gresia, – deportavimas.
Kita vertus, šaltinyje LR verčia suklusti teiginio: “privačiame versle dirbęs šnipas turėjo puikią priedangą” neatitikimas pranešimo pabaigoje atpasakotai buvusio KGB generolo Olego Kalugino išvadai: “tokią oficialią priedangą turintys veikėjai kaip J.Buriakovas – geriausias informacijos rinkimo šaltinis” (šaltiniai šiaip tai ne renka, o teikia, bet šią abrakadabrą palikime redaktoriaus su vertėju sąžinei; amerikiečiai informacijos šaltiniu paprastai vadina asmenį, teikiantį žvalgybai žinias, o rusai šaltiniu – viską, iš kur bent ką sužino).
Vargu ar “privatus verslas” yra “puiki priedanga”, juo labiau abejotina, ar privatų verslą galima laikyti “oficialia priedanga”. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas.
Priedangata prasme, kokia šiam “terminui” paprastai teikiama (diplomatinės ar kitokios atstovybės darbuotojas, tarptautinės organizacijos tarnautojas) specialiųjų tarnybų pareigūnams reikalinga tam, kad turėdami oficialiaus valstybės atstovo statusą galėtų slapta dirbti kitą darbą (žargonybė, kuria JT sekretoriate kokias nors pareigas einantys kadriniai rusų šnipai apibūdina tikrąją savo veiklą – žvalgybą ir kontržvalgybą).
Dėkui internetui, buvusio generolo nuomonę pateikia ir kiti šaltiniai. Iš vieno sužinome, ką jis pasakė “Amerikos balso” rusų tarnybai. Buvęs žvalgybininkas nurodė, kad pasibaigus Šaltajam karui politiniai klausimai tapo ne tokie svarbūs ir pastaraisiais dešimtmečiais vienas iš pagrindinių Rusijos žvalgybos uždavinių buvo ekonominės informacijos ir žinių apie aukštąsias technologijas rinkimas.
“Pastarasis reikalas, – kalbėjo Kaluginas apie rusų šnipų demaskavimą, – visiškai normali situacija. Tai, kad sulaikytasis agentas dirbo bankinėje sferoje, yra gera naujoviška priedanga. SSRS visi pinigai buvo valstybiniai, o dabar tai privačios kompanijos su didele užsienio kapitalo dalimi. Įstatyti į šias kompanijas žvalgybos bendradarbius su atitinkamomis profesinėmis savybėmis – tai yra nusimanančius, pavyzdžiui, ekonomikoje ir bankinėje veikloje, – gyvenimo norma.”
Ką gi – ir “oficialių priedangų“ rinkinyje gali būti “naujoviškų”, bet vis dėlto buvęs aukšto rango šnipas, regisi, bus prašovęs pro šikšnelę: jis kalba apie komercinius bankus, o “Vnešekonombank” yra valstybinė koorporacija, vykdanti net ir ne visai bankinę veiklą.
Kitas klausimas, ką turėtume manyti, perskaitę JAV prokurorus kaltinant Buriakovą veikus kaip SVR agentą su “neoficialia priedanga”? Gal tai, kad “Vnešekonombank” atstovybės Niujorke oficialaus vadovo (atstovo) pavaduotojas Jevgenijus Buriakovas buvo koks reikiamai nepalaimintas tarnautojas? Kaip bebūtų, šnipas veikė Rusijos institucijos užsienio atstovybėje, institucijoje, kurios priežiūros tarybos pirmininkas yra pats Rusijos Federacijos vyriausybės vadovas Dmitrijus Medvedevas, o nariai – keturi jo pavaduotojai, Rusijos Federacijos prezidento padėjėjas, finansų ir ekonominio vystymo ministrai – niekaip nepasakysi, kad tokia įstaiga oficialiai neatstovauja Rusijos Federacijai ir niekaip negali nesistebėti joje dirbus ir kitą darbą.
Vargas dėl gražių moterų
Tiesą sakant, legalusis žvalgybininkas Buriakovas nelabai panašus į grėsmingą čekistą (sunku patikėti keturiasdešimtmetį operatyvinį darbuotoją naiviai guodžiantis: “Nesitikėjau skraidysiąs sraigtasparniu, bet maniau, kad bent jau teks apsimesti kuo nors kitu”). Teigiama, jog dvi dienos iki suėmimo bankininkas buvo gavęs užduotį surinkti informaciją apie Rusijai taikomų ekonominių sankcijų poveikį; šnipas, kaip paaiškėjo FBI agentams patikrinus jo kompiuterį, tepasidomėjo, kas apie tai skelbiama internete – tokią paiešką atlikti galėtų bet kas.
Tiesa, ITAR-TASS’o korespondentą, susiruošusį į Niujorko vertybinių popierių biržą, pamokė ten paklausti tokį gudrų klausimą, į kurį išpešus atsakymą ir gautąja informacija pasinaudojus, ekspertų nuomone, “finansų rinkos būtų paralyžiuotos kelioms dienoms”. Amerikos žiniasklaidoje su pašaipėlėmis atsiliepiama apie rusų šnipų (atrodo, tų dviejų, su diplomatine priedanga) pastangas verbuoti “jaunas moteris, kurios turi ryšių su universitetais Niujorke”, konkrečiau – jaunas universitetų absolventes, finansinių kompanijų bendradarbes, kurios galėtų tarnyboje išgauti kokių paslapčių, galbūt pasinaudodamos ir savo jaunatvišku žavumu (žinoma, kad vieną išties žavią jauną moterį, Niujorko universiteto aspirantę, įkalbinėjo tapti informatore).
FBI įrašytuose šnipų pokalbiuose girdėti keblu esant tai, kad tos moterys nelinksta bendradarbiauti ir kad norint įgyti jų prielankumą reikia veikti per lovą arba dar kaip nors. Sprendžiant iš pagarsintų Buriakovo kaltinamojo akto ištraukų, prokurorai nenustatė rusų šnipus iš “jaunų moterų” ar kitų šaltinių ištraukus kokių JAV valstybės paslapčių. Valstijose šnipinėjimas laikomas sunkiu nusikaltimu (ne vienas šnipas buvo pasmerktas ir myriop), bet kai tam trūksta įrodymų, paprastai pateikiami kaltinimai užsienio agentą vykdžius neįregistruotą veiklą ir buvus susitarimą atlikti neteisėtus veiksmus (už tai baudžiama švelniau).
Jungtinėse Valstijose “užsienio agentu” vadinami bet kuris asmuo ar organizacija, finansuojami užsienio valstybės ir veikiantys šios valstybės interesais; apie tokią veiklą ir finansavimo šaltinius privaloma pranešti Valstybės departamentui bei Finansų ministerijai (taip veikia, pavyzdžiui, lobistinės agentūros).
Kai kurių apžvalgininkų nuomone, Buriakovui gresia ne keliolika, o viso labo 1,5-2 metai kalėjimo, piniginė bauda bei paskesnis išsiuntimas iš šalies; taip pat tikėtina, jog rusų bankininko visiškai nebaus, o iškeis į Rusijoje sučiuptą amerikiečių agentą, kaip atsitiko demaskavus minėtąjį rusų šnipų dešimtuką (galimas kandidatas – 2012 metais Rusijos teismo 18 metų kalėti nuteistas atsargos pulkininkas Valerijus Michailovas, kuris amerikiečiams perdavė daugiau kaip vieną tūkstantį slaptų dokumentų ir gavo už tai 2 mln. dolerių).
Lietuvos spauda parašė, kad “Rusija ir toliau naudoja senoviškus informacijos rinkimo būdus” ir kad “tai patvirtino naujo šnipų tinklo Niujorke atskleidimas” (LR). Galima ginčytis, ar tai yra naujas tinklas, nes patys FBI agentai pastarąjį demaskavimą sieja su 2010-ųjų vasaros įvykiais, kai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė minėtus 10 rusų šnipų. Buriakovas atskrido į Jungtines Valstijas keli mėnesiai iki ano šnipų skandalo. Gali būti, kad bankininkas turėjo įsitraukti į šios grupės veiklą, bet nespėjo.
Taip pat tikėtina, jog kurmio nurodytas Buriakovas iš karto papuolė į FBI agentų akiratį ir buvo sekamas su kitais legaliais žvalgybininkais.
Nedaug ką tikra galima sužinoti iš to, kas vyksta šnipų pasaulyje, toje kreivųjų veidrodžių karalystėje, bet visiškai aišku kita – tai, kad rusai naudoja ne tik “senoviškus informacijos rinkimo būdus”. “Šaltojo karo laikų metodai” tinka kalbant apie nelegalus ir po diplomatinės ar kitos atstovybės stogu pasislėpusius legaliuosius žvalgybininkus, taip pat apie pastarųjų užverbuotus agentus – užsienio piliečius.
Edvardas Lukasas jau kada įspėjo, jog “Rusijos žvalgyba naudoja prieš Vakarus ne tik senąsias, bet ir naujas priemones, apie kurias jų pirmtakai sovietų laikais tegalėjo svajoti”. “Apgaulės” autorius primena 1999 metų rudenį, teisme nagrinėjant rusų pinigų plovimo bylą, tuometinio CŽV direktoriaus Džeimso Vulsėjaus pateiktą neatpažįstamai pasikeitusio priešininko paveikslą: angliškai aiškiai mintis dėstantis rusas, vilkintis 3 000 dolerių vertės kostiumu, avintis “Gucci” batais ir prsistatantis kokios nors rusų prekybos kompanijos atstovu, gali iš tikrųjų būti tas, kuo sakosi, arba rusų šnipas, apsimetęs verslininku, arba organizuotos nusikaltėlių gaujos narys, arba ir vienas, ir kitas, ir trečias tuo pat metu, visoms jo atstovaujamoms institucijoms tokiam trilypiškumui neprieštaraujant.
Vėliau priešininkas ima keistis: vienur pasireiškia kaip teisėta energetinė kompanija, kitur prisistato kaip smalsus studentas iš Šiaurės Atlanto organizacijai priklausančios valstybės, dar – kaip landus Rusijos pasiuntinybės pareigūnas arba darbšti sekretorė, užsienietis verslo konsultantas.
FBI agentai neatsitiktinai kalba apie trečią rusų šnipų “tipą”: tuos, kurie dažniausiai veikia kaip privataus verslo darbuotojai ir neslepia savo tapatybės. Britų žvalgybininkai tvirtina, jog palyginti su senamadžiais nelegalais daug didesnę Kremliaus šnipinėjimo pajėgų dalį sudaro Rusijos piliečiai, kurie atvyksta į Vakarus ir čia gyvena bei veikia savais vardais.
(Bus tęsinys)
2015.03.12; 04:36
