Imtis šio rašinio paskatino labai nekultūringas išpuolis prieš žurnalistą Algimantą Čekuolį. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad žurnalistų „kalvės“ vadovas (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas A.Vaišnys) galėtų taip užgauliai ir primityviai viešai koneveikti seną, Lietuvos žurnalistikai ir Atgimimui daug nusipelniusį žmogų, iki šiol išmintingai, populiariai rašantį (kalbantį) aktualiomis temomis. Ypač jeigu, kaip teigia pats užpultasis, tame feisbuke paskelbtame Vaišnio rašinyje daug netiesos.
Kas poną Vaišnį paskatino mušti seną žmogų? Ko siekiama? Negali būti, kad tiesiog šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti. Norint atkreipti į save dėmesį? Iš pavydo, kad Čekuolis to dėmesio nestokoja? Galimas daiktas. Esu linkęs manyti, kad šuo pakastas kažkur giliau, tačiau neketinu jo ieškoti – tegul tai daro kokia teisė žinoti arba nuoga tiesa, gal KK2, man rūpi globalesni dalykai.
Ar apskritai vera žiūrėti televiziją, net ir LRT – visuomeninį transliuotoją, palaikomą mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais? Štai žurnalas „Valstybė“ perša mintį, kad geriau neturėti televizoriaus, geriau skaityti knygas. Monika Baltrušaitytė rašo, kad popiežius Pranciškus nuo 1990 m. liepos 15-osios nežiūri televizijos. Tądien taip elgtis jis prisiekė Švč. Mergelei Marijai. „Nors nėra atlikta tyrimų, kurie atskleistų, kiek prie televizoriaus praleidžiamos valandos turi įtakos lyderystei ir būsimai karjerai, akivaizdu, kad daug garsių ir savo karjeros olimpą pasiekusių žmonių renkasi arba nežiūrėti televizoriaus, arba jį žiūrėti labai saikingai. Popiežiaus gretas pildo daugybė garsių ir įtakingų žmonių – jie televizorių išmainė į knygas. Nes televizorius atima daug laiko ir nekuria jokios pridėtinės vertės, o išminties klodai slypi knygose“, – rašo Baltrušaitytė.
Bala nematė tų garsių žmonių – jie atskiria, kur pelai, o kur grūdai. Kitas reikalas – negarsūs žmonės, kuriems televizija – vienintelis ir labai abejotinas dvasios penas. Kaip juos apsaugoti nuo kasdieninės, kelias valandas trunkančios, beprasmybės?
Gyvenau laikais, kai Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, nebuvo nei televizorių, nei televizijų. Buvau šeštos klasės moksleivis, ir mokytojas Liucijonas Vitkauskas (1880-1958) per fizikos pamoką pasakojo, kad Amerikoje jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų mokytojas, kurį Tėveliu vadindavome, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, jis minėjo žodį televizija ar ne.
Tik 1957 m. balandžio 30 d. akivaizdžiai įsitikinau, kad garbusis mokytojas sakė tiesą.
Ir štai po gerų penkių dešimtmečių jau kalbame, kad šis stebuklingas žmogaus proto vaisius yra nuodingas. Ir užnuodijo jį melas, smurto propagavimas, pigios, lėkštos banalybės, serialai, o ypač reklama, kuri televizijos žiūrovus varo į neviltį ir skatina kuo toliau bėgti nuo žydrojo ekrano. Ir vėl sugrįžti prie knygos.
Bet knygų, kaip ir televizijų laidų, yra visokių – melagingų, lėkštų, žmogaus gyvenimą beprasmiškai trumpinančių ne mažiau už panašaus turinio televizijų „meną“. Tiesa, knygose beveik nėra reklamos (nebent viršeliuose), nuo kurios kapitalizmo pasaulyje niekur nepabėgsi. Žurnalinė, laikraštinė reklama – pati nekalčiausia, skaitytoją ji vargina mažiausiai, jos galima nepastebėti, todėl ji turbūt pigiausia.
Kitas reikalas – kokio turkiško gal šimto ar daugiau serijų televizijos niekalo penkių – dešimties minučių trukmės reklama tiesiog vidury sakinio. Žiūrovas elgiasi įvairiai: vieni perjungia kanalą, kiti nuima garsą ir užsimerkę kantriai laukia to sakinio pabaigos, treti eina į balkoną arba prie lango pailsinti akis. Abejoju, kad pasitaiko dar ir ketvirtos kategorijos žiūrovų, kurie klausosi, apie ką pagalvojo maksima arba tele2.
Iš dalies dar nedaug reklamos internetiniuose portaluose, kur galima pamatyti televizijose transliuotas arba tiesiogiai transliuojamas laidas. Bet ir ten reklamos, trukdančios skaitytojui, žiūrovui, vis daugiau ir įkyresnės. Žurnalas „Valstybė“ net sielojasi, kad „per pirmus tris šių metų mėnesius gross išlaidos reklamai internete, lyginan su praėjusių metų tais pačiais mėnesiais, nukrito 15.9 proc.“
Aš, kaip interneto vartotojas, sakau – na ir puiku, jos ten man visai nereikia. Žinoma, nei Eduardas Eigirdas, nei Monika Garbačiauskaitė-Budrienė su manim kategoriškai nesutiks, nes visas kapitalistinis pasaulis laikosi ant reklaminio melo. Štai, pavyzdžiui, paskutiniame „Valstybės“ numeryje reklaminių puslapių – ne mažiau dvidešimt septynių. Kiek Delfi portale reklamos? Daug ir vis daugiau, ir vis įkyresnės. Kuo tai baigsis? Skaitydamas vien geras knygas nesužinosi, koks rytoj bus oras, nepamatysi, kaip žaidžia šešiolikmečiai Lietuvos krepšininkai, kaip kosminiame laive plaukioja kosmonautai, kaip atrodo maži Lietuvos miesteliai…
Galima (ir, mano manymu, reikėtų) nežiūrėti lietuviškų ir nelietuviškų serialų (išskyrus „Gimines“), Rūtos Janutienės ir Arno Klivečkos laidų, neskaityti banalių meilės romanų ir t.t. ir pan. Tačiau nuo televizijos, interneto, mobilaus telefono jau nepabėgsim, o tai reiškia, kad nepabėgsim ir nuo prakeiktos, į neviltį varančios, dažnai labai meluojančios reklamos.
Kiekvienas žmogaus proto vaisius iškart patenka į nešvarias rankas. Kiekvienas iš žinių šaltinių – knyga, radijas, televizija, internetas – gali būti (ir yra) ir stebuklas, ir priemonė žmogų versti prievartautoju, žudiku, alkoholiku, narkomanu, melagiu…
Garbaus amžiaus sulaukęs žurnalistas Algimantas Čekuolis vis dar sėkmingai tam prievartaujamam žmogui perša tiesą ir gėrį.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.08.16; 19:09
