Kai pagalvoji, yra du pasauliai – tas "normalusis", kuriam ir tu priklausai, ir tas "hollywoodiškasis", kur žmonės tikrai negyvena paprastą mirtingojo gyvenimėlį… Tas pasaulis nelabai kam suprantamas ir pažintas, nebent tu pats/pati jam priklausai.
Įvairios taisyklės, taisyklėlės, visko perteklius, apsauga ir uždarų durų orgijos. Žmonės palaipsniui tampantys plastikinėmis lėlėmis ir visai neįsivaizduojantys, kad egzistuoja ir visiskai kitoks pasaulis – su skurdu, karais, bet ir su mokslu, naujais atradimais ir puikiais literatūriniais pasiekimais.
Tačiau tas tiems žmonėms nelabai ir aktualu – na, išskyrus keletą ten begyvenančių filantropų, kurie, galbūt, kažkada irgi gyveno kitokį, nei jų šiandieninis gyvenimas, ir kuriems vaikystėje, matyt, buvo įdiegta daugiau, ne tik pinigų svarba ar asmeninis grožis…
Bet tie kiti, leidžiantys milijonines sumas savo kūno, ypač veido grąžinimams, jaunystės eleksyro ieškojimams – jie vis tik atrodo kaip kokios nuo žemės atitrūkusios ir gailesčio vertos sielos – pasimetusios, kaip ir nelaimingos, dažnai apgautos, apviltos, bet trokštančios bent minutelei sužibėti žurnalų puslapiuose ar TV ekranuose…
Lenktyniaujama, kas geriau atrodys, kieno krūtinėlė didesnė, kieno meilužėliai jaunesni ar kas gražiau apsinuogins.
Gyvenu ne toje Amerikos pakrantėje, kur tie daugiausiai susikoncentravę, gyvenu rytinėje, kur mažiau to netikro, išpūsto šurmulio ir grožio ieškojimų, – čia gyvenantys siekia ir kitokių vertybių; nesvarbu ar tai būtų mokslas, menas, gal net ir tie turtiniai siekiai, bet to grožio ažiotažo čia kiek mažiau, kitokie ir standartai ar supratimas.
Čia vertinama teatras, menas ir graži šeima, šeimos moralės, kurios, deja, irgi pastebimai silpnėja, nes yra bendros šeimos nuvertėjimo tendencijos – skyrybos labai įprastas dalykas, arba daug vaikų, tas ypač paplitę tarp juodaodžių rasės – auga niekada nepažinoję savo tėvo. Paskaičiuota, kad vos ne 70 proc. JAV juodaodžių vaikų auga tik su motina.
Pavartai "geltonosios" spaudos žurnalus – nori nenori tokie skandalingi žurnaliūkščiai kartais traukią akį – ir matai, kad kai kurių žvaigždžių pastangos atrodyti jaunai ir gražiai nepasiekia tikslų. Galbūt, tas per didelis noras, pastangos atrodyti jaunam nualiną patį kūną ir sąmonę, ir tos žvaigždės atrodo ne pagal savo amžių pasenusios ir pavargusios.
Keistas tas kai kurių žmonelių noras būnant penkiasdešimties atrodyti kaip dvidešimties? Gamta vis tik visada nugali. Galbūt tik laikinai gali jai pasipriešinti, bet vis tiek ji nugalės. Bet dar keisčiau, kad tos pacios tuštybės pradeda įsivyrauti ir Lietuvoje. Juokas ir apmaudu, kai matai, kad šitaip viskas be atrankos importuojama iš Vakarų.
JAV daugumai yra stebuklų šalis, kelrodė (NEraudonoji) žvaigždė – ir kai kurie žmoneliai mano, kad viskas, kas Amerikoje yra pažangu, ir priimtina. Kartais bandai su tokiais pasiginčyti, deja, tai tik laiko gaišinimas – matai – žmonės siekia amerikoniškų blizgučių.
Na, o grįžtant prie bendros temos, reikėtų ir pasidžiaugti, kad vis tik dar egzistuoja ir tas "normalusis" pasaulis, kur žmonės uždirba kasdieninę duoną, augina vaikus ir džiaugiasi paprastais gyvenimiškais malonumais, džiaugsmais ir atsiradusi ant veido kokia nors raukšlelė, neverčia jų depresuoti ar "šokti nuo tilto"… Gerai, kad dar kai kur džiaugiamasi besikeičiančiais metų laikais ir žmogaus dvasia.
Nuotraukose: pirmojoje – Holivudo užrašas, antrojoje – teksto autorė Dijana Apalianskienė.
Niujorkas
2015.11.07; 05:37
Manau reikia susitaikyti su laiku ir džiaugtis, kad gyvenimas suteikia galimybę būti įvairiuose amžiaus tarpsniuose. Visuose galime būti ir esame gražūs, jei tik patys taip galvojame ir žinoma rūpinamės savimi.